Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-148-2013].doc
Bylos nr.: 3K-3-148/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 288600210 Ieškovas
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 188704927 tretysis asmuo
Kategorijos:
4. BYLOS, KYLANČIOS IŠ DAIKTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ
4.1. Bylos dėl nuosavybės teisės gynimo
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.3. Daiktinė teisė
2.3.1. Valdymas:
2.3.1.1. Valdymo samprata, valdymo teisės objektas, teisėtas ir neteisėtas valdymas
2.3.2 Nuosavybės teisė:
2.3.2.10. Savininko teisių apsauga
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.14. Ieškinys:
3.1.14.4. Ieškinio priėmimas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.1. Pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui:
3.2.1.3. Pasirengimas nagrinėti bylą teisme parengiamajame teismo posėdyje
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas:
3.2.4.8. Atleidimas nuo įrodinėjimo:
3.2.4.8.2. Prejudiciniai faktai
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.15. Apeliacinis bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr

                                                                                                  Civilinė byla Nr. 3K-3-148/2013

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 2-05-3-10075-2011-7

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorija 30.10 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. kovo 18 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Juozo Šerkšno, 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį  atsakovei M. R. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo; tretieji asmenys: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir A. D.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas teismo prašė įpareigoti atsakovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti gyvenamąjį namą žemės sklype, plane pažymėtame žyma V-13-19, Kaune. Šio įpareigojimo atsakovei teismo nustatytu terminu neįvykdžius – įpareigoti ieškovą nugriauti savavališkai pastatytą gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę, išlaidas išieškant iš atsakovės.

Ieškovas savavališką statybą užfiksavo 2010 m. rugpjūčio 20 d. akte, įpareigojimą iki 2011 m. vasario 23 d. nugriauti gyvenamąjį namą Kaune, (duomenys neskelbtini) ir žemės sklype, plane pažymėtame žyma V-13-19, davė 2010 m. rugpjūčio 24 d. Kauno miesto apylinkės teisme atsakovės 2010 m. rugsėjo 22 d. iškeltoje byloje ieškinio reikalavimas pripažinti neteisėtu savavališkos statybos aktą ir išduoti statybą leidžiančius dokumentus, 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi paliktas nenagrinėtas (civilinė byla Nr. 2-194-364/2011). Atsakovei duoto įpareigojimo įvykdymo terminą pratęsus iki 2011 m. balandžio 1 d. ir atlikus patikrinimą 2011 m. gegužės 1 d., nustatyta, kad jis įvykdytas iš dalies – nugriauta gyvenamojo namo dalis, esanti Kaune, (duomenys neskelbtini), tačiau nenugriauta ta namo dalis, kuri yra laisvoje valstybinėje žemėje, plane pažymėtoje žyma V-13-19.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas pažymėjo administracinėje ir civilinėje bylose nustatytų faktų prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje; nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje (bylos Nr. 2-606-774/2008)  atsisakyta pripažinti, kad M. R. įgijo nuosavybės teisę į ginčo namą pagal įgyjamąją senatį dėl konstatuoto statinio savavališkos statybos fakto (CK 6.484.71 straipsniai); Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 28 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje (bylos Nr. A-957/2010), pripažino pagrįsta Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendime padarytą išvadą dėl ginčo statinio savavališkos statybos.

byloje esančių įrodymų teismas sprendė, kad su statybos procesu susijusi atsakovės veiksmų eiga akivaizdžiai neatitiko nustatyto teisinio reguliavimo: Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2007 m. gegužės 28 d. rašte Nr. 11-s-488-463 konstatuota, kad statinys yra savavališka statyba; 1995 m. spalio 6 d. atsakovei surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole pareikalauta savavališką statybą įteisinti pagal tuo metu galiojančią tvarką, tačiau šis nurodymas ne tik neįvykdytas, bet po jo surašymo pastatas ne kartą buvo rekonstruojamas; atsakovės 2010 m. spalio 26 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui pateiktas prašymas leisti parengti projektinę dokumentaciją ir išduoti leidimą savavališkai statybai įteisinti, tačiau jai išaiškinta, kad savavališkai pastatyto statinio įteisinimo procedūra galėtų būti pradėta, atsakovei įgijus teisę būti statytoja. Atsakovė iki šiol nėra parengusi projekto, 2011 m. spalio 27 d. sudarė sutartį dėl projektavimo darbų, kurių pradžia 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau nėra duomenų, jog ji kreipėsi į atsakingas valstybės institucijas dėl sklypo įsigijimo, nuomos ir pan.; jai atkurta nuosavybės teisė į 0,1305 ha žemės kitoje vietoje (duomenys neskelbtini). Dalis ginčo statinio patenka į valstybinę žemę, į kurią trečiasis asmuo A. D. pretenduoja atkurti nuosavybės teises; atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kad žemės sklypą, kuriame savavališkai pastatytas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais ar kad siekia šį sklypą įstatymų nustatyta tvarka valdyti; nei ieškovui, nei teismui nepateikta įstatymo nustatyta tvarka parengto ir suderinto projekto bei leidimo statyti ginčo statinį; savavališkos statybos faktas neišnykęs ir šis pažeidimas tęsiasi iki šiol.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų ėmusis teisės aktų nustatytų priemonių dėl savavališkos statybos įteisinimo pagal anksčiau galiojusius teisės aktus, kuriuose kaip galimi savavališkos statybos padarinių šalinimo būdai buvo numatyti ne tik reikalavimas statytojui nugriauti statinį, bet ir leisti parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą. Teismas padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu ieškovo reikalavimą nugriauti savavališkai atsakovės pastatytą statinį, kaip ir tai, jog atsakovei turėtų būti sudaryta galimybė įteisinti savavališką statybą, vadovaujantis CK 1.5 straipsniu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2012 m. birželio 4 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis byloje, kad be statybos leidimo valstybinės žemės sklype, plane pažymėtame V-13-19, pastatytas gyvenamasis namas yra savavališka statyba (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis); tai konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje (bylos Nr. A-957/2010), kurioje dalyvavo tos pačios, kaip ir šioje byloje, šalys, ir dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl joje nustatytų faktų prejudicijos šioje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).               Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad atsakovė nenuginčijo nei Savavališkos statybos akto nei Reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, todėl nėra pagrindo laikyti juos neteisėtais ar nesukeliančiais atsakovei teisinių padarinių. Kadangi atsakovė patvirtino, kad namą valdo ir naudoja kaip savo nuo 1989 m. (Kauno miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-606-774/2008 duomenys), 1991 m. jį padidino, o nuo 1996 m. leido jame gyventi E. ir S. M. šeimai, tai, kolegijos vertinimu, patvirtinama, jog ji pagrįstai laikytina namo statytoja ir jai taikytina CK 4.103 straipsnyje bei Statybos įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinta sankcija – įpareigojimas statinį nugriauti. Aplinkybę, kad name gyvena pirmiau nurodytų asmenų šeima, kaip ir duomenis apie ginčo statinio aplinkos sutvarkymą, gyvenamojo namo vidaus įrengimą, kolegija vertino kaip teisiškai nereikšmingus; šios aplinkybės gali turėti reikšmės tik atsakovės ir trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms, savavališką statinį nuomojant ar jį perdavus panaudos pagrindais, tačiau šioje byloje teismo priimtu sprendimu, kuriuo atsakovė įpareigota savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius,  nebuvo nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atsakovė neturi pareigos užtikrinti nepilnamečių vaikų teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas ir gyvenamąjį būstą, nes šios pareigos saisto vaikų tėvus (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11, 13 straipsniai).

Teismo nustatyta, kad atsakovė tik iš dalies įvykdė ieškovo reikalavimą, nes nugriovė dalį namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini); likusi nenugriauta statinio dalis yra laisvos valstybinės žemės sklype, plane pažymėtame žyma V-13-19, Kaune. Taigi savavališkas statinys stovi laisvame (neužstatytame) valstybiniame žemės sklype, kuris formuojamas pagal Žemės reformos ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Atsakovė pretendavo atkurti nuosavybės teises į T. D. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 7,0232 ha žemės sklypo dalį ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas dėl jos baigtas; tai patvirtinama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. sausio 10 d. ir 2012 m. balandžio 20 d. raštuose; nenugriautas ginčo statinys stovi laisvoje valstybinėje žemėje, plane pažymėtoje žyma V-13-19, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises K. D. įpėdinė – trečiasis asmuo A. D. (dalis A), ir nepakliūva į sklypo dalį B (apie 136 kv. m), į kurią T. D. įpėdiniai pretenduotų atkurti nuosavybės teises (žemės sklypo schema, esanti Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-606-774/2008). Atsakovė nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu galėjo įgyti teisę į žemės sklypą po ginčo statiniu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad CK 4.103 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) expressis verbis nereglamentuojama, kokį sprendimą gali priimti teismas, nagrinėjantis bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinių teisinių padarinių; teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą sprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis statybos teisinius santykius, yra Statybos įstatymas, kiti teisės aktai. Savavališkos statybos padarinių šalinimą šiuo metu reglamentuoja Statybos įstatymo 28 straipsnis (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. spalio 1 d.), kurio 7 dalyje nustatyta, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį savo lėšomis per nustatytą terminą leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio Įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus šio Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima. Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalį teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pašalinti savavališkos statybos padarinius atitinka nustatytą teisinį reglamentavimą.

Nustačius savavališkos statybos atvejus, statytojas pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojantį reglamentavimą gali kreiptis į savivaldybės administraciją dėl iki pirmiau nurodyto įstatymo įsigaliojimo pradėtos savavališkos statybos įteisinimo. Siekiant gauti statybą leidžiančius dokumentus, reikia įvykdyti Statybos įstatymo  3 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus turėti žemės sklypą, įsigytą nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise. Byloje yra duomenų, kad atsakovė kreipėsi į atitinkamą instituciją ir siekė įteisinti savavališką statybą, bet gavo neigiamą atsakymą, nes neįvykdė nurodymo deklaruoti savo kaip statytojos statuso, t. y. ji nepateikė įrodymų, jog žemės sklypą, kuriame pastatytas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Atsakovė šio atsisakymo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka neskundė. Analogišką atsakymą atsakovei 2010 m. gruodžio 6 d. pateikė ir ieškovas, todėl kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad sprendimas priimtas neįvertinus šių atsakovės veiksmų, be kita ko, ji ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų apie teisę į žemės sklypą, ant kurio yra pastatytas savavališkas statinys; taigi aplinkybės nepasikeitė iki šiol, žemės sklypas formuojamas pagal Žemės reformos ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymus, o pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, taikant Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalį, nustatyti terminą atsakovei teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio Įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą – atsakovė ginčo sklype negali įgyvendinti statytojo teises, leidžiančias įteisinti savavališką statytą.

Atsakovės padarytą teisės pažeidimą kolegija vertino tęstiniu (savavališka statyba iki šiol neįteisinta); pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti prasideda kiekvieną naują pažeidimo dieną. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atmesti ieškinį dėl ieškinio senaties (CK 1.127 straipsnio 5 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu kasatorė (atsakovė) prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl savininko teisių gynimo. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas, kuris suponuoja teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą – nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių nustatymą, laikantis pirmiau aptarto Konstitucijos reikalavimo. Ši Konstitucijos nuostata įtvirtinta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra tvarkyti nuosavybės reikalus, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Šios daiktinės teisės išimtinis pobūdis nepaneigia jos įgyvendinimo tam tikrų ribojimų, bet svarbu, jog kiekvienu atveju tai reglamentuojančios teisės normos ir jų taikymas atitiktų iš Konstitucijos, kaip vientiso akto, kylantį būtinumo ir proporcingumo reikalavimą. Kasatorė taip pat pažymi  Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas, kad net ir neteisėtai pastatytas statinys laikytinas statytojo nuosavybe, saugomas ir ginamas pagal nuosavybės neliečiamumo principą, nes tam tikrais atvejais dėl sprendimo nugriauti neteisėtai pastatytą statinį statytojas patiria ypač sunkių materialinių ekonominių padarinių (2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Hamer prieš Belgiją, 21861/03). Kasatorės vertinimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė iš Konstitucijos ir CK 4.93 straipsnio kylantį būtinumą apsaugoti savininko teises. Šį pažeidimą lėmė netinkamas, formalus įrodymų tyrimas ir įvertinimas, bendrųjų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų nepaisymas.

2. Dėl CPK 176185 straipsnių pažeidimų, turėjusių įtakos byloje reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir materialiajai teisei taikyti. Bylą nagrinėję teismai, kasatorės vertinimu, neištyrė ir nepasisakė dėl pateiktuose dokumentuose (2011 m. rugsėjo 9 d. antstolio V. Z. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas; 2011 m. spalio 11 d. J. R. ir 2011 m. spalio 12 d. L. P. paaiškinimai) nurodytų teisiškai reikšmingų aplinkyb: ginčo name gyvena E. ir S. M. keturių asmenų šeima, kurioje yra du nepilnamečiai vaikai; nugriovus namą, šeima liks be gyvenamojo būsto, todėl šiuo atveju nepagrįstai netenkintas kasatorės prašymas į bylos nagrinėjimą įtraukti Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybą. Nors apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad vaikų teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas ir gyvenamąjį būstą turi užtikrinti pirmiausia jų tėvai (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11, 13 straipsniai), tačiau, kasatorės vertinimu, neatsižvelgta į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. UAB „Artrio“, bylos Nr. 3K-3-216/2005). Civilinėje byloje (bylos Nr. 2-606-774/2008) nustatytiems faktams, kad statinys pastatytas 1953-1954 m. ir jį kasatorei 1989 m. pardavė E. ir A. B., nesuteikta prejudicinės reikšmės; neįvertinti visi šioje byloje apklaustų liudytojų parodymai, kurių esmė ta, kad ginčo pastatu naudojosi tik kasatorė ir niekas į jį daugiau nepretenduoja. Dalį šių įrodymų teismai atmetė, kitų – apskritai neįvertino.

3. Dėl netinkamai taikytų Statybos įstatymo normų ir CK 4.103 straipsnio nuostatų. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi atitinkamų teisės aktų nesilaikymo faktais ir vadovaudamiesi CK 4.103 straipsniu, taikė griežčiausią sankciją – įpareigojo savavališkos statybos statinį nugriauti. CK 4.103 straipsnyje expressis verbis nereglamentuojama, kokį sprendimą gali priimti teismas; šiuo metu galiojančiame CK 4.103 straipsnyje (2011 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-993 redakcija) nustatyta, jog teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka (4 dalis). Vadinasi, šiuo atveju turėjo būti taikomos Statybos įstatymo, kaip pagrindinio statybos teisinius santykius reglamentuojančio teisės akto, normos; šio įstatymo 28 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. 995 redakcija) įtvirtinta teismo teisė tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais taikyti kitas poveikio priemones (statinį ar jo dalį pertvarkyti, leisti statytojui parengti per nustatytą terminą projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą). Teisiniai neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi, atsižvelgiant į interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principus. Apie tai pažymėta teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. B. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-46/2007; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008). CK 4.103 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-993 redakcija; Žin., 2010, Nr. 84-4402) taip pat nustatytos alternatyvios teismo taikytinos poveikio priemonės statytojui: teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai patvirtinti projektą, padaryti reikiamus jo pakeitimus, gauti nustatytą leidimą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu. Tai reiškia, kad teismo taikomos poveikio priemonės už teisės pažeidimus turi būti proporcingos (adekvačios), neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, nei reikia, taikomos, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje teismai atsižvelgė į ieškovo ir trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos išdėstytą, bet objektyviai nepagrįstą poziciją, kad šiuo atveju nėra galimybių pašalinti neteisėtos statybos padarinių, parengiant teisės aktus atitinkančią statybos techninę dokumentaciją ir gaunant statybos leidimą. Teismai neįvertino aplinkybės, kad ginčo namas stovi nesuformuotame žemės sklype, ir kad tokiu atveju, gavus teismo leidimą įteisinti savavališką statybą, nebūtų sunkumų įsigyti dalį žemės iš nesuformuoto sklypo. Remiantis kitose bylose nustatytomis aplinkybėmis, 1953 m. pastatytas gyvenamasis namas kasatorės motinai M. V. ir senelei T. D. iki žemės nacionalizavimo priklausančiame žemės sklype, kurio buvusios ribos neatkurtos iki šiol. Taigi susiklostė situacija, kad nuosavybės teisės į žemę neatkuriamos dėl jame esančio savavališkai pastatyto gyvenamojo namo, o šis neįteisinamas dėl to, kad pastatytas kasatorei nepriklausančiame žemės sklype.

4. Dėl ieškinio senaties. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, o apeliacinės – atmetė prašymą taikyti ieškinio senatį reikalavimui, pripažinęs, kad pažeidimas yra tęstinis, savavališka statybą iki šiol neįteisinta. Ieškinio senaties termino taikymas reikalavimui pašalinti neteisėtos statybos padarinius yra specifinis dėl teisių pažeidimo ypatumų – norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimai statybos srityje paprastai yra akivaizdūs; ieškinio senatis prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.  Kad 1953 m. pastatytas ir 1989 m kasatorės įsigytas namas yra savavališka statyba, ieškovas sužinojo 1995 m. spalio 6 d., kai Kauno apskrities valdytojo administracijos Valstybinės statybos inspekcijos Kauno miesto skyrius surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl nelegalios statybos ir nurodė statinį įteisinti. Ieškinio senaties terminas prasidėjo, galiojant 1964 m. CK, kurio 84 straipsnyje buvo įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas; baigėsi iki 2000 m CK įsigaliojimo, taigi ir iki ieškinio pareiškimo, ši aplinkybė yra pagrindas ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties institutą reglamentuojančias normas, nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. O. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-230/2010).

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo skundą atmesti, o teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus; nurodo, kad Konstitucijoje nenustatyta, jog nuosavybės teisė yra absoliuti; ji gali būti ribojama laikantis nustatytų sąlygų. Nors kasatorė teigia, kad jai taikyta neproporcinga poveikio priemonė Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nustatytų žmogaus teisių apsaugos standartų kontekste, tačiau, ieškovo nurodymu, Europos Žmogaus Teisių Teismas kasatorės cituojamoje byloje (Hamer prieš Belgija) kaip tik pasisakė apie tai, kad ekonomikos imperatyvai ir netgi kai kurios prigimtinės teisės, tokios kaip teisė į nuosavybę, neturėtų nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir būtinybės užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ypač tais atvejais, kai valstybė teisinėmis priemonėmis yra nustačiusi atitinkamą statybos režimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad savavališka statyba gali būti įteisinta, esant dviejų būtinų faktų sutapčiai: konstatuota, kad įteisinimas nepažeis kitų asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų; kompetentingos valstybės institucijos teisės aktų nustatyta tvarka turi pripažinti statybos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų ir paveldosaugos bei saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. Č. ir kt. v. J. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-133/2008). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo statinys yra laisvoje valstybinėje žemėje, į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises T. D.; kasatorė neįrodė, kad turi nuosavybės teises į šį žemės sklypą, todėl jai taikyta poveikio priemonė atitinka teisingumo ir protingumo principus. Ieškovas atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių CPK normų pažeidimo. Ieškovo vertinimu, bylą nagrinėję teismai, priešingai nei teigia kasatorė, tinkamai įvertino kitoje civilinėje ir administracinėje byloje nustatytus faktus ir jų prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje bei pagrįstai konstatavo, kad ginčo statinys, esantis šalia (duomenys neskelbtini), Kaune,  plane pažymėtame žyma V-13-19, pastatytas savavališkai valstybinėje žemėje. Ieškovas taip pat nelaiko, kad į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtraukta Vaiko teisių apsaugos tarnyba, nes toks kasatorės prašymas nesusijęs su ginčo dalyku – ieškovo reikalavimu, nukreiptu kasatorei pašalinti savavališkos statybos padarinius žemės sklype; ieškovo nurodymu, šiuo atveju apskritai nėra pagrindo spręsti apie name, kurį kasatorė pastatė jai nepriklausančioje žemėje, gyvenančių kitų asmenų pažeidžiamas teises. Iš neteisėtumo teisė neatsiranda. Kasatorė, vadovaujantis Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 23 straipsnio 7 dalimi, aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 (Žin., 2010, Nr. 116-5944; 2011, Nr. 124-5893) patvirtintu STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, norėdama gauti statybą leidžiantį dokumentą gyvenamojo namo statybai įteisinti, privalėjo gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą dėl naudojimosi valstybine žeme teisės aktų nustatyta tvarka. Ji nepateikė tokių dokumentų, žemės sklypas turi būti formuojamas pagal Žemės reformos ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymus, nes kasatorė konkrečiu atveju negali ginčo sklype įgyvendinti statytojos teisių (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties institutą nustatančių normų netinkamo taikymo ieškovas atmeta kaip nepagrįstus. Nuo 2010 m. spalio 1 d. galioja įstatymo norma, leidžianti įteisinti savavališką statybą, tačiau kasatorė per dvejus metus šio kausimo neišsprendė, teismams nepateikė įrodymų, kad žemę, kurioje savavališkai pastatytas namas, valdo nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais bei kad jį siekia valdyti įstatymų nustatyta tvarka. Nei ieškovui, nei teismams ji nepateikė nustatyta tvarka parengto ir suderinto projekto bei leidimo statyti. Savavališkos statybos faktas neišnyko, bet tęsiasi. Teismų nuostata, kad tai yra tęstinis pažeidimas, atitinka teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Naujasis centras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-492/2008).

Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo A. D. prašo skundą atmesti ir palikti galioti teismų sprendimus. Ji pirmiausia nurodo tai, kad kasacinio teismo praktikos nuostatos, kuriomis remiasi skundą paduodanti kasatorė, negali būti taikomos šioje byloje dėl skirtingų bylų faktinių aplinkybių. Dėl skundo argumentų, kuriais teigiama, kad teismai nesivadovavo teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, taip užkirto kelią įteisinti savavališką statybą, trečiasis asmuo nurodo, kad teisingumo, kaip  universalaus teisės principo, esmė atskleista Konstitucinio, taip Lietuvos Aukščiausiojo Teismų jurisprudencijoje, kurioje pažymėta, jog negalima pasiekti teisingumo, tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų; teismai vadovaujasi šiais principais, aiškindami įstatymus, bet jų taikymas priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių apskrities viršininko administracija v. B. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-492/2004). A. D. remiasi administracinėje ir civilinėje bylose nustatytais faktais, kad dalis ginčo namo patenka į nuosavybės teise jos valdomą žemę, kita dalis – į , į kurią ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Kasatorės savavališkas statinys pastatytas žemėje, į kurią ji neturi teisių. Kasatorė ne tik neginčijo dėl jos priimto ieškovo reikalavimo nugriauti namą, bet jį iš dalies įvykdė. Tačiau tai, kad nenugriauta namo dalis liko žemėje, į kurią trečiasis asmuo pretenduoja atkurti nuosavybės teises, stabdo šį procesą; o tai, kad žemė nėra kasatorės nuosavybė, negali būti išduotas leidimas jai rengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybos leidimą. Apie tai kasatorę informavo Kauno miesto savivaldybės administracija. Atsiliepime taip pat nesutinkama, kad bylą nagrinėję teismai daugumos byloje esančių įrodymų neįvertino pagal CPK nustatytas taisykles, kaip ir dėl to, jog teismų sprendimais pažeidžiami nepilnamečių vaikų teisės ir teisėti interesai. Kasatorės nurodyta M. šeima kartu su mažamečiais vaikais deklaravo kitą gyvenamąją vietą, jie netoli kasatorės statosi kitą gyvenamąjį namą, o faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, kuriuo remiasi kasatorė,  užfiksuoti duomenys adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas. Teismai tinkamai ištyrė ir įvertino, kad kasatorei atkurtos nuosavybės teises į M. V. ir T. D. iki žemės nacionalizavimo turėtą žemę, todėl šis procesas dėl jos užbaigtas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl Statybos įstatymo normų, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių šalinimą, taikymo

 

Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, be kita ko, reiškiantys, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises turi būti  laikomasi šių sąlygų: ribojama remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus (inter alia aplinkos apsaugą); paisoma proporcingumo principo.

Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Europos Žmogaus Teisingumo Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad siekis nustatyti „teisingą pusiausvyrą“ tarp bendruomenės intereso ir individo pagrindinių teisių apsaugos lemia proporcingo pasirinktų priemonių ir siekiamo tikslo santykio poreikį (žr. pvz., Depalle v. France (GC), no. 34044/02, 29 March 2010; Kozacio?lu v. Turkey, no. 2334/03, 19 February 2009).

Vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste taip pat būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl kai kuriais atvejais sprendimas statinį nugriauti gali būti laikomas tinkamu ir proporcingu padarytam teisės pažeidimui. Tokia priemonė ir Europos Žmogaus Teisių Teismo laikoma atitinkančia bendrąjį visuomenės interesą, t. y. turinčia teisėtą tikslą, jei šiomis priemonėmis siekiama atkurti teisės viršenybę (pašalinant neleistiną ir neteisėtą statinį), užtikrinti statybos normų laikymąsi, tvarkingą teritorijų planavimą, aplinkos apsaugą, ir jei nepažeidžiamas proporcingumo aspektas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimai dažniausiai konstatuojami dėl ribojimo proporcingumo aspekto pažeidimo. Nuosavybės teisę ribojanti priemonė turėtų nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą, kuri nebus nustatyta, jei asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Nr. 21861/03 Hamer v. Belgija).

Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas. Tame pačiame nutarime pažymėta, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą; už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Taigi, jei neteisėtos statybos padarinius galima pašalinti statinio negriaunant, jo griovimas gali reikšti proporcingumo principo pažeidimą.

Kasacinio teismo praktikoje irgi pripažįstama, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių; savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis,  priimta civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008, 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. D. v. A. Z. D., bylos Nr. 3K-3-39/2011).

Šiuo metu galiojančiame CK 4.103 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) expressis verbis nereglamentuojama,  kokį  sprendimą gali  priimti  teismas,  nagrinėjantis  bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinių teisinių padarinių; nurodyta, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą sprendžia įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.103 straipsnio 3 dalis). Statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo ir visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, statinių savininkų (ar naudotojų) ir kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus ir atsakomybę reglamentuoja Statybos įstatymas (1 straipsnio 1 dalis), o konkrečiai savavališkos statybos padarinių šalinimą – šio įstatymo 28 straipsnis. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad CK 4.103 straipsnio normos, nustatančios statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinius teisinius padarinius, turi būti taikomos kartu su viešosios teisės normomis, reglamentuojančiomis savavališkos statybos padarinių šalinimą.

Atsakovei savavališkos statybos aktas surašytas 2010 m. rugpjūčio 20 d., reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius – 2010 m. rugpjūčio 24 d., nustatant įvykdymo terminą iki 2011 m. vasario 23 d. (vėliau šis terminas pratęstas iki 2011 m. balandžio 1 d.). 2010 m. liepos 2 d. priimtas Statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 231 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 281 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymas, kuris įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d. (išskyrus įstatyme aptartas jo dalis). Šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi dėl atsakovės taikytinas Statybos įstatymo 28 straipsnis, išdėstytas 2010 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija. Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad teismas savo sprendimu gali leisti statytojui teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Dėl to teismas, nagrinėdamas bylą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, pirmiausia turėtų išsiaiškinti, ar tokių statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso galima, o jei galima – atsižvelgdamas į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, spręsti dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo (Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalis), t. y. ar įpareigoti statytoją nugriauti statinį ar jo nenugriaunant leisti statybą įteisinti. Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad gyvenamosios paskirties pastatų statyba teritorijoje, kurioje yra ginčo pastatas, apskritai neleidžiama. Tai reiškia, kad gali būti sprendžiamas savavališkai pastatytų statinių įteisinimo klausimas ir turi būti vertinamos Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje išdėstytos bei kitos reikšmingos aplinkybės (šioje byloje tokios aplinkybės galėtų būti, pavyzdžiui, tai, kad ginčo pastatas pastatytas seniai – 1953 m., šalia kitų gyvenamosios paskirties pastatų, ilgą laiką buvo naudojamas ir nesukėlė veiksmingos valdžios institucijų reakcijos).

Byloje nustatyta, kad atsakovė 2010 spalio 26 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl savavališkos statybos įteisinimo, tačiau jai buvo atsakyta, kad įteisinimo procedūra galės būti pradėta tuomet, kai statytojas įgis žemės sklypo, kuriame yra savavališkai pastatyti statiniai, valdymo teisę. Į atsakovės skundą dėl žemės grąžinimo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. sausio 10 d. raštu atsakė, kad  jai nuosavybės teisės į žemę pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą atkurtos visiškai, be to, šis įstatymas numato galimybę grąžinti žemę tik prie nuosavybės teise turimų statinių, o ne prie savavališkai pastatytų. Nagrinėjant bylą teisme trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė paaiškino, kad žemės sklypas negali būti formuojamas, kol jame yra savavališkai pastatytas statinys. Taigi nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai atsakovei savavališkai pastatytą pastatą atsisakoma įteisinti dėl to, kad ji nėra įgijusi teisių į žemę, ant kurios stovi pastatas, o žemės sklypą atsisakoma formuoti, nes jame yra be statybos leidimo pastatytas namas. Teisėjų kolegija pažymi, kad neleistina tokia situacija,  jog atskirų teisių įgyvendinimas tarpusavyje būtų susijęs taip, kad neįgyvendinus vienos teisės – negalimas kitos teisės realizavimas, o tos antrosios teisės nebūtų galima realizuoti, kol neįgyvendinta pirmoji. Teisėjų kolegija pažymi, kad negali būti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atskirų teisių įgyvendinimas būtų susijęs taip, jog neįgyvendinus vienos teisės negalimas kitos teisės įgyvendinimas ir atvirkščiai. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį statytojo teisė gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, sprendžia, kad ir šiuo atveju pirmiausia turėtų būti nagrinėjama galimybė suteikti atsakovei žemės sklypo valdymo ir naudojimo teises. Minėta, byloje spręsta tik dėl galimybės suteikti atsakovei žemės sklypą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, tačiau nesiaiškinta dėl kitų galimybių: įgyti sklypą nuosavybėn pirkimo būdu, jį nuomoti, nustatyti servitutą ir kt. Byloje nustatyta, kad savavališkas statinys stovi ant valstybei priklausančios žemės, į kurią atkurti nuosavybės teises pretenduoja trečiasis asmuo A. D., todėl, sprendžiant dėl žemės valdymo ir naudojimo teisės atsakovei, būtina derinti jos ir trečiojo asmens interesus, siekti, kad  trečiojo asmens teisės būtų kuo mažiau apribotos, tačiau įvertinti ir tai, kad žemės grąžinimas natūra nėra vienintelis nuosavybės teisių atkūrimo būdas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16  straipsnis). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju tik nustačius, jog nėra teisinių priemonių suteikti atsakovei žemės valdymo ir naudojimo teises prie jos neteisėtai pastatyto namo, proporcinga priemone galėtų būti pripažintas pastato griovimas. 

Bylą nagrinėję teismai, formaliai taikydami teisę ginčo santykiams, nesiaiškino, ar yra galimybė neteisėtai pastatytą statinį įteisinti, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina šiam teismui nagrinėti iš naujo.

 

Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių normų taikymo

 

Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senatį nurodydamas, kad atsakovės padarytas teisės pažeidimas yra tęstinis, nes savavališka statyba tebėra neįteisinta, todėl pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti prasideda kiekvieną naują pažeidimo dieną. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos  2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. O. ir V. Č. v. V. B., Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-7-230/2010, pasisakyta, jog ieškinio senaties taikymas reikalavimams pripažinti statybą neteisėta reikšti yra specifinis dėl teisių pažeidimo ypatumų – norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimai statybų srityje paprastai yra akivaizdūs, ir išaiškinta, kad toks pažeidimas nelaikytinas trunkamuoju, jis įvyksta tuo momentu, kai statinys pastatomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Dėl to ir nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia sietina su ieškovo sužinojimo apie atsakovės savavališką statybą momentu. Paminėtina, kad pirmiau nurodytoje nutartyje buvo spręstas ginčas tarp privačių asmenų (kaimynų) dėl statinių, pastatytų ant sklypo ribos, statybos teisėtumo, todėl dėl statybos fakto akivaizdumo pripažinta, kad neteisėtos statybos ir sužinojimo apie ją laikas sutapo. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios turėtų būti nustatyta, kada apie savavališką statybą sužinojo valstybinę statybų priežiūrą vykdanti institucija – ieškovas šioje byloje. Ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas, todėl kolegija dėl jo, taip pat ir dėl to, ar šis terminas nepraleistas, o jei praleistas, – ar  nėra pagrindo jį atnaujinti, nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasacinės instancijos teismas turėjo 48,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 15 d. pažyma). Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, dėl išlaidų priteisimo turės išspręsti teismas, išnagrinėjęs bylą  (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso  359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                             Birutė Janavičiūtė

 

                           

                            Sigita Rudėnaitė

             

                           

                            Juozas Šerkšnas