Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-552-1753-12].doc
Bylos nr.: A-552-1753-12
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1753/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00254-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 38

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. gegužės 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams B. P. ir V. V.,

atsakovo atstovei A. L.,

trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovei R. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės skundą atsakovui Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei ligonių kasai ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybai dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas viešoji įstaiga Klaipėdos universitetinė ligoninė (toliau – ir pareiškėjas, VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė) skundu (I t., b. l. 7-9) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ( toliau – ir atsakovas) 2011 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. A1-3056 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“; 2) panaikinti atsakovo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. A1-3164 „Dėl psichiatrijos stacionarių paslaugų įtraukimo į sutartį“; 3) įpareigoti atsakovą per teismo nustatytą terminą įtraukti į 2009 m., 2010 m. sutartis ir į einamųjų metų, kuriais pasibaigs teisminis ginčas, sutartis stacionarias psichiatrijos II lygio paslaugas.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamais sprendimais nepagrįstai atsisakė papildyti 2009 ir 2010 metų sutartis psichiatrijos stacionariomis paslaugomis. Ginčijamas atsakovo 2011 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. A1-3056 buvo priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010, kuria atsakovas įpareigotas išnagrinėti iš naujo pareiškėjo prašymą dėl 2009 metų sutarties papildymo psichiatrijos stacionariomis paslaugomis, o ginčijamas 2011 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. A1-3164 buvo priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011, kuria atsakovas įpareigotas išnagrinėti iš naujo prašymą dėl 2010 metų sutarties papildymo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymus, skundžiamuose sprendimuose išdėstė tuos pačius motyvus, kuriuos nurodytais aktais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino nepagrįstais. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktorius informavo, kad negali įvykdyti įsiteisėjusios teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutarties, nes 2009 metų sutartis pasibaigusi ir pasiūlė svarstyti sutarties sudarymo klausimą dėl einamųjų 2011 metų, tačiau išnagrinėjęs 2011 metų sutarties papildymo klausimą, atsisakė ir ją papildyti. Mano, jog tariamas ir formalus teismo sprendimo ir nutarties įvykdymas, iš naujo nurodant tuos pačius nepagrįstus argumentus ir padarant tuos pačius procedūrinius pažeidimus, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įsiteisėjusiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais nustatyta, jog sutartys turėjo būti papildytos psichiatrijos paslaugomis.

Atsakovas Klaipėdos teritorinė ligonių kasa atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 52-56) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2009 metų ir 2010 metų sutartys yra įgyvendintos ir pasibaigusios, todėl jų papildyti negali. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas, iš kurio apmokamos pirminės, antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, sudaromas vieneriems metams. Kadangi pareiškėjas kreipėsi dėl 2011 metų sutarties sudarymo ir papildymo naujomis paslaugomis, atsakovas 2011 m. sausio 12 d. raštu Nr. A1-153 informavo pareiškėją, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtinto Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6.5 punktu, asmens sveikatos priežiūros įstaiga kartu su prašymu privalo pateikti Sveikatos apsaugos ministerijos išduotą leidimą pradėti teikti naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis. Kadangi pareiškėjas šio leidimo nepateikė, todėl į 2011 m. vasario 22 d. sutartį nebuvo įtrauktos stacionarinės psichiatrijos II lygio paslaugos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė ligonių kasa (toliau – ir VLK) atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 92-97) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsakovo atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog nuo 2008 m. gegužės 25 d. iki 2009 m. gegužės 20 d. galiojęs Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir bazinių kainų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. V-466, pastabų 2 punktas nustatė, kad tokios įstaigos prašymą teritorinė ligonių kasa svarsto tik gavusi institucijos, atsakingos už atitinkamo sveikatos priežiūros lygio organizavimą apskrities viršininko arba Sveikatos apsaugos ministerijos išvadą, patvirtinančią konkrečių paslaugų, kurias ketina teikti besikreipiančioji įstaiga, poreikį, investicijų pagrįstumą, veiklos efektyvumą ir kokybę. Kadangi Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 4 d. rašte Nr. 2-3990-(2.17) nurodyta, kad psichiatrijos lovų Klaipėdos apskrityje tuo metu buvo per daug, psichiatrijos stacionarinės paslaugos užtikrinamos, paslaugos prieinamos, poreikis pilnai patenkinamas, todėl nepritarė naujų psichiatrijos profilio paslaugų, apmokamų iš PSDF biudžeto lėšų, teikimui. Taip pat sudarant 2011 metų sutartį pareiškėjas turėjo gauti Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą tokių paslaugų teikimui, o paslaugos, kurias pareiškėjas siekia teikti turėjo atitikti Aprašo 9 punkto kriterijus, kurių neatitiko. Pažymėjo, jog VLK ir Privalomojo sveikatos draudimo taryba teikia nuomonę ne dėl kiekvienos sutarties tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, o tik dėl Sveikatos apsaugos ministerijos tvirtinamos tvarkos, kuria vadovaujantis turi būti sudaromos minėtos sutartys (Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuostatų 4.13 punktas).

 

II.

 

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu (II t., b. l. 1-8) pareiškėjo VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės skundą patenkino iš dalies: panaikino atsakovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2011 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. A1-3056 ir 2011 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. A1-3164 ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti iš naujo per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjo prašymus dėl 2009 metų ir 2010 metų sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis.

Teismas nurodė, kad teritorinė ligonių kasa, priimdama sprendimą sudaryti ar nesudaryti sutartį su sveikatos priežiūros įstaiga, įgyvendina jai suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus ir santykiai dėl tokio pobūdžio sprendimų priėmimo yra viešojo administravimo santykiai. Tai lemia, jog sudarant šias sutartis yra taikomi viešojo administravimo principai ir teritorinės ligonių kasos atlikti veiksmai sprendžiant ginčą turėtų būti vertinami pagal Viešojo administravimo bei Sveikatos draudimo įtvirtintų teisės normų reikalavimus. Nurodė, kad iš ginčijamų atsakovo sprendimų matyti, jog jie grindžiami Sveikatos draudimo įstatymo 26, 28, 31, 33 straipsniais, Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2000 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 4/4 patvirtinta Sutarčių sudarymo tvarka, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus 2007 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. V-126 patvirtinta Sutarčių su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, vaistinėmis sudarymo ir vykdymo tvarka, Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės ligonių kasos bei kitais teisės aktais. Pažymėjo, jog Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnis reglamentuoja sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių sudarymą, kurio tvarka taikytina ir nagrinėjamos bylos ginčo teisiniams santykiams dėl sutarčių papildymo, 28 straipsnyje įtvirtintos privalomojo sveikatos draudimo tarybos sudėtis ir funkcijos, 31 straipsnyje įtvirtintos valstybinės ligonių kasos teisės, o 33 straipsnyje – teritorinių ligonių kasų funkcijos. Teismas padarė išvadą, jog teisės normų, iš esmės įtvirtinančių institucijų (privalomojo sveikatos draudimo tarybos, valstybinės ligonių kasos ir teritorinių ligonių kasų) statusą nurodymas ginčijamuose sprendimuose, kuriais atsisakyta papildyti 2009 ir 2010 metų sutartis psichiatrijos stacionariomis paslaugomis, negali būti laikomas sprendimų motyvų pagrindimu Sveikatos draudimo įstatymo nuostatomis. Pažymėjo, jog Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų turi būti sudaromos ir papildomos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Tuo tarpu, iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, jog jie priimti vadovaujantis Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2000 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 4/4 patvirtinta Sutarčių sudarymo tvarka ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus 2007 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. V-126 patvirtinta Sutarčių su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, vaistinėmis sudarymo ir vykdymo tvarka. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, jog atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymus dėl 2009 ir 2010 metų sutarčių papildymo, ginčijamus sprendimus grindžia tomis pačiomis normomis, kurios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškiai buvo nurodytos kaip netinkamos konkrečiu atveju ir nelaikytinos tinkamu pagrindimu. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-339/2008 ir kt.) yra ne kartą pažymėjęs, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sudaromos, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones, priešingu atveju, negavus šių nuomonių pažeidžiamos pagrindinės viešojo administravimo procedūros. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, jog prieš priimant ginčijamus sprendimus jų nuomonės dėl sutarčių papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis nebuvo gautos. Atsižvelgiant į teismo praktiką ir teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, jog negavus Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonių dėl pareiškėjo prašymų papildyti 2009 ir 2010 metų sutartis, buvo negalima priimti sprendimų, todėl ginčijami atsakovo 2011 m. birželio 7 d. ir 2011 m. birželio 10 d. sprendimai priimti pažeidus pagrindines viešojo administravimo procedūras (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas pažymėjo, kad ginčijamais sprendimais atsakovas atsisakė papildyti sutartis stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis motyvuodama šių paslaugų poreikio nebuvimu. Tuo tarpu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010 bei 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011 aiškiai nurodė, jog toks poreikio buvimo ar nebuvimo pagrindimas bei atsisakymo papildyti sutartį pagrindas neatitinka Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo nuostatų ir negali būti laikomas tinkamu ginčijamų sprendimu pagrindimu. Be to, iš sprendimų motyvų nėra aišku, kuriuo aspektu ir kurioms aukščiau nurodytų teisės aktų normoms prieštarautų 2009 ir 2010 metų sutarčių tarp Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ir VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės papildymas stacionariomis psichiatrijos paslaugomis. Teismas nurodė, kad atsakovo 2011 m. birželio 7 d. sprendime Nr. A1-3056 stacionarių psichiatrijos paslaugų poreikio nebuvimas argumentuojamas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos įskaitoje esančių draudžiamųjų poreikiu dėl šių paslaugų, šio poreikio tenkinimu ir išlaidomis, tačiau jokia šių teiginių analizė ir objektyvūs juos pagrindžiantys duomenys nenurodyti. Atsakovo 2011 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. A1-3164 grindžiamas taip pat tuo, jog pareiškėjas neatitinka Aprašo 9 ir 11.1-11.3 punktų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad iš 2011 m. birželio 10 d. sprendimo matyti, jog atsakovas nevertino, ar paslaugos, kuriomis pareiškėjas prašė papildyti sutartį, atitiko Valstybinės ligonių kasos patvirtintas prioritetines kryptis, o vertindamas paslaugų atitikimą Aprašo 11.1–11.3 punktuose nurodytoms sąlygoms, atsakovas ginčijamame sprendime nurodė, kad gyventojams stacionarių psichiatrijos paslaugų netrūksta atsižvelgiant į paslaugos poreikį, prieinamumą, pacientų laukimo konsultacijai eilės trukmę, siūlomos paslaugos kompleksiškumą ir kokybę. Tuo tarpu byloje esantys rašytiniai įrodymai (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2008 m. vasario 25 d. raštas Nr. 10-(13.7-28)-1075, 2008 m. balandžio 14 d. raštas Nr. 10-(13.14-28)-2136, Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2008 m. rugsėjo 22 d. raštas Nr. (4.78)-R2-2319, Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. sausio 20 d. raštas Nr. 2-225-(2.17) bei 2009 m. kovo 31 d. raštas Nr. 2-971-(2.17)) patvirtina priešingą situaciją – visuose nurodytuose raštuose neprieštaraujama, kad pareiškėjas teiktų stacionarias psichiatrijos paslaugas, apmokamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, ir nurodyta, kad jų teikimas ekonomiškai pagrįstas ir užtikrins šių paslaugų prieinamumą ir kokybę. Todėl teismas konstatavo, jog atsakovas nepagrįstai nevertino šių institucijų pozicijos ir neaišku, kokiais kriterijais vadovaudamasis nustatė paslaugų poreikio nebuvimą tiek 2009 metais, tiek 2010 metais. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog skundžiami atsakovo 2011 m birželio 7 d. ir 2011 m. birželio 10 d. sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir teisėtumo principo, nes juos priimant buvo pažeistos esminės viešojo administravimo procedūros, todėl naikintini vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad dėl užsitęsusių (ketverius metus) netinkamai atliktų administracinių procedūrų pasikeitė teisinis reguliavimas, todėl pareiškėjui aktualu, kad būtų taikomas teisinis reguliavimas, galiojęs jos prašymų padavimo metu (2007 m.), todėl naujo nagrinėjimo metu atsakovas be kitų aplinkybių turi įvertinti ir šią aplinkybę.

 

III.

 

Atsakovas Klaipėdos teritorinė ligonių kasa apeliaciniu skundu (II t., b. l. 17-21) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Nesutikdamas su teismo sprendimu, iš esmės pakartojo pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą pateiktus argumentus. Papildomai apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė į trečiųjų suinteresuotų asmenų pateiktą nuomonę, kad VLK ir Privalomojo sveikatos draudimo taryba teikia nuomonę ne dėl kiekvienos sutarties tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, o būtent dėl Sveikatos apsaugos ministerijos tvirtinamos tvarkos, kuria vadovaujantis ir turi būti sudaromos minėtos sutartys. Todėl atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad negavus VLK ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonių dėl pareiškėjo prašymų papildyti 2009 ir 2010 metų sutartis, negalima buvo priimti sprendimų.
  2. Atsakovas, vertindamas VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės prašymą vadovavosi 2001 m. balandžio 4 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 821 patvirtintais Klaipėdos apskrities sveikatos priežiūros specialisto konsultanto pareiginiais nuostatų 12 punktu, VLK direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 4K-52-4897 „Dėl sutarčių sudarymo su ASPĮ 2010 m. procedūros bei atsižvelgė į siūlomos paslaugos poreikį, prieinamumą, pacientų laukimo konsultacijai eilės trukmę, siūlomos paslaugos kompleksiškumą ir kokybę. Nuspręsta, kad VšĮ Klaipėdos universitetinei ligoninei stacionarinių psichiatrijos paslaugų ir dienos stacionaro paslaugų teikti nėra poreikio, nes psichiatrijos lovų skaičiaus vidurkis didesnis negu Lietuvos. Atsižvelgė į tai, kad vadovaujantis Vyriausybės 2006 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl antrojo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo strategijos patvirtinimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. V-300 „Dėl Klaipėdos ir Tauragės apskričių sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planų patvirtinimo“, buvo patvirtintas Klaipėdos apskrities sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planas, kurio 9.4 punktu, numatomas stacionarinių paslaugų bendrojo pobūdžio ir specializuotose ligoninėse apimties sumažėjimas ne mažiau kaip 5 procentais. Todėl buvo nuspręsta nepapildyti sutarties dienos stacionaro bei stacionarinėmis suaugusiųjų psichiatrijos paslaugomis. Mano, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas faktiniais duomenimis, jame nurodytos teisės normos, aiškiai suformuotos suteikiamos teisės ir pareigos. Teismas nepagrįstai nurodė, kad sprendimas nėra motyvuotas ir pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis.
  3. Nesutinka su teismo išvada, kad iš 2011 m. birželio 10 d. sprendimo A1-3164 matyti, kad atsakovas nevertino, ar paslaugos, kuriomis pareiškėjas prašė papildyti sutartį, atitiko Valstybinės ligonių kasos patvirtintas kryptis, vertinant paslaugų atitikimą Aprašo 11.1-11.3 punktuose nurodytoms sąlygoms. Kadangi Į Klaipėdos universitetinė ligoninė nepateikė trūkstamų dokumentų, t.y. Sveikatos apsaugos ministerijos išduoto leidimo teikti psichiatrijos paslaugas, todėl Klaipėdos teritorinei ligonių kasai nereikėjo vertinti Aprašo 11.1-11.3 punktuose nurodytų sąlygų. Šiuo atveju tik pareiškėjui pateikus SAM leidimą, atsakovas, vadovaujantis Aprašo 11.1-11.3 punktuose numatytoms sąlygoms, vertintų psichiatrijos paslaugų poreikį.
  4. Atsakovas teismo sprendime nurodytų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Klaipėdos miesto savivaldybės mero ir Klaipėdos apskrities viršininko raštų, kuriuose neprieštaraujama, kad pareiškėjas teiktų stacionarines psichiatrijos paslaugas, nevertino, kadangi jie neatitinka Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintos prašymų pateikimo tvarkos, yra nedetalizuoti ir nepagrįsti.

Pareiškėjas VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė atsiliepime į atsakovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos apeliacinį skundą (II t., b. l. 37-39) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nesutikimą su atsakovo apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais:

  1. Atsakovo teiginiai, kad dėl sutarties pasibaigimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų įvykdyti nebegalima, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo, protingumo, teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams.
  2. Nesutinka su atsakovo argumentais, kad jis neprivalėjo atsižvelgti į trečiųjų suinteresuotų asmenų pateiktą nuomonę. Priešingai nei nurodo atsakovas, teismas pagrįstai nustatė atsakovo pareigą gauti, vertinti ir atsižvelgti į VLK ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones, nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl sutarčių sudarymo. Tokiu būdu, atsakovas nevykdė įstatymuose numatytų pareigų, kadangi kompetentingoms institucijoms pateikus reikiamus dokumentus, jais nesivadovavo.
  3. Sutinka su teismo išvada, kad skundžiami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Atsakovas sprendimuose nepateikė jokių naujų argumentų, o tik pakartojo tuos pačius, kurie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pripažinti neteisėtais.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 41-47) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Palaikydamas atsakovo apeliaciniame skunde pateiktą poziciją, pakartojo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Byloje kilęs ginčas dėl teritorinės ligonių kasos sprendimų, kuriais atsisakyta sudaryti sutartį tarp teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl naujo profilio sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto teisėtumo  ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką panašaus pobūdžio bylose, jog tokios sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutartys yra administracinės, o teritorinė ligonių kasa, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus sudaryti sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis (toliau – ir ASPĮ) dėl apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo, vykdo viešojo administravimo veiklą, kas lemia, jog atitinkamos teritorinės ligonių kasos veiksmai, atliekant šią viešojo administravimo veiklą, pirmiausia yra vertinami pagal viešąjį administravimą reglamentuojančias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (žr. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010).

Pirmosios instancijos teismas, iš esmės palaikydamas pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, konstatavo, kad  teritorinės ligonių kasos sprendimai, kurie yra sutarčių sudarymo administracinės procedūros dalis, turėjo atitikti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, būti pagrįsti materialinės teisės normomis, galiojusiomis pareiškėjo prašymo sudaryti sutartį dėl naujų stacionarių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto pateikimo metu ir šiose teisės normose numatytais sutarties sudarymo ar atsisakymo ją sudaryti kriterijais. Kadangi ginčijami sprendimai šių reikalavimų neatitiko, tai pirmosios instancijos teismas sprendimu  panaikino skundžiamus aktus ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymus iš naujo.

Apeliacinis skundas  iš esmės grindžiamas atsakovo pozicija, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. pasikeitus sutarčių sudarymą  reglamentuojantiems teisės aktams  pareiškėjas, norėdamas sudaryti ar papildyti sutartis, privalėjo pateikti visus dokumentus, kurie numatyti naujai įsigaliojusiuose teisės aktuose. Kadangi pareiškėjai nepateikė Sveikatos apsaugos ministerijos leidimo, kiti pateikti dokumentai nebuvo vertinami. Be to, išanalizavus faktinį planuotų teikti papildomų paslaugų poreikį, nustatyta, kad tokio poreikio Klaipėdos apskrityje nėra.

Atskirai pažymėtina, kad pareiškėjas į atsakovą dėl sutarties 2009 metams papildymo stacionariomis psichiatrijos II lygio paslaugomis kreipėsi 2009 m. pradžioje, o dėl sutarties 2010 metams sudarymo – 2009 m. lapkričio 23 d. Atsakovo sprendimai, kuriais buvo atsisakyta atitinkamai papildyti 2009 metų sutartį ir sudaryti sutartį 2010 metams dėl stacionarių psichiatrijos II lygio paslaugų teikimo, teismų sprendimais buvo panaikinti, o atsakovas įpareigotas šiuos pareiškėjo prašymus išnagrinėti iš naujo. Taigi šių sutarčių papildymo ar sudarymo administracinės procedūros tęsiasi nuo 2009 metų ir nėra pasibaigusios, o ginčijami atsakovo sprendimai yra š procedūrų dalis.

Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad iš PSDF biudžeto apmokamos pirminės, antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis. Įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones.

Pareiškėjo kreipimosi į atsakovą dėl sutarties 2009 metams papildymo metu Sveikatos apsaugos ministerija nebuvo patvirtinusi sutarčių sudarymo tvarkos, todėl atsakovas turėjo remtis tik Įstatymo 26 straipsnio normomis, nes teisės jam pačiam nustatyti sutarčių sudarymo tvarką Įstatymas nesuteikė. Šiuo klausimu buvo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A-502-1562/2010 tarp tų pačių šalių.

Sveikatos apsaugos ministerija, įgyvendindama Įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtino Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašą, kurio 4-7 punktai numatė, kad TLK turi teisę sudaryti sutartį su ASPĮ, kuri pateikia šio Aprašo 6 punkte išvardytus dokumentus arba patvirtintas kopijas ir atitinka jos veiklai norminiais teisės aktais nustatytus kriterijus. ASPĮ kartu su prašymu privalo pateikti šiuos dokumentus ir ASPĮ vadovo ar jo įgalioto asmens patvirtintas jų kopijas: galiojančią ASPĮ licenciją; siūlomų teikti paslaugų sąrašą ir numatomą jų apimtį pagal nustatytą formą; duomenis apie paslaugas teikiančius specialistus pagal nustatytą formą; laisvos formos deklaraciją, patvirtinančią, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis (toliau - kompensuojamosios paslaugos), vadovaujamasi teisės aktų nustatytais šių paslaugų teikimo reikalavimais ir jų teikimo metodikomis.

Aprašo 11 punktas numatė, kad sutartis dėl kompensuojamųjų paslaugų, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, sudaroma, jeigu šios paslaugos atitinka Aprašo 9 punkte išvardytų  programų nuostatas bei VLK patvirtintas prioritetines kryptis ir bent vieną iš toliau nurodomų specialiųjų sąlygų: ASPĮ siūlo tokias kompensuojamąsias paslaugas, kurių TLK veiklos zonos aptarnaujamiems gyventojams trūksta (vartojimo rodiklis mažesnis nei šalies vidurkis) ir kurias numatoma plėtoti, vadovaujantis Aprašo 9 punkte nurodytais dokumentais; ASPĮ siūlo kompensuojamąsias paslaugas, kurių teikimą nutraukė kita ASPĮ; paslaugoms teikti ir (ar) jų plėtrai skiriamos papildomos PSDF biudžeto lėšos.

Šios teisės normos galiojo iki 2010 m. gruodžio 31 d., t.y. pareiškėjo kreipimosi į atsakovą su pasiūlymu sudaryti sutartis 2010 metams metu.

Apibendrinant šios srities teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad iki 2010 m. gruodžio 31 d. ASPĮ, norėdama sudaryti sutartį su TLK dėl naujo profilio paslaugų teikimo, iki kiekvienų metų rugpjūčio 1 d. turėjo jai pateikti prašymą su Aprašo 6.1-6.4 punktuose numatytais dokumentais, o TLK privalėjo patikrinti gautus dokumentus ir įsitikinti, kad šios paslaugos atitinka Aprašo 9 punkte išvardytų  programų nuostatas bei VLK patvirtintas  prioritetines kryptis ir bent vieną Aprašo 11.1-11.3 punktuose nurodytų specialiųjų sąlygų. Esant teigiamai išvadai, per 10 dienų nuo TLK biudžeto patvirtinimo, TLK siųsdavo ASPĮ sutarties projektą pasirašymui.

Nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojo Sveikatos draudimo 9 straipsnio pakeitimai, numatę, kad naujo profilio stacionarinės paslaugos, apmokamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, gali būti teikiamos tik gavus leidimą sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.

Kartu Sveikatos apsaugos ministras  2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1144 papildė Aprašą 6.5 punktu, numatančiu, kad ASPĮ su prašymu privalo pateikti ir Sveikatos apsaugos ministerijos duotą leidimą pradėti teikti naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis

Taigi, pagal nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusį teisinį reglamentavimą, ASPĮ, pageidaujanti pradėti teikti naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, TLK privalėjo papildomai pateikti Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą. Konstatuotina, kad toks reikalavimas negali būti priskiriamas procesinės teisės normoms, nes juo ne nustatoma procedūrinė taisyklė, o sukuriama papildoma prievolė subjektui, siekiančiam administracinės procedūros rezultato. Manytina, kad teisiniams santykiams turėtų būti taikomos jų atsiradimo metu galiojusios teisės normos.

Teisės teorijoje pripažįstamas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu.

Tiek Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimai, tiek ir juos įgyvendinantys teisės aktai įsigaliojo nuo 2011 m. sausio 1 d., t.y. jau vykstant administracinei sutarčių sudarymo procedūrai, todėl subjektams, pateikusiems prašymus sudaryti sutartis 2009, 2010 ar 2011 metams, turėjo būti taikomi prašymų padavimo metu galioję teisės aktai. Neįsigaliojęs teisės aktas negali sukelti teisinės pareigos vykdyti  jame nustatytas prievoles, nes tai pažeistų aukščiau minėtus įstatymo negaliojimo  atgal bei asmenų teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad neteisminis sutarties sudarymo administracinis procesas turėjo būti baigtas pagal materialinės teisės normas, galiojusias pareiškėjo prašymų pateikimo metu.

Kaip matyti iš skundžiamų sprendimų turinio bei atsakovo atstovės paaiškinimų apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, atsakovo 2011 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. A1-3164 iš esmės buvo pagrįstas teisės normomis, galiojusiomis ne pareiškėjo prašymų padavimo metu, o sprendimo priėmimo metu. Be to, abiejuose skundžiamuose sprendimuose išdėstytos faktinės aplinkybės vertinamos pagal tuos pačius kriterijus, kurie pripažinti nepagrįstais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi bei 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad skundžiami sprendimai neatitiko Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, prieštaravo teisėtumo principui ir atsakovas , juos priimdamas, veikė per daug formaliai bei neteisėtai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamus atsakovo sprendimus.

Panaikinus individualų teisės aktą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnį yra atkuriama buvusi iki ginčijamo akto teisinė padėtis, t.y. viešojo administravimo institucija laikoma neišsprendusi pareiškėjo prašymų. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė prašymus.

Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo pagrindo įpareigoti atsakovą tiesiogiai įtraukti į 2009 m., 2010 m. sutartis ir į einamųjų metų, kuriais pasibaigs teisminis ginčas, sutartis stacionarias psichiatrijos II lygio paslaugas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-339/2008 konstatavo, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sudaromos, be kita ko, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Kadangi minėtoje administracinėje byloje šios nuomonės nebuvo gautos, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, jog tokiu būdu buvo pažeistos pagrindinės viešojo administravimo procedūros.

Šioje administracinėje byloje Valstybinė ligonių kasa ir Privalomojo sveikatos draudimo taryba  buvo įtrauktos į procesą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, tačiau jos atskiros motyvuotos nuomonės dėl galimybės sudaryti sutartis su pareiškėju neišreiškė. Valstybinė ligonių kasa savo atsiliepime į pareiškėjo skundą išsakė savo nuomonę, kuri grindžiama tik sutarčių terminų pasibaigimu ir PSDF biudžeto stabilumu, tačiau nevertino faktinės prašomų įtraukti paslaugų teikimo situacijos pareiškėjo prašymų padavimo momentui.  Konstatuotina, kad iki šiol nėra tinkamai įvykdytas Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies reikalavimas. Tuo pasirūpinti yra atsakovo pareiga, o jo argumentai, kad VLK ir Privalomojo sveikatos draudimo taryba teikia nuomonę ne dėl kiekvienos sutarties tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, o būtent dėl Sveikatos apsaugos ministerijos tvirtinamos tvarkos, kuria vadovaujantis ir turi būti sudaromos minėtos sutartys, nėra pakankamai pagrįsti teisės aktų nuostatomis, nes Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 8 punktas ir 30 straipsnio 8 punktas numato minėtų subjektų pareigą nagrinėti kitus privalomojo sveikatos draudimo klausimus bei vykdyti  kitas Sveikatos draudimo įstatyme numatytas funkcijas.

Nors 2009 ir 2010 metais pareiškėjas iš PSDF biudžeto apmokamų psichiatrijos dienos stacionaro sveikatos priežiūros paslaugų neteikė ir galimų sudaryti sutarčių terminai yra pasibaigę, tačiau, esant teigiamiems atsakovo sprendimams, pareiškėjas įgytų teisę sudaryti paprastesnėmis sąlygomis naujas paslaugų teikimo sutartis ateičiai, t.y. sutarčių 2009 ir 2010 metams papildymas sukeltų tiesiogines teisines pasekmes administracinės sutarties šalims ateityje. Dėl šios priežasties atmestinas atsakovo argumentas, kad pasibaigusių sutarčių papildyti naujomis paslaugomis nėra įmanoma. Atsakovas turėtų nustatyti, kad pareiškėjas pateikė prašymus su Aprašo 6.1-6.4 punktuose numatytais dokumentais; įsitikinti, kad prašomos teikti ir apmokėti  paslaugos atitinka Aprašo 9 punkte išvardytų programų nuostatas bei VLK patvirtintas  prioritetines kryptis ir bent vieną Aprašo 11.1-11.3 punktuose nurodytų specialiųjų sąlygų ; gauti Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nurodytų institucijų motyvuotas nuomones. Po to, jei egzistuos Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje numatytos būtinosios sąlygos sudaryti sutartį, sutarties šalys turėtų pasirinkti abi jas tenkinantį ginčo sprendimo būdą – arba įtraukti į naujai sudaromas sutartis stacionarias psichiatrijos paslaugas tokiomis sąlygomis, kokiomis pratęsiamas anksčiau teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas, arba papildyti 2009 ir vėlesnių sutarčių priedus arba pasirašyti kitokį dokumentą, įteisinantį šalių santykius šiuo klausimu.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies  1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

 

 

 

Irmantas Jarukaitis

 

 

 

Dalia Višinskienė