Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-407-2013].doc
Bylos nr.: 3K-3-407/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
AAS "Gjensidige Baltic" Lietuvos filialas 300633222 atsakovas
"Lestrama" 125699484 Ieškovas
BUAB "Cerara servis" 172313439 tretysis asmuo
"Swedbank lizingas" 111568069 tretysis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.27. Bylos dėl draudimo
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.39. Draudimas:
2.5.39.2. Draudimo rūšys:
2.5.39.2.5. Turto draudimas:
2.5.39.2.5.5. Transporto priemonių draudimas

Civilinė byla Nr. 3K-3-407/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03242-2009-7

Procesinio sprendimo kategorija 73.2.5

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2013  m. liepos 26 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Lestrama“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo  UAB „Lestrama“ ieškinį atsakovui GF Forsakringsaktiebolag atstovaujamo GF Forsakringsaktiebolag filialo (teisių perėmėjas – AAS „Gjensidige Baltic“), tretieji asmenys: UAB „Cerara servis“, UAB „Swedbank lizingas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 113 674 Lt draudimo išmoką, 6 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas trečiojo asmens UAB „Swedbank lizingas“ (lizingo davėjo) naudai. Jis nurodė, kad 2008 m. liepos 31 d. su atsakovo filialu (Nordicia draudimas) sudarė vienerių metų trukmės transporto priemonių KASKO draudimo sutartį, kuria apdrau pagal lizingo sutartį naudojamą ir UAB „Hansa Lizingas“ nuosavybės teise priklausantį automobilį „Mercedes Benz Vito 115 CDI“, kurio vertė 113 674 Lt. Ieškovas verčiasi automobilių nuoma, jis 2008 m. lapkričio 9 d. apdraustą automobilį išnuomojo  UAB „Cerara servis“, atstovaujamai Ukrainos Respublikos piliečio O. Z., kuris ir naudojosi automobiliu, o pasibaigus nuomos terminui jo negrąžino. Paskutiniai automobilio sekimo sistemos duomenys buvo gauti 2008 m. lapkričio 25 d., vėliau ryšys nutrūko. Nepavykus prisiskambinti O. Z. kilo įtarimas, kad automobilis gali būti pavogtas, todėl ieškovas 2008 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į Šiaulių m. VPK, prašydamas pradėti tyrimą dėl automobilio užvaldymo savanaudiškais tikslais. Buvo paskelbta automobilio paieška, tačiau jis nerastas.

Ieškovas, laikydamasis Transporto priemonių (KASKO) draudimo sąlygose Nr. K.2008:l (toliau – Sąlygos) nustatytų draudėjo pareigų, 2008 m. lapkričio 27 d. pranešė Nordicia draudimui apie įvykį, pastarasis informavo, kad jis nėra draudžiamasis, nes pagal Sąlygas vagystės sąvoka neapima sukčiavimo, šantažo, neteisėto naudojimo, neteisėto savinimo ar pasisavinimo, t. y. nesąžiningo apdrausto turto pasisavinimo asmens, kuris yra susijęs su draudėju ar yra jo darbuotojas.  Ieškovui 2009 m. vasario 24 d. raštu pareiškus pretenziją dėl draudimo išmokos, buvo pakartotinai atsakyta, kad įvykis nėra draudžiamasis, taip pat nurodyta, kad nebaigus ikiteisminio tyrimo draudikas neturi visos sprendimo priėmimui dėl draudimo išmokos reikalingos informacijos.

Ieškovas nurodė, kad draudimo sutartį sudarė prisijungimo būdu, ja siekė apdrausti transporto priemonės netekimo riziką, siejamą su bet kokiu nuosavybės teisių praradimu, kai svetimą turtą pasisavina kiti asmenys, nepriklausomai nuo nusikaltimo padarymo būdo. Jo  nuomone, dėl šios priežasties Sąlygose įtvirtinta vagystės sąvoka turi būti aiškinama plačiai ir apimti bet kokį nuosavybės teisės praradimo būdą. Kadangi automobilis nerastas iki šiol, draudimo bendrovė turi pareigą išmokėti draudimo išmoką, nelaukdama ikiteisminio tyrimo pabaigos.

             

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo GF Forsakringsaktiebolag, atstovaujamo GF Forsakringsaktiebolag filialo,         107 990,30 Lt draudimo išmoką, 6 procentų procesines palūkanas  trečiojo asmens UAB „Swedbank lizingas“ naudai, 10 128,68 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo ir 74,70 Lt  valstybės biudžetui.  Teismas nurodė, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje yra atliekamas dėl apgaulės būdu užvaldyto didelės vertės turto, t. y. sukčiavimo (BK 182 straipsnis). Kvalifikuodamas ginčo šalių sutartinius santykius ir aiškindamas Sąlygas, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad draudžiamasis įvykis – vagystė, turi būti aiškinamas tokia prasme, kaip vagystę suvokia paprastas, normalus asmuo, jam nėra svarbus turto netekimo būdas. Svarbiausią reikšmę turi faktas, kad savininkas netenka turto, nežino, kur jis yra, ir turi pagrindą manyti, kad jį kitas asmuo pasisavino. Turto savininko požiūriu draudimo apsauga nuo vagystės reikalinga tam, kad apdraustų transporto priemonės netekimo riziką. Ji siejama su nuosavybės teisių praradimu, kai turtą pasisavina kiti asmenys. Teismas nurodė, kad tuo atveju, kai vertingą turtą civilinės sutarties sudarymo būdu išsinuomoja ir savininkui ar valdytojui negrąžina pašaliniai asmenys, tai draudimo teisinių santykių prasme šis faktas gali būti vertinamas kaip vagystė.

Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas draudimo sutartį sudarė standartinėmis sąlygomis, prisijungimo būdu, todėl bet kokios abejonės turi būti aiškinamos jo (draudėjo) naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Teismas, remdamasis draudimo brokerės paaiškinimais, kad draudimo sąlygas draudėjai susiranda internete, sprendė, jog draudikas nebuvo sąžiningas ir rūpestingas, neatkreipė dėmesio ar nenurodė visų draudžiamų rizikų įprastinėje Sąlygų vietoje, nors ieškovas siekė apdrausti transporto priemonės netekimo riziką, siejamą su bet kokiu nuosavybės teisių praradimu, kai svetimą turtą pasisavina kiti asmenys, nepriklausomai nuo nusikaltimo padarymo būdo, o draudikui buvo žinoma, kad ieškovas verčiasi automobilių nuoma.

Teismas taip pat sprendė, kad draudžiamasis įvykis įvyko galiojant draudimo apsaugai, todėl, vadovaudamasis Sąlygomis bei CK 6.987 straipsniu, priteisė nuostolių atlyginimą, taikydamas išskaitos sumą. Teismas draudimo išmoką priteisė išperkamosios nuomos (lizingo) bendrovei, nes tai nustatyta Sąlygose, o draudimo liudijime ši bendrovė yra nurodyta naudos gavėju. Ta aplinkybė, kad lizingo sutartis buvo nutraukta, teismo nuomone, nepanaikina draudėjo teisės reikalauti žalos atlyginimo tiek sutartį sudariusiam asmeniui, tiek trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis.

 

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu atsakovą GF Forsakringsaktiebolag pakei jo teisių perėmėju AAS „Gjensidige Baltic“, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė bei priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad  draudimo objektui suteikiama apsauga nėra absoliuti, todėl draudikas, prisiimdamas riziką, draudimo sutartimi nustato suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Nagrinėjamoje byloje Sąlygose nustatyta, kad vagystės neapima sukčiavimo, šantažo, neteisėto naudojimo, neteisėto savinimosi ir pasisavinimo, t. y. nesąžiningo apdrausto turto pasisavinimo asmens, kuris yra susijęs su draudėju ar yra jo darbuotojas, tai reiškia, jog draudimo apsauga netaikoma, kai transporto priemonė pasisavinama paties draudėjo, jo įgalioto asmens ar kitų asmenų, kurie su jos savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įsigiję teisę ja naudotis. Kadangi nagrinėjamu atveju transporto priemonę pavogė jos nuomininkas, kuris ją valdė nuomos sutarties pagrindu, savininkui apie tai žinant ir tam pritariant, teismo nuomone, šis atvejis atitinka draudimo sąlygų išimtį, kai draudimo apsauga nesuteikiama.

Draudimo polise nurodyta, kad, ieškovui sumokėjus visą ar dalį draudimo įmokos, bus laikoma, jog jis perskaitė ir sutinka su Sąlygomis bei gavo iš draudiko draudimo taisykles. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad draudiko elgesys negali būti vertinamas kaip nesąžiningas. Tai, kad nagrinėjamu atveju draudėjas verčiasi automobilių nuomos verslu, tačiau sutartį sudarė pagal standartines draudimo sąlygas, reiškia, kad šalys nesusitarė dėl papildomos draudimo sąlygos bei neišplėtė draudimo apsaugos ribų.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas  prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl „vagystės“ sąvokos aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad draudimo sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu pagal standartines sutarties sąlygas, todėl sąvokos turėjo būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Kai turtą išsinuomoja ir savininkui ar valdytojui jo negrąžina pašaliniai asmenys, tai draudimo teisiniuose santykiuose šis faktas turi būti  vertinamas kaip vagystė (draudžiamasis įvykis).

Transporto priemonių (KASKO) draudimo sąlygose nurodyta, kad skyriaus „Vagystė“ apsauga yra taikoma  įvykdytos arba bandytos  įvykdyti vagystės, apiplėšimo arba  įsilaužimo į transporto priemonę atvejais. „Vagystė“ – neteisėtas transporto priemonės pasisavinimas ir dėl to padaryta žala arba įsilaužimas į transporto priemonę ir vagystę iš jos. Pagal šias sąlygas vagystė iš transporto priemonės reiškia neatskiriamų dalių vagystę. Prie vagystės sąvokų apibrėžties taip pat nurodyta, kad vagystės sąvoka neapima sukčiavimo, šantažo, neteisėto naudojimo, neteisėto savinimosi ir pasisavinimo, t. y. nesąžiningo apdrausto turto pasisavinimo asmens, kuris yra susijęs su draudėju ar yra jo darbuotojas. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai konstatavo, kad draudimo apsauga neturėjo būti taikoma, nes automobilį pasisavino automobilio nuomininkas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką draudimo taisyklėse nurodytas draudžiamasis įvykis – vagystė  – turi būti aiškinamas atsižvelgiant į civilinių sutartinių santykių pobūdį, t. y.  kaip bet kokiu būdu padarytas neteisėtas nuosavybės teisių į daiktą praradimas. Svarbiausią reikšmę tokiu atveju turi faktas, kad savininkas netenka turto, nežino, kur jis yra, ir turi pagrindą manyti, jog kitas asmuo jį pasisavino. Kai vertingą turtą civilinės sutarties sudarymo būdu išsinuomoja ir savininkui ar valdytojui negrąžina pašaliniai asmenys, tai draudimo teisinių santykių prasme šis faktas gali būti vertinamas kaip vagystė  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 6 d. nutartis, priimta  civilinėje byloje Nr. 3K-7-175/2003; 2007 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2007).

Sąlygose nebuvo aiškių (nedviprasmiškų) nedraudžiamųjų įvykių (sukčiavimo, šantažo, neteisėto naudojimo, neteisėto savinimosi ar pasisavinimo) apibrėžčių, taip pat nenurodyta, kad  nedraudžiamuoju įvykiu pripažįstamas automobilio praradimas, kai jis išnuomojamas tretiesiems asmenims. Sudarant KASKO draudimo sutartį, draudėjas draudikui nurodė, kad automobilis bus nuomojamas nuomai. Jo tikslas buvo apdrausti transporto priemonės netekimo riziką, susijusią su bet kokiu nuosavybės teisių praradimu, kai svetimą turtą pasisavina kiti asmenys,  taip pat tuo atveju, kai pasisavinamas išnuomotas automobilis.

Dėl pareigos supažindinti su standartinėmis sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad draudikas tinkamai informavo ir supažindino draudėją su standartinėmis KASKO draudimo sutarties sąlygomis iki draudimo sutarties sudarymo, nes vertino tik formalų draudimo poliso įrašą, jog, draudėjui sumokėjus visą ar dalį draudimo įmokos, bus laikoma, kad jis perskaitė ir sutinka su draudimo sutarties sąlygomis bei gavo iš draudiko draudimo taisykles. Draudimo polisą  pasirašė tik draudiko atstovas, o draudėjas – ne.  Draudimo taisyklės draudėjui nebuvo įteiktos, su jo sąlygomis draudėjas neva privalėjo susipažinti susiradęs jas internete. Taigi, draudikas,  žinodamas, kad draudėjas užsiima automobilių nuomos verslu, nebuvo sąžiningas bei rūpestingas ir jo tinkamai nesupažindino su draudimo sąlygomis. Byloje nustačius, kad draudėjas nebuvo tinkamai supažindintas su standartinėmis KASKO draudimo taisyklėmis, sąlygos, nustatančios draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius, negalėjo būti vertinamos kaip jam privalomos (žinomos) ieškovui.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 6 d. nutartyje, priimtoje  civilinėje byloje Nr. 3K-7-175/2003, ir 2007 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2007, buvo suformuota praktika dėl vagystės sąvokos transporto priemonių draudimo teisiniuose santykiuose aiškinimo. Nagrinėjamos ir nurodytų bylų racio decidenti sutampa, nes jose: ieškovo apdraustas automobilis buvo  išnuomotas trečiajam asmeniui, kuris pasibaigus nuomos terminui automobilio negrąžino;  nedraudžiamieji įvykiai apibrėžti labai panašiai; yra  aktualu išaiškinti, kad vagystės kaip draudžiamojo įvykio sąvoka civiline teisine prasme apima ir tuos atvejus, kai automobilį pasisavina jo nuomininkas. Lietuvos apeliacinis teismas šia praktika nesivadovavo, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

Be to, apeliacinės instancijos teismo nurodyta kasacinio teismo nutartis negali būti laikoma precedentu nagrinėjamoje byloje, nes skiriasi jų aplinkybės:  civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2012 buvo nagrinėjamas ginčas, kai standartinėse KASKO draudimo sutarties sąlygose buvo aiškiai nurodyti (ne)draudžiamieji įvykiai, o nagrinėjamu atveju jie neįvardyti.

Dėl nevienodos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasacinio teismo praktikoje sąvoka „vagystė“ transporto priemonių draudimo bylose aiškinama nevienodai, nesuformuluoti aiškūs kriterijai, kada turi būti vadovaujamasi byloje Nr. 3K-7-175/2003 pateiktu išaiškinimu (nutartis paskelbta biuletenyje Teismų praktika 19), o kada – naujesnėse kasacinio teismo nutartyse (bylos Nr. 3K-3-91/2012, Nr. 3K-3-416/2012) suformuluotomis taisyklėmis. Šių nutarčių motyvai, kad vagystę individualizuojančių požymių buvimas eliminuoja galimybę remtis byloje Nr. 3K-7-175/2003 suformuluotomis taisyklėmis, neįtikinami, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų pateikti papildomus išaiškinimus dėl draudžiamojo įvykio aiškinimo šios kategorijos bylose (CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

 

Atsakovas su kasaciniu skundu nesutinka, prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl „vagystės“ sąvokos aiškinimo. Su ieškovu buvo sudaryta draudimo sutartis standartinių draudimo taisyklių pagrindu, sutartimi atsakovas prisiėmė draudimo riziką tik dėl Sąlygose apibrėžtų įvykių ir įsipareigojo įvykus draudžiamajam įvykiui sumokėti draudimo išmoką. Sąlygose nustatyta, kad vagystės sąvoka neapima sukčiavimo, šantažo, neteisėto naudojimo, neteisėto savinimosi ir pasisavinimo, t. y. nesąžiningo apdrausto turto pasisavinimo asmens, kuris yra susijęs su draudėju ar yra jo darbuotojas. Tik esant abejonių draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai, o nagrinėjamu atveju Sąlygų nuostata yra aiški, nedviprasmiška, todėl Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai sprendė, jog atvejis, kai transporto priemonę pavogė jos nuomininkas, kuris ją valdė nuomos sutarties pagrindu, savininkui apie tai žinant ir tam pritariant, atitinka Sąlygų išimtį, kai draudimo apsauga nesuteikiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad vagystė turi būti aiškinama taip, kaip ją supranta paprastas normalus asmuo, nagrinėjamu atveju netaikytina, nes ji aktuali tada, kai draudimo sutartis nenustato vagystės individualizuojančių požymių, o šiuo atveju jie apibrėžti Sąlygose.

Dėl pareigos supažindinti su standartinėmis sąlygomis. Ieškovui kaip juridiniam asmeniui taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl  akivaizdu, kad jis, nesusipažinęs su draudimo sąlygomis ir taisyklėmis, nepavirtintų (sumokėdamas draudimo įmoką), kad su jomis susipažino ir joms pritaria,  jei jos būtų nepriimtinos ar neatitiktų jo valios. Ieškovo argumentas, kad atsakovas faktiškai jo su Sąlygomis nesupažindino, t. y. neįteikė draudimo taisyklių kopijos, o tik nurodė, kad jas galima rasti internete, vertintinas kaip vengimas išvengti prievolės. Jei ieškovas sumokėdamas pirmą draudimo įmoką patvirtino, kad buvo supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis, nors to nebuvo padaręs, tai vertintina kaip jo paties neatsakingumas.

Nors draudikui keliami aukštesni reikalavimai, nes draudimo veikla yra jo profesinė veikla, tačiau negalima teigti, kad tik jis yra atsakingas už draudimo sąlygų išaiškinimą ir supažindinimą su taisyklėmis. Ieškovas sutarties sudarymo metu neišreiškė valios praplėsti draudimo apsaugos ribų taip, kad  ji apimtų ir tuos atvejus, kai apdraustą turtą pasisavina asmuo, kuris yra susijęs su draudėju ar yra jo darbuotojas. Taigi, sudaryta draudimo sutartis atitinka tikrąją šalių valią ir negali būti aiškinama kitaip.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; dėl nevienodos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Ieškovo  nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų bylų Nr. 3K-7-175/2003 ir  Nr. 3K-3-152/2007 ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl jos negali būti precedentu.  Kasacinis teismas nutartyje Nr. 3K-3-91/2012 konstatavo, kad pirmiau nurodytomis nutartimis galima vadovautis tuo atveju, kai draudimo sutartimi nenustatyta vagystės kaip draudžiamojo įvykio individualizuojančių požymių, o nagrinėjamu atveju jie nustatyti. 

Nesutiktina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose nevienoda. Skirtingos teisės aiškinimo taisyklės teismo praktikoje formuojamos atsižvelgiant į tai, ar draudimo sutartyje numatyti vagystę, kaip draudžiamąjį įvykį, individualizuojantys požymiai.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl draudimo sutarties sąlygų aiškinimo

 

CK 6.987 straipsnyje pateikta draudimo sutarties samprata, pagal kurią draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai  (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Taigi, draudimo sutarties pagrindu draudikas už draudimo įmoką prisiima kitų asmenų – draudėjo ar trečiojo asmens, kurio naudai sudaryta sutartis – nuostolių riziką. Ši sutartis yra dvišalė ir atlygintinė.

Pagal nustatytą draudimo santykių reguliavimą pagrindinės draudimo sutarties sąlygos turi būti nurodomos draudimo liudijime (polise), o detalizuojamos jos gali būti atitinkamo draudimo rūšies taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis (CK 6.991, 6.992 straipsniai). Draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga paprastai nėra absoliuti, todėl šios sutarties sąlygų svarba pirmiausiai pasireiškia  tuo aspektu, kad jos atskleidžia bei apibrėžia draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo sutarties pagrindą sudaro draudžiamasis įvykis, t. y. atsitikimas, kuriam įvykus draudėjas, apdraustasis, naudos gavėjas ar nukentėjęs trečiasis asmuo įgyja teisę į draudimo išmoką. Paprastai draudimo liudijime (polise) yra nurodomi konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys (CK 6.992 straipsnio 1 dalis), o draudimo rūšies taisyklės – standartinės, bendros sąlygos, taikomos visiems tos draudimo rūšies draudėjams, sudarantiems atitinkamos rūšies draudimo sutartį su tuo pačiu draudiku. Būtent draudimo rūšies taisyklėse paprastai nustatomos draudimo apsaugos ribos, t. y. atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais ir kuriems įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalis). Šiose taisyklėse privalo būti nurodyti ir nedraudžiamieji įvykiai, kurių atveju draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų (Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies  3  punktas).

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas su atsakovu sudarė transporto priemonės draudimo sutartį (KASKO) pagal šios draudimo rūšies standartines sąlygas. Šių sąlygų F.1 skyriuje pateiktos draudimo apsaugos vagystės atveju sąlygos, o apibūdinant vagystę kaip draudžiamąjį įvykį suponuojantį atvejį nurodyta, kad pagal šias taisykles vagystės sąvoka neapima sukčiavimo, šantažo, neteisėto naudojimo, neteisėto savinimosi ir pasisavinimo, t. y. nesąžiningo apdrausto turto pasisavinimo asmens, kuris yra susijęs su draudėju arba yra jo darbuotojas. Taigi, iš šios taisyklių nuostatos akivaizdu, kad draudikas draudžia transporto priemones nuo jų vagystės, išskyrus tokius transporto priemonės pasisavinimo atvejus, kai transporto priemonė pasisavinama asmens, kuris yra susijęs su draudėju ar yra jo darbuotojas. Kartu pačiu draudikas aptariamos draudimo rūšies taisyklių standartinėse sąlygose aiškiai ir nedviprasmiškai apibūdina tiek draudžiamuosius, tiek nedraudžiamuosius vagystės atvejų įvykius. Neabejotina, kad transporto priemonės nuoma ir jos perdavimas nuomininkui, kai šis transporto priemonės nuomotojui (šiuo atveju – ieškovui) negrąžina, atitinka draudimo taisyklėse aptartą nedraudžiamojo įvykio situaciją – nesąžiningas su draudėju susijusio asmens  apdrausto turto pasisavinimas.

Dėl šių priežasčių kasacinio teismo teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad, transporto priemonės negrąžinus nuomininkui, kuris ją valdė nuomos sutarties pagrindu, taigi, savininkui apie šį valdymą žinant ir tam pritariant, reiškia atvejį, kada draudimo apsauga nesuteikiama, pripažįsta teisėta ir pagrįsta.

 

Dėl supažindinimo su draudimo rūšies taisyklėmis

 

CK 6.992 straipsnio 2 dalies nuostatos įpareigoja draudiką sudaryti sąlygas suinteresuotiems asmenims viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis, o prieš sudarant draudimo sutartį – įteikti jų kopiją draudėjui. Šalims 2008 m. liepos  1 d. sudarant draudimo sutartį tiek tuo metu galiojusios Draudimo įstatymo redakcijos 77 straipsnio 2 dalies, tiek šiuo metu galiojančios šio įstatymo 92 straipsnio 2 dalies nuostatos įtvirtina reikalavimą draudimo taisykles paskelbti draudimo įmonės interneto svetainėje. Nagrinėjamu atveju šalys neteigė, kad šis reikalavimas nebuvo vykdomas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad draudimo polise nurodyta, jog, ieškovui sumokėjus visą ar dalį draudimo įmokos, yra laikoma, kad draudėjas sutinka su draudimo sąlygomis bei yra gavęs iš draudiko draudimo taisykles.

Nors kasatorius nurodo, kad draudimo taisyklės jam įteiktos nebuvo, o draudimo polisas pasirašytas tik draudiko, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, galėtų būti siejama apskritai tik su draudimo sutarties sudarymu ar nesudarymu. Kasatorius draudimo sutarties egzistavimo neginčija, jos pagrindu siekia savo reikalavimų patenkinimo, todėl jo argumentai dėl parašo ant draudimo poliso nebuvimo nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi. Kita vertus, ieškovas (kasatorius) yra verslininkas, juridinis asmuo, kuriam taikomi aukštesni bonus pater familias elgesio standartai.

Esant tokioms aplinkybėms kasacinio teismo teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl sąžiningo atsakovo elgesio pripažįsta teisėta ir pagrįsta.

 

Dėl kasacinio teismo praktikos vienodumo

 

Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus argumentai dėl Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose nevienodumo nepagrįsti, nes sprendimai atskirose bylose nėra prieštaringi: jie priklausė nuo to, kaip atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse buvo individualizuoti bei konkretizuoti nedraudžiamieji įvykiai. Tais atvejais, kai nedraudžiamieji įvykiai yra aiškiai apibūdinti draudimo rūšies taisyklėse, draudėjas neturi teisinio pagrindo gauti draudimo išmoką. Būtent tokią praktiką šios kategorijos bylose formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz.,  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 13 d. nutartį, priimtą  civilinėje byloje UAB „Vitulas“ v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-91/2012; 2012 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-416/2012). Šios praktikos nepaneigia bei jai neprieštarauja ir kasatoriaus nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 6 d. nutartis, priimta  civilinėje byloje  UAB Olegas ir sūnus v. UAB Lietuvos žemės ūkio banko draudimas, bylos Nr. 3K-7-175/2003, nes joje buvo sprendžiamas klausimas dėl „vagystės“ sąvokų skirtumo baudžiamosios ir civilinės teisės prasme, kai draudimo taisyklėse ši sąvoka  kaip draudžiamasis (nedraudžiamasis) įvykis neindividualizuota. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, draudimo taisyklėse apibrėžta tiek vagystės sąvoka, tiek išvardyti atvejai, kada vagystės požymių turinti veika nelaikoma vagyste draudimo santykių prasme ir draudimo apsauga netaikoma, todėl kasacinio teismo byloje Nr. 3K-7-175/2003 pateiktas išaiškinimas neaktualus.

Apibendrindama kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino. Naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisinio pagrindo nenustatyta.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta  40,67 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus UAB „Lestrama“ (duomenys neskelbtini)  40,67 Lt (keturiasdešimt litų 67 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai               Dangutė Ambrasienė 

 

 

              Česlovas Jokūbauskas

 

 

              Egidijus Laužikas


Paminėta tekste:
  • BK 182 str. Sukčiavimas
  • CK6 6.193 str. Sutarčių aiškinimo taisyklės
  • CK6 6.987 str. Draudimo sutarties samprata
  • 3K-3-152/2007
  • 3K-3-91/2012
  • 3K-3-416/2012
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CK
  • CK6 6.992 str. Draudimo sutarties sudarymas pagal standartines sąlygas
  • CPK