Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-240-2013].doc
Bylos nr.: 3K-3-240/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
"Vilniaus vystymo kompanija" 120750163 atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracija 188710061 atsakovas
DEKORAS 220169180 Ieškovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.7. Bylos dėl rangos
2.1.7.2. dėl statybos rangos
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.1. Prievolės:
2.5.1.3. Prievolių rūšys:
2.5.1.3.1. Skolininkų ir kreditorių daugetas
2.5.1.4. Prievolių vykdymas
2.5.8. Sutarčių teisė:
2.5.8.8. Sutarčių aiškinimas
2.5.8.9. Sutarčių vykdymas
2.5.18. Ranga:
2.5.18.3. Statybos ranga
2.5.18.5. Rangos darbai, finansuojami iš valstybės ar savivaldybių biudžeto
3. CIVILINIS PROCESAS
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.3. Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
3.2.3.6. Bylos sustabdymas (bylos sustabdymo pagrindai, terminai, teisiniai padariniai ir bylos nagrinėjimo atnaujinimas):
3.2.3.6.1. Privalomas bylos sustabdymas:
3.2.3.6.1.3. Bylos sustabdymas, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol nebus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas:
3.2.4.11. Įrodymų vertinimas
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui

Civilinė byla Nr. 3K-3-240/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02538-2009-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.1; 35.4; 42.8; 42.9; 52.3; 52.5; 113.6.1.3; 114.11; 116.1 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. balandžio 24 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dekoras“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vystymo kompanija“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“), Vilniaus miesto savivaldybei dėl piniginės prievolės įvykdymo ir sutarties sąlygų pakeitimo.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiamas klausimas dėl atsiskaitymo už atliktus statybos rangos darbus, sutarčių vykdymo termino pratęsimo.

Ieškovas prašė: priteisti solidariai iš atsakovų 1 050 382 Lt skolos, 100 846,95 Lt palūkanų, 50 592,52 Lt delspinigių; priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ 6 proc., o iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pakeisti ieškovo ir atsakovo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ 2006 m. rugsėjo 6 d. sudarytos statybos rangos sutarties Nr. 102-R 1.5 punktą ir išdėstyti jį taip: „1.5. Rangovas darbus pradeda 2006 m. rugsėjo 6 d. ir baigia per 8 mėnesius nuo teismo sprendimo, kuriuo keičiama ši sutarties sąlyga, įsiteisėjimo dienos“; pakeisti ieškovo ir atsakovo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ 2008 m. kovo 7 d. sudarytos sutarties Nr. 6-R/R-Nr. 2/08-03-07 1.4 punktą ir išdėstyti jį taip: „1.4. Rangovas darbus pradeda 2008 m. kovo 7 d. ir baigia per 8 mėnesius nuo teismo sprendimo, kuriuo keičiama ši sutarties sąlyga, įsiteisėjimo dienos“. Ieškovas nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 6 d. su atsakovu UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ pasirašė statybos rangos sutartį Nr. 102-R dėl „Menų spaustuvės“ pastatų komplekso Vilniuje, Šiltadaržio g. 6, Bernardinų g. 8/8, rekonstrukcijos II etapo darbų vykdymo. Darbų finansavimas buvo numatytas iš Vilniaus miesto savivaldybės ir ES lėšų. 2008 m. kovo 7 d. ieškovas ir atsakovas UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ pasirašė dar vieną sutartį – Nr. 6-R/R-Nr. 2/08-03-07 dėl pirmiau nurodyto objekto rekonstrukcijos baigiamųjų darbų. Finansavimas buvo numatytas iš Vilniaus miesto savivaldybės lėšų. Šias sutartis atsakovas UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ sudarė kaip statinio statybos valdytojas, o statytojas yra Vilniaus miesto savivaldybė. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ sutartis yra sudaręs kaip statytojo (užsakovo) įgaliotinis (atstovas), pagal pavedimą veikdamas statytojo vardu ir lėšomis, todėl abu atsakovai turi solidariąją prievolę atsiskaityti (CK 6.6 straipsnio 1 dalis, 2.133, 6.756 straipsniai). Sutartyse buvo numatyti konkretūs atsiskaitymo terminai, tačiau atsakovai atsiskaitinėjo nereguliariai, taip sukeldami ieškovui daug nepatogumų, liko skolingi 1 050 382 Lt. Pagal sutarčių 3.2 ir 3.1 punktus atsakovai, uždelsę atsiskaityti, privalo sumokėti delspinigius, kurių suma yra 50 592,52 Lt. Remiantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis atsakovai taip pat privalo sumokėti palūkanas (laikytinas minimaliais nuostoliais), kurių suma yra 100 846,95 Lt. Kadangi atsakovai laiku neatsiskaitydavo su ieškovu, tai šis negalėjo laiku atlikti darbų, be to, atsakovo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nurodymu darbai buvo sustabdyti. Ieškovas didžiąją dalį darbų pagal sutartis jau yra atlikęs, todėl jam būtų mažiau nuostolinga užbaigti sutartyse numatytus darbus, nei nutraukti sutartinius santykius su atsakovais. Tiek sutarčių nuostatos (2006 m. rugsėjo 6 d. sutarties 1.6 punktas, 2008 m. kovo 7 d. sutarties 1.5, 2.17 punktai), tiek ir įstatymas (CK 6.204, 6.223 straipsniai) numato galimybę pakeisti darbų atlikimo terminus.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė solidariai iš abiejų atsakovų 1 050 382 Lt skolos, 30 000 Lt delspinigių, 5 proc. procesinių palūkanų; pakeitė 2006 m. rugsėjo 6 d. statybos rangos sutarties Nr. 102-R 1.5 punktą ir išdėstė jį taip: „1.5. Rangovas darbus pradeda 2006 m. rugsėjo 6 d. ir baigia juos per 8 mėnesius nuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ raštiško pranešimo UAB „Dekoras“ apie darbų sustabdymo panaikinimą ir siūlymą juos vykdyti toliau, tačiau bet kuriuo atveju atskiru šalių raštišku susitarimu gali būti susitarta ir kitaip“; pakeitė 2008 m. kovo 7 d. sutarties Nr. 6-R/R-Nr. 2/08-03-07 1.4 punktą ir išdėstė jį taip: „1.4. Rangovas darbus pradeda 2008 m. kovo 7 d. ir baigia juos per 8 mėnesius nuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ raštiško pranešimo UAB „Dekoras“ apie darbų sustabdymo panaikinimą ir siūlymą juos vykdyti toliau, tačiau bet kuriuo atveju atskiru šalių raštišku susitarimu gali būti susitarta ir kitaip“; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškinys pareikštas dėl skolos už atliktus darbus nuo 2009 m. sausio mėnesio; šalys neginčija 2009 m. gegužės 29 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte užfiksuotos 1 756 598 Lt skolos ieškovui, taip pat to, kad iki ieškinio pareiškimo ieškovui pagal šio pateiktus dokumentus už atliktus darbus buvo dar likusi 1 050 382 Lt skola, tačiau atsakovai nurodo, kad turi abejonių dėl apskritai per visą sutarčių vykdymo laikotarpį ieškovo atliktų darbų apimties – mano, kad dalis darbų galėjo būti arba neatlikti, arba atlikti mažesne apimtimi, dėl to skola turėtų būti mažesnė. Teismas, spręsdamas dėl pagrindinės skolos, nustatė, kad sutartyse šalys susitarė, kad statinio statybos valdytojas (UAB „Vilniaus vystymo kompanija“) už atliktus statybos darbus atsiskaito kartą per mėnesį pagal tarpusavyje pasirašytas atliktų darbų pažymas (F-3) iki kito mėnesio 30 dienos, esant finansavimui laiku iš Vilniaus miesto savivaldybės. Kitokių dokumentų, kurie būtų apmokėjimo pagrindas, pateikimo šalys nenustatė. Iš į bylą pateiktų pažymų (ir jų pagrindu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų) teismas nustatė, kad jas visas pasirašė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ statinio statybos techninis prižiūrėtojas. Teismas sprendė, kad ieškovas perduodavo, o atsakovas priimdavo darbus pagal šias pažymas ir tai atitiko šalių tikrąją valią. Teismas nurodė, kad atsakovai, išdėstę bendro pobūdžio abejones dėl atliktų darbų apimties, neįrodė bylai aktualiu laikotarpiu kokių nors trūkumų ar nukrypimų, kurie normaliai priimant darbą negalėjo būti nustatyti ar jie būtų tyčia nuslėpti (CK 6.662 straipsnio 4 punktas), statinys yra pripažintas tinkamu naudoti. Teismas pažymėjo, kad atsakovų iniciatyva pradėtame ikiteisminiame tyrime 2009 m. atliktų darbų apimtis nėra tyrimo dalykas, abejones dėl darbų apimties atsakovas pradėjo kelti net ne iš karto po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą, savo 2009 m. gegužės, birželio mėnesių raštuose nurodė, jog priima ieškovo atliktus darbus nepareikšdamas jokių pretenzijų, iš dalies už 2009 m. darbus atsiskaitinėjo. Teismas tenkino ieškovo reikalavimą priteisti pagrindinę skolą (CK 6.681 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis), taip pat pažymėjo, kad jei ateityje iš tikrųjų būtų nustatyta, jog anksčiau dėl kokių nors veiksmų buvo padaryta žala, dėl to galėtų būti keliamas kaltų asmenų atsakomybės klausimas. Teismas, spręsdamas dėl solidariosios atsakomybės, nustatė, kad UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ veikė kaip įgaliotinis (statinio statybos valdytojas), o Vilniaus miesto savivaldybė buvo įgaliotojas (statinio statytojas) ir statybos darbų finansuotojas, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė nėra sudarytų sutarčių šalis, jas sudarė savo vardu ir įsipareigojimus pagal jas prisiėmė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Sofratus“ v. UAB „Energijos taupymo centras“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-15/2009, esančiu išaiškinimu, kad statybos valdytojo ir statytojo atsakomybė rangovui yra solidarioji, tik pirmajam ji kyla iš rangos sutarties, kuria jis įsipareigojo sumokėti rangovui už atliktus darbus (kaip nagrinėjamu atveju), o antrajam – iš įstatymo (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad tokios išvados nepaneigia bei neatleidžia atsakovo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nuo įsipareigojimo apmokėti už atliktus darbus ir ta aplinkybė, jog sutartyse nurodyta, kad atsiskaitymas vykdomas esant finansavimui laiku iš Vilniaus miesto savivaldybės lėšų. Ši nuostata, teismo vertinimu, labiau skirta atsiskaitymo terminams apibrėžti, bet ne eliminuojanti UAB „Vilniaus vystymo kompanijos“ pareigą atsiskaityti. Statytojo ir statybos valdytojo tarpusavio santykiai (finansavimas ne laiku) negali turėti įtakos rangovo atlyginimo (ne)gavimui, šiuos jų tarpusavio santykius reglamentuoja pavedimo santykius reglamentuojančios normos, inter alia CK 6.761 straipsnio 1, 3 dalys. Aiškinant šią sutarčių nuostatą kitaip, galėtų būti sukurta tokia situacija, kad, statytojui sąmoningai ar dėl kitų priežasčių nefinansuojant statybos darbų, pagal sutarties nuostatas apskritai nebeliktų subjekto, turinčio tiesiogiai atsiskaityti su ieškovu (nebent per teismą bandyti reikalauti to iš Vilniaus miesto savivaldybės). Be to, pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. 1-581 „Dėl 2008 metais statomų objektų finansavimo“ UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ buvo leista pasiskolinti iš banko iki 30 mln. Lt objektams (inter alia ginčo objektui) finansuoti, todėl, teismo nuomone, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ yra solidariai atsakinga ieškovui pagal sutartines prievoles. Spręsdamas dėl delspinigių ir palūkanų, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju šalys sutartyse savanoriškai pasirinko atsakomybės – delspinigių – formą: po 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną pavėluotą dieną nuo vėluojamos sumokėti sumos, todėl ieškovas turi teisę reikalauti delspinigių, bet ne palūkanų. Atsiskaitymą sutarčių šalys susiejo su finansavimu laiku iš Vilniaus miesto savivaldybės lėšų, taigi, teismo vertinimu, ieškovas turėjo galimybę suvokti (tikėtina, ir suvokė), kad tam tikri – neišeinant už protingumo ribų – atsiskaitymo sutrikimai neatmestini. Taigi, tokiu atveju šiame ginče jo pareikšto formaliai apskaičiuoto reikalavimo visa apimtimi tenkinimas, kai jis pats galėjo suvokti (suvokė) galimus atsiskaitymo sutrikimus ir galimus dėl to praradimus, t. y. tam tikra prasme prisiėmė nuostolių dalies riziką, nebūtų nei teisingas, nei sąžiningas, juolab kad dalis prievolės yra įvykdyta, dėl to delspinigių sumą teismas mažino iki 30 000 Lt (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 1.5 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad, sutikus su atsakovų sutarties aiškinimu, statytojas iš esmės neribotą laiką galėtų naudotis turimomis lėšomis, užuot atsiskaitęs laiku, gautų iš to naudą, o rangovas patirtų tik nekompensuotinų nuostolių, tai nebūtų teisinga ir sąžininga. Teismas, spręsdamas dėl sutarčių sąlygų pakeitimo, iš atsakovų paaiškinimų nustatė, kad esminių prieštaravimų dėl sutarčių sąlygų pakeitimo prašomu – terminų pratęsimo – aspektu nėra, atsakovai neprieštarauja, kad ieškovas, atnaujinus darbus, galėtų juos užbaigti, pareiškė prieštaravimą tik dėl sąlygų pakeitimo siejant tai su teismo sprendimo vykdymo įsiteisėjimu bei 8 mėnesių terminu. Teismo vertinimu, susiejant prašomas pakeisti sąlygas su teismo sprendimo įsiteisėjimo diena, galbūt būtų užkirsta galimybė atlikti tuos darbus anksčiau, jų pradžia būtų nukelta neapibrėžtam laikui. Esant tokioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ yra šiuo metu sustabdžiusi darbus, teismas sprendė, kad prašomos pakeisti sąlygos keistinos tokiu būdu, jog nebūtų susietos su teismo sprendimo įsiteisėjimu ir suteiktų šalims galimybę pačioms apsispręsti dėl tolesnių darbų atlikimo.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovų apeliacinius skundus, 2012 m. spalio 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija netenkino atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymo stabdyti šią bylą motyvuodama tuo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo priteisti apmokėjimą už atliktus ir dar neapmokėtus darbus, o Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-3691-340/2012, dėl kurios atsakovas prašė stabdyti šią bylą, keliamas klausimas dėl apmokėjimo už konkrečius darbus nepagrįstumo bei sumokėtų sumų sugrąžinimo, taigi bylose nagrinėjami atlikti darbai ir apmokėjimas už juos pagal skirtingus atliktų darbų aktus ir skirtingas sąskaitas faktūras, už skirtingus laikotarpius, bylos turi skirtingą nagrinėjimo dalyką, tarp jų nėra prejudicinio ryšio. Įvertinusi sutarčių nuostatas dėl pažymų F-3 kaip darbų priėmimo ir apmokėjimo pagrindą sudarančio dokumento, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl pagrindinės skolos priteisimo, kolegija taip pat su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl abiejų atsakovų solidariosios atsakomybės, delspinigių priteisimo, sutarčių sąlygų pakeitimo. Kolegija pažymėjo, kad abejose rangos sutartyse šalims buvo numatyta galimybė ir net pareiga, esant tam tikroms aplinkybėms, pakeisti rangos darbų atlikimo terminus: pagal 2006 m. sutarties 1.6 punktą – jei ne dėl ieškovo kaltės atsiranda būtinybė keisti terminą; pagal 2008 m. sutarties 1.5 punktą – jei ne dėl ieškovo kaltės atsiranda būtinybė keisti terminą; pagal 2.1.7 punktą – atsakovas UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ įsipareigoja atidėti darbų baigimo datą, jei yra pateiktas pagrįstas ieškovo pranešimas apie darbų uždelsimą dėl nesklandaus objekto finansavimo. Byloje esantis ieškovo prašymas, adresuotas UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, dėl sutarties sąlygų pakeitimo, patvirtina faktą, kad iki kreipiantis į teismą ieškovas siūlė pakeisti sutarčių sąlygas, pratęsiant darbų atlikimo terminą skaičiavimais 8 mėn. laikotarpiui, tačiau atsakovas atsakymo dėl sutarčių sąlygų keitimo (termino pratęsimo) nepateikė, todėl ieškovas, gindamas savo teises bei remdamasis CK 6.223 straipsnio 3 dalimi, kreipėsi į teismą dėl sutarčių sąlygų pakeitimo teismine tvarka. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę pakeisti sutarčių sąlygas, atsižvelgdamas ne tik į sutartyje, bet ir į įstatyme nustatytą pagrindą, ieškovo reikalavimas pakeisti sutarčių sąlygas atitiko CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Pažymėjusi, kad ieškovas rangos darbus ginčo objekte vykdė nuo 2004 metų, o nagrinėjamoje byloje ieškinio dalyką sudaro atsakovų skola už 2009 metų balandžio-birželio mėnesiais atliktus darbus, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neskyrė ekspertizės, nes sprendimui priimti pakako įrodymų, o visų statybos darbų ginčo objekte revizavimas prieštarautų koncentruotumo ir ekonomiškumo principams.

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo patenkintas; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl proceso teisės normų pažeidimų. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 176, 185 straipsniuose įtvirtintą pareigą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti byloje esančią medžiagą ir įrodymus ir, jais remiantis, priimti byloje sprendimą ir tai turėjo įtakos neteisėtų ir nepagrįstų sprendimo bei nutarties priėmimui. Šią civilinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme į bylą buvo pateikta Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos 2010 m. gruodžio 27 d. audito ataskaitos Nr. R-05-36 „Dėl UAB „Vilniaus vystymo kompanija audito“ santrauka, kurioje buvo pasisakyta ir dėl šiam ginčui reikšmingų aplinkybių, kurių teismai nevertino ir dėl jų nepasisakė. Ataskaitoje buvo vertinama pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. statybos rangos sutartį ir 2008 m. kovo 7 d. sutartį atliktų darbų apimtys, atliktų darbų priėmimo ir perdavimo aktų tinkamumas, apmokėjimo klausimai ir pan., t. y. klausimai, reikšmingi sprendžiant ieškovo keliamų reikalavimų priteisti skolą už atliktus darbus pagrįstumą. Ataskaitoje buvo konstatuota, kad nėra įrodymų, jog visi sutartyse nurodyti darbai buvo atlikti, kada jie faktiškai buvo atlikti, nėra įrodymų, jog savivaldybės biudžeto lėšos, skirtos atsiskaityti su UAB „Dekoras“, buvo panaudotos teisėtai, ekonomiškai ir efektyviai, nėra detalių atliktų darbų aktų už 2 064 267,90 Lt, nebuvo galimybės nustatyti, ar tie patys darbai nebuvo aktuoti dukart ir už atliktus darbus nebuvo sumokėta dukart, kt. Nurodytos Audito ataskaitos aplinkybės kėlė didelių abejonių dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo, o ataskaitoje nurodytoms aplinkybėms išsiaiškinti būtinos specialios žinios, todėl buvo prašoma teismo skirti ekspertizę, kuria siekta nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes, t. y. kokius darbus ir už kokią kainą atliko ieškovas objekte. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nepateikdamas jokių argumentų, atmetė prašymą skirti ekspertizę šioje byloje, taip sukliudydamas nustatyti nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes. Tinkamai aiškindamas ir taikydamas CPK 213 straipsnį, teismas, manydamas, jog prašomos ekspertizės apimtis yra pernelyg plati bei apima bylai nereikšmingus aspektus, galėjo pats galutinai nustatyti klausimų ekspertui turinį bei jų apimtį, tačiau to nebuvo padaryta, neišsklaidytos ataskaitoje nurodytos abejonės dėl teisėto ir pagrįsto savivaldybės lėšų ginčo objektui panaudojimo. CPK 176–185 straipsniuose įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės nustato teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Nagrinėjamu atveju jokiais kitais byloje esančiais įrodymais nebuvo paneigtos audito ataskaitoje nurodytos abejonės. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas susijęs su viešuoju interesu – ieškiniu reikalaujama prisiteisti savivaldybės biudžeto lėšas, teismai turėjo siekti visapusiškai paneigti visas galimas abejones dėl šių lėšų neteisėto ir neracionalaus panaudojimo ir tenkinti ieškinio reikalavimus tik tuomet, kai jie bus patvirtinti tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nekeliančiomis pagrįstų abejonių. Pirmosios instancijos teismui atsisakius skirti ekspertizę, statinio statybos valdytoja UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ kreipėsi į UAB „Statybinių teismo ekspertizių centras“ dėl rekonstrukcijos darbų ekspertizės atlikimo. UAB „Statybinių teismo ekspertizių centras“ 2011 m. liepos 15 d. ekspertizės akte Nr. 11-07/15 buvo nustatyti pažeidimai ieškovui atliekant rekonstrukcijos darbus, dėl to buvo kreiptasi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Dekoras“ dėl sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis ir restitucijos taikymo bei nepagrįsto praturtėjimo. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, šios bylos turi akivaizdų prejudicinį ryšį: civilinėje byloje dėl nepagrįsto praturtėjimo, sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis ir restitucijos taikymo prašoma pripažinti iš dalies negaliojančia 2008 m. kovo 7 d. statybos rangos sutartį ne tik dėl apmokėtų, bet ir dėl neapmokėtų sumų, bei pripažinti nepagrįstinai gautinomis dar nesumokėtas sumas pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. statybos rangos sutartį, tai įrodo į bylą pateiktas 2011 m. liepos 15 d. ekspertizės aktas (jo 143, 182, 183, 212 lapai), kurio apeliacinės instancijos teismas nevertino. Pripažinus Vilniaus miesto savivaldybės ieškinio UAB „Dekoras“ dėl nepagrįsto praturtėjimo, sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis ir restitucijos taikymo reikalavimus, UAB „Dekoras“ reikalavimo teisė į 1 050 382 Lt skolos priteisimą nebeturėtų teisinio pagrindo. Darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas pagrindas, kuriam esant, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą. Nestabdydamas nagrinėjamos civilinės bylos, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, privalėjo pats vertinti UAB „Statybinių teismo ekspertizių centras“ 2011 m. liepos 15 d. ekspertizės aktą.

2. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimų. Teismai pažeidė sutarties privalomumo (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), sutarčių aiškinimo ir taikymo principus, terminuotų prievolių vykdymą reglamentuojančias nuostatas (CK 6.34 straipsnis), taip pat nuostatas, reglamentuojančias sutarties pakeitimo teismo tvarka galimybę (CK 6.204 straipsnis). Sutarties Nr. 102-R 1.7.2 punkte ir Sutarties Nr. 6-R/R-Nr. 2/08-03-07 1.6 punkte nustatyta, kad statinio statybos valdytojas už atliktus darbus atsiskaito kartą per mėnesį pagal tarpusavyje pasirašytas atliktų darbų pažymas iki kito mėnesio 30 dienos, esant finansavimui laiku iš 1.2 punkte nurodyto finansavimo šaltinio. Akivaizdu, kad UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ atsiskaitymo terminai su ieškovu tiesiogiai priklauso nuo finansuotojų lėšų skyrimo ir pervedimo. Šios sutarčių nuostatos yra nenuginčytos, nėra pripažintos negaliojančiomis, todėl jomis privaloma vadovautis šioje byloje, tačiau teismai to tinkamai nevykdė ir taip pažeidė sutarties privalomumo principą. Sutartys sudarytos viešųjų pirkimų būdu. Ieškovas, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, manydamas, kad tam tikros konkurso sąlygos prieštarauja įstatymams ar pažeidžia jo interesus, galėjo, vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo 93–94 straipsniais, jas skųsti, tačiau to nepadarė ir pasirašydamas sutartis aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią – sutiko su visomis sutarčių sąlygomis. Teismai nevertino aplinkybių dėl šalių laisvos valios dėl atsiskaitymo tvarkos ir terminų suderinimo, ieškovo prisiimtos finansavimo ne laiku rizikos, nors šios aplinkybės buvo esminės sprendžiant atsakovių sutartinės civilinės atsakomybės buvimo sąlygas. Teismams nesivadovaujant sutarties privalomumo principu, netinkamai, tik ieškovo naudai, aiškinant sutartis, buvo priimti neteisėti procesiniai sprendimai, neužtikrinę savivaldybės biudžeto lėšų (viešosios nuosavybės) panaudojimo teisėtumo, racionalumo ir efektyvumo (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 straipsnis), taip buvo pažeistas ir viešasis interesas.

Kasatoriaus teigimu, teismai neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, kad terminas UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ atsiskaityti su ieškovu yra suėjęs ir ieškovo reikalavimas priteisti skolą tenkintinas. Vilniaus miesto savivaldybė yra specifinis viešasis juridinis asmuo, kurio veiklos pagrindas – biudžeto planavimas ir numatytų lėšų tikslinis panaudojimas, visi atsiskaitymai iš savivaldybės biudžeto ar nebiudžetinių fondų vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, savivaldybės biudžeto tvirtinimas ir jo vykdymas yra viešosios teisės reguliuojami teisiniai santykiai. Sudėtinga ekonominė situacija šalyje pakoregavo Vilniaus miesto savivaldybės planus dėl lėšų, skirtų atsiskaityti su ieškovu, pervedimo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“. Nepaneigus abejonių, nurodytų Audito ataskaitos santraukoje, UAB „Statybinių teismo ekspertizių centras“ ekspertizės akte, negali būti pervedamos lėšos iš savivaldybės biudžeto UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ tam, kad ši atsiskaitytų su ieškovu, nes turi būti užtikrinta, jog savivaldybės biudžeto lėšos naudojamos teisėtai, racionaliai, efektyviai, visuomenei naudingais tikslais (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnis).

Teismai visiškai nepagrįstai, nesivadovaudami CK 6.34 straipsnio 2 dalimi, pripažino, kad terminas UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ atsiskaityti su ieškovu yra suėjęs, neteisėtai bei nepagrįstai nusprendė priteisti iš atsakovių 30 000 Lt delspinigių.

Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas pakeisti ginčo sutarčių nuostatas, iš viso nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu vadovavosi, priimdamas šį sprendimą, taip pažeidė CPK 263 straipsnio l dalį, 265 straipsnio 1 dalį bei 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teisinis pagrindas ginčo sutarčių nuostatoms pakeisti teismine tvarka nustatytas sutartyje bei įstatyme – CK 6.223 straipsnio 3 dalyje ir 6.204 straipsnyje. Kasatoriaus įsitikinimu, tokią išvadą buvo galima padaryti tik neįsigilinus į ginčo aplinkybes, nesivadovaujant sutarčių privalomumo principu ir todėl netinkamai taikant sutarčių pakeitimo teismine tvarka nuostatas. Tam, kad būtų galima remtis CK 6.204 straipsniu, turi vienu metu egzistuoti visos šio straipsnio 2 dalyje nustatytos aplinkybės. Pasirašydamas sutartis ieškovas pats prisiėmė aplinkybės dėl galimo mokėjimo ne laiku riziką, todėl šiuo atveju sutarčių sąlygų pakeitimas teismo tvarka negalimas, juolab kad ieškinio padavimo teismui dieną sutartyse nurodyti darbų įvykdymo terminai, pratęsti iki 2009 m. liepos 3 d., jau buvo pasibaigę, taigi teismai negalėjo jų pratęsti. Be to, pabrėžtina, jog sutartys buvo sudarytos Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, šios aplinkybės teismai nevertino, nors ji yra teisiškai reikšminga. Pasibaigus sutartyse numatytiems darbų įvykdymo terminams ir neatlikus tam tikrų darbų, dėl neatliktų darbų turi būti vykdomi viešieji pirkimai ir atitinkamai iš naujo numatomi šių darbų įvykdymo terminai.

 

Atsiliepimu į šį kasacinį skundą ieškovas UAB „Dekoras“ prašo jo netenkinti ir palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartį nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl proceso teisės normų pažeidimų. Kasatoriaus argumentai dėl tariamo audito ataskaitos santraukos nevertinimo ir prašymo skirti ekspertizę netenkinimo atmestini, nes nereikšmingi ir beprasmiai šioje byloje. Kasatorius pats pripažįsta nepakankamą audito santraukos įrodomąją galią, nes, anot jo, joje buvo iškeltos tik „abejonės“ tam tikrais klausimais, kurioms išsklaidyti, pasak kasatoriaus, buvo būtinos specialios žinios, t. y. ekspertizės skyrimas. Byloje buvo privačiai užsakyta ir atlikta statybos ekspertizė, jos aktas buvo pateiktas apeliacinės instancijos teismui. Po šios ekspertizės atlikimo ir jos akto pateikimo byloje kasatorius savo prašymo skirti ekspertizę nebepalaikė, šiuo ekspertizės aktu vadovaujasi kasaciniame skunde, pripažįsta jį įrodymu. Dėl to jau esant atliktai ekspertizei, kasatoriaus bandymas kvestionuoti ataskaitos santraukos vertinimo ir atsisakymo skirti ekspertizę pirmosios instancijos teisme tinkamumą tampa betikslis ir nereikšmingas šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas dėl kasatoriaus nurodytos audito ataskaitos santraukos savo sprendime nepasisakė pagrįstai – kasatorius nepagrindė šio dokumento sąryšio su ginčo dalyku. Ataskaitos santrauką pirmosios instancijos teismui paskutinio jo posėdžio metu pateikė kitas atsakovas UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, kaip „įrodymą, paneigiantį ieškinį“, tačiau atsakovai jokiais konkrečiais paaiškinimais (argumentais) nepagrindė teismui šios ataskaitos santraukos sąryšio su ieškinio pagrindu ir dalyku, t. y. kokios konkrečios ataskaitos santraukos nuostatos yra susijusios su konkrečiais, 2009 m. balandžio–birželio mėn. atliktų darbų ir išlaidų pažymose nurodytais ieškovo atliktas darbais, už kuriuos jis prašo šioje byloje priteisti jam apmokėjimą; nenurodė jokių konkrečių ataskaitos santraukos nuostatų ir jose užfiksuotų faktinių aplinkybių, paneigiančių ieškinį. Teismas neturėjo jokios teisės ir pagrindo veikti kaip atsakovų atstovas (advokatas) ir pats ieškoti ataskaitos santraukoje šiems atsakovams naudingų nuostatų bei jomis grįsti savo sprendimą. Priešingu atveju tai liudytų apie teismo šališkumą ir būtų neabejotinai pažeidę šalių procesinį lygiateisiškumą ir rungimosi principą (CPK 12, 17 straipsniai). Ataskaitoje neužfiksuota jokių aplinkybių, susijusių su ieškinio dalyku ir paneigiančių ieškinį: dalis ataskaitos santraukos informacijos susijusi su ankstesnėmis, jau įvykdytomis 2004 m. ir 2005 m. rangos sutartimis, kita dalis, nors ir yra susijusi su 2006 m. ir 2008 m. rangos sutartimis, tačiau neatskleidžia jokio sąryšio su ieškinio dalyku: neiškelta jokių abejonių dėl konkrečių 2009 m. balandį–birželį atliktų darbų atlikimo fakto ar jų apmokėjimo galimumo, abejonės keliamos dėl jau apmokėtų darbų apmokėjimo pagrįstumo. 2011 m. liepos 15 d. ekspertizės aktas patvirtina, kad atsakovai šiuo metu yra skolingi už darbus ieškovui sumą, netgi viršijančią tą, kurios ieškovas reikalauja iš atsakovų šioje byloje. Kasatorius šioje byloje po ieškinio pareiškimo staiga suabejojo ieškovo ankstesnių darbų, kurie nebuvo įforminti F-2 formos aktais, atlikimu ir dėl to – jų apmokėjimo pagrįstumu, tai, anot kasatoriaus, suteikė jam teisę nemokėti ir už ieškinyje nurodytus darbus. Tačiau ši kasatoriaus pozicija ydinga, nesusijusi su ieškinio dalyku. Remiantis CK 6.681 straipsnio 1 dalimi, 6.687 straipsniu, užsakovas, priėmęs darbą, privalo už jį sumokėti sutartyje nustatyta tvarka. Taigi kasatorius negali nemokėti už atliktus darbus, remdamasis abejonėmis dėl ankstesnių darbų apmokėjimo pagrįstumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pareiga mokėti už atliktus darbus atsiranda pradėjus faktiškai naudotis darbais ir nesiejama tik su abišaliu atliktų darbų priėmimo–perdavimo akto pasirašymu. Su ieškinio dalyku susijusių darbų priėmimas buvo šalių įformintas abiejų šalių pasirašytais dokumentais, kasatorius faktiškai naudojasi ieškovo atliktais darbais, pastatyta statinio dalis buvo valstybinės komisijos pripažinta tinkama naudotis. Kasatorius neturi teisės savo kasaciniame skunde kvestionuoti prašymo skirti ekspertizę pirmosios instancijos teisme netenkinimo, nes nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismui tokio prašymo, jį buvo pateikęs atsakovas UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, prašymas buvo pagrįstas jo abejonėmis dėl anksčiau ieškovui sumokėtų lėšų sumokėjimo pagrįstumo ir buvo susijęs su reikalavimu, kad teismo paskirtas ekspertas ištirtų ir įvertintų visus ieškovo objekte atliktus rangos darbus, t. y. laikotarpiu nuo 2004 m., nors ieškinio dalyką sudaro tik atsakovų skola už 2009 m. balandį–birželį atliktus darbus. Prašymas skirti ekspertizę akivaizdžiai buvo nesusijęs su bylos nagrinėjimo dalyku. Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai nestabdė civilinės bylos nagrinėjimo, nes bylos neturi jokio kasatoriaus nurodyto prejudicinio ryšio: kitoje civilinėje byloje ginčas susijęs ir su 2006 m. bei 2008 m. rangos sutartimis, tačiau jis neturi nieko bendro su šioje byloje pareikšto ieškinio dalyku, kita civilinė byla yra susijusi su už darbus jau sumokėtų (neva nepagrįstai) sumų priteisimu (t. y. susijusi su jau apmokėtais darbais), o šioje byloje ieškinys pareikštas dėl dar neapmokėtų darbų apmokėjimo.

2. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimų. Kasatoriaus pateiktas sutarties sąlygų ir jose įtvirtintos atsiskaitymo prievolės aiškinimas yra nesąžiningas (CK 1.5, 6. 193 straipsniai). Anot kasatoriaus, rangovas už savo atliktus darbus (nesvarbu kiek ilgai vykdytus ir kiek daug kainuojančius) neturi jokios teisės gauti apmokėjimą iš rangos darbų užsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės), jei šis dėl kažkokių priežasčių nusprendžia šių darbų nefinansuoti, ir tik pats užsakovas turi teisę nuspręsti, kada (gal po metų, dvejų, dešimties ar daugiau) jis sumokės rangovui už jo atliktus darbus. Toks sutarties sąlygų aiškinimas yra vienpusiškai naudingas tik užsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, akivaizdžiai neprotingas, neteisingas bei nesąžiningas rangovo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad statytojo ir jo statybos valdytojo tarpusavio santykiai (finansavimas ne laiku) negali turėti įtakos rangovo atlyginimo (ne)gavimui. Pagal rangos sutarčių sąlygas būtent kasatorius yra pats tiesiogiai atsakingas už ieškovo rangos darbų finansavimą laiku ir kaip statytojas (užsakovas) – už atsiskaitymą su ieškovu laiku. Kadangi statybos valdytojas UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, sudarydamas su ieškovu rangos sutartis, kartu veikė ir statytojo (užsakovo) – kasatoriaus Vilniaus miesto savivaldybės – vardu (Statybos įstatymo 2 straipsnio 52 dalis, 17 straipsnio 5 dalis), tai per šį atstovą sudaryti rangos sandoriai sukėlė padarinių (prievolių) ir atstovaujamajam kasatoriui (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, rangos sutarčių sąlygos dėl finansavimo, kuriose finansuotoju nedviprasmiškai nurodyta Vilniaus miesto savivaldybė, bei jos atstovo prisiimta Vilniaus miesto savivaldybės vardu prievolė atsiskaityti su ieškovu už darbus, aiškiai įrodo ir pačios Vilniaus miesto savivaldybės prievolę tiek laiku finansuoti ieškovo rangos darbus, tiek ir už juos sumokėti kartą per mėnesį. Kasatoriaus pareigą laiku finansuoti ieškovo darbus įrodo ir jo paties patvirtinta 2009 m. investicijų programa bei jos paskirstymas, taip pat 2006 m. liepos 11 d. pavedimo sutarties su UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ 1 punktas, įrodantis pastarojo veikimą kasatoriaus vardu (įskaitant atsiskaitymą už darbus). Kasatorius savo prievolės laiku finansuoti ieškovo darbus nevykdė, t. y. ją pažeidė. Net ir turint omenyje ieškovo kaip juridinio asmens ir verslo subjekto, pasirašiusio sutartį, preziumuojančią finansavimo vėlavimo galimybę, prisiimamą su tuo susijusią riziką, vis dėlto negalima paneigti protingumo principo reikalavimų (CK 1.5 straipsnis) – ieškovas turėjo pagrįstą teisę (teisėtą lūkestį) gauti už atliktą darbą apmokėjimą per protingą terminą, negalėjo tikėtis, kad už jo atliekamus 15 485 557 Lt vertės darbus kasatorius įsipareigotų atsiskaityti su juo tik tada, kai pats nuspręs tą padaryti, t. y. per neapibrėžtą laikotarpį. Tokia rizika yra neprotinga, nesąžininga ir neteisinga, todėl bet koks subjektas negali būti laikomas ją prisiėmusiu. Ekonominį sunkmetį ir su tuo susijusį lėšų neturėjimą kasatorius, matyt, bando traktuoti kaip nenugalimą jėgą (force majeure), atleidžiančią jį nuo atsakomybės laiku atsiskaityti su ieškovu, tačiau, remiantis CK 6.212 straipsnio 1 dalimi, nenugalima jėga nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Kasatorius klaidina teismą, tvirtindamas, kad neva nesurinko į biudžetą pakankamai ieškovo darbams finansuoti lėšų. 2009 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 30-525 patvirtinta Vilniaus m. savivaldybės 2009 metų investicijų programa įrodo, kad ieškovo darbams apmokėti skirtą sumą (3 820 000 Lt) buvo numatyta pradėti išmokėti nuo 2009 m. kovo mėn., taigi kasatorius protingai negalėjo nežinoti savo galimybių turėti šias lėšas 2009 m. kovo mėn. Pripažįstant, kad rangos sutartyse esanti atsiskaitymo su ieškovu termino formuluotė (esant finansavimui laiku) vis dėlto įpareigojo ir ieškovą iš dalies priimti tam tikrą (protingą) riziką dėl galimų atsiskaitymo sutrikimų, susijusių su finansavimu ne laiku, vis dėlto tenka konstatuoti, kad kasatorius pažeidė protingumo kriterijų atitinkančias laiko, per kurį ieškovas galėjo protingai tikėtis atsiskaitymo, ribas. Dėl to delspinigių mokėjimo prievolė kasatoriui vis dėlto atsirado. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į sandorių sąlygų ypatumus, šalių riziką ir neabejotinai – į kasatoriaus viešą statusą, labai drastiškai – 40 proc. – sumažino iš kasatoriaus priteistiną delspinigių dydį, taip pat atleido kasatorių ir nuo prievolės mokėti ieškovui palūkanas. Ieškovas tokio teismo sprendimo sąžiningai neskundė.

Abu atsakovai pirmosios instancijos teisme iš esmės pripažino darbų atlikimo termino pratęsimo galimybę, o prieštaravo tik dėl ieškovo siūlomo 8 mėn. termino dydžio arba dėl to, kad terminas nustatomas ne šalių susitarimu, o teismo tvarka. Skundžiamoje nutartyje išdėstyti argumentai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atlikto rangos sutarčių sąlygų dėl darbų atlikimo termino pakeitimą, todėl kasatoriaus argumentai yra formalūs ir negali būti sprendimo panaikinimo pagrindas (CPK 328 straipsnis). Sutarčių pakeitimas šiuo atveju buvo privalomas pagal CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punktą 6.204 straipsnį. Ieškovui tapo sudėtingiau vykdyti sutartis negu kitai šaliai (atsakovams). Atsirado aplinkybė (ilgalaikis didelis neatsiskaitymas už atliktus darbus), iš esmės pakeitusi šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą: ieškovui iš esmės sumažėjo gaunamas įvykdymas ir padidėjo jo kaina. Šios aplinkybės atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, atsirado po sutarčių sudarymo, jų ieškovas negalėjo protingai numatyti – tikėtis, kad net 6 mėn. teks visiškai nemokamai dirbti ir kad jau daugiau kaip trejus metus už darbus nebus sumokama stambi 1 050 382 Lt suma, kad Vilniaus miesto savivaldybė – viešojo administravimo subjektas – nesilaikys savo pačios patvirtintos investicijų programos ir jos paskirstymo terminų, kad atsakovai visiškai nebendradarbiaus ir nesąžiningai laikys ieškovą nežinomybėje dėl atsiskaitymo galimybių; ieškovas negalėjo šių, nuo atsakovų priklausiusių aplinkybių, kontroliuoti, negalėjo prisiimti kitos šalies prievolės pažeidimo rizikos ir jos nesąžiningumo. Kasatoriaus teiginys, kad, pasibaigus darbų atlikimo terminams, jų pratęsimas yra nebegalimas ir reikalauja naujo viešojo pirkimo paskelbimo bei naujų sutarčių sudarymo, nepagrįstas jokiomis įstatymo ar sutarties sąlygomis, be to, rangos sutartys yra nepasibaigusios ir galiojančios, nes šalių susitarimu galioja „iki visų darbų užbaigimo ir atsiskaitymo už juos“ (2006 m. sutarties 6.3 punktas, 2008 m. sutarties 6.4 punktas), taigi jų sąlygų keitimas yra įmanomas (CK 6.204 straipsnis). Sutartyse įtvirtinta jų sąlygų pakeitimo galimybė pratęsiant darbų atlikimo terminus ir naujo viešojo pirkimo paskelbimas tam nenumatytas.

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo žyminį mokestį ir kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių solidariąją skolininkų atsakomybę (CK 6.6, 6.9 straipsniai), pavedimo (CK 6.756 straipsnis) ir atstovavimo (CK 2.133 straipsnis) santykius, pažeidimo. Pažeidimą teismai padarė nepagrįstai konstatuodami, kad abu atsakovai – tiek įgaliotinis, tiek įgaliotojas – yra solidariai atsakingi dėl prievolės apmokėti už atliktus darbus įvykdymo. Solidarioji abiejų atsakovų atsakomybė negalima, nes nagrinėjamu atveju atstovas, veikdamas atstovaujamojo lėšomis ir interesais, pareigas dėl tinkamo apmokėjimo už darbus sukūrė atstovaujamajam. Atsakovų specifiniai santykiai lemia tai, jog kasatorius neprisiėmė ir negali būti laikomas prisiėmusiu pareigą finansuoti pagal pavedimą vykdomus projektus nuosavomis lėšomis. Atstovaujamajam netinkamai vykdant pavedimo sutarčių įsipareigojimus dėl lėšų išmokėjimo per atstovą tvarkos, rangovas turi teisę apmokėjimo reikalauti tik tiesiogiai iš Vilniaus miesto savivaldybės, bet ne iš atstovo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“. Tokią poziciją taip pat patvirtina suformuota teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktika analogiškose bylose. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 4 d. galutiniu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-62-623/2010, 2010 m. birželio 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-102-603/2010, sprendė, kad pareiga apmokėti už atliktus darbus analogiškoje situacijoje tenka būtent atstovaujamajam. Teismai nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje UAB „Sofratus“ v. UAB „Energijos taupymo centras“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-15/2009, nes nesutampa bylų ratio decidendi – kasacinėje nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl atstovaujamojo atsakomybės ir visos aplinkybės analizuojamos būtent šiuo aspektu, o nagrinėjamoje byloje abejonių dėl atstovaujamojo atsakomybės šalys nekelia, tačiau būtina įvertinti ir nustatyti atstovo prievolės apmokėti už atliktus darbus sąlygas ir apimtį.

2. Dėl materialiosios teisės normų, nustatančių atsakomybę už papildomus kreditoriaus nuostolius solidariosios pareigos neįvykdymo atveju (CK 6.15 straipsnis), pažeidimo. Pažeidimą teismai padarė nepagrįstai priteisdami delspinigius ir palūkanas iš kasatoriaus. Net jei nagrinėjamu atveju egzistuotų pareigos apmokėti už darbus solidarumas, prievolės įvykdymo terminas buvo praleistas dėl kito bendraskolio – ne kasatoriaus – kaltės, todėl kasatorius negali būti laikomas atsakingu už kreditoriaus papildomai patirtus nuostolius ir pareiga atlyginti šiuos papildomus kreditoriaus nuostolius tenka už prievolės įvykdymo termino praleidimą atsakingam bendraskoliui.

3. Dėl materialiosios teisės normų, nustatančių sutarties pakeitimo teismo sprendimu sąlygas ir kriterijus (CK 6.204, 6.223 straipsniai), pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas apskritai neanalizavo ir nepasisakė dėl sutarties pakeitimo teismo tvarka sąlygų egzistavimo, todėl pakeitė sutarčių sąlygas nesant teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad egzistuoja visos sutarties pakeitimo teismo tvarka tiek CK 6.204, tiek 6.223 straipsnyje nustatytos sąlygos, tačiau nenustatinėjo ir nenurodė konkrečių sutarties pakeitimo sąlygų egzistavimą pagrindžiančių aplinkybių. Sutarties pakeitimas teismo tvarka nagrinėjamu atveju yra negalimas, nes sutarties sąlygų pakeitimo reikalaujanti šalis galėjo protingai numatyti atsiskaitymo už darbus vėlavimus, taip pat buvo prisiėmusi šių aplinkybių atsiradimo riziką, prašymas pakeisti sutarties sąlygas nebuvo pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo, todėl netenkinami privalomi CK 6.204 straipsnyje nustatyti kriterijai ir sutarties pakeitimas šios teisės normos pagrindu yra negalimas. Sutarties pakeitimas taip pat negalimas CK 6.223 straipsnio pagrindu, nes reikalavimas pakeisti sutartį yra grindžiamas sutartyse nustatyta sąlyga dėl sutarties pakeitimo (CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punktas), t. y. nuostata, kad sutartis gali būti pakeista tik jei būtinybė keisti terminus atsiranda ne dėl rangovo kaltės, o nagrinėjamu atveju dėl būtinybės keisti terminus iš dalies yra atsakingas pats rangovas, nes prisiimdamas riziką dėl galimo darbų finansavimo ne laiku kartu įsipareigojo atlikti darbus nustatytu grafiku, t. y. įsipareigojo, esant būtinybei, finansuoti statybas savo lėšomis ir vėliau reikalauti užsakovo jas atlyginti, tačiau pats rangovas nesugebėjo užtikrinti sklandžios statybų eigos ir iš dalies yra atsakingas dėl atsiradusios būtinybės keisti terminus.

4. Dėl CPK 163 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Atsisakydamas sustabdyti šią bylą iki bus išnagrinėta byla dėl rangos sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 163 straipsnio 3 dalį. Byloje dėl sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis nustatytinos aplinkybės turės tiesioginę įtaką byloje dėl skolos pagal sutartis priteisimo, nes susijusioje byloje, be kitų aplinkybių, taip pat yra nustatinėjama, ar sutartys dėl darbų, už kuriuos apmokėti reikalauja ieškovas, yra galiojančios. Tenkinus ieškinį susijusioje byloje, būtų konstatuota, kad darbai (arba dalis darbų), už kuriuos apmokėti reikalauja ieškovas šioje byloje, jau yra apmokėti pagal šalių anksčiau sudarytas sutartis, todėl nuo būsimo teismo sprendimo susijusioje byloje priklauso ieškovo reikalavimo pagrindo egzistavimas. Teismas šioje byloje nenustatinėjo sutarčių galimo negaliojimo aplinkybės, todėl turėjo pareigą sustabdyti bylą iki bus išnagrinėta byla, kurioje sprendžiamas šis klausimas; atsisakydamas sustabdyti bylą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „NCC Statyba“ v. UAB DK „Lindra“, bylos Nr. 3K-3-99/2004; 2004 m. lapkričio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB draudimo bendrovė „Lavisos garantas“ v. V. B. prekybos įmonė, bylos Nr. 3K-3-620/2004; 2006 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-238/2006; kt.).

5. Dėl CPK 176, 185 straipsnių, 265 straipsnio 1 dalies, CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto. Teismai pažeidė nurodytas proceso teisės normas nevertindami ir visiškai nepasisakydami dėl pateiktos audito ataskaitos, kurioje buvo pateiktas atliktų darbų apimčių ir darbų apmokėjimo vertinimas. Teismai, atmesdami atsakovo pateiktus įrodymus ir nepasisakydami dėl jų atmetimo priežasčių, nepagrįstai nevertino bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, susijusių su ieškovo keliamų reikalavimų priteisti skolą pagrįstumu. Jokiais kitais byloje esančiais įrodymais nebuvo paneigtos audito ataskaitoje nurodytos abejonės dėl ieškovo atliktų darbų tinkamumo ir teisėto, ekonomiško bei efektyvaus savivaldybės biudžeto lėšų panaudojimo.

 

Atsiliepimu į šį kasacinį skundą ieškovas UAB „Dekoras“ prašo jo netenkinti, palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartį nepakeistą, priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl solidariosios atsakovų atsakomybės. Teismai pagrįstai konstatavo abiejų atsakovų prievolės atsiskaityti su ieškovu už rangos darbus solidarumą. Kasatorius klaidingai bando pateikti save išimtinai tik kaip kito atsakovo – Vilniaus miesto savivaldybės – atstovą ir taip išvengti atsakomybės už prievolės pažeidimą. Kasatoriaus kaip „statinio statybos valdytojo“ statusas yra specifinis ir santykiuose su rangovu neapsiriboja veikimu grynai tik statytojo (užsakovo) vardu bei lėšomis, bet greta atstovavimo turi ir savarankiško veikimo (prievolių prisiėmimo) statybos procese požymių. Byloje išnagrinėti rašytiniai įrodymai aiškiai patvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju egzistavo solidarioji abiejų atsakovų atsakomybė už atsiskaitymą su ieškovu, tai įrodo jų aiškiai išreikšta suderinta valia (t. y. susitarimas) dėl visiško atsiskaitymo prievolės bendrumo ir nedalumo, t. y. solidarumo CK 6.6 straipsnio 1 dalies, 6.3 straipsnio 1 dalies, 6.25 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tokią atsakovų valią (susitarimą) patvirtina rangos sutarčių sąlygos bei jų tikrieji ketinimai, atsispindintys vėliau atliktuose faktiniuose veiksmuose bei priimtuose sprendimuose (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Rangos sutarčių sudarymo metu galiojusio Statybos įstatymo 2 straipsnio 52 dalyje nustatyta, kad statinio statybos valdytojas – fizinis asmuo, juridinis asmuo, kita užsienio organizacija, veikiantys kaip įgaliotojo – statytojo (užsakovo) įgaliotinis, valdantis statinio statybą, organizuojantis statinio statybos ir su ja susijusių kitų statybos techninės veiklos pagrindinių sričių darbus, kuriuos atlieka jo (t. y. statybos valdytojo) pasamdytas šią teisę turintis fizinis asmuo, juridinis asmuo, kita užsienio organizacija. Taigi įstatymo aiškiai nustatyta, kad statybų organizavimo procese rangovą organizuojamų statybos ir kitų darbų atlikimui samdo (t. y. sudaro su juo rangos sutartį) būtent statybos valdytojas, t. y. jis veikia ne vien kaip statytojo (užsakovo) atstovas, bet ir kaip rangos sutarties šalis, t. y. pats prisiima ir savarankiškas prievoles. Šioje byloje aktualios 2006 m. ir 2008 m. sutartys taip pat leidžia daryti išvadą, kad jas su ieškovu kasatorius sudarė veikdamas ne tik kaip užsakovo (statytojo) atstovas, bet ir savo vardu. Statinio statybos valdytojo statuso ir atsakomybės rangovui specifiką dėl solidarios su statytoju (užsakovu) atsakomybės rangovo atžvilgiu teismų praktikoje iš esmės analogiškoje civilinėje byloje (pirmiau nurodyta kasacinė byla Nr. 3K-3-15/2009) nuosekliai pripažino visų instancijų teismai, įskaitant kasacinį teismą, nors toje byloje statinio statybos valdytojo savarankiškumas santykiuose su rangovu buvo netgi mažesnis. Kasatoriaus teiginiai apie pirmiau nurodyto teismų precedento taikymo nepagrįstumą ir skirtingą ratio decindendi yra atmestini. Kasatorius nepagrįstai kaip tariamus precedentus, kuriais turėjo vadovautis teismai, nurodo Vilniaus apygardos teismo sprendimus, kurių vienas buvo panaikintas, kito ratio decidendi nebuvo analogiškas, pirmosios instancijos teismo motyvų dėl solidariosios atsakomybės nebuvimo pagrįstumas ir teisėtumas nebuvo tikrintas instancine tvarka.

2. Dėl atsakomybės už papildomus kreditoriaus nuostolius. Kasatorius nepagrindžia savo argumento, kad delspinigiai laikytini CK 6.15 straipsnyje nurodytais „papildomais nuostoliais“. Netesybų (įskaitant delspinigius) institutas nėra tapatūs nuostoliams. Nors iš atsakovų priteistos procesinės palūkanos ir laikomos minimaliais kreditoriaus (ieškovo) nuostoliais, tačiau jų paskirtis pavirtina, kad tai nėra nuostoliai, tiesiogiai kylantys iš sutartinės atsiskaitymo prievolės pažeidimo, anot kasatoriaus, įvykusio dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kaltės. Esant kasatoriaus solidariajai atsakomybei už atsikaitymo prievolės su ieškovu nevykdymą, jam tenka ir solidarioji su kitu atsakovu pareiga mokėti ieškovui procesines palūkanas.

3. Dėl sutarčių pakeitimo. Kasatorius buvo pripažinęs ieškovo reikalavimo keisti sutartis pagrįstumą. Jis ginčijo tik jo tenkinimo apimtį (kuriam terminui pratęsti darbų vykdymą). Dėl to dabartinės jo pretenzijos abiejų instancijų teismams dėl sutarčių keitimo sąlygų (pagrindų) nenustatinėjimo ir bandymai įrodinėti šių sąlygų (pagrindų) nebuvimą yra nesąžiningi, nes ginčo tarp kasatoriaus ir ieškovo dėl sutarčių keitimo sąlygų (pagrindų) buvimo nebuvo.

4. Ieškovas pakartoja atsiliepime į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą išdėstytus argumentus dėl bylos sustabdymo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

 

Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos.

CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. K. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-424/2012; kt.); teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. N. , bylos Nr. 3K-3-8/2010; kt.); kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NCC Statyba“ v. UAB DK ,,Lindra“, bylos Nr. 3K-3-99/2004; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vaivorykštė“ v. L. G., bylos Nr. 3K-3-238/2006; kt.). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Europa Bauchemie“ v. UAB „Via sportas“, bylos Nr. 3K-3-383/2012; kt.). Kasacinio teismo pažymėta, kad teismas, siekdamas teisingai pritaikyti CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatytą privalomojo sustabdymo pagrindą, turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose; spręsdamas, yra tarp dviejų nagrinėjamų bylų tiesioginis teisinis ryšys ar ne, turi išaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą, ir kokie nustatinėjamoje byloje, dėl kurios prašoma sustabdyti bylą. Įrodinėjimo dalyką, taigi byloje nustatytinus faktus, lemia ginčo šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB NORD bankas v. UAB ,,Makri Investment“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-440/2011; kt.). Teismas bylos sustabdymo pagrindų negali taikyti formaliai, kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą.

Šioje byloje atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė sustabdyti bylą, kol Vilniaus apygardos teisme bus išnagrinėta civilinė byla pagal jo (Vilniaus miesto savivaldybės) ieškinį atsakovui UAB „Dekoras“, trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, dėl nepagrįsto praturtėjimo, sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis ir restitucijos taikymo (civilinė byla Nr. 2-3691-340/2012). Šį prašymą atsakovas grindė tuo, kad: civilinėje byloje Nr. 2-3691-340/2012, be kita ko, siekiama pripažinti negaliojančia 2008 m. kovo 7 d. sutarties Nr. 6-R dalį dėl 1 023 105 Lt sumos ir taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu bei prisiteisti iš UAB „Dekoras“ pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. sutartį Nr. 102-R nepagrįstai gautą 52 475 Lt sumą; nurodyto ieškinio reikalavimus teismui pripažinus pagrįstais, UAB „Dekoras“ nebeturės teisinio pagrindo reikalauti priteisti 1 050 382 Lt skolą už pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. sutartį Nr. 102-R ir 2008 m. kovo 7 d. sutartį Nr. 6-R atliktus darbus (T. 3, b. l. 230–232). Apeliacinės instancijos teismas netenkino prašymo sustabdyti bylą motyvuodamas tuo, kad: šioje byloje UAB „Dekoras“ prašo priteisti jo naudai apmokėjimą už atliktus ir dar neapmokėtus darbus, o Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-3691-340/2012 keliamas klausimas dėl apmokėjimo už konkrečius darbus nepagrįstumo bei sumokėtų piniginių sumų sugrąžinimo; bylose nagrinėjami atlikti darbai ir apmokėjimas už juos pagal skirtingus atliktų darbų aktus ir skirtingas sąskaitas faktūras, už skirtingus laikotarpius; bylų nagrinėjimo dalykai yra skirtingi, tarp bylų nėra prejudicinio ryšio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktinius bylos duomenis, nurodytas apeliacinės instancijos teismo išvadas pripažįsta pagrįstomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką abiejose aktualiose bylose ir pagrįstai sprendė, kad jis yra skirtingas. Kasaciniuose skunduose teigdami, kad civilinėje byloje Nr. 2-3691-340/2012 prašoma pripažinti iš dalies negaliojančia 2008 m. kovo 7 d. statybos rangos sutartį ne tik dėl apmokėtų, bet ir dėl neapmokėtų sumų, bei pripažinti nepagrįstinai gautinomis dar nesumokėtas sumas pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. statybos rangos sutartį, taip pat jog nurodytoje byloje tenkinus ieškinį būtų konstatuota, kad darbai (arba dalis darbų), už kuriuos apmokėti reikalauja ieškovas šioje byloje, jau yra apmokėti pagal šalių anksčiau sudarytas sutartis, kasatoriai yra nenuoseklūs, remiasi naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos apeliacinės instancijos teisme ir kuriomis, vadovaujantis CPK 347 straipsnio 2 dalimi, neleidžiama remtis kasaciniame skunde. Akivaizdu, kad asmens reikalavimai taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu bei prisiteisti nepagrįstai išmokėtas sumas yra susiję su jau įvykdyta prievole (jos dalimi), o ne su gallbūt egzistuojančia to asmens skola. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos.

 

Dėl civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, teismo sprendimo turinį

 

Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja; įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas pirmiau išvardyti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniui keliami reikalavimai reglamentuojami CPK 270 straipsnyje, pagal šio straipsnio 4 dalies 3 punktą motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Teismų praktika dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra suformuota (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gruodžio 7  d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lietuva Statoil“ v. UAB „DL logistika“ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2012; kt.)

Šioje byloje kasatoriai savo argumentus dėl teismų CPK 176, 185 straipsnių, 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimo iš esmės grindžia tuo, kad bylą nagrinėję teismai neįvertino Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos 2010 m. gruodžio 27 d. audito ataskaitos Nr. R-05-36 „Dėl UAB „Vilniaus vystymo kompanija audito“ santraukos (toliau – audito ataskaita). Anot kasatorių, joje konstatuota, kad nėra įrodymų, jog visi sutartyse nurodyti darbai buvo atlikti, kada jie faktiškai buvo atlikti, nėra įrodymų, jog savivaldybės biudžeto lėšos, skirtos atsiskaityti su UAB „Dekoras“, buvo panaudotos teisėtai, ekonomiškai ir efektyviai, nėra detalių atliktų darbų aktų už 2 064 267,90 Lt, nebuvo galimybės nustatyti, ar tie patys darbai nebuvo aktuojami dukart ir už atliktus darbus nebuvo sumokėta dukart, kt. Kasatorių teigimu, audito ataskaitoje nurodytos abejonės dėl ieškovo atliktų darbų tinkamumo ir teisėto, ekonomiško bei efektyvaus savivaldybės biudžeto lėšų panaudojimo nebuvo paneigtos jokiais kitais byloje esančiais įrodymais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinius bylos duomenis, kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 176, 185 straipsnių, 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas. Kaip teisingai nurodo kasatoriai, Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos 2010 m. gruodžio 27 d. audito ataskaitoje Nr. R-05-36 „Dėl UAB „Vilniaus vystymo kompanija audito“ iš esmės yra konstatuota tai, kad dėl atitinkamų įrodymų neturėjimo Tarnyba negalėjo nustatyti reikšmingų faktų. Šis rašytinis įrodymas, atsižvelgiant į jo įrodomąją reikšmę šalių reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžiančių aplinkybių bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimui arba nebuvimui konstatuoti, jį įvertinus visų byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste, nėra pakankamas tam, kad būtų galima padaryti kitokias nei bylą nagrinėjusių teismų padarytas išvadas (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal CPK normas, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Tai, kad apskųstuose teismų procesiniuose sprendimuose tiesiogiai nepasisakyta dėl nurodytos audito ataskaitos vertinimo, neteikia pagrindo pripažinti, jog įrodymas liko neįvertintas, nes visa bylos medžiaga ir apskųstų teismų procesinių sprendimų turinys leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamiesi teismai priėmė apskųstus procesinius sprendimus. Atsižvelgusi į nurodytos audito ataskaitos įrodomąją reikšmę teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismas, motyvuojamojoje sprendimo dalyje nenurodęs apie jos (ataskaitos) atmetimą, pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius Vilniaus miesto savivaldybė kasaciniame skunde neteisingai teigia, jog pirmosios instancijos teismo protokolinė nutartis netenkinti prašymo skirti ekspertizę nėra argumentuota (T. 3, b. l. 139). Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas prašymo skirti ekspertizę, pažeidė proceso teisės normas. Pripažintina pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neskyrė ekspertizės, nes sprendimui priimti pakako įrodymų, o revizavimas visų statybos darbų ginčo objekte prieštarautų koncentruotumo ir ekonomiškumo principams.

 

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių, prievolės atsiskaityti už atliktus darbus vykdytinumo

 

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).

Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. A. Bartkevičiaus firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-349/2010; kt.). Kasacinio teismo pabrėžta tai, kad, taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Ervin“ v. AB Ageratec, bylos Nr. 3K-3-128/2010; kt.). Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyvaus sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; 2012 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Europa Bauchemie“ v. UAB „Via sportas“, bylos Nr. 3K-3-383/2012; kt.).

Kasatorius Vilniaus miesto savivaldybė kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai, tenkindami reikalavimą priteisti skolą, netinkamai aiškino Sutarties Nr. 102-R ir Sutarties Nr. 6-R/R-Nr. 2/08-03-07 sąlygas dėl atsiskaitymo už atliktus darbus terminų, pažeidė sutarties privalomumo (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo principus, terminuotų prievolių vykdymą reglamentuojančias nuostatas (CK 6.34 straipsnis). Anot kasatoriaus, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ atsiskaitymo terminai su ieškovu tiesiogiai priklauso nuo finansuotojų lėšų skyrimo ir pervedimo, ieškovas sutartimis prisiėmė finansavimo ne laiku riziką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. Daujoto IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.)

Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl prievolės atsiskaityti už ieškovo 2009 m. balandžio–birželio mėnesiais atliktus darbus. Jų perdavimas ir priėmimas įformintas sutartyse nustatyta tvarka, be išlygų, trūkumai nekonstatuoti, tačiau už juos iki šiol nėra atsiskaityta. Sutarties Nr. 102-R 1.7.2 punkte ir Sutarties Nr. 6-R/R-Nr. 2/08-03-07 1.6 punkte šalys susitarė, kad statinio statybos valdytojas už atliktus darbus atsiskaito kartą per mėnesį pagal tarpusavyje pasirašytas atliktų darbų pažymas iki kito mėnesio 30 dienos, esant finansavimui laiku iš 1.2 punkte nurodyto finansavimo šaltinio. Šioje byloje nagrinėjamo ginčo atveju finansavimo šaltinis – Vilniaus miesto savivaldybė. Kasatorius Vilniaus miesto savivaldybė kasaciniame skunde iš esmės teigia, kad prievolės atsiskaityti su ieškovu terminas nėra suėjęs, nes jis (kasatorius) nėra pervedęs lėšų iš savivaldybės biudžeto UAB „Vilniaus vystymo kompanija“. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, pripažįsta pagrįstu atsiliepimo į kasacinį skundą argumentą, kad kasatoriaus Vilniaus miesto savivaldybės pateiktas sutarčių sąlygų ir jose įtvirtintos atsiskaitymo prievolės aiškinimas yra nesąžiningas, nes ieškovas už savo atliktus darbus (nesvarbu kiek ilgai vykdytus, kiek daug kainuojančius, kiek ilgai besitęsiant įsiskolinimui) neturi jokios teisės reikalauti ir gauti apmokėjimą iš rangos darbų užsakovo, jeigu Vilniaus miesto savivaldybė dėl kažkokių priežasčių nusprendžia šių darbų nefinansuoti, ir tik pats užsakovas turi teisę nuspręsti kada (gal po metų, dvejų, dešimties ar daugiau) jis sumokės rangovui už jo atliktus darbus. Net ir turint omenyje ieškovo, kaip juridinio asmens ir verslo subjekto, pasirašiusio sutartį, preziumuojančią finansavimo vėlavimo galimybę, prisiimamą su tuo susijusią riziką, vis dėlto negalima paneigti protingumo bei teisingumo principų reikalavimų – ieškovas turėjo pagrįstą teisę (teisėtą lūkestį) gauti už atliktą darbą apmokėjimą per protingą terminą. Pripažįstant, kad sutartyse esanti atsiskaitymo su ieškovu termino formuluotė (esant finansavimui laiku) įpareigojo ir ieškovą iš dalies priimti tam tikrą (protingą) riziką dėl galimų atsiskaitymo sutrikimų, susijusių su finansavimu ne laiku, vis dėlto yra pagrindas konstatuoti, kad šiuo atveju ilgą laiką neatsiskaitant su ieškovu buvo pažeistos protingumo kriterijų atitinkančios laiko, per kurį ieškovas galėjo protingai tikėtis atsiskaitymo, ribos. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta teisingomis teismų išvadas dėl prievolių atsiskaityti už atliktus darbus vykdytinumo ir atmeta kaip nepagrįstus kasatoriaus Vilniaus miesto savivaldybės argumentus, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, tenkindami reikalavimą priteisti skolą, netinkamai aiškino sutarčių sąlygas dėl atsiskaitymo už atliktus darbus terminų, pažeidė sutarties privalomumo (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), sutarčių aiškinimo ir taikymo principus, terminuotų prievolių vykdymą reglamentuojančias nuostatas (CK 6.34 straipsnis), viešąjį interesą.

 

Dėl solidariosios prievolės

 

Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis; ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Prievolė gali būti solidari nepaisant to, kad vieno skolininko pareiga pagal jos įvykdymo sąlygas skiriasi nuo kitų skolininkų pareigos, pavyzdžiui, kai vienam skolininkui nustatytas terminas, o kitam nenustatytas, kai vienas įsipareigoja besąlygiškai, o kitas – su sąlyga ir panašiai (CK 6.6 straipsnio 2 dalis). Kai prievolė yra solidarioji, kreditorius savo reikalavimą gali reikšti tiek visiems, tiek vienam iš bendraskolių (CK 6.6 straipsnio 5 dalis). Prievolė yra nedalomoji, jeigu jos dalykas dėl savo prigimties yra nedalus arba jeigu prievolės šalys susitarė dėl tokio jos įvykdymo būdo, kuriuo įvykdyti prievolę dalimis neįmanoma (CK 6.25 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėję teismai, įvertinę rangos sutarčių sąlygas bei faktinius bylos duomeinis, nustatė, kad šiuo atveju UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ veikė kaip įgaliotinis (statinio statybos valdytojas), o Vilniaus miesto savivaldybė buvo įgaliotojas (statinio statytojas) ir statybos darbų finansuotojas, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė nėra sudarytų rangos sutarčių šalis, šias sudarė savo vardu ir įsipareigojimus pagal jas prisiėmė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“. Aiškindami rangos sutartis, teismai konstatavo faktus, kad sutarčių sąlygos, nustatančios, jog atsiskaitymas vykdomas esant finansavimui laiku iš Vilniaus miesto savivaldybės lėšų, neatleidžia UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nuo įsipareigojimo apmokėti už atliktus darbus, nes jos (sąlygos) yra labiau skirtos apibrėžti atsiskaitymo tarp šalių terminus, bet ne apskritai eliminuoti UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ pareigą atsiskaityti; bet kuriuo atveju tiesioginio atsiskaitymo pareigą yra prisiėmęs būtent atsakovas UAB „Vilniaus vystymo kompanija“. Statytojo ir statybos valdytojo tarpusavio santykiai (finansavimas ne laiku) negali turėti įtakos rangovo atlyginimo (ne)gavimui, šiuos jų tarpusavio santykius reglamentuoja pavedimo santykius reglamentuojančios normos, inter alia CK 6.761 straipsnio 1, 3 dalys, reikalaujančios jų tarpusavio bendradarbiavimo ir nustatančios įgaliotojo pareigą aprūpinti įgaliotinį pavedimui įvykdyti reikalingomis priemonėmis, atlyginti pastarojo turėtas išlaidas ir pan. Byloje taip pat nustatyta aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 1-581 „Dėl 2008 m. metais statomų objektų finansavimo“ UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ buvo leista asmeniškai pasiskolinti iš banko iki 30 mln. Lt objektams finansuoti, tarp jų ir objektui, reikšmingam šioje byloje kilusiam ginčui išspręsti. Teismai, įvertinę rangos sutarčių sąlygas bei tikruosius atsakovų ketinimus, atsispindinčius vėliau atliktuose veiksmuose bei priimtuose sprendimuose, padarė išvadą, kad abu atskovai turi solidariąją prievolę, tai įrodo jų aiškiai išreikšta suderinta valia dėl visiško atsiskaitymo prievolės bendrumo ir nedalumo. Darydami šią išvadą teismai taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Sofratus“ v. UAB „Energijos taupymo centras“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-15/2009, išdėstytais išaiškinimais.

Kasatorius UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai, konstatuodami solidariąją atsakovų prievolę, pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias solidariąją skolininkų prievolę (CK 6.6, 6.9 straipsniai), pavedimo (CK 6.756 straipsnis) ir atstovavimo (CK 2.133 straipsnis) santykius. Anot kasatoriaus, solidarioji abiejų atsakovų prievolė negalima, nes nagrinėjamu atveju atstovas, veikdamas atstovaujamojo lėšomis ir interesais, pareigas dėl tinkamo apmokėjimo už darbus sukūrė atstovaujamajam, o tarp atsakovų susiklostę specifiniai santykiai lemia tai, jog jis (UAB „Vilniaus vystymo kompanija“) neprisiėmė ir negali būti laikomas prisiėmusiu pareigą finansuoti pagal pavedimą vykdomus projektus nuosavomis lėšomis.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų konstatuotomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, sprendžia, kad pagal jas teismai tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovų solidariosios prievolės egzistavimo (CK 6.6 straipsnio 1 dalis), kuri yra atsiradusi skirtingais pagrindais, t. y. statytojo – Vilniaus miesto savivaldybės, kaip atstovaujamojo, prievolė kyla pagal įstatymą (CK 2.133 straipsnio 1 dalis), o statybos valdytojo – UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ – pagal statybos rangos sutartis. Kasatorius UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ kasaciniame skunde teigdamas, kad neprisiėmė ir negali būti laikomas prisiėmusiu pareigą finansuoti pagal pavedimą vykdomus projektus nuosavomis lėšomis, kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai, konstatuodami solidariąją atsakovų prievolę, pažeidė CK 6.6, 6.9, 6.756, 2.133 straipsnių nuostatas. Šios išvados nepaneigia ir kasaciniame skunde išdėstytos nuorodos į Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. galutinį sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-62-623/2010, bei 2010 m. birželio 2 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-102-603/2010.

Vertindama UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ kasacinio skundo argumentą, kad teismai nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje UAB „Sofratus“ v. UAB „Energijos taupymo centras“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-15/2009, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos bei bylos, kurioje priimta nurodyta kasacinio teismo nutartis, faktinių aplinkybių panašumus bei skirtumus, reikšmingus sprendžiant dėl statytojo ir statybos valdytojo prievolės solidarumo, sprendžia, kad šių bylų faktinių aplinkybių panašumas suponavo bylą nagrinėjusių teismų galimybę atsižvelgti į nurodytoje kasacinio teismo nutartyje išdėstytus išaiškinimus.

Kasatorius UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, kasaciniame skunde teigdamas, kad bylą nagrinėję teismai, iš jo priteisdami delspinigius ir procesines palūkanas, pažeidė CK 6.15 straipsnį, nepagrindžia šios materialiosios teisės normos taikymo sąlygų egzistavimo, dėl to šis kasatoriaus argumentas negali būti pripažintas pagrįstu.

 

Dėl sutarčių pakeitimo

 

Sutarčių laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytos sutarties sąlygas, kad jos atitiktų tikrąją sutarties šalių valią, neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei, šalių lygiateisiškumo ir bendriesiems teisės principams, taip pat sudarytos sutarties esmei ir tikslui. Pagal CK 6.233 straipsnį sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu, o joms nepavykus susitarti, – teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu. CK 6.223 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienos šalies reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutartis šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų numatytais atvejais. Taigi šioje normoje pateikiamas sąrašas atvejų, nors ir nebaigtinis, kai sutartį galima pakeisti teismo tvarka. Specialūs sutarties pakeitimo atvejai nustatyti kituose CK straipsniuose (pavyzdžiui, CK 6.204, 6.228 straipsniuose), taip pat gali būti aptarti šalių sudarytoje sutartyje. CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo. Pagal CK 6.204 straipsnį sutarties pakeitimas yra galimas tuo atveju, kai po sutarties sudarymo pasikeičia aplinkybės, turinčios reikšmės jos vykdymui. CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodomi keturi kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar sunkesnis sutarties vykdymas yra toks reikšmingas, kad ją vykdyti tampa sudėtinga ir reikia peržiūrėti sutarties sąlygas. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tokios aplinkybės turi atsirasti ar tapti žinomos jau sudarius sutartį ir šalis ją sudarydama negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti. Be to, aplinkybės turi būti objektyvios, t. y. nepriklausyti nuo šalies valios. Šalis negali remtis aplinkybėmis, kurios atsirado dėl jos kaltės arba kurioms ji galėjo sukliudyti. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje reikalaujama išankstinio vienos šalies kreipimosi į kitą su prašymu susitarti dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Sutarties pakeitimas teismo tvarka CK 6.204 straipsnyje nurodytu pagrindu yra galimas tik nustačius aplinkybes, atitinkančias visas šiame straipsnyje nustatytas sąlygas, tarp jų ir aplinkybes, kurios atitinka visus šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, t. y. kad egzistuoja aplinkybės, dėl kurių arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, ir kad tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo, tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti, tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti, nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Reabilitacijos centras „Aušveita“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-18/2011).

Šioje byloje nustatyta, kad rangos sutartyse yra numatyta galimybė ir net pareiga, esant tam tikroms aplinkybėms, pakeisti rangos darbų atlikimo terminus: pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. sutarties Nr. 102-R 1.6 punktą – jeigu ne dėl ieškovo kaltės atsiranda būtinybė keisti terminą; pagal 2008 m. kovo 7 d. sutarties Nr. 6-R/R-Nr. 2/08-03-07 1.5 punktą – jeigu ne dėl ieškovo kaltės atsiranda būtinybė keisti terminą; pagal tos pačios sutarties 2.1.7 punktą – atsakovas UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ įsipareigoja atidėti darbų baigimo datą, jei yra pateiktas pagrįstas ieškovo pranešimas apie darbų uždelsimą dėl nesklandaus objekto finansavimo. Byloje taip pat nustatyta, kad iki kreipiantis į teismą ieškovas raštu siūlė atsakovui UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ pakeisti sutarčių sąlygas, pratęsiant darbų atlikimo terminą 8 mėnesių laikotarpiui, tačiau atsakovas atsakymo dėl sutarčių sąlygų keitimo (termino pratęsimo) nepateikė. Byloje nustatyta ir tai, kad esminių prieštaravimų, jog ieškovas, atnaujinus darbus, galėtų juos užbaigti, byloje nebuvo, o buvo prieštaraujama dėl sąlygų pakeitimo, siejant tai su teismo sprendimo vykdymo įsiteisėjimu bei 8 mėnesių terminu. Pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas sutarčių sąlygas, atsižvelgė į tai, kad prašomos pakeisti sąlygos būtų keičiamos tokiu būdu, jog nebūtų susietos su teismo sprendimo įsiteisėjimu ir suteiktų šalims galimybę pačioms apsispręsti dėl tolesnių darbų atlikimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į faktinius bylos duomenis, kasacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentus, konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog teismai, nuspręsdami dėl sutarčių sąlygų pakeitimo, pažeidė CK 6.204, 6.223 straipsnių nuostatas. Bylos duomenys suponuoja išvadą, kad objekto, kuriame ieškovas vykdė darbus, finansavimas nebuvo sklandus. Bylą nagrinėję teismai nagrinėjamo ginčo kontekste, atsižvelgdami į faktinius bylos duomenis, pagrįstai nekonstatavo ieškovo kaltės dėl rangos sutarčių įvykdymo terminų praleidimo. Kaip jau minėta šioje nutartyje, net ir turint omenyje ieškovo, kaip juridinio asmens ir verslo subjekto, pasirašiusio sutartį, preziumuojančią finansavimo vėlavimo galimybę, prisiimamą su tuo susijusią riziką, vis dėlto negalima paneigti protingumo bei teisingumo principų reikalavimų – ieškovas turėjo pagrįstą teisę (teisėtą lūkestį) gauti už atliktą darbą apmokėjimą per protingą terminą, o jo per protingą terminą negavus ir dėl to sutrikus statybos rangos darbų vykdymui, įgijo teisėtą pagrindą reikalauti pakeisti sutarčių sąlygas dėl darbų atlikimo terminų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktinius bylos duomenis bei teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad šios bylos atveju teismas turėjo teisę pakeisti sutarčių sąlygas tiek remdamasis jų nuostatomis, tiek ir taikant CK 6.204 straipsnį, kuriame įtvirtintas sąlygas ieškovo reikalavimas atitiko. Pagal rangos sutarčių sąlygas šios sutartys galioja iki visų darbų užbaigimo ir atsiskaitymo už juos bei kitų sutartinių įsipareigojimų įvykdymo (2006 m. rugsėjo 6 d. sutarties Nr. 102-R 6.3 punktas, 2008 m. kovo 7 d. sutarties Nr. 6-R/R-Nr. 2/08-03-07 6.4 punktas), todėl jų sąlygų dėl darbų atlikimo terminų keitimas nėra negalimas.

 

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiti kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai yra nereikšmingi teismų praktikos formavimui ir neturi įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl nenagrinėtini. Patikrinusi apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad juos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Kadangi šioje byloje atsakovų kasaciniai skundai atmestini, tai jų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovas prašo priteisti 7260 Lt išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimų į atsakovų kasacinius skundus parengimą atlyginimą, pateikė šias bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius rašytinius įrodymus. Šios ieškovo prašomos priteisti išlaidos viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokestį. Dėl to, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, nurodytų Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktais, ieškovo prašymas tenkintinas iš dalies, jo naudai iš kiekvieno atsakovo priteistinas po 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai atlyginimas.

Kasaciniame teisme patirta 43,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinių skundų, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovų, iš kiekvieno priteisiant po 21,60 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistus.

Priteisti iš atskovo Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) 2000 Lt (du tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Dekoras“ (j. a. k. 220169180) naudai ir 21,60 Lt (dvidešimt vieną litą 60 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (į valstybės biudžeto surenkamąja sąskaitą, išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Priteisti iš atskovo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ (j. a. k. 120750163) 2000 Lt (du tūkstančiai litų) bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Dekoras“ (j. a. k. 220169180) naudai 21,60 Lt (dvidešimt vieną litą 60 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (į valstybės biudžeto surenkamąja sąskaitą, išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                            Egidijus Laužikas

 

 

                                                                                                                        Sigita Rudėnaitė

 

 

                                                                                                                        Antanas Simniškis

 

 


Paminėta tekste:
  • CK6 6.6 str. Solidarioji skolininkų pareiga
  • CK
  • CK6 6.204 str. Sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms
  • CPK
  • CK6 6.34 str. Terminuotų prievolių vykdymas
  • CPK 163 str. Privalomasis bylos sustabdymas
  • DK
  • CPK 270 str. Sprendimo turinys
  • CPK 347 str. Kasacinio skundo turinys
  • CPK 176 str. Įrodinėjimas
  • CPK 177 str. Įrodymai
  • CPK 182 str. Atleidimas nuo įrodinėjimo
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • CPK 265 str. Klausimai, išsprendžiami priimant sprendimą
  • CK6 6.193 str. Sutarčių aiškinimo taisyklės
  • 3K-3-288/2010
  • CK6 6.189 str. Sutarties galia
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • 3K-3-231/2008
  • CK6 6.25 str. Nedalomosios prievolės
  • CK6 6.761 str. Įgaliotojo pareigos
  • CK6 6.756 str. Pavedimo sutarties samprata
  • CK2 2.133 str. Per atstovą sudaryto sandorio pasekmės
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas