Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-07-05][nuasmeninta nutartis byloje][eA-466-261-2018].docx
Bylos nr.: eA-466-261/2018
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 302610311 atsakovas
MB "Kamnis" 303151416 pareiškėjas
Kategorijos:
34.2. Alkoholio kontrolė
34.2. Alkoholio kontrolė
31. Tabako ir alkoholio kontrolė
34. Tabako ir alkoholio kontrolė
34. Tabako ir alkoholio kontrolė
61. Kiti administracinių bylų teisenos klausimai
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.16. Bylos dėl ekonominių sankcijų

Administracinė byla Nr. eA-466-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05784-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 34.2

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. liepos 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Kamnis apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Kamnisskundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

  1. Pareiškėjas mažoji bendrija „Kamnis (toliau – ir pareiškėjas, MB „Kamnis“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2015 m. lapkričio 5 d. nutarimą Nr. ATK2-139/15 „Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“ (toliau – ir Nutarimas).
    1. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas Nutarimu paskyrė pareiškėjui 144 Eur baudą už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą – pareiškėjui priklausančiame bare apie 22 val. 30 min. barmenė pardavė pirkėjai 1 atidarytą 0,35 l talpos butelį alkoholinio gėrimo „Žalios devynerios“, kurį pirkėja neva išsinešė iš baro.
    2. Pareiškėjo teigimu, Nutarime nurodytos aplinkybės, byloje esantys įrodymai ir pareiškėjo turimi duomenys apie pardavimo aplinkybes nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą. Departamentas, priimdamas Nutarimą, netinkamai aiškino ir nepagrįstai pareiškėjui taikė AKĮ nuostatas. Be to, Departamentas išsamiai ir visapusiškai neįvertino faktinių aplinkybių bei byloje esančių įrodymų.
    3. Pareiškėjas nurodė, kad taikant AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą visos abejonės turi būti aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taip pat ši nuostata negali būti aiškinama ir taikoma taip, jog iš alkoholiniais gėrimais prekiaujančių asmenų būtų reikalaujama neįmanomų (teisėtai neįgyvendinamų) dalykų ar netgi perteklinių veiksmų. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytos išimties realizavimas negali priklausyti nuo trečiųjų asmenų (pirkėjų ir kt.) veiksmų. Pardavėjai negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus ir jų elgesį po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Nuo alkoholinių gėrimų pardavimo momento gėrimai tampa pirkėjų nuosavybe ir pardavėjai praranda bet kokias teises į juos – neturi jokių teisėtų galių jų sulaikyti. Todėl pirkėjams savavališkai išsinešus alkoholinius gėrimus iš baro ir jų nevartojant vietoje, pardavėjai negali būti pripažįstami pažeidę AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą.
    4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Nutarime nurodytu atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje ir vartoti vietoje: 1) pirkėjai buvo žinoma, jog bare įsigytą alkoholinį gėrimą galima vartoti tik viduje ir griežtai draudžiama išsinešti; 2) alkoholiniai gėrimai pirkėjai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje – dėl to pirkėja taip pat turėjo suprasti, jog gėrimą reikia vartoti vietoje; 3) parduoto alkoholinio gėrimo kiekis bei pardavimo forma taip pat užtikrintai suponavo, jog alkoholinis gėrimas bus vartojamas vietoje arba prie lauke esančių stalų; 4) MB „Kamnis“, kaip juridinis asmuo, veikė (veikia) aktyviai ir siekia visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis užtikrinti AKĮ nuostatų laikymąsi.
    5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A525-134/2013 buvo sprendžiamas analogiškas atsakomybės pagal AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą taikymo klausimas egzistuojant iš esmės tokioms pačioms faktinės aplinkybėms kaip ir nagrinėjamu atveju. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 30 d. nutartyje pripažino, kad esat tokioms pat aplinkybėms kaip ir šiuo atveju AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas nėra pažeidžiamas, o atsakovas Nutarime padarė visiškai priešingą išvadą – konstatavo AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, nors jokio faktinių aplinkybių esminio skirtumo bylose nebuvo. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-134/2013 akivaizdžiai patvirtina, kad Nutarimas yra neteisėtas. Be to, pareiškėjo skundo pagrįstumą bei pažeidimo nebuvimą Nutarime nurodytu atveju vienareikšmiškai patvirtina ir kitų Lietuvos Respublikos teismų formuojama praktika analogiškose bylose.
    6. Pareiškėjo nuomone, Departamentas, priimdamas skundžiamą Nutarimą, privalėjo įrodyti MB „Kamnis“ kaltę, tačiau to nepadarė – neįrodė visų pažeidimo sudėties elementų ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą Nutarimą, kuris turi būti panaikintas.
  2. Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
    1. Atsakovas paaiškino, kad juridiniam asmeniui pagal Alkoholio kontrolės įstatymą yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti šio įstatymo nuostatų laikymąsi. Šiuo atveju pats pareiškėjas sudarė sąlygas AKĮ reikalavimams pažeisti, neužtikrindamas, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik vietoje, kadangi pardavė alkoholinį gėrimą palikdamas atsuktą gėrimo butelio kamštelį pirkėjui. Tokiu būdu pareiškėjas, kaip juridinis asmuo, nesiėmė priemonių užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimo tik vietoje, todėl viešojo maitinimo vietoje jis vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais ne vartoti vietoje, o akivaizdžiai išsinešti.
    2. Atsakovas pažymėjo, jog tai, kad šiuo atveju pareiškėjas pažeidė gėrimo gamyklinę pakuotę, nepanaikina minėto pažeidimo sudėties, kadangi toks alkoholinis gėrimas iš tiesų nebuvo skirtas vartoti tik vietoje, tokį alkoholinį gėrimą lankytojas iš baro patalpų išsinešė, užsisukęs jį pareiškėjo darbuotojos paliktu gamykliniu kamšteliu. Pareiškėjas yra viešojo maitinimo įmonė, o alkoholinių gėrimų pilstymas, jų pateikimas stiklinėse, taurėse, bokaluose, stikliukuose ir pan. yra neatsiejama įprasto viešojo maitinimo veikla, o tokia veikla pareiškėjas neužsiima, nes parduodamas alkoholinius gėrimus paliko jų gamyklinį kamštelį klientui. Pareiškėjas, vykdydamas komercinę veiklą, tik imituoja viešojo maitinimo paslaugas, nes bando prisidengti neva teisėtais veiksmais. Pareiškėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis bei efektyviomis, o ne pasyviomis priemonėmis, užtikrinti laikymąsi.
    3. Atsakovas savo poziciją grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1749/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1018/2013).
    4. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo poziciją, jog alkoholinius gėrimus jis pardavė vartoti vietoje, paneigia pareiškėjos darbuotojos, pardavusios alkoholinį gėrimą, 2015 m. rugsėjo 7 d. rašytinis paaiškinimas. Taip pat kritiškai vertino ir pareiškėjo argumentus, kad jis negali atsakyti už pirkėjų veiksmus, kadangi nagrinėjamu atveju pats pareiškėjas nesiėmė priemonių ir sudarė sąlygas alkoholinius gėrimus išsinešti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1363/2013, 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1140/2015 ir kt.).
    5. Atsakovas nurodė, kad priimant Nutarimą nei materialiosios, nei proceso teisės normos nebuvo pažeistos, Nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, yra motyvuotas ir argumentuotas, todėl naikinti nėra teisinio pagrindo.

 

II.

 

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
  2. Teismas vadovaudamasis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-351/2013), nustatė, kad pagal Departamento Nutarimą, nurodytas AKĮ nuostatų pažeidimas pasireiškė tuo, jog pareiškėjo darbuotoja pareiškėjui priklausančioje kavinėje, Draugystės g. 1E, Kaune, 2015 m. rugsėjo 7 d. apie 22.30 val. pardavė vieną 0,35 l butelį alkoholinio gėrimo „Žalios Devynerios“, butelį atsuko, o kamštelį padėjo kartu su buteliu ant prekystalio, taip iš esmės parduodama alkoholinį gėrimą išsinešti. Šis faktas buvo nustatytas Kauno apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8-8272-540/2015 (2015 m. lapkričio 6 d. nutartis, įsiteisėjusi 2016 m. vasario 17 d.). Teismas minėtoje byloje padarė išvadą, kad pardavėja, pardavusi ir padavusi pradarytą alkoholinį gėrimą perkančiam asmeniui, gėrimo užsukimo kamštelį padėjusi prie pradaryto butelio, nepadavusi jam tuščios taros jo gėrimui vietoje ir neįspėjusi dėl draudimo išsinešti alkoholį, neužtikrino, jog jis būtų geriamas vietoje ir tuo pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus. Kauno apylinkės teismas pareiškėjo darbuotoją pripažino padarius administracinį teisės pažeidimą. Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad tiek pirkėjos, tiek ir pardavėjos paaiškinimuose nurodyta, kad pardavėja jokios taros įsipilti gėrimui nepasiūlė, kad alkoholį leistina vartoti tik vietoje – nepasakė, nėra duomenų, kad tara gėrimams įsipilti būtų matomoje vietoje ir pirkėjai galėtų patys pasiimti, be to, patalpose nėra užrašų, įspėjančių, apie po 22 val. alkoholio vartojimą tik vietoje, o lauko teritorijoje kėdės buvo užkeltos ant stalų, užrakintos grandinėmis, todėl sąlygos alkoholio vartojimui lauke sudarytos nebuvo (Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-191-290/2016). Teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo alkoholinio gėrimo pardavimo aplinkybes vertinti kitaip, nei jas nustatė Kauno apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas. Teismo vertinimu, vien tai, kad parduodama alkoholinio gėrimo butelį, pardavėja jį atidarė (atsuko), nelaikytina pakankama ir apdairia priemone tam, kad ūkio subjekto elgesys patektų į AKĮ įtvirtintos išimties taikymo sferą. Pareiškėjo vardu ir interesais veikianti pardavėja, pardavusi alkoholinį gėrimą pirkėjai, sudarė sąlygas butelį užsidaryti ir išsinešti, t. y. neužtikrino alkoholinio gėrimo vartojimo vietoje. Be to, pirkėjos veiksmai (butelio užsukimas, įsidėjimas į rankinę ir išėjimas iš patalpos) turėjo sukelti pardavėjai pagrįstų abejonių ir akivaizdžių įtarimų, kad gėrimas vietoje nebus vartojamas. Teismas sutiko su Departamento Nutarime padaryta išvada, kad tokios abejonės atitinkamomis sąlygomis akivaizdžiai kiltų kiekvienam protingam ir sąžiningam asmeniui.
  3. Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties ūkio subjekto veiksmais (2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005, 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011, 2015 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1708-142/2015), todėl padarė išvadą, kad Departamentas, konstatavęs AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą skirti pareiškėjui 144 Eur baudą. Pareiškėjui skirta minimali bauda už AKĮ pažeidimus, įvertinus pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (bendradarbiavimą), teismo vertinimu, dera su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo ir teisinės valstybės principais, yra adekvati teisės pažeidimui, atitinka siekiamus, visuotinai svarbius tikslus. Ypatingų aplinkybių, lemiančių paskirtos sankcijos akivaizdų neteisingumą, byloje nenustatyta.

 

III.

 

  1. Pareiškėjas MB „Kamnispateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
    1. Teismo sprendimas yra neteisėtas, priimtas netinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas (AKĮ) bei netinkamai vertinant faktines bylos aplinkybes ir pareiškėjo argumentus. Teismas pažeidė proceso ir materialiosios teisės normas, taip pat nukrypo ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.
    2. Nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė ir nepagrindė fakto, kad pagal galiojantį AKĮ reglamentavimą pareiškėjas būtų privalėjęs atlikti dar kokius nors veiksmus, t. y. neįrodė pareiškėjo kaltės ir nenurodė, kokių konkrečių veiksmų neatlikimas ar atlikimas patvirtina AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo faktą.
    3. Teismo sprendime AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas yra konstatuojamas visiškai neteisėtai, kadangi jis susiejamas vien tik su alkoholinių gėrimų išsinešimo faktu, visiškai neįvertinant, jog nei barmenė (pardavėja), nei pareiškėjas negali kontroliuoti nė vieno pirkėjo veiksmų po pardavimo fakto neturi jokios teisės priversti pirkėjus viską suvartoti vietoje ir tokiu būdu užkirsti kelią jų piktavališkiems veiksmams.
    4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-134/2013 suformuotos AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto aiškinimo ir taikymo praktikos analogišku atveju. Taip pat teismas nukrypo ir nuo kitos teismų praktikos.
    5. Teismas pažeidė in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principą, kadangi visas abejones nepagrįstai aiškino tik pareiškėjo nenaudai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad visos abejonės ir visi neaiškumai turi būti aiškinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai arba turi būti šalinami tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes.
  2. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų.
    2. Visi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai jau yra įvertinti ir detaliai išnagrinėti bei motyvuotai atmesti pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl pareiškėjas nepagrįstai pateikia tuos pačius argumentus dėl Departamento Nutarimo panaikinimo.
    3. Pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-134/2013, kadangi nagrinėjamos bylos ir minėtos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios.
    4. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Kauno miesto apylinkės teismo, Šiaulių apygardos teismo, Klaipėdos apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo praktika.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

 

IV.

 

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2015 m. lapkričio 5 d. nutarimo Nr. ATK2-139/15, kuriuo pareiškėjui už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą buvo paskirta 144 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.
  2. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8-8272-540/2015 (Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-191-290/2016) nustatytais faktais, pripažino, kad pareiškėjas neužtikrino AKĮ nustatyto reikalavimo po 22 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, todėl jam pagrįstai Departamentas už tai paskyrė baudą.
  3. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimas būtų užtikrintas, tačiau už tai, kad pirkėja savavališkai išsinešė gėrimą ir nevartojo vietoje, jis negali būti atsakingas. Be to, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei kitų teismų formuojamos praktikos analogiško pobūdžio bylose bei pažeidė in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principą.
  4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymu ir, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, tik papildo teismo sprendimo išvadas ginčui taikytinos teisės aiškinimu.
  5. Kaip 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje A858-351/2013 nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, iš normos, kurioje nustatytas draudimas Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, išskyrus šiose vietose parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, formuluotės yra aišku, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios, t. y. kartu egzistuojančios, sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.
  6. Gėrimo pakuotė laikoma atidaryta, kai yra iš esmės pažeidžiama, t. y. pažeidžiamas pakuotės funkcionalumas ir sudaroma galimybė pakuotėje esantį gėrimą išpilstyti ar tiesiogiai vartoti iš pakuotės.
  7. Konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas Alkoholio kontrolės įstatymas – turinys, pobūdis ir apimtis įstatyme nėra atkleidžiamas. Todėl ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Jis turėtų imtis tokių priemonių, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo.
  8. Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje ir pareiškėjas gali remtis aptariama išimtimi, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą. Aplinkybės, charakterizuojančios subjektyvių faktorių visumą, yra dvejopos: iš vienos pusės ją išreiškia realių, fiziškai apčiuopiamų, priemonių bei sąlygų (ne)vartoti alkoholinių gėrimų vietoje visuma arba jų stoka, iš kitos pusės – ji vertintina per intelektualinį ir valinį aspektus, apimančius tam tikrų atsargos (prevencijos) priemonių ėmimąsi, kad imperatyvus įstatymo įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys juos vartos ne vietoje, bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį, atsižvelgiant į šį suvokimą.
  9. Abiem atvejais pastebėtina, jog nėra ir negali būti baigtinio minėtųjų aplinkybių sąrašo, nes jis nebūtų pajėgus aprėpti įvairialypių situacijų, kylančių ginčo teisinių santykių srityje, t. y. prekybos alkoholiniais gėrimais srityje. Todėl subjektyvių faktorių visuma analizuotina kiekvienu atveju atskirai, inter alia vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais.
  10. Proporcingumo principas atsargos priemonių tinkamumo kontekste suponuoja tai, jog konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar priemonės, kurių imtasi, buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti tikslą. Protingumo kriterijus savo ruožtu suponuoja, jog būtina patikrinti, ar pareiškėjas priemones pasirinko apdairiai, t. y. taip, kaip iš jo, kaip iš ūkinę veiklą vykdančio subjekto, buvo galima pagrįstai tikėtis.
  11. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad nors pareiškėjo darbuotoja ir atidarė pirkėjos nusipirktą alkoholinio gėrimo butelį, tačiau pirkėja jo nevartojo vietoje ir išsinešė iš pareiškėjo baro patalpų. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tam sąlygas sudarė pareiškėjo darbuotojos veiksmai, kai ji, atidariusi alkoholinio gėrimo pakuotę, jos kamštelį padėjo šalia alkoholinio gėrimo butelio, sudarydama galimybę butelį uždaryti ir jį išsinešti. Taip pat tokios aplinkybės, kaip tai, jog pareiškėjo pardavėja nepadavė pirkėjai tuščios taros gerti įsigytą gėrimą vietoje, o duomenų, kad tara gėrimams įsipilti būtų matomoje vietoje ir pirkėjai galėtų patys ją pasiimti, nėra, taip pat pardavėja neįspėjo dėl draudimo išsinešti alkoholį, be to, patalpose nėra užrašų, įspėjančių, apie po 22 val. alkoholio vartojimą tik vietoje, galiausiai lauko teritorijoje kėdės buvo užkeltos ant stalų, užrakintos grandinėmis (visa tai nustatyta res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią turinčiomis Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8-8272-540/2015 ir Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-191-290/2016), leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, neužtikrino AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo po 22 val. alkoholinius gėrimus parduoti tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, t. y. pareiškėjo taikytos priemonės šiam reikalavimui užtikrinti nebuvo tinkamos ir pakankamos pasiekti, jog baro klientai alkoholinių gėrimų neišsineštų, bet priešingai – juos vartotų vietoje. Pažymėtina, jog pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė minėtų nustatytų aplinkybių, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingas išvadas nei padarė atsakovas ir pirmosios instancijos teismas.
  12. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, jog iš ūkio subjekto, teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinus ūkio subjektų darbuotojų ar kitų asmenų teisės pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kuomet pirkėjas atidarytoje pakuotėje parduotą gėrimą rengiasi išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje, t. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar kad jį suvartotų vietoje, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesudarė net minimalių ir pakankamų sąlygų pirkėjams įsigytus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, todėl ir pirkėjo neva savavališki veiksmai šiuo atveju negali panaikinti pareiškėjo atsakomybės.
  13. Pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-134/2013, kurioje formuota AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto aiškinimo ir taikymo praktika, šiuo atveju negali būti laikoma precedentu, kadangi tiek pirmosios instancijos teismas, tiek teisėjų kolegija šioje nutartyje vadovaujasi vėlesniu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos precedentu, suvienodinusiu iki tol formuotą administracinių teismų praktiką. Taip pat sutiktina su atsakovo argumentu, kad kitos pareiškėjo nurodomos teismų nutartys ir sprendimai negali būti reikšmingi nagrinėjamam atvejui, kadangi vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.).
  14. Atmestinas ir pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principą, kadangi šiuo atveju jokių abejonių dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo nebuvo kilę.
  15. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo Nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

pareiškėjo mažosios bendrijos „Kamnisapeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                         Stasys Gagys

 

 

Ričardas Piličiauskas

 

 

Veslava Ruskan


Paminėta tekste:
  • ATP-191-290/2016