Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [A-756-2475-11].doc
Bylos nr.: A-756-2475-11
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A756-2475/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01769-2010-9

                                                        Procesinio sprendimo kategorija 38.

(S)

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. spalio 6 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei I. M.,

atsakovo atstovui G. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant G. C., dėl įsakymo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.

 

Pareiškėjas D. B. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 13 d. įsakymą Nr. V-34 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui D. B., vykdžiusiam bankroto procedūras UAB „Utenos agrochemija“, skyrimo“. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamu Departamento direktoriaus įsakymu jam už Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pažeidimus skirta nuobauda – įspėjimas. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas nurodė, kad bankroto administratoriaus teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Pagal Įstatymo 11 straipsnio 10 dalį administratoriaus veiklą kontroliuoja ir duomenis apie įmonės bankroto procesą skelbti leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Įstatymas nustato, kad administratorius, teikdamas bankroto paslaugas konkrečiose įmonėse, privalo vykdyti teismo ir kreditorių susirinkimo sprendimus. Įstatymas nesuteikė teisės Departamentui taikyti administratoriui nuobaudas. Galimybės skirti administratoriui nuobaudas už netinkamą pareigų vykdymą konkrečios bankroto procedūros metu nenumato ir kiti įstatymai. Administratorius yra skiriamas teismo sprendimu, todėl tik teismas gali taikyti jam tam tikras poveikio priemones, jeigu tokias poveikio priemones numato įstatymas. Dėl nurodytų priežasčių Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymas Nr. 4-377 „Dėl bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ ta dalimi, kuri suteikia Departamento direktoriui teisę taikyti administracinio poveikio priemones administratoriui dėl konkrečių administratoriaus funkcijų įgyvendinimo administruojant bankrutuojančias įmones, laikytinas prieštaraujančiu Įmonių bankroto įstatymui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir negali būti taikomas. Pareiškėjo nuomone, nuobauda jam paskirta neturinčio teisę (neįgalinto) skirti nuobaudą asmens. Be to, paminėtose Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklėse nėra pakankamai reglamentuota nuobaudų skyrimo, apskundimo ir ginčų sprendimo tvarka.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad nepadarė pažeidimo, už kurį jam skirta nuobauda. Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnis nustato, kad iš Garantinio fondo šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems darbuotojams mokamos šios iki kreipimosi į Garantinį fondą dienos neišmokėtos išmokos: 1) darbo užmokestis už atliktą darbą pagal darbuotojo reikalavimą, bet ne didesnis kaip darbo užmokesčio, sumokėto už paskutinius iš eilės einančius tris mėnesius, suma. Kai per šiame punkte nurodytus tris mėnesius sumokėta darbo užmokesčio suma yra mažesnė už tris minimaliąsias mėnesines algas, maksimaliu išmokos darbo užmokesčio įsiskolinimui atlyginti dydžiu laikoma trijų minimaliųjų mėnesinių algų suma. Šios išmokos suma negali viršyti dydžio, kurį Garantinio fondo tarybos teikimu nustato Vyriausybė; 2) piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne didesnė kaip Garantinio fondo tarybos teikimu nustatyta Vyriausybės; 3) išeitinė išmoka, numatyta Darbo kodekso 140 straipsnyje, 297 straipsnio 4 dalyje ar Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnyje. Šios išmokos suma negali viršyti dydžio, kurį Garantinio fondo tarybos teikimu nustato Vyriausybė; 4) Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytas žalos atlyginimas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga, kai ši prievolė nurodyto įstatymo nustatyta tvarka nepereina valstybei; 5) apmokėjimas už prastovą. Šios išmokos suma negali viršyti dydžio, kurį Garantinio fondo tarybos teikimu nustato Vyriausybė. Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nurodytų išmokų iš Garantinio fondo dydis yra skaičiuojamas pagal bankrutuojančios, bankrutavusios ar likviduotos dėl bankroto įsigaliojus šiam įstatymui įmonės darbuotojų reikalavimus dėl įsiskolinimų, susijusių su darbo santykiais, apskaičiuotų remiantis įmonės personalo ir buhalterinės apskaitos dokumentais ir susidariusių iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos ir už laikotarpį, ne ilgesnį kaip du mėnesiai nuo minėtų teismo nutarties ar kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo dienos. Išmokos, numatytos šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, skaičiuojamos nutraukiant darbo sutartį. Minėto straipsnio 4 dalis nustato, kad kai nėra šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų, pagal kuriuos apskaičiuojamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos išmokos, bet yra kiti duomenys, patvirtinantys darbuotojų teisę gauti su darbo santykiais susijusią išmoką, Garantinio fondo tarybos nutarimu jiems skiriamos išmokos iš Garantinio fondo, bet ne daugiau kaip trys minimaliosios mėnesinės algos. Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis numato, kad patvirtinta darbuotojų kreditorinių reikalavimų suma mažinama iš Garantinio fondo sumokėtos išmokos suma. Garantinio fondo administratorius į šią sumą įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę. Jo kreditoriniai reikalavimai tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratorius (likvidacinės komisijos pirmininkas), kai įmonė neturi pakankamai nuosavų lėšų atsiskaitymui su darbuotojais, per 2 mėnesius nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos Garantinio fondo nuostatų nustatyta tvarka privalo pateikti Garantinio fondo administratoriui dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti. Įstatymo priede nustatyta, kad bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės, turinčios įsiskolinimų darbuotojams, administratorius (likvidacinės komisijos pirmininkas) tuo atveju, kai įmonė neturi pakankamai lėšų atsiskaityti su darbuotojais, per du mėnesius nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo teikia fondų administracijai paraišką skirti lėšas, reikiamų lėšų apskaičiavimą, darbuotojų, kuriems numatomos skirti išmokos iš fondo, sąrašus, skaičiavimus, kiek lėšų reikės už banko operacijas, susijusias su lėšų, skirtų iš fondo, panaudojimu, sumokėti naudojant įmonės banko sąskaitoje esančias fondo lėšas, taip pat neturinčios turto bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratoriui ar kitam asmeniui, rengiančiam paraišką skirti lėšas buvusiems likviduotos dėl bankroto įmonės darbuotojams, už darbą iš dalies sumokėti, kitus dokumentus, numatytus fondo tarybos rekomendacijose, skelbiamose „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ (toliau vadinama - rekomendacijos). Paraiškas registruoja fondų administracija, kai pateikiami visi reikalaujami dokumentai. Tokiu būdu, administratorius gali kreiptis į Garantinį fondą tik tuo atveju, kai įmonė neturi pakankamai lėšų atsiskaityti su darbuotojais ir kai yra pakankamai duomenų, kad lėšos gali būti pagal paminėtą įstatymą paskirtos. Tačiau buvęs UAB „Utenos agrochemiją“ administracijos vadovas neperdavė pareiškėjui finansinės atskaitomybės ir buhalterinės apskaitos dokumentų. Todėl pareiškėjas neturėjo duomenų, kurių pagrindu galėtų kreiptis į Garantinį fondą dėl išmokų gavimo. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. ir 2009 m. spalio 19 d. nutartimis buvusiam UAB „Utenos agrochemiją“ direktoriui G. C. už dokumentų ir turto neperdavimą buvo skirtos baudos. Be to, buvęs direktorius neperdavė turto ir apskaitos dokumentų. Todėl nėra aišku, ar įmonė turi turto. Nors darbuotojų kreditoriniai reikalavimai yra patvirtinti, Garantiniam fondui būtina pateikti prašomas išmokėti išmokas patvirtinančius dokumentus. Nagrinėjamu atveju tokių dokumentų nėra. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas objektyviai negalėjo apskaičiuoti išmokų, mokėtinų darbuotojams iš Garantinio fondo, ir negalėjo pateikti tai patvirtinančių dokumentų. Dėl buvusio įmonės direktoriaus neteisėtų veiksmų pareiškėjas negalėjau kreiptis į Garantinį fondą.

Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nutartimi UAB „Utenos agrochemija“ buvo iškelta bankroto byla. Administratoriumi buvo paskirtas pareiškėjas D. B.. Pareiškėjas informavo Departamentą, kad iškėlus bankroto bylą įmonei, jis atliko veiksmus, numatytus Įmonių bankroto įstatyme (informavo žinomus kreditorius apie bankroto bylos iškėlimą įmonei, atleido darbuotojus nustatytais terminais, perėmė žinomus dokumentus ir turtą, užtikrino turto apsaugą, sudarė kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus ir pateikė juos tvirtinti Panevėžio apygardos teismui, sušaukė kreditorių susirinkimą ir t.t.) Pareiškėjas taip pat informavo, kad perimtas turtas (medienos apdirbimo įrengimai) yra saugomas UAB „Garden supply“ teritorijoje pagal 2009 m. rugsėjo 25 d. pasaugos sutartį. Pareiškėjas teigė, kad buvęs įmonės direktorius G. C. trukdė jam vykdyti bankroto procedūras įmonėje (neperdavė įmonės turto ir visų dokumentų), todėl jis kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą dėl baudos skyrimo minėtam asmeniui. Panevėžio apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartimi už Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nutarties nevykdymą skyrė G. C. 1 000 Lt baudą. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartimi už minėtos nutarties nevykdymą G. C. skirta 5 000 Lt bauda. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, o 2008 m. lapkričio 6 d. patikslino šį sąrašą. Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis įsiteisėjo 2009 m. spalio 8 d. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalis, apibrėžianti teismo paskirto bankrutuojančios įmonės administratoriaus vykdytinas funkcijas, be kita ko numato, kad administratorius pateikia Garantiniam fondui dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti. Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratorius (likvidacinės komisijos pirmininkas), kai įmonė neturi pakankamai nuosavų lėšų atsiskaitymui su darbuotojais, per du mėnesius nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos Garantinio fondo nuostatų nustatyta tvarka privalo pateikti Garantinio fondo administratoriui dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti. Tokiu būdu, pareiškėjas per du mėnesius nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos, t. y. iki 2009 m. gruodžio 8 d., turėjo kreiptis į Garantinį fondo administraciją dėl lėšų skyrimo darbuotojų kreditoriniams reikalavimams tenkinti. Tačiau pareiškėjas šios pareigos neįvykdė. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nepateisina minėtos pareigos nevykdymo. Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytas 2 mėnesių terminas yra privalomas. Teisės aktai nenumato išimtinių atvejų, kuriais jo galima nesilaikyti. Be to, minėtas terminas nėra siejamas su jokiomis kitomis aplinkybėmis, išskyrus kreditorinių reikalavimų sąrašo patvirtinimą. Todėl, atsakovo nuomone, nuobauda pareiškėjui skirta teisėtai ir pagrįstai.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 25 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 13 d. įsakymą Nr. V-34. Teismas sprendime nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje (2003 m. sausio 28 d. įstatymo Nr. IX-1332 redakcija) nustatyta, jog administratoriaus veiklą kontroliuoja Vyriausybės įgaliota institucija. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 37 straipsnio 6 dalies 4 punktą (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija), Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai pavesta nustatyti bankroto administratorių veiklos kontrolės tvarką. Vyriausybė 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 įgaliojo Ūkio ministeriją patvirtinti Įmonių bankroto administratorių veiklos kontrolės tvarką ir pavedė Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos vykdyti įmonių bankroto administratorių veiklos kontrolę. Ūkio ministras 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 202 patvirtino Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatus, kurių 7.8 punkte nurodoma, kad Įmonių bankroto valdymo departamentas, vykdydamas jam pavestus uždavinius, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja įmonių bankroto administratorių veiklą. Vykdydamas Vyriausybės pavedimą, ūkio ministras 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtino Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisykles (toliau ir Taisyklės). Taisyklių 17 punkte nurodyta, kad Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui (kai administratorius yra juridinis asmuo, nuobauda skiriama jo įgaliotam asmeniui, kuris vykdo(-ė) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui) vieną iš Taisyklių 17.1 ir 17.2 punktuose nurodytų nuobaudų, atitinkamai įspėjimą arba viešai paskelbiamą įspėjimą. Taisyklių 17, 17.1,17.2 punktai yra tiesiogiai susiję su Įmonių bankroto įstatymo nustatyta bankroto administratorių veiklos kontrolės funkcija bei Departamento nuostatų 7.8 punkte nustatytomis atsakovo funkcijomis. Todėl teismui nekyla abejonių dėl Taisyklių atitikimo aukštesnės galios teisės aktams.

Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad įmonės administratorius – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas ir šią teisę įgijęs šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 12 punktą, administratorius pateikia Garantiniam fondui dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti. Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad lėšų iš Garantinio fondo skyrimo tvarką nustato Garantinio fondo nuostatai. Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratorius (likvidacinės komisijos pirmininkas), kai įmonė neturi pakankamai nuosavų lėšų atsiskaitymui su darbuotojais, per 2 mėnesius nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos Garantinio fondo nuostatų nustatyta tvarka privalo pateikti Garantinio fondo administratoriui dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartimi patvirtino UAB ,,Utenos agrochemija” kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus (t. I, b. l. 185-187). Išnagrinėjęs UAB ,,Utenos agrochemija” administratoriaus prašymą dėl kreditorių sąrašo patikrinimo, Panevėžio apygardos teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi patikslino UAB ,,Utenos agrochemija” kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą (t. I, b. l. 112-113). Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą UAB „Utenos agrochemija“, buvo nustatyta, kad šiai nutarčiai įsiteisėjus UAB „Utenos agrochemija“ vadovas per 15 dienų privalo administratoriui perduoti įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, visus dokumentus (t. I, b. l. 183-184). Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nutartis įsiteisėjo 2009 m. liepos 24 d., todėl bendrovės vadovas G. C. privalėjo iki 2009 m. rugpjūčio 10 d. perduoti administratoriui visus įmonės dokumentus. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartimi UAB „Utenos agrochemija“ vadovui G. C. už Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nutarties nevykdymą paskirta 1 000 Lt bauda (t. I, b. l. 11, 133). Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartimi UAB „Utenos agrochemija“ vadovui G. C. už Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nutarties nevykdymą paskirta 5 000 Lt bauda (t. I, b. l. 12, 134). Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjo Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 12 punkto ir Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pažeidimus sąlygojo UAB „Utenos agrochemija“ buvusio vadovo G. C. veiksmai nevykdant teismo įpareigojimo iki 2009 m. rugpjūčio 10 d. perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, bei visus dokumentus. Tačiau skiriant pareiškėjui nuobaudą į minėtas faktines aplinkybes nebuvo atsižvelgta.

Vyriausybės 2001 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintų Garantinio fondo nuostatų 10 punktas nustato, kad bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės, turinčios įsiskolinimų darbuotojams – neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų (piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinės išmokos, žalos atlyginimas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga ir neapmokėtos prastovos), administratorius (likvidacinės komisijos pirmininkas) tuo atveju, kai įmonė neturi pakankamai lėšų atsiskaityti su darbuotojais, per du mėnesius nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo teikia fondų administracijai paraišką skirti lėšas, reikiamų lėšų apskaičiavimą, darbuotojų, kuriems numatomos skirti išmokos iš fondo, sąrašus, skaičiavimus, kiek lėšų reikės už banko operacijas, susijusias su lėšų, skirtų iš fondo, panaudojimu, sumokėti naudojant įmonės banko sąskaitoje esančias fondo lėšas, taip pat neturinčios turto bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratoriui ar kitam asmeniui, rengiančiam paraišką skirti lėšas buvusiems likviduotos dėl bankroto įmonės darbuotojams, už darbą iš dalies sumokėti, kitus dokumentus, numatytus fondo tarybos rekomendacijose, skelbiamose „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Paraiškas registruoja fondų administracija, kai pateikiami visi reikalaujami dokumentai. Garantinio fondo nuostatų 11 punkte nustatyta, kad įmonės paraiškoje turi būti nurodytos darbuotojams neišmokėtų už konkretų laikotarpį išmokų sumos, įsiskolinimo priežastys ir trukmė, galimybė darbuotojų išmokoms gautas lėšas grąžinti pardavus turimą turtą pagal fondo atgręžtinį reikalavimą, bankroto bylos iškėlimo data, įmonės statusas ir kitos esminės bankroto bylos aplinkybės. Garantinio fondo nuostatų 12 punktas numato, kad fondų administracija, gavusi įmonės paraišką su nustatytaisiais dokumentais, juos registruoja, nagrinėja ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo šios paraiškos gavimo teikia svarstyti fondo tarybos posėdyje. Jeigu įmonių paraiškos ir prie jų pridėti dokumentai neatitinka 10 ir 11 punktuose nustatytų reikalavimų, fondų administracija nustato, per kiek laiko trūkumai turi būti pašalinti. Jeigu per fondų administracijos nustatytą laiką trūkumai nepašalinami, dokumentų teikimas fondo tarybai atidedamas. Įmonei pateikus visus reikalaujamus dokumentus, jos paraiška nagrinėjama ir svarstoma šių nuostatų nustatyta tvarka. Iš nustatyto reglamentavimo matyti, kad siekiant gauti lėšas iš garantinio fondo, turi būti pateikta tinkamai parengta paraiška su nustatytais dokumentais. Tai patvirtina ir Garantinio fondo tarybos 2001 m. birželio 26 d. nutarimu patvirtintos rekomendacijos paraiškų teikimui lėšoms iš garantinio fondo gauti, kurių 5 punkte nustatyta, kad pateikus ne visus fondo nuostatuose ir šiose rekomendacijose numatytus paraiškų priedus arba nurodžius ne visus reikalaujamus duomenis, paraiškos grąžinamos be registravimo ir turi būti teikiamos iš naujo. Garantinio fondo nuostatų 12 punktas taip pat nustato, kad fondų administracija įmonės paraišką registruoja bei nagrinėja pateiktą su nustatytaisiais dokumentais.

Pareiškėjas 2009 m. rugsėjo 8 d. ir 2009 m. spalio 16 d. pateikė Panevėžio apygardos teismui prašymus dėl baudos buvusiam UAB ,,Utenos agrochemija” vadovui G. C. skyrimo, kuriuose nurodė, kad nėra sudaryta ir perduota finansinė atskaitomybė už 2008 m., todėl bankroto administratorius negali vykdyti savo pareigų (t. I, b. l. 133, 134). Panevėžio apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 11 d. ir 2009 m. spalio 19 d. nutartimis skyrė G. C. už Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nutarties nevykdymą pinigines baudas (t. I, b. l. 16, 110). Šie duomenys patvirtina pareiškėjo aktyvius veiksmus siekiant tinkamai vykdyti pareigas administruojant bankrutuojančią įmonę. Teisminio nagrinėjimo metu taip pat buvo nustatyta, kad UAB ,,Bankroto lyderiai” paraišką Garantiniam fondui pateikė 2010 m. vasario 26 d. (kuri 2010 m. balandžio 23 d. buvo patikslinta), t. y. tik po to, kai 2010 m. vasario 18 d. BUAB „Utenos agrochemija“ buvęs direktorius G. C. perdavė administratoriui UAB „Bankroto lyderiai“ turto ir buhalterinės apskaitos dokumentus (t. I, b. l. 150-159; t. II, b. l. 2-6). Susiklosčiusioje faktinėje situacijoje pareiškėjas tinkamai veikti, kaip to reikalauja teisės aktai, negalėjo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Todėl Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. V-34 pareiškėjui nepagrįstai skirta nuobauda už Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 12 punkto ir Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Dėl nurodytų priežasčių Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 13 d. įsakymas Nr. V-34 naikintinas.

 

III.

 

Apeliaciniu skundu atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas taip pat nurodo, jog Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyta, kad administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus. Teismas administratoriaus prašymu gali pratęsti šiame punkte nurodytą terminą. Nagrinėjamu atveju Departamento atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartimi patvirtino UAB „Utenos agrochemija“ kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus. Pripažįstant, kad pareiškėjas negalėjo per nustatytą terminą kreiptis į Garantinio fondo administratorių, t. y. negalėjo veikti taip, kaip to reikalauja įstatymai, reikėtų pripažinti, kad pareiškėjas negalėjo veikti, kaip to reikalauja teisės aktai, ir kitose situacijose, t. y. negalėjo teikti teismui kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo. Tačiau faktinės aplinkybės rodo priešingai. Praktikoje pakankamai dažnai pasitaiko atvejų, kai įmonių dokumentai administratoriui neperduodami ir viso bankroto proceso metu. Tačiau tokia situacija nereiškia, kad bankroto administratorius iš viso neturi kreiptis į Garantinio fondo administratorių. Atsakovo nuomone, dokumentų neperdavimas neatleidžia bankroto administratoriaus nuo pareigos, numatytos Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 12 punkte ir Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, numatančia, kad kai nėra šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų, pagal kuriuos apskaičiuojamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos išmokos, bet yra kiti duomenys, patvirtinantys darbuotojų teisę gauti su darbo santykiais susijusią išmoką, Garantinio fondo tarybos nutarimu jiems skiriamos išmokos iš Garantinio fondo, bet ne daugiau kaip trys minimaliosios mėnesinės algos. Tokiu atveju teismo nutartis dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo būtų vertintina kaip „kiti duomenys“.

Atsiliepimu į atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos apeliacinį skundą pareiškėjas D. B. prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą pareiškėjas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju jis buvo nubaustas už tai, kad nesikreipė į Garantinio fondo administratorių per įstatymo numatytą dviejų mėnesių terminą, o ne už tai, kad iš viso nesiruošė to daryti. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nutartimi pareiškėjas buvo atstatydintas iš bankrutuojančios UAB „Utenos agrochemija“ administratoriaus pareigų savo prašymu. Šios įmonės administratoriumi paskirta UAB „Bankroto lyderiai“. UAB „Bankroto lyderiai“ įmonės administravimą perėmė dar 2009 metų gruodžio mėnesį, tačiau paraišką Garantiniam fondui pateikė tik 2010 m. vasario 26 d., t. y. tik po to, kai 2010 m. vasario 18 d. buvęs UAB „Utenos agrochemija“ direktorius G. C. perdavė turto ir buhalterinės apskaitos dokumentus. Atsakovo nurodytomis Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatomis vadovaujamasi, kai žinoma, jog apskaitos dokumentų nėra ir jie nebus perduoti. Tačiau nagrinėjamu atveju buvo aišku, kad apskaitos dokumentai yra.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.

 

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad administratoriaus veiklą kontroliuoja ir duomenis apie įmonės bankroto procesą skelbti leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Šio įstatymo 37 straipsnio 6 dalies 4 punkte numatyta, kad teisės teikti bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką bei bankroto administratorių veiklos kontrolės tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Įmonių bankroto įstatymu, 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 įgaliojo Ūkio ministeriją patvirtinti Įmonių bankroto administratorių veiklos kontrolės taisykles (3.4 punktas) ir nustatė, kad įmonių bankroto administratorių veiklos kontrolę turi vykdyti Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos (5 punktas). Pastarasis buvo įsteigtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1060 „Dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos įsteigimo“, siekiant, kad būtų ginami valstybės ir visuomenės interesai nuostolingai dirbančiose ir bankrutuojančiose įmonėse.  Vadovaujantis Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatų 6.7 punktu, bankroto administratorių veiklos kontrolė yra viena iš šios įstaigos funkcijų. Lietuvos Respublikos ūkio ministras, vadovaudamasis minėtomis Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 831 nuostatomis, 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtino Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisykles. Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 3 punkte numatytos dvi administratorių veiklos kontrolės formos – Įmonių bankroto valdymo departamento vykdomas administratorių veiklos tikrinimas ir administratorių veiklos stebėsena. Administratoriaus veiklos tikrinimas yra Įmonių bankroto valdymo departamento veikla siekiant nustatyti, ar administratoriaus veikla atitinka bankroto procedūras reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus (Taisyklių 3.1 punktas). Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 17 punkte nustatyta, kad Įmonių bankroto valdymo departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui (kai administratorius yra fizinis asmuo nuobauda skiriama šiam administratoriui, kai administratorius yra juridinis asmuo nuobauda skiriama jo įgaliotam asmeniui, kuris vykdo (-ė) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui) vieną iš šių nuobaudų: įspėjimą (Taisyklių 17.1 punktas); viešai paskelbiamą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Departamento direktoriaus sprendimo skirti šiame punkte nurodytą nuobaudą priėmimo dienos turi būti paskelbtas Departamento interneto puslapyje (Taisyklių 17.2 punktas)

Taigi, vadovaujantis paminėtomis teisės aktų nuostatomis, Įmonių bankroto valdymo departamentas turi teisę atlikti bankroto administratorių veiklos patikrinimą ir, nustatęs tokią veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, – skirti bankroto administratoriui atitinkamą nuobaudą, numatytą Taisyklių 17 punkte.

Nagrinėjamu atveju Įmonių bankroto valdymo departamentas, patikrinęs UAB „Utenos agrochemija“ bankroto administratoriumi paskirto D. B. veiklą, nustatė, kad D. B. pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 12 punkto bei garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, ir 2010 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. V-34 skyrė jam už šį pažeidimą įspėjimą (t. I, b. l. 82). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ši nuobauda pareiškėjui paskirta už tai, kad jis, būdamas bankrutuojančios įmonės administratorius, per įstatymo nustatytą terminą nepateikė Garantiniam fondui paraiškos dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo per įstatymo nustatytą terminą pateikti paraiškos Garantiniam fondui, kadangi buvęs įmonės vadovas G. C. per Panevėžio apygardos teismo nustatytą terminą neperdavė jam visų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų.

Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 12 punktu, dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti Garantiniam fondui pateikia įmonės administratorius. Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratorius (likvidacinės komisijos pirmininkas), kai įmonė neturi pakankamai nuosavų lėšų atsiskaitymui su darbuotojais, per du mėnesius nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos Garantinio fondo nuostatų nustatyta tvarka privalo pateikti Garantinio fondo administratoriui dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti. Įstatymas nenumato, kad šis dviejų mėnesių terminas dėl kokių nors priežasčių gali būti pratęstas ar atnaujintas.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad lėšos Garantinio fondo skiriamos šiame įstatyme nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojams,  dirbusiems įmonėje iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos, neatsižvelgiant į tai, ar darbo santykiai tęsiasi, ar yra nutrūkę, taip pat buvusiems įmonių, likviduotų dėl bankroto įsigaliojus šiam įstatymui, darbuotojams, kai įmonės jiems yra įsiskolinusios (Garantinio fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Pagal Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, iš Garantinio fondo šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems darbuotojams mokamos šios iki kreipimosi į Garantinį fondą dienos neišmokėtos išmokos: 1) darbo užmokestis už atliktą darbą pagal darbuotojo reikalavimą (ne didesnis kaip darbo užmokesčio, sumokėto už paskutinius iš eilės einančius tris mėnesius, suma); 2) piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas (ne didesnė kaip Garantinio fondo tarybos teikimu nustatyta Vyriausybės); 3) išeitinė išmoka, numatyta Darbo kodekso 140 straipsnyje, 297 straipsnio 4 dalyje ar Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnyje (šios išmokos suma negali viršyti dydžio, kurį Garantinio fondo tarybos teikimu nustato Vyriausybė); 4) Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytas žalos atlyginimas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga, kai ši prievolė nurodyto įstatymo nustatyta tvarka nepereina valstybei; 5) apmokėjimas už prastovą (šios išmokos suma negali viršyti dydžio, kurį Garantinio fondo tarybos teikimu nustato Vyriausybė). Taigi, paminėtomis teisės normomis, reglamentuojančiomis išmokų iš Garantinio fondo lėšų skyrimą, siekiama visų pirma apginti interesus tų bankrutuojančios įmonės kreditorių, kurių reikalavimai kyla iš darbo santykių. Atsižvelgiant į asmenų, kurių reikalavimams tenkinti skiriamos išmokos iš Garantinio fondo, socialinį pažeidžiamumą, įstatyme ir buvo nustatytas terminas, per kurį turi būti paduodama paraiška dėl tokių išmokų ir kurio pradžia siejama būtent su kreditorinių reikalavimų patvirtinimo momentu, o ne su visų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimu ar kitokiomis aplinkybėmis.

Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nurodytų išmokų iš Garantinio fondo dydis yra skaičiuojamas pagal bankrutuojančios, bankrutavusios ar likviduotos dėl bankroto įsigaliojus šiam įstatymui įmonės darbuotojų reikalavimus dėl įsiskolinimų, susijusių su darbo santykiais, apskaičiuotų remiantis įmonės personalo ir buhalterinės apskaitos dokumentais ir susidariusių iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos ir už laikotarpį, ne ilgesnį kaip du mėnesiai nuo minėtų teismo nutarties ar kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo dienos. Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai nėra šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų, pagal kuriuos apskaičiuojamos šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos išmokos, bet yra kiti duomenys, patvirtinantys darbuotojų teisę gauti su darbo santykiais susijusią išmoką, Garantinio fondo tarybos nutarimu jiems skiriamos išmokos iš Garantinio fondo, bet ne daugiau kaip trys minimaliosios mėnesinės algos. Tokiu būdu, net nesant tam tikrų įmonės personalo ir buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau esant kitų duomenų, patvirtinančių darbuotojų teisę gauti su darbo santykiais susijusią išmoką, iš Garantinio fondo lėšų skiriamos įstatymo nustatyto dydžio išmokos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintų Garantinio fondo nuostatų 10 punkte numatyta, kad bankrutuojančios ar bankrutavusios   įmonės, turinčios įsiskolinimų darbuotojams neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, administratorius (likvidacinės komisijos pirmininkas) tuo atveju, kai įmonė neturi pakankamai lėšų atsiskaityti su darbuotojais, per du mėnesius nuo kreditorinių   reikalavimų patvirtinimo teikia Departamentui paraišką skirti lėšas, reikiamų lėšų apskaičiavimą, darbuotojų, kuriems numatomos skirti išmokos iš fondo, sąrašus, skaičiavimus, kiek lėšų reikės už banko operacijas, susijusias su lėšų, skirtų iš fondo, panaudojimu, sumokėti naudojant įmonės banko sąskaitoje esančias fondo lėšas, taip pat neturinčios turto bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratoriui ar kitam asmeniui, rengiančiam paraišką skirti lėšas buvusiems likviduotos dėl bankroto įmonės darbuotojams, už darbą iš dalies sumokėti, kitus dokumentus, numatytus fondo tarybos rekomendacijose, skelbiamose „Valstybės žinių“ priede  „Informaciniai  pranešimai“. Įmonės paraiškoje turi būti nurodytos darbuotojams neišmokėtų už konkretų laikotarpį sumos, įsiskolinimo priežastys ir trukmė, galimybė darbuotojų išmokoms gautas lėšas grąžinti pardavus turimą turtą pagal fondo atgręžtinį reikalavimą, bankroto bylos iškėlimo data, įmonės statusas ir kitos esminės bankroto bylos aplinkybės (Garantinio fondo nuostatų 11 punktas). Garantinio fondo nuostatų 12 punkte numatyta, kad jeigu įmonių paraiškos ir prie jų pridėti dokumentai neatitinka 10 ir 11 punktuose nustatytų reikalavimų, Departamentas  nustato, per kiek laiko trūkumai turi būti pašalinti. Jeigu per Departamento nustatytą laiką trūkumai nepašalinami, dokumentų teikimas fondo tarybai atidedamas. Įmonei pateikus visus reikalaujamus dokumentus, jos paraiška nagrinėjama ir svarstoma šių nuostatų nustatyta tvarka. Taigi, teisės aktai numato, kad tuo atveju, kai paraiška ar prie jos pridėti dokumentai neatitinka nustatytų reikalavimų, gali būti nustatomas terminas šiems trūkumams pašalinti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, bankrutuojančios UAB „Utenos agrochemija“ kreditorių sąrašas ir jų reikalavimai buvo patvirtinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2009 m. spalio 8 d. (t. I, b. l. 185). Šia teismo nutartimi buvo patvirtinti ir įmonės darbuotojų (pirmos eilės kreditorių) reikalavimai, susiję su darbo santykiais. Todėl, vadovaujantis Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, bankrutuojančios UAB „Utenos agrochemija“ administratorius D. B., neturėdamas duomenų, patvirtinančių, kad įmonė turi pakankamai nuosavų lėšų atsiskaitymui su darbuotojais, iki 2009 m. gruodžio 8 d. privalėjo kreiptis į Garantinį fondą su paraiška dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti. Pažymėtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Garantinį fondą, visų pirma privalėjo vadovautis ne Departamento patvirtintomis Rekomendacijomis ar kitais poįstatyminiais aktais, o įstatymu, kuris nustato tokią bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareigą ir terminą, per kurį ši pareiga turi būti įvykdyta. Paminėta Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis patvirtina, kad bankrutuojančios UAB „Utenos agrochemija“ administratorius, teikdamas teismui tvirtinti įmonių kreditorių sąrašą ir jų reikalavimus, turėjo duomenų, patvirtinančių darbuotojų teisę gauti su darbo santykiais susijusią išmoką. Todėl, vadovaujantis aukščiau nurodytomis Garantinio fondo įstatymo nuostatomis, vien ta aplinkybė, kad iki 2009 m. gruodžio 8 d. bankrutuojančios UAB „Utenos agrochemija“ administratoriui dar nebuvo perduoti visi  įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, nelaikytina svarbia priežastimi, dėl kurios paraiška negalėjo būti paduota Garantiniam fondui. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo kreiptis į Garantinį fondą. Todėl atsakovas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju bankrutuojančios UAB „Utenos agrochemija“ administratorius D. B. pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 12 punkto ir Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Pareiškėjui skirta nuobauda – įspėjimas – visiškai atitinka padaryto pažeidimo pobūdį.

Vadovaujantis paminėtomis Įmonių bankroto administravimo įstatymo bei Garantinio fondo įstatymo nuostatomis ir atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad Įmonių bankroto valdymo departamentas, vykdydamas jam priskirtą bankroto administratorių veiklos kontrolės funkciją, teisėtai ir pagrįstai skyrė bankrutuojančios UAB „Utenos agrochemija“ administratoriui D. B. įspėjimą. Naikinti Įmonių bankroto valdymo departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 13 d. įsakymą Nr. V-34 nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai taikė paminėtų įstatymų nuostatas, reglamentuojančias bankrutuojančių įmonių administratorių pareigas ir garantinio fondo lėšų skyrimą kreditorių reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti, kas sąlygojo neteisėto sprendimo priėmimą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Įmonių bankroto valdymo departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 13 d. įsakymo Nr. V-34 atmetamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).

 

                            Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo D. B. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                           Roma Sabina Alimienė

 

                                                                                      Anatolijus Baranovas

 

                                                                                      Vaida Urmonaitė-Maculevičienė