Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-12-14][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-472-313-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-472-313/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB „Aderas“ 302887002 atsakovas
UAB ,,Group Europa Investment" 300013278 Ieškovas
UAB „Europa Group" 124666595 Ieškovas
UAB „Sitis” 120131346 trečiasis asmuo
UAB „Teniso pasaulis" 125915284 trečiasis asmuo
„Swedbank“, AB 112029651 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
9.1. Bylos dėl konkurencijos
2.8.1. Konkurencijos teisė
3.1. Bendrosios nuostatos.
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.2. Asmenys
2.2.2. Juridiniai asmenys
2.8.1.2. Nesąžininga konkurencija
2.1.9.3. kitos bylos dėl atlygintinų paslaugų teikimo
9.1.3. bylos dėl draudžiamais konkurenciją ribojančiais veiksmais padarytos žalos atlyginimo
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1.7.6. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
2.2.2.7. Juridinio asmens organai
3.1.7. Bylinėjimosi išlaidos
2.8. Konkurencijos teisė ir vartotojų teisių apsauga bei gynimas
2.1.9. Bylos dėl atlygintinų paslaugų teikimo (paslaugų sutartis)
9. BYLOS DĖL KONKURENCIJOS IR VARTOTOJŲ TEISIŲ GYNIMO
3.1.7.11. Išlaidų advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
2.1.29. Iš kitų sutarčių rūšių kilusios bylos

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-3-472-313/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00593-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.8.1.2; 2.2.2.7; 3.1.7.6; 3.1.7.11

 (S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. B., uždarosios akcinės bendrovės ,,Group Europa Investment“ ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Europa Group“ ieškinį atsakovams R. B., M. J. ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Aderas“, dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei ,,Teniso pasaulis“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Sitis“ ir akcinei bendrovei ,,Swedbank“, dėl nesąžiningos konkurencijos ir nuostolių atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nesąžiningos konkurencijos veiksmus, išvestinį ieškinį, bendrovės vadovo atsakomybę, bylinėjimosi išlaidų paskirstymą,  aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas A. B. 2014 m. kovo 13 d. kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu, kurį kelis kartus patikslinęs prašė:

2.1.                      priteisti ieškovei UAB ,,Group Europa Investment“ solidariai iš atsakovų R. B., M. J. ir UAB ,,Aderas 1 249 550 Eur nuostolių, patirtų atsakovams neteisėtai perkėlus verslą;

2.2.                      priteisti ieškovei UAB ,,Europa Group“ solidariai iš atsakovų R. B., M. J. ir UAB ,,Aderas“ 4 549 375 Eur nuostolių, patirtų atsakovams neteisėtai perkėlus verslą;

2.3.                       priteisti ieškovei UAB ,,Group Europa Investment“ solidariai iš atsakovų R. B., M. J. ir UAB ,,Aderas“ 599 575 Eur žalos atlyginimą dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., o nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. už kiekvieną dieną po 448 Eur iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

2.4.                      priteisti ieškovei UAB ,,Europa Group“ solidariai iš atsakovų R. B., M. J. ir UAB ,,Aderas“ 1 651 151 Eur žalos atlyginimą dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., o nuo 2016 m. rugsėjo 1 d.  už kiekvieną dieną po 1234 Eur iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

2.5.                      priteisti solidariai iš atsakovų procesines palūkanas.

3.       Ieškovas nurodė, kad jam ir atsakovui R. B. priklauso po 50 proc. UAB „Group Europa Investment(toliau – ir GEI) ir UAB „Europa Group“ (toliau – ir EG) akcijų, o iki 2013 m. rugsėjo 17 d. atsakovas R. B. buvo ir šių įmonių vadovas. 2012 m. viduryje tarp akcininkų kilo nesutarimų dėl ieškovui grąžintinos skolos. Vėliau atsakovas R. B. sudarė sandorius, kuriais, veikdamas kartu su atsakove UAB „Aderas“ bei jos vadovu ir vieninteliu akcininku M. J., nuo 2013 m. kovo mėn. iki balandžio mėn. neteisėtai ir neatlygintinai perkėlė bendrovių vykdytą viešbučių ir restoranų paslaugų verslą, kaip turtinį kompleksą, į UAB ,,Aderas“.

4.       Ieškovas teigia, kad verslas buvo perkeltas tokiais veiksmais: nutraukus nuomos sutartį bei ją su nuomotoju sudarius atsakovei UAB ,,Aderas“, taip pat sudarius subnuomos sutartį, kurių pagrindu atsakovei UAB ,,Aderas“ buvo išnuomotos patalpos, kuriose iki tol viešbučių ir maitinimo veiklą vykdė GEI ir EG (toliau – ir Bendrovės); pasirašius franšizės sutartį, pagal kurią atsakovei UAB ,,Aderas“ buvo perleista teisė naudotis Bendrovėms priklausančiais prekių ženklais, išnuomojus veiklai reikalingus baldus bei įrangą; sudarius darbuotojų nuomos sutartį; perleidus nuosavybės teisę į viešbučio baldus patalpų savininkui (buvusiam nuomotojui), o šiam juos pardavus atsakovei UAB „Aderas“; vėliau darbuotojams nutraukus darbo sutartis su EG ir GEI ir įsidarbinus UAB „Aderas“. Verslo perleidimą ieškovas kvalifikuoja kaip faktinį įmonės pardavimą, nors ir nesudarius įstatymo nurodomos formos sutarties.

5.       Ieškovas nurodė, kad tokiais neteisėtais veiksmais atsakovai, veikdami kartu, iš esmės neatlygintinai ir nesąžiningai perėmė EG ir GEI vykdytą verslą, naudojosi ir iki šiol tebesinaudoja Bendrovių sukurtu įdirbiu, materialiniais ir žmogiškaisiais ištekliais. Tokie veiksmai, be kita ko, pripažintini nesąžininga konkurencija. Kadangi perkelto verslo nėra galimybės grąžinti, todėl ieškovas atsisapareikštų reikalavimų pripažinti sandorius negaliojančiais ir prašė atlyginti šiais neteisėtais veiksmais EG ir GEI padarytą žalą, t. y. priteisti iš atsakovų solidariai neteisėtai perimto verslo vertę ir negautas pajamas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

6.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:

6.1.                      priteisė ieškovei UAB „Group Europa Investment“ solidariai iš atsakovų UAB „Aderas“, M. J. ir R. B. 1 249 550 Eur žalos atlyginimo;

6.2.                      priteisė ieškovei UAB „Europa Group“ solidariai iš atsakovų UAB „Aderas“, M. J. ir R. B. 4 549 375 Eur žalos atlyginimo;

6.3.                      priteisė ieškovų UAB „Group Europa Investment ir UAB „Europa Group“ iš atsakovų UAB Aderas“, M. J. ir R. B. naudai 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo 2014 m. kovo 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

6.4.                      priteisė ieškovui A. B. iš atsakovų UAB „Aderas“, M. J. ir R. B. po 6331 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;

6.5.                      priteisė atsakovui UAB „Aderas“ iš ieškovo A. B. 12 090 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;

6.6.                      priteisė atsakovui R. B. iš ieškovo A. B. 559 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;

6.7.                      priteisė ieškovei UAB „Group Europa Investment“ iš atsakovų UAB „Aderas“, M. J. ir R. B. po 882 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;

6.8.                      priteisė ieškovei UAB „Europa Group“ iš atsakovų UAB „Aderas“, M. J. ir R. B. po 2981 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;

6.9.                      priteisė trečiajam asmeniui UAB Sitis“ iš ieškovo A. B. 1671 Eur bylinėjimosi išlaidų ir iš atsakovų UAB „Aderas“, M. J. ir R. B. po 557 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

7.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 9 d. papildomu sprendimu tenkino trečiojo asmens UAB „Sitis“ prašymą dėl papildomo 5818,18 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, pakeitė 2017 m. vasario 9 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui UAB „Sitis“ atlyginimo priteisimo ir priteisė trečiajam asmeniui UAB Sitis“ iš ieškovo A. B. 4580,09 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovų UAB „Aderas“, M. J. ir R. B. po 1526,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

8.       Teismas nurodė, kad ieškovas A. B. ir atsakovas R. B. yra EG ir GEI akcininkai, valdantys po 50 proc. Bendrovių akcijų, o Bendrovių direktoriumi ginčo laikotarpiu (2013 m. kovo–balandžio mėn.) buvo R. B..

9.       Pagrindinė Bendrovių veikla, kurią jos vykdė iki 2013 m. kovobalandžio mėn., buvo šių viešbučių ir maitinimo įstaigų valdymas ir administravimas:

9.1.                      Europa Royale Vilnius – keturių žvaigždučių viešbutis, esantis adresu: Aušros Vartų g. 6, Vilnius;

9.2.                      restoranas „Medininkai“ – maitinimo įstaiga, esanti adresu: Aušros Vartų g. 6, Vilnius;

9.3.                      Europa Stay Vilnius – trijų žvaigždučių viešbutis, esantis adresu: Ąžuolyno g. 7, Vilnius, teniso kortų arenoje „SEB Arena“;

9.4.                      restoranas „Break Point“ – maitinimo įstaiga, esanti adresu: Ąžuolyno g. 7, Vilnius.

10.       2013 m. kovobalandžio mėn. R. B., veikdamas kaip Bendrovių direktorius, sudarė sandorius.

11.       2013 m. kovo 5 d. EG, atstovaujamos R. B., iniciatyva buvo nutraukta Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, sudaryta su UAB „Sitis, dėl dalies patalpų Vilniuje, Aušros Vartų g. 8, ir tą pačią dieną UAB ,,Aderasir UAB „Sitis sudarė naują tokio pat turinio Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu UAB ,,Aderas pradėjo valdyti dalį viešbučio Europa Royale Vilnius patalpų Vilniuje, Aušros Vartų g. 6, ir kuriose veiklą iki tol vykdė EG. 2013 m. kovo 13 d. Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties pagrindu EG subnuomojo atsakovei UAB ,,Aderas visas likusias viešbučio Europa Royale Vilnius patalpas Vilniuje, Aušros Vartų g. 6.

12.       2013 m. kovo 7 d. R. B. GEI vardu kreipėsi į trečiąjį asmenį UAB „Teniso pasaulis“ su prašymu leisti  atsakovei UAB ,,Aderas subnuomoti 2016 m. rugpjūčio 26 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu nuomojamas patalpas, esančias adresu: Ąžuolyno g. 7, Vilnius. Gavus UAB „Teniso pasaulis“ leidimą 2013 m. kovo 8 d. buvo sudaryta Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartis, pagal kurią atsakovė UAB ,,Aderas pradėjo valdyti patalpas, kuriose veikia Europa Stay Vilnius viešbutis.

13.       2013 m. kovo 28 d. R. B. GEI ir EG vardu išsiuntė raštus Bendrovių klientams, partneriams ir kitoms suinteresuotoms šalims, kuriuose nurodė, kad keičiasi Europa Royale Vilnius ir Europa Stay Vilnius viešbučių operatorius, naująja operatore tampant atsakovei UAB ,,Aderas, ir kad visus mokėjimus (įskaitant pagal jau sudarytas sutartis su GEI ir EG) atitinkami asmenys turi atlikti į atsakovės UAB ,,Aderas banko sąskaitą, o ne į GEI arba EG sąskaitas.

14.       2013 m. balandžio 2 d. EG ir atsakovė UAB ,,Aderas pasirašė Franšizės sutartį, kurios pagrindu atsakovė UAB ,,Aderas įgijo teisę naudotis EG priklausančiais prekių ženklais bei sistema, skirta viešbučių verslui plėsti ir valdyti. Franšizės sutartyje šalys susitarė, kad sutartis galioja viešbučiams, esantiems Vilniuje, Aušros Vartų g. 6 ir 8 bei Ąžuolyno g. 7.

15.       2013 m. balandžio 2 d. EG ir atsakovė UAB ,,Aderas“ sudarė Nuomos sutartį, kurios pagrindu EG už 3500 Lt (1013,67 Eur) plius PVM kainą išnuomojo atsakovei UAB ,,Aderas visus viešbučio baldus ir susijusią įrangą, esančius viešbutyje Europa Royale Vilnius“ Vilniuje, Aušros Vartų g. 6. GEI ir atsakovė UAB ,,Aderas“ taip pat sudarė Nuomos sutartį, kurios pagrindu atsakovė UAB ,,Aderasuž 3000 Lt (868,86 Eur) plius PVM kainą išsinuomojo visus viešbučio baldus ir susijusią įrangą, esančius viešbutyje Europa Stay Vilnius“ Vilniuje, Ąžuolyno g. 7.

16.       2013 m. balandžio 2 d. atsakovė UAB ,,Aderasir EG sudarė Paslaugų teikimo sutartį  Darbuotojo nuomos sutartį, kurios pagrindu EG išnuomojo atsakovei UAB ,,Aderasvisus Europa Royale Vilnius dirbančius darbuotojus. Atsakovė UAB ,,Aderas“ ir GEI taip pat sudarė Paslaugų teikimo sutartį  Darbuotojo nuomos sutartį, kurios pagrindu GEI išnuomojo atsakovei UAB ,,Aderasvisus Europa Stay Vilnius dirbančius darbuotojus.

17.       2013 m. balandžio 19 d. GEI, veikdama per R. B., su UAB „Teniso pasaulis“ sudarė Susitarimą dėl 2009 m. rugpjūčio 26 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo, kuriuo susitarė, kad nuo 2013 m. balandžio 24 d. šalys nutraukia nuomos sutartį. Pagal 2013 m. balandžio 23 d. Baldų ir įrangos pirkimopardavimo sutartį GEI perleido UAB „Teniso pasaulis“ visus baldus ir įrangą, esančius viešbutyje Europa Stay Vilnius, juos kitą dieną Baldų ir įrangos pirkimopardavimo sutartimi UAB „Teniso pasaulis už tą pačią kainą perleido atsakovei UAB ,,Aderas. 2013 m. balandžio 24 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi atsakovė UAB ,,Aderasišsinuomojo iš UAB „Teniso pasaulis“ patalpas, esančias Vilniuje, Ąžuolyno g. 7, kuriose veikia viešbutis Europa Stay Vilnius. 

18.       2013 m. spaliolapkričio mėn. EG darbuotojai organizuotai nutraukė darbo sutartis su EG ir  pradėjo dirbti pas atsakovę UAB ,,Aderas. Tuo pačiu laikotarpiu GEI darbuotojai nutraukė darbo sutartis su GEI ir pradėjo dirbti pas atsakovę UAB ,,Aderas.

19.       UAB „Aderas“ įsteigta 2012 m. spalio 5 d., jos vienintelis akcininkas ir vadovas yra atsakovas M. J..  

20.       Teismo ekspertė 2015 m. rugsėjo 4 d. pateiktame ekspertizės akte ir 2016 m. gegužės 19 d. pateiktame papildomos ekspertizės akte nurodė, kad GEI vykdyto verslo vertė 2013 m. vasario 28 d. buvo 4 314 448 Lt (1 249 550 Eur); EG vykdyto verslo vertė 2013 m. vasario 28 d. buvo 15 708 084 Lt (4 549 375 Eur); GEI 2013 m. negavo 571 379 Lt (165 482 Eur) grynojo pelno iš viešbučio Europa Stay Vilnius ir restorano „Break Point verslo; EG 2013 m. negavo 1 596 775 Lt (462 458 Eur) grynojo pelno iš viešbučio Europa Royale Vilnius ir restorano „Medininkai verslo; GEI 2014 m. negavo 558 352 Lt (161 709 Eur) grynojo pelno iš viešbučio Europa Stay Vilnius ir restorano „Break Point verslo; EG 2014 m. negavo 1 513 782 Lt (438 421 Eur) grynojo pelno iš viešbučio Europa Royale Vilnius ir restorano „Medininkai. Atsižvelgdamas į teismo ekspertės nustatytas verslo vertes ir negauto grynojo pelno sumas, ieškovas patikslino ieškinio reikalavimus.

21.       Ieškovas ieškinio reikalavimą grindė netiesioginio ieškinio instituto taikymu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.68 straipsnis). Kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus (netiesioginis ieškinys). Pareikšti netiesioginį ieškinį galima tik tais atvejais, kai kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais) ir kai iki ieškinio pareiškimo yra suėjęs prievolių įvykdymo terminas. Patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti. 

22.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas A. B. įgyvendina EG ir GEI (ieškovo A. B. skolininkų) teises, EG ir GEI į bylą patrauktos kaip bendraieškės.

23.       Teismas sprendė, kad ieškovas A. B. turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę į skolininkes EG ir GEI, kad ieškovas A. B. atitinka subjekto, galinčio reikšti netiesioginį ieškinį, požymius. Teismas nurodė, kad netiesioginis ieškinys gali būti reiškiamas ne tik tada, kai neįgyvendinamos iš sutartinių teisinių santykių atsiradusios reikalavimo teisės, bet ir tada, kai  kreditoriaus skolininkas neįgyvendina reikalavimo teisės į jam žalos padariusį asmenį.

24.       Teismas nurodytus sandorius vertino kaip sistemą koordinuotų sandorių ir kitų veiksmų, kurių tikslas EG ir GEI vykdytą restoranų ir viešbučių verslą perkelti į UAB „Aderas“. Teismas nustatė,  kad konkrečius sandorius inicijavo atsakovas R. B.. Tretieji asmenys UAB „Sitis“ ir UAB „Teniso pasaulis“ nurodė, kad jie sutarčių nerengė, šias rengė patalpų nuomininkai.

25.       Teismas, spręsdamas ginčą, taikė verslo sprendimo taisyklę ir vertino atsakovo R. B. sudarytų sandorių atitik bendrovės interesams. Vertinant akcininko – bendrovės vadovo – sudarytų sandorių teisėtumą, taikytina kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta verslo sprendimo taisyklė – vertinant, ar sandoris nėra aplaidus, atsižvelgtina, ar verslo sprendimas priimtas protingai įvertinus riziką (ar prieš sudarant sandorį ar priimant sprendimą buvo tinkamai surinkta ir įvertinta informacija) ir ar vadovas, priimdamas tokį sprendimą, galėjo protingai tikėti, kad toks sprendimas yra bendrovės naudai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

26.       Teismas sprendė, kad atsakovas R. B. neatliko jokios protingos rinkos analizės ir neįsitikino, kokią didžiausią naudą gali gauti Bendrovės iš UAB „Aderas perleidžiamos veiklos, sudarė sandorį, neįvertinęs nei perleidžiamo verslo vertės, nei jo rinkos kainos. Teismo ekspertė nustatė, kad UAB „Aderas neatlygintinai perleisto verslo vertė siekė beveik 5,8 milijono Eur. Franšizės sutartimi buvo susitarta dėl 4 proc. franšizės mokesčio, skaičiuojamo nuo pajamų, gautų iš viešbučio teikiamų apgyvendinimo (be maitinimo) paslaugų, sumos ir pagal tokį susitarimą EG iš UAB „Aderas laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. gavo 1 366 106,32 Eur. Tačiau iš UAB „Aderas Bendrovėms sumokėtų sumų per laikotarpį nuo 2013 m. balandžio iki 2014 m. kovo mėn. 3 013 553,42 Lt (872 785,40 Eur) buvo kompensacija už patirtas sąnaudas (darbo užmokestis ir pan.), o nauda iš franšizės sudarė tik 176 003,21 Lt (50 974,10 Eur), 2014 m. kovorugpjūčio mėn. mokestis už franšizę buvo tik 82 297,54 Lt (23 835 Eur). EG per 2012 m. uždirbo 449 422 Eur pelno, o GEI 257 603 Eur pelno. Teismas sprendė, kad toks Bendrovių veiklos verslo pertvarkymas pažeidė Bendrovių ir jų kreditorių interesus, nes lėmė pajamų ir pelno praradimą. Bendrovių vykdoma viešbučių ir restoranų veikla buvo pelninga, generavo didžiulius pinigų srautus ir jokios ekonominės logikos perleisti šią veiklą UAB Aderas nebuvo.

27.       Teismas sprendė, kad sudarytais sandoriais (patalpų, darbuotojų nuomos sutartimis, franšizės sutartimi ir t. t.) atsakovai siekė verslo kaip visumos perdavimo UAB „Aderas. Tai įrodo ir kilusios pasekmės  sudarant įvairias sutartis EG ir GEI vykdyta viešbučių ir maitinimo įstaigų administravimo veikla buvo perkelta į UAB „Aderas. Teismas, nustatęs, kad  sudarytų sandorių visuma buvo siekiama pridengti verslo kaip turtinio komplekso perleidimo sandorį, konstatavo, kad atsakovai elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai bei pažeidė CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą susilaikyti nuo neteisėtų veiksmų ir laikytis sąžiningumo pareigos.

28.       Teismas nurodė, kad pagal CK 6.402 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą verslo (įmonės) perleidimo sampratą nereikalaujama perleisti absoliučiai viso įmonės turto. Tam, kad sandoris būtų pripažintas verslo kaip turtinio komplekso pirkimupardavimu, pakanka konstatuoti esminės verslo dalies perleidimą. Nagrinėjamu atveju tiek faktinės aplinkybės, tiek ekspertizės išvada įrodo, jog UAB „Aderas perleista verslo dalis buvo ypač reikšminga EG ir GEI veiklos dalis. Teismo vertinimu, atsakovų veiksmų kvalifikavimą kaip verslo perkėlimą lemia restoranų ir viešbučių patalpų ir inventoriaus nuomos, nuosavybės teisių perkėlimas bei visų darbuotojų perėjimas į UAB „Aderas“, leidimas Franšizės sutartimi UAB „Aderas naudotis EG priklausančiais prekių ženklais bei sistema, skirta viešbučių verslui plėsti ir valdyti. Atsakovai, sudarydami atskirus sandorius, siekė paslėpti Bendrovių verslo kaip turtinio komplekso perleidimą UAB „Aderas. Toks atsakovų elgesys įrodo, kad atsakovai veikė nesąžiningai tam, kad išvengtų verslo kaip turtinio komplekso perleidimą reglamentuojančių normų taikymo, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių Bendrovės prarado savo vykdytą veiklą.

29.       Teismas nustatė, kad GEI įstatų ir EG įstatų 5.6 punktuose yra nustatyta, jog bendrovės vadovas privalo gauti išankstinį visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą sudaryti sandorius dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė negu 20 tūkst. Lt (5792,40 Eur), investavimo, perleidimo, nuomos. Atsakovas R. B., būdamas GEI vadovas, sudarė ilgalaikio turto baldų Pirkimo sutartį su UAB „Teniso pasaulis“, nors pagal GEI įstatus toks sandoris buvo galimas tik gavus akcininkų pritarimą. R. B. teismo posėdžio metu neginčijo, kad pats priėmė sprendimą sudaryti tokį sandorį ir supranta, jog taip pažeidė įstatus. Šiam sandoriui akcininkai nėra pritarę, klausimas dėl tokio sandorio netgi nebuvo keliamas visuotiniame akcininkų susirinkime.

30.       Atsakovas R. B., veikdamas kaip GEI ir EG vadovas, ir būdamas iš anksto susitaręs su UAB Aderasvadovu M. J. pasisavinti Bendrovių veiklą, sudarė Bendrovių tikslams prieštaraujančius sandorius, todėl Subnuomos sutartis, Franšizės sutartis, Darbuotojų nuomos sutartys, Nuomos sutartys prieštarauja Bendrovių veiklos tikslams. Sudarydami šiuos sandorius atsakovai žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoriai neatitinka Bendrovių veiklos tikslų ir viršija Bendrovių vadovo kompetenciją, tačiau vis tiek juos sudarė. Atsakovas R. B., viršydamas savo kompetenciją, sudaręs sandorius, prieštaraujančius Bendrovių veiklos tikslams, atliko teisei prieštaraujančius veiksmus. Teismas nurodė, kad UAB „Aderasir M. J., aktyviai padėdami R. B. atlikti šiuos veiksmus, taip pat ir nesidomėdami tokių sandorių teisėtumu, elgėsi aplaidžiai ir veikė nesąžiningai.

31.       Pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kokius veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Ieškovai prašo žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo (Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

32.       Teismas nustatė, kad UAB „Aderasir GEI bei EG yra tiesiogiai konkuruojantys subjektai, kurių ūkinė komercinė veiklos sritis yra tokia pati  viešbučių ir restoranų operavimas. UAB „Aderasnaudojosi GEI ir EG sukurtu įdirbiu, materialiaisiais ir žmogiškaisiais ištekliais savo verslo naudai (UAB „Aderas perėmė patalpas ir įrangą, kurią konkuruojančiai restoranų ir viešbučių veiklai naudojo Bendrovės, UAB „Aderasperėmė Bendrovių darbuotojus,  perėmė Bendrovių klientus ir verslo partnerius). Teismo vertinimu, atsakovų veiksmai pripažintini  nesąžiningos konkurencijos veiksmais pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintus požymius.

33.       Teismas sprendė, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus: pažeidė CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai, sąžiningai ir rūpestingai, pažeidė imperatyviąsias CK 6.4026.410 straipsnių nuostatas, sudarė neteisėtus sandorius, kurie prieštarauja juridinio asmens tikslams ir pažeidžia valdymo organų kompetenciją, atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, taip pažeisdami Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį.

34.       Teismas nurodė, kad EG ir GEI padaryta žala yra lygi prarasto verslo vertei ir, remdamasis ekspertize, nurodė, kad GEI atlygintina verslo vertė 4 314 448 Lt (1 249 550 Eur), o EG 15 708 084 Lt (4 549 375 Eur). Teismas konstatavo, kad, atlyginus ieškovams perleisto verslo vertę, nėra pagrindo priteisti ir negautas pajamas, kurios būtų gautos tuo atveju, jei neteisėto verslo perkėlimo nebūtų buvę. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų negautas pajamas už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo

. Teismas nurodė, kad atsakovai atliko bendrus veiksmus – R. B. susitarus su UAB Aderas ir M. J. ir veikiant kartu, Bendrovių veikla buvo perkelta į UAB Aderas, atsakovai veikė bendrai siekdami vieno tikslo  perimti verslą, todėl jiems taikytina solidarioji atsakomybė.

35.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo A. B., atsakovų R. B., M. J. ir UAB ,,Aderas“ apeliacinius skundus, 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei UAB ,,Group Europa Investment“ priteista solidariai iš atsakovų M. J., R. B. ir UAB ,,Aderas“ 1 249 550 Eur žalos atlyginimas bei 6 proc. procesinės metines palūkanos, ieškovei UAB ,,Europa Group“ priteista solidariai iš atsakovų M. J., R. B. ir UAB ,,Aderas“ 4 549 375 Eur žalos atlyginimas bei 6 proc. procesinės metinės palūkanos, ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė;

36.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu taip pat panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. papildomą sprendimą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas:

priteisė atsakovui R. B. iš ieškovo A. B. 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo; priteisė atsakovei UAB ,,Aderas“ iš ieškovo A. B. 30 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo; priteisė trečiajam asmeniui UAB ,,Sitis“ iš ieškovo A. B. 7079 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo; priteisė valstybei iš ieškovo A. B. 5415,89 Eur žyminio mokesčio, kurio mokėjimas už ieškinį jam buvo atidėtas; priteisė atsakovui R. B. iš ieškovo A. B. 2925 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo; priteisė atsakovei UAB ,,Aderasieškovo A. B. 9634 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo; priteisė valstybei iš ieškovo A. B. 23 693 Eur žyminio mokesčio, kurio mokėjimai už apeliacinius skundus buvo atidėti; paveLietuvos apeliacinio teismo buhalterijai sumokėti iš teismo depozitinės sąskaitos kuratoriui advokatui AŠindeikiui 370 Eur; iš teismo depozitinės sąskaitos 630 Eur grąžinti mokėtojui advokatui VBarkauskui.

37.       Kolegija nurodė, kad netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms: pirma, kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, t. y. skolininko prievolė kreditoriui turi būti galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nustatytais prievolės pasibaigimo pagrindais, negali būti ginčijama netiesioginio ieškinio pareiškimo metu ir turi būti suėjęs prievolės vykdymo terminas. Antra, skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, t. y. delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan. Trečia, skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę. Ketvirta, tokiu skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai, t. y. kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus ar nepakankamai mokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais) (CK 6.68 straipsnio  2 dalis). Kreditorius neturės teisės reikšti netiesioginį ieškinį, jei skolininkas turi pakankamai turto reikalavimui patenkinti. Be to, jis taip pat neturi teisės netiesioginiu ieškiniu reikalauti įgyvendinti su skolininko asmeniu susijusių teisių (pvz., teisės į neturtinės žalos atlyginimą, išlaikymą, žalos, padarytos sužalojant sveikatą, atlyginimą ir pan.) (CK 6.68 straipsnio 3 dalis). Nesant nors vienos šių sąlygų, netiesioginis ieškinys negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2014; kt.).

38.       Kolegija sprendė, kad ieškovas neįrodė esant antrą ir trečią netiesioginio ieškinio sąlygas, t. y. kad šios bylos atsakovai R. B., M. J. ir UAB „Aderas“ turi egzistuojančią, neabejotiną ir jų neginčijamą solidarią prievolę Bendrovėms, kurios įvykdymo terminas yra suėjęs, tik Bendrovės nesiima jokių priemonių savo teisėms, kylančioms iš būtent šio reikalavimo (prievolės) įgyvendinimo. Tokia reikalavimo teisė, dėl kurios vyksta ginčas teisme ir kurios pripažinimo dar tik siekiama pareikštu netiesioginiu ieškiniu, negali būti vertinama kaip atitinkanti jai keliamus neabejotinumo ir vykdytinumo reikalavimus. Kolegijos vertinimu, ieškinio pareiškimo metu tiek UAB ,,Europa Group“, tiek UAB ,,Group Europa Investment“ neturėjo neabejotinos ir galiojančios turtinės teisės į atsakovus, todėl ieškovas neturėjo teisės pareikšti CK 6.68 straipsnyje nustatyto netiesioginio ieškinio, o šiuo pagrindu pareikštas ieškinys atsakovams vien dėl to negalėjo būti patenkintas.

39.       Kolegija nurodė, kad ieškovas savo procesiniuose dokumentuose taip pat nurodė, jog jis, kaip EG ir GEI akcininkas, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos Bendrovėms atlyginimo ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių (toliau – ABĮ) įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Kolegija nurodė, kad ieškovas, kaip akcininkas, turi teisę reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo tik bendrovės vadovui, valdybos nariams, t. y. nagrinėjamu atveju tik atsakovui R. B., nes nei atsakovė UAB ,,Aderas“, nei atsakovas M. J. nepatenka į nurodytą minėtą subjektų ratą.

40.       Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad faktiškai buvo sudaryta įmonės pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.402–6.410 straipsniai), nors ir nesudarius CK 6.403 straipsnyje nurodytos formos vienos sutarties, pagal ją tinkamai neatsilyginant (negaunant rinkos vertės piniginio ekvivalento), kad visi šie sandoriai apsimestiniai (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Kolegija, remdamasi teisės normomis, reglamentuojančiomis įmonės pirkimą ir pardavimą, sprendė, kad tam, jog sandoris būtų kvalifikuojamas kaip įmonės pirkimo–pardavimo sandoris, viena šalis kitai privalo perduoti nuosavybės teise visą įmonę kaip turtinį kompleksą ar jo esminę dalį.

41.       Viena vertus, akivaizdu, kad susitarimo dėl įmonės pardavimo (nuosavybės teisės į ją perleidimo) konstatavimo atveju nuosavybės teisė į įmonę ankstesniems jos savininkams (akcininkams) negalėtų būti sugrąžinta nenuginčijus įmonės, kaip turtinio komplekso, perleidimo sandorio. Be to, bet kuriam iš savininkų nepriėmus tokio sprendimo (parduoti įmonę) jam galėtų būti padaryta žala. Tačiau nagrinėjamoje byloje akcininkas A. B. tokių savo turtinių teisių nesiekė ginti, įrodinėdamas, kad žalą (nuostolius) dėl verslo perleidimo (faktinio pardavimo) patyrė patys pardavimo objektai, t. y. abi įmonės – UAB ,,Europa Group“ ir UAB ,,Group Europa Investment“, prašydamas, jo vertinimu, būtent pardavimo objektu tapusioms įmonėms kompensuoti nuostolius. Vadinasi, vien pasirinktas ieškovo teisminės gynybos būdas savaime paneigia jo paties argumentaciją dėl įmonės verslo, kaip turtino komplekso, perleidimo kitų asmenų nuosavybėn, nesumokant rinkos vertės už perleistą verslą.

42.       Antra vertus, tiek 2013 m. kovo 8 d., tiek 2013 m. kovo 18 d. EG ir GEI bei atsakovė UAB ,,Aderas“ sudarytomis patalpų subnuomos sutartimis susitarė, kad patalpos, kuriose veikia Europa Stay Vilnius viešbutis, subnuomojamos 5 metams, kas mėnesį mokamas 41 000 Lt (11 874,42 Eur) plius PVM mėnesinis sunuomos mokestis (Sutarties 8.1 punktas, Sutarties specialiosios sąlygos, Priedo Nr. 1 1.1 punktas). Kitas patalpas, kuriose veikia Europa Royal viešbutis, sutarta subnuomoti taip pat iki konkretaus termino, mokant kas mėnesį 35 000 Lt (10 136,70 Eur) plius PVM subnuomos mokestį (Sutarties 4.1 punktas, Sutarties specialiosios sąlygos, Priedo Nr. 1 1.1 punktas). 2013 m. balandžio 2 d. sudarytų minėtų viešbučių restoranuose esančių baldų bei įrangos nuomos sutarčių 6.1 punktuose taip pat aiškiai išreikšta šalių valia, kad šios sutartys sudaromos 5 metų terminui su galimybe jį pratęsti. Šių sutarčių 3.1 punktuose sutarta dėl nuomos kainos, t. y. už Europa Royal viešbutyje esančius baldus bei įrangą UAB ,,Aderas“ įsipareigojo kas mėnesį mokėti 3500 Lt (1013,67 Eur) plius PVM, už Europa Stay Vilnius – 3000 Lt (868,86 Eur) plius PVM. 2003 m. balandžio 2 d. darbuotojų nuomos sutarčių 3.3 punktuose nurodyta, kad šios sutartys galioja neterminuotai, šalių susitarimu jos gali būti pratęstos, pakeistos ar nutrauktos. Prieduose prie šių sutarčių nurodyta, kad nuomos užmokestį sudaro apskaičiuota suminė darbuotojų sąnaudų suma plius 5 proc. nuo bendros darbuotojų sąnaudų sumos.

43.       Franšizės sutartimi UAB ,,Europa Group“ suteikė atsakovei UAB ,,Aderas“ neperleidžiamą ir išimtinę teisę 10 metų naudoti prekių ženklus ir sistemą su viešbučiais susijusioje veikloje (1.2, 2.1 punktai). Šios sutarties 1.1 punkte nurodyta, kad išskirtiniai sistemos bruožai apima, be apribojimų, išskirtinį išorės ir vidaus dizainą, dekorą, įrengimą, bendrus standartus, technologiją, praktinę patirtį (angl. know-how), pardavimų tvarką, atsargas, valdymą, rinkodaros ir pirkimo metodus, mokymą, kuriuos visus teisių turėtojas gali keisti, gerinti ir plėsti savo nuožiūra. Sistema apibrėžiama tam tikrais prekių pavadinimais, prekių ženklais, logotipais, emblemomis, simboliais ir kilmės ženklais, įskaitant, bet tuo neapsiribojant, ženklą su žodžiu ,,Europa“, ir kitus tokius prekių ženklus bei paslaugų ženklus, kuriuos teisių turėtojas gali sukurti ateityje siekdamas identifikuoti visuomenei sistemą kaip paslaugų ir prekių, perduodamų su tokiu prekių ženklu ir atstovaujančių aukštiems sistemos kokybės, išvaizdos ir paslaugų standartams, šaltinį. Sutarties 6.1 punktu atsakovė UAB ,,Aderas“ įsipareigojo mokėti Bendrovėms franšizės mokestį, kuris lygus 4 proc. nuo visų pajamų, gautų iš viešbučio teikiamų apgyvendinimo (be maitinimo), paslaugų sumos. Šalys taip pat sutarė, kad bet kuri iš jų gali šią sutartį nutraukti prieš terminą, nenurodydama jokių tokio sprendimo priežasčių, prieš tai raštu įspėjusi kitą sutarties šalį ne mažiau kaip prieš 12 mėnesių (8.3 punktas).

44.       Kolegija sprendė, kad nė vienoje iš sutarčių nėra nustatyta Bendrovių pareiga perleisti paminėtus Bendrovių verslo komplekso elementus atsakovės UAB ,,Aderas“ nuosavybėn. Priešingai, tiek sutarčių pavadinimai, tiek aptartos jų nuostatos leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šis turtas buvo perduotas atsakovei laikinai naudoti, t. y. pagal sutartyse nustatytus terminus. Be to, kiekvienoje iš jų nustatyta ir Bendrovių, ir atsakovės galimybė jas nutraukti prieš terminą. Kolegijos vertinimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginius, kad verslas (Bendrovės)  atsakovei UAB „Aderas“ buvo perleistas būtent nuosavybės teise, ir nėra įrodymų, kad ji pati save identifikuotų kaip šio turtinio komplekso (verslo) savininkę, o ne kaip jo laikiną valdytoją. Pagrindinis ir didžiausios vertės Bendrovių turtas – prek ženklas, kuris sutartinio įkeitimo kreditorei AB „Swedbank“ lakšte buvo įvertintas virš 22 mln. Lt (6,37 mln. Eur) suma, nėra ir nebuvo perleistas atsakovei ir iki šiol Bendrovės turi nuosavybės teisę į jį. Kolegija nurodė, kad kitokio vertinimo nesuponuoja ir toks faktas, kad 2013 m. spalio–lapkričio mėn. UAB ,,Europa Group“ ir UAB ,,Group Europa Investment“ darbuotojai nutraukė darbo sutartis ir sudarė darbo sutartis su atsakove UAB ,,Aderas“.

45.       Kolegija pažymėjo, kad įrodymai patvirtina ne tik tai, kad Bendrovės tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, t. y. perdavė įmonę kaip turtinį kompleksą laikinai valdyti ir naudotis atsakovei UAB ,,Aderas“, bet ir atsakovės UAB ,,Aderasprisiimtų prievolių vykdymą. Atsakovė UAB ,,Aderaslaikotarpiu nuo 2013 m. balandžio iki 2014 m. kovo mėn. ieškovei UAB ,,Europa Group“ iš viso sumokėjo 1 874 207,84 Eur darbuotojų nuomos, 42 350 Eur baldų ir įrangos nuomos bei 543 173,95 Eur patalpų subnuomos, 176 003,21 Eur franšizės mokesčių, taip pat mokėjo už suteiktas komunalines paslaugas. Ieškovei UAB ,,Group Europa Investment“ per nurodytą laiką atsakovė sumokėjo 653 535,99 Eur darbuotojų nuomos, 76 932,83 Eur baldų ir įrangos nuomos, 87 565,59 Eur subnuomos, 93 579,69 Eur kitų mokesčių.

46.       Kolegija konstatavo, kad šių sutarčių visuma, nesant įrodytam esminiam elementui – nuosavybės teisės į esminę turto dalį perleidimui, negali būti kvalifikuojama kaip įmonės pirkimo–pardavimo sutartis, o šiems šalis faktiškai siejantiems teisiniams santykiams negali būti taikomos šį institutą reglamentuojančios taisyklės.

47.       Kolegijos vertinimu, tarp šalių faktiškai susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai visų pirma turi franšizės sutarties bruožų. Ginčo sutartimis, be kita ko, viena šalis (teisių turėtoja, t. y. Bendrovės) įsipareigojo perduoti už atlyginimą kitai šaliai (naudotojai, t. y. UAB ,,Aderas“) apibrėžtam terminui – 10 metų – teisę naudotis verslo tikslais išimtinių teisų, priklausančių teisų turėtojui, visuma (teise į firmos vardą, teise į prekių ar paslaugų ženklą, teise į saugomą komercinę (gamybinę) informaciją ir kt.), t. y. viešbučių sistemą, o atsakovė įsipareigojo už tai mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą. Atsakovei buvo perleista teisė į Bendrovių materialųjį turtą – patalpas, įrangą, paslaugų teikimo sutarties pagrindu jai išnuomoti, o vėliau perėjo dirbti darbuotojai. Kadangi į franšizės sutarties turinį bei sampratą materialaus turto perleidimas nepatenka, išskyrus naudotojos pareigą derinti personalo įdarbinimą ir apmokymą su teisių turėtoja, spręstina, kad visos šios sutartys, kaip visuma, taip pat turi ir įmonės nuomos sutarties bruožų.

48.       Pagal CK 6.536 straipsnio 1 dalį įmonės nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja už užmokestį perduoti nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti įmonę kaip turtinį kompleksą naudojamam verslui, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Kartu su įmone kaip turtiniu kompleksu nuomininkui perduodamas žemės sklypas, pastatai, statiniai, įrenginiai, mechanizmai bei kitos sutartyje nurodytos gamybos priemonės, žaliavos, atsargos, apyvartinės lėšos, teisės naudotis žeme, vandeniu ir kitais gamtos ištekliais, pastatais, statiniais ar įrenginiais, kitos su įmone susijusios nuomotojo turtinės teisės, teisė į prekių ar paslaugų ženklą bei firmos vardą ir kitos išimtinės teisės, taip pat perleidžiamos reikalavimo teisės ir perkeliamos skolos, nurodytos nuomos sutartyje. Teisė valdyti turtą, kuris yra kito asmens nuosavybė, ir juo naudotis, taip pat teisė valdyti žemės sklypą ir gamtos išteklius ir jais naudotis perduodamos įstatymų nustatyta tvarka.

49.       Nagrinėjamu atveju buvo perkelta mažiau teisių, nei yra būdinga įmonės nuomos sutarčiai, t. y. nebuvo perleistos apyvartinės lėšos, atsargos, reikalavimai kreditoriams, tačiau, pavyzdžiui, naujajai nuomininkei (UAB „Aderas“) perkelta UAB „Europa Group“ 41 140 Lt (11 990,27 Eur) skola viešbučio patalpų savininkui Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynui, o laikinojo administratoriaus nurodymu, kaip teigia atsakovai, buvo vykdomi ir kiti mokėjimai už Bendroves jų kreditoriams, nes Bendrovių sąskaitos, nebeatsiskaitant su kreditoriais ir šiems inicijavus teisminius procesus, buvo areštuotos dar iki ginčo sandorių visumos sudarymo, taip pat ir akcininkų prašymu, kiekvienam jų inicijavus teisminį ginčą dėl priverstinio akcijų pardavimo.

50.       Kolegija, nustačiusi skirtingų sutarčių požymių, šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip faktiškai sudarytą mišrią sutartį (ar sutartis), turinčią tiek įmonių, konkrečiai viešbučio verslo, nuomos, tiek ir franšizės sutarčių požymių. 

51.       Kolegija nustatė, kad ieškovė UAB ,,Group Europa Investment“ ir trečiasis asmuo UAB ,,Teniso pasaulis“ 2013 m. balandžio 19 d. nutraukė patalpų, kuriose buvo vykdoma Europa Stay Vilnius viešbučio veikla, nuomos sutartį; trečiasis asmuo iš GEI įsigijo visus baldus bei įrangą, o kitą dieną šią įrangą pardavė atsakovei UAB „Aderas“ bei jai išnuomojo ginčo patalpas. Šie veiksmai, kaip ir anksčiau aptartos subnuomos, franšizės, darbuotojų nuomos paslaugų sutartys, patys savaime nėra neteisėti ar juo labiau sukėlę GEI žalos dėl prarastos galimybės gauti pajamas iš viešbučio verslo, nes tokia pajamų gavimo galimybė, atsižvelgiant į nuomotojo interesus, Bendrovių valdymo ypatumus bei jų akcininkų tarpusavio ginčus ir nesuderinamus interesus, daugiau nei abejotina.

52.       Kaip nurodė šių patalpų savininkas trečiasis asmuo UAB ,,Teniso pasaulis“, pasinaudodamas jo ir UAB ,,Group Europa Investment“ 2009 m. rugpjūčio 26 d. sutarties su vėlesniais jos papildymais suteiktomis teisėmis, jis nusprendė padidinti nuomos kainą bei apie tai informavo GEI. Trečiojo asmens teigimu, GEI pasiūlyta kaina netiko, tačiau ji pasiūlė kitą sprendimo būdą – sutartį nutraukti ir, atsakovei sutikus, jai pačiai tiesiogiai sudaryti nuomos sutartį su patalpų savininke. Įrodymų, kad ne patalpų savininko, o kurie nors atsakovų veiksmai lėmė sutarties nutraukimą, nebuvo pateikta.

53.       Kolegija, vertindama atsakovo R. B. veiksmų teisėtumą, sudarant ar nutraukiant sutartis, pažymėjo, kad pagal patalpų nuomos sutartį GEI patalpų savininkui buvo įsipareigojusi mokėti mažesnę kainą – 40 000 Lt (11 584,80 Eur), nei pati gavo pagal subnuomos sutartį iš atsakovės (41 000 Lt, arba 11 874,42 Eur). Todėl jo, kaip GEI vadovo, sprendimas, trečiajam asmeniui pareikalavus 2000 Lt (579,24 Eur) didesnio mėnesinio mokesčio, nutraukti sutartį, kai jau yra apribotas disponavimas įmonės turtu, lėšomis dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, yra neįvykdytų prievolių kreditoriams, įskaitant ir pačius GEI savininkus (akcininkus), savaime negalėtų būti vertinamas kaip neteisėtas ir GEI nenaudingas sprendimas. Priešingai, ir toliau tęsiant sutartinius nuomos santykius, GEI turėtų iš savų lėšų dengti dalį nuomos mokesčio, t. y. sudaryta subnuomos sutartis jai jau nebūtų buvusi naudinga.

54.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, nepagrįstai ignoravo ir minėtų sandorių sudarymo metu Bendrovių viduje suklosčiusią faktinę situaciją. UAB ,,Europa Group“ ir UAB ,,Group Europa Investment“ akcininkai yra šios bylos šalys, ieškovas A. B. ir atsakovas R. B., kuriems priklauso po lygiai, t. y. 50 proc., Bendrovių akcijų. Minėti asmenys neginčija fakto, kad 2012 m. antroje pusėje tarp jų kilo ginčas, santykiai tapo konfliktiški bei įtempti. Jokių ekonomine logika pamatuotų sprendimų, susijusių tiek su įmonės vadovo paskyrimu, tiek ir su verslo plėtra, jo perspektyvomis, atsižvelgiant ir į atsiradusius kreditorius bei jų reikalavimus, akcininkai jau nebesugebėjo priimti. Šios bylos ieškovas 2013 m. balandžio 26 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl priverstinio akcijų pardavimo, atitinkamai 2013 m. rugsėjo 11 d. atsakovas pareiškė priešieškinį, tačiau šios bylos nagrinėjimas 2014 m. liepos 8 d. buvo sustabdytas, iki bus priimti ir įsiteisės sprendimai kitose šalių inicijuotose civilinėse bylose, įskaitant ir nagrinėjamą bylą (žr. Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-931-590/2018). Ieškovas 2013 m. birželio 25 d. inicijavo dar vieną teisminį ginčą ir pareiškė ieškinį dėl uždraudimo atsakovui R. B. eiti Bendrovių vadovo faktines pareigas. Teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies – pripažinta, kad R. B. įgaliojimai eiti Bendrovių vadovo pareigas pasibaigė 2013 m. balandžio 29 d., jis nušalintas nuo vadovo pareigų. Tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinis teismai šį sprendimą paliko nepakeistą (žr. civilines bylas: Vilniaus miesto apylinkės teismo Nr. 2-881-820/2014; Vilniaus apygardos teismo Nr. 2A-715-603/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nr. 3K-3-586-219/2015).

55.       Kolegija nurodė, kad akcininkai, suprasdami, jog nesant bendro sutarimo sprendimai, susiję su Bendrovių valdymu ir verslo strategijomis, negalės būti priimti ir jų veikla bus paralyžiuota, bandė teisiniu keliu išspręsti kilusius nesutarimus. Iki šiol Bendrovėse nėra akcininkų sprendimu išrinkto vadovo, o Vilniaus apygardos teisme kreditoriai yra inicijavę bankroto bylos iškėlimą Bendrovėms, tik nutartys dėl bankroto bylų iškėlimo dar neįsiteisėjusios.

56.       Tokioje situacijoje, už kurią, pažymėtina, atsakomybė tenka abiem Bendrovių savininkams, ir buvo sudaryti sandoriai, iš kurių gaunamos pajamos neleido Bendrovių veiklos nutraukti gerokai anksčiau. Kolegija neįžvelgė prielaidų atsakovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus bei sukėlusius Bendrovėms žalos. Tokį vertinimą lemia ir Bendrovių vykdytos veiklos – viešbučių bei maitinimo paslaugų – specifika. Išankstin užsakymų priėmimas, rezervavimo mokesčio surinkimas reikalauja ne tik materialinių resursų, bet ir operatyvių verslo sprendimų priėmimo, kurių priėmimas, tuo metu jau esant akcininkų ginčui, labai abejotinas. Taigi mažai tikėtina, jog Bendrovės, kurių akcininkai neranda bendro sutarimo net dėl įmonės vadovo paskyrimo, realiai galėjo ir toliau sėkmingai vykdyti bei plėtoti tokią specifinę veiklą ir ne tik teikti klientams apgyvendinimo bei maitinimo paslaugas, bet ir mokėti patalpų nuomos mokesčius bei privalomus mokėjimus, atlyginimus darbuotojams.

57.       Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis vadovo sprendimas laikinai atlygintinai perduoti kitam subjektui šio turto valdymo teises vertintinas kaip protingas ir situacijai adekvatus sprendimas, kuriuo, labiau tikėtina, buvo siekta išlaikyti Bendrovių turtą, klientus, išsaugoti gerą vardą, juolab kai Bendrovės lygiomis dalimis priklausė ne tik ieškovui, bet ir atsakovui. Be to, pažymėtina ir tai, kad EG užsiima viešbučių tinklo franšizės plėtojimu. Faktą, kad ir anksčiau buvo sudaromos tokios pačios franšizės sutartys, patvirtina byloje esantys įrodymai – 7 franšizės sutartys sudarytos su kitais asmenimis, kurių sąlygos yra tokios pat kaip sutarties, sudarytos su atsakove „UAB Aderas“, sąlygos. Tai reiškia, kad iki kylant akcininkų ginčui toks būdas, t. y. savo verslo patirties, jai būdingos specifikos, prek ženklo atlygintinis suteikimas, buvo įprasta ir akcininkus tenkinusi praktika.

58.       Kolegija pažymėjo, kad atsakovė UAB „Aderastinkamai vykdė Bendrovėms savo piniginius įsipareigojimus pagal atlygintinius sandorius. Faktiškai Bendrovės, nepatirdamos jokių veiklos sąnaudų, gavo naudą, stabilias ir užtikrintas pajamas. Byloje nėra ir tokių įrodymų, kad atsakovė nevykdytų kurių nors kitų sutartinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, franšizės sutarties 4.6 punkte nustatytos pareigos palaikyti viešbučio būklę ir išvaizdą taip, kad ji atitiktų teisių turėtojo (įmonių) kaip patrauklaus, modernaus, tvarkingo ir paslaugaus paslaugų teikėjo įvaizdį, atlikti pagrįstus remonto ir renovacijos darbus, 4.8 punkte nustatytos pareigos skirti iš savo biudžeto tam tikrą sumą reklamai, rinkodarai bei reprezentacinėms išlaidoms. Tokiais įsipareigojimais taip pat buvo siekiama išsaugoti įmonę kaip turtinį kompleksą jos savininkams.

59.       Kolegija taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, kad net ir tuo atveju, jeigu paminėtos sutartys su atsakove būtų buvusios nutrauktos, veikla negalėtų būti tęsiama, nes Bendrovės neturi nei darbuotojų, nei patalpų jai vykdyti. Nei teisė su patalpų savininkais sudaryti nuomos sutartis ir vykdyti viešbučio paslaugų verslą, nei įdarbinti darbuotojus nėra kaip nors apribota, realiai tokią galimybę gali riboti tik Bendrovių savininkų nesutarimai, o šiuo metu – ir prasidėję bankroto procesai Bendrovėms.

60.       Kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovas neįrodė dviejų iš būtinųjų sąlygų deliktinei civilinei atsakomybei kilti – neteisėtų veiksmų bei žalos, sprendė, kad reikalavimas priteisti žalą iš atsakovo R. B. negali būti tenkinamas.

61.       Ieškovas taip pat įrodinėjo, kad atsakovai naudojasi įmonių sukurtu įdirbiu, materialiaisiais ir žmogiškaisiais ištekliais savo verslo, veikiančio toje pačioje ūkinėje komercinėje srityje, naudai, taip pažeisdami Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktuose nustatytus draudimus bei padarydami Bendrovėms žalą.

62.       Nagrinėjamoje byloje civilinės atsakomybės instituto taikymas dėl nesąžiningos konkurencijos  yra negalimas vien jau dėl to, kad nėra vieno iš šiame įstatyme nustatytų požymių – tarpusavio konkurencijos. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje išaiškinta, kad konkurentai tai ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Nagrinėjamu atveju sudarytų sutarčių visuma viešbučio ir maitinimo paslaugų verslas buvo laikinai perduotas valdyti ir naudoti atsakovei, sutarčių pripažinimo negaliojančiomis reikalavimų ieškovas yra atsisakęs. Vadinasi, vienos įmonės verslo vykdymas perduotas kitai įmonei sutartiniu pagrindu, o Bendrovės šiuo metu faktiškai viešbučių bei restoranų paslaugų teikimu neužsiima, o plėtoja veiklą, susijusią su viešbučių tinklo franšize. Taigi akivaizdu, kad nėra konkuravimo rinkoje fakto ar siekio pakenkti kito subjekto galimybei konkuruoti. Be to, franšizės sutarties institutas pats savaime yra skirtas sukurti kuo daugiau tarpusavyje konkuruojančių subjektų, kurie už naudojimąsi prek ženklu ir jam palaikyti sukurta sistema mokėtų franšizės turėtojui atitinkamą mokestį (CK 6.766 straipsnio 1, 2 dalys). Todėl Bendrovėms kaip tik naudinga, kad atsakovė vykdo atitinkamą veiklą, o nuo jos gaunamų pajamų už šią veiklą priklauso Bendrovėms mokamo mokesčio dydis.

63.       Kolegija sprendė, kad šiuo aspektu nei atsakovo R. B., nei atsakovės UAB ,,Aderas“ ar juo labiau jos vadovo ir akcininko M. J. veiksmų neteisėtumas ir žalos tokiais veiksmais padarymas negali būti konstatuojamas.

64.       Ieškovas ieškinį grindė ir tuo, kad atsakovas R. B. nevykdė ar netinkamai vykdė pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje bei juridinio asmens steigimo dokumentuose, atsakovas R. B. buvo nelojalus įmonei, nesilaikė konfidencialumo reikalavimų, neįgyvendino įmonei keliamo tikslų – steigti naujas darbo vietas ir gauti pelną (įstatų 2.1 punktas).

65.       Kolegija sprendė, kad nustatytų aplinkybių, susijusių su itin sudėtinga ir komplikuota situacija Bendrovėse dėl jos akcininkų nesutarimų ar veiklos teismo taikytais turto areštais ribojimu, kontekste vadovo sprendimas sudaryti minėtus sandorius vertintinas kaip būdas užtikrinti galimybę ateityje vykdyti veiklą ir ją tęsti, užtikrinti tinkamą Bendrovių funkcionavimą, pajamų gavimą. Tai neleidžia sudarytų sandorių vertinti kaip vadovo veiklos, priešingos Bendrovių interesams. Prekės ženklo perdavimas, darbo specifikos ir žinių atskleidimas yra viena iš Bendrovių plėtojamų ir joms būdingų veiklos sričių. Šios teisės atsakovei buvo perleistos atlygintinai. Klausimas dėl franšizės sutartimi sutarto atlygio dydžio ir atitikties Bendrovių  interesams nagrinėjamoje byloje nėra keliamas.

66.       Kolegija sprendė, kad tokiu faktiniu pagrindu, koks yra pareikštas nagrinėjamoje byloje, reikalavimas atsakovui taikyti civilinės atsakomybės institutą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį negalėjo būti patenkintas.

67.       Kolegija, spręsdama bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, be kita ko, nurodė, atsakovas R. B. prašė priteisti 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme (605 Eur už atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimą; 395 Eur už atstovavimą teismo posėdžiuose) atlyginimo bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2, 8.19 punktuose nurodytų maksimalių dydžių ([2,5 x 793,30 Eur] + [(793,30 Eur x 0,1) x 7,2 val.]), todėl šių išlaidų atlyginimas jam priteisiamas iš ieškovo A. B..

68.       Atsakovė UAB ,,Aderas“ prašė priteisti atlyginti 43 239,43 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, kurias sudaro atsiliepimų į pradinį bei patikslintą ieškinį parengimas, dviejų atskirųjų skundų parengimas, dviejų atsiliepimų į atskiruosius skundus parengimas, kitų dokumentų, kuriuose buvo pareikšti prašymai, pateikti atsikirtimai ar paaiškinimai parengimas (iš viso 38 dokumentai), kitų nei paminėtų dokumentų parengimas (iš viso 65 dokumentai), teisinės konsultacijos, pasirengimas teismo posėdžiams, atstovavimas teisme (iš viso 104 val.), kitos teisinės paslaugos (12 val.). Pagal Rekomendacijų 8.2, 8.16, 8.17, 8.19. 8.20  punktus už šias paslaugas gali būti priteisiama ne daugiau kaip 30 200 Eur (už dviejų atsiliepimų parengimą – 3784,50 Eur ([756,90 x 2,5] x 2), už dviejų atskirųjų skundų – 605,52 Eur ([756,90 x 0,4] x 2); už dviejų atsiliepimus į atskiruosius skundus – 605,52 Eur ([756,90 x 0,4] x 2); už kitų dokumentų parengimą – 16 424,73 Eur ([756,90 x 0,4] x 38) + ([756,90 x 0,1] x 65); už teisines konsultacijas bei atstovavimą teismo posėdžiuose – 7874,76 Eur ([756,90 x 0,1] x 104); už kitų teisinių paslaugų suteikimą – 908,28 Eur ([756,90 x 0,1] x 12).

69.       Trečiasis asmuo UAB ,,Sitis“ prašė priteisti 9160,18 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo. Pagal Rekomendacijų 8.2, 8.15, 8.16, 8.18 punktus už šias paslaugas gali būti priteisiama ne daugiau kaip 7079 Eur.

70.       Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje buvo sprendžiami sudėtingi, specifinių teisinių žinių reikalaujantys klausimai, į byloje teiktų dokumentų gausą bei didelę bylos medžiagos apimtį, sprendė, kad priteistinos maksimalios rekomenduotinos sumos, t. y. atsakovei UAB ,,Aderas“ – 30 200 Eur, trečiajam asmeniui UAB ,,Sitis“ – 7079 Eur.

71.       Atsakovė UAB ,,Aderas“ prašė priteisti 26 795,11 Eur atstovavimo išlaidų  apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Atsakovės prašomas atlyginimas už advokato suteiktas paslaugas – apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą, kitų dokumentų, kuriuose buvo pareikšti prašymai, pateikti atsikirtimai ar paaiškinimai parengimą (iš viso 8 dokumentai), už teisines konsultacijas, pasirengimą teismo posėdžiams, atstovavimą teisme (iš viso 32 val.), už kitas teisines paslaugas (13 val.) – viršija Rekomendacijų 8.10, 8.11, 8.16, 8.19. 8.20 punktuose nurodytus maksimalius dydžius. Todėl atsakovei iš ieškovo priteistinas išlaidų dydis, neviršijantis minėtų maksimalių dydžių, t. y. atitinkamai už apeliacinį skundą – 1271,60 Eur (748 Eur x 1,7), už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 972,40 Eur (748 Eur x 1,3); už kitų dokumentų parengimą – 2616,32 Eur ([817,60 x 0,4] x 8); už teisines konsultacijas bei atstovavimą teismo posėdžiuose – 2683,84 Eur ([838,70 x 0,1] x 32); už kitas teisines paslaugas – 1090,31 Eur ([838,70 x 0,1] x 13). Iš viso – 8634,47 Eur. Kadangi atsakovės prašomas priteisti išlaidų atlyginimas viršija nustatytus dydžius, tai atsakovei UAB ,,Aderas“ iš ieškovo A. B. priteistina maksimali už šias paslaugas galima suma – 8634 Eur. Kolegija sprendė, kad iš viso šiai atsakovei iš ieškovo priteistina 9634 Eur išlaidų (1000 Eur žyminio mokesčio + 8634 Eur) atlyginimo.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

72.       Kasaciniu skundu ieškovas A. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

72.1.                      Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Bendrovės neturi neabejotinos ir vykdytinos reikalavimo teisės į atsakovus, prieštarauja CK 6.68 straipsniui, kasacinio teismo praktikai. Netiesioginiu ieškiniu gali būti reiškiamas reikalavimas ir dėl deliktinės prievolės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Netiesioginio ieškinio institutas yra taikomas tais atvejais, kai kreditoriaus skolininko skolininkas yra atsakingas pagal deliktinės atsakomybės taisykles, tačiau savo prievolės atlyginti žalą nepripažįsta ir ją ginčija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).

72.2.                      Netiesioginiam ieškiniui pareikšti užtenka fakto, kad kreditoriaus skolininkas elgiasi pasyviai ir nesiima savo teisių gynybos asmeniškai. Abejodamas tuo, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.68 straipsnio 1 dalį. Laikinojo administratoriaus, kurio funkcijos yra ribotos, paskyrimas ir prasta Bendrovių finansinė padėtis – visa tai yra pakankama, kad kreditorius galėtų reikšti netiesioginį ieškinį skolininko vardu.

72.3.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino Bendrovių procesinę padėtį byloje, nurodydamas, kad nors pačios įmonės bylos procese dalyvavo kaip ieškovės, jos pačios jokių reikalavimų atsakovams nepareiškė. Taip apeliacinės instancijos teismas sukūrė papildomą netiesioginio ieškinio sąlygą – būtinybę kreditoriaus skolininkui byloje pačiam suformuluoti savarankišką reikalavimą savo skolininkui. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja pačiam netiesioginio instituto tikslui.

72.4.                      Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad įmonės (verslo) perleidimo nebuvo, nes akcininkai nepasikeitė (žr. sprendimo 42 punktą), prieštarauja CK 6.402 straipsnio 1 daliai, pagal kurią, pardavus įmonę (verslą), pirkėjui pereina nuosavybė į turtinį kompleksą (ar jo dalį), o ne į įmonės akcijas.

72.5.                      Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad esminė įmonės pirkimo–pardavimo sandorio sąlyga yra turto (ar esminės jo dalies) nuosavybės teisės perdavimas pirkėjui (žr. sprendimo 49 punktą), prieštarauja įmonės pirkimo–pardavimo instituto esmei. Įmonės pirkimo–pardavimo sutartimi nebūtinai privalo būti perleistas turtas kito asmens nuosavybėn, kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, bet tokia sutartimi yra perleidžiamas turtinis kompleksas, kurį gali sudaryti ir daiktai, ir turtinės bei neturtinės teisės, ir praktinė patirtis (angl. know-how), t. y. tam tikra elementų visuma, kuri gali būti valdoma kaip atskiras vienetas, teikiantis pajamas.

72.6.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad iš Bendrovių į UAB „Aderas buvo perkelta esminė jų verslo dalis. Ekspertizės akte nustatyta, kad Bendrovių prarasto verslo, kuris buvo perkeltas į atsakovę UAB „Aderas, vertė buvo 5,8 mln. Eur. Jokiais leistinais įrodymais atsakovai šių ekspertizės išvadų nepaneigė. Tiek faktinės aplinkybės, tiek ekspertizės išvada įrodo, jog atsakovei UAB „Aderas“ neteisėtai perleista verslo dalis buvo ypač reikšminga EG ir GEI veiklos dalis, – byloje nurodytais patalpų, darbuotojų nuomos ir kitais sandoriais iš EG buvo perimta viešbučio Europa Royale Vilnius ir restorano „Medininkai“ kontrolė, o iš GEI – viešbučio Europa Stay Vilnius ir restorano „Break Point“ veikla.

72.7.                              Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad prekių ženklas nėra ir nebuvo perleistas atsakovei UAB „Aderas ir tai neva pagrindžia, kad nebuvo faktinio įmonės perleidimo (žr. sprendimo 45 punktą), prieštarauja CK 6.402 straipsnio 2 daliai, pagal kurią teisė į prekių ar paslaugų ženklą ar į kitus pardavėją ar jo prekes ar teikiamas paslaugas identifikuojančius žymenis pereina pirkėjui, jeigu ko kita nenumato sutartis.

72.8.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp šalių susiklostę santykiai turi įmonės nuomos ir franšizės sutarčių bruožų (žr. sprendimo 50 punktą). Esminis įmonės nuomos sutarties bruožas yra turtinio komplekso perdavimas laikinai valdyti už tam tikrą mokestį (CK 6.536 straipsnis). Pasibaigus nuomos santykiams, įmonė (verslas) grąžinama savininkui (CK 6.544 straipsnis). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju iš Bendrovių verslas buvo perkeltas be galimybės jį susigrąžinti ir nesusitariant dėl jokio nuomos mokesčio. Kadangi pagal CK 6.538 straipsnio 2 dalį rašytinės formos nesilaikymas (turi būti viena rašytinė sutartis) įmonės nuomos sutartį daro negaliojančią, tai įmonės nuomos sutartis tarp Bendrovių ir atsakovės UAB „Aderassudaryta nebuvo.

72.9.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė franšizės instituto normas. Franšizės sutarties esmė (CK 6.766 straipsnis) – už nustatytą mokestį suteikti teisę franšizės gavėjui naudotis franšizės davėjo turima prekės, paslaugos sukūrimo ir pardavimo sistema bei prekių ženklu pagal franšizės davėjo nustatytą standartą teikiant analogišką franšizės davėjui prekę ar paslaugą. Tačiau franšizė jokiu būdu nėra veiklos ar verslo (žmogiškųjų resursų, teisių į nekilnojamąjį turtą, verslui vykdyti reikalingą įrangą) perleidimas. Šiuo atveju, jei iš tiesų būtų buvusi sudaryta franšizės sutartis, franšizės mokestis turėjo būti gautas iš atsakovės UAB „Aderas nenutraukiant Bendrovių vykdomos sėkmingos viešbučių bei restoranų veiklos, o tik suteikiant teisę naudoti prekių ženklus ir dalykinę patirtį. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju su atsakove UAB „Aderassudaryti sandoriai apėmė daug platesnį spektrą perleidžiamų teisių ir turto, nei tai būdinga franšizės sutartims apskritai ar franšizės sutartims, sudarytoms Bendrovių su kitais naudotojais.

72.10.                      Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas neteisėtą verslo perkėlimą kaip viešbučių verslo nuomą ir franšizę, rėmėsi tik atsakovų nurodytais argumentais, kurių byloje nepagrindžia jokie įrodymai.

72.10.1.                      Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad buvo sudarytos franšizės sutartis ir kitos sutartys, kuriomis neva laikinai naudoti atsakovei UAB „Aderas buvo perleistas viešbučių ir maitinimo paslaugų verslo valdymas, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad tokių sandorių sudarymas būdingas Lietuvos rinkai ir juo labiau kad tokių sutarčių sudarymas yra būdinga Bendrovių veikla. Atvirkščiai, bylos įrodymai patvirtina, kad tokių sandorių Bendrovės niekada nesudarinėjo – anksčiau sudarytos franšizės sutartys buvo visai kito pobūdžio sutartys, nes jomis nebuvo perleidžiamas verslo valdymas.

72.10.2.                      Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad buvo sudaryti verslo komplekso perleidimo atsakovei UAB „Aderaslaikinai naudoti sandoriai, tačiau bylos įrodymai pagrindžia, kad šie sandoriai negali būti traktuojami kaip laikino pobūdžio sandoriai – verslo grąžinimas Bendrovėms yra neįmanomas, o teismas net neargumentavo, kad verslo grąžinimas Bendrovėms yra galimas.

72.10.3.                      Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nebuvo Bendrovių visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimų dėl sandorių sudarymo.

72.10.4.                      Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad franšizės, nuomos, subnuomos sandoriai buvo sudaryti Bendrovių vadovo siekiant teisėto tikslo (žr. sprendimo 63, 65 punktus), nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Bendrovės būtų nutraukusios veiklą anksčiau, jei sandoriai nebūtų buvę sudaryti. Net ir kvalifikavus sandorius taip, kaip juos kvalifikavo apeliacinės instancijos teismas (t. y. franšizės sutartis ir kitos sutartys, kuriomis neva laikinai naudoti perleistas viešbučių ir maitinimo paslaugų verslų valdymas), byloje nėra įrodymų, kad šie sandoriai sudaryti už rinkos kainą ir buvo Bendrovėms naudingi. Ekspertizės išvada ir kiti įrodymai patvirtina, kad įmonės būtų gavusios daugiau finansinės naudos, jei sandoriai nebūtų buvę sudaryti.

72.11.                      Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovai jokių nesąžiningos konkurencijos veiksmų neatliko, nes nėra konkuravimo rinkoje fakto ar siekio pakenkti kito subjekto galimybei konkuruoti – Bendrovės viešbučių bei restoranų valdymo veikla šiuo metu nebeužsiima (neveikia toje pačioje rinkoje kaip atsakovė UAB „Aderas). Atsakovė UAB Aderasir Bendrovės buvo potencialios konkurentės, realiomis konkurentėmis atsakovė UAB „Aderas ir Bendrovės netapo tik todėl, kad atsakovė UAB „Aderaspradėjo veikti rinkoje perimdama visą Bendrovių viešbučių ir restoranų verslą ir taip išstumdama iš rinkos potencialų konkurentą (Bendroves). Visi esminiai resursai, reikalingi viešbučių ir verslo plėtrai, buvo perimti potencialaus konkurento, nesusitarus dėl verslo perleidimo, nemokant sąžiningo atlyginimo už perimamą verslą, o pridengiant perėmimą nuomos ir franšizės sutartimis. Tokie veiksmai atitinka Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus požymius. Be to, Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, kad draudimas atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmus taikomas tik konkurentams, ši norma taikoma ūkio subjektams (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 22 dalis), atsakovai yra ūkio subjektai.

72.12.                              Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra nesąžiningos konkurencijos, nes atsakovė UAB „Aderas veikia franšizės, kurią suteikė Bendrovės, pagrindu. Atsakovės UAB Aderasveiksmai vertintini kaip nesąžininga konkurencija ne dėl to, jog jis pradėjo veikti rinkoje franšizės sutarties pagrindu, įgijęs teisę naudoti prekių ženklą ir praktinę patirtį (angl. know-how), bet dėl to, kad ji perėmė Bendrovių savarankiškai vykdytą ir franšizės sutarties objektu nebuvusį konkrečių viešbučių ir restoranų verslą.

72.13.                       Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės šalinimo pagrindą. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo 61–65 punktuose nurodyti argumentai patvirtina, kad teismas ieškojo argumento, kodėl turėtų būti pateisinti atlikti aiškiai neteisėti veiksmai – be visuotinių akcininkų susirinkimų pritarimo kitam subjektui perkeltas verslas. Tačiau teismas nenustatė nė vienos CK 6.253 straipsnyje įtvirtintos aplinkybės, kuriai esant civilinė atsakomybė netaikoma ar atleidžiama nuo jos. Be to, bylos duomenys neįrodo, jog 2012 m. antroje pusėje Bendrovių akcininkų santykiai tapo tokie konfliktiški, kad GEI ir EG negalėjo toliau plėtoti savo įprastinės viešbučių ir maitinimo veiklos. Santykiai tarp akcininkų paaštrėjo taip, kad bendrų sprendimų priėmimas tapo neįmanomas tik tada, kai ieškovas sužinojo apie įvykdytus verslo perkėlimo sandorius – 2013 m. balandžio 26 d. Pagal apeliacinės instancijos teismo argumentaciją aišku, kad teismas siekė takyti būtinąjį reikalingumą kaip civilinę atsakomybę šalinantį pagrindą. Tačiau teismas nenustatė būtinojo reikalingumo taikymo sąlygų pagal CK 6.253 straipsnio 6 dalį, t. y. kad, esant būtinajam reikalingumui, padaroma žala turi būti mažesnė nei žala, kurios išvengta. Šiuo atveju byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas R. B., sudarydamas Bendrovėms žalingus sandorius, išvengė Bendrovėms grėsusios didesnės žalos.

72.14.                       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas priimdamas naujus įrodymus. Atsakovai M. J. ir UAB „Aderasteikė naujus argumentus apeliacinės instancijos teisme, teigdami, kad ginčo teisiniai santykiai neva atitinka viešbučio nuomą, ir kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus (viešbučių nuomos sutarties dalies vertimą į lietuvių kalbą (priedas Nr. 1), straipsnio apie viešbučių nuomą dalies vertimą į lietuvių kalbą (priedas Nr. 2), viešbučių nuomos sutarties dalies vertimą į lietuvių kalbą (priedas Nr. 3)). Atsakovai, pateikdami naujus įrodymus, nenurodė, kokios aplinkybės trukdė pateikti šiuos rašytinius įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas sprendime nepaaiškino, kuo remdamasis šiuos įrodymus priėmė ir vertino.

72.15.                      Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas  iš ieškovo 79 946,89 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

72.15.1.                      Prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, šalis privalo įrodyti šių išlaidų dydį (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino atsakovų ir trečiojo asmens UAB Sitis bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, tiesiog nurodė, kad priteisiamas teisės aktuose nustatytas maksimalus bylinėjimosi išlaidų dydis, ir tai laikė pakankamu argumentu priteisti bylinėjimosi išlaidas.

72.15.2.                      Priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė proporcingumo principo. Apeliacinės instancijos teismas atsakovui R. B. priteisė 3925 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei UAB Aderas  39 834 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. UAB Aderas priteistas dešimt kartų didesnis bylinėjimosi išlaidų nei R. B. atlyginimas, nors šie atsakovai byloje dalyvavo lygiais pagrindais, o pagrindiniu atsakovu turėtų būti laikomas R. B., kuris buvo pagrindinis verslo perkėlimo iniciatorius ir vykdytojas. Esant tokiai disproporcijai tarp vieno ir kito atsakovų bylinėjimosi išlaidų, apeliacinės instancijos teismas turėjo aiškintis, kokiu pagrindu ir dėl kokių priežasčių toks skirtumas atsirado, vertinti, ar visos atsakovų bylinėjimosi išlaidos yra tikrai susijusios su byla ir reikalingos jos nagrinėjimui, ar šios bylinėjimosi išlaidos atsirado vien dėl ieškovo ar ir dėl pačių atsakovų veiksmų.

72.15.3.                      Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovas neprašė jo naudai priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai atlyginimo. Vienai iš šalių visiškai neprašant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, jų maksimalus priteisimas kitai šaliai laikytinas tiek neproporcingu, tiek ir nesąžiningu.

72.15.4.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasinaudojo galimybe mažinti bylinėjimosi išlaidų dydį, atsižvelgdamas į šalių elgesį procese (CPK 93 straipsnio 4 dalis, 96 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendime pripažino, kad ši byla yra tiesioginis akcininkų konflikto padarinys, ir nurodė, jog atsakomybė už tokią situaciją tenka abiem įmonių savininkams. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad šią bylą ieškovas buvo priverstas inicijuoti būtent dėl atsakovų, pirmiausia R. B., elgesio. Teismas nepaneigė to, jog, sudarius ginčijamus sandorius, ieškovui informacija nebuvo teikiama, bet priešingai – buvo nuo jo slepiama, o tai ir lėmė šios bylos inicijavimą. Jei, kaip nurodė teismas, dėl susidariusios situacijos yra kaltos abi šalys, net ir atmetus ieškinį, lieka neaišku, kodėl vienai šaliai priteisiamas maksimalus leistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

73.       Atsakovai UAB „Aderas, M. J., R. B. atsiliepimais į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimuose nurodomi šie argumentai:

73.1.                       Pagal kasacinio teismo praktiką, neabejotina, galiojanti ir vykdytina turi būti ne tik kreditoriaus reikalavimo teisė į skolininką, bet ir skolininko reikalavimo teisė į savo skolininką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2014; 2014 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2014; 2015 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-686/2015; 2015 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-219/2015; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017). Nustatęs, kad reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsakovai šioje byloje ginčija, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovo ieškinys neatitinka vienos iš netiesioginio ieškinio pareiškimui keliamų sąlygų, todėl vien šiuo pagrindu gali būti atmestas. Nurodytos netiesioginio ieškinio sąlygos turi egzistuoti jau teikiant netiesioginį ieškinį.

73.2.                               Visų atsakovų neteisėtus veiksmus ieškovas įrodinėjo argumentais, kad sudarytomis sutartimis EG ir GEI perleido savo verslą kaip turtinį kompleksą UAB „Aderas“, bet už tai Bendrovėms iš esmės neatsilygino, todėl EG ir GEI patyrė atitinkamą žalą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė neteisėtų atsakovų veiksmų. Visos sudarytos sutartys yra teisėtos ir galiojančios, todėl nėra pagrindo UAB „Aderas“ ir M. J. veiksmus pripažinti neteisėtais. Sudarytais sandoriais bet koks EG ir GEI turtas (įskaitant turimas nuomos teises) UAB „Aderas“ buvo perleistas tik laikinai  arba konkrečiam terminui, arba neterminuotai, tačiau su teise nutraukti neterminuotas nuomos sutartis įspėjus kitą šalį prieš įstatyme nustatytą terminą. Taigi EG ir GEI verslas UAB Aderas“ nebuvo perkeltas, o nebent tik laikinai išnuomotas.

73.3.                       Net jeigu būtų galima laikyti, kad sutartimis EG ir GEI verslo dalis buvo išnuomota UAB Aderas , tai reikėtų vertinti, ar šis verslas UAB „Aderas“ buvo išnuomotas už pagrįstą kainą, tačiau ieškovas neįrodinėjo, kad EG ir GEI verslas UAB „Aderas“ buvo išnuomotas už neadekvačią ir nepagrįstą kainą. Pažymėtina, kad Bendrovės iš UAB „Aderas 20132017 m. gavo 180 000 Eur grynojo pelno, o UAB „Aderas už tą patį laikotarpį gavo tik 94 000 Eur grynojo pelno. Taigi negalima daryti išvados, kad su UAB „Aderas“ sudaryti sandoriai (net juos laikant įmonės nuoma) EG ir GEI buvo akivaizdžiai nenaudingi. Priešingai, toks verslo modelis Bendrovėms buvo itin patogus, nes, net ir nesant paskirto vadovo, leido gauti pastovias pajamas ir uždirbti grynojo pelno (kas identiškose akcininkų konfliktų situacijose dažniausiai yra neįmanoma). Bet kokiu atveju sutarčių vertinimas ekonominio naudingumo požiūriu gali būti susijęs tik su buvusio EG ir GEI vadovo R. B. atsakomybe Bendrovėms, bet ne su UAB „Aderas“ ir M. J. atsakomybe, kadangi jokių fiduciarinių pareigų šie atsakovai EG ir GEI neturėjo.

73.4.                      Juridinio asmens vadovui atsakomybė gali kilti trimis savarankiškais pagrindais – pažeidus imperatyviąsias įstatymo nuostatas, CK 2.87 straipsnyje nustatytas fiduciarines pareigas ar priėmus netinkamą verslo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018). Ieškovas neįrodė nė vieno iš nurodytų atsakovo R. B., kaip Bendrovių vadovo, civilinės atsakomybės pagrindų, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį. Atsakovo R. B. veiksmai ir sudaryti sandoriai atitiko įprastą EG ir GEI veikloje ūkinę komercinę riziką. 2012 m. susiklostė situacija, kuriai išspręsti reikėjo arba papildomų finansų, arba reikėjo keisti EG ir GEI veiklos pobūdį, reikėjo pakelti atlyginimus darbuotojams, atnaujinti viešbučius ir pan.). Trūkstant apyvartinių lėšų, atsakovas R. B. sudarė ginčo sandorius, kurie atitiko rinkos kainas ir gerąją verslo praktiką.

73.5.                      2013 m. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-764-13 pagal ieškovo pareiškimą dėl didelės vertės EG ir GEI turto (turtinių teisių) iššvaistymo, Bendrovių verslo neteisėto perkėlimo, t. y. ieškovas ikiteisminį tyrimą inicijavo remdamasis tomis pačiomis aplinkybėmis, kuriomis remiasi ir šioje civilinėje byloje. Ikiteisminiame tyrime buvo pateikta 2015 m. liepos 3 d. specialisto išvada, kad 2013 m. pradžioje EG ir GEI ekonominė padėtis buvo nestabili ir įmonės neturėjo pakankamai turto ir lėšų, kad ateityje galėtų atsiskaityti su kreditoriais. Situaciją nagrinėję specialistai išvadoje nurodė, kad, sudarius sutartis, EG ir GEI nebeliko esminės dalies sąnaudų, todėl Bendrovės turėjo galimybę veikti pelningai.

73.6.                       EG ir GEI bei UAB „Aderas“ nebuvo konkurentai, todėl ieškovas  negalėjo savo ieškinio grįsti Konkurencijos įstatymo nuostatomis (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 8 dalis, 15 straipsnis). 2013 m. sudarydamos franšizės ir kitas sutartis su UAB „Aderas“, EG ir GEI pačios tam tikram laikui savo valia atsisakė tiesioginės viešbučių administravimo veiklos vykdymo, t. y. pačios savo valia pasitraukė iš viešbučių verslo ir jo pačios nebevykdė. Taigi, EG ir GEI savo valia eliminavo savo galimybę būti UAB „Aderas“ konkurentėmis. UAB Aderas“ pradėjo vykdyti viešbučių administravimo verslą teisėtų sutarčių pagrindu. UAB „Aderas“ franšizės pagrindu pradėta vykdyti viešbučių administravimo veikla verslo praktikoje yra visiškai įprasta.         Byloje buvo pateikti įrodymai, kad pasaulinėje viešbučių verslo praktikoje šis verslas vykdomas skirtingomis formomis (pvz., franšizė gali būti taikoma kartu su viešbučio nuomos sutartimi, kai nuomininkas, išsinuomojęs turtą, papildomai įsigyja franšizę, tokiu būdu įgydamas teisę naudotis prek ženklu ir kliento paieškos sistemomis). Visos EG ir GEI su UAB „Aderas“ sudarytos sutartys yra laikinos ir galimos bet kada nutraukti.

73.7.                       EG ir GEI verslas UAB „Aderas“ nuosavybės teise perleistas nebuvo, todėl ieškovas nepagrįstai prašė priteisti EG ir GEI perkelto verslo kainą. Ieškovas byloje neįrodė, kad, nesudariusios sandorių su UAB „Aderas“, EG ir GEI būtų realiai gavusios ir pagrįstai tikėjosi gauti ieškovo nurodomas pajamas. Ieškovas žalos atlyginimo reikalavo ignoruodamas EG ir GEI iš UAB „Aderas gautas sumas. Pažymėtina, kad nuo 2015 m. liepos 1 d. nuomotoja UAB „Teniso pasaulis“ nutraukė nuomos sutartį su UAB „Aderas“, todėl pastaroji nebevykdė viešbučio Europa Stay Vilnius ir restorano Break Point administravimo veiklos ir negavo su tuo susijusių pajamų, dėl to pajamų nebūtų gavusi ir GEI.

73.8.                       Naujus įrodymus UAB „Aderas“ teikė reaguodama į pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir šiuos įrodymus gavo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl, pridėdamas šiuos įrodymus prie bylos, apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio reikalavimų nepažeidė. UAB „Aderas su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai, pagrindžiantys pasaulyje įprastas viešbučių verslo vykdymo formas, nebuvo siekis sukurti kokią nors naują poziciją, kuri nebuvo nagrinėta pirmosios instancijos teisme. Kadangi pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime pateikė tam tikrus motyvus dėl EG ir GEI verslo perkėlimo, atsakovė UAB „Aderas pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomą medžiagą apie įprastą viešbučių verslo vykdymo praktiką, kuri padėtų suprasti verslo perkėlimo sandorio skirtumus nuo tokio verslo nuomos ar kitų panašių sandorių. Kiti UAB Aderas papildomai pateikti įrodymai (apeliacinio skundo priedai Nr. 4, 5 ir 7) buvo gauti tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl niekaip negalėjo būti pateikti anksčiau. Be to, ieškovas turėjo ne vieną galimybę dėl UAB „Aderas“ naujai pateiktų įrodymų pasisakyti ir šia teise naudojosi, todėl jokios jo procesinės teisės nebuvo pažeistos.

73.9.                      Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, vadovavosi teisės aktais ir atsakovų pateiktais išlaidas už advokato pagalbą pagrindžiančiais dokumentais, atsižvelgė į procesinių dokumentų skaičių ir teismo posėdžių, kuriuose dalyvavo atsakovų advokatas, trukmę. Priteisdamas maksimalų dydį apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į ginčo pobūdį, jo sudėtingumą, taikytinas teisės normas, keltų klausimų ir įrodinėtinų aplinkybių gausą bei bylos trukmę (ši byla teismuose nagrinėta beveik 4 metus, byloje pareikšto ieškinio suma siekė daugiau kaip 8 mln. Eur, byloje atliktos dvi teismo ekspertizės, neteisėti atsakovų veiksmai grįsti keliais pagrindais, ieškovas reiškė kelis alternatyvius reikalavimus bei kėlė solidariosios atsakovų atsakomybės klausimą). Nei CPK, nei Rekomendacijose nėra nurodyta, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti lyginamos tarpusavyje ar kad toje pačioje pozicijoje esančioms šalims būtų priteisiamas vienodo dydžio bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai atlyginimas. Tai, kad ieškovas nusprendė nepasinaudoti teise prašyti priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nesudaro pagrindo mažinti atsakovams priteistiną bylinėjimosi išlaidų dydį. Jeigu ieškovas norėjo aiškintis santykius su atsakovu R. B., tai nebuvo pagrindo į šią bylą patraukti kaip atsakovų ir UAB „Aderas“ bei M. J..  

74.       Ieškovės UAB ,,Group Europa Investment“ ir UAB ,,Europa Group“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

74.1.                       Ieškovas, būdamas Bendrovių kreditorius, nusprendęs pareikšti jų vardu ieškinį, turi pareigą įrodyti, kad šios bylos atsakovai turi egzistuojančią, neabejotiną ir jų neginčijamą solidarią prievolę Bendrovėms, kurios įvykdymo terminas yra suėjęs, o Bendrovės nesiima priemonių savo teisėms, kylančioms iš šios prievolės, įgyvendinti.

74.2.                       Kadangi Bendrovės pasirinko naują verslo modelį  uždirbti pajamas iš franšizės bei kitų jų sudarytų atlygintinių sutarčių, taip apsispręsdamos pasitraukti iš viešbučių verslo, tai  nagrinėjamu atveju negali būti taikomas Konkurencijos įstatymo 15 straipsnis.

74.3.                      Byloje esančių įrodymų nepakanka, kad būtų galima vienareikšmiškai spręsti, kokia Bendrovių nauda yra didesnė: ar nauda, kurią Bendrovės gavo pagal sudarytas sutartis, ar ta prognozuojama nauda, kurią būtų gavusios, jei nebūtų buvę sudaryta sutarčių. Byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Bendrovėms didžiausią žalą padarė jų akcininkų nesutarimai, kurie nulėmė tolesnį Bendrovių veiklos likimą.

74.4.                      Naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o ieškovui buvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl šių naujų įrodymų, todėl šalių procesinio lygiateisiškumo principas nebuvo pažeistas, nagrinėjamo ginčo ir apeliacinių skundų ribos buvo aiškios.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl ieškovo prašymo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai

 

75.       CPK 357 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar teisėjų kolegija nutartimi bylą gali perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas.

76.       Ieškovas pateikė prašymą perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai, motyvuodamas tuo, kad byloje sprendžiami sudėtingi teisės aiškinimo ar taikymo klausimai, susiję su teisės normomis, reguliuojančiomis netiesioginio ieškinio institutą, civilinę atsakomybę dėl vadovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos įmonei ir jos akcininkams atlyginimo, nesąžiningos konkurencijos nuostatos, kiek tai susiję su neteisėtu verslo perkėlimu. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad teismai nevienodai aiškina ir taiko netiesioginio ieškinio institutą (CK 6.68 straipsnio 1 dalis), kad nagrinėjamo ginčo suma yra didelė, byloje priimti priešingi teismo sprendimai.

77.       Paprastai byla perduodama nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, jei yra būtinybė apibendrinti ir suvienodinti teisminę praktiką aktualiais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais arba pakeisti ankstesnę kasacinio teismo praktiką dėl tam tikrų teisės normų taikymo ir aiškinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013). Teisė spręsti, ar iškilęs teisės aiškinimo ir taikymo klausimas yra sudėtingas ir toks sudėtingumas yra pakankamas pagrindas perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, visų pirma priklauso bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos diskrecijai.

78.       Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė objektyvios būtinybės keisti ar suvienodinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktiką. Be to, nagrinėjamoje byloje keliami teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai nėra tokie sudėtingi, kad negalėtų būti išspręsti trijų teisėjų kolegijoje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti argumentai nesudaro pakankamo teisinio pagrindo bylą perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, todėl nurodytas prašymas netenkintinas (CPK 357 straipsnio 1 dalis).

 

        Dėl ginčo esmės

 

79.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas A. B., kaip EG ir GEI kreditorius, reiškė netiesioginį ieškinį EG ir GEI vardu dėl žalos, padarytos EG ir GEI, sudarius sandorius, dėl kurių EG ir GEI neteko pajamų iš apgyvendinimo ir maitinimo veiklos, nes šią veiklą vykdyti teisę įgijo atsakovė UAB Aderas“, atlyginimo atsakovams R. B. (EG ir GEI vadovui ginčo sandorių sudarymo metu), UAB „Aderas“ ir jos vadovui M. J.. Ieškovo teigimu, sudaryti sandoriai buvo nuostolingi EG ir GEI, nes atsakovė UAB „Aderas“ nesumokėjo EG ir GEI rinkos kainos už įgytą verslą.

80.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas A. B., kaip EG ir GEI kreditorius, turi teisę reikšti netiesioginį ieškinį EG ir GEI vardu atsakovams dėl žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sudarytus sandorius, pripažino, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus: pažeidė CK  6.246 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai, sąžiningai ir rūpestingai, pažeidė imperatyvius CK 6.402–6.410 straipsnius, reglamentuojančius įmonės pirkimą ir pardavimą, sudarė neteisėtus sandorius, kurie prieštarauja juridinio asmens tikslams ir pažeidžia valdymo organų kompetenciją, pažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį ir atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo ir kitas atsakovų UAB „Aderas“, M. J. ir R. B. civilinės atsakomybės sąlygas, todėl priteisė UAB „Group Europa Investment“ solidariai iš atsakovų UAB Aderas“, M. J. ir R. B. 1 249 550 Eur žalos, o UAB „Europa Group“ solidariai iš atsakovų UAB „Aderas“, M. J. ir R. B. 4 549 375 Eur žalos atlyginimo.

81.       Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nebuvo CK 6.68 straipsnyje nustatytų sąlygų ieškovui A. B., kaip EG ir GEI kreditoriui, reikšti netiesioginį ieškinį EG ir GEI vardu atsakovams dėl žalos atlyginimo, todėl ieškinys atsakovams UAB „Aderas“ ir M. J. vien šiuo pagrindu atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atsakovai nepažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatų ir neatliko nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pagal         ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą ieškovas, kaip EG ir GEI akcininkas, turi teisę reikšti išvestinį ieškinį atsakovui R. B., kaip EG ir GEI vadovui ginčo sandorių sudarymo metu, dėl žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs sudarytus sandorius, konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovo R. B., kaip EG ir GEI vadovo, neteisėtų veiksmų ir žalos, todėl sprendė, kad nėra pagrindo jam taikyti civilinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo A. B. ieškinį atsakovams UAB „Aderas“, M. J. ir R. B. atmetė.

 

Dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų pagal Konkurencijos įstatymą

 

82.       Konkurencijos įstatymo (čia ir toliau redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus. Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šiame įstatyme ar įstatymuose, skirtuose atskiroms ūkinės veiklos sritims, numatomos išimtys. Taigi Konkurencijos įstatymas pagal bendrąją taisyklę yra skirtas ūkio subjektų, taip pat viešojo administravimo subjektų elgesiui reglamentuoti.

83.       Ūkio subjekto sąvoka įtvirtinta analizuojamos Konkurencijos įstatymo redakcijos 3 straipsnio 17 dalyje, pagal kurią ūkio subjektas – įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos arba kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektai laikomi ūkio subjektais, jeigu jie vykdo ūkinę veiklą.

84.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Konkurencijos įstatyme įtvirtintų fizinio asmens, kaip ūkio subjekto, sampratos formaliųjų požymių būtinasis elementas yra atitinkamo asmens konkurencinis savarankiškumas. Toks asmens konkurencinis savarankiškumas visų pirma gali būti nukreiptas į faktinį ūkinės veiklos vykdymą arba galimybę tokią ūkinę veiklą vykdyti savarankiškai, atitinkamam fiziniam asmeniui nesant susaistytam darbo ar kitokiais teisiniais santykiais su kitu subjektu, kurio valia, naudai ir interesais toks fizinis asmuo veikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017, 30 punktas).

85.       Nesant konkurencinio savarankiškumo, asmuo negali būti pripažįstamas ūkio subjektu Konkurencijos įstatymo prasme. Pavyzdžiui, kasacinio teismo praktikoje laikoma, kad darbuotojai nepatenka į Konkurencijos įstatyme įtvirtintą ūkio subjekto sąvoką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 83–84 punktus). Tokie asmenys įprastai veikia darbdavio naudai ir interesais ir konkurencinio savarankiškumo neturi.

86.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas M. J., veikdamas kaip UAB „Aderasvadovas, neturėjo konkurencinio savarankiškumo, jis veikė kito asmens – UAB „Aderas“ – vardu ir interesais, jo veiksmai priskirtini minėtam juridiniam asmeniui. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas M. J. negali būti laikomas ūkio subjektu Konkurencijos įstatymo prasme ir jam atsakomybė dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį netaikytina.

87.       Pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant: 1) savavališką naudojimą žymens, kuris yra tapatus ar panašus į kito ūkio subjekto pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekės ženklą, ar kitą pirmumo teise naudojamą žymenį su skiriamuoju požymiu, jeigu tai sukelia ar tikėtina, kad gali sukelti painiavą su šiuo ūkio subjektu ar jo veikla, arba jeigu siekiama nesąžiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali nukentėti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali susilpnėti šio ūkio subjekto naudojamo ženklo ar žymens skiriamasis požymis; 2) ūkio subjektų klaidinimą pateikiant jiems neteisingą ar nepagrįstą informaciją apie savo ar kito ūkio subjekto prekių kiekį, kokybę, sudedamąsias dalis, vartojimo savybes, pagaminimo vietą, būdą, kainą ar nutylint apie riziką, susijusią su šių prekių vartojimu, perdirbimu ar kitokiu naudojimu; 3) informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui; 4) siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar neatlikti visų ar dalies savo darbo pareigų siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui; 5) kito ūkio subjekto gaminio ar jo pakuotės imitavimą, to gaminio ar pakuotės formos, spalvos ar kitų skiriamųjų požymių kopijavimą, jeigu tai gali klaidinti dėl gaminio tapatybės arba jeigu šiais veiksmais siekiama pasinaudojant kito ūkio subjekto reputacija gauti nesąžiningos naudos; 6) pateikimą neteisingos ar nepagrįstos informacijos apie savo ar kito ūkio subjekto vadovaujančius asmenis, darbuotojų kvalifikaciją, teisinę, finansinę ar kitokią ūkio subjekto padėtį, jeigu dėl to gali būti padaryta žalos kitam ūkio subjektui; 7) reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia ar neleistina lyginamąja reklama, naudojimą.

88.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad draudžiami veiksmai pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą visų pirma yra siejami su dviem kumuliatyviomis sąlygomis: pirma, tokie veiksmai turi prieštarauti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams ir tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2016 36 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

89.       Nacionaliniame teisiniame reguliavime, konkrečiai – Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. kovo 22 d. Konkurencijos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1937 įsigaliojimo 2012 m. gegužės 1 d.; pagal aktualią Konkurencijos įstatymo redakciją – 15 straipsnis) nustatytas nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas bei atskleidžiamas pavyzdinis sąrašas veiksmų, kurie gali būti kvalifikuojami kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 32 punktas). Norint asmens atliktus veiksmus pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmais, būtina konstatuoti dvi esmines sąlygas: pirma, turi būti nustatytas konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų; antra, būtina nustatyti, kad atitinkami konkurento veiksmai atliekami turint tikslą konkuruoti, ir būtent atliekant tokius veiksmus yra naudojamasi kitų subjektų reputacija, produktų, žymenų imitavimu ar kitais nesąžiningais veiksmais (vartotojų klaidinimu ir pan.), sąmoningai siekiant tapti konkuruojančiu subjektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2011 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

90.       Nagrinėjamoje byloje ūkio subjektai sudarė keletą sandorių, kuriais iš esmės EG ir GEI atsisakė savo vykdomos apgyvendinimo ir maitinimo veiklos (ieškovo teigimu, nuolat, o, atsakovų teigimu, laikinai), o ją pradėjo vykdyti UAB „Aderas“. Ieškovas įrodinėjo, kad UAB „Aderas“, sudarydama su EG ir GEI nurodytus sandorius, atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nes perėmė apgyvendinimo ir maitinimo verslą iš EG ir GEI, už tai nesumokėdama rinkos kainos, todėl privalo atlyginti EG ir GEI tokiais veiksmais padarytą žalą.

91.       Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisimus santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154  straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne (CK 6.156 straipsnis).

92.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad laisva valia subjektų sudaryti sandoriai net tais atvejais, kai vienam iš ūkio subjektų jie ekonomiškai nenaudingi, nelaikytini vienos sandorio šalies kitai atliktais nesąžiningos konkurencijos veiksmais, patenkančiais į draudžiamų veiksmų ratą pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kad UAB „Aderas“ paveikė GEI ar EG valią ir šios bendrovės sandorius sudarė nelaisva valia, ieškovas tokių aplinkybių nenurodė ir neįrodinėjo.

93.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta šios nutarties 8292 punktuose, konstatuoja, kad nebuvo pagrindo atsakovams M. J. ir UAB „Aderas“ taikyti civilinę atsakomybę dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį ir priteisti iš jų žalos atlyginimą EG ir GEI. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis atmesti ieškinį atsakovams M. J. ir UAB „Aderas“ neprieštarauja nurodytam teisiniam reglamentavimui ir atitinka nurodytą kasacinio teismo praktiką, todėl paliktina galioti.

94.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindas taikyti atsakovams UAB „Aderas“ ir M. J. civilinę atsakomybę dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, nepasisako dėl kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų dėl ieškovo, kaip EG ir GEI kreditoriaus, teisės reikšti EG ir GEI vardu netiesioginį ieškinį atsakovams UAB „Aderas“ ir M. J. kaip neturinčių reikšmės bylos baigčiai.

  

Dėl išvestinio ieškinio

 

95.       Pagal ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą bendrovės akcininkai turi neturtinę teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų ABĮ ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais.

96.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šią įstatymo normą, nurodyta, kad joje įtvirtintas išvestinis akcininko ieškinys (angl. shareholder derivative action), t. y. bendrovės naudai pareikštas akcininko ieškinys tretiesiems asmenims, juo suteikiama akcininkui locus standi (teisė kreiptis į teismą) ginti bendrovę nuo netinkamo jos valdymo. Nors pagal teisinę prigimtį išvestinis ieškinys gali būti laikomas specialia netiesioginio ieškinio forma, skirta korporatyviniams ginčams spręsti, tačiau tai specialus ieškinys, todėl jo padavimui ir tenkinimui bendrosios CK 6.68 straipsnyje įtvirtintos taisyklės netaikytinos. Išvestinio ieškinio pareiškimui ir tenkinimui taikytina ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta specialioji nuostata (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2013).

97.       Lietuvos įstatymų leidėjas nėra nustatęs mažiausio akcijų skaičiaus, kuris leistų kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo įmonei iš vadovo ir valdybos narių, todėl laikytina, kad akcininkas, turintis bent vieną bendrovės akciją, įgyja teisę pateikti išvestinį ieškinį vadovui ir valdybos nariams už įmonei padarytą žalą ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta tvarka. Teisę pareikšti išvestinį ieškinį turi visi akcininkai, nepriklausomai nuo to, kada jie įgijo akcininko statusą – pažeidimo metu ar po jo, tačiau šios teisės netenka buvę bendrovės akcininkai. Akcininkas išvestinį ieškinį gali pateikti tik dėl juridinio asmens vadovo ir valdybos narių, stebėtojų tarybos narių padarytos žalos bendrovei atlyginimo, tačiau negali reikšti išvestinio ieškinio, kai tretieji asmenys padaro bendrovei žalą, pavyzdžiui, nesąžiningos konkurencijos veiksmais.

98.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, kaip EG ir GEI akcininkas, pagal ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir nurodytą kasacinio teismo praktiką turėjo teisę reikšti netiesioginį ieškinį atsakovui R. B., kaip EG ir GEI vadovui, prašydamas atlyginti Bendrovėms žalą, padarytą Bendrovių vadovo neteisėtais veiksmais.

99.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, kaip EG ir GEI akcininkas, turėjo teisę reikšti netiesioginį ieškinį atsakovui R. B., kaip EG ir GEI vadovui, prašydamas atlyginti žalą dėl sudarytų sandorių, nepasisako dėl kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų dėl ieškovo, kaip EG ir GEI kreditoriaus, teisės reikšti EG ir GEI vardu netiesioginį ieškinį atsakovui R. B. dėl žalos atlyginimo kaip neturinčių reikšmės bylos baigčiai.

 

Dėl bendrovės vadovo atsakomybės

 

100.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvavimas versle yra susijęs su rizika, jog priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi. Jei įmonės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose, skatintų šešėlinį vadovavimą bendrovėms. Siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide (sąžiningai) geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta bendrovės vadovams nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus, apsaugoti. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). 

101.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

102.       Lojalumo pareiga reiškia, kad juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016 22–23 punktus).

103.       Bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai turi elgtis rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, o tai, be kita ko, reikalauja, kad prieš priimdami sprendimą valdymo organo nariai būtų pakankamai susipažinę su visa reikiama informacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Bendrovės vadovas, prieš sudarydamas konkretų sandorį, turi atidžiai ir rūpestingai įvertinti visas reikšmingas tokiam sandoriui sudaryti aplinkybes, apsvarstyti, kokios ekonominės naudos tokio sandorio sudarymas turės bendrovei ir ar jo sudarymas nereikš pernelyg didelės rizikos, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį ir kreditorių interesus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014). Bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimai teisme paprastai turi būti grindžiami analize, ar priimdami verslo sprendimus bendrovės vadovai vykdė pareigą identifikuoti galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą. Šiame vertinime turi būti paisoma ir žalos išvengimo, sumažinimo ir amortizavimo sąnaudų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015).

104.       Jei dėl įmonės vadovo įgaliojimų viršijimo atsirado žala, vadovas negali išvengti jos atlyginimo remdamasis verslo sprendimų priėmimo taisykle, nes įgaliojimų viršijimas savaime yra neteisėtas veiksmas, kurio neteisėtumo nepanaikina net ir sąžiningas veikimas bendrovės interesais bei konkretaus vadovo veiksmo ekonominės logikos ir rizikos ypatumai, nebent būtinumą viršyti įgaliojimus pagrįstų specifinės aplinkybės, sudarančios būtinojo reikalingumo komerciniuose santykiuose pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

105.       Taigi, jeigu verslo sprendimas priimtas pažeidžiant įstatuose nustatytą kompetenciją, verslo sprendimo vertinimo taisyklės apsauga vadovui nebus taikoma, kadangi jo veiksmai neatitinka rūpestingumo pareigos standarto (CK 2.87 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė gali turėti išimčių, tokių kaip ekonominė būtinybė vadovui priimti sprendimą pažeidžiant įstatuose nustatytą kompetenciją ir veikti ultra vires (už įgalinimų ribų), nes priešingu atveju bendrovė patirtų dar didesnių nuostolių ir pan.

106.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo sandorių, nurodytų šios nutarties 1117 punktuose, visumos, kad ir kaip jie būtų kvalifikuojami (įmonės pirkimas ir pardavimas ar įmonės nuoma), pasekmė yra ta, kad GEI ir EG prarado pastovias nemažas pajamas, gaunamas iš apgyvendinimo ir maitinimo veiklos. Ekspertizės aktu nustatyta, kad GEI 2013 m. negavo grynojo pelno iš viešbučio „Europa Stay Vilnius“ ir restorano „Break Point“ verslo – 571 379 Lt (165 482 Eur); EG 2013 m. negavo grynojo pelno iš viešbučio „Europa Royale Vilnius“ ir restorano „Medininkai“ verslo – 1 596 775 Lt (462 458 Eur); GEI 2014 m. negavo grynojo pelno iš viešbučio „Europa Stay Vilnius“ ir restorano „Break Point“ verslo – 558 352 Lt (161 709 Eur); EG 2014 m. negavo grynojo pelno iš viešbučio „Europa Royale Vilnius“ ir restorano „Medininkai“ verslo – 1 513 782 Lt (438 421 Eur). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad GEI ir EG iš atsakovės UAB „Aderas“ nuo 2013 m. balandžio iki 2014 m. kovo mėnesio gauta nauda iš franšizės sudarė tik 176 003,21 Lt (50 974,10 Eur), o 2014 m. kovo–rugpjūčio mėn. – 82 297,54 Lt (23 835 Eur), kad atsakovė UAB ,,Aderas“ nuo 2013 m. balandžio iki 2014 m. kovo mėn. EG sumokėjo 42 350 Eur už baldus ir įrangą, o GEI – 76 932,83 Eur.

107.       Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad GEI įstatų ir EG įstatų 5.6 punktuose yra nustatyta, jog bendrovės vadovas privalo gauti išankstinį visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą sudaryti sandorius dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė negu 20 tūkst. Lt (5792,40 Eur), investavimo, perleidimo, nuomos. GEI ir EG vadovas sandorius dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė negu 20 tūkst. Lt (5792,40 Eur), nuomos ir perleidimo, t. y. 2013 m. balandžio 2 d. EG ir UAB Aderas“ baldų nuomos sutartį, 2013 m. balandžio 2 d. GEI ir UAB Aderas“ baldų nuomos sutartį, 2013 m. balandžio 23 d. GEI ir UAB „Teniso pasaulis“ pirkimo–pardavimo sutartį, sudarė negavęs visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo. Jau vien šio fakto pakanka konstatuoti neteisėtus vadovo veiksmus ir netaikyti verslo sprendimų priėmimų taisyklės, nebent atsakovas R. B. būtų įrodęs, kad buvo specifinės aplinkybės, sudarančios būtinojo reikalingumo komerciniuose santykiuose pagrindą.

108.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tam, jog vadovą nuo civilinės atsakomybės saugotų verslo sprendimo priėmimo taisyklė, teismas turi nustatyti, kad vadovas sąžiningai veikė Bendrovių interesais – nepažeidė rūpestingumo pareigos (tinkamai ištyrė informaciją prieš sudarydamas ginčo sandorius, neveikė ultra vires ir pan.) ir (ar) lojalumo pareigos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti, ar EG ir GEI vadovas, sudarydamas ginčo sandorius, sąžiningai veikė EG ir GEI interesais kaip rūpestingas, apdairus, protingas vadovas, nes dėl sudarytų sandorių EG ir GEI neteko nemažai grynojo pelno iš apgyvendinimo ir maitinimo veiklos ir aplinkybė apie pelno netekimą buvo žinoma dar prieš sandorių sudarymą. Esant tokioms aplinkybėms verslo sprendimo priėmimo taisyklė nagrinėjamoje byloje galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta tokios aplinkybės, kurios pagrįstų, kad EG ir GEI vadovas tinkamai ištyrė informaciją prieš sudarydamas ginčo sandorius, be kita ko, apie galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą, kad buvo specifinės aplinkybės, sudarančios būtinojo reikalingumo komerciniuose santykiuose pagrindą, t. y. kad EG ir GEI vadovas, sudarydamas sandorius, atsižvelgė į tai, jog, nesudarius šių sandorių, Bendrovės būtų patyrusios didesnę žalą.

109.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad faktų, susijusių su itin sudėtinga ir komplikuota situacija abiejose įmonėse dėl jos akcininkų nesutarimų ar veiklos teismo taikytais turto areštais ribojimu, kontekste vadovo sprendimas sudaryti minėtus sandorius vertintinas kaip būdas užtikrinti galimybę ateityje vykdyti veiklą ir ją tęsti, užtikrinti tinkamą įmonės funkcionavimą, pajamų gavimą. Taigi iš esmės apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad EG ir GEI vadovas tinkamai ištyrė informaciją prieš sudarydamas ginčo sandorius, kad buvo specifinės aplinkybės, sudarančios būtinojo reikalingumo komerciniuose santykiuose pagrindą ir pagrindžiančios civilinės atsakomybės atsakovui R. B. kaip EG ir GEI vadovui netaikymą.

110.       Teisėjų kolegija, vertindama, ar nurodytos aplinkybės pagrindžia civilinės atsakomybės atsakovui R. B., kaip Bendrovių vadovui, netaikymą, konstatuoja, kad aplinkybės (ieškovas 2013 m. balandžio 26 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl priverstinio akcijų pardavimo, atitinkamai 2013 m. rugsėjo 11 d. atsakovas pareiškė priešieškinį, tačiau šios bylos nagrinėjimas 2014 m. liepos 8 d. buvo sustabdytas, iki bus priimti ir įsiteisės sprendimai kitose šalių inicijuotose civilinėse bylose, įskaitant ir nagrinėjamą bylą (žr. Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-931-590/2018); ieškovas 2013 m. birželio 25 d. inicijavo dar vieną teisminį ginčą ir pareiškė ieškinį dėl uždraudimo atsakovui R. B. eiti Bendrovių vadovo faktines pareigas; teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies – pripažinta, kad R. B. įgaliojimai eiti Bendrovių vadovo pareigas pasibaigė 2013 m. balandžio 29 d., jis nušalintas nuo vadovo pareigų; tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinis teismai šį sprendimą paliko nepakeistą (žr. civilines bylas: Vilniaus miesto apylinkės teismo Nr. 2-881-820/2014; Vilniaus apygardos teismo Nr. 2A-715-603/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nr. 3K-3-586-219/2015) įvyko po ginčo sandorių sudarymo ir nepagrindžia, kad ginčo sandorių sudarymo metu nei EG, nei GEI nebegalėjo vykdyti įprastos apgyvendinimo ir maitinimo veiklos, t. y. kad EG ir GEI vadovas tinkamai vykdė pareigą identifikuoti galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą, kad egzistavo specifinės aplinkybės, sudarančios būtinojo reikalingumo komerciniuose santykiuose pagrindą. To nepagrindžia ir apeliacinės instancijos teismo nurodytas faktas, kad 2012 m. antroje pusėje tarp EG ir GEI akcininkų kilo ginčas, santykiai tapo konfliktiški bei įtempti, jokių ekonomine logika paremtų sprendimų akcininkai jau nebesugebėjo priimti, nes nenustatyta, kokių konkrečių akcininkų sprendimų tuo metu reikėjo EG ir GEI tam, kad jos vykdytų įprastą apgyvendinimo ir maitinimo veiklą. Kita aplinkybė, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, kad Bendrovių sąskaitos, nebeatsiskaitant su kreditoriais ir šiems inicijavus teisminius procesus, buvo areštuotos dar iki ginčo sandorių sudarymo taip pat nepagrindžia civilinės atsakomybės atsakovui R. B., kaip EG ir GEI vadovui, netaikymo, nekonkretizavus tikslių arešto laikotarpių ir arešto masto, t. y. nenustačius, kad sandorių sudarymo metu dėl sąskaitų arešto EG ir GEI nebegalėjo vykdyti įprastos apgyvendinimo ir maitinimo veiklos.

111.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, sprendžiant, ar EG ir GEI vadovas pažeidė fiduciarines pareigas EG ir GEI, taip pat ar jis, nors ir pažeidė Bendrovių įstatuose nustatytą kompetenciją, tačiau sandorių sudarymo metu egzistavo specifinės aplinkybės, sudarančios būtinojo reikalingumo komerciniuose santykiuose pagrindą, turėtų būti nustatytos aplinkybės, kurių pagrindu galima būtų įvertinti, ar ginčo sandorių sudarymo metu EG ir GEI galėjo vykdyti įprastą apgyvendinimo ir maitinimo veiklą. Tik nustačius šias faktines bylos aplinkybes, pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką galima spręsti dėl civilinės atsakomybės atsakovui R. B., kaip EG ir GEI vadovui, taikymo.

112.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, jog nėra pagrindo taikyti R. B., kaip EG ir GEI vadovui, civilinę atsakomybę dėl sudarytų ginčo sandorių, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias bendrovės vadovo civilinę atsakomybę, nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas atsakovui R. B., kaip EG ir GEI vadovui, atlyginti žalą EG ir GEI, naikintina. Kadangi kasacinis teismas nenustato faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai, panaikinus nurodytą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, ši bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

113.       Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu atsakovui R. B. būtų taikoma civilinė atsakomybė dėl sudarytų sandorių, tai nustatant Bendrovių realiai patirtą žalą dėl atsakovo R. B. veiksmų būtina nustatyti ir įvertinti tokias faktines aplinkybes: kokį laikotarpį EG ir GEI pagal sudarytas patalpų nuomos sutartis galėjo tikėtis teikti apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas, dėl kokių priežasčių UAB „Teniso pasaulis“ ir UAB „Sitis“ nutraukė patalpų nuomos sutartis su EG ir GEI, ar EG ir GEI turėjo galimybę nutraukti sutartis su UAB „Aderas“ ir vėl vykdyti apgyvendinimo ir maitinimo veiklą, ar UAB „Teniso pasaulis“ arba UAB „Sitis“ nutraukė su UAB „Aderas“ patalpų nuomos sutartis ir dėl kokių priežasčių, kokį laikotarpį EG ir GEI galėjo pačios vykdyti apgyvendinimo ir maitinimo veiklą, jeigu nebūtų buvę sudaryta ginčo sandorių, ir pan. Be to, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 6 dalimi, iš žalos reikėtų išskaityti EG ir GEI gautą naudą iš UAB „Aderas“ ar trečiųjų asmenų dėl sudarytų sutarčių (pvz., baldų nuomos mokestį, baldų pardavimo kainą, franšizės mokestį ir pan.).  

 

Dėl teismo teisės nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nustatytų CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse

 

114.       Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovo, turėjo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

115.       Bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės nustatytos CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse: pagal šio straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas proporcingas patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai ieškinys tenkinamas iš dalies; CPK 93 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šios taisyklės taikomos ir paduodant apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo.

116.       CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

117.       CPK 93 straipsnio 4 dalyje nurodyti du kriterijai, nuo kurių įvertinimo priklauso tai, ar byloje būtina nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nurodytų CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse: šalių procesinis elgesys bei bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys. Šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Jis yra tinkamas tuomet, kai proceso šalis sąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis ir vykdo įstatymo bei teismo nustatytas procesines pareigas. Šalių pareiga elgtis sąžiningai ir tokio elgesio standartas pateikti CPK 42 straipsnio 5 dalyje: šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-175-248/2017, 25 punktas).

118.       Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018, 100 punktas).

119.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog atsakovų M. J. ir UAB Aderas“ procesinis elgesys buvo netinkamas, tokių aplinkybių kasaciniame skunde nenurodė ir ieškovas. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovo nurodytos aplinkybės dėl kilusio konflikto tarp jo ir atsakovo R. B., kaip EG ir GEI akcininkų, nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, atmetus ieškovo ieškinį atsakovams M. J. ir UAB Aderas“.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo

 

120.       Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, atmetęs ieškinį, be pagrindo iš ieškovo priteisė kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims teisės aktuose nustatytą maksimalų užmokesčio už advokato pagalbą dydį atlyginimą.

121.       Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą reglamentuoja CPK 98 straipsnis. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

122.       Pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), (toliau – Rekomendacijos) 1 punktą, šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas). Už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteisti maksimalūs užmokesčio dydžiai yra nustatyti Rekomendacijų 8 punkte.

123.        Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė UAB „Aderas“ pateikė prašymą dėl išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo ir išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, apeliacinės instancijos teismas priteisė Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius užmokesčio dydžius. Teisėjų kolegijos vertinimu, priteisdamas bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į visus Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus ir juos tinkamai įvertino. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas maksimalius užmokesčio už advokato pagalbą dydžius, netinkamai aiškino ar taikė CPK 98 straipsnį ar Rekomendacijas. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad atsakovė UAB „Aderas“ ir atsakovas R. B. patyrė skirtingo dydžio išlaidas už advokato pagalbą, kad ieškovas nepateikė prašymo jam priteisti bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą, nesudaro pagrindo atsakovei UAB Aderas“ priteisti mažesnį išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo dydį.

124.       Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ar atsiliepimų į jį argumentų kaip neturinčių reikšmės bylos baigčiai ir vienodam praktikos formavimui.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

125.       Atsižvelgiant į tai, kad paliktina galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis atmesti ieškinį atsakovams M. J. ir UAB „Aderas“, turėtų būti sprendžiamas jų patirtų išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo klausimas. Kadangi šie atsakovai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė patirtas išlaidas už advokato pagalbą kasaciniame teisme patvirtinančių įrodymų, tai, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, jiems šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas negali būti priteisiamas.

126.       Kadangi dalis bylos perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai ieškovo A. B., atsakovo R. B., trečiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, bylinėjimosi išlaidų valstybei priteisimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Aderas“ ir M. J., priteista atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Aderas“ (j. a. k. 302887002) iš ieškovo A. B. (duomenys neskelbtini) 30 200 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir  9634 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo, palikti nepakeistą.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                Alė Bukavinienė

 

        

                        Antanas Simniškis

 

        

        Algirdas Taminskas

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • 3K-3-254/2014
  • CK6 6.536 str. Įmonės nuomos sutarties samprata
  • 2A-715-603/2015
  • 3K-3-586-219/2015
  • CK2 2.87 str. Juridinio asmens organų narių pareigos
  • CK6 6.68 str. Netiesioginis ieškinys
  • 3K-3-130/2011
  • 3K-3-234/2013
  • CK6 6.402 str. Įmonės pirkimo-pardavimo sutarties samprata
  • CK6 6.544 str. Išnuomotos įmonės grąžinimas
  • CK6 6.538 str. Sutarties forma
  • CK6 6.766 str. Franšizės sutarties samprata
  • CPK
  • 3K-3-520/2012
  • 3K-3-318/2014
  • 3K-3-50-686/2015
  • 3K-3-245-219/2015
  • 3K-3-455-611/2017
  • 3K-3-4-313/2018
  • CPK 357 str. Bylos nagrinėjimas išplėstinėje teisėjų kolegijoje ir skyriaus plenarinėje sesijoje
  • 3K-7-83/2013
  • 3K-3-312-313/2017
  • 3K-7-6-706/2016
  • 3K-3-435-916/2016
  • 3K-3-366/2011
  • CK6 6.156 str. Sutarties laisvės principas
  • 3K-3-23/2013
  • 3K-7-124/2014
  • 3K-3-298-701/2016
  • 3K-3-64-248/2016
  • 3K-3-283/2014
  • 3K-3-220-916/2015
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CK6 6.249 str. Žala ir nuostoliai
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • e3K-3-175-248/2017
  • e3K-3-226-248/2018
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas