Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta atskiroji nuomonė byloje [3K-7-144-2014].docx
Bylos nr.: 3K-7-144/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.3. Bylos, susijusios su deliktine atsakomybe
2.2.4.3.13. dėl žalos atlyginimo asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.10. Civilinė atsakomybė:
2.5.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys:
2.5.10.5.2. Deliktinė atsakomybė:
2.5.10.5.2.14. Atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.7. Bylinėjimosi išlaidos:
3.1.7.11. Kiti su bylinėjimosi išlaidomis susiję klausimai

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų

Gintaro Godos, Antano Klimavičiaus ir Alvydo Pikelio

ATSKIROJI NUOMONĖ

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišrios išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014

 

Nesutinkame su balsų dauguma nagrinėjamoje byloje priimtais sprendimais dėl kasatoriaus atsakovo V. S. kasacinio skundo atmetimo ir procesinių palūkanų priteisimo, iš dalies tenkinant civilinio ieškovo V. P. kasacinį skundą.

Dėl CK 6.270 straipsnio 3 dalyje numatytos solidariosios atsakomybės taikymo

Manome, kad V. S. negalėjo būti taikoma solidarioji atsakomybė.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarime išaiškinta, kad „...kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vykdydamas teisingumą ir spręsdamas nukentėjusiam asmeniui didesnio pavojaus šaltiniu padarytos žalos atlyginimo klausimą, privalo, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, įvertinti, ar <...> yra priežastinis ryšys, nors ir netiesioginis, tarp jo veiksmų prarandant galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir tuo didesnio pavojaus šaltiniu padarytos žalos, ir nuspręsti, ar yra pagrindas didesnio pavojaus šaltinio valdytojui taikyti civilinę atsakomybę, kartu ir CK 6.270 straipsnio 3 dalyje numatytą solidarią atsakomybę“. Manome, kad tarp atsakovo V. S. veikos (ginklo praradimo) ir kitų asmenų civiliniam ieškovui nusikaltimu padarytos žalos nėra civilinės atsakomybės taikymui būtino priežastinio ryšio.

Pirmiau nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymėta, kad teismas, spręsdamas dėl solidariosios atsakomybės taikymo, „... turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2009).

Nekyla abejonių dėl nusikaltimo bendrininkų civilinės solidariosios atsakomybės, tačiau V. S. tokia atsakomybė negalėjo būti taikoma. Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad baudžiamojoje byloje už plėšimą nuteisti asmenys nusikalstamos veikos plėšimo nebūtų įvykdę, jei atsakovas V. S. būtų tinkamai saugojęs ginklą. Baudžiamojoje byloje nuteisti asmenys, rengdamiesi įvykdyti plėšimą, buvo įsigiję kitą ginklą, iš atsakovo V. S. pavogtas ginklas bendrininkų apsisprendimui pagrobti svetimą turtą, panaudojant fizinį smurtą, esminės įtakos neturėjo. Taigi darytina išvada, kad V. S. negali solidariai atsakyti už nuteistųjų veiksmais padarytą žalą, nes solidariosios atsakomybės taikymui jo atžvilgiu nėra nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio.

 

Dėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo deliktiniams santykiams

              CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto  dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kompensacinių arba, kitaip tariant, procesinių palūkanų klausimą reguliuoja ir CK 6.210 straipsnis, kuriame nurodyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

              Mūsų nuomone, šios Civilinio kodekso nuostatos reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius iš sutartinių santykių. Šiems santykiams būdinga tai, kad yra fiksuoti tam tikra teisine forma – sutartimi, ar iš sutarties atsiradusia konkretaus dydžio prievole ir yra praleistas terminas piniginei prievolei įvykdyti.

              Deliktinės atsakomybės atveju tarp šalių nėra kreditoriaus ir skolininko santykių, nes turtinės ir neturtinės žalos dydis nustatomas bylos proceso metu ir fiksuojamas teismo proceso baigiamajame akte išnagrinėjus bylą. Nesutinkame su tuo, kad deliktinės atsakomybės atveju procesinės palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo ieškinio priėmimo teisme, nes Civilinio kodekso XXII skyriaus trečiajame skirsnyje „Deliktinė atsakomybė“ nėra normos dėl procesinių palūkanų.

              Plečiamai išaiškinus CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pripažinus, kad deliktinės atsakomybės atveju nukentėjusysis turi teisę į procesines palūkanas nuo ieškinio priėmimo teisme, būtų pažeistas procesinis šalių lygiateisiškumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje ir CPK 17 ir 42 straipsniuose. Remiantis tokiu teisės aiškinimu atsakovas deliktiniuose teisiniuose santykiuose būtų preziumuojamas skolininku nuo ieškinio priėmimo ir jam, priimant sprendimą atgaline data, būtų skaičiuojamos procesinės palūkanos nuo ieškinio pareiškimo, nepriklausomai nuo to, kiek užtruko teismo procesas ir kieno iniciatyva jis buvo tęsiamas. 

              Pagal tokį teisės aiškinimą atsakovo kaip preziumuojamo skolininko teisinė padėtis būtų  neapibrėžta ir dviprasmiška, nes jis iki sprendimo priėmimo nežino, ar ieškinys bus patenkintas, jei taip, tai kokio dydžio. Pagal tokį teisinį reguliavimą, siekdamas išvengti procesinių palūkanų priteisimo, atsakovas turėtų iš anksto, dar nepriėmus teismui sprendimo, atlyginti visą žalą pagal pareikštą ieškinį. Įtvirtinus tokį ginčo sprendimo būdą iš esmės pasunkinama atsakovo teisė ginčyti savo kaltę ir ieškinio dydį, o ieškovui sukuriamos prielaidos piktnaudžiauti teise.

              Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad vienas esminių Konstitucijoje  įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

              Mūsų nuomone, deliktinės atsakomybės atveju teisė reikalauti procesinių palūkanų galima įsiteisėjus teismo sprendimui, nustatančiam konkretų nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydį. Tokios praktikos yra laikomasi kasacinėse nutartyse Nr. 2K-234/2010, 2K-181/2010.

 

 

 

Teisėjai                                                         Gintaras Goda

 

                                                                      Antanas Klimavičius

 

                                                                      Alvydas Pikelis