Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-07-30][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-224-969-2020].docx
Bylos nr.: e3K-3-224-969/2020
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus miesto savivaldybė 111109233 atsakovas
Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 188704927 atsakovas
BUAB ,,Patria Domi" 123918666 Ieškovas
UAB ,,Pacta Servanda” 302739651 ieškovo atstovas
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1.5.3. dėl pastatų, statinių ar įrenginių nuomos
2.1.5. Bylos dėl nuomos
2.6. Prievolių teisė
2.6.16.12. Kiti su nuoma susiję klausimai
2.6.16. Nuoma

?

Civilinė byla Nr. e3K-3-224-969/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01792-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.12

 (S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. liepos 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Alės Bukavinienės ir Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Patria Domi“ ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl statinio pagerinimo išlaidų atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuomininko teisę į išnuomoto valstybės ar savivaldybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 213 105,02 Eur statinio pagerinimo išlaidų atlyginimo ir 50 736,51 Eur palūkanų; priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), 176 348,18 Eur žemės sklypo pagerinimo išlaidų atlyginimo ir 33 337,05 Eur palūkanų; priteisti iš atsakovių 5 procentų procesines palūkanas.

3.       Ieškovė nurodė, kad su atsakove Vilniaus miesto savivaldybe 1999 m. liepos 23 d. sudarė Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovei buvo išnuomotas negyvenamasis statinys Vilniuje, Šv. Ignoto g. 9. Statinio nuomos sutarties esmė – atstatyti statinį ir rekonstrukcijos būdu jame įrengti daugiabučius namus. Statinio nuomos sutartis kelis kartus buvo keista, pratęsiant rekonstrukcijos terminą. 2001 m. balandžio 19 d. buvo pakeistas nuomos sutarties 17 punktas, kuriuo susitarta, kad lėšos, panaudotos rekonstrukcijai (atstatymui) pagal su Vilniaus miesto savivaldybe suderintą sąmatą, įskaitomos į nuomos mokestį, o įrašius statinį į privatizavimo programą, atlyginamos nuomininkui teisės aktų nustatyta tvarka. Statinio nuomos sutarties pakeitimu, šalių pasirašytu 2006 m. lapkričio 29 d., susitarta, kad, užbaigus statinio rekonstrukcijos (atstatymo) darbus, Vilniaus miesto savivaldybė ir ieškovė pasirašys papildomą susitarimą dėl pastato dalių įregistravimo savivaldybės vardu ir teisės aktų nustatyta tvarka naujai pastatyto pastato dalies įregistravimo nuomininko vardu. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija 2002 m. gruodžio 17 d. suteikė ieškovei leidimą atlikti statinio paruošiamuosius darbus, nusta, kad paruošiamųjų darbų suma neturi viršyti 213 105,02 Eur.

4.       Ieškovė atliko dviejų objektų – daugiabučio gyvenamojo namo ir negyvenamosios rūsio patalpos – rekonstrukciją (atstatymo darbus) ir šiuos objektus Nekilnojamojo turto registre įregistravo Vilniaus miesto savivaldybės vardu. Statinio nuomos sutartis 2012 m. lapkričio 6 d. buvo nutraukta, o atsakovė nepagrįstai atsisakė įskaityti ieškovės atliktas 260 163 Eur investicijas. Nepaisydama to, ieškiniu ieškovė prašo atlyginti 213 105,02 Eur išlaidas, kadangi tokia didžiausia leistina suma buvo nurodyta 2003 m. sausio 3 d. leidime.

5.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. vasario 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

7.       Vilniaus apygardos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, 2019 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 213 105,02 Eur statinio pagerinimo išlaidų atlyginimo, 50 736,51 Eur palūkanų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8.       Teismas nustatė, kad 1999 m. liepos 23 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. 1452 atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė (nuomotojas) išnuomojo ieškovei UAB „Patria Domi“ (nuomininkui) 61 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas (rūsio liekanas) Vilniuje, Šv. Ignoto g. 9, iki 2098 m. liepos 23 d., bet ne ilgiau kaip iki statinio įtraukimo į privatizavimo programą. Sutarties 14 punkte nustatyta, kad statiniui būtina rekonstrukcija (atstatymas). Pagal sutarties 15 punktą statinys turėjo būti atstatytas per 2 metus nuo sutarties įsigaliojimo. Sutarties 17 punkte buvo susitarta, kad lėšos, panaudotos rekonstrukcijai (atstatymui) pagal su nuomotoju suderintą sąmatą, įskaitomos į nuomos mokestį. 2001 m. balandžio 19 d. pakeitus sutarties 17 punktą, nustatyta, kad lėšos, panaudotos rekonstrukcijai (atstatymui) pagal su nuomotoju suderintą sąmatą, įskaitomos į nuomos mokestį, o įrašius statinį į privatizavimo programą, atlyginamos nuomininkui įstatymų nustatyta tvarka.

9.       Tarp ieškovės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos (kurios teises perėmė Nacionalinė žemės tarnyba) 1999 m. rugsėjo 29 d. buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis Nr. 577 N01/99-21495 dėl 1650 kv. m žemės sklypo, esančio Vilniuje, Šv. Ignoto g. 9, nuomos 99 m. laikotarpiui. Sklypo nuomos sutarties 5 punkte nurodyta, kad, pasibaigus nuomos terminui ar nutraukus sutartį, pastatai, kiti statiniai, inžineriniai įrenginiai bei komunikacijos nuomotojo išperkami nuomotojo ir nuomininko atskiru susitarimu.

10.       Statybos leidimas rekonstrukcijos darbams gautas 2005 metais.

11.       UAB „Patria Domi“ 2006 m. rugpjūčio 22 d. pranešimu informavo savivaldybę, kokius konkrečius veiksmus atliko, vykdydama nuomos sutartyje nustatytus įsipareigojimus ir investuodama į miesto plėtrą bei kultūros vertybių išsaugojimą. Nurodyta, kad bendra šių projektų įgyvendinimo suma – 1 925 681,86 Lt.

12.       Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos 2006 m. lapkričio 29 d. sutarties pakeitimu įtvirtinta, kad statinys turi būti atstatytas per dvejus metus nuo statybos leidimo išdavimo dienos (15 punktas), o pabaigus statinio atstatymo (rekonstrukcijos) darbus, nuomotojas ir nuomininkas pasirašys papildomą susitarimą dėl pastato dalių įregistravimo savivaldybės vardu ir teisės aktų nustatyta tvarka naujai pastatyto pastato dalies įregistravimo nuomininko vardu (23 punktas).

13.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 497 statinys Vilniuje, Šv. Ignoto g. 9, įrašytas į privatizuojamų objektų sąrašą.

14.       Vilniaus miesto savivaldybė 2012 m. spalio 30 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto 3-iąjį apylinkės teismą dėl skolos ir delspinigių iš ieškovės priteisimo ir statinio nuomos sutarties nutraukimo bei iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-4147-910/2012 ieškinį patenkino, o 2013 m. birželio 3 d. ieškovė buvo iškeldinta. Vilniaus miesto savivaldybė 2015 m. gegužės 7 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo pakeitė savo reikalavimus ir prašė teismo nutraukti statinio nuomos sutartį. Vilniaus apygardos teismui, kaip apeliacinės instancijos teismui, 2016 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-552-614/2016 išsprendus ginčą, buvo palikti galioti ankstesni teismų sprendimai, įskaitant 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą už akių.

15.       Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 30 d. įsakymu buvo nutraukta žemės sklypo nuomos sutartis. Nacionalinė žemės tarnyba sklypo nuomos sutarties nutraukimą motyvavo tuo, kad statinio nuomos sutartis yra nutraukta nuo 2012 m. lapkričio 6 d. Dėl tokio sprendimo ir sklypo nuomos nutraukimo vyko teisminiai ginčai, jie pasibaigė Vilniaus miesto apylinkės teismui 2016 m. liepos 29 d. priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-577-833/2016, kuriuo teismas pripažino, jog Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymas yra teisėtas ir sklypo nuomos sutartis buvo nutraukta teisėtai.

16.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad statinio nuomos sutarties sudarymo laikotarpiu galiojusios 1998 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Disponavimo įstatymas, VSTVNDJĮ) Nr. VIII-1219 redakcijos 14 straipsnio 5 dalyje buvo nurodyta, jog savivaldybių tarybos joms nuosavybės teise priklausantį turtą išnuomoja šio įstatymo nustatyta tvarka pagal Vyriausybės patvirtintas nuomos konkurso taisykles ir dokumentus. Statinio sutartis buvo sudaryta pagal tipinius dokumentus. Atitinkamai, vertinant ir taikant statinio nuomos sutarties 17 punktą, turi būti taikoma sutarties sudarymo metu (1999 m.) ir jos pakeitimo metu (2001 m.) galiojusi VSTVNDJĮ redakcija. VSTVNDJĮ nenustatė draudimo susitarti dėl atlyginimo už išnuomoto turto pagerinimus. Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad šioje byloje turi būti taikoma VSTVNDJĮ 2002 m. gegužės 23 d. redakcija (Nr. IX-900) ar 2014 m. kovo 25 d. įstatymo redakcija (Nr. XII-802), kuri nustatė, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Teismas pabrėžė, kad vėlesnių nei faktinių santykių susiklostymo momentas teisės nuostatų taikymas yra draudžiamas, todėl padarė išvadą, kad šioje byloje turi būti vadovaujamasi 1998 m. gegužės 12 d. VSTVNDJĮ redakcijos nuostatomis, pagal kurias ieškovei yra suteikiama teisė į išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą. Priešingu atveju būtų pažeistas teisinės valstybės principas lex retro non agit (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios).

17.       Teismas nurodė, kad Disponavimo įstatymas įsigaliojo 2002 m. birželio 2 d. Statinio nuomos sutartis buvo sudaryta 1999 m. liepos 23 d., o statinio nuomos sutarties 17 punkto pakeitimas – 2001 m. balandžio 19 d. Tiek statinio nuomos sutartis, tiek jos pakeitimas dėl 17 punkto, iš kurio yra kildinami reikalavimai ir kuriame įtvirtinta, jog už ieškovės atliktus pagerinimus turi būti atlyginama, buvo sudaryti iki atsakovės nurodyto teisės akto įsigaliojimo, o pačiame Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 (toliau – VSTVNDJĮ pakeitimo įstatymas) 2 straipsnyje yra nurodyta, kad jis netaikomas tokioms sutartims, todėl atsakovės argumentus, kurie yra grindžiami tokio akto taikymu, teismas pripažino nepagrįstais.

18.       Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės pozicija, jog 2014 m. kovo 25 d. priimti Disponavimo įstatymo pakeitimai (Nr. XII-802) panaikina ieškovės teisę reikalauti atlyginti iki 2008 m. vasario 5 d. padarytų pagerinimų išlaidas, reiškia tai, kad įstatymas turi atgalinio veikimo galią, o tai yra draudžiama tiek pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.7 straipsnio 2 dalį, tiek pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

19.       Įvertinęs papildomus sutarties susitarimus dėl galimo ieškovės investicijų kompensavimo ir jo būdų, teismas padarė išvadą, kad sutartinių santykių pabaigoje galiojo 2001 m. balandžio 19 d. sutarties pakeitimu įtvirtinta sutarties 17 punkto nuostata, jog lėšos, panaudotos rekonstrukcijai (atstatymui) pagal su nuomotoju suderintą sąmatą, įskaitomos į nuomos mokestį, o įrašius statinį į privatizavimo programą, atlyginamos nuomininkui Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, 2006 m. lapkričio 29 d. papildomu susitarimu sutartas 23 punktas nėra taikomas šioje byloje, nes jis būtų taikomas tik tuo atveju, jeigu būtų buvusi užbaigta statinio rekonstrukcija. Kadangi pastatas nebuvo atstatytas, taikytinas statinio nuomos sutarties 17 punktas ir jame nustatyta atlyginimo už pagerinimus tvarka, nes, nutraukus statinio nuomos sutartį, jos 17 punktas nebuvo pakeistas ir (ar) panaikintas.

20.       Teismas pabrėžė, kad nepaisant to, jog įvyko statinio nuomos sutarties 17 punkte nurodytas įvykis, kada ieškovė įgyja teisę reikalauti atlyginti statinio pagerinimo išlaidas, 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojus Disponavimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau – ir Privatizavimo įstatymas, VSTPĮ) pakeitimams, išnyko galimybė taikyti Privatizavimo įstatymą, todėl taikytinas CK 6.501 straipsnis, nes statinio nuomos sutarties 17 punkte yra nurodyta, kad investicijos, įrašius statinį į privatizavimo programą, atlyginamos nuomininkui Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Teismas nustatė, kad statinys buvo įtrauktas į privatizavimo programą, todėl padarė išvadą, kad nuomos sutartyje nurodyta sąlyga, jog išlaidos atlyginamos įrašius statinį į privatizavimo programą, formaliai egzistuoja.

21.       Teismas nurodė, kad, 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojus Privatizavimo įstatymo pakeitimams, taip pat išnyko galimybė į privatizavimo sąrašą įtrauktą objektą parduoti pirkėjui (privatizuoti) ir iš tokių gautų pajamų atsiskaityti su ieškove. Teismas sprendė, kad atsiskaityti su ieškove pagal Privatizavimo įstatymo nuostatas tapo objektyviai neįmanoma, o vienintelis statinio nuomos sutarties 17 punkte nurodytas būdas yra CK 6.501 straipsnis, todėl sprendė, kad ieškovės ieškinys, kuriuo reikalaujama atlyginti statinio pagerinimo išlaidas CK 6.501 straipsnyje nustatyta tvarka, yra tenkintinas.

22.       Reikalavimą dėl išlaidų atlyginimo ir palūkanų priteisimo iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, teismas pripažino nepagrįstu.

23.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2020 m. vasario 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimą pakeitė – priteisė ieškovei iš atsakovės 137 028,73 Eur statinio pagerinimo išlaidų atlyginimo, 32 624,10 Eur palūkanų ir 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą (169 652,83 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. rugpjūčio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

24.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 1999 m. liepos 23 d. šalys sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė išsinuomojo atsakovei priklausantį statinį visuomeninei ir komercinei veiklai. Pagal sutarties 14, 15 punktus ieškovė įsipareigojo atlikti statinio rekonstrukcijos darbus, o 17 punktu šalys susitarė, jog lėšos, panaudotos rekonstrukcijai (atstatymui) pagal su nuomotoju suderintą sąmatą, įskaitomos į nuomos mokestį (16, 17 punktai). 2001 m. balandžio 19 d. šalys pasirašė sutartį dėl sutarties 17 punkto pakeitimo, nustatydamos, kad lėšos, panaudotos rekonstrukcijai (atstatymui), atlyginamos nuomininkui teisės aktų nustatyta tvarka, įrašius statinį į privatizavimo programą. 2006 m. lapkričio 29 d. pasirašytu sutarties pakeitimu šalys susitarė, kad užbaigus statinio rekonstrukcijos (atstatymo) darbus savivaldybė ir nuomininkas (ieškovė) pasirašys papildomą susitarimą dėl pastato dalių įregistravimo savivaldybės vardu ir teisės aktų nustatyta tvarka naujai pastatyto pastato dalies įregistravimo nuomininko vardu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gegužės 9 d. nutarimu negyvenamasis pastatas buvo įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą.

25.       Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su atsakovės argumentu, kad esminė sąlyga, suteikianti teisę į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą, – turto privatizavimas. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad ginčo sutartyje nurodyta sąlyga, jog išlaidos statinio pagerinimams atlyginamos įrašius statinį į privatizavimo programą (sutarties 17 punktas), formaliai egzistavo, o paskesnis ginčo statinio privatizavimo procesas nutrūko dėl su ieškove nesusijusių priežasčių, o tai lemia, jog teisę į ginčo išlaidų atlyginimą ieškovė įgijo. Kolegija pabrėžė, jog šalys, sudarydamos ir keisdamos ginčo sutartį, 17 šios sutarties punktu susitarė, kad lėšos, panaudotos rekonstrukcijai (atstatymui), atlyginamos nuomininkui, įrašius statinį į privatizavimo programą, o ne, kaip teigia atsakovė, privatizavus statinį. Kolegija pažymėjo, kad Vyriausybės 2007 m. gegužės 9 d. nutarimu ginčo negyvenamasis pastatas buvo įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą, todėl vertino, jog tai sudaro pagrindą spręsti, kad bylos aplinkybių kontekste ginčo statinio įtraukimas į privatizavimo objektų sąrašą yra pakankamas išvadai, jog statinys įtrauktas į privatizavimo programą ginčo sutarties 17 punkto prasme, padaryti.

26.       Pasisakydamas dėl Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies ir CK 6.501 straipsnio 1 dalies konkurencijos, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nepagrįsti atsakovės argumentai, jog nagrinėjamoje byloje taikytina Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis, o ne CK nuostatos. Teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-1075/2019 pateiktais išaiškinimais, kad Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis negali būti teisinis pagrindas, sprendžiant dėl nuomininko teisės į atliktų pagerinimų išlaidų atlyginimą egzistavimo. Dėl tokios teisės atsiradimo teisinio pagrindo ir jos turinio turi būti sprendžiama vadovaujantis CK ir kitų įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybei ar savivaldybėms priklausančio turto nuomos teisinius santykius; sprendžiant dėl nuomininko teisės į savivaldybei nuosavybės teise priklausiusio išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, visų pirma turi būti taikomas specialus įstatymų, nustatančių disponavimą savivaldybei priklausančiu turtu, reglamentavimas, o jo nesant – bendrosios CK 6.501 straipsnyje įtvirtintos teisės normos. Kolegija atsižvelgė į tai, kad ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta 1999 m. liepos 23 d., t. y. iki 2002 m. birželio 19 d., todėl sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl ginčo statinio pagerinimo išlaidų atlyginimo turėjo būti sprendžiama taikant ne VSTVNDJĮ, o CK 6.501 straipsnio 1 dalį. CK 6.501 straipsnio 1 dalis yra vienintelis ginčo sutarties 17 punkte nurodytas pagerinimo išlaidų atlyginimo „nuomininkui teisės aktų nustatyta tvarka“ būdas, todėl ieškovė įgijo materialiąją teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą ginčo sutarties 17 punkto ir CK 6.501 straipsnio 1 dalies pagrindu.

27.       Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis įsigaliojo 2000 m. balandžio 5 d. ir su kai kuriais pakeitimais galiojo iki 2014 m. spalio 1 d. Ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta 1999 m. liepos 23 d., t. y. iki Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies įsigaliojimo, tačiau 2001 m. balandžio 19 d. šalys pasirašė sutartį dėl sutarties 17 punkto pakeitimo, nustatydamos, kad lėšos, panaudotos rekonstrukcijai (atstatymui), atlyginamos nuomininkui teisės aktų nustatyta tvarka, įrašius statinį į privatizavimo programą, o tai reiškia, kad sutarties nuostata dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo buvo pakeista, galiojant Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 daliai.

28.       Atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimą, jog Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis neteko galios nuo 2014 m. spalio 1 d., todėl net jei ir būtų pripažinta nuomininko teisė gauti išlaidų, patirtų dėl savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo, atlyginimą, šiai normai netekus galios, nėra teisinio pagrindo taikyti specialų nuomininko teisės į išnuomoto savivaldybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą įgyvendinimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-1075/2019), taip pat į tą aplinkybę, kad ieškovės teisė į pagerinimo išlaidų atlyginimą buvo pripažinta po 2014 m. spalio 1 d., t. y. Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 daliai netekus galios, teisėjų kolegija konstatavo, kad šioje byloje negali būti taikomos nuomininko materialiosios teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą įgyvendinimo procedūrinės taisyklės, įtvirtintos VSTPĮ 10 straipsnio 13 dalyje. Tiek materialiniu, tiek procedūriniu aspektu dėl ieškovės teisės į ginčo statinio pagerinimo išlaidų atlyginimą turi būti sprendžiama pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį bei šios nuostatos taikymo ir aiškinimo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-916/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-1075/2019), taip pat pagal šalių sudarytą sutartį.

29.       Pasisakydama dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija iš dalies sutiko su atsakovės argumentu, kad prašoma atlyginti suma nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar visa ieškovės siekiama prisiteisti suma iš tiesų yra ginčo statinio pagerinimo išlaidos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, kurie būtų pakankami ieškovės 213 105,02 Eur dydžio reikalavimui tenkinti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įrodymų, apimančių projektinę dokumentaciją, rekonstrukcijos sąmatą, atliktų darperdavimo–priėmimo aktus, sąskaitas faktūras ir pan., ieškovė nepateikė. Vienintelis įrodymas, iš kurio galima nustatyti, kad ieškovė patyrė tam tikras ginčo statinio pagerinimo išlaidas, yra prejudicinis faktas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-3284-656/2012. Šioje byloje nustatyta, kad šalys buvo susitariusios tik dėl 137 028,73 Eur (473 132,80 Lt) investicijų ir kad faktinė atliktų darbų vertė 2007 m. birželio 26 d. yra 137 028,73 Eur (473 132,80 Lt). Nagrinėtoje byloje Vilniaus miesto savivaldybė pripažino, jog pagal šalių suderintą sąmatą į ginčo statinį buvo investuota 473 132,80 Lt, t. y. 137 028,73 Eur. Šias išlaidas kolegija pripažino būtinomis ir pagrįstomis, todėl teismo sprendimą pakeitė ir išlaidas sumažino iki 137 028,73 Eur, proporcingai sumažindama ir priteistinų kompensuojamųjų palūkanų sumą iki 32 624,10 Eur.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

30.       Kasaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 4 d. nutarties dalį, kuria ieškinio dalis patenkinta, ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

30.1.                      Teismai nepagrįstai pripažino ieškovės teisę į jos prašomų išlaidų atlyginimą CK 6.501 straipsnio pagrindu ir padarė neteisingą išvadą, kad ginčo patalpų remonto metu galiojęs specialusis teisės aktas – Privatizavimo įstatymas – netaikomas. Ginčo patalpų remonto metu galiojo įstatymas, nustatantis išimtį iš CK 6.501 straipsnyje įtvirtintos pareigos. Šalių sudaryta sutartis, kurioje buvo nurodyta, jog pagerinimo išlaidos bus atlygintos tik įtraukus ginčo statinį į privatizavimo programą, reiškia, jog visas išlaidas atlygina ne pastato savininkas, o pastatą privatizavęs asmuo. Teismai neteisingai sprendė, kad, nustojus galioti aktualiai Privatizavimo įstatymo nuostatai, ieškovės patirtas išlaidas privalo atlyginti atsakovė. Turto pagerinimo išlaidos kitais atvejais nei patalpų privatizavimo metu nebuvo atlyginamos ir teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovė turi teisę į išlaidų atlyginimą ir neįvykus patalpų privatizavimui.

30.2.                      Teismų išvada, kad, ginčo patalpų neprivatizavus iki 2014 m. spalio 1 d., Privatizavimo įstatymo nuostatos yra neaktualios, prieštarauja tiek Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies esmei, tiek bendrųjų ir specialiųjų teisės normų santykį atskleidžiančiai kasacinio teismo praktikai, pagal kurią specialiosios ir bendrosios teisės normos konkurencijos atveju taikymo prioritetą turi specialioji teisės norma (lot. lex specialis derogat legi generali) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011). Remonto atlikimo metu galiojo nurodyta Privatizavimo įstatymo nuostata, t. y. specialusis teisės aktas, todėl teismai neturėjo teisinio pagrindo taikyti CK nuostatų.

30.3.                      Teismai pažeidė bendrąją materialiosios teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę, pagal kurią teisės normos taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013). Nagrinėjamu atveju taikytinos teisės normos, galiojusios būtent patalpų pagerinimo išlaidų patyrimo, o ne ieškovės ieškinio pareiškimo metu, todėl, tenkindami ieškovės ieškinį CK 6.501 straipsnio normos pagrindu ir ignoruodami patalpų remonto atlikimo metu galiojusį specialųjį teisinį reglamentavimą, teismai pažeidė įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu principą. Vėlesnis teisės aktų nuostatų pasikeitimas negali būti vertinamas kaip sukuriantis teises, kurių ieškovė patalpų remonto atlikimo metu neturėjo. Teisinio reglamentavimo pokyčiai nuo Vilniaus miesto savivaldybės nepriklauso, todėl jai negali būti perkeliama finansinė našta dėl pasibaigus įstatymo galiojimui likusių neprivatizuotų patalpų remonto išlaidų atlyginimo, prisidengiant tariamai atidedamųjų sąlygų egzistavimu. Kitu atveju būtų kuriama viešajam interesui prieštaraujanti praktika, kai savivaldybei nustatomi teisės aktų neatitinkantys įpareigojimai, buvę patalpų nuomininkai pastatomi į nepagrįstai pranašesnę padėtį ir iš esmės savivaldybė, nustatant jai įpareigojimus atlyginti nuomininkams patalpų remonto išlaidas, būtų verčiama elgtis prieš galiojančias teisės normas. VSTVNDJĮ 15 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad valstybės (savivaldybės) ilgalaikio materialiojo turto nuomininkui už padarytus išsinuomoto turto pagerinimus neatlyginama.

30.4.                      Teismai neteisingai aiškino šalių sudarytos sutarties nuostatų santykį su Privatizavimo įstatymu. Teismai turėjo įvertinti, jog sutarties 17 punktas atsirado būtent dėl Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje įtvirtintos privatizavimo tvarkos, pagal kurią nuomos metu dėl privatizavimo objekto pagerinimo padarytas išlaidas nuomininkui Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigydamas privatizavimo objektą. Teismas neatsižvelgė į šalių sudarytos sutarties esminį tikslą ir pagrindą – šalių susitarimą, kad turto pagerinimo išlaidos atlyginamos privatizavimo metu. Todėl nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, ginčo statinį įtraukus į privatizavimo objektų sąrašą bei tolesniam privatizavimo procesui nutrūkus dėl teisinio reguliavimo pokyčių, o ne dėl ieškovės valios ar veiksmų, sutarties 17 punkto sąlyga turi būti laikoma įvykusia, o tai sukuria teisines prielaidas ieškovei pagal šalių sudarytą sutartį reikalauti statinio pagerinimo išlaidų atlyginimo.

30.5.                      Ginčui aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2010 akcentuota, kad ginčo patalpų pagerinimo išlaidų dydis bei pagrįstumas spręstinas pirmiau aptartų teisės normų nustatyta tvarka privatizuojant patalpas. Taigi šioje nutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota ieškovės teisė į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą tik patalpas privatizuojant. Ieškovė, žinodama, kad padarytos investicijos galėtų būti susigrąžintos tik įvykus patalpų privatizavimui pagal privatizavimo metu galiojančius teisės aktų reikalavimus, visas investicijas į svetimą turtą atliko savo rizika, suvokdama, kad investicijos gali būti ir negrąžintos, jei neįvyks ginčo patalpų privatizavimas.

31.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 4 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

31.1.                      Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad teisės aktų pasikeitimas, kuriuo buvo panaikintas privatizavimo institutas, panaikino ieškovės teisę į daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą. Teisėms ir pareigoms, kylančioms iš 1999 m. liepos 23 d. šalių sudarytos sutarties, nėra taikomas draudimas atlyginti nuomininkams išnuomoto turto pagerinimo išlaidas, todėl teismai pagrįstai pripažino ieškovės reikalavimo teisę atlyginti turto pagerinimo išlaidas. Tą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-1075/2019 pateiktas išaiškinimas, kad Disponavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje nustatyta draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlyga turi būti aiškinama taip, kad draudimas atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas netaikomas tuo atveju, kai nuomininko teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo atsirado iki 2002 m. birželio 19 d. pagal nuomos sutartis, sudarytas iki 2002 m. birželio 19 d., net jeigu šie išnuomoto turto pagerinimai pabaigti po minėtos datos. 

31.2.                      Teismai, įvertinę tai, kad ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta 1999 m. liepos 23 d., t. y. iki 2002 m. birželio 19 d., pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė ne VSTVNDJĮ, o CK 6.501 straipsnio 1 dalį, kaip vienintelę teisės normą, pagal kurią gali būti sprendžiamas ieškovės atliktų pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas. Teismų padarytos išvados atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą jurisprudenciją, kad tais atvejais, kai nėra specialių teisės nuostatų, kuriomis gali būti vadovaujamasi, turi būti taikomas CK        (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-1075/2019).

31.3.                      Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad teismai turėjo konstatuoti, jog ieškovei išlaidų atlyginimas yra įmanomas tik pagal Privatizavimo įstatymą, kuris galiojo statinio remonto darbų atlikimo metu. Teismai padarė teisingą išvadą, kad, VSTPĮ 10 straipsnio 13 daliai netekus galios, ginčo santykiams negali būti taikomos nuomininko materialiosios teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą įgyvendinimo procedūrinės taisyklės, įtvirtintos VSTPĮ 10 straipsnio 13 dalyje. Teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovė turi materialiąją reikalavimo teisę, o pasikeitus teisiniam reguliavimui vienintelis šios teisės įgyvendinimą užtikrinantis mechanizmas yra nustatytas CK 6.501 straipsnyje. 

31.4.                      Sutarties nuostatas atsakovė aiškina iškreipdama sutarties esmę ir sudaro pagrindą teigti, jog šalys sutartimi susitarė, kad taikys negaliojančias įstatymo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ginčo sutartyje nurodyta sąlyga, jog statinio pagerinimo išlaidos atlyginamos įrašius statinį į privatizavimo programą (sutarties 17 punktas), formaliai egzistavo, o ginčo statinio privatizavimo procesas nutrūko dėl su ieškove nesusijusių priežasčių, kas lemia, jog teisę į ginčo išlaidų atlyginimą ieškovė įgijo. Atsakovės teiginiai, kad sutartimi buvo susitarta dėl turto pagerinimo išlaidų tik statinį privatizavus, ne tik neatitinka lingvistinio sutarties aiškinimo, bet ir nepagrįstai iškreipia sutarties šalių interesų pusiausvyrą  ieškovei siekiama perkelti teisės aktų pasikeitimo pasekmes, o atsakovei sudaromos sąlygos neatlygintinai naudotis statinio pagerinimais.

31.5.                      Atsakovė nepagrįstai teigia, kad buvo nukrypta nuo bendrųjų teisės principų, netinkamai nustatytas specialiosios ir bendrosios teisės normų santykis. Atsakovės pateikiamas specialaus ir bendro įstatymo taikymo aiškinimas paneigia vieną iš esminių principų, kad teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios (CK 1.7 straipsnio 2 dalis). Ieškovė reikalavo priteisti statinio pagerinimo išlaidų atlyginimą pagal statinio nuomos sutartį ir atsižvelgiant į CK 6.501 straipsnio nuostatas, norspagerinimai statiniui buvo padaryti iki 2008 m. vasario 5 d. Atsakovės argumentai, kad 2014 m. balandžio 3 d. įsigaliojusios Disponavimo įstatymo pakeitimų nuostatos daro iki 2008 m. vasario 5 d. atliktų pagerinimų atlyginimą negalimą, reiškia įstatymo taikymą atgaline data. Sprendžiant specialaus įstatymo ir bendro įstatymo galiojimo koliziją ir teisės galiojimo laiko atžvilgiu koliziją, turi būti nustatytos konkrečiam ginčo santykiui vienu metu taikytinos teisės taisyklės, o tik paskui nustatoma, kuri norma yra laikoma specialiąja, o kuri  bendrąja. Sutiktina, kad, esant situacijai, kai egzistuoja specialioji ir bendroji norma, taikymo prioritetas turi būti teikiamas specialiajai teisės normai. Tačiau atsakovė siekia taikyti specialiąją taisyklę teisiniams santykiams, kurie egzistavo iki specialiosios taisyklės priėmimo ir įsigaliojimo.

31.6.                      Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos ir pateiktų išaiškinimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2010 priimta galiojant skirtingam teisiniam reguliavimui. Atitinkamai nėra vienos esminių precedento sąlygų – tos pačios taikytinos teisės. Kasaciniame skunde yra išskirtinai remiamasi vienu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sakiniu („šis klausimas spręstinas pirmiau aptartų teisės normų nustatyta tvarka privatizuojant patalpas“), neatsižvelgiant į kontekstą. Nurodytoje byloje buvo keliamas klausimas dėl įpareigojimo nustatyti, kad patalpų privatizavimas vyktų ne viešo aukciono būdu, nenustatant kompensacijos, o tiesioginių derybų būdu. Minėtoje nutartyje nebuvo atliekamas teisės aktų pasikeitimo vertinimas, todėl kasacinio teismo sakinys „šis klausimas spręstinas pirmiau aptartų teisės normų nustatyta tvarka privatizuojant patalpas yra laikytinas obiter dictum teiginiu.

 

32.       Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl nuomininko teisę į išnuomoto valstybės ar savivaldybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų ir šios teisės įgyvendinimo sąlygų

 

33.       Iki 2001 m. birželio 30 d. galiojusio 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu nuomininkas, nuomotojui leidus, nusinuomotą turtą pagerina, tai jis turi teisę į padarytų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas arba sutartis nustato ką kita.

34.       Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis nustato ką kita. 

35.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo pagal minėtą straipsnį, būtina nustatyti tokias sąlygas: 1) nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; 2) nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; 3) nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; 4) įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015 ir kt.).

36.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad kai nuomos teisinių santykių objektas – savivaldybei (ieškovei) priklausančios patalpos, kurios valdomos, naudojamos ir jomis disponuojama viešosios teisės normų nustatyta tvarka, nagrinėjant ieškinio reikalavimus dėl nuomininko atlikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, spręstina, kokiu nuomos teisinių santykių laikotarpiu ir kokia apimtimi kilusiam ginčui spręsti galėtų būti taikomos CK 6.501 straipsnio nuostatos, nes pagal CK 1.1 straipsnio 2 dalį CK normos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai, o pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį šio straipsnio nuostatos taikomos tik tuo atveju, jei įstatymai nenustato ko kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-219/2020, 54 punktas).

37.       Nagrinėjamu aspektu kalbant apie specialųjį įstatymų, nustatančių disponavimą savivaldybei priklausančiu turtu, reglamentavimą, išskirtina:

37.1.                      Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje reglamentuoja 1998 m. gegužės 12 d. priimtas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Remiantis šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktu, valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis viešosios teisės principu, kuris reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad disponavimo valstybės ir (ar) savivaldybių turtu reglamentavimas yra imperatyvus ir reiškia, kad valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo teisiniuose santykiuose teisėta yra tik tai, kas leista įstatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-969/2017 19 punktą).

37.2.                      2002 m. gegužės 23 d. priimtas ir 2002 m. birželio 19 d. įsigaliojo VSTVNDJĮ pakeitimo įstatymas IX-900. Šiuo įstatymu, be kita ko, pakeista VSTVNDJĮ 14 straipsnio 5 dalis, joje nustatant, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Remiantis VSTVNDJĮ pakeitimo įstatymo 2 dalimi, VSTVNDJĮ 14 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikomos sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vėliau 2014 m. kovo 25 d. priimtu ir 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-802 VSTVNDJĮ buvo išdėstytas nauja redakcija. Naujojoje įstatymo redakcijoje pirmiau nurodyta VSTVNDJĮ 14 straipsnio 5 dalies nuostata išliko, tačiau buvo perkelta į 15 straipsnio 7 dalį.

37.3.                      1995 m. liepos 4 d. priimtas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas, reglamentuojantis valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą už pinigus. 2000 m. kovo 16 d. priimtas ir nuo 2000 m. balandžio 5 d. įsigaliojo Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio papildymo įstatymas Nr. VIII-1575, kuriuo Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal CK nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka vertinant tokį privatizavimo objektą turi būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų. Gaunamos iš privatizavimo sandorio lėšos, atitinkamai sumažintos dėl privatizavimo objekto vertės padidėjimo, pervedamos į Finansų ministerijai atidarytą Privatizavimo fondo sąskaitą (jei privatizavimo objektas nuosavybės teise priklauso savivaldybei, – į savivaldybės specialiąją sąskaitą). Likusi privatizavimo lėšų dalis pervedama nuomininkui, išskyrus tą dalį, kuri buvo įskaityta į nuomos mokestį. Ši lėšų dalis pervedama į privatizavimo objekto valdytojo sąskaitą. Pastaroji Privatizavimo įstatymo nuostata su 2002 m. kovo 5 d. įstatymu Nr. IX-754 padarytais tam tikrais pakeitimais galiojo iki 2014 m. spalio 1 d.

37.4.                      Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtinta Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarka, kurios 32 punkte (redakcija, su įvairiais pakeitimais galiojusi nuo 2000 m. spalio 12 d. iki 2014 m. spalio 23 d.) buvo detalizuota nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytų išlaidų atlyginimo tvarka.

38.       Nagrinėjamam ginčui, be kita ko, yra aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-1075/2019 ir 2020 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-219/2020 pateikti Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies, VSTVNDJĮ 14 straipsnio 5 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. birželio 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.) ir VSTVNDJĮ pakeitimo įstatymo 2 straipsnio išaiškinimai:

38.1.                      Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje nustatytu teisiniu reglamentavimu buvo siekiama ne apibrėžti nuomininko materialiąją teisę į išlaidų dėl padarytų pagerinimų valstybės ar savivaldybės turtui atlyginimą, bet nustatyti kitų teisės aktų pagrindu atsiradusios nuomininko materialiosios teisės specialų įgyvendinimo būdą (procedūrines taisykles). Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis negali būti teisinis pagrindas, sprendžiant dėl nuomininko teisės į atliktų pagerinimų išlaidų atlyginimą egzistavimo. Dėl šios teisės atsiradimo teisinio pagrindo ir šios teisės turinio turi būti sprendžiama vadovaujantis CK ir kitų įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybei ar savivaldybėms priklausančio turto nuomos teisinius santykius. 

38.2.                      Net jei ir būtų pripažinta nuomininko teisė gauti išlaidų, patirtų dėl savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo, atlyginimą, Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje įtvirtintai normai netekus galios (nuo 2014 m. spalio 1 d.), nėra teisinio pagrindo taikyti joje įtvirtintą specialų nuomininko teisės į išnuomoto savivaldybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą įgyvendinimo būdą.

38.3.                       VSTVNDJĮ pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlyga turi būti aiškinama taip, kad draudimas atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas netaikomas tuo atveju, kai nuomininko teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimų išlaidų atlyginimo atsirado iki 2002 m. birželio 19 d. pagal nuomos sutartis, sudarytas iki 2002 m. birželio 19 d., net jeigu šie išnuomoto turto pagerinimai pabaigti po minėtos datos. Nuo 2002 m. birželio 19 d. vykdant valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis, nepriklausomai nuo to, kad pačiose sutartyse nebuvo įtvirtinta nuostata, jog išnuomoto turto pagerinimų išlaidos nebus atlyginamos, taip pat po 2002 m. birželio 19 d. keičiant anksčiau sudarytas valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis, šių sutartinių santykių dalyvių elgesys ir nuomos sutarčių pakeitimai turėjo atitikti VSTVNDJĮ įtvirtintą imperatyvą, draudžiantį atlyginti išnuomoto turto pagerinimų išlaidas.

38.4.                      Teismas, nagrinėjantis valstybės ar savivaldybės turto nuomininko reikalavimą dėl išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, turi ištirti ir įvertinti nuomininko teisės reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo atsiradimo teisinį pagrindą, šios teisės atsiradimo momentą ir turinį. Nustačius, jog nuomininko teisė į padarytų pagerinimų išlaidų atlyginimą atsirado iki 2002 m. birželio 19 d., klausimas dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo turėtų būti sprendžiamas pagal kasacinio teismo suformuotą CK 6.501 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo praktiką.

39.       Nagrinėjamos bylos duomenimis, pagal šalių 1999 m. liepos 23 d. sudarytą sutartį atsakovė išnuomojo ieškovei 61 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas (rūsio liekanas) Vilniuje, Šv. Ignoto g. 9, iki 2098 m. liepos 23 d., bet ne ilgiau kaip iki statinio įtraukimo į privatizavimo programą. Sutarties 14 punkte nustatyta, kad nuomojamam statiniui būtina rekonstrukcija (atstatymas). Pagal Sutarties 15 punktą, „statinio rekonstrukcijos (atstatymo) darbus Nuomininkas turi atlikti per du metus nuo šios nuomos sutarties įsigaliojimo dienos. Statinio projektavimo ir pasiruošimo rekonstrukcijai (atstatymui) darbus Nuomininkas turi užbaigti per šešis mėnesius nuo žemės nuomos sutarties įsigaliojimo dienos“. Pagal Sutarties 17 punktą, „lėšos, panaudotos rekonstrukcijai (atstatymui) pagal su Nuomotoju suderintą sąmatą, įskaitomos į nuomos mokestį“. 2001 m. balandžio 19 d. šalys pasirašė sutartį dėl Sutarties 17 punkto pakeitimo, jame įtvirtindamos, kad „lėšos, panaudotos atstatymui pagal su Nuomotoju suderintą sąmatą, įskaitomos į nuomos mokestį, o įrašius statinį į privatizavimo programą, atlyginamos Nuomininkui, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“. Vilniaus miesto savivaldybė 2003 m. sausio 3 d. davė ieškovei leidimą atlikti ginčo statinio rekonstrukcijos paruošiamuosius darbus pagal pateiktą sąmatą, investuojant ne daugiau kaip 213 105,02 Eur. Leidime taip pat nurodyta, kad „lėšos, panaudotos minėtiems paruošiamiesiems darbams atlikti, gali būti kompensuojamos objekto privatizavimo metu“. Šalys 2006 m. lapkričio 29 d. pakeitė Sutarties 15 punktą, jį išdėstydamos taip: „Statinio rekonstrukcijos (atstatymo) darbus Nuomininkas turi atlikti per 2 (dvejus) metus nuo leidimo statybai išdavimo dienos. Statinio projektavimo ir pasiruošimo rekonstrukcijai (atstatymui) darbus Nuomininkas turi užbaigti per šešis mėnesius nuo žemės nuomos sutarties pakeitimo dienos“. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3284-656/2012, nustatyta, kad 2007 m. birželio 26 d. faktinė atliktų darbų vertė buvo 137 028,73 Eur. Sutartis pagal atsakovės ieškinį buvo nutraukta Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-4147-910/2012, o 2013 m. birželio 3 d. ieškovė buvo iškeldinta. Vilniaus apygardos teismui, kaip apeliacinės instancijos teismui, 2016 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-552-614/2016 išsprendus ginčą, buvo palikti galioti ankstesni teismų sprendimai, įskaitant 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą už akių.

40.       Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad:

40.1.                      ieškovės teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą teisinis pagrindas yra: 1) CK 6.501 straipsnio 1 dalis  teismo vertinimu, Sutartis buvo sudaryta iki 2002 m. birželio 19 d., todėl dėl statinio pagerinimo išlaidų atlyginimo turėjo būti sprendžiama taikant ne VSTVNDJĮ, o CK 6.501 straipsnio 1 dalį; 2) Sutarties 14, 15 ir 17 punktai;

40.2.                      ieškovės teisė į pagerinimo išlaidų atlyginimą atsirado jai nuomotojos sutikimu pagerinus išnuomotą daiktą ir Vyriausybės 2007 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 497 ginčo pastatą įtraukus į privatizavimo objektų sąrašą. Teismo vertinimu, Sutarties 17 punktas nuomininkės materialiosios teisės į pagerinimų atlyginimą atsiradimą sieja ne su privatizavimo proceso pabaiga, o su tokio proceso prasidėjimu – įrašymu į privatizavimo programą, o ginčo statinio įtraukimas į privatizavimo objektų sąrašą yra pakankamas išvadai, kad statinys įtrauktas į privatizavimo programą Sutarties 17 punkto prasme, padaryti; kadangi statinio privatizavimo procesas nutrūko minėtoje stadijoje dėl aplinkybių, nesusijusių su ieškovės atliktais veiksmais ar išreikšta valia, tai nedaro neigiamos įtakos ieškovės teisės į išlaidų, atsiradusių dėl ginčo statinio pagerinimo, atlyginimą atsiradimui;

40.3.                      kadangi nagrinėjamu atveju ieškovės teisė į pagerinimo išlaidų atlyginimą buvo pripažinta po 2014 m. spalio 1 d., t. y. Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 daliai netekus galios, tiek materialiniu, tiek procedūriniu aspektu dėl ieškovės teisės į ginčo statinio pagerinimo išlaidų atlyginimą turi būti sprendžiama pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį bei šios nuostatos taikymo ir aiškinimo praktiką, kurią suformavo kasacinis teismas, taip pat pagal šalių sudarytą sutartį.

41.       Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai atskyrė Sutarties 17 punkto nuostatą nuo paties privatizavimo rezultato, todėl nepagrįstai laikė, kad ieškovė turi teisę į išlaidų atlyginimą neįvykus pastato privatizavimui. Atsakovė taip pat nesutinka su teismų sprendimu ginčo santykiams taikyti CK 6.501 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgiant į Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies ir VSTVNDJĮ 14 straipsnio 5 dalies normas. Taigi, kasaciniu skundu iš esmės teigiama, kad įstatymuose ir Sutartyje buvo nustatytos kitokios daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo taisyklės nei CK 6.501 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta iš dalies pagrįstais.

42.       Kaip išaiškinta šios nutarties 38.4 punkte nurodytoje kasacinio teismo praktikoje, teismas, spręsdamas dėl valstybės ar savivaldybės turto nuomininko teisės reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, be kita ko, turi ištirti ir įvertinti nuomininko teisės reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo atsiradimo teisinį pagrindą, šios nuomininko teisės atsiradimo momentą ir jos turinį.

 

Dėl nuomininko teisės reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo atsiradimo teisinio pagrindo

 

43.       Sutarties sudarymo metu (1999 m. liepos 23 d.) galioję įstatymai nenustatė jokio specifinio teisinio reglamentavimo dėl nuomininko teisės į valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, todėl tokią teisę nuomininkai galėjo įgyti, o įgiję – ją įgyvendinti vadovaudamiesi bendruoju teisiniu reglamentavimu – 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalimi, o nuo 2001 m. liepos 1 d. – CK 6.501 straipsniu. 

44.       Vis dėlto nuo 2002 m. birželio 19 d. VSTVNDJĮ 14 straipsnio 5 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, pagal kurią nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama, o remiantis šios nutarties 38.3 punkte pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, draudimas atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas netaikomas tuo atveju, kai nuomininko teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimų išlaidų atlyginimo atsirado iki 2002 m. birželio 19 d. pagal nuomos sutartis, sudarytas iki 2002 m. birželio 19 d., net jeigu šie išnuomoto turto pagerinimai pabaigti po minėtos datos, o nuo 2002 m. birželio 19 d. vykdant valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis, šių sutartinių santykių dalyvių elgesys turėjo atitikti VSTVNDJĮ įtvirtintą imperatyvą, draudžiantį atlyginti išnuomoto turto pagerinimų išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, be kita ko, reiškia, kad nuo 2002 m. birželio 19 d. nebeliko teisinio pagrindo valstybės ar savivaldybės turto nuomininko teisei reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo atsirasti. Kartu pažymėtina, kad VSTVNDJĮ 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas draudimas nedaro įtakos iki jo įsigaliojimo (2002 m. birželio 19 d.) atsiradusiai nuomininko teisei reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo: jei tokia teisė buvo atsiradusi, ji gali būti įgyvendinama įstatymuose ir (ar) sutartyje nustatyta tvarka ir po 2002 m. birželio 19 d.

45.       Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl ginčo statinio pagerinimo išlaidų atlyginimo turėjo būti sprendžiama taikant ne VSTVNDJĮ, o CK 6.501 straipsnio 1 dalį, nes ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta 1999 m. liepos 23 d., t. y. iki 2002 m. birželio 19 d., pripažintina teisiškai pagrįsta tik ta apimtimi, kiek ji apima iki 2002 m. birželio 19 d. atsiradusią nuomininko teisę į statinio pagerinimo išlaidų atlyginimą (jei tokia ieškovės subjektinė teisė buvo atsiradusi).

 

Dėl nuomininko teisės reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo atsiradimo momento

 

46.       Subjektinė nuomininko teisė reikalauti išsinuomoto daikto pagerinimų išlaidų atlyginimo neatsiranda vien dėl to, kad jos atsiradimo galimybė (teisinis pagrindas) yra nustatyta galiojančiuose įstatymuose ir (arba) sutartyje. Šiai nuomininko teisei atsirasti būtinas ne tik teisinis pagrindas, t. y. atitinkamos įstatymų ir (arba) sutarties nuostatos, bet ir faktinis pagrindas, t. y. išsinuomoto turto pagerinimas gavus nuomotojo leidimą. Kitaip tariant, nuomininko subjektinė teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, galiojant atitinkamam jos atsiradimo teisiniam pagrindui, atsiranda dėl turto pagerinimo fakto nuomotojo leidimu.  

47.       Atsižvelgiant į šios nutarties 38.3 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką, tiek tais atvejais, kai valstybės ar savivaldybės turto nuomininko teisė į išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą teisinis pagrindas tiesiogiai nustatytas iki 2002 m. birželio 19 d. sudarytose sutartyse, tiek tais atvejais, kai tokia nuomininko teisė išplaukia tik iš bendrųjų CK 6.501 straipsnio 1 dalies nuostatų, svarbu tai, kad faktinis pagrindas šiai teisei atsirasti būtų atsiradęs iki VSTVNDJĮ 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto draudimo įsigaliojimo 2002 m. birželio 19 d., t. y. iki teisinio pagrindo tokiai teisei atsirasti panaikinimo. Kartu pažymėtina, kad faktiniu pagrindu šiai teisei atsirasti gali būti pripažįstamas ne tik pagerinimo darbų užbaigimo momentas, bet ir nuomininko veiksmai, atlikti įgyvendinant teisę į išsinuomoto turto pagerinimą gavus nuomotojo leidimą, pvz., nuomojamo statinio rekonstrukcijos projekto rengimas, statybą leidžiančių dokumentų rengimas ir derinimas, dalies statybos darbų atlikimas ir kt. Jei nuomininkas atliko tokius veiksmus iki 2002 m. birželio 19 d., jis laikytinas įgijusiu subjektinę teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą, net jeigu išnuomoto turto pagerinimai pabaigti po minėtos datos.

48.       Nagrinėjamoje byloje teismai, pripažindami ieškovės teisę į turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, priešingai šios nutarties 38.4 punkte nurodytai kasacinio teismo praktikai, nenurodė, kada konkrečiai ieškovė šią teisę įgijo, t. y. kada atsirado jos faktinis pagrindas – iki ar po 2002 m. birželio 19 d., nors ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje turi esminę reikšmę. Nustačius, kad abi šios teisės įgijimo sąlygos (teisinis ir faktinis pagrindas) atsirado iki 2002 m. birželio 19 d., būtų galima konstatuoti, kad atsirado ir pati ieškovės subjektinė teisė į turto pagerinimo išlaidų atlyginimą; ir atvirkščiai – nenustačius atsiradimo sąlygų arba nustačius, kad faktinis pagrindas atsirado po 2002 m. birželio 19 d. įsigaliojusio draudimo atlyginti turto pagerinimo išlaidas (t. y. po teisinio pagrindo panaikinimo), nebūtų pagrindo spręsti apie šios ieškovės subjektinės teisės atsiradimą.

49.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nuomininko teisės reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo atsiradimą susiejo su Vyriausybės 2007 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 497, kuriuo negyvenamasis pastatas buvo įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada yra teisiškai nepagrįsta.

50.       Pirma, kaip nurodyta šios nutarties 38.1 punkte, Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis negali būti teisinis pagrindas, sprendžiant dėl nuomininko teisės į atliktų pagerinimų išlaidų atlyginimą egzistavimo, nes šios teisės normos paskirtis  nustatyti kitų teisės aktų pagrindu atsiradusios nuomininko materialiosios teisės specialų įgyvendinimo būdą (procedūrines taisykles). Atsižvelgiant į tai, Sutarties 17 punkte nurodytas statinio įrašymas į privatizavimo programą laikytinas ne nuomininko teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą atsiradimo pagrindu, o tik pagrindu taikyti vieną iš dviejų minėtame Sutarties punkte nustatytų atlyginimo būdų (procedūrų)  atlyginant Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (žr. šios nutarties 54 punktą). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, kuri gali būti reikšminga išimtinai teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą įgyvendinimo (procedūriniu) aspektu, nepagrįstai vertino kaip aplinkybę, turinčią teisinę reikšmę teisei į pagerinimo išlaidų atlyginimą atsirasti materialiuoju aspektu.

51.       Antra, atsakovė kasaciniame skunde iš esmės pagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai išskyrė Sutarties 17 punkto nuostatą nuo paties privatizavimo rezultato. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sutarties 17 punkto nuostata, pagal kurią „lėšos, panaudotos atstatymui pagal su Nuomotoju suderintą sąmatą <...> įrašius statinį į privatizavimo programą, atlyginamos Nuomininkui, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“, suponuoja pagerinimo išlaidų atlyginimą ne bet kokių Lietuvos Respublikos įstatymų, o būtent specialiųjų valstybės (savivaldybių) turto privatizavimą reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad pagal Sutartį statinį įrašius į privatizavimo programą pagerinimo išlaidos turėtų būti atlyginamos ne bendrąja tvarka pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį, o Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje nustatyta tvarka (žr. šios nutarties 37.3 punktą). 2003 m. sausio 3 d. Savivaldybės išduotame leidime atlikti ginčo statinio rekonstrukcijos paruošiamuosius darbus pagal pateiktą sąmatą, investuojant ne daugiau kaip 213 105,02 Eur, nurodyta, kad „lėšos, panaudotos minėtiems paruošiamiesiems darbams atlikti, gali būti kompensuojamos objekto privatizavimo metu“. Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartimi, priimta pirmą kartą nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, yra konstatavęs, kad byloje nėra ginčo, jog statinys buvo įtrauktas į privatizavimo programą, taigi, nuomos sutartyje nurodyta sąlyga formaliai egzistuoja“, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad 2013 m. spalio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2013 (kurioje buvo atmestas ieškovės ieškinys atsakovei dėl įpareigojimo pradėti tiesiogines derybas nekilnojamajam turtui privatizuoti), konstatuota, jog „nors negyvenamasis pastatas (apgriuvęs, likę 2 proc.), Vilniuje, Šv. Ignoto g. 9, Vyriausybės 2007 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 497 buvo įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą, tačiau byloje nėra duomenų, kad būtų sudaryta šio objekto privatizavimo programa, nustatyta jo vertė <...>“. Esant tokiam prieštaravimui apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje turėjo padaryti savarankišką motyvuotą išvadą dėl teisiškai reikšmingos aplinkybės  statinio įtraukimo į privatizavimo programą, tačiau to nepadarė. Byloje taip pat nenustatyta, kad statinio privatizavimo procesas nutrūko dėl su atsakove susijusių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo statinio įtraukimas į privatizavimo objektų sąrašą yra pakankamas išvadai, kad statinys įtrauktas į privatizavimo programą ginčo Sutarties 17 punkto prasme, padaryti.

 

Dėl nuomininko teisės reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo turinio

 

52.       Nuomininko teisės reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo turinį sudaro: 1) jos apimtis (nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų ir su nuomininku suderintų išlaidų dydis); 2) jos įgyvendinimo tvarka (arba nuomotojo pareigos atlyginti atitinkamas išlaidas vykdymo tvarka).

53.       Kasaciniame skunde neginčijama apeliacinės instancijos teismo nustatyta aptariamos ieškovės teisės apimtis, t. y. jos turėtų šiam tikslui būtinų ir su atsakove suderintų išlaidų dydis. Tačiau atsakovė ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl Sutarties turinio aiškinimo: atsakovės teigimu, pagal Sutartį ir Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalį ieškovė galėjo įgyti teisę į pastato pagerinimo išlaidų atlyginimą tik įvykus pastato privatizavimui. Atsižvelgiant į tai, kad Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje nustatytu teisiniu reglamentavimu siekiama ne apibrėžti nuomininko materialiąją teisę į išlaidų dėl padarytų pagerinimų valstybės ar savivaldybės turtui atlyginimą, bet nustatyti kitų teisės aktų pagrindu atsiradusios nuomininko materialiosios teisės specialų įgyvendinimo būdą (procedūrines taisykles), šis kasacinio skundo argumentas yra susijęs su antruoju iš šios nutarties 52 punkte nurodytų nuomininko teisės reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų turinio elementų  šios teisės (jei būtų nustatyta, kad ji egzistuoja) įgyvendinimo tvarka.

54.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nuomininko teisės reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo įgyvendinimo tvarka gali būti nustatyta įstatyme ir (arba) sutartyje. Nagrinėjamo ginčo atveju ji nustatyta Sutarties 17 straipsnyje, įtvirtinančiame alternatyvią šios teisės įgyvendinimo tvarką:

54.1.                      įskaitant reikalavimą į nuomos mokestį. Sistemiškai aiškinant Sutartį (konkrečiai – Sutarties 3 punktą, pagal kurį nuomojimo terminas nustatytas nuo 1999 m. liepos 23 d. iki 2098 m. liepos 23 d., bet ne ilgiau kaip iki statinio įtraukimo į privatizavimo programą, Sutarties 7 punktą, pagal kurį nuomos mokestis mokamas kas mėnesį, prieš prasidedant kiekvienam mėnesiui, bet ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 10 dienos, ir Sutarties 17 punktą, pagal kurį „lėšos, panaudotos atstatymui pagal su Nuomotoju suderintą sąmatą, įskaitomos į nuomos mokestį <...>“), darytina išvada, kad ieškovės teisė į statinio pagerinimo išlaidų atlyginimą buvo išdėstyta laiko atžvilgiu, t. y. atsakovės prievolė atlyginti šias išlaidas turi būti vykdoma periodiniais mokėjimais kas mėnesį, atitinkamą mėnesį ieškovės mokėtino nuomos mokesčio apimtimi. Teisiškai ši sutarties nuostata kvalifikuotina kaip šalių susitarimas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo taikymo (CK 6.130 straipsnis); 

arba

54.2.                      atlyginant Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (įrašius statinį į privatizavimo programą). Minėta, kad Sutarties 17 punkto nuostata, pagal kurią „lėšos, panaudotos atstatymui pagal su Nuomotoju suderintą sąmatą <...> įrašius statinį į privatizavimo programą, atlyginamos Nuomininkui, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“, suponuoja pagerinimo išlaidų atlyginimą ne bet kokių Lietuvos Respublikos įstatymų, o būtent specialiųjų valstybės (savivaldybių) turto privatizavimą reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad pagal Sutartį statinį įrašius į privatizavimo programą pagerinimo išlaidos turėtų būti atlyginamos ne bendrąja tvarka pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį, o Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje nustatyta tvarka.

55.       Kartu pažymėtina, kad net jei nagrinėjamoje byloje būtų pripažinta ieškovės teisė į turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje įtvirtintai normai netekus galios (nuo 2014 m. spalio 1 d.), nėra teisinio pagrindo taikyti joje įtvirtintą specialų nuomininko teisės į išnuomoto savivaldybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą įgyvendinimo būdą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje negali būti taikomos nuomininko materialiosios teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą įgyvendinimo procedūrinės taisyklės, įtvirtintos Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje. Vis dėlto ši išvada, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Sutarties 17 punktas neįtvirtina kitokių pagerinimo išlaidų atlyginimo taisyklių nei CK 6.501 straipsnio 1 dalis, tik nukreipia į minėtą CK nuostatą (skundžiamos nutarties 35 punktas), ir kad dėl to procedūriniu aspektu dėl ieškovės teisės į ginčo statinio pagerinimo išlaidų atlyginimą turi būti sprendžiama pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį bei šios nuostatos taikymo ir aiškinimo praktiką (skundžiamos nutarties 34 punktas). 

56.       Minėta, kad Sutarties 17 punkte buvo nustatyta alternatyvi nuomininko teisės reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų įgyvendinimo tvarka (procedūrinės taisyklės): 1) bendroji  pagal ją atsakovės prievolė atlyginti ir atitinkama ieškovės teisė atgauti šias išlaidas vykdoma periodiniais mokėjimais kas mėnesį, ieškovės mokėtino nuomos mokesčio apimtimi; 2) specialioji (taikytina įrašius statinį į privatizavimo programą)  pagal ją ieškovės teisė atgauti šias išlaidas įgyvendinama Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių valstybės (savivaldybių) turto privatizavimą, nustatyta tvarka.  

57.       Taigi, spręsdamas, jog Sutarties 17 punktas neįtvirtina kitokių pagerinimo išlaidų atlyginimo taisyklių nei CK 6.501 straipsnio 1 dalis, tik nukreipia į minėtą CK nuostatą ir kad dėl to procedūriniu aspektu dėl ieškovės teisės į ginčo statinio pagerinimo išlaidų atlyginimą turi būti sprendžiama pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį bei šios nuostatos taikymo ir aiškinimo praktiką, <...>, o taip pat – šalių sudarytą sutartį, apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, turėjo pagrįsti, tačiau nepagrindė, kodėl dėl ieškovės teisės į ginčo statinio pagerinimo išlaidų atlyginimą (jei tokia teisė egzistuoja) nesprendžiama pagal aptariamą Sutarties 17 punktą, nustatantį, be kita ko, statinio pagerinimo išlaidų atlyginimą periodiniais kasmėnesiniais mokėjimais. Pažymėtina, jog aptariamuoju aspektu vien argumentas, kad, Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 daliai netekus galios, šioje byloje negali būti taikomos joje įtvirtintos nuomininko materialiosios teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą įgyvendinimo procedūrinės taisyklės, savaime nėra pakankamas, nes jis susijęs išimtinai tik su antrąja  specialiąja nuomininko teisės reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų įgyvendinimo tvarka, kuri nagrinėjamoje byloje yra neaktuali. Taip pat pažymėtina, kad Sutartis nutraukta (ir dėl to neliko priešpriešinės ieškovės prievolės, kuri pagal Sutartį turėjo būti įskaitoma) ne dėl atsakovės kaltės (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-552-614/2016).  

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

58.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas faktų nenustato, bylos faktų nustatymas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai.

59.       Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai netyrė teisiškai reikšmingos aplinkybės – ieškovės teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą atsiradimo momento, o iš byloje nustatytų su šia aplinkybe susijusių faktų kasacinis teismas negali nustatyti rekonstrukcijos darbų pradžios ir pabaigos, galimai vėlesnę, nei nurodyta Sutartyje, darbų pradžią nulėmusių priežasčių ir daryti pagrįstos išvados dėl ieškovės teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą egzistavimo. Byloje nenustatytos aplinkybės, susijusios su rekonstrukcijos darbų planavimu ir vykdymu (kas lėmė galbūt vėlesnį tokių darbų atlikimą), o tuo atveju, jei šie darbai nebuvo pradėti pagal Sutarties 15 punktą, – tai nulėmusios priežastys. Pavyzdžiui, jeigu būtų nustatyta, jog darbai iki 2002 m. birželio 19 d. nepradėti ne dėl ieškovės kaltės, būtų galima konstatuoti ieškovės teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą atsiradimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 5 punktas). 

60.       Nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, kada ieškovė įgijo teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą. Nustačius, kad ieškovė teisės į išlaidų atlyginimą neįgijo, nebūtų pagrindo nagrinėti Sutartyje įtvirtintos šios teisės įgyvendinimo tvarkos. Jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovė įgijo teisę į išlaidų atlyginimą, jis, be kita ko, turėtų įvertinti Sutarties 17 punkte įtvirtintą šios teisės įgyvendinimo tvarką („įskaitant reikalavimą į nuomos mokestį“), t. y. nustatyti, ar susiklosčiusioje situacijoje (nutraukus sutartį dėl ieškovės kaltės) ji yra aktuali, jei taip  spręsti, kokia apimtimi nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas ją atitinka.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

61.       Kasaciniam teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, šalių kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 98 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 4 d. nutartį panaikinti, bylą perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Danguolė Bublienė 

Alė Bukavinienė 

Gediminas Sagatys


Paminėta tekste:
  • 2A-552-614/2016
  • CK
  • CK6 6.501 str. Daikto pagerinimas
  • e3K-3-176-1075/2019
  • 3K-3-423-916/2016
  • 3K-3-78-686/2017
  • 2A-3284-656/2012
  • 3K-3-102/2011
  • 3K-3-308/2013
  • 3K-3-394/2010
  • CK1 1.7 str. Civilinių įstatymų galiojimas
  • 3K-3-69/2015
  • CK1 1.1 str. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reglamentuojami santykiai
  • e3K-3-42-219/2020
  • 3K-3-110-969/2017
  • 3K-3-481/2013
  • CPK