Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-01-20][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-87-969-2017].docx
Bylos nr.: 3K-3-87-969/2017
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB "Metmedė" 123412715 atsakovas
"LitCon" 123228761 Ieškovas
"Swedbank lizingas'' 111568069 trečiasis asmuo
Kategorijos:
3.2.4.9.6.1. Eksperto skyrimas ir ekspertizės atlikimas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3. CIVILINIS PROCESAS
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas
3.2.4.4. Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
3.2.4.9.6. Eksperto išvada
3.2.4.9. Įrodinėjimo priemonės
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.3. Bylos, susijusios su deliktine atsakomybe
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.18. Laikinosios apsaugos priemonės:
3.1.18.3. Vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas kita
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas:
3.2.4.12. Kiti klausimai, susiję su įrodymais bei įrodinėjimu civiliniame procese
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui

Civilinė byla Nr. 3K-3-87-969/2016

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.10.2.4.1; 3.2.4; 3.2.4.9.6.

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. sausio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Metmedė“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LitCon“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Metmedė“ dėl žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“ ir antstolis Darius Bliznikas.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, kasacinio teismo procesinio sprendimo privalomumą žemesnės instancijos teismams, ir dėl materialiosios teisės normų, nustatančių procesinių palūkanų priteisimą, žalos, padarytos dėl netinkamo turto saugojimo, atlyginimą, tinkamo aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 440 675,15 Lt žalos, patirtos dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, atlyginimo, 44 723,03 Lt palūkanų, 7320,21 Lt už turto išardymą, 5900 Lt už jo įvertinimą, 3530,38 Lt antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovė nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „Swedbank lizingas“ (lizingo davėja) ir UAB „Pušinis skydas“ (buvę pavadinimaiUAB „Rekal“ ir UAB „Pireka medis“) (lizingo gavėja) 2004 m. sudarė lizingo sutartis, kurių pagrindu trečiasis asmuo perdavė UAB „Pušinis skydas“ medžio apdirbimo įrangą (17 įrenginių). UAB „Pušinis skydas“ ir atsakovė 2004 m. balandžio 2 d. sudarė patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Į šias patalpas buvo atgabenta minėta įranga.
  4. Trečiasis asmuo antstolis Darius Bliznikas 2007 m. balandžio 4 d. patvarkymu areštavo UAB „Pušinis skydas“ valdomą turtą, taip pat areštavo dalį UAB „Swedbank lizingas“ priklausančių įrenginių (keturpuses aštuonių velenų obliavimo stakles, šlifavimo kalibravimo liniją, formatinio pjaustymo stakles); 2007 m. rugpjūčio 30 d., 2007 m. rugsėjo 4 d. – dar tris įrenginius.
  5. UAB „Pušinis skydas“ ir UAB „Swedbank lizingas“ sudarytos lizingo sutartys dėl atsakovės patalpose esančio turto 2007 m. balandžio 23 d. buvo nutrauktos. Ieškovė ir UAB „Swedbank lizingas“ 2007 m. liepos 25 d. ir 2007 m. liepos 30 d. dėl šio turto sudarė naujas lizingo sutartis; 2007 m. liepos 30 d. ir 2007 m. rugpjūčio  31 d. pasirašyti trišaliai šių įrenginių perdavimo–priėmimo aktai. Ieškovė 2007 m. rugpjūčio 1 d. raštu atsakovės pareikalavo iki 2007 m. rugpjūčio 3 d. nurodyti įrenginių atsiėmimo sąlygas, taip pat pasiūlė 2–3 mėnesiams išsinuomoti patalpas jiems išardyti ir išsivežti. Atsakovė atsisakė įrenginius grąžinti, nurodydama, kad jie bus grąžinti tik tada, kai UAB „Pušinis skydas“ įvykdys savo prievolę atsakovei. Nors šalys 2007 m. rugpjūčio 13 d. sudarė patalpų, kuriose buvo įrenginiai, nuomos sutartį, tačiau atsakovė ieškovei nesudarė galimybės į patalpas patekti ir įrenginius išsivežti. Atsakovė juos išardė ir, ieškovės nuomone, netinkamomis sąlygomis saugojo lauke, todėl įrenginiai apgadinti ir nuvertėjo. Ieškovė pažymėjo, kad realią galimybę atsiimti turtą ji įgijo tik 2008 m. rugpjūčio 14 d., kai atsakovė leido sulaikytą turtą išsigabenti. Išgabenimo procedūros dėl sudėtingumo užtruko iki 2009 m. vasario mėn. (didžioji dalis įrenginių buvo atsiimta iki 2008 m. lapkričio mėn.).
  6. Ieškovė nurodė, kad UAB „Swedbank lizingas“ perleido teisę reikalauti, kad už žalą atsakingas asmuo – atsakovė – ją atlygintų, o vėliau ieškovė sumokėjo lizingo objektų kainą ir tapo turto, kurį neteisėtai sulaikė atsakovė, savininke.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 3 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nusprendė iš atsakovės UAB „Metmedėieškovei UAB „LitConpriteisti 96 090,38 Eur nuostolių atlyginimo ir 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 96 090,38 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. kovo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi panaikino šioje byloje priimtus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą bei grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  3. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, pažymėjo, kad šioje byloje kasacinis teismas jau konstatavo, jog atsakovė neteisėtai sulaikė ginčo įrenginius, juos išardė ir išgabeno į atvirą teritoriją, kurioje nebuvo užtikrintos tinkamos įrenginių saugojimo sąlygos; tokie atsakovės veiksmai neatitiko saugotojo pareigos rūpintis saugomu daiktu taip pat kaip savo daiktais, todėl buvo neteisėti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.836 straipsnio 3 dalis). Teismas akcentavo, kad kasacinis teismas konstatavo ir atsakovės pareigą atlyginti ieškovei žalą, tačiau sprendė, kad žalos dydžio klausimas turi būti nagrinėjamas iš naujo.
  4. Atsakovė įrenginius leido pasiimti tik 2008 m. rugpjūčio 14 d. Ieškovės iniciatyva 2008 m. rugpjūčio 17 d. turto vertintoja Dalia Makarevičiūtė (Aleknienė) apžiūrėjo įrenginius ir nustatė, kad jų rinkos vertė yra 67 200 Lt. Tai užfiksuota UAB „Euristika“ turto vertinimo ataskaitoje.
  5. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 11 d. nutartimi skyrė teismo retrospektyvinę kilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, ją pavedė atlikti į Lietuvos teismo ekspertų sąrašą įrašytiems ekspertams Vladui Šablavinskui, Taurui Antanui Tupiniui ir Jonui Akeliui. Bylos nagrinėjimo metu buvo atlikta retrospektyvinė ekspertizė, nes daugumą įrenginių, išskyrus obliavimo stakles „Weinig Hydromat T25“ Nr. KO-0170 ir krautuvą „Jungheinrich TF G50M“, 2013 m. kovo–balandžio mėnesiais ieškovė pardavė metalo laužą superkančioms įmonėms UAB „Mirita“ ir UAB „Jungalas.
  6. Teismas nustatė, kad pagal teismo ekspertizės išvadas įrenginių vertė 2008 m. liepos 17 d. sudarė 195 800 Lt. Ekspertai į šią sumą įtraukė ir įrenginio „Weinig Rondamat“ vertę, siekiančią 25 600 Lt. Pastarojo įrenginio vertė nebuvo įtraukta į ieškovės pagal lizingo sutartis įsigytų įrenginių vertę – 485 469,30 Lt, todėl, teismo vertinimu, šio įrenginio vertė turėtų būti atimta iš bendros 195 800 Lt įrenginių vertės. Teismas konstatavo, kad teismo ekspertų nustatyta įrenginių vertė 2008 m. liepos 17 d. sudarė 170 200 Lt, ir padarė išvadą, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų įrenginių vertė nuo 485 469,30 Lt sumažėjo iki 170 200 Lt, todėl ieškovė patyrė 315 269,30 Lt (91 308,30 Eur) tiesioginių nuostolių (CK 6.249 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad yra pagrindas sumažinti atlygintiną žalos dydį.
  7. Teismas nustatė, kad ieškovė ekspertams apžiūrėti nepateikė įrenginio „Weinig Hydromat T25“ Nr. KO-0170. Šio įrenginio vertė pagal lizingo sutartį yra 61 122,92 Lt. Pagal teismo ekspertizės išvadas įrenginio vertė yra 4700 Lt, todėl vertės skirtumas sudaro 56 422,92 Lt. Šį įrenginį apžiūrėjo į Lietuvos teismo ekspertų sąrašą įrašytas ekspertas J. Urbonas, jis atsakovės prašymu atliko ekspertinį tyrimą ir nustatė, kad šio įrenginio vertė 2008 m. liepos 17 d. galėjo būti 56 600 Lt. Eksperto J. Urbono nustatytą vertę teismas vertino kritiškai, nes šis ekspertas, atlikdamas ekspertinį tyrimą, iš esmės neatsižvelgė į UAB „Euristika“ turto vertinimo ataskaitoje užfiksuotas šio įrenginio saugojimo sąlygas atsakovės teritorijoje. Teismas pažymėjo, kad įrenginys ilgą laiką, įskaitant ir žiemos laikotarpį, buvo saugomas lauko sąlygomis. Dėl to eksperto J. Urbono išvada, kad netinkamos įrenginio saugojimo sąlygos iš esmės neturėjo įtakos obliavimo staklių su elektriniu varikliu vertei, teismui sukėlė abejonių. Teismas žalą dėl šio įrenginio sumažino 1/2 dalimi – nuo 56 422,92 Lt iki 28 211,46 Lt, atitinkamai bendrą žalos dydį – nuo 315 269,30 Lt iki 287 057,84 Lt (83 137,70 Eur). Lizingo sutartyse nurodytos įrenginių vertės nepaneigia eksperto J. Urbono ekspertinio tyrimo metu surinkti duomenys apie įrenginių vertę rinkoje 2014 metais, nes ieškovė lizingo sutartis sudarė 2007 metais.
  8. Aplinkybę, kad įrenginių saugojimo sąlygos atviroje teritorijoje neigiamai veikia įrangos būklę, patvirtino ir turto vertintojo Juozo Jarmalos konsultacijoje pateikta nuomonė, kad tokiomis sąlygomis saugomi įrenginiai gali pradėti rūdyti, jų sujungimo elementai ir tarpinės detalės – pradėti rūdyti, o ypač pažeidžiami yra varikliai ir elektronikos elementai.
  9. Kadangi šioje byloje nustatyta, jog atsakovė neteisėtai sulaikė įrenginius ir atsisakė juos grąžinti ieškovei, tai, teismo vertinimu, taikyti CK 6.845 straipsnio 4 dalies įstatymo nuostatas šioje byloje pagrindo nebuvo.
  10. Teismas pripažino pagrįstą ir ieškovės reikalavimą dėl lizingo bendrovei sumokėtų palūkanų kaip ieškovės patirtų nuostolių dalies. Negalint panaudoti įrenginių pagal paskirtį nebuvo gaunamos lėšos, todėl ieškovė negalėjo sumokėti lizingo įmokų su palūkanomis. Palūkanos, ieškovės sumokėtos lizingo bendrovei, yra sudedamoji lizingo kainos, todėl ir visos turto vertės, nuo kurios skaičiuojama žala, dalis. Teismas priteisė palūkanas pagal paskutinį ieškovės pateiktą apskaičiavimą, jos sudaro 44 723,03 Lt (12 952,68 Eur). Teismas konstatavo, kad žalos atlyginimo suma sudaro 96 090,38 Eur (83 137,70 Eur + 12 952,68 Eur).
  11. Teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti 7320,21 Lt už turto išardymą, nes šias išlaidas ieškovė turėjo patirti nepaisant ginčo turto neteisėto sulaikymo fakto, mat lizingo sutarčių sudarymo metu ji jau akivaizdžiai turėjo tikslą iškelti įrenginius iš atsakovės patalpų.
  12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi nutarė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimo dalį ir ieškovei iš atsakovės priteisti 74 915,81 Eur nuostolių atlyginimo bei 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos 74 915,81 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. kovo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
  13. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog tarp šalių susiklostė kitokie, o ne faktiniai pasaugos teisiniai santykiai.
  14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad tokie atsakovės veiksmai neatitiko saugotojo pareigos rūpintis saugomu daiktu taip pat kaip savo daiktais, todėl buvo neteisėti (CK 6.836 straipsnio 3 dalis).
  15. Nagrinėjamoje byloje nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai (ieškovei priklausančio daikto sulaikymas, netinkamas jų saugojimas), žala (daiktu ieškovė negalėjo naudotis, disponuoti ir jo valdyti, dėl netinkamų saugojimo sąlygų jis buvo sugadintas), priežastinis ryšys (dėl atsakovės neteisėto daikto sulaikymo, jo netinkamo saugojimo ieškovė negalėjo daiktu naudotis, disponuoti ir jo valdyti, be to, saugojimo metu dėl netinkamo saugojimo sąlygų jis buvo sugadintas), kaltė (atsakovė žinojo, kad daiktas priklauso ieškovei ir kad jį privalo grąžinti, tačiau jo negrąžino; suprato arba protingai galėjo numatyti, kad daiktą saugo netinkamomis sąlygomis, tačiau nesiėmė veiksmų, kad daiktas būtų saugomas tinkamai). 
  16. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nenustatyta naujų ar kitokių faktinių bylos aplinkybių, dėl kurių reikėtų pateikti kitą teisinę ginčo kvalifikaciją, negu pateikta byloje, priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje.
  17. Ieškovei padarytos žalos faktas jau konstatuotas pirmą kartą nagrinėjant bylą. Kasacinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, įpareigojo nustatyti ieškovei padarytos žalos dydį.
  18. Ginčo įrenginiai metalo laužą superkančioms įmonėms UAB „Mirita“ ir UAB „Jungalas“ parduoti 2013 m. kovo–balandžio mėnesiais. Ieškovė ginčo įrenginius metalo laužo įmonėms pardavė bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, po įsiteisėjusios nutarties, kuria buvo pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir konstatuotas ieškovės patirtos žalos dydis – 359 967,40 Lt. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad iki nurodytos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo ieškovei nebuvo sudarytos sąlygos apžiūrėti medžio apdirbimo įrangą. Be to, iki 2009 m. vasario mėn. įranga buvo saugoma pas atsakovę. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad medžio apdirbimo įranga nebuvo pateikta.
  19. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pateikti įrodymai pagrindė, kad ginčo įrenginius, išskyrus obliavimo stakles „Weinig Hydromat T25“ Nr. KO-0170 ir krautuvą „Jungheinrich TF G50M“, 2013 m. kovo–balandžio mėnesiais ieškovė pardavė metalo laužą superkančioms įmonėms UAB „Mirita“ ir UAB „Jungalas“.
  20. Kasaciniam teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, antrą kartą nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo įrenginiai metalo lao supirkimo įmonėms, galėjo paskirti retrospektyvinę ekspertizę ieškovės patirtos žalos dydžiui nustatyti.
  21. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) nenustato išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014; 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-386-469/2015, kt.).
  22. Iš 2015 m. vasario 24 d. atliktos teismo ekspertizės akto Nr. 1502/24-K įžanginės dalies matyti, kad ekspertizei atlikti buvo pateiktas lydraštis ir teismo nutartis dėl ekspertizės skyrimo bei civilinė byla, taip pat nurodyta, kad ekspertizei pateiktas kilnojamasis turtas (įrenginiai) neapžiūrėtas; nebuvo galimybių atlikti apžiūros. Iš ekspertizės akto išvadų matyti, kad ginčo įrenginių vertė 2008 m. liepos 17 d. sudarė 195 800 Lt. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad ekspertai į šią sumą įtraukė ir įrenginio „Weinig Rondamat“ 25 600 Lt vertę, nors pastarojo įrenginio vertė nebuvo įtraukta į ieškovės pagal lizingo sutartis įsigytų įrenginių vertę – 485 469,30 Lt.
  23. Iš ekspertizės akto išvadų matyti, kad ekspertai retrospektyviai nustatė bendrą įrenginių rinkos vertę 2008 m. liepos 17 dieną, t. y. pagal tokią užduotį, kaip ją suformulavo teismas nutartyje dėl ekspertizės paskyrimo. Pateikta retrospektyvinė ekspertizė atitinka Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo ekspertizei keliamus reikalavimus, nustatytus 22–24 straipsniuose. Ji paskirta ir atlikta laikantis įstatymo nustatytos procedūros (CPK 216 straipsnis).
  24. Teisėjų kolegija teismo ekspertizės išvadas vertino kaip objektyvias ir patikimas, tačiau akcentuoja, kad jos pateiktos neapžiūrėjus ginčo įrenginių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ekspertizės akte nustatyta „Weinig Hydromat T25“ Nr. KO-0170 rinkos verte.
  25. Priešingai nei kiti ieškovės įrenginiai, įrenginys „Weinig Hydromat T25“ Nr. KO-0170 ir krautuvas „Jungheinrich TF G50M“ nebuvo parduoti metalo laužą superkančioms įmonėms, tačiau jie vis tiek nepateikti ekspertams apžiūrėti. Dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, tikslinga remtis J. Urbono ekspertinio tyrimo metu nustatyta įrenginio „Weinig Hydromat T25“ Nr. KO-0170 rinkos verte, nes būtent šį įrenginį ekspertas apžiūrėjo ir galėjo įvertinti jo būklę.
  26. J. Urbonas yra įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, todėl jo kvalifikacija teisėjų kolegijai nekėlė abejonių. Kasacinis teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje konstatavo, kad UAB „Euristika“ turto vertinimo ataskaitoje pateiktos išvados yra prieštaringos, neparemtos konkrečiais, tyrimo procese gautais ir ištirtais duomenimis, nenurodytas jų šaltinis.
  27. Nėra pagrindo remtis J. Urbono nustatyta kitų įrenginių (ne „Weinig Hydromat T25“ Nr. KO-0170) verte, nes jų vertė, kaip ir teismo paskirtos ekspertizės metu, nustatyta neapžiūrint objektų.
  28. Teismo ekspertizėje kitų įrenginių (ne „Weinig Hydromat T25“ Nr. KO-0170) nustatyta vertė yra objektyvesnė, nes ji nustatyta trijų teismo ekspertų, paskirta ir atlikta laikantis CPK 216 straipsnyje nustatytų reikalavimų, be to, J. Urbono ekspertiniame tyrime nurodyta, kad apie minėtą įrangą jis neturėjo tikslios informacijos ir tai galėjo turėti įtakos nustatant vertinamo turto rinkos vertę.
  29. Ikiteisminiame tyrime Nr. 95-1-00031-12 sprendžiamas klausimas dėl fizinių asmenų galimai padarytų nusikalstamų veikų, nurodytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje „Sukčiavimas“ ir BK 300 straipsnio 1 dalyje „Dokumentų suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“. Teisėjų kolegijos vertinimu, ikiteisminis tyrimas neturi esminės teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai.
  30. Ieškovė ir UAB „Swedbank lizingas“ 2007 m. liepos 25 d. ir 2007 m. liepos 30 d. dėl šio turto sudarė naujas lizingo sutartis. Šių sutarčių specialiosiose sąlygose buvo numatytos 6 mėn. EURIBOR plius 1,45 proc. palūkanos.
  31. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovė, negalėdama panaudoti įrenginių pagal paskirtį, negavo lėšų, kurios buvo skirtos lizingo įmokoms su palūkanomis mokėti, kuri turėjo sukurti lėšas, skirtas lizingo įmokų su palūkanomis mokėjimui.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutarties dalį, kuria apeliacinis skundas buvo atmestas, ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Anksčiau šią bylą nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 20 d. kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013 konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nevisapusiškai ištyrė reikšmingas nagrinėjamam ginčui išspręsti faktines aplinkybes, todėl byla galėjo būti neteisingai išspręsta. Teismams tokioje nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi (CPK 362 straipsnio 2 dalis), tačiau apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo,visiškai neįvykdė, todėl neteisingai išsprendė bylą ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.
    2. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuostolių dydį ir atsakomybės laipsnį (CK 6.247, 6.259 straipsniai), proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 176185 straipsniai) ir teismo ekspertizės įrodomąją galią (CPK 218 straipsnis), nes nutartyje nustatydamas žalos dydį neįvertino ieškovės veiksmų dėl susidariusios žalos, vadovavosi netinkamais įrodymais byloje, kurių netinkamumą nurodė anksčiau šią bylą nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ir, nustatęs prieštaravimus tarp ekspertizės akto ir kitų įrodymų, vis tiek vadovavosi ekspertizės akto išvadomis, nors pagal kasacinio teismo suformuotą taisyklę privalėjo jas atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010 ir kt.).
    3. Apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka teismo procesinio sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, nes motyvuojamojoje sprendimo dalyje nebuvo pateikta argumentų, dėl kurių priimami ar atmetami atsakovės civilinę atsakomybę šalinantys ar ją iš esmės mažinantys įrodymai, kas laikytina absoliučiu nutarties negaliojimo pagrindu (CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas).
    4. Kai atsakovė rado ieškovės paslėptas Prienų rajone stakles „Weinig Rondamat 25 Nr.  0170“ (nors pagal ieškovės teismui teikiamus dokumentus šios staklės buvo atiduotos metalo laužui), teismai mažino priteisiamą sumą, tačiau kitus atsakovės  argumentus, kad galimai klastoti ir kiti įrodymai (tie patys ginčo įrenginiai atiduoti dviem skirtingoms įmonėms, iš esmės skyrėsi pačių įrenginių ir parduoto metalo laužo svoris, dėl ko vyksta ikiteisminis tyrimas), teismai ignoravo. Teismai nevertino tos aplinkybės, kad atsiimdama įrenginius ieškovė pasirašė aktus, kad jokių pretenzijų dėl jų būklės atsakovei neturi.
    5. Teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimą civilinėje byloje Nr. 3K-3- 586/2013, kad nustatant žalos dydį turi būti atsižvelgiama į tai, jog pati ieškovė atsiėmė įrenginius bei pati tinkamai jų nesaugojo.
    6. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos taikant contra spoliatorem (pažeidėjui nepalankus) prezumpciją (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015), kadangi neatsižvelgė į įrodymų, kurių svarbą šioje byloje nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013, sunaikinimo aplinkybes bei į tai, kad dėl įrodymų sunaikinimo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ieškovės sprendimu, be atsakovės žinios, nepasibaigus procesui byloje buvo sunaikinti beveik visi esminę reikšmę turintys šios bylos teisingam išnagrinėjimui įrodymai, nors atsakovė 2012 m. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme siūlė ieškovei, kad ši parduotų įrenginius atsakovei, tačiau ieškovė nepriėmė pasiūlymo.
    7. Žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Sugrąžinus bylą nagrinėti iš naujo, atsakovė prašė teismą eliminuoti tam tikrus laikotarpius ir neskaičiuoti procesinių palūkanų (pvz., kai byla buvo privalomai sustabdyta, kai buvo netinkamai išnagrinėta dėl esminio procesinių teisės normų pažeidimo). Kasatorė mano, jog šioje byloje jos nagrinėjimo trukmė ir teismų padaryti teisės pažeidimai duoda pagrindą kasaciniam teismui pradėti formuoti teismų praktiką, ribojančią procesinių palūkanų taikymą jas sumažinant, kad dėl neteisingų teismų sprendimų ir proceso stabdymo ginčo šalys negautų naudos (netekimų) (CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
    8. Kasacinis teismas nurodė, kad, siekiant teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, būtina dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus, bei išaiškino, kokius būtinus procesinius veiksmus turi atlikti iš naujo bylą nagrinėsiantysteismai, tačiau nagrinėdami bylą iš naujo teismai šių išaiškinimų nepaisė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje Nr. 3K-3-586/2013 pažymėjo, kad šiuo atveju byloje nėra paskirtos ir kompetentingo subjekto atliktos ekspertizės, kurios išvada kartu su kitais įrodymais byloje remiantis galima būtų spręsti apie ginčo įrenginių būklę, ar jie gali būti naudojami gamybinėje veikloje pagal funkcinę paskirtį, ir atitinkamai apskaičiuoti priteistiną žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, 2008 m. liepos 17 d., užuot paskyręs įrenginių būklės (inžinerinę-techninę ar retrospektyvinę inžinerinę-techninę) ekspertizę, naujo paskyrė įrenginių rinkos vertės nustatymo teismo ekspertizę.
    9. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką kiekvienai šaliai turi būti suteikta protinga galimybė pristatyti savo argumentus, įskaitant įrodymus, tokiomis sąlygomis, kurios nesuteiktų joms esminės nelygybės prieš kitas bylos šalis. Tačiau tokia galimybė buvo suteikta iš esmės tik ieškovei, atsakovės prašymai dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, eksperto J. Urbono dalyvavimo tyrime tenkinti nebuvo.
    10. Įrenginių būklės ir jų retrospektyvinės vertės nustatymo ekspertizė buvo atlikta atsakovės iniciatyva (pirmosios instancijos teismas tokį atsakovės prašymą atmetė). Ekspertizę atliko ir išvadas į bylą pateikė nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vertinimo teismo ekspertas J. Urbonas, tačiau šia ekspertize apeliacinis teismas vadovavosi tik nustatydamas vienintelių išlikusių obliavimo staklių „Weining Hydromat 25“ Nr. 0170 būklę ir vertę.
    11. Priešingai nei teismo paskirti ekspertai, kvalifikuotas ekspertas J. Urbonas atliko įrenginių būklės vertinimą. Ekspertai V. Šablavinskas, J. Akelis ir T. A. Pupinis vadovavosi vien tik UAB „Euristika“ prieštaringa ir visiškai nepagrįsta išvada bei nuotraukomis, o ekspertas J. Urbonas vienintelis iš ekspertų turėjęs inžinieriaus-ekonomisto kvalifikaciją ir išsilavinimą mašinų gamybos srityje. Kaip matyti iš jo ekspertizės išvados, iš tikrųjų apžiūrėjo vieninteles likusias staklių Weining Hydromat 25“ Nr. 0170 būklę, atliko išsamią analizę, įvertino techninę dokumentaciją, įvertino analogiškus įrenginius, jų vertę ir nuvertėjimą. Tuo tarpu ieškovės pasiūlyti ir teismo paskirti ekspertai staklių Weining Hydromat 25“ Nr. 0170 neapžiūrėjo, nors turėjo tokią galimybę, kai susipažino su bylos medžiaga.
    12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje konstatavo, kad UAB Euristika“ turto vertinimo ataskaitoje pateiktos išvados prieštaringos, neparemtos konkrečiais, tyrimo procese gautais ir ištirtais duomenimis, nenurodytas jų šaltinis, ir tai sudaro pagrindą abejoti jų patikimumu ir įrodomąja galia.
    13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013 nurodė, kad bylą nagrinėję teismai visiškai nesvarstė kasatorės argumento, jog, remiantis ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentais, ginčo renginiai yra įtraukti į atsargas, bet nenustatyta, kad įmonės veikloje nebetinkami naudoti, tačiau teismai, nagrinėdami bylą iš naujo, į šį klausimą neatsakė, t. y. nevyk kasacinio teismo nutarties.
    14. Jei teismas būtų analizavę byloje esančius duomenis, pvz., AB „If draudimas“ 2009 m. birželio 10 d. išduotą ieškovei Įmonių ir organizacijų turto draudimo liudijimą (polisą), būtų nustatęs, kad ekspertų išvada yra nepagrįsta, nes tam tikri įrenginiai, kai 2008 m. liepos 17 d. UAB „Euristika“ pripažino šią įrangą metalo laužu, 2009 m. vis dėlto buvo naudojami, ieškovės veikloje ir jų likutinė vertė nuo 2008 m. liepos 17 d. net padidėjo (pvz., oro filtravimo įrenginio PVVA 42-300/3025 iki 113 411,57 Lt, t. y. 2569,34 Lt (728,27 Eur); 2009 m. birželio 10 d. dar naudojamo drožlių ištraukimo vamzdyno su priedais, ekspertų 2008 m. liepos 17 d. pripažinto metalo laužu ir įvertinto 900 Lt, likutinė vertė buvo 2325,63 Lt (skirtumas 1425,63 Lt (412,89 Eur); taip pat 2009 m. birželio 10 d. naudotų draustų įrenginiųpjuvenų nutraukimo ventiliatoriaus „Prima Vent ir pjuvenų nutraukimo ventiliatoriaus Wernigero likutinė vertė padidėjo iki 35 251,15 Lt ir 33 751,15 Lt (9775,01 Eur), nors ekspertai 2008 m. liepos 17 d. juos įvertino kaip metalo laužą – atitinkamai po 800 Lt ir 700 Lt).
    15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje nurodė, kad 2009 m. lapkričio 19 d. UABImpeksservis“ konsultacijoje pateikta pastabų, jog, ieškovei grąžinus medienos apdirbimo įrangą, dalis jos ir toliau (ieškovės) yra netinkamai saugoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, į šią aplinkybę, apskaičiuojant atlygintinos žalos dydį, taip pat atsižvelgtina. Tačiau nagrinėdami bylą iš naujo ir nustatydami žalos dydį teismai šios aplinkybės nevertino, nes jos nevertino ir ekspertai V. Šablavinskas, J. Akelis ir T. A. Pupinis savo ekspertizės akte Nr. 1502/24-K.
    16. Teismo paskirtos ekspertizės akte Nr.1502/24-K buvo nustatyta, kad staklių „Weinig Hydromat T 25“ vertė 4700 Lt, tuo tarpu ekspertas J. Urbonas 2008 m. liepos 17 d. šį įrenginį įvertino 56 600 Lt, t. y. 12 kartų didesne suma, ir apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokiu eksperto J. Urbono įrenginio įvertinimu. Toks teismo priimtas sprendimas rodo, kokia buvo didelė galima paklaida ekspertų V. Šablavinsko, J. Akelio ir T. A. Pupinio ekspertizės akte Nr. 1502/24-K atliktuose vertinimuose ir kad teismas negalėjo remtis vien tik šio akto išvadomis, o turėjo atsižvelgti ir į J. Urbono išvadą, kitus bylos įrodymus nustatydamas atlygintinos žalos dydį.
    17. Nagrinėjant bylą iš naujo buvo iš esmės pažeistas šalių lygiateisiškumo bei rungtyniškumo principų tinkamas įgyvendinimas (CPK 17 ir 12 straipsniai), grąžinus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės prašymą skirti įrenginių retrospektyvinę techninę ekspertizę, prašymą įtraukti į ekspertų komisiją atsakovės siūlomą ekspertą iš teismo ekspertų sąrašų (teismas suformavo komisiją iš trijų ieškovės pasiūlytų ekspertų), taip pat atmetė visus atsakovės suformuluotus klausimus ekspertams.
    18. Teismas rėmėsi vien tik V. Šablavinsko, J. Akelio ir T. A. Pupinio ekspertizės aktu Nr. 1502/24-K, kuriame, priešingai nei nurodė kasacinis teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje, nebuvo nagrinėjama ir nustatoma įrenginių būklė, jos (atitinkamai ir vertės) ryšys su galimai atsakovės neteisėtais veiksmais. Teismai netyrė, ar įrenginiai tapo netinkami naudotis gamybinėje veikloje pagal funkcinę paskirtį dėl to, kad jie buvo išrinkti, ar dėl kokio nors neigiamo poveikio, kurį lėmė vien tik atsakovės veiksmai. Taigi teismas to visiškai nevertino ir nepasisakė dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės galimų neteisėtų veiksmų ir tarimai kilusios žalos.
    19. Byloje ieškovė objektyvių duomenų (staklių defektavimo, fizinių pažeidimų ar kitokių jų sulaužymo aktų, sudarytų būsimo remonto sąmatų), patvirtinančių, kad įrenginiai iš dalies ar visiškai netinkami naudoti pagal paskirtį, nepateikė, tuo labiau kad, kaip konstatavo teismo ekspertas J. Urbonas, staklių demontavimas, surinkimas, pervežimas ir kiti procesai neturi įtakos staklių ekonominei vertei.
    20. UAB „Euristika“, antstolių ir teismo ekspertų V. Šablavinsko, J. Akelio ir T. A. Pupinio pripažinti kaip metalo laužas 2008 m. liepos 17 d. įrenginiai vėliau buvo ieškovės naudojami ar parduodami kaip tinkami naudoti.
    21. Ieškovės atstovo pasirašytuose 2008 m. rugpjūčio 14 d., 2008 m. rugsėjo 10 d., 2008 m. rugsėjo 25 d., 2008 m. spalio 23 d. įrangos išgabenimo aktuose buvo pažymėta, kad šalys viena kitai pretenzijų dėl įrangos komplektiškumo ir kokybės atsakovei neturi.
    22. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismai, nagrinėdami reikalavimą atlyginti žalą, privalo nustatyti visus asmenų, sudariusių sąlygas žalai kilti ir prisidėjusių prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2012). Kasacinis teismas nurodo, kad tam, jog žalos klausimas būtų teisingai nagrinėtas, svarbu nustatyti faktą, ar žala būtų atsiradusi bei kuriuo atveju, tai yra, jeigu ir nebūtų neteisėtų veiksmų, ir ar žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2006; 2007 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). CPK ir kasacinio teismo praktika nepateikia išimties, leidžiančios iš viso nepasisakyti dėl į bylą pateiktų įrodymų.
    23. Tai, kad tie patys įrenginiai buvo parduoti dviem skirtingoms metalo laužo supirkimo įmonėms, kad UAB „Litcon“ galėjo kaip metalo laužą parduoti tik 36,91 t vietoj teismui nurodytų 45,26 t, kad vienos 6 t sveriančios staklės Weining Hydromat 25 Nr. 0170 nebuvo demontuotos ir parduotos, o apie jų buvimo vietą teismas buvo ieškovės informuotas dar 2010 m. spalio 1 d., liudija, jog į bylą pateiktos 2013 m. kovo 3 d. ir 2013 m. balandžio 4 d. pirkimo sutartys (jų priedai) galimai galėjo būti suklastotos būtent po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties.
    24. Ekspertizė nebūtų trukusi taip ilgai, jeigu ieškovė būtų išsaugojusi ginčo įrenginius iki pat bylos išnagrinėjimo pabaigos. Šioje byloje išaiškėjo, kad ieškovė atidavė įrenginius metalo laužą tvarkančioms įmonėms, taip sunaikindama byloje esminė reikšmė turinčius daiktinius įrodymus.
  2. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir palikti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Vilniaus apygardos teismas, iš naujo nagrinėdamas šalių ginčą pirmojoje instancijoje, 2014 m. balandžio 11 d. nutartimi paskyrė teismo retrospektyvinę kilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, siekdamas atsakyti į klausimą, kokia buvo turto rinkos vertė 2008 m. liepos 17 d. Teismas pavedė šią ekspertizę atlikti į Lietuvos teismo ekspertų sąrašą įrašytiems ekspertams V. Šablavinskui, T. A. Tupiniui ir J. Akeliui. Tokia ekspertizės rūšis buvo pasirinkta dėl to, kad turtas tuo metu buvo parduotas metalo laužą superkančioms įmonėms ir nebebuvo galimybės jo apžiūrėti bei įvertinti jo būklę. Sprendžiant ekspertizės skyrimo klausimą tarp ieškovės ir atsakovės ginčo dėl teismo ekspertizės rūšies nekilo.
    2. Ieškovė Vilniaus apygardos teismo prašė užduoti ekspertams klausimą, kokia buvo turto rinkos vertė 2008 m. liepos 17 d. 2014 m. balandžio 9 d. atsiliepimu į šį prašymą atsakovė Vilniaus apygardos teismo prašė užduoti ekspertams tokius klausimus: 1) kokia įrangos vertė buvo 2004 m. balandžio mėn (jos pradinio įsigijimo metu); 2) kokia buvo įrangos vertė 2007 m. gegužės 15 d.; 3) kokia buvo ginčo įrangos vertė 2007 m. liepos 30 d. – 2007 m. rugpjūčio 31 d., kai ieškovė įsigijo ginčo įrangą pagal 2007 m. liepos 30 d. ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. lizingo sutartis; 4) kokia įrangos rinkos vertė buvo 2008 metų liepos 17 d.; 5) jeigu nagrinėjamo objekto rinkoje nėra, kokį vertės nustatymo metodą reikia taikyti norint nustatyti ginčo įrangos vertę; 6) ar UAB „Euristika“ ataskaitoje surinktos medžiagos (dokumentų, nuotraukų) pakanka vertintojui konstatuoti, kad vertinamas objektas neturi rinkos vertės arba turi tik metalo laužo vertę.
    3. Ieškovė nesutinka su atsakovės kasacinio skundo teiginiu, kad Vilniaus apygardos teismas, iš naujo nagrinėdamas šalių ginčą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2016 nurodytus privalomus išaiškinimus, nes pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš naujo paskyrė įrengimų rinkos vertės nustatymo teismo ekspertizę, o ne inžinerinę-techninę ar retrospektyvinę inžinerinę-techninę ekspertizę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013 nenurodė, kokios konkrečiai rūšies ekspertizė šioje byloje turi būti atlikta.
    4. Ekspertai vertino turto būklę aktualiu laikotarpiu, nors ir neturėjo galimybės jo gyvai apžiūrėti. 2015 m. vasario 24 d. teismo paskirtiems ekspertams V. Šablavinskui, T. A. Tupiniui ir J. Akeliui pateikus į bylą ekspertizės aktą Nr. 1502/24-K, kartu su 2015 m. balandžio 15 d. prašymu atsakovė pateikė į bylą eksperto J. Urbono kilnojamojo turto medžio apdirbimo įrengimų retrospektyvinės vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės aktą, o ne turto būklės (inžinerinės-techninės ar retrospektyvinės inžinerinės-techninės ekspertizės aktą, nors, kaip teigia atsakovė, būtent toks aktas buvo reikalingas). 2015 m. balandžio 15 d. prašyme atsakovė nurodė, kad eksperto J. Urbono kilnojamojo turto medžio apdirbimo įrenginių retrospektyvinės vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės aktas į bylą teikiamas dėl to, kad teismas atsakovės prašymu neįtraukė eksperto J. Urbono į teismo paskirtų ekspertų komisijos sudėtį, todėl atsakovė savo iniciatyva kreipėsi į šį ekspertą dėl tokios pat ekspertizės atlikimo ir šio eksperto parengtu ekspertizės aktu ginčys teismo paskirtų ekspertų V. Šablavinsko, T. A. Tupinio ir J. Akelio parengtą ekspertizės aktą. Tai dar kartą patvirtina, kad pati atsakovė, bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, sutiko su tuo, jog retrospektyvinė kilnojamojo turto vertinimo ekspertizė yra tinkama šioje byloje.
    5. Tik tuomet, kai Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1349-590/2015 bylą išsprendė ne taip, kaip tikėjosi atsakovė, ji, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pirmą kartą nurodė, kad neva byloje turėjo būti paskirta ne turto rinkos vertės nustatymo, o turto būklės nustatymo ekspertizė, nors tokios ekspertizės atlikti net nebuvo galimybės, nes turto nebebuvo.
    6. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 11 d. nutartyje išsamiai argumentavo, kodėl paskyrė ieškovės, o ne atsakovės siūlomus ekspertus ekspertizei atlikti ir kodėl neuždavė šiems ekspertams atsakovės pageidautų klausimų.
    7. Atsakovė siekia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo nustatytų ir įvertintų faktines bylos aplinkybes dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo, ieškovei padarytos žalos fakto, priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos buvimo, nors visas šias aplinkybes net du kartus nustatė ir vertino tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai.
    8. Šioje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, tiek kasacinis teismas neginčytinai nustatė visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (ieškovei priklausančio turto sulaikymas, netinkamas jo saugojimas), žalą (turtu ieškovė negalėjo naudotis, valdyti ir disponuoti, jis dėl netinkamų saugojimo sąlygų buvo sugadintas), priežastinį ryšį (dėl atsakovės neteisėto daikto sulaikymo, jo netinkamo saugojimo ieškovė negalėjo turtu naudotis, disponuoti ir jį valdyti, be to, saugojimo metu dėl netinkamo saugojimo sąlygų turtas buvo sugadintas), kaltę (atsakovė žinojo, kad turtas priklauso ieškovei ir kad jį privalo grąžinti, tačiau jo negrąžino; suprato arba protingai galėjo numatyti, kad turtas saugo netinkamomis sąlygomis, tačiau nesiėmė veiksmų turtui tinkamai saugoti). Iš naujo nagrinėti šių klausimų nebegalima, dėl to visi su tuo susiję atsakovės kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi.
    9. Ieškovės šioje byloje reikalaujama priteisti žala buvo padaryta ne dėl to, kad atsakovė iš patalpų turtą perkėlė saugoti į lauką, o dėl to, kad neteisėtai turtą sulaikė bei saugojo jį netinkamomis sąlygomis, dėl ko jis virto metalo laužu. Atitinkamai atsakovės kasacinio skundo teiginiai, kad ne ji priėmė sprendimą išgabenti medžio apdirbimo ir kitą įrangą, pritaikytą eksploatuoti patalpose, į lauką, o pati ieškovė, todėl ši turėtų prisiimti visas tokio sprendimo pasekmes (galimai atsiradusią žalą), neturi teisinės reikšmės priežastinio ryšio nustatymui. Kita vertus, šie atsakovės kasacinio skundo teiginiai neatitinka tikrovės, nes atsakovė ieškovei priklausantį turtą demontavo ir iš patalpų perkėlė į lauką savavališkai, neinformuodama apie tai ieškovės ir negavusi jos sutikimo.
    10. 2007 m. lapkričio 26 d. dėl tokių atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrą, todėl buvo pradėta baudžiamoji byla Nr. 10-1-70738-07, joje 2007 m. gruodžio 10 d. nutarimu ieškovė pripažinta civiline ieškove, o 2007 m. gruodžio 14 d. nutarimu, siekiant užtikrinti nusikalstama veika padarytos materialinės žalos atlyginimą, galimą turto konfiskavimą, laikinai apribotos įtariamajam atsakovės vadovui Jurgiui Alfonsui Lebrikui nuosavybės teisės į jam priklausantį turtą. 2008 m. balandžio mėn. Vilniaus rajono apylinkės prokuratūra ieškovę informavo, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-70738-07 nutraukiamas, ir nurodė, kad ieškovė savo pažeistas teises turėtų ginti civilinio proceso tvarka.
    11. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje konstatavo faktinę aplinkybę, kad žala ieškovei buvo padaryta dėl to, jog atsakovė savavališkai demontavo ieškovei priklausantį turtą ir perkėlė jį iš patalpų į lauką, nesudarė tinkamų šio turto saugojimo sąlygų. Atsižvelgiant į tai, laikytini teisiškai nereikšmingais ir iš naujo nebevertintini atsakovės kasacinio skundo argumentai, kad teismai netyrė, ar įrenginiai tapo netinkami naudoti gamybinėje veikloje pagal funkcinę paskirtį dėl to, kad jie buvo išrinkti, ar dėl to, jog jie tapo nenaudojami dėl kokio nors neigiamo poveikio, sąlygoto vien tik atsakovės veiksmų. Byloje nebuvo pateikta iš ieškovės pusės objektyvių duomenų (staklių defektavimo, fizinių pažeidimų ar kitokių jų sulaužymo aktų, sudarytų būsimo remonto sąmatų) ar kitokių dokumentų, patvirtinančių netinkamumą iš dalies ar visiškai naudoti įrenginius pagal paskirtį“.
    12. E. V. Šablavinsko, T. A. Tupinio ir J. Akelio 2015 m. vasario 24 d. ekspertizės akto Nr. 1502/24-K išvados dėl turto vertės, buvusios 2008 m. liepos 17 d., nėra grindžiamos išimtinai UAB „Euristika“ 2008 m. gegužės 28 d. turto vertinimo ataskaita Nr. 32-08-102, bet paremtos visos bylos nagrinėjimo metu surinktais dokumentais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, iš kitų šaltinių gauta medžiaga bei teisiniais ir metodologiniais šaltiniais, todėl abejoti 2015 m. vasario 24 d. ekspertizės aktu Nr. 1502/24-K nėra pagrindo.
    13. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, iš naujo nagrinėdami bylą ir nustatydami ieškovei iš atsakovės priteistinos žalos dydį, rėmėsi ne išimtinai tik UAB „Euristika“ 2008 m. gegužės 28 d. turto vertinimo ataskaita Nr. 32-08-102, bet visapusiškai ir objektyviai vertino visus byloje esančius įrodymus bei remdamiesi byloje pateiktų įrodymų visetu padarė atitinkamas išvadas, dėl to proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Nesutiktina su atsakovės kasacinio skundo argumentu, kad teismai papildomai turėjo aiškintis ir įvertinti 2009 m. lapkričio 19 d. UAB „Impeksservis“ konsultacijoje įvardijamus UAB „Euristika“ turto vertinimo ataskaitos trūkumus, nes šis įrodymas, kaip minėta, nebuvo lemiamas nustatant ieškovei iš atsakovės priteistinos žalos dydį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tą dieną turtas buvo virtęs metalo laužu, todėl visiškai nesvarbu, kaip vėliau šis turtas buvo saugomas.
    14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra suformavęs contra spoliatorem prezumpciją, vadovaujantis kuria šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2005; 2010 birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2016 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad įrodymų nepateikimo priežastys gali paneigti contra spoliatorem prezumpcijos taikymo būtinybę. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015; 2016 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-219/2016).
    15. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė contra spoliatorem prezumpcijos, kadangi ši civilinė byla buvo pradėta nagrinėti dar 2009 metais, jai tęsiantis iki 2013 metų, nei bylą nagrinėjusiems pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams, nei ginčo šalims nekilo poreikis ir būtinybė apžiūrėti turtą, dėl to ieškovė turėjo teisę šį turtą parduoti metalo laužą superkančioms įmonėms ir negali patirti jokių neigiamų pasekmių vėliau teismo paskirtai ekspertizei nepateikusi šio turto apžiūrėti. Be to, kaip minėta, byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių turtui padarytą žalą, todėl turto neapžiūrėjimas 2014–2015 m. atliekant ekspertizę neturėjo įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui.
    16. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką nevilkinti teismo proceso, greičiau įvykdyti prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo suformuotoje praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, gavęs kreditoriaus prašymą priteisti procesines palūkanas, nesant šalių susitarimo dėl kitokio jų skaičiavimo ar atsisakymo, neturi nustatyti kokių nors aplinkybių, reikšmingų tokiam prašymui tenkinti.
    17. Priteisiant procesines palūkanas taip pat būtina nustatyti: kada iškelta civilinė byla (CPK 137 straipsnio 1 dalis), kokio dydžio procesinės palūkanos turi būti priteistos konkrečiu atveju (šalių sutartas ar įstatyme nustatytas dydžio tarifas) (CK 6.210 straipsnis) bei nuo kokios sumos jos turi būti priteisiamos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo suformuotoje praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad reikalavimas priteisti procesines palūkanas yra viena iš dispozityvumo principo civiliniame procese apraiškų, reiškianti, jog bylos nagrinėjimo dalyką lemia šalys, todėl prašyti priteisti procesines palūkanas yra ieškovės teisė, bet ne pareiga, o teismas negali savo nuožiūra pakeisti šių palūkanų skaičiavimo momento kitaip, negu nustatyta įstatyme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).
    18. Nėra jokio pagrindo trumpinti įstatymo imperatyviąja norma nustatyto šių procesinių palūkanų skaičiavimo laikotarpio remiantis atsakovės nurodytomis aplinkybėmis.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl kasacinio teismo išaiškinimų privalomumo

 

  1. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausios bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies teismas, todėl, bylą grąžinus nagrinėti pakartotinai, privalu laikytis tiek jo išaiškinimų konkrečioje byloje, tiek atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų teisinė galia pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį reiškia privalomumą žemesnės instancijos teismui atsižvelgti į byloje ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimus, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimą. O pagal kasacinio teismo teisės išaiškinimus bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą ir jų teisinį įvertinimą atlieka tas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, kuriam byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Teisės normos taikomos konkrečioms situacijoms, todėl kasacinis teismas patikrina, ar jos tinkamai taikytos konkrečioje situacijoje, atsižvelgdamas ir į tai, kokią situaciją pagal išaiškintos normos turinį ta norma reglamentuoja. Siekiant nustatyti, ar teisės norma tinkamai taikyta, turi būti išsiaiškinta, kokiems konkretiems nustatytiems faktams ją žemesnės instancijos teismas taikė. Dėl to kasacinis teismas išnagrinėjęs bylą gali konstatuoti, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių nepakanka, jos nėra visiškai aiškios ar prieštaringos ir tie prieštaravimai neįvertinti žemesnės instancijos teismo, bei perduoti šiuos klausimus nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui iš naujo.
  3. Tuo atveju, kai kasacinis teismas panaikina skundžiamą teismo sprendimą (nutartį) ir perduoda bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai kasacinio teismo nutartyje paprastai gali būti nurodoma, kaip reikia aiškinti atitinkamą teisės normą, kokias faktines aplinkybes privalu aiškintis, kokius procesinius veiksmus reikia atlikti. Tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau, atsižvelgiant į CPK 362 straipsnio 2 dalį, įpareigoja teismą teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus, kas [įrodymų vertinimas] išlieka žemesnės instancijos teismo prerogatyva. Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016).
  4. Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013, priimtos pirmą kartą nagrinėjant šią bylą kasacine tvarka, išaiškinimais, nes: 1) pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, paskyrė įrenginių rinkos vertės nustatymo ekspertizę, nors kasacinis teismas buvo nurodęs skirti ekspertizę įrenginių būklei nustatyti; 2) apskaičiuojant atlygintinos žalos dydį neatsižvelgta į aplinkybę, jog grąžinus įrangą dalis jos (ieškovės) ir toliau buvo netinkamai saugoma. Šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
  5. Pirma, įrenginių būklės nustatymo poreikis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013 siejamas su padarytos žalos dydžio apskaičiavimu. Tai reiškia, kad įrenginių būklės nustatymas laikytas ne tikslu, o tik priemone nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingai aplinkybei padarytos žalos dydžiui nustatyti. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pasirinkimą žalos dydį įrodinėti įrangos vertės sumažėjimu saugojimo laikotarpiu, skirdamas ekspertizę, pagrįstai suformulavo klausimą dėl įrenginių rinkos vertės nustatymo. Nors įrenginių vertės pokytis gali būti nulemtas ne tik jų būklės pablogėjimo, bet ir kitų aplinkybių (pvz., rinkos kainų svyravimų), byloje nėra duomenų, rodančių, kad kasatorė, ginčydama teismų išvadas dėl žalos dydžio nustatymo, rėmėsi šiomis aplinkybėmis.
  6. Antra, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės, kad: 1) kasatorė įrenginius (ieškovei) leido pasiimti 2008 m. rugpjūčio 14 d.; 2) iki 2009 m. vasario mėn. įranga buvo saugoma pas kasatorę. Šių aplinkybių kasatorė neginčija. Teismo ekspertizės išvadose įrangos vertė nustatyta 2008 m. liepos 17 d. Tai nustačius akivaizdu, kad įrangos vertės sumažėjimas po šios datos nebuvo teisiškai reikšmingas teismams apskaičiuojant padarytos žalos dydį. Todėl vėlesni ieškovės veiksmai (neveikimas), po įrangos grąžinimo ją netinkamai saugant, nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingi ir, priešingai nei teigia kasatorė, nesudaro pagrindo spręsti dėl atlygintinos žalos mažinimo abipusės kaltės pagrindu (CK 6.259 straipsnis).

 

Dėl žalos dydžio

 

  1. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės ir kasatorės santykiai kvalifikuotini pagal pasaugos sutarties teisės normas, šių santykių pradžia – 2007 m. liepos 30 d. – rugpjūčio 31 d., kai ieškovė pagal lizingo sutartis su UAB „Swedbank lizingas“ priėmė ginčo įrenginius. Apskaičiuodami ieškovei priteistinos žalos dydį, teismai rėmėsi ginčo įrenginių vertės sumažėjimu nuo jų saugojimo pradžios iki 2008 m. liepos 17 d. Šis laikotarpis kasaciniame skunde neginčijamas. Teismai konstatavo, kad saugojimo pradžioje ginčo įrenginių vertė buvo 140 601,63 Eur  (485 469,30 Lt), kasatorė šios aplinkybės taip pat neginčija. Pirmosios instancijos teismo paskirta retrospektyvinė kilnojamojo turto vertinimo ekspertizė nustatė, kad bendra ginčo įrenginių vertė (neįtraukiant įrenginio „Weinig Rondamat“ vertės) 2008 m. liepos 17 d. buvo 49 293,33 Eur (170 200 Lt). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo įrenginių vertė nurodytu laikotarpiu sumažėjo 91 308,30 Eur (315 269,30 Lt). Apeliacinės instancijos teismas bendrą ginčo įrenginių vertę saugojimo laikotarpio pabaigoje laikė didesne, atsižvelgdamas į J. Urbono išvadoje nustatytą vieno iš ginčo įrenginių – obliavimo staklių Weinig Hydromat T25“ vertę (16 392,49 Eur (56 600 Lt). Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad laikotarpiu, kai ieškovę ir kasatorę siejo pasaugos teisiniai santykiai, ginčo įrenginių vertė sumažėjo ne 91  308,30 Eur (315 269,30 Lt), o 74 915,81 Eur (258 669,30 Lt) (315 269,30 – 56 600 = 258 669,30). Kasatorė ginčija šią apeliacinės instancijos teismo nustatytą aplinkybę, pateikdama argumentus dėl: 1) ekspertų, kuriems pirmosios instancijos teismas pavedė atlikti ekspertizę, parinkimo, t. y. kad netenkinti jos prašymai dėl eksperto J. Urbono dalyvavimo tyrime; 2) netinkamo įrodymų vertinimo, teismui nepasisakant dėl dalies, kasatorės manymu, reikšmingų įrodymų. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta iš dalies teisiškai pagrįstais.
  2. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; kt.). Vykdydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir nustatęs, jog byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.).
  3. Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).
  4. Atsižvelgiant į teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvados didesnę įrodomąją galią darytina išvada, kad teismo pareiga kritiškai vertinti ekspertizės išvadą yra siejama su, pirma, nustatytais ekspertinio tyrimo eigos (proceso) trūkumais, antra, išvados turinio trūkumais (išvados prieštaringumu, prieštaravimu kitiems byloje esantiems įrodymams ir pan.). Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad dėl ekspertizės išvadoje tiriamų klausimų specifikos teismui galimybės nustatyti specialių žinių reikalaujančio tyrimo procesą, jo išsamumo lygį ar išvadų santykį su kitais byloje esančiais įrodymais yra ribotos. Todėl teismo paskirtas ekspertas tam tikra prasme tampa kvaziarbitru, nuo kurio išvados didele dalimi priklauso bylos baigtis. Atsižvelgiant į tai, eksperto skyrimo procedūra civilinėse bylose turi atitikti esminius civilinio proceso principus, be kita ko, garantuojančius šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis).
  5. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: tais atvejais, kai sprendžiant eksperto skyrimo klausimą civilinėje byloje ginčo šalys nesusitaria dėl eksperto kandidatūros ir (ar) siūlo savo ekspertų kandidatūras, nepritardamos priešingos šalies siūlomo (-ų) eksperto (-ų) kandidatūrai (-oms), teismas, esant galimybei (yra kitų atitinkamos kvalifikacijos į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašytų ekspertų, galinčių atlikti tokio tipo ekspertizę, kt.), turi ieškoti būdų užtikrinti šalių lygiateisiškumą: ekspertizę atlikti pavesti ne vienos iš šalių pasiūlytam (-iems), o teismo iniciatyva parinktam (-iems) ekspertui (-ams), arba ekspertizę atlikti pavesti abiejų šalių pasiūlytiems ekspertams bendrai, arba ekspertizę atlikti pavesti grupei ekspertų, įtraukiant į tokią grupę po vieną abiejų šalių pasiūlytą ekspertą, o vienu iš grupės narių paskirti teismo iniciatyva parinktą ekspertą ir pan. Kai ekspertizę atlikti pavedama tik vienos iš šalių pasiūlytam (-iems) ekspertui (-ams), teismas privalo nurodyti argumentus, kodėl nebuvo galimybės teismo ekspertizę pavesti atlikti teismo iniciatyva parinktam (-iems) ekspertui (-ams), kodėl į ekspertizės atlikimą nebuvo įtrauktas kitos šalies siūlomas ekspertas (-ai), taip pat nurodyti, kokiais kriterijais remiantis ekspertizė buvo pavesta atlikti konkrečiam (-iems) ekspertui (-ams), bei pagal šiuos kriterijus pagrįsti savo pasirinkimą.
  6. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ekspertizę pavedė atlikti trims ekspertams, kuriuos pasiūlė ieškovė V. Šablavinskui, T. A. Tupiniui ir J. Akeliui. Teismas atmetė atsakovės (kasatorės) prašymą ekspertu skirti J. Urboną, motyvuodamas tuo, kad jo kvalifikacija nėra aukštesnė nei ieškovės pasiūlytų ekspertų, o ketvirto eksperto skyrimas, nesant objektyvaus pagrindo, būtų perteklinis, apsunkintų ekspertinį tyrimą ir padidintų ekspertizės išlaidas.
  7. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skiriant teismo ekspertus nebuvo laikytasi šios nutarties 50 punkte nurodytos ekspertų parinkimo tvarkos. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas ekspertizę atlikti pavesti grupei ekspertų, turėjo galimybę į tokią grupę įtraukti kasatorės siūlytą J. Urboną, o teismo nurodyti argumentai dėl jo neįtraukimo laikytini teisiškai nepagrįstais. Pirma, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, tam nebuvo būtina ekspertų skaičių didinti iki keturių – J. Urbonas galėjo užimti vieno iš trijų ieškovės siūlytų ekspertų vietą. Tai paneigia teismo argumentą, kad ekspertizės išlaidos būtų išaugusios. Teismas nenurodė kitų argumentų, dėl kurių neegzistavo galimybė į ekspertų grupę įtraukti kasatorės siūlytą ekspertą vietoj vieno iš ieškovės pasiūlytų ekspertų. Antra, teismas, spręsdamas, kad J. Urbono kvalifikacija nėra aukštesnė nei ieškovo pasiūlytų ekspertų, kartu nenurodė, kad J. Urbono kvalifikacija būtų žemesnė už ieškovės pasiūlytų ekspertų. Trečia, J. Urbonas, kaip ir ieškovės siūlyti ekspertai, taip pat yra įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Ketvirta, teismo argumentas, kad J. Urbono skyrimas vienu iš ekspertų apsunkintų ekspertinį tyrimą, nėra motyvuotas. Pažymėtina, kad, pagal CPK 216 straipsnio 3 dalį, jeigu byloje paskirti keli ekspertai, jie prieš duodami išvadą tarpusavyje pasitaria. Kai ekspertų nuomonės sutampa, visi ekspertai pasirašo bendrą išvadą. Ekspertai, kurie nesutinka su kitais ekspertais, parašo savo išvadą atskirai. Penkta, teismas nenurodė motyvų, kodėl nebuvo galimybės teismo ekspertizę pavesti atlikti ne vienos iš šalių siūlomiems ekspertams, o paties teismo iniciatyva parinktam (-iems) ekspertui (-ams). Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, pavesdamas ekspertizę atlikti trims išimtinai ieškovės pasiūlytiems ekspertams, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą (CPK 17 straipsnis).
  8. Kartu pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįtraukė J. Urbono į ekspertų grupę, savaime nesudaro pagrindo abejoti teismo pavedimu atliktos ekspertizės išvadų patikimumu. Tačiau ji reiškia, pirma, kad nagrinėjamoje byloje teismai neturėjo pagrindo remtis taisykle, pagal kurią ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, antra, kad vertindami žalos dydį teismai privalėjo motyvuotai nurodyti, kodėl atmetė kiekvieną kasatorės, kurios siūlomas ekspertas nebuvo įtrauktas į ekspertizės atlikimą, įrodymą, įskaitant ir kasatorės pateiktą rašytinį įrodymą J. Urbono atlikto įrangos būklės ir jos vertės tyrimo išvadas. Tai nagrinėjamoje byloje nebuvo padaryta tinkamai.
  9. Pirma, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neįvertino 2008 m. rugpjūčio 14 d., 2008 m. rugsėjo 10 d., 2008 m. rugsėjo 25 d. ir 2008 m. spalio 23 d. įrangos išgabenimo aktų, kuriuose nurodyta, kad šalys viena kitai pretenzijų dėl įrangos komplektiškumo ir kokybės neturi. Nors šie įrodymai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad žalos ieškovės turtui nepadaryta (nes įrangos išgabenimo metu jų būklė detaliai nebuvo tiriama), tačiau jie sudaro pakankamą pagrindą abejoti V. Šablavinsko, T. A. Tupinio ir J. Akelio ekspertizės išvadų, pagal kurias įrangos vertė jos išgabenimo metu (49 293,33 Eur (170 200 Lt), lyginant su jos pradine verte (140 601,63 Eur (485 469,30 Lt), buvo kritusi beveik trigubai, patikimumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios apimties įrangos vertės kritimas negalėjo būti nulemtas nusidėvėjimo, kurio būtų buvę galima nepastebėti įrangos atsiėmimo metu.
  10. Antra, teismai nesirėmė J. Urbono tyrimo išvadomis, kaip įrodymu (išskyrus išvadų dalį dėl įrenginio Weinig Hydromat T25 vertės) remdamiesi šiais argumentais: 1) J. Urbonas visiškai ignoravo UAB Euristika“ turto vertinimo ataskaitoje fotonuotraukose užfiksuotą įrenginių būklę ir jų saugojimo sąlygas atsakovės teritorijoje; 2) savo išvadas dėl įrenginių būklės grindė tik formaliomis aplinkybėmis, kad nėra aktų, patvirtinančių įrenginių fizinį pažeidimą; 3) įrenginių (išskyrus įrenginio Weinig Hydromat T25“) vertė nustatyta neapžiūrint objektų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodyti argumentai yra iš esmės nepagrįsti, atsižvelgiant į žemiau nurodytas aplinkybes:
    1. nors tarp J. Urbono tyrimo išvadose nurodytų šaltinių, kurių pagrindu atliktas tyrimas, nėra UAB „Euristika“ turto vertinimo ataskaitoje esančių ginčo įrangos fotonuotraukų, tačiau tyrimo išvados grindžiamos įrangos fotonuotraukomis, esančiomis UAB Impeksservis“ 2009 m. lapkričio 19 d. konsultacijoje dėl kilnojamojo turto. Teismai nenurodė, kodėl pastarosios fotonuotraukos yra netinkamos ar mažiau tinkamos tyrimui (kad jos neatspindi ar blogiau atspindi įrangos būklę) negu UAB „Euristika turto vertinimo ataskaitoje esančios fotonuotraukos, kuriomis remiamasi V. Šablavinsko, T. A. Tupinio ir J. Akelio ekspertizės išvadose. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013, priimtoje šią bylą pirmą kartą nagrinėjant kasaciniame teisme, be kita ko, konstatuota, kad, remiantis UAB „Impeksservis“ 2009 m. lapkričio 19 d. konsultacijos turiniu, matyti, kad, nors UAB „Euristika“ ataskaitoje ginčo medienos apdirbimo įrenginiai buvo įvertinti kaip metalo laužas, kai  jie buvo perduoti ieškovei, ši jų nepardavė antrinio žaliavų panaudojimo veiklą vykdančiai įmonei; konsultacijai pateikti tyrimą atlikę UAB „Impeksservis“ darbuotojai turėjo galimybę įrenginius tiesiogiai apžiūrėti jų saugojimo (naudojimo) vietose;
    2. argumentas, kad J. Urbonas ignoravo UAB „Euristika“ turto vertinimo ataskaitoje fotonuotraukose užfiksuotas įrangos saugojimo sąlygas atsakovės teritorijoje, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo paneigti J. Urbono išvadų dėl įrangos vertės tiriamuoju momentu (2008 m. liepos 17 d.), nes tyrimu nebuvo siekiama nustatyti priežastis, dėl kurių įrangos vertė kilo ar krito šios aplinkybės, susijusios su kasatorės neteisėtų veiksmų nustatymu, byloje buvo įrodinėjamos kitomis priemonėmis, dėl kurių nagrinėjamoje byloje nėra ginčo;
    3. argumentas, kad J. Urbonas savo išvadas dėl įrenginių būklės grindė tik formaliomis aplinkybėmis (kad nėra aktų, patvirtinančių įrenginių fizinį pažeidimą), yra nepagrįstas, nes tyrimo išvada grindžiama dokumentais, nuotraukomis, rinkos analize ir kitais duomenų šaltiniais, o J. Urbono argumentas dėl aktų, patvirtinančių įrenginių nusidėvėjimą, nebuvimo nėra vienintelis, kuriuo remiantis buvo nustatyta įrenginių vertė;
    4. argumentas, kad J Urbonas įrenginių vertę nustatė neapžiūrėjęs objektų, yra iš dalies pagrįstas, tačiau jis taikytinas ir teismo paskirtiems ekspertams. Maža to – teismo paskirti ekspertai V. Šablavinskas, J. Akelis ir T. A. Pupinis dėl įrenginių vertės sprendė neapžiūrėję net vienintelio likusio įrenginio obliavimo staklių „Weinig Hydromat T25“. Tuo tarpu J. Urbonas tyrimo išvadas pateikė apžiūrėjęs nurodytą įrenginį.
  11. Trečia, teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad bendra tos pačios ginčo įrangos vertė (neįtraukiant į ją įrenginio „Weinig Rondamat“ vertės) V. Šablavinsko, T. A. Tupinio ir J. Akelio ekspertizės išvadose bei J. Urbono išvadose skyrėsi dvigubai (49 293,33 Eur (170 200 Lt) ir 99 947,87 Eur (345 100 Lt), o kai kurių įrenginių (Weinig Hydromat T25“) – net keliolika kartų. Visi nurodyti asmenys (V. Šablavinskas, T. A. Tupinis, J. Akelis ir J. Urbonas) įrašyti į teismo ekspertų sąrašą, jų kompetencija teismai nesuabejojo.
  12. Teismų argumentus, kuriais remiantis J. Urbono išvados dėl įrangos (išskyrus obliavimo staklių „Weinig Hydromat T25“) vertės 2008 m. liepos 17 d. įvertintos kritiškai, pripažinus nepagrįstais, darytina išvada, kad teismai privalėjo įvertinti šį įrodymą bei jo santykį su kitais byloje esančiais įrodymais, inter alia (be kita ko), V. Šablavinsko, T. A. Tupinio ir J. Akelio ekspertizės išvadomis (kurių pagrįstumas nagrinėjamoje byloje taip pat nepaneigtas). To nepadarius nepanaikintas šių įrodymų prieštaringumas. Kadangi skiriant teismo ekspertizę buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (žr. šios nutarties 4952 punktus), nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis taisykle, pagal kurią ekspertizės akte esantys duomenys paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tokioje situacijoje teismai turėjo vertinti abu pirmiau nurodytus įrodymus kaip lygiaverčius, o šalims sutinkantspręsti klausimą dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo, pavedant ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams. Teismams to nepadarius, tai sudaro pagrindą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti, bylą perduoti apeliacinė instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  13. Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015).
  14. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme spręstina dėl pakartotinės ekspertizės, siekiant nustatyti ieškovui padarytos žalos dydį, skyrimo, o šalims atsisakius pakartotinės ekspertizės, žalos dydį turėtų nustatyti teismas pagal byloje esančius įrodymus (CK 6.249 straipsnis).
  15. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylos galutiniam rezultatui.
  16. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė „Priteisti iš atsakovo UAB „Metmedė“ ieškovo UAB „LitCon“ naudai 96 090,38 Eur  nuostolių atlyginimą <...>“. Iš sprendimo motyvų matyti, kad priteisiamų nuostolių sumą teismas apskaičiavo taip: 1) 83 137,70 Eur nuostoliai už saugomų įrenginių vertės kritimą; 2) 12 952,68 Eur už ieškovo lizingo bendrovei sumokėtas palūkanas. Tačiau teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta vienintelė priteista nuostolių suma 96 090,38 Eur, atskirai nenurodant, kiek iš jų sudaro įrenginių vertės kritimas, kiek lizingo palūkanos.
  17. UAB „Metmedė“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl: 1) 83 137,70 Eur nuostolių už saugomų įrenginių vertės kritimą; 2) 12 952,68 Eur priteisimo už ieškovės lizingo bendrovei sumokėtas palūkanas.
  18. Lietuvos apeliacinis teismas skundžiama nutartimi: 1) konstatavo, kad saugomų įrenginių vertė krito ne 83 137,70 Eur (kaip buvo konstatavęs Vilniaus apygardos teismas), o 74 915,81 Eur; 2) atmetė UAB „Metmedė“ apeliacinio skundo argumentus dėl 12 952,68 Eur lizingo palūkanų priteisimo – t. y. konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismas pagrįstai priteisė lizingo palūkanas. Skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje Vilniaus apygardos teismo sprendimas pakeistas, išdėstant jį taip: „Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Metmedė“ ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LitCon“ naudai 74 915,81 Eur nuostolių atlyginimą <...>. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą <...>“. Tai sudaro pagrindą manyti, kad apeliacinės instancijos teismas savo nutarties rezoliucinėje dalyje prie ieškovei priteistų 74 915,81 Eur nuostolių už saugomų įrenginių vertės kritimą nepridėjo 12 952,68 Eur lizingo palūkanų, nors pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl jų priteisimo pripažino pagrįsta. Kasatorė UAB Metmedėkasaciniame skunde skundžiamos nutarties nurodyta apimtimi neginčija. UAB LitCondėl skundžiamos nutarties kasacinio skundo nepateikė.
  19. Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką teismo nutartis yra vientisas procesinis dokumentas, todėl, vykdant ją, privalu įvykdyti ne tik rezoliucinėje jos dalyje nurodytą sprendimą, bet ir laikytis motyvuojamojoje dalyje išdėstytų išaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-362-415/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  20. Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinama, perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šis teismas, be kita ko, turėtų pasisakyti ir dėl pirmiau nurodyto neatitikimo tarp skundžiamos nutarties motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių.

 

Dėl UAB „Metmedė“ rašytinių paaiškinimų

 

  1. 2016 m. gruodžio 16 d. kasaciniame teisme gauti kasatorės UAB „Metmedė“ rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodoma kasatorės nuomonė dėl ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytų argumentų.
  2. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kasacinis procesas pradedamas dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo asmeniui padavus kasacinį skundą ir jį teismui priėmus (CPK 340–351 straipsniai). Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį bylos šalys turi galimybę išdėstyti visus teisinius argumentus byloje kilusiais teisės klausimais. Dėl šių procesinių dokumentų formos ir turinio, pateikimo tvarkos CPK nustatyti specialūs reikalavimai; po to, kai yra priimamas kasacinis skundas, kitai bylos šaliai sudaroma galimybė pateikti dėl kasacinio skundo atsiliepimą. CPK 350 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad, išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima. CK nenustatyta šalims procesinės teisės teikti teismui kitokius, negu šiame kodekse išvardyti, procesinius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016).
  3. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, nenustačiusi pagrindo daryti išlygas iš CPK 350 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto imperatyvo, sprendžia, kad kasatorės rašytinius paaiškinimus priimti atsisakytina.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

  1. Kasacinis teismas turėjo 8,03 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                     Egidijus Laužikas

 

Sigita Rudėnaitė

 

Gediminas Sagatys             


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK6 6.249 str. Žala ir nuostoliai
  • CK6 6.836 str. Daikto saugojimo sąlygos
  • CPK
  • CPK 218 str. Eksperto išvados įvertinimas
  • 3K-3-183/2012
  • 3K-3-353/2014
  • 3K-3-386-469/2015
  • BK
  • 3K-3-503/2009
  • 3K-3-163/2010
  • CPK 331 str. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo
  • 3K-3-66/2015
  • 3K-3-586/2013
  • 3K-3-436/2012
  • 3K-3-518/2006
  • 2-1349-590/2015
  • 3K-3-176/2010
  • e3K-3-60-687/2016
  • 3K-3-352-219/2016
  • CPK 137 str. Ieškinio priėmimas
  • CK6 6.210 str. Palūkanos
  • 3K-7-144/2014
  • CPK 362 str. Kasacinio teismo nutarties įsiteisėjimas ir privalomumas
  • 3K-3-101-701/2016
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • 3K-3-206/2010
  • 3K-3-585/2012
  • 3K-3-316/2010
  • CPK 270 str. Sprendimo turinys
  • 3K-3-526/2009
  • CPK 177 str. Įrodymai
  • CPK 17 str. Šalių procesinis lygiateisiškumas
  • 3K-3-152-686/2015
  • e3K-3-362-415/2015
  • CPK 350 str. Kasacinio skundo priėmimo tvarka
  • 3K-3-2-969/2016