Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-04-29][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-7-89-378-2016].docx
Bylos nr.: e3K-7-89-378/2016
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 191688326 atsakovas
UAB "Efektyvios investicijos" 300665405 Ieškovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.1. Bylos dėl pirkimo-pardavimo
2.1.1.3. dėl viešojo pirkimo-pardavimo
2.1.28. Iš kitų sutarčių rūšių kilusios bylos
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5. Prievolių teisė
2.5.1. Prievolės:
2.5.1.4. Prievolių vykdymas
2.5.11. Pirkimas-pardavimas:
2.5.11.4. Viešasis pirkimas-pardavimas
2.5.28. Pasauga:
2.5.28.1. Bendrosios pasaugos sutarties nuostatos
3. CIVILINIS PROCESAS
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas:
3.2.4.8. Atleidimas nuo įrodinėjimo:
3.2.4.8.2. Prejudiciniai faktai
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.11. Teismo sprendimo įsiteisėjimas ir įsiteisėjimo teisiniai padariniai, res judicata

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                    Civilinė byla Nr. e3K-7-89-378/2016

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02761-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.11.4.

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. balandžio 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės, Gintaro Kryževičiaus, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės, Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Efektyvios investicijos ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl skolos priteisimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl skolininko (perkančiosios organizacijos) pareigos sumokėti kreditoriui (tiekėjui) skolą pagal sandorį, kuris įsiteisėjusiu teismo sprendimu kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms pripažintas niekiniu.
  2. Ieškovė UAB „Efektyvios investicijos“ (toliau – ir ieškovė, tiekėja) prašė teismo priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos departamento (toliau – ir atsakovas, kasatorius, perkančioji organizacija) 1 352 984,01 Lt (391 851,25 Eur) skolos, 107 770,33 Lt (31 212,44 Eur) palūkanų, 9 proc. dydžio procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovė nurodė, kad su Vilniaus rajono policijos komisariatu, kuris Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 buvo reorganizuotas prijungtas prie Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 2008 m. vasario 14 d. sudarė transporto priemonių pasaugos sutartį Nr. 57-9T2-8 (toliau – ir Sutartis), kurios objektas – davėjo (atsakovo) sulaikytų ir saugotojai (ieškovei) perduotų transporto priemonių transportavimas ir saugojimas (Sutarties 1 punktas).
  4. Sutarties 2.1, 2.3 punktuose šalys susitarė, kad atsakovas perduoda ieškovei, o pastaroji pristato (nugabena) atsakovo sulaikytas transporto priemones į ieškovei priklausančias aikšteles ir organizuoja jų saugojimą (apsaugą). Mokėjimo ir atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarką šalys aptarė Sutarties IV dalyje: 4.1 punkte nurodyta, kad „Saugotojas mokėjimo ir atsiskaitymo už suteiktas paslaugas klausimus sprendžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatyta tvarka ir turi teisę reikalauti iš trečiųjų asmenų atlyginti su paslaugų teikimu susijusias išlaidas pagal Sutarties 3 priede nurodytus įkainius“; 4.2 punkte nustatyta, kad „tuo atveju, kai saugotojas nustatyta tvarka gauna apmokėjimą už transporto priemonių transportavimą bei saugojimą iš trečiųjų asmenų, jis praranda teisę reikalauti apmokėjimo už suteiktas paslaugas iš davėjo, t. y. negali reikalauti apmokėti“; 4.3 punkte nustatyta, kad „davėjas už suteiktas saugotojo paslaugas apmoka pagal pateiktas sąskaitas faktūras arba PVM sąskaitas faktūras tik tais atvejais, kai saugotojas už suteiktas paslaugas negauna apmokėjimo iš trečiųjų asmenų“.
  5. Nuo 2008 m. vasario 14 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. ieškovė transportavo ir saugojo atsakovo perduotas 77 transporto priemones ir, atsižvelgdama į tai, kad tretieji asmenys (transporto priemonių savininkai ar valdytojai) padengė dalį (44 624,79 Lt (12 924,23 Eur) išlaidų, išrašė atsakovui už suteiktas paslaugas vienuolika PVM sąskaitų faktūrų, kurių bendra suma – 1 353 484,01 Lt (391 996,06 Eur). Po šių sąskaitų išrašymo tretieji asmenys sumokėjo ieškovei dar 500 Lt (144,81 Eur), todėl ieškinyje prašoma iš atsakovo priteisti 1 352 984,01 Lt (391 851,25 Eur).
  6. Ieškovė ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo detalizavo, nurodydama, kad 358 156,12 Lt (103 729,18 Eur) skolos priteistina pagal atsakovui pateiktas PVM sąskaitas faktūras SP Nr. 1562, 1563, 1564, 1565, 1567 ir 1572 už transporto priemonių, kurios teismų procesiniais sprendimais buvo konfiskuotos valstybės naudai, transportavimą ir saugojimą, o 994 827,89 Lt (288 122,07 Eur) skolos – pagal PVM sąskaitas faktūras SP Nr. 1568, 1569, 1570, 1571 ir 1573 už transporto priemonių, kurios nebuvo konfiskuotos valstybės naudai, bet grąžintos jų savininkams (valdytojams), transportavimą ir saugojimą.
  7. Reikalavimą dėl palūkanų priteisimo ieškovė grindė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu (toliau – MAPKSVPĮ).
  8. Atsakovas savo nesutikimą su ieškovės pareikštu reikalavimu iš esmės grindė tuo, kad susidariusią skolą dėl konfiskuotų transporto priemonių saugojimo turėtų padengti Valstybinė mokesčių inspekcija, o skolą dėl grąžintų transporto priemonių saugojimo – jų savininkai (valdytojai); be to, rėmėsi Sutarties neteisėtumu.
  9. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas sumokėjo ieškovei 163 777,74 Lt (47 433,31 Eur), todėl ji atsisakė šios ieškinio dalies ir prašė bylos dalį nutraukti. Atsakovas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą dėl apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos sustabdymo, nurodydamas, kad ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia Sutarties 4.3 punkto sąlygomis, o atsakovo pozicija dėl ieškinio reikalavimų nepagrįstumo grindžiama Sutarties neteisėtumu, dėl kurio šalys ginčijasi kitame procese (civilinės bylos Nr. e2-1976-262/2015).
  10. Atsakovo reikalavimą pripažinti Sutartį negaliojančia ab initio pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstu ir ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas ieškinį tenkino, Sutartį pripažino negaliojančia ab initio ir netaikė restitucijos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 17 d. nutartimi (bylos Nr. e3K-3-90-469/2016) apeliacinės instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu priėmė ieškovės atsisakymą dėl ieškinio dalies ir nutraukė civilinės bylos dalį pagal jos reikalavimą atsakovui dėl 163 777,74 Lt (47 433,31 Eur) skolos priteisimo, kitą ieškinio dalį tenkino – priteisė iš atsakovo 1 189 206,27 Lt (344 417,94 Eur) skolos, 107 770,33 Lt (31 212,44 Eur) palūkanų ir 9 proc. metinių procesinių palūkanų, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas Sutartį kvalifikavo kaip mišrią, turinčią pasaugos sutarties ir atlygintinų paslaugų sutarties elementų (CK 6.716, 6.380 ir 6.840 straipsniai). Pažymėjo, kad tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, ar ieškovė tinkamai vykdė Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, taip pat dėl suteiktų paslaugų ir jų kainos. Nurodė, kad atsakovas nesutinka su ieškovės reikalavimu, nes, jo nuomone, susidariusią skolą dėl konfiskuotų transporto priemonių saugojimo turėtų padengti Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, o skolą dėl grąžintų transporto priemonių – jų savininkai (valdytojai).
  3. Dėl skolos už transporto priemonių, kurios buvo konfiskuotos, transportavimą ir saugojimą priteisimo teismas nurodė, kad toks šalių ginčas jau buvo nagrinėjamas teisme ir Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 10 d. sprendimu (bylos Nr. 2-357-577/2013) patenkino ieškovės reikalavimą, atmesdamas atsakovo argumentus, kad toks reikalavimas turi būti reiškiamas Valstybinei mokesčių inspekcijai, nes tai, jog saugomos transporto priemonės buvo konfiskuotos ir tapo valstybės nuosavybe, neatleidžia atsakovo nuo pareigos įvykdyti sutartinę prievolę atsiskaityti su ieškove už suteiktas paslaugas. Kadangi dalis iš bendros PVM sąskaitose faktūrose SP Nr. 1562, 1563, 1564, 1565, 1567, 1568, 1569, 1570, 1571, 1572 ir 1573 nurodytos sumos atsakovo yra apmokėta arba priteista minėtu Vilniaus apygardos teismo sprendimu, teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 194 378,38 Lt (56 295,87 Eur) skolos.
  4. Dėl skolos už transporto priemonių, kurios buvo grąžintos savininkams (valdytojams), transportavimą ir saugojimą priteisimo teismas nurodė, kad atsakovo argumentas, jog už transportavimą ir saugojimą turėtų atsiskaityti jų savininkai (valdytojai), paneigiamas pačios Sutarties sąlygomis (4.3 punktas). Teismas nustatė, kad ieškovė siekė gauti apmokėjimą iš trečiųjų asmenų ir pateikė įrodymus, kad išsiuntė 627 registruotus pranešimus sulaikytų transporto priemonių savininkams (valdytojams). Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių, kad: atsakovas nepranešdavo apie priverstinai nuvežtas transporto priemones jų savininkams, tokiu būdu netinkamai vykdė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 12 punktą; dėl šios priežasties ieškovė negalėjo susisiekti su tokių transporto priemonių savininkais (valdytojais), be to, buvo transporto priemonių, kurių savininkas (valdytojas) nenurodytas; ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovą, prašydama patikslinti sulaikytų transporto priemonių savininkų (valdytojų) duomenis, tačiau atsakovas tokius prašymus ignoruodavo.
  5. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, kad stengėsi efektyviau panaudoti transporto priemonių saugojimo laiką arba rūpinosi, kad savininkai (valdytojai) sumokėtų už transporto priemonių saugojimą. Pagal Sutarties 4.6 punktą ieškovė turėjo teisę grąžinti transporto priemonę jos savininkui (valdytojui) tik šiam pateikus atsakovo išduotą leidimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šalių ginčas dėl atsakovo pareigos mokėti už fiziniams asmenims priklausančių transporto priemonių transportavimą ir saugojimą jau buvo nagrinėjamas teisme (civilinė byla Nr. 2-357-577/2013; žr. šios nutarties 13 punktą); nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas nurodytą bylą apeliacine tvarka, konstatavo, jog Sutartyje įtvirtinta ieškovės teisė, o ne pareiga reikalauti iš trečiųjų asmenų atlyginti su paslaugų teikimu susijusias išlaidas. Ieškovė dėjo pastangas, kad transporto priemonės būtų atsiimtos, bendradarbiavo su atsakovu, teikė pasiūlymus, tačiau jos teisė reikalauti apmokėjimo iš trečiųjų asmenų buvo apsunkinta, nes atsakovas nepateikdavo tikslios informacijos apie sulaikytų transporto priemonių savininkus, neišduodavo leidimų jas atsiimti.
  6. Teismas pažymėjo, kad tretieji asmenys (saugomų transporto priemonių savininkai) nežinojo apie ieškovės ir atsakovo sudarytą Sutartį, o įstatymu tai, jog tretieji asmenys už suteiktas transporto priemonių saugojimo paslaugas yra atsakingi saugotojui, nebuvo reglamentuojama, todėl sprendė, kad toks šalių susitarimas negali sukelti tretiesiems asmenims teisinių padarinių. Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dėl transporto priemonių saugojimo išlaidų priteisimo iš Sutarties šalies yra pagrįstas, atsakovas ieškovės nurodytų sumų neginčija ir sutinka, kad jos apskaičiuotos pagal Sutarties sąlygas.
  7. Teismas sprendė, kad skaičiuojant palūkanas taikytinas MAPKSVPĮ, pagal kurį atsakovui apskaičiuota 149 825,15 Lt (43 392,36 Eur) palūkanų. Atsakovas 2013 m. lapkričio 25 d. sumokėjo ieškovei 42 054,82 Lt (12179,92 Eur), kadangi šalys nebuvo susitarusios kitaip, ieškovė, vadovaudamasi CK 6.54 straipsnio 1, 2 dalimis, šią sumą priskyrė mokėtinoms palūkanoms, todėl atsakovas turi sumokėti ieškovei 107 770,33 Lt (31 212,44 Eur) palūkanų.
  8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą, 2015 m. liepos 29 d. nutartimi nutarė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą pakeisti, sumažindama ieškovei iš atsakovo priteistą skolą iki 332 238,02 Eur, priteistas palūkanas iki 1395,99 Eur ir priteistų metinių procesinių palūkanų normą iki 7,38 proc. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
  9. Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl bylos sustabdymo, nurodė, kad atsakovo kitoje byloje pareikštas ieškinys dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia nuo sudarymo momento grindžiamas jos prieštaravimu imperatyviosioms įstatymo normoms (Viešųjų pirkimų įstatymas (toliau – VPĮ), CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir viešojo juridinio asmens veiklos tikslams, taip pat viešojo juridinio asmens valdymo organų kompetencijos pažeidimu (CK 1.82 straipsnio 2 dalis, 2.84 straipsnio 1 dalis). Susipažinusi su atsakovo kitoje byloje pareikštu ieškiniu kolegija nustatė, kad Sutarties prieštaravimas imperatyviosioms įstatymo normoms iš esmės grindžiamas neteisėtu Sutarties sudarymu taikant supaprastintą pirkimo būdą.
  10. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nuaras“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2011), pažymėjo, kad, pripažinus viešojo pirkimo sutartį negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, yra spręstina dėl restitucijos taikymo, tačiau restitucija paslaugos pirkime negalima, nes perkančiajai organizacijai, gavusiai pagal sutartį paslaugų įvykdymą, būtų priteisiamos ir už šias paslaugas sumokėtos lėšos, nors tiekėjui grąžinti jo suteiktų paslaugų neįmanoma. Net ir tuo hipotetiniu atveju, jeigu atsakovo ieškinys būtų patenkintas, tai neturėtų įtakos ieškovės teisei reikalauti atsiskaityti už paslaugas, suteiktas pagal Sutartį.
  11. Sutarties prieštaravimą viešojo juridinio asmens veiklos tikslams ir viešojo juridinio asmens valdymo organų kompetencijos pažeidimą atsakovas kitoje byloje grindžia iš esmės tuo, kad įstatymuose nenustatyta policijos įstaigų prerogatyva atlyginti priverstinai nuvežtinų transporto priemonių saugojimo išlaidas. Kolegija pažymėjo, kad šios aplinkybės sudaro būtent pagal ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo nagrinėjamos bylos pagrindą, todėl negalėjo daryti išvados, kad nagrinėjamoje byloje teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatomi kitoje byloje, ir nenustatė atsakovo nurodyto privalomo CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodyto bylos sustabdymo pagrindo.
  12. Spręsdama klausimą dėl skolos už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą priteisimo kolegija nurodė, kad šalių ginčas dėl skolos už konfiskuotų transporto priemonių transportavimą ir saugojimą priteisimo jau buvo nagrinėjamas teismuose (žr. šios nutarties 1315 punktus). Kolegija pripažino, kad teismų procesiniuose sprendimuose yra nustatytos prejudicinės aplinkybės, reikšmingos šiai bylai.
  13. Kolegija, spręsdama klausimą dėl transporto priemonių, kurios buvo grąžintos savininkams (valdytojams), saugojimo priteisimo, nurodė, kad Sutartyje yra nustatyta ieškovės teisė, o ne pareiga iš trečiųjų asmenų reikalauti atlyginti išlaidas už suteiktas transporto priemonės transportavimo ir saugojimo paslaugas. Kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį UAB „Efektyvios investicijos“ dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir prievolių vykdymo, bylos Nr. 3K-3-263/2013, sprendė, jog viešieji asmenys, nors ir turi specialų teisnumą, tačiau gali turėti ir įgyti civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir tikslams, ir konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog Sutartis ar jos sąlygos prieštarauja policijos įstaigos steigimo dokumentams ar jos veiklos tikslams, todėl pakartotinai šių aplinkybių nevertino.
  14. Spręsdama klausimą dėl palūkanų priteisimo, kolegija pažymėjo, kad ieškovė neteisingai nurodė palūkanų normą (Lietuvos banko duomenimis, paskutinė vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma, paskelbta prieš 2013 m. antrojo pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, t. y. 2013 m. birželio 28 d., buvo 0,38; taigi pagal MAPKSVPĮ nuostatas 2013 m. antrąjį pusmetį turėjo būti taikoma 7,38 proc. palūkanų norma (0,38+7), o ne 9 proc., kaip nurodė ieškovė ir pirmosios instancijos teismas).
  15. Kolegija, pasisakydama dėl įmokų paskirstymo, nurodė, kad pagal CK 6.54 straipsnio 5 dalį kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1–4 dalyse. Nagrinėjamu atveju atsakovas 2013 m. lapkričio 25 d. mokėjimo pavedime nurodė, kad „apmoka už: 13/201/ KITOS PSL“. Kolegijos nuomone, vertinant nurodytą mokėjimo paskirtį, labiau tikėtina, kad atsakovas turėjo tikslą sumokėti būtent už suteiktas paslaugas, t. y. nurodė kitokį įmokų paskirstymą, todėl ieškovė neturėjo teisės šios įmokos priskirti palūkanoms – ji turėjo teisę arba atsisakyti priimti atsakovo įmoką (CK 6.54 straipsnio 5 dalis), arba priskirti ją pagrindinei prievolei (suteiktoms paslaugoms) apmokėti.
  16. Kadangi ieškovė neatsisakė priimti atsakovo įmokos, kolegija laikė, kad ja atsakovas padengė dalį skolos, kuri tokiu atveju vietoj pirmosios instancijos teismo priteisto 1 189 206,27 Lt (344 417,94 Eur) turėtų būti 1 147 151,45 Lt (332 238,02 Eur). Kadangi atsakovas 2013 m. lapkričio 25 d. 42 054,82 Lt (12 179,92 Eur) suma padengė dalį skolos, už laikotarpį nuo šios datos iki ieškinio teismui pateikimo, t. y. už 10 kalendorinių dienų, todėl nebuvo pagrindo skaičiuoti palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą. Kolegija sprendė, kad, taikant minėtą palūkanų apskaičiavimo principą, palūkanos nuo atsakovo sumokėtos sumos už šį laikotarpį sudaro 85 Lt (24,62 Eur), t. y. šia suma mažintinos apskaičiuotos 4905,07 Lt (1420,61 Eur) palūkanos ir iš atsakovo ieškovei priteistinos 4820,07 Lt (1395,99 Eur) palūkanos.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 29 d. nutarties dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys ir atitinkamai tarp bylos šalių paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba nagrinėjamą bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nurodyti teisiniai argumentai, kuriais remdamasis teismas atmetė atsakovo prašymą dėl bylos sustabdymo, pripažintini teisiškai nepagrįstais, nes:

27.1.1. neįvertinta, kad bylos sustabdymo būtinybė iki tol, kol įsiteisės Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1976-262/2015 (žr. šios nutarties 9 punktą), atsakovo buvo motyvuojama ne faktų prejudicija, o teismo sprendimo, kuris būtų priimtas kitoje byloje, privalomumu, jo res judicata teisine galia, o ši aplinkybė yra savarankiškas pagrindas stabdyti bylą;

27.1.2. nepagrįstai remtasi tuo, esą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013 (žr. šios nutarties 13 punktą), bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi, priimta byloje Nr. 3K-3-263/2013 (žr. šios nutarties 23 punktą), buvo nustatyti kitos bylos baigčiai reikšmingi prejudiciniai faktai, tačiau iš tikrųjų tose bylose teismo nurodyti faktai nesudarė įrodinėjimo (ginčo) dalyko;

27.1.3. teigdamas, esą atsakovo argumentai, susiję su Sutarties sudarymu, pažeidžiant policijos komisariato specialųjį teisnumą, sudarė šios bylos dalyką, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad šiuo klausimu nei teismo sprendime (civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013), nei kasacinio teismo teisėjų kolegijos nutartyje (civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2013) nepasisakyta dėl sandorio teisėtumo ir galiojimo pagal CK 1.82 straipsnio 2 dalį, 2.82 straipsnio 1 dalį, nes tokio klausimo nagrinėjimas galimas tik toje civilinėje byloje, kurioje įstatyme nurodyti subjektai dėl to pareiškia atitinkamą materialinį teisinį reikalavimą, o toks reikalavimas kitoje byloje nebuvo pareikštas;

27.1.4. teismas, teigdamas, esą restitucija negalima neteisėtos viešojo paslaugų pirkimo sutarties atveju, nepagrįstai neatsižvelgė į Sutarties tikslą ir jos pobūdį, konkrečiai į tai, jog ji kvalifikuotina kaip sutartis trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnis), o ieškovės interesą gauti atlyginimą už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą užtikrina Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalis, imperatyviai įtvirtinanti transporto priemonės savininko (valdytojo) piniginę prievolę atsiskaityti su tokio pobūdžio paslaugas suteikusiu ūkio subjektu.

    1. Teismas savo išvadas grindė tokiais faktais, kurie nebuvo įrodinėjimo dalykas kitose bylose ir kurie negalėjo būti CPK 182 straipsnio 2 punkto, 279 straipsnio 4 dalies požiūriu pripažįstami prejudiciniais. Be to, iš nutarties matyti, kad byloje Nr. e2-1976-262/2015 (žr. šios nutarties 9 punktą) nepagrįstai Sutarties kvalifikavimo klausimas buvo laikomas Sutarties turinio nustatymo klausimu, kuriam esą, pasak teismo, gali būti taikomas prejudicinių faktų institutas.
    2. Vien tas faktas, jog Sutarties 4.3 punkte nustatyta policijos komisariato piniginė prievolė, nesant kitoje byloje teismo išvadų dėl tokios Sutarties sąlygos teisėtumo ir galiojimo, nesudarė pakankamo pagrindo tenkinti ieškovės pareikštą ieškinio reikalavimą.
    3. Sutartis buvo sudaryta VPĮ įtvirtintu supaprastinto viešojo pirkimo, taikant įprastą komercinę praktiką, būdu (VPĮ 86 straipsnio 13 dalis, 119 straipsnis). Pagal VPĮ 86 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą sąlygą šiuo supaprastinto viešojo pirkimo būdu paslaugų pirkimo sutartis galėjo būti sudaroma tik tuo atveju, jeigu paslaugų pirkimo vertė mažesnė kaip 75 000 Lt (21 721,50 Eur) be PVM. Nurodyta paslaugų vertė vertintina kaip maksimali perkančiosios organizacijos mokėjimų suma, kuri gali būti mokama tiekėjui pagal tokią tvarką sudarytą paslaugų viešojo pirkimo sutartį, jeigu dėl didesnės vertės paslaugų teikimo ir tokių paslaugų apmokėjimo neįvykdomos atitinkamos viešojo pirkimo procedūros.
    4. Teismas privalėjo aiškintis, nagrinėti ir spręsti, ar ieškovės pareikštas reikalavimas dėl skolos priteisimo nereiškia Sutarties kainos dydžio keitimo VPĮ 18 straipsnio 8 dalies prasme ir (ar) naujos viešojo pirkimo sutarties sudarymo, kuriems turi būti taikomos viešojo pirkimo procedūros, taip pat ar ieškovės elgesys negali būti kvalifikuojamas kaip rizikos prisiėmimas. Teismas taip pat turėjo spręsti klausimą dėl skolos, priteistinos iš perkančiosios organizacijos (atsakovo) tiekėjai (ieškovei), dydžio sumažinimo.
    5. Ieškovės ieškinio reikalavimas priteisti skolą už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą už laikotarpį po Sutarties galiojimo pabaigos iki faktinio transporto priemonių atsiėmimo teismo turėjo būti kvalifikuojamas kaip reikalavimas dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo (CK 6.256 straipsnis), o ne kaip reikalavimas priteisti pareigą įvykdyti natūra (CK 1.138 straipsnio 4 punktas).
    6. MAPKSVPĮ taikytinas tik tuo atveju, kai skolininko piniginės prievolės atsiskaityti su kreditoriumi atsiradimo pagrindas yra komercinė sutartis, o iki 2013 m. kovo 1 d. galiojusioje redakcijoje – komercinis sandoris. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Sutarties sudarymas susijęs ne su policijos komisariato (vyriausiojo policijos komisariato) siekiu dalyvauti ūkinėje komercinėje veikloje, o su teritorinei policijos įstaigai priskirtos viešosios funkcijos atlikimu. Sutarties pagrindu ieškovės teikiamos paslaugos iš tikrųjų buvo teikiamos trečiųjų asmenų – transporto priemonių savininkų (valdytojų), o ne policijos komisariato (vyriausiojo policijos komisariato) naudai, taigi tretiesiems asmenims tenka ir piniginė prievolė atsiskaityti su ūkio subjektu, suteikusiu priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir naudojimo paslaugas (SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis).
    7. Sutarties 4.1 punkto sąlyga, inter alia, reiškia šalių susitarimą dėl palūkanų mokėjimo būtent pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalies normas (5 proc. dydžio metinės palūkanos), todėl galimybė taikyti kituose įstatymuose nustatytus palūkanų dydžius yra apribota. Pagal MAPKSVPĮ 1 straipsnio 3 dalies 3 punktą iš atsakovo negalėjo būti priteisiamos palūkanos už esą jo skolą, susidariusią už transporto priemonių saugojimą Sutarčiai pasibaigus (nuo 2011 m. vasario 15 d.), nes minėta įstatymo nuostata netaikoma palūkanoms, susijusioms su mokėjimais atlyginant nuostolius, o ieškovės reikalavimas, kad atsakovas sumokėtų transporto priemonių saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo Sutarties pabaigos iki faktiško daikto grąžinimo, kai daiktas buvo neatsiimtas laiku, iš esmės reiškia reikalavimą, kad ieškovei būtų atlyginti nuostoliai.
    8. Teismas skundžiama nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl ieškinys buvo patenkintas iš dalies: patenkintų reikalavimų dalis sudarė 88,82 proc., o atmestų – 11,18 proc. Teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 2, 5 dalimis, 96 straipsnio 1 dalimi, privalėjo paskirstyti šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas ne tik apeliacinės instancijos teisme, bet ir tas išlaidas, kurias šalys turėjo ar nuo jų mokėjimo buvo atleistos pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, kad iš atsakovo ieškovei turėjo būti priteista 1275 Eur jos turėtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti; iš atsakovo valstybei turėjo būti priteista 3344 Eur žyminio mokesčio, jo mokėjimas ieškovei buvo atidėtas; iš ieškovės valstybei turėjo būti priteista 421 Eur žyminio mokesčio, jo mokėjimas ieškovei buvo atidėtas.
  1. Ieškovė UAB „Efektyvios investicijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Nagrinėjamu atveju nebuvo nei kasatoriaus nurodomo privalomo bylos sustabdymo pagrindo (CPK 163 straipsnio 3 punktas), nei kitų privalomųjų ar fakultatyvinių bylos sustabdymo pagrindų. Šioje byloje prašoma iš kasatoriaus priteisti skolą už transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą, ieškinio reikalavimas grindžiamas CK ir Sutartimi. Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1976-262/2015 kasatorius savo reikalavimą iš esmės grindė galimu Sutarties prieštaravimu VPĮ, ginčijo Sutartį remdamasis CK 1.82 straipsnio 2 dalimi ir 2.84 straipsnio 1 dalimi, esą teisiškai ydinga, kad Sutarties 4.1, 4.3 punktai nustato kasatoriaus pareigą atsiskaityti su ieškove už jos suteiktas kitų asmenų transporto priemonių transportavimo ir saugojimo paslaugas. Tai reiškia, kad tiek ieškinių pagrindas, tiek jų dalykas bylose, taip pat ir jose nustatytinos aplinkybės, yra skirtingi. Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-1976-262/2015, priešingai nei teigia kasatorius, nesusijusi su mokėjimų už ieškovės suteiktas paslaugas dydžiu ir ieškinys joje (byloje) buvo pareikštas tik po to, kai atsakovui nepavyko išvengti prievolių pagal Sutartį vykdymo (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo civilinė byla pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovei UAB „Efektyvios investicijos“ dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir prievolių vykdymo, bylos Nr. 2-4846-599/2011; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2A-2453-619/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-380/2014).
    2. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1717/2013 (jose, inter alia, konstatuota, kad ginčo transporto priemonių saugojimo metu priimti nutarimai dėl jų konfiskavimo ir jų savininku tapo valstybė, neatleidžia atsakovo nuo pareigos įvykdyti sutartinę prievolę atsiskaityti su ieškove už suteiktas paslaugas), neturi šiai bylai prejudicinės galios, nes pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys.
    3. Nors kasatorius neigia savo įstatymo suteiktą pareigą saugoti paimtas, konfiskuotas ar kitais pagrindais kasatoriaus žinioje atsiradusias transporto priemones, tačiau tai patvirtina tiek jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai, tiek Sutartis. Sutartiniai teisiniai santykiai siejo tik ieškovę ir atsakovą, o ne trečiuosius asmenis; kasatoriaus statusas šiuo atveju neturi esminės įtakos šalių teisių ir pareigų apimčiai (po Sutarties sudarymo tiek Vilniaus rajono policijos komisariatas, tiek ir jo teisių bei pareigų perėmėjas (kasatorius) kurį laiką vykdė prisiimtus įsipareigojimus).
    4. Šioje byloje remiantis prejudiciniais faktais nustatyta, kad Sutartis kvalifikuota kaip mišri, turinti pasaugos sutarties ir atlygintinų paslaugų sutarties elementų, o ne kaip kito asmens reikalų tvarkymo; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 24 d. nutartyje, bylos Nr. 3K-3-380/2014, nurodyta, kad iš naujo nevertintinos aplinkybės dėl Sutarties atitikties kasatoriaus steigimo dokumentams ir jo veiklos tikslams, kadangi dėl to jau pasisakyta ankstesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 3K-3-263/2013 (žr. šios nutarties 23 punktą).
    5. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad Sutartis buvo sudaryta pažeidus imperatyviąsias VPĮ normas, nes Sutartis galiojo nuo sudarymo momento (2008 m. vasario 14 d.) iki  galiojimo termino pabaigos (2011 m. vasario 14 d.), per tą laiką Sutartis ne tik nebuvo pripažinta negaliojančia, bet ir nebuvo nutraukta, pakeista. Net jei Sutartis būtų kvalifikuojama kaip prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms, tai neturėtų įtakos kasatoriaus pareigai sumokėti už paslaugas, suteiktas jam pagal Sutartį. 
    6. Nors Sutarties galiojimo terminas baigėsi 2011 m. vasario 14 d., tačiau tai nereiškia, kad dėl to pasibaigė visos kasatoriaus prievolės ieškovei. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013 (žr. šios nutarties 13 punktą), skaičiuodamas pagal Sutarties priede Nr. 3 nurodytus įkainius, ieškovei priteisė iš atsakovo skolą už laikotarpį po Sutarties nutraukimo, nes pastarasis nebuvo sumokėjęs už suteiktas paslaugas ir neatsiėmęs ieškovei perduotų saugoti transporto priemonių (transporto priemones atsakovas pradėjo pasiimti tik po minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo). Taigi šiuo klausimu jau yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, todėl šioje byloje nėra jokio juridinio ir faktinio pagrindo klausimą spręsti kitaip.
    7. Iš esmės MAPKSVPĮ reglamentavimas nepasikeitė (tiek redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 1 d., tiek redakcija, galiojusi nuo 2013 m. kovo 1 d.): komercinis sandoris (komercinė sutartis) – tai sandoris (sutartis) tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų (viešųjų subjektų), pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Sutartis buvo komercinis sandoris (komercinė sutartis) MAPKSVPĮ 2 straipsnio 1 dalies prasme, nes ieškovė už atlyginimą suteikė kasatoriui paslaugas, todėl ginčo santykiui ši specialioji teisės norma, turinti viršenybę prieš CK 6.210 straipsnį, taikyta pagrįstai.
    8. Įstatymų leidėjas expressis verbis nustatė, kad pasaugos davėjas ir pasibaigus pasaugos sutarčiai privalo mokėti atitinkamą atlyginimą, t. y. sutartyje nustatytą atlyginimą už tolesnį daikto saugojimą (CK 6.840 straipsnio 1, 4 dalys). Tai reiškia, kad ir po 2011 m. vasario 14 d. kasatoriaus pareiga sumokėti už transporto priemonių pervežimą ir saugojimą nepasibaigė, atitinkamai nepasibaigė ir jo pareiga mokėti MAPKSVPĮ nustatytas palūkanas.
    9. Apeliacinės instancijos teismas iš tikrųjų neišsprendė klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme perskirstymo. Tačiau šis klausimas spręstinas ne per kasaciją, o per teismo sprendimo trūkumų šalinimo institutą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas nepaskirstė ir išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, todėl ieškovė kreipėsi į šį teismą dėl papildomo sprendimo (nutarties) priėmimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl bylos sustabdymo

 

  1. Bylos nagrinėjimo sustabdymo institutą reglamentuojančiuose CPK 163 ir 164 straipsniuose įtvirtinti atvejai, kai teismas privalo arba turi teisę sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje (kitose neišnagrinėtose bylose) yra tiesioginis prejudicinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinės reikšmės priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. N. S. v. V. M. , bylos Nr. 3K-3-942/2000; 2001 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. O. v. UAB „Presas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-880/2001; išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Naujasis turgus“ v. UAB „Kauptė ir kt., bylos Nr. 3K-7-248/2002; kt.). Taigi civilinės bylos nagrinėjimas šiuo pagrindu sustabdomas tada, kai dvi ar daugiau neišnagrinėtų bylų yra taip susijusios, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdytai bylai.
  2. Tam, kad būtų galima nuspręsti, yra tarp dviejų bylų nurodytas ryšys ar ne, įmanoma visus teisiškai reikšmingus faktus nustatyti nagrinėjamoje byloje ar ne, galima tik nustačius ir įvertinus visas su konkrečioje nagrinėjamoje byloje pareikštais reikalavimais susijusias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Panevėžio žemprojektas“ v. Infrastruktūros plėtros departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-459-611/2015).
  3. Nagrinėjamos bylos dalyką sudarė ieškovės reikalavimas priteisti iš kasatoriaus atlyginimą už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą pagal Sutartį, kurios teisėtumas ir galiojimas buvo ginčijamas kitoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, nurodė, kad restitucija paslaugos pirkime negalima, nes perkančiajai organizacijai, gavusiai pagal Sutartį paslaugų įvykdymą, būtų priteisiamos ir už šias paslaugas sumokėtos lėšos, nors tiekėjai grąžinti jos suteiktų paslaugų neįmanoma, todėl sprendė, jog byloje, kurioje ginčijamas Sutarties teisėtumas ir galiojimas, priimtas sprendimas neturės įtakos ieškovės teisei reikalauti apmokėti suteiktas paslaugas.
  4. Nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pripažino negaliojančia Sutartį nuo jos sudarymo momento. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 17 d. nutartimi konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas dėl viešųjų pirkimų vykdymo įprastos komercinės praktikos būdu pagrįstai ginčo Sutartį pripažino niekine kaip prieštaraujančią imperatyviosioms VPĮ normoms bei viešųjų pirkimų principams, todėl ši apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-469/2016). Taigi nurodytoje byloje nustatytas turintis prejudicinę reikšmę faktas, kad Sutartis, kurios pagrindu pareikštas reikalavimas priteisti atlyginimą už suteiktas paslaugas, yra niekinė. Skirtingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje sprendžiamas ne restitucijos, o šalių tarpusavio atsiskaitymo už paslaugas, suteiktas pagal pripažintą niekine Sutartį, klausimas.
  5. Pripažinus sutartį niekine kyla niekinio sandorio padarinių taikymo klausimas. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiškai reikšmingas ryšys tarp tokių vienu metu nagrinėjamų bylų pasižymi tuo, kad Sutartį pripažinus niekine išnyktų teisinis pagrindas atsiskaityti pagal jos sąlygas.
  6. Išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: tais atvejais, kai vienoje byloje pareiškiamas ieškinys dėl atsiskaitymo pagal sutartį, o kitoje byloje tokią sutartį prašoma pripažinti niekine, byla dėl mokėjimų pagal ginčijamą paslaugų teikimo sutartį turėtų būti sustabdoma, kol įsiteisės teismo sprendimas byloje dėl sutarties galiojimo.
  7. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tarp dviejų vienu metu nagrinėjamų bylų (mokėjimo pagal Sutartį priteisimo ir Sutarties pripažinimo negaliojančia (niekine) buvo tiesioginis ryšys, tačiau atsakovo kasacinį skundą nagrinėja atsižvelgdama į pasikeitusias aplinkybes ir dėl ieškovės reikalavimo pasisako atsižvelgdama į tai, kad kasacinis teismas galutine nutartimi sutarties teisėtumą jau įvertino.

 

Dėl niekinio sandorio negaliojimo pasekmių

 

  1. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką viešojo pirkimo sutartys, kurių teisėtumas kvestionuojamas dėl ydingų konkurso sąlygų, neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų pirkimo procedūrų metu ar sudarant sutartį (ar kitais atvejais), iš esmės pripažįstamos negaliojančiomis kaip niekiniai sandoriai (CK 1.78 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-145/2010; kt.).
  2. Tai, kad sandoris negalioja ab initio (nuo jo sudarymo momento), reiškia, kad jis jo šalims nesukuria teisinių padarinių, išskyrus tuos, kurie susiję su jo negaliojimu. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad sandorio pripažinimas niekiniu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms iš esmės reiškia konstatavimą, kad jis de jure neegzistuoja (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju teismai sprendžia dėl negaliojančio sandorio padarinių (restitucijos) ar dėl kitu pagrindu atsiradusios šalių tarpusavio prievolės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „G4S Lietuva“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-564-469/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  3. Pagal bendrąją taisyklę niekiniai sandoriai negalioja ab initio (nuo jų sudarymo momento), tačiau tai savaime nereiškia, kad įvykę juridiniai faktai nesukėlė jokių pasekmių. Iš esmės ir niekiniai sandoriai sukelia tam tikrus materialius (faktinius) padarinius, kadangi net ir niekiniai sandoriai jau galėjo būti įvykdyti, nes jų pagrindu galėjo būti perleistas turtas ar, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju, suteiktos paslaugos. Nagrinėjamos bylos atveju konstatuotina, kad Sutartis, nors ir buvo sudaryta nesilaikant imperatyviųjų VPĮ normų, vis dėlto sukėlė tas pasekmes, kurių šalys siekė – ieškovė transportavo ir saugojo transporto priemones, t. y. neįmanoma paneigti šių paslaugų teikimo fakto.
  4. Kaip ne kartą pažymėta, Sutartis ankstesniame procese kasacinio teismo buvo pripažinta niekine (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-469/2016). Atsižvelgdama į prieš tai nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas nagrinėjamoje byloje iš atsakovo priteisti užmokestį (skolą) už suteiktas paslaugas kvalifikuotinas kaip reikalavimas išspręsti niekinio sandorio padarinių klausimą. Šalių ginčus sprendę teismai dėl to iš esmės nesprendė (arba sprendė netinkamai), todėl kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo aspektais dėl to pasisako.
  5. Sandorį pripažinus negaliojančiu nė viena jo šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos sandorio šalies sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus universiteto Onkologijos institutas v. UAB „Senasis sodas“, bylos Nr. 3K-3-53-701/2016).
  6. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad dėl sandorio pripažinimo niekiniu tarp šalių gali būti taikomi pirmiau nurodyti negaliojančio sandorio padariniai (restituciją, nepagrįstą turto gavimą ar praturtėjimą bei kitus padarinius reglamentuojančios nuostatos), konstatuoja, jog tiek nagrinėjamos bylos, tiek kitais atvejais būtina aiškiai nustatyti, kokios teisės normos, kuriomis šie padariniai reglamentuojami, atitinkamu atveju turi būti taikomos. Tai svarbu ne tik siekiant užtikrinti tinkamą teisės normų taikymą ir teisingą ginčo sprendimą, bet kartu ir kreditoriui priteisiant adekvatų jo naudai vykdytinos piniginės prievolės dydį (apimtį).
  7. Iš nuoseklios kasacinio teismo praktikos matyti, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai; kai turtas gautas sandorio pagrindu, jo išreikalavimui visų pirma taikytinas sandorio negaliojimo institutas, o CK taisyklės, reglamentuojančios be pagrindo gauto turto ar nepagrįsto praturtėjimo grąžinimą, sandorio negaliojimo atveju gali būti taikomos tik subsidiariai – jeigu restitucijos nepakanka visiškam pažeistų asmens teisių apgynimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Utvilsta“ v. IĮ „Utenos stogai“, bylos Nr. 3K-3-140/2010, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). 
  8. Nagrinėjamoje byloje pirmiausia spręstina dėl restitucijos tarp šalių taikymo galimybės. Šiame kontekste pažymėtina, kad CK šeštojoje knygoje įtvirtintos restitucijos taisyklės (CK 6.147–6.151 straipsniai) yra labiausiai pritaikytos tiems atvejams, kai šalys negaliojančio sandorio pagrindu abipusiškai apsikeitė tam tikru turtu (gėrybėmis), o pats sandoris pripažintas negaliojančiu ab initio – tokiais atvejais turtas gali ir turi būti grąžintas natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims – tuomet restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.
  9. Kaip nurodyta pirmiau, nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti skolą (nesumokėtą užmokestį už suteiktas transporto priemonių transportavimo ir pasaugos paslaugas). Taigi ji reikalauja, kad kita šalis įvykdytų jai tenkančią piniginę prievolę, kildinamą iš Sutarties, kuri teismų ankstesniame procese pripažinta niekine. Vadinasi, pinigai už suteiktas paslaugas, kaip šios prievolės objektas, nebuvo sumokėti, o reikalavimas įvykdyti tokią piniginę prievolę nėra perleisto turto grąžinimas.
  10. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl panašios teisinės situacijos, yra konstatavęs, kad tokio ginčo atveju piniginės prievolės atsakovui nustatymas reiškia ne šalių grįžimą į buvusią teisinę situaciją (status quo), o esamo teisinio intereso užtikrinimą, gynimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Specialusis autotransportas“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-30-378/2016). Kai pagal negaliojančiu pripažintą sandorį šalys pagal suderėtas sąlygas nėra abipusiškai apsikeitusios materialiomis ar nematerialiomis vertybėmis, nekyla pagrindo šiems subjektams taikyti restitucijos kaip niekinio sandorio padarinio.
  11. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje restitucija laikytina netinkamu (netaikytinu) ieškovės teisių gynybos būdu, spręstina dėl subsidiarių teisės gynybos būdų, t. y. dėl kitais pagrindais atsiradusios prievolės, a fortiori nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.242 straipsnis) ar be pagrindo įgyto turto grąžinimo (CK 6.237 straipsnis).
  12. Pirmiau nurodytoje 2016 m. vasario 4 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-30-378/2016) kasacinis teismas pažymėjo, kad nors pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą apima ir atvejus, kai prievolės įvykdymas nesusijęs su daikto perdavimu, o tik su tam tikrų paslaugų suteikimu (CK 6.237 straipsnio 5 dalis), bet kokiu atveju turi būti nustatyta, jog viena šalis iš kitos be teisinio pagrindo, inter alia, pripažinus jų sandorį negaliojančiu ab initio, gavo tam tikrą materialią ar nematerialią gėrybę. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovė suteikė transporto priemonių transportavimo ir pasaugos paslaugas, todėl konstatuotina, jog kasatorius tam tikras nematerialias gėrybes iš ieškovės gavo.
  13. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje be pagrindo įgyto turto grąžinimą reglamentuojančios teisės normos netaikytinos, nes atsakovas pagal Sutartį ekonominę naudą gavo netiesiogiai. Kai kreditorius skolininko interesais perleidžia turtą ar suteikia paslaugas, bet šis perleidimas yra netiesioginis, t. y. skolininkas pats nedisponuoja turtu ar ne jam tiesiogiai buvo suteikta paslauga, tokiu atveju be pagrindo įgyto turto skolininkas objektyviai negali grąžinti, o CK 6.237 straipsnio nuostatos netaikytinos.
  14. Tokiu atveju CK 6.239 straipsnyje nustatyta, kad jeigu be pagrindo įgijęs turto asmuo šį turtą neatlygintinai perduoda trečiajam asmeniui, tai pareiga jį grąžinti pereina trečiajam asmeniui. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmiau nurodyta nuostata netaikytina, nes tretiesiems asmenims buvo perduotas ne daiktas, o suteiktos paslaugos, be to, netgi šios paslaugos vertę atitinkančios piniginės prievolės vykdymas iš trečiųjų asmenų prieštarautų tiek Sutarties nuostatoms dėl atsiskaitymo, dėl kurio spręsta ankstesniuose teismo procesuose, tiek kasacinio teismo praktikai dėl tiekėjams tenkančios rizikos pagal viešojo pirkimo sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „4 DEBT“ v. Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-456/2014, ir joje nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) jurisprudenciją).
  15. Šiame kontekste kasacinio teismo konstatuota, kad viešojo pirkimo sutartis – atlygintinis sandoris, sprendžiant dėl jo atlygintinumo, vertinama jos ekonominė nauda perkančiosioms organizacijoms ir tiekėjams; dėl perkančiosioms organizacijoms tenkančios naudos pažymėtina, kad sandorio kvalifikavimas kaip viešojo pirkimo sutarties priklauso nuo pirkimo objekto, o ne nuo jo paskirties; nedaromas skirtumas tarp viešojo pirkimo sutarčių, kurias perkančiosios organizacijos sudarė įgyvendindamos užduotį tenkinti viešojo intereso poreikius, ir sutarčių, kurios visiškai nesusijusios su tokia užduotimi; dėl to tam, kad sutarties sudarymui būtų privalu taikyti VPĮ, nebūtina, jog galutinę naudą iš jos gautų perkančioji organizacija; tai, kad perkančioji organizacija negauna (ar ne visada gauna) tiesioginės naudos iš viešojo pirkimo sutarties, kaip jos rezultato, ypač kai atlieka viešąsias, įstatymų suteiktas funkcijas, nereiškia, kad sutarties sudarymas jai neturi ekonominės vertės, nes būtent viešojo pirkimo sutarties sudarymas jai leidžia pirmiau nurodytas funkcijas įgyvendinti (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2014, ir joje nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją).
  16. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje dėl ieškovės reikalavimo spręstina taikant nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.242 straipsnis).
  17. Kasacinio teismo konstatuota, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turto, bet ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius; tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos:

52.1. turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų;

52.2. turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių;

52.3. turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo;

52.4. atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.);

52.5. nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį;

52.6. šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos;

52.7. ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistų teisių kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Redco“ v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-196/2011, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką bei Teisingumo Teismo jurisprudenciją).

  1. Nagrinėjamoje byloje yra įvykę teisiškai reikšmingi faktai, kurie yra pakankami šios nutarties 52 punkte nurodytoms prielaidoms konstatuoti: atsakovo (kasatoriaus) užsakymu suteiktos transporto priemonių transportavimo ir saugojimo paslaugos; šias paslaugas suteikė ieškovė savo sąskaita; pripažinus Sutartį niekine ab initio, ieškovės suteiktos paslaugos neturi teisinio pagrindo; ieškovė, kuri šias paslaugas teikė, patyrė tam tikrų sąnaudų; kt.
  2. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse akcentavo perkančiosios organizacijos pareigą užtikrinti tinkamą VPĮ reikalavimų vykdymą, viešųjų pirkimų principų laikymąsi ir tikslo pasiekimą, objektyviai ir kruopščiai vykdyti viešojo pirkimo procedūras. Jei ši nevykdo ar vykdo netinkamai pareigas, išplaukiančias iš VPĮ, jai turi tekti neigiami padariniai; jei būtų priešingai, galėtų kilti situacijos, kai perkančioji organizacija pasinaudotų ar turėtų naudos iš savo neteisėtų veiksmų; tai suponuo perkančiosios organizacijos nepagrįsto praturtėjimo grėsmę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-320/2011; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Daikaras“ v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-656/2013; kt.).
  3. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad tiekėjai turi teisėtų lūkesčių dėl viešojo pirkimo procedūrų ir sutarties vykdymo teisėtumo bei perkančiosios organizacijos sutartinių įsipareigojimų tinkamo įvykdymo; šie lūkesčiai teismo ginami tiek, kiek jų neriboja VPĮ ar kitas teisės aktas (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).
  4. Ankstesniame kasaciniame procese, kuriame buvo sprendžiama dėl šalių Sutarties teisėtumo ir galiojimo, konstatuota, kad bet kokiu atveju pirkimo laimėtojo išrinkimas negalėjo būti vykdomas paprastos apklausos būdu, apie konkursą iš anksto nepaskelbus įstatymų nustatyta tvarka. Tokiais pirkimą organizavusios institucijos veiksmais šiurkščiai pažeistos VPĮ nuostatos, neužtikrinta tiekėjų konkurencija (pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-90-469/2016, 47 punktas).
  5. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.
  6. Plėtodama šios nutarties 54 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką išplėstinė teisėjų kolegija formuoja tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: tuo atveju, kai tiekėjas pareiškia ieškinį perkančiajai organizacijai dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas pagal sutartį, kuri pripažįstama niekine, ieškovo reikalavimas (atsiskaitymo pagal sandorį klausimas) nagrinėtinas remiantis taisyklėmis, reglamentuojančiomis niekinio sandorio padarinių taikymą, ir nustačius, kad tokios sutarties pagrindu atsakovo užsakymu paslaugos faktiškai buvo suteiktos, taikytinos be pagrindo įgyto turto ar nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.237 straipsnio 1 dalis, 6.240 straipsnis, 6.242 straipsnio 1 dalis).
  7. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius, kaip viešąjį interesą tenkinantis subjektas, įgyvendindamas jam įstatymų priskirtas funkcijas, turėjo pareigą administruoti sulaikytas, konfiskuotas ar paimtas transporto priemones ir, vykdydamas šią pareigą, turėjo teisę sudaryti atitinkamas sutartis, užtikrinančias minėtų funkcijų įgyvendinimą, todėl tai, kad viešojo pirkimo sutartis pripažintina niekine, savaime nereiškia, kad už ieškovės suteiktas paslaugas neturi būti atlyginta, nes tai reikštų kasatoriaus nepagrįstą praturtėjimą (sutaupymą) ieškovės sąskaita.

 

Dėl kasacinio teismo praktikos dėl šalių atsiskaitymo pagal niekinį viešojo pirkimo sandorį ir procesinės bylos baigties

 

  1. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, būtina išspręsti šalių tarpusavio atsiskaitymo klausimą, nes, kaip nurodyta pirmiau, ginčo šalys pripažintą niekine Sutartį vykdė, t. y. ieškovė transportavo ir saugojo transporto priemones, kurias atsakovas, vykdydamas jam įstatymais suteiktas viešąsias paslaugas, buvo sulaikęs, konfiskavęs ir paėmęs, taip pat iki kylant ginčui už teikiamas paslaugas mokėjo. Atsiskaitymas pagal pripažintos niekine Sutarties sąlygas negalimas, todėl teismas turėtų nustatyti teisingą atlyginimą už suteiktas transporto priemonių saugojimo paslaugas tiek, kiek tokiomis aplinkybėmis būtų susitarę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).
  2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje dėl šalių atsiskaitymo pagal niekine pripažintą viešojo pirkimo sutartį (ar jos pakeitimą), pirma, pateiktos skirtingos teisės aiškinimo taisyklės, antra, piniginės prievolės apimtis ne visuomet siejama su atsiskaitymu pagal analogiškus sandorius, t. y. rinkos vertę. Pavyzdžiui, dėl neteisėto viešojo pirkimo sutarties keitimo kasacinis teismas sprendė, kad, siekiant išvengti nepagrįsto pirkėjo praturtėjimo, pastarasis pardavėjui už papildomai suteiktas paslaugas turi atlyginti pagal pakeistos sutarties nuostatas (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564-469/2015); dėl neteisėto papildomų darbų įsigijimo, kuris kasacinio teismo kvalifikuotas ne kaip viešojo pirkimo sutarties keitimas, o kaip naujo sandorio sudarymas, spręsta didžiąją dalį tiekėjo sąnaudų atlyginti pagal sutarties nuostatas, o dėl likusios dalies nuspręsta tiekėjo reikalavimą apskritai atmesti (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).
  3. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgdama į teismo precedentų keitimo taisykles ir jų taikymo poreikį nagrinėjamoje byloje (šiame kontekste žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Eurovia Lietuva“ v. Ukmergės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-7-32/2013, ir joje nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją), kyla objektyvus poreikis keisti ligšiolinę kasacinio teismo praktiką dėl tiekėjo naudai vykdytinos perkančiosios organizacijos piniginės prievolės teismui viešojo pirkimo sutartį pripažinus negaliojančia ab initio.
  4. Sprendžiant dėl teisingo ir perkančiosios organizacijos nepagrįstą sutaupymą atitinkančio atlyginimo tiekėjui, šios nutarties 60 punkte apibrėžtų paslaugų kainos nustatymo kriterijumi pirmiausia galėtų būti duomenys apie pagal analogiškus (dėl to paties ar panašaus pirkimo objekto) ir panašiu metu teisėtai paskelbtus bei vykdytus (pvz., nagrinėjamu atveju ne pagal įprastą komercinę praktiką) viešuosius pirkimus sudarytų viešojo pirkimo sutarčių nuostatas dėl kainos (įkainių), tačiau bet kuriuo atveju šio atlyginimo dydis negalėtų būti didesnis, negu yra pareikštas ieškovo reikalavimas (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB 1-asis vertimų biuras v. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-705/2013).
  5. Jei analogiškų viešojo pirkimo sutarčių, sudarytų panašiu kaip pripažinto negaliojančio sandorio sudarymo metu, kainos (įkainių) teismas negalėtų nustatyti, jis galėtų vertinti sandorių, sudarytų panašiu metu tarp privatinės teisės reguliuojamų teisės subjektų (t. y. būtų galima vertinti ne viešojo pirkimo sutarčių, o kitų sandorių), vertę. Teisingo atlyginimo nustatymui taip pat gali būti taikomi ir kiti metodai (pvz., paskirta teismo ekspertizė).
  6. Visais atvejais turėtų būti atsižvelgiama į teikiamų paslaugų apimtį (transportuotų ir saugotų transporto priemonių kiekį, saugojimo trukmę ir pan.), nuo to taip pat galėtų priklausyti suteiktų paslaugų vertė.
  7. Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: tais atvejais, kai pripažįstama niekine viešojo paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią faktinis paslaugų teikimas jau yra įvykęs ir restitucija natūra yra negalima (nes prievoles pagal šią sutartį įvykdė tik tiekėjas), atlyginimo dydis už suteiktas paslaugas negali būti nustatomas pagal negaliojančios sutarties sąlygas, o perkančiosios organizacijos nepagrįsto sutaupymo vertė apskaičiuotina pagal analogiško sandorio vertės kriterijų (ar kitus teisingo atlyginimo metodus).
  8. Priešingas aiškinimas paneigtų VPĮ tikslus ir suteiktų negaliojančiai sutarčiai teisėtai sudarytos sutarties galią, taip paneigiant pačią sandorių pripažinimo negaliojančiais logiką, pagal kurią negaliojantis sandoris negali sukelti tų pasekmių, kurių šalys siekė sudarydamos sandorį (žr. pagal analogiją pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-378/2016, 38 punktą).
  9. Kadangi sandoris, kurio pagrindu ieškovė kreipėsi į teismą, pripažintas niekiniu, kasatoriaus argumentai dėl MAPKSVPĮ taikymo bylos baigčiai tampa nereikšmingi. Šis įstatymas taikomas tik tuo atveju, kai skolininko piniginės prievolės (skolininko prievolės atsiskaityti su kreditoriumi) atsiradimo pagrindas yra komercinė sutartis, todėl, Sutartį pripažinus niekine ab initio, plačiau dėl šio įstatymo nuostatų taikymo išplėstinė teisėjų kolegija nepasisako.
  10. Remdamasi nurodytais motyvais, išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso bei materialiosios teisės normas, neatsižvelgė į tai, kad tarp šalių kitame procese vyko ginčas dėl Sutarties teisėtumo ir galiojimo, todėl ieškovės reikalavimą išsprendė pagal niekinio sandorio sąlygas, o ne šios nutarties 6364 punktuose nuodytus kriterijus, todėl nevisiškai atskleidė bylos esmę. Visos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teismų procesinius sprendimus panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Kadangi skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a:

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Gintaras Kryževičius

Rimvydas Norkus

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys

Dalia Vasarienė

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • e2-1976-262/2015
  • 2-357-577/2013
  • CK6 6.54 str. Įmokų paskirstymas
  • CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • CK1 1.82 str. Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • 3K-3-297/2011
  • CPK 163 str. Privalomasis bylos sustabdymas
  • 3K-3-263/2013
  • CK6 6.191 str. Sutartis trečiojo asmens naudai
  • CPK 182 str. Atleidimas nuo įrodinėjimo
  • CK6 6.256 str. Sutartinės atsakomybės atsiradimo pagrindas
  • CK1 1.138 str. Civilinių teisių gynimas
  • CK6 6.210 str. Palūkanos
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • 2-4846-599/2011
  • 3K-3-380/2014
  • 2A-1717/2013
  • CPK
  • 3K-3-459-611/2015
  • CK1 1.78 str. Niekiniai ir nuginčijami sandoriai
  • 3K-3-564-469/2015
  • e3K-3-90-469/2016
  • 3K-3-53-701/2016
  • 3K-3-140/2010
  • 3K-3-30-378/2016
  • CK6 6.237 str. Pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą
  • 3K-3-456/2014
  • CK6 6.242 str. Nepagrįstas praturtėjimas
  • 3K-3-196/2011
  • 3K-3-320/2011
  • 3K-3-656/2013
  • 3K-7-32/2013
  • 3K-3-705/2013