Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-233-2010].doc
Bylos nr.: 3K-3-233/2010
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
4. BYLOS, KYLANČIOS IŠ DAIKTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ
4.2. Bylos dėl nuosavybės teisių atkūrimo
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.3. Daiktinė teisė
2.3.2 Nuosavybės teisė:
2.3.2.2. Nuosavybės teisės įgyvendinimas
2.3.2.9. Bendrosios nuosavybės teisė:
2.3.2.9.1. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė

                     Civilinė byla Nr. 3K-3-233/2010

                                   Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 30.9.1 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gegužės 25 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Juozo Šerkšno,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. M. D. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. M. D. ieškinį atsakovei R. T. ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

  1. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės įgyvendinimo ir naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise nustatymo tvarką, aiškinimo ir taikymo.

Ginčo šalys yra nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) bendraturtės: ieškovei asmeninės nuosavybės teise pagal 1989 m. lapkričio 9 d. paveldėjimo teisės liudijimą priklauso 48/100 dalys gyvenamojo namo, pažymėto indeksu (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo priestatai, pažymėti indeksais (duomenys neskelbtini), rūsys po patalpomis, pažymėtomis indeksais (duomenys neskelbtini), 32/100 dalys ūkio pastato, pažymėto indeksu (duomenys neskelbtini), 32/100 dalys kiemo statinių; atsakovei nuosavybės teise pagal 2005 m. lapkričio 11 d. paveldėjimo teisės liudijimą priklauso 52/100 dalys gyvenamojo namo, pažymėto indeksu (duomenys neskelbtini), 68/100 dalys ūkio pastato, pažymėto indeksu (duomenys neskelbtini), 68/100 dalys kiemo statinių. Atsakovė 2008 m. liepos mėnesio pradžioje nugriovė gyvenamojo namo priestatą, pažymėtą (duomenys neskelbtini), kuris ribojosi su gyvenamojo namo dalimi, tenkančia naudotis atsakovei. Priestatas buvo pastatytas iš lentų, sutvirtintas skarda, dengtas šiferio stogu, medinėmis grindimis. Ieškovės teigimu, atsakovė pažeidė bendrosios nuosavybės valdymo tvarką. Atsakovė neleido ieškovei naudotis koridoriumi, nors pagal 1972 m. gruodžio 12 d. nekilnojamojo turto pirkimopardavimo sutartyje nustatytą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką 2,55 kv. m ploto koridoriumi, pažymėtu indeksu (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo bendraturčiai naudojosi bendrai. Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atstatyti prie gyvenamojo namo stovėjusį priestatą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), į pradinę padėtį, sudėti į priestatą iš nugriautojo priestato išneštus ten buvusius daiktus, atsakovei per teismo sprendimu nustatytą terminą neatlikus nurodytų darbų, leisti ieškovei atlikti priestato atstatymo darbus, įpareigojant atsakovę sumokėti priestato atstatymo kainą bei medžiagų išlaidas; įpareigoti atsakovę netrukdyti ieškovei naudotis gyvenamojo namo koridoriumi.

Atsakovė pareiškė priešieškinį ir prašė atidalyti jos dalį iš bendrosios jos ir ieškovės nuosavybės pastate, pažymėtame indeksu  (duomenys neskelbtini), atsakovei priteisiant visą ūkio pastatą, o ieškovei iš atsakovės priteisiant 608 Lt kompensaciją. Ji nurodė, kad, ieškovei nesutikus tvarkyti aplinkos, ji nuėjo į savivaldybę, kur architektas informavo, jog, norint nugriauti priestatą, nereikėjo leidimo, todėl nugriovė priestatą; prašė ieškovės leidimo, bet ši nesutiko. Sandėliukas buvo iš supuvusių lentų, apkaltų skardos gabaliukais, šiferis sutrūnijęs, stoge buvo plyšys, pro jį lijo ir į namo vidų bėgo vanduo, siena drėko. Ieškovei priklausė tik sandėliuko dalis, už ją atsakovė siūlė sumokėti 608 Lt kompensaciją. Atsakovė, pareikšdama atsikirtimus dėl naudojimosi koridoriumi, nurodė, kad koridorius buvo jos nuosavybė, nuo 1984 metų ieškovė šia patalpa nevaikščiojo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovę per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyta tvarka atstatyti prie gyvenamojo namo, plane pažymėtu indeksu (duomenys neskelbtini), ten stovėjusį priestatą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), į pradinę padėtį, sudėti į priestatą iš nugriautojo priestato išimtus ten buvusius daiktus; per teismo sprendimu nustatytą terminą atsakovei neatlikus nurodytų darbų, ieškovė turės teisę atlikti šiuos veiksmus ir išieškoti iš atsakovės išlaidas; atmetė ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovę netrukdyti ieškovei naudotis koridoriumi, priešieškinio reikalavimus. Teismas, spręsdamas klausimą dėl priestato atstatymo, nustatė, kad ieškovė nuosavybę į ginčo objektus įgijo 1989 m. lapkričio 9 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu po jos tėvo mirties, o šispagal 1972 m. gruodžio 12 d. nekilnojamojo turto pirkimopardavimo sutartį, kurioje nustatyta, kad pirkėjui naudojimuisi atiteko gyvenamosios patalpos: kambarys, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), aukštas ir palėpės virš šio kambario, koridoriumi, pažymėtu indeksu (duomenys neskelbtini), pirkėjas naudojosi bendrai su kitu bendrasavininkiu; pirkėjas nuolat naudojosi priestato, pažymėto indeksu (duomenys neskelbtini), dalimi iš vakarų pusės. Teismas, remdamasis sutarties sudarymo metu rengtais statinių dokumentais, atsižvelgęs į atsakovės paaiškinimus, nustatė, kad atsakovė priestatu iki nugriovimo nesinaudojo. Teismas padarė išvadą, kad priestatui nugriauti nereikėjo Statybos įstatyme nustatyta tvarka gauti leidimo, tačiau reikėjo bendraturčio sutikimo, todėl atsakovė, norėdama nugriauti priestatą, esantį gyvenamojo namo sudėtine dalimi ir bendrąja šalių nuosavybe, turėjo gauti ieškovės sutikimą (CK 4.75 straipsnis), tačiau šia įstatyme suteikta galimybe nepasinaudojo, vienašališkai išardė dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto, pažeidė ieškovės, kaip bendraturtės, nuosavybės teises, todėl įpareigojo įstatymuose nustatyta tvarka atstatyti buvusios iki nugriovimo formos ir tūrio priestatą. Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl įpareigojimo netrukdyti ieškovei naudotis koridoriumi, rėmėsi prie 1972 m. gruodžio 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties 1974 m. kovo 27 d. sudarytu papildomu susitarimu, kuriuo ieškovės tėvas atsisakė teisės naudotis bendru koridoriumi; ieškovei esant jos tėvo teisių ir pareigų perėmėjai, jai perėjo ir naudojimosi koridoriumi tvarka, kuri buvo ieškovės teisių į nuosavybę įgijimo metu 1984 metais. Teismas, spręsdamas klausimą pagal priešieškinio reikalavimą atidalyti ūkio pastatą, nustatė, kad šiame pastate buvo įrengtas lauko tualetas, kuriuo naudojosi ieškovė; paskyrus jai kompensaciją už jos dalį ūkio pastate, ji netektų galimybės naudotis lauko tualetu, todėl šį priešieškinio reikalavimą atmetė.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2009 m. gruodžio 24 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą, atsakovės skundą tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovę atstatyti gyvenamojo namo priestatą ir atmestas atsakovės priešieškinis dėl ūkio pastato atidalijimo, ir dėl šių reikalavimų priėmė naują sprendimą – priteisė ieškovei iš atsakovės 384 Lt žalos, atsiradusios dėl priestato nugriovimo, atlyginimą už ieškovei priklausiusias 48/100 dalis priestato; tenkino atsakovės priešieškinį: atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės ūkio pastatą, pažymėtą indeksu  (duomenys neskelbtini),  priteisiant šį atsakovės asmeninėn nuosavybėn, o ieškovei iš atsakovės – 608 Lt kompensaciją už ieškovei priklausiusias 32/100 dalis priestato bei 450 Lt kompensaciją už priestate ir pastate buvusių daiktų perkėlimą į ieškovei priklausančias patalpas. Kolegija iš byloje esančių dokumentų, liudytojų parodymų, atsakovės paaiškinimų nustatė, kad ginčo priestatas stovėjo prie ieškovei priklausančios gyvenamojo namo dalies, neturėjo vienos iš laikančių konstrukcijų (sienos), buvo pristatytas prie gyvenamojo namo sienos, nuo buvusio priestato drėko ir puvo ieškovės pusės gyvenamojo namo siena, bėgo lietaus vanduo, priestatas buvo nusidėvėjęs, blogos būklės. Kolegijos teigimu, ginčo šalims nepavykus taikiai susitarti dėl priestato tvarkymo ir atsakovei jį nugriovus, ieškovė neteko galimybės naudotis jai priklausančia priestato dalimi, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir nepagrįstai padarė išvadą, kad, ginčo šalims konfliktuojant, efektyviausias buvo CK 1.138 straipsnio 2 punkte nustatytas civilinių teisių gynimo būdas – atkurti buvusią iki pažeidimo padėtį, nes atsakovė po priestato nugriovimo rekonstravo savo gyvenamojo namo dalį, ją sutvarkė, o nenugriovus ginčo priestato, atsakovė neturėjo galimybės tinkamai ir tvarkingai sutvarkyti jai priklausančios namo dalies. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje tikslingiau buvo taikyti CK 1.138 straipsnio 6 punkte nurodytą civilinių teisių gynimo būdą. Kolegija, vertindama argumentus dėl įpareigojimo netrukdyti ieškovei naudotis koridoriumi, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės tėvas susitarimu su kitu bendraturčiu pakeitė naudojimosi koridoriumi tvarką, o ieškovė, būdama tėvo teisių ir pareigų perėmėja, perėmė ir naudojimosi tvarką, buvusią ieškovės teisių į nuosavybę įgijimo metu. Nors papildomas susitarimas neatitiko tuo metu galiojusios sandorio formos reikalavimų (buvo tik rašytinės formos, nebuvo patvirtintas notariškai), tačiau, remiantis Panevėžio miesto liaudies teismo 1975 m. kovo 18 d. sprendimu, šis susitarimas buvo pripažintas atitikusiu bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių teises ir interesus. Dėl to, kolegijos vertinimu, nurodytas teismo sprendimas turėjo įstatymo galią ginčo šalims. Kolegija, spręsdama dėl ūkinio pastato atidalijimo būdo, atsižvelgė į tai, kad ieškovei priklausančio pastato plotas, palyginti su atsakovei tenkančiu plotu, buvo labai mažas (atsakovei nuosavybės teise priklausė 10,2 kv. m ploto ūkinio pastato, o ieškovei 4,8 kv. m), 4,8 kv. m ploto dalis ūkiniame pastate neužtikrintų galimybės funkcionaliai ir optimaliai naudotis pastatu. Kolegija nustatė, kad ieškovė turėjo kitus sandėliukus, kuriais galėjo naudotis ir kurie galėjo atlikti prašomo atidalyti ūkio pastato funkcijas, pastatas turėjo tik vieną įėjimą, todėl, atskyrus labai mažą ieškovei priklausančią ūkinio pastato dalį, tektų įrengti naują įėjimą, t. y. išlaidos, būtinos užtikrinti galimybę atskirai naudotis 4,8 kv. m ploto ieškovei priklausančia ūkinio pastato dalimi, būtų didesnės nei ieškovei priklausančios ūkinio pastato dalies vertė. Be to, ūkinis pastatas stovėjo šalia atsakovei asmenine nuosavybės teise priklausančios gyvenamojo namo dalies. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad pagal CK 4.75 straipsnyje įtvirtintus bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principus nagrinėjamoje byloje ieškovei priteistina kompensacija, net ir nesant ieškovės sutikimo, labiausiai atitiktų ginčo pobūdį, nes ieškovės dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su atsakovės, buvo mažesnė, o dėl šalių konflikto naudojimasis pastatu buvo apsunkintas.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir įpareigoti atsakovę netrukdyti ieškovei naudotis gyvenamojo namo koridoriaus patalpa, perduoti koridoriaus durų raktus ieškovei; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.93 straipsnį. Nors ginčo šalys yra bendrosios nuosavybės dalyvės, tačiau jų nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą – gyvenamojo namo priestatą nebuvo ginamos proporcingai. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepripažino atsakovės veiksmų nugriaunant priestatą kaip pažeidusių savininko nuosavybės teises. Dėl to ieškovei nebuvo taikytos CK 4.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuosavybės teisių apsaugos garantijos. Kasatorės teigimu, atsakovės veiksmai turėjo būti vertinami atsižvelgiant į CK 4.75 straipsnio 1 dalį, kai atsakovė privalėjo prašyti bendraturtės sutikimo dėl priestato nugriovimo; nepasiekus susitarimo, nuosavybės teises galėjo ir turėjo ginti teisme.
  2. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK 4.81 straipsnį, nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovę netrukdyti naudotis koridoriumi. Teismas, teisingai nustatęs, kad 1974 m. kovo 27 d. papildomas susitarimas neatitiko notarinės formos reikalavimų, nepagrįstai pripažino, jog šis susitarimas buvo privalomas ginčo šalims. Kasatorės teigimu, naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarka buvo nustatyta notariškai patvirtintame 1972 m. gruodžio 12 d. sandoryje, kuris buvo įregistruotas viešame registre, todėl būtent tik šis dokumentas atsakovei turėjo būti privalomas.
  3. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, pažeidė CK 4.80 straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią kompensacija už dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima tik išimtiniais atvejais, kai išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, nepadarius daiktui neproporcingos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB „Mototecha“, bylos Nr. 3K-3-483/2009). Apeliacinės instancijos teismo nustatyti pagrindai nutraukti bendrąją dalinę nuosavybę ir išmokėti kompensaciją neatitinka CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo sąlygos, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų protingumo, teisingumo, sąžiningumo principų. Teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, kad kasatorės ginčo ūkio pastate yra tualetas, kuris registruotas Nekilnojamojo turto registre, atskirti tualeto be žalos ginčo ūkiniam pastatui negalima. Teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, kurios iš bendrasavininkių interesas naudotis ūkiniu pastatu didesnis; kasatorė naudojasi ūkiniu pastatu bei jame esančia tualeto patalpa, atsakovė ūkiniu pastatu nesinaudoja. Byloje nebuvo duomenų, kad ūkinis pastatas nedalus.

Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, remdasis bylos duomenimis, parinko tinkamą ieškovės teisių gynimo būdą, įvertino ginčo šalių interesus, pagrįstai taikė teisingumo, protingumo principus. Ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl naudojimosi koridoriaus patalpa yra neteisingi, nes ji niekada šia nesinaudojo; pati pripažino, kad 1972 m. gruodžio 12 d. kitų asmenų susitarimas dėl bendro naudojimosi koridoriumi nebuvo vykdomas. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas priešieškinio reikalavimą dėl atidalijimo iš ūkinio pastato, nepažeidė CK 4.75, 4.80 straipsnių, pagrįstai atsižvelgė į bylos faktines aplinkybes.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl savininko teisių apsaugos ir gynimo būdų

Nagrinėjamoje byloje kasatorė kelia klausimą dėl CK 4.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuosavybės teisių apsaugos garantijų taikymo, nurodydama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino atsakovės veiksmų nugriaunant priestatą kaip pažeidusių savininko nuosavybės teises ir parinko netinkamą jos teisių gynimo būdą.

Šiuolaikinės teisės sampratos turinį atskleidžia subjektinių teisių ir pareigų vienovė. Kiekviena subjektinė teisė turi socialinę vertę tiek, kiek ją galima įgyvendinti, kiek galima tenkinti teisės subjekto materialinius ir dvasinius poreikius. Civilinių teisių įgyvendinimo ir gynimo institutas civilinėje teisėje nustato būdus ir priemones, kaip įgyvendinti teises ir vykdyti pareigas. Šiuo institutu civilinėje teisėje įtvirtintos materialiosios teisės normos veikia, juo yra ginamos. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo. Nuosavybės teisė savo turiniu yra plačiausia daiktinė teisė, suteikianti savininkui ir tik jam galimybę, įgyvendinant visišką savininko viešpatavimą turto atžvilgiu, nustatyti jam priklausančio turto naudojimo būdą ir kryptį bei drausti arba leisti kitiems asmenims naudoti turtą. Nuosavybės teisės koncepcija yra plačiai išplėsta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą , bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Nuosavybės teisė suteikia plačiausias galias savininkui disponuoti turtu, tačiau, nepaisant to, ir nuosavybės teisė turi ribas bei gali būti ribojama. Niekas negali naudotis savo nuosavybe tokiu būdu, kuris pažeistų kito asmens lygią teisę naudotis savo nuosavybe. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir pareigas. Teisių ir pareigų derinimas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 28 straipsnyje nustatytos normos : įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Nuosavybės teisės įgyvendinimas suponuoja tam tikras savininko pareigas, nes nuosavybė turi ir tam tikrą socialinę funkciją. Taigi, savininkui yra pripažįstamos ne tik galimybės apsaugoti savo teises bei interesus, bet ir juos įgyvendinant tenka pareiga atsižvelgti į visuomenės poreikius, susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeistos kitų asmenų teisės ar visuomenės interesai.

Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Nagrinėjamoje byloje šalys yra nekilnojamųjų daiktų bendraturtės. Esant tokiai situacijai pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas – savininkų daugetas lemia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie  turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam. Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, yra įtvirtinta CK 4.75 straipsnio  1 dalyje: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojmasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo  8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. E. G., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K., bylos Nr.3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-576/2006). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad CK 4.75 straipsnio  nuostatos apima ir bendraturčių pareigą valdant bendrą daiktą bendradarbiauti. Ši bendraturčių pareiga išplaukia ir iš būtinumo laikytis kitų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Šie reikalavimai nustatyti Statybos įstatyme, aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ (toliau – Reglamentas). Nurodytas Reglamentas apibrėžia gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomuosius reikalavimus (1 punktas), yra privalomas gyvenamųjų namų savininkams (bendraturčiams), daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijoms, fiziniams asmenims, įgaliotiems valdyti ir prižiūrėti daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektus pagal namo patalpų savininkų jungtinės veiklos sutartį, ir t. t. (2 punktas). Pagal Reglamento 11 punktą privalomi reikalavimai yra: 1) išlaikyti gyvenamojo namo konstrukcijas ir inžinerinių sistemų savybes, atitinkančias esminius statinio reikalavimus: mechaninio atsparumo ir pastovumo; gaisrinės saugos; higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos; saugaus naudojimo; apsaugos nuo triukšmo; energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo (11.1-11.1.6 papunkčiai); 2) gyvenamąjį namą ir jo aplinką naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti taip, kad: patalpų naudojimas atitiktų paskirtį, įregistruotą Nekilnojamojo turto kadastre; būtų išlaikyta estetiška namo ir jo aplinkos išvaizda; būtų nepažeistos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos (11.2-11.2.3 papunkčiai).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis ūkio pastatas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), stovėjo prie ieškovei priklausančios namo dalies, neturėjo vienos iš laikančiųjų konstrukcijų (sienos), tačiau buvo pristatytas prie gyvenamojo namo sienos atsakovės pusėje; nuo šio priestato drėko ir puvo ieškovės pusės gyvenamojo namo siena, bėgo lietaus vanduo, priestatas buvo nusidėvėjęs ir blogos būklės. Kasatorė su ieškove nebendradarbiavio ir nesiėmė jokių priemonių, kad priestatas būtų tvarkomas taip, jog atitiktų statiniui keliamus norminių aktų reikalavimus, nedarytų žalos atsakovės turtui ir negadintų estetinės namo išvaizdos. Atsakovė po šio priestato nugriovimo rekonstravo savo gyvenamojo namo dalį, ją sutvarkė, apkalė sienas plastikinėmis lentelėmis, todėl pastatas tapo apsaugotas nuo neigiamo atmosferos poveikio, buvo pagerinta estetinė pastato išvaizda. Šių byloje nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šalims bendrai priklausiusio priestato atstatymas buvo ekonomiškai netikslingas ir parinko CK 1.136 straipsnio 6 punkte nustatytą kasatorės civilinių teisių gynimo būdą – priteisė nuostolius dėl priestato nugriovimo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų laikymasis yra susijęs su viešojo intereso užtikrinimu, todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog kasatorė gyvenamojo namo, jo aplinkos nenaudojo, neprižiūrėjo ir netvarkė taip, kad nebūtų daroma žala kitai bendraturtei  bei būtų išlaikyta estetiška namo ir aplinkos išvaizda, parinko abiejų šalių interesų pusiausvyrą atitinkantį kasatorės teisių gynimo būdą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principais, konstatuoja, kad, tinkamai atlyginus už kasatorei priklausiusią priestato dalį, jos, kaip bendraturtės, interesai nėra iš esmės pažeisti ir atitinka protingumo bei proporcingumo kriterijus.

 

 

Dėl atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais

Nagrinėjamoje byloje kastorė kelia klausimą, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas atsakovės reikalavimą atidalyti ūkio pastatą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini),  priteisiant šį atsakovės asmeninėn nuosavybėn, o ieškovei iš atsakovės – 608 Lt kompensaciją už ieškovei priklausiusias 32/100 dalis priestato, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią kompensacija už dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima tik išimtiniais atvejais, kai išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, nepadarius daiktui neproporcingos žalos.

CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos atidalijimo iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo sąlygos: pirma, bendraturčio teisė į jo dalies atidalijimą iš bendrosios nuosavybės įgyvendinama bendru susitarimu arba per teismą pagal vieno iš bendraturčio ieškinį, jeigu bendraturčiai nesutaria dėl atidalijimo būdo; antra, prioritetas teikiamas atidalijimui natūra; trečia, tik negalint bendraturčio nuosavybės teisės objekto atidalyti natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį per teismą, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtiniausias ir nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Minėta, kad atidalijimo natūra būdas vertintinas kaip prioritetinis, tačiau pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį jis parenkamas visais atvejais, jeigu galima daryti išvadą, kad tokia atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka užtikrins tolesnį racionalų tokio turto naudojimą ir nepadarys neproporcingos žalos daikto paskirčiai.

Teismų praktikoje išimtinė galimybė priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo pripažįstama pagrįsta, kai yra šios sąlygos: a) išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; b) kompensacija dažniausiai priteisiama atsidalijimo siekiančiam bendraturčiui; c) faktinės aplinkybės yra tokios, l kurių daikto dalies bendraturčio paėmimas neturėtų ti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  V. J. v. E. G., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-85/2006).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė reikšmingas aplinkybes, kad ginčo ūkio pastate kasatorei tenkanti ploto dalis buvo itin maža, šią dalį atskirti be žalos tiesioginei statinio paskirčiai nebuvo galimybių, be to, pastatas susidėvėjęs, šalys nesutarė dėl šio statinio naudojimo, jo tvarkymo bei remonto. Teismas taip pat konstatavo, kad kasatorė turėjo kitus ūkio pastatus, kurie galėjo atlikti prašomo atidalyti statinio funkcijas, ir, įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, jog kasatorės interesas naudotis atidalijamu statiniu nėra labai svarbus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe gali būti nevertinamas kaip labai svarbus, tačiau klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, tyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu. Apeliacinės instancijos teismas nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes šalių ginčui išspręsti, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto kasacijos pagrindo buvimą.

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Šioje teisės normoje aiškiai apibrėžtos kasacinio teismo kompetencijos ribos – kasacinis teismas analizuoja tik kasaciniame skunde keliamus teisės klausimus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, atmeta kasatorės argumentus dėl naudojimosi koridoriumi, nes šis ginčas yra išspręstas Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo 1974 m. lapkričio 19 d. nutartimi.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio dokumento, todėl apeliacine tvarka priimta nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Atsakovės sumokėti advokatei 100 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio, todėl ši suma, netenkinus kasacinio skundo, priteistina atsakovei kasatorės.

 

 

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 36,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei R. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)atsakovės B. M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 100 Lt (vieną šimtą litų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Priteisti iš atsakovės B. M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 36,30 Lt (trisdešimt šešis litus 30 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.  

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė

 

 

 

Janina Stripeikienė

 

 

 

Juozas Šerkšnas