Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-440-2010].doc
Bylos nr.: 3K-3-440/2010
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

                                                          Civilinė byla Nr. 3K-3-440/2010

                                                        Procesinio sprendimo kategorija 45.4 (S)

 



 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,   

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Endemikkasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „,Endemik“ ieškinį atsakovui Kupiškio rajono savivaldybės administracijai dėl viešojo konkurso pripažinimo neteisėtu; trečiasis asmuo – UAB „Utenos deratizacija“; institucija, teikianti išvadą byloje, – Viešųjų pirkimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašė panaikinti atsakovo Viešojo pirkimo komisijos 2009 m. birželio 22 d.  sprendimą, kuriuo konkurso teritorijų nukenksminimo nuo erkių paslaugoms pirkti laimėtoju pripažintas UAB „Utenos deratizacija“ pasiūlymas; panaikinti atsisakymą tenkinti ieškovo pretenziją,  pripažinti ieškovą konkurso laimėtoju arba įpareigoti atsakovą pakeisti mažos vertės pirkimo konkurso sąlygas: nustatyti reikalavimą tiekėjams nurodyti kainą už kiekvieną paslaugos etapą atskirai. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas nevykdė Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 24 straipsnio 3 dalyje, 32 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų; nors atsakovas teigė, kad trečiasis asmuo pripažintas viešojo pirkimo laimėtoju dėl jo pasiūlytos mažesnės kainos, tačiau, ieškovo vertinimu, dėl skirtingo perkamo objekto aiškinimo, konkurso dalyvių kainos negali būti objektyviai palyginamos; pasirinktas konkurso vykdymo būdas, surenkant informaciją elektroniniu paštu, be konfidencialumo apsaugos, neatitinka skaidrumo principo. Ieškovas taip pat nurodė, kad perkamoms paslaugoms teikti būtina licencija, kurią suteikia Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba (toliau – ir Akreditavimo tarnyba); licencijai gauti reikalaujama informacijos ne tik apie tai, kokioms konkrečiai paslaugoms vykdyti jos prašoma, bet ir aprašo – kaip bus teikiamos paslaugos (kokia bus taikoma metodika); licenciją turinti organizacija gali vykdyti Akreditavimo tarnybai deklaruotą veiklą. Ieškovas šiai tarnybai informavo, kad jo veikla saistoma teritorijų nukenksminimo nuo erkių veiklos; ieškovo turimomis žiniomis, Lietuvoje nėra kitos tapačią veiklą Akreditavimo tarnybai deklaravusios įstaigos. Ieškovo vertinimu, trečiasis asmuo neturėjo licencijos perkamoms paslaugoms teikti, todėl apskritai negalėjo dalyvauti konkurse; be to, jis neturi medicininės laboratorijos atestacijos pažymėjimo, todėl negali tirti erkių dėl jų užkrėstumo perduodamomis Laimo liga ir erkiniu encefalitu. Nors atsakovas atsakyme ieškovui į pretenziją nurodė, kad UAB „Utenos deratizacija“ erkių užkrėstumui ištirti naudojasi tokias licencijas turinčių laboratorijų paslaugomis, tačiau ieškovas jų nežino, kaip ir to, ar apie tai žino atsakovas; jeigu trečiojo asmens informacija atitinka tikrovę, jis privalo turėti pervežimo procesui patvirtintą metodiką, užtikrinančią laboratorijoms pateiktų pavyzdžių tinkamumą kokybiškam tyrimui atlikti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Panevėžio apygardos teismas 2009 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas vykdė supaprastintą viešąjį pirkimą pagal Kupiškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 26  d. įsakymu Nr. ADV-864 patvirtintą Viešųjų pirkimų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašą; tai atitiko VPĮ 85 straipsnio 3 dalį; atsakovas kvietimuose aiškiai apibūdino perkamą objektą – aštuonių rekreacinių teritorijų prie Kupiškio marių nukenksminimas nuo erkių; nustatė pasiūlymų pateikimo terminą ir pirkimo sąlygas; pasiūlymo vertinimo kriterijus - mažiausia pasiūlymo kaina. Teismas, vadovaudamasis VPĮ 85, 87 straipsnių ir Aprašo nuostatomis, sprendė, kad atsakovas, vykdęs mažos vertės pirkimą, neprivalėjo reikalauti dokumentų, įrodančių tiekėjų teisę verstis su pirkimo objektu susijusia veikla, taip pat jų patirtį įrodančių dokumentų ar kitos informacijos, todėl nebuvo pažeista VPĮ 24 straipsnio 3 dalyje ir 32 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas iki nustatyto termino, t. y. iki 2009 m. birželio 19 d., būtų pateikęs prašymą paaiškinti sąlygas; pretenziją pareiškė po to, kai laimėtoju buvo pripažintas kito asmens pasiūlymas. Atsakovas, teismo vertinimu, pagal Aprašą turėjo teisę pasirinkti tiekėjus, išanalizavęs jų viešai skelbiamą ar kitą visuotinai prieinamą informaciją apie teikiamas paslaugas ar atliekamus darbus ir gauti  pasiūlymus elektroninėmis priemonėmis. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl pasiūlymų priėmimo skaidrumo; trečiasis asmuo UAB „Utenos deratizacija“ pateikė pasiūlymą anksčiau, nei ieškovas, tuo tarpu teismas nenustatė, kad būtų duomenų, jog atsakovo gauta informacija buvo žinoma kitiems, išskyrus konfidencialumo pasižadėjimą pasirašiusiems Viešojo pirkimo komisijos nariams, asmenims. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. kovo 8 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kai atliekamas mažos vertės pirkimas pagal organizacijos patvirtintas taisykles (Aprašą), neprivaloma laikytis VPĮ 24, 32 straipsnyje nustatytų reikalavimų (VPĮ 85 straipsnio 1 dalis). Aprašo 36 punkte taip pat nustatyta, kad kvalifikaciniai reikalavimai taikomi viešai skelbiamiems pirkimams. Kita vertus, ieškovas ir trečiasis asmuo kartu su pasiūlymais pateikė Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos 2007 m. išduotas licencijas, kuriose jų turėtojų nurodyta tapati veikla – privalomas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas.  Kolegija vertino, kad pagrįstai nustatyta, jog atsakovas neturėjo pagrindo abejoti jų teise verstis atitinkama veikla, nors ieškovas teigė, kad licencija neįrodo UAB ,,Utenos deratizacija“ teisės teikti erkių tyrimo ir nukenksminimo paslaugų, nes esą laimėtojas prašė licencijos, nedeklaravęs tokios veiklos. Licencijų išdavimo tvarka reglamentuota sveikatos apsaugos ministro 2003 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. V-43 patvirtintoje Juridinių asmenų licencijavimo visuomenės sveikatos priežiūros veiklai tvarkoje, kurios 7.3 punkte nustatyta, kad juridinis asmuo, norintis gauti licenciją, turi pateikti dokumentus, patvirtinančius,  jog vykdoma veikla atitinka reikalavimus licencijai gauti, kuriuos tvirtina Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba. Licencijų išdavimo metu galiojusiame Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos 2004 m. vasario 25 d. įsakyme Nr. V-32 nebuvo nustatyta reikalavimo kartu su prašymu licencijai išduoti pateikti metodiką, kuri bus taikoma licencijuojamai veiklai atlikti. Nors ieškovas teigia, kad tik jis vienas turi prof. L. M. parengtą metodiką, suteikiančią išimtinę teisę teikti erkių nukenksminimo paslaugas, tačiau, kolegijos vertinimu, tai nėra šios bylos ginčo dalykas; jeigu ši atsakovo teisė pažeidžiama, turi būti ginama kitomis teisinės gynybos priemonėmis, bet ne ginčijant viešojo konkurso rezultatus dėl netinkamo konkurento kvalifikacijos vertinimo. Tokio būtinumo nepatvirtinama ir dėl viešojo intereso gynimo, kaip nepagrįstai teigia ieškovas; atsakovo, kaip perkančiosios organizacijos, vykdomi viešieji pirkimai gali būti saistomi viešojo intereso tenkinimo, tačiau ši aplinkybė neįpareigoja atsakovo privalomai vertinti tiekėjų kvalifikaciją, kai tokio reikalavimo nenustatyta teisės aktų. Pateikti dokumentai nesuteikė perkančiajai organizacijai pagrindo spręsti, kad abu dalyviai neturi teisės ar negalės tinkamai suteikti siūlomų paslaugų ir dėl to bus pažeistas viešasis interesas. Kolegija atmetė taip pat apeliacinio skundo argumentus, kad pirkimo sąlygos neaiškios, dviprasmiškos, kad trečiasis asmuo pasiūlė ypač mažą kainą ir tai esą įrodo, jog dalyviai nevienodai suprato sąlygas; ieškovas nesikreipė į atsakovą dėl sąlygų paaiškinimo iki rezultatų paskelbimo; sąlygos visiems dalyviams buvo pateiktos vienodos; ieškovas pateikė pretenziją dėl jų dviprasmiškumo, kai sužinojo, kad nelaimėjo konkurso. Ieškovui teigiant, kad UAB ,,Utenos deratizacija“ pasiūlyta kaina neįprastai maža (bylos duomenimis, UAB ,,Endemik“ konkurse pasiūlyta kaina yra 1 597 Lt, UAB ,,Utenos deratizacija“ – 1 300 Lt), kolegija nurodė, kad dėl kainos sprendžia perkančioji organizacija, atsižvelgdama į VPĮ reikalavimus ir konkrečias aplinkybes: rinkos kainas, pasiūlymų kainas, analogiškas sutartis ir kt.; šiuo atveju pasiūlytų kainų skirtumas yra 19 proc.; tuo tarpu VPĮ nenustatyta neįprastai mažos kainos sampratos. Ieškovas pateikė pasiūlymą, neturėdamas informacijos apie potencialius konkurentus paslaugų segmente, todėl 19 proc. mažesnės, nei kito pasiūlymo,  kainos kolegija nevertino kaip neįprastai mažos. Kolegija atmetė taip pat ieškovo argumentus dėl pirkimo skaidrumo principo pažeidimo, atsakovui esą nesiėmus priemonių pasiūlymų turinio saugumui užtikrinti, nes trečiojo asmens ir ieškovo pasiūlymų tekstai yra identiški. Kolegijos vertinimu, konkurso dalyviai pateikė sutrumpintus siūlomos paslaugos aprašymus, be to, atsižvelgiant į paslaugos specifiškumą, šalių vartojamos sąvokos galėjo sutapti. Atsakovas mažos vertės pirkimą vykdė, laikydamasis Apraše nustatytos tvarkos; joje nenustatyta papildomų priemonių konfidencialumui užtikrinti; byloje taip pat nenustatyta atsakovo atliktų įprastos praktikos neatitinkančių, tyčinių veiksmų, dėl kurių būtų  pažeistas pirkimo skaidrumo principas; be to, pirmosios instancijos teismas nustatė svarbią šiuo aspektu aplinkybę, kad trečiasis asmuo pateikė pasiūlymą pirmiau nei ieškovas, todėl nėra pagrindo teigti, jog trečiasis asmuo galėjo susipažinti su ieškovo pasiūlymu dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Aprašo 74.4 punkto nuostata, kad pirkimo vykdytojas tiekėjus pasirenka, išanalizavęs jų viešai skelbiamą ar kitą visuotinai prieinamą informaciją apie siūlomas prekes, teikiamas paslaugas ar atliekamus darbus, paneigė ieškovo argumentus apie tai, kad neaišku, kokiomis elektroninėmis priemonėmis atsakovas sužinojo apie trečiojo asmens teikiamas paslaugas; šiais argumentais apskritai nepatvirtinama šių aplinkybių įtakos atsakovui, jam vertinant tiekėjų pasiūlymus. 

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

             

Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl CPK 185 straipsnio pažeidimo; dėl nepagrįstai netaikytų Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 punkto, Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3, 7 punktų, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintų Reikalavimų 3 punkto nuostatų. Pažeisdami įstatymų ir kitų norminių aktų pirmiau išdėstytas normas ir jų netaikydami, bylą nagrinėję teismai neįvertino bylai reikšmingos aplinkybės, ar konkursą laimėjęs tiekėjas turi atitinkamą kvalifikaciją. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad mažos vertės supaprastintus pirkimus vykdanti perkančioji organizacija neprivalo tikrinti tiekėjų kvalifikacijos teikti su visuomenės sveikata susijusių paslaugų, nes tokio reikalavimo esą nenustatyta Viešųjų pirkimo įstatymo normų. Vis dėlto bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti ir pasisakyti dėl tiekėjo kvalifikacijos; dėl nepašalinto pažeidimo būtų paneigta teismo pareiga išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes ir užtikrinti su visuomenės sveikata susijusių teisės aktų taikymą. Bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti, ar Viešųjų pirkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta  32 straipsnio 1 punkto išlyga, kai perkančioji organizacija neprivalo patikrinti tiekėjo kvalifikacijos, nesuponuoja, kad tokia pareiga išplaukia iš kitų, pirmiau įvardytų, teisės aktų, kuriuos taikant, kiltų pagrįstų abejonių dėl teismų išvados byloje; kita vertus, visuomenės sveikata eo ipso yra viešasis interesas, todėl tinkamas teisės normų aiškinimas ir taikymas saistomas viešojo intereso gynimo. Bylą nagrinėję teismai be pagrindo atleido trečiąjį asmenį nuo prievolės pateikti įrodymus, kad jis turi teisę tirti erkes dėl jų užkrėstumo ir yra pajėgus teikti tokias paslaugas, atsižvelgiant į tai, jog jis tokių paslaugų nenurodė, kai teikė prašymą Akreditavimo tarnybai; neturėdamas teisės teikti atsakovo perkamas paslaugas, trečiasis asmuo nepatvirtino taip pat įrodymais, kad yra sudaręs sutartį dėl erkių tyrimo su atestuota ar akredituota laboratorija. Be to, teismų sprendimais neužtikrinama vietos savivaldos institucijų pareigų visuomenės sveikatos srityje įgyvendinimo, dėl susiklosčiusios tokios padėties padidėjo užkrėtimo erkiniu encefalitu ir Laimo liga rizika.  

2. Dėl VPĮ 3 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai nevertino ir nepasisakė dėl viešojo pirkimo VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto viešųjų pirkimų tikslų – racionaliai naudoti lėšas – laikymosi aspektu; toks pažeidimas, jeigu nebūtų pašalintas, galėtų lemti ydingą teismų praktiką, kuri atleistų teismus nuo pareigos tikrinti viešuosius pirkimus, taikant racionalumo kriterijų, vien dėl to, jog laimėtoju nepatvirtintas tiekėjas (šiuo atveju – kasatorius) iki rezultatų paskelbimo neginčijo konkurso sąlygų; taip būtų panaikinta teisminė viešųjų pirkimų lėšų naudojimo racionalumo kontrolė. Daugeliu atvejų, kaip ir šįkart, tik paskelbus rezultatus, paaiškėja iki tol nežinomos aplinkybės. Kita vertus, aplinkybių nežinojimas, konkurso nelaimėjusių tiekėjų pozicija nesiginčyti su perkančiąja organizacija ir kt., nėra pagrindas leisti neracionaliai naudoti biudžeto lėšas, ypač dabar, kai ši ekonominė problema yra viena aktualiausių valstybėje.

3. Dėl VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto skaidrumo principo, taip  pat dėl 17 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad būtina užtikrinti, jog perkančioji organizacija su pasiūlymų turiniu galėtų susipažinti tik pasibaigus nustatytam jų pateikimo terminui, pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė atsakovo neginčytą aplinkybę, kad kasatoriaus pasiūlymo turinys Viešųjų pirkimų komisijos nariams ir perkančiosios organizacijos administracijos darbuotojams buvo žinomas iš karto, jį gavus; bylos duomenimis, pasiūlymus priėmė bendrą fakso aparatą aptarnaujanti atsakovo administracijos darbuotoja. Vadinasi, buvo sudarytos sąlygos neskaidriai manipuliuoti slapta informacija, bet teismai nekonstatavo pažeidimo, nes esą vyko mažos vertės pirkimai ir nežinoma, kad buvo atskleistas kasatoriaus pasiūlymo turinys. Pasiūlymų atskleidimas pirmiau nurodytiems asmenims savaime yra pažeidimas; VPĮ 17 straipsnio 2 dalies nuostata aiškintina taip, kad tiekėjų pasiūlymų turinio apsauga iki pasibaigs jų pateikimo terminas galioja ir mažos vertės konkursuose; kai to nepaisoma, konkurso rezultatai turi būti panaikinti. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartimi Nr. 3P-446/2010 nepriimta atsakovo Kupiškio rajono savivaldybės administracijos atsiliepimo į kasacinį skundą (CPK 351 straipsnio 1 dalis).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl CPK 185 straipsnio reikalavimų taikymo ir pirkimo sąlygų

 

Teisėjų koelgija pažymi, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia teisės, bet ne  fakto klausimus; jeigu kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodinėjimą, įrodymų įvertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, kasacinis teismas patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami byloje reikšmingus faktus, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, ar dėl tam tikrų proceso pažeidimų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių dėl konkursą laimėjusio tiekėjo kvalifikacijos, sprendė, jog šiuo atveju VPĮ nenustatyta pareigos perkančiajai organizacijai tikrinti tiekėjo kvalifikaciją, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į kitų įstatymų reglamentuojamas nuostatas, kurios patvirtina šiuos ir kitus kasatoriaus išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinis sprendžiamas byloje su tiekėjų kvalifikacija susijęs klausimas yra dėl VPĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo, t. y. perkančioji organizacija turi teisę ar pareigą supaprastintuose mažos vertės pirkimuose tikrinti tiekėjų kvalifikaciją. Tai, ar konkretus tiekėjas turėjo ar ne pakankamą kvalifikaciją, yra išvestinis klausimas ir priklauso nuo to, ar perkančioji organizacija turi teisę ar pareigą tikrinti tiekėjų kvalifikaciją. Kadangi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė, kad perkančioji organizacija turėjo teisę, bet ne pareigą tikrinti tiekėjų kvalifikaciją, tai atitinkamos kvalifikacijos turėjimo nagrinėjimas nėra bylai reikšminga aplinkybė CPK 185 straipsnio prasme ir tokio klausimo nenagrinėjimas negali būti laikomas CPK 185 straipsnio pažeidimu.

Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad, atliekant mažos vertės pirkimą pagal perkančiosios organizacijos patvirtintas taisykles (aprašą), neprivalomi VPĮ II skyriaus 24, 32 straipsniuose nustatyti reikalavimai. Kasatorius nepagrįstai teigia priešingai, argumentuodamas, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, t. y. dėl atsakovo perkamų paslaugų visuomenės sveikatos srityje, bylą nagrinėję teismai turėjo tirti ir vertinti viešojo pirkimo procese dalyvavusių tiekėjų tinkamumą dėl jų kvalifikacijos, ypač atsižvelgiant šiuo atveju į viešąjį interesą ir būtinumą jį ginti.

VPĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad VPĮ nustato viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, viešųjų pirkimų kontrolės ir ginčų sprendimo tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog viešųjų pirkimų teisiniai santykiai reguliuojami specialiojo įstatymo, kitų teisės aktų nuostatos šiems santykiams turi būti taikomos subsidiariai, t. y. pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas, o kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja atitinkamo klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos. Be to, negalima VPĮ aiškinti ir taikyti taip, kad būtų pažeistos kitų teisės aktų imperatyviosios teisės normos, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ expressis verbis būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje A. M. ir kt. v. Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-508/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad VPĮ nereglamentuoja Visuomenės sveikatos apsaugos klausimų.

VPĮ ir kitų teisės aktų nuostatų santykis ir šių teisės normų tinkamas taikymas svarbus dėl to, kad tai tiesiogiai susiję su vienu iš viešųjų pirkimų principų – skaidrumo – laikymusi. Skaidrumo principas pažeidžiamas ne tik perkančiajai organizacijai nesilaikant viešumo imperatyvo, pirmiausia susijusio su viešojo pirkimo skelbimu, nesuteikiant pakankamai informacijos tiekėjams ar nesilaikant savo paskelbtų konkurso sąlygų ar imperatyviųjų viešųjų pirkimų teisės normų, bet ir tada, kai perkančioji organizacija viešojo pirkimo metu nesilaiko iš anksto žinomų taisyklių, nors ir tiesiogiai nesusijusių su viešaisiais pirkimais, kaip tokiais. Perkančioji organizacija, tiek rengdama konkurso dokumentus, tiek vertindama tiekėjų pasiūlymus, privalo nepažeisti kitų teisės aktų imperatyviųjų teisės normų.

Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus pateikiamų kitų teisės aktų nuostatų interpretavimu, nes jos aiškiai ir nedviprasmiškai neįtvirtina savivaldybės (perkančiosios organizacijos) pareigos, aktualios ir viešuosiuose pirkimuose, įsitikinti tiekėjų kvalifikacija pirkimuose, susijusiuose su visuomenės sveikata, tikrinti tokioje srityje veikiančių tiekėjų veiklą ir jos atitiktį įstatymams ir pan. Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 ir 7 punktuose įtvirtintos savivaldos funkcijos rengti, tvirtinti ir įgyvendinti tikslines savivaldybių sveikatos programas, atsižvelgiant į vyraujančias visuomenės sveikatos problemas, bei vykdyti kitas įstatymų nustatytas visuomenės sveikatos priežiūros funkcijas. Viešojo konkurso procedūrų vykdymas reiškia savivaldos funkcijų įgyvendinimą bei užtikrinimą konkrečioje srityje, šiuo atveju – visuomenės sveikatos apsaugos. Kita vertus, kaip perkančiosios organizacijos savivaldybės veikia tik jų kompetencijos srityje, todėl toks VPĮ 87 straipsnio 2 dalies contra legem aiškinimas, kad savivaldybės (perkančiosios organizacijos) visada turi tikrinti tiekėjų kvalifikaciją, nes priešingu atveju jos neužtikrins viešojo intereso pobūdžio pareigų, kylančių iš kitų teisės aktų imperatyviųjų nuostatų, ne tik nurodytą VPĮ nuostatą padarytų netaikytiną, bet ir, priešingai įstatymų leidėjo valiai, supaprastintų mažos vertės pirkimų procedūras priartintų kitų pirkimų procedūroms. Tokia perkančiosios organizacijos pareiga VPĮ 87 straipsnio 2 dalies prasme privalo aiškiai būti įtvirtinta įstatyme. 

Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad, bylos duomenimis, abu tiekėjai pateikė Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos 2007 m. išduotas licencijas, kuriose vienodai nurodyta – „Privalomas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas“ (b. l. 39, 44); vadinasi, nebuvo pagrindo abejoti jų teise verstis atitinkama veikla. Be to, perkančioji organizacija ir neturi kompetencijos ar įgalinimų pati kvestionuoti tiekėjo kvalifikacijos pagal jai pateiktus dokumentus. Tiekėjo pateikta atitinkamos veiklos licencija perkančiajai organizacijai parodo tiekėjo galimybes veikti tam tikroje specifinėje srityje, iš perkančiosios organizacijos nereikalaujant įsitikinti, ar tinkamai buvo atliktas licencijavimas. Perkančioji organizacija turi teisę, bet ne pareigą, abejojant licenzijos autentiškumu ar kilus jos turinio neaiškumų, kreiptis į ją išdavusią instituciją.

Atsakant į kitą kasatoriaus argumentą dėl viešojo intereso šioje byloje buvimo, pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas saistomas viešojo intereso apsaugos, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-583/2008). Vadinasi, iš viešųjų pirkimų teisinių santykių kilusioje byloje teismas turi teisę pasisakyti dėl kitų bylai aktualių teisės taikymo ir aiškinimo klausimų, tačiau neturi būti paneigtas VPĮ nustatytas reglamentavimas. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai, tinkamai taikę ir aiškinę VPĮ nuostatas, taip iš esmės gynė ir viešąjį interesą. 

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasacinio skundo argumentus, kad viešojo pirkimo sąlygos buvo neaiškios; bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad pirkimo sąlygos suformuluotos tinkamai, be dviprasmybių, atitinka VPĮ 3 straipsnio 1 dalies reikalavimus, padaryta, nepažeidžiant CPK reikalavimų. Be to, kasatorius pirkimo sąlygų dviprasmiškumą ir neaiškumą kelia viešųjų pirkimų principų galimo pažeidimo kontekste, tačiau iš esmės siekia įrodyti pirkimui skirtų lėšų neracionalų panaudojimą ir viešojo intereso pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pasisakęs, kad siekiant perkančiosios organizacijos veiksmų ar sprendimų neteisėtumo pripažinimo viešųjų pirkimų principų pažeidimo pagrindu, reikalavimą pateikusi šalis turi realiai įrodyti viešųjų pirkimų principų pažeidimo faktą, o ne tik remtis viešųjų pirkimų pažeidimo prielaida ir iš jo išplaukiančiais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje IDT Biologija GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo pripažinti viešųjų pirkimų principų pažeidimo dėl konkurso sąlygų neaiškumo, nes kasatorius neįrodė, kad menamas konkurso sąlygų neaiškumas pažeidė jo teises, suvaržė galimybes sudaryti viešojo pirkimo sutartį, iškreipė konkurenciją, suteikiant jam mažiau teisių nei trečiajam asmeniui.

 

Dėl racionalumo principo taikymo

 

              VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta perkančiosios organizacijos pareiga užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų; pagal šio straipsnio 2 dalį pirkimų tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su viešųjų pirkimų principų aiškinimu ir taikymu, yra nuosekli ir išplėtota kasacine tvarka priimtose nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje IDT Biologija GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009; 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje A. M. ir kt. v. Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-508/2009).

Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai šioje byloje apskritai nevertino ir nepasisakė dėl VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto viešųjų pirkimų tikslo – racionalaus tam skirtų lėšų panaudojimo; kasatoriaus vertinimu, ta aplinkybė, kad jis iki konkurso rezultatų paskelbimo neginčijo jo sąlygų, neatleido teismų nuo pareigos tikrinti viešuosius pirkimus VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto reglamentavimo aspektu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl viešųjų pirkimų tikslo – įsigyti prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas, sprendžiama, taikant kitus viešųjų pirkimų principus, imperatyviuosius VPĮ reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-323/2009). Kasatorius bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad konkurso dalyvių už paslaugą pasiūlytos kainos negalėjo būti objektyviai palyginamos dėl neaiškių konkurso sąlygų, nulėmusių skirtingą perkamo objekto interpretavimą; kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad, nepašalinus neaiškumų dėl konkurso sąlygų, t. y. kasatoriui jų neužginčijus, teismai privalėjo tikrinti viešąjį pirkimą lėšų racionalaus panaudojimo tyrimo aspektu, bet to esą nepadarė.  Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad mažos vertės pirkimas atsakovo atliktas, pažeidžiant VPĮ nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad pirkimo sąlygos visiems dalyviams buvo pateiktos vienodos, tačiau kasatorius jas ginčijo po to, kai sužinojo, jog nėra konkurso laimėtojas; kolegija taip pat argumentavo, kad dėl paslaugos kainos sprendžia perkančioji organizacija, atsižvelgdama į VPĮ reikalavimus ir konkrečias aplinkybes, rinkos, pasiūlymų kainas, analogiškas sutartis ir kt.; VPĮ nenustatyta neįprastai mažos kainos sampratos, šiuo atveju pasiūlytų kainų skirtumą, kuris yra 19 proc., kolegija laikė tinkamu.

Teisėjų kolegija pažymi esminę reikšmę turinčią aplinkybę, kad iš VPĮ nustatyto reglamentavimo išplaukia, jog pareiga supaprastintuose pirkimuose tikrinti neįprastai mažą kainą ir atmesti pasiūlymą dėl jos nepagrindimo yra nustatyta alternatyviųjų, bet ne imperatyviųjų normų. Supaprastintų viešųjų pirkimų pavyzdinių taisyklių 69.5 punkte nurodyta, kad kai pateiktame pasiūlyme nurodoma neįprastai maža kaina, turi teisę (ketindama atmesti pasiūlymą – privalo)  pareikalauti iš tiekėjo raštiško kainos sudėtinių dalių pagrindimo. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, skaičiuojant neįprastai mažos kainos apimtį, atsižvelgtina į visus neatmestus pasiūlymus; taigi kiek pasiūlyta kaina yra mažesnė, vertinama pagal neatmestų pasiūlymų vidurkį, įtraukiant tiek didžiausios, tiek mažiausios kainos pasiūlymą. Dėl to Lietuvos apeliacinio teismo nustatytas 19 proc. kainų skirtumas iš tiesų yra tik apie 10 proc. (1300/ ½ (1300+1597)).

Kasatorius suteikia nepagrįstai didelę reikšmę racionalaus lėšų panaudojimo principo taikymui. Nenustačius, kad viešieji pirkimai vyko, pažeidžiant kitas VPĮ nuostatas ir principus, nėra pagrindo konstatuoti viešųjų pirkimų tikslą apibūdinančios principinės nuostatos – racionaliai naudoti lėšas – pažeidimo. Teismų sprendimuose išdėstyti argumentai ir padarytos išvados nepatvirtina kasatoriaus teiginių dėl teismų šiuo klausimu neatlikto vertinimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų išvadomis byloje.

 

 

 

Dėl VPĮ 17 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

 

Kasatorius teigia, kad perkančioji organizacija nesudarė sąlygų, kurios užtikrintų pasiūlymų perkančiajai organizacijai turinio slaptumą, taip pažeidė VPĮ 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą su pasiūlymų turiniu susipažinti, pasibaigus nustatytam jų pateikimo terminui. Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą ir pažymi tai, kad byloje nustatyta, jog UAB „Utenos deratizacija“ pateikė pasiūlymą pirmiau nei kasatorius; teismai pagrįstai sprendė, kad bylos duomenimis nepatvirtinami atsakovo neteisėti veiksmai, dėl kurių trečiajam asmeniui buvo sudaryta galimybių susipažinti su kasatoriaus pasiūlymu. Be to, teismų nustatyta, kad atsakovas galėjo naudotis viešai skelbiama ar kita visuotinai prieinama informacija apie siūlomas prekes, teikiamas paslaugas, tarp jų ir tas, kuria teikė konkursą laimėjęs trečiasis asmuo. Teismai teisingai  sprendė, kad pasiūlymų pateikimo faksu būdas neturėjo įtakos atsakovui, vertinusiam pasiūlymus.

 

Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo pagal kasacinio skundo argumentus naikinti skundžiamus teismų sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). 

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

 

Kasacinės instancijos teismas patyrė 38,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinant ieškovo kasacinio skundo ir paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo UAB „Endemik“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,     

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą. 

Priteisti iš ieškovo UAB „Endemik“, įm. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB banke, į valstybės biudžetą 38,65 Lt Lt (trisdešimt aštuonis litus 65 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                       Egidijus Baranauskas

                                                                     

 

                                                                      Juozas Šerkšnas

 

 

Pranas Žeimys