Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-322-2008].doc
Bylos nr.: 3K-3-322/2008
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

                                                                                                  Civilinė byla Nr.3K-3-322/2008                                                                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.2; 44.8;

       114.9.6.2; 114.11; 116.1 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. birželio 9 d.

Vilnius

 

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Gintaro Kryževičiaus,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rudeta“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas UAB „Rudeta“ 2004 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, prašydamas priteisti jam iš atsakovo 183 083,70 Lt žalos atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad 2002 m. birželio 4 d. jis ir atsakovas sudarė transporto priemonės draudimo sutartį, pagal kurią apdraudė tuometei UAB „VB lizingas“ priklausiusį vilkiką Mercedes Benz 1843. 2003 m. sausio 9 d. šis vilkikas, kuriuo pagal lizingo sutartį naudojosi ieškovas UAB „Rudeta“, buvo pavogtas. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ 2003 m. liepos 23 d. raštu atsisakė išmokėti draudimo išmoką, todėl buvo kreiptasi į teismą. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. kovo 10 d. sprendimu, kurį Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. birželio 14 d. nutartimi paliko nepakeistą, ieškinį patenkino ir priteisė iš AB „Lietuvos draudimas“ 111 619,67 Lt UAB „VB lizingas“ naudai bei 39 580,33 Lt UAB „Rudeta“ naudai. Ieškovo teigimu, atsakovui laiku neįvykdžius pareigos išmokėti jam priklausančią draudimo išmoką už pavogtą vilkiką, jis negalėjo įsigyti naujos transporto priemonės veiklai vykdyti ir negavo įprastų pajamų. Kadangi vienas jo vilkikas per mėnesį uždirbdavo vidutiniškai 18 308,37 Lt, tai dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ir kaltės jis 2003 m. liepos 23 d.–2004 m. gegužės 31 d. laikotarpiu, t. y. per dešimt mėnesių, negavo 183 083,70 Lt pajamų ir taip jam buvo padaryta nurodyto dydžio žala.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gruodžio 18 d. spendimu ieškinį iš dalies patenkino ir priteisė ieškovui UAB „Rudeta“ iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“180 000 Lt turtinės žalos atlyginimo. Ieškovui atsisakius 3083,70 Lt žalos atlyginimo reikalavimo, teismas, pripažinęs, kad toks ieškinio dalies atsisakymas neprieštarauja įstatymams, nepažeidžia šalių bei kitų asmenų teisėtų interesų ir yra priimtinas teismui, civilinės bylos dalį dėl 3 083,70 Lt žalos atlyginimo nutraukė CPK 293 straipsnio 4 punkto pagrindu. Pripažinęs, kad aplinkybę, jog atsakovo veiksmai, delsiant išmokėti draudimo išmoką, yra neteisėti, patvirtina įsiteisėjęs 2004 m. kovo 10 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 240-27/2004, teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš būtinųjų nuostolių atlyginimo sąlygų, byloje yra tinkamai įrodytas. Teismas pažymėjo, kad, ieškovui ieškinį pareiškus dėl nuostolių atlyginimo, nagrinėjamu atveju pripažintina, jog atsakovo kaltė dėl nuostolių atsiradimo preziumuojama, o atsakovas šios prezumpcijos nenuginčijo. Teismas nurodė, kad, siekiant nustatyti ieškovo patirtų nuostolių dydį, byloje buvo atlikta tiek pagrindinė, tiek papildoma ieškovo bendrovės verslo vertinimo ekspertizės ir abiem atvejais eksperto išvados buvo vienareikšmiškos – dėl atsakovo veiksmų, ne laiku išmokant priklausančią draudimo išmokos dalį, ieškovas patyrė nuostolių, kurių dydis vertintinas 180 000 Lt suma. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad eksperto išvada iš esmės nepasikeitė ir po to, kai jam įvertinti buvo pateikta papildomos medžiagos, apibūdinančios ieškovo finansinius pajėgumus plėtoti savo veiklą 2003 m. liepos 23 d. – 2004 m. gegužės 31 d. laikotarpiu. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atsisakymas laiku išmokėti draudimo išmoką buvo įvardytas kaip pagrindinė priežastis, lėmusi tokius ieškovo nuostolius, teismas konstatavo, jog nurodytos ekspertizės patvirtina ne tik ieškovo nuostolių dydį, bet ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir nuostolių atsiradimo (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis). Pažymėjęs, kad lygiaverčių įrodymų, paneigiančių eksperto išvadas, atsakovas nepateikė, teismas sprendė, jog ieškinio dalis dėl 180 000 Lt nuostolių priteisimo yra visiškai įrodyta (CPK 178 straipsnis) ir tenkintina.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą, atsakovo apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija nurodė, kad nei pagal CK, nei pagal Draudimo įstatymo normas draudikas neatleidžiamas nuo prievolės atlyginti žalą dėl nepagrįsto bei neteisėto atsisakymo išmokėti draudimo išmoką ir neribojama draudiko civilinės atsakomybė dėl tokio atsisakymo. Nuo tokios prievolės neatleidžia atsakovo (draudiko) bei neriboja atsakovo (draudiko) civilinės atsakomybės ir šalių sudaryta 2002 m. liepos 4 d. draudimo sutartis. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingas aiškinimas reikštų, kad draudiko neteisėtas bei nepagrįstas atsisakymas išmokėti draudimo išmoką nesukelia jokių teisinių pasekmių. Spręsdama dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo nepagrįsto atsisakymo išmokėti draudimo išmoką ir ieškovo nurodomos žalos atsiradimo bei atsakovo pareigos atlyginti ieškovui žalą dėl nepagrįsto bei neteisėto atsisakymo išmokėti draudimo išmoką buvimo (CK 6.245-6.249 straipsniai, 6.256 straipsnio 2, 4 dalys, 6.258 straipsnio 4 dalis), teisėjų kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo buvimo klausimas ekspertizės išvadose nesprendžiamas, tačiau laikė, kad nurodytas argumentas nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pateikti į bylą įrodymai patvirtina priežastinį ryšį tarp atsakovo nepagrįsto bei neteisėto atsisakymo sumokėti draudimo išmoką ir ieškovui atsiradusių nuostolių. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas, negavęs jam priklausančios išmokėti draudimo išmokos pinigų sumos, negalėjo panaudoti šių pinigų verslui, dėl to negavo pajamų ir patyrė nuostolių. Teisėjų kolegija pripažino, kad pateiktų į bylą pirminės ir papildomos ekspertiz išvados patvirtina, jog dėl neteisėto bei nepagrįsto atsakovo atsisakymo išmokėti draudimo išmoką ieškovas negavo 180 000 Lt pajamų ir taip ieškovui buvo padaryta nurodyto dydžio žala. Apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija vertino kaip nepaneigiaius į bylą pateiktų ekspertiz išvadų pagrįstumo. Laikydama, kad apeliacinio skundo argumentas, jog tiek ekspertas, tiek teismas neteisingai nustatė ieškovo negautų pajamų, iš jų neatėmus būtinų išlaidų šioms pajamoms uždirbti, dydį, nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad papildomos ekspertizės akto dalyje dėl žalos dydžio nustatymo metodologinio pagrindimo pažymėta, jog CK komentaruose žala aiškinama kaip negautos pajamos, atėmus joms gauti patirtas išlaidas, tačiau konstatuota, kad atliekamos papildomos ekspertizės atveju žala kaip negautos pajamos, atėmus joms gauti patirtas išlaidas, priėmus kaip grynąjį pelną ar veiklos pelną, nevisiškai atspindėtų žalą įmonei, nes dėl vieno gamybos veiksnio (vilkiko) nebuvimo nepanaudojami kiti gamybos veiksniai (darbuotojai, trumpalaikis turtas), kartu mažėja veiklos efektyvumas dėl santykinio pastovaus kaštų didėjimo, operacinio sverto blogėjimo. Dėl to papildomos ekspertizės akte ieškovui padarytos žalos dėl negautų pajamų 180 000 Lt dydis nustatytas dešimties mėnesių padauginus 18 000 Lt, bet ne 4844,03 Lt per vieną mėnesį negautų vidutinių pajamų sumą. Teisėjų kolegijos nuomone, papildomos ekspertizės akte, nustatant ieškovui padarytos žalos negautų pajamų forma dydį, atsižvelgta į išlaidas tokioms pajamoms gauti. Pažymėjusi, kad atsakovas nepateikė į bylą nurodytą papildomos ekspertizės išvadą paneigiančių įrodymų, neprašė apeliacinės instancijos teismo skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo neteisėtais veiksmais ieškovui padarytos žalos dydžiui nustatyti reikalingos specialios žinios, pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendė, kad ekspertizės bei papildomos ekspertizės išvados yra pagrįstos.

 

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

              Kasaciniu skundu atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Bylą nagrinėję teismai nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – UAB DK „PZU Lietuva“ (buvusios UAB DK „Lindra“) – teisių bei pareigų ir taip pažeidė CPK 266 straipsnį. AB „Lietuvos draudimas“ apdraustas ieškovo UAB „Rudeta“ vilkikas buvo pavogtas kartu puspriekabe, apdrausta tuometėje UAB DK „Lindra“, kuri puspriekabės dingimą taip pat pripažino nedraudiminiu įvykiu ir atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Kasatoriaus teigimu, UAB DK „Lindra“ atsisakymas išmokėti draudimo išmoką už pavogtą puspriekabę susijęs su ieškovo galimomis negautomis pajamomis, dėl kurių priteisimo pareikštas ieškinys šioje byloje, nes vilkikas ir puspriekabė ieškovo prašomas priteisti negautas pajamas gali uždirbti tik kartu viename autovežyje. Nustačius, kad tiek AB „Lietuvos draudimas“, tiek UAB DK „Lindra“ veiksmai atsisakant mokėti draudimo išmokas už apdraustus vilkiką ir puspriekabę lėmė ieškovo patirtą žalą, civilinė atsakomybė turėtų būti taikoma abiem draudimo bendrovėms. Nepriklausomai nuo to, kad ieškinio UAB DK „Lindra“ šioje byloje nepareikšta, bylą nagrinėję teismai turėjo įvertinti kiekvienos iš draudimo bendrovių neteisėtų veiksmų įtaką ieškovo galbūt patirtai žalai atsirasti. Kadangi UAB DK „Lindra“ nebuvo įtraukta dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu (CPK 47 straipsnio 1 dalis), tai nebuvo nustatyta šios bendrovės kaltė dėl ieškovui padarytos žalos bei atlygintinos žalos dydis ir civilinė atsakomybė už neteisėtus veiksmus buvo taikyta tik vienai draudimo bendrovei. Tai lėmė neteisėtų sprendimo ir nutarties byloje priėmimą.   

              2. Pirmosios instancijos teismas, nespręsdamas teismo prerogatyvai priskirto teisės klausimo dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo prašomų priteisti nuostolių buvimo ar nebuvimo ir skundžiamame sprendime konstatuodamas, kad byloje atliktų ekspertizių išvados patvirtina ne tik ieškovo nuostolių dydį, bet ir nurodytą priežastinį ryšį, netinkamai taikė CK 6.247 straipsnį bei pažeidė CPK 185 straipsnio, 212 straipsnio 1 dalies, 263 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai pripažindamas, kad priežastinio ryšio klausimas ekspertizės išvadose nesprendžiamas, tačiau taip pat nenagrinėdamas šio klausimo ir skundžiamoje nutartyje tik formaliai konstatuodamas, kad pateikti į bylą įrodymai patvirtina priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėto atsisakymo sumokėti draudimo išmoką ir ieškovui atsiradusių nuostolių, pažeidė ne tik nurodytas procesinės teisės normas, bet ir CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punktą. Kasatoriaus teigimu, į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas, negavęs draudimo išmokos, negalėjo panaudoti šių pinigų verslui (kitam vilkikui įsigyti) ir dėl to negavo pajamų bei patyrė nuostolių, todėl teismų išvada dėl priežastinio ryšio buvimo pagrįsta tik prielaidomis. Priešingai, byloje yra įrodymų (dėl sunkios ieškovo finansinės būklės tuo metu, kai įvyko vilkiko vagystė, ir ar dėl jos, net ir gavęs draudimo išmoką, jis būtų galėjęs įsigyti kitą vilkiką, dėl ieškovo veiksmų ir sprendimų mažinant, o ne didinant krovinių vežimo paslaugų apimtį, taip pat dėl ieškovui likusių vilkikų apkrovos ginčo laikotarpiu), akivaizdžiai paneigiančių tiek prielaidą, kad ieškovas už gautą draudimo išmoką ketino įsigyti vilkiką, tiek bet kokio priežastinio ryšio tarp atsakovo 2003 m. liepos 23 d. atsisakymo išmokėti draudimo išmoką ir ieškovui neva atsiradusių nuostolių buvimą. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į šias aplinkybes ir nevertino jas patvirtinančių įrodymų.

              3. Bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad ieškovas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė 180 000 Lt nuostolių, netinkamai taikė žalos nustatymą reglamentuojančias CK 6.249 straipsnio nuostatas, pažeidė CK 6.251 straipsnyje nustatytą visiško nuostolių atlyginimo principą, CK 1.5 straipsnyje įtvirtinus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 185, 218 straipsnius). Ekspertizių aktuose buvo apskaičiuota tik tikėtina žalos suma. Tuo tarpu ieškovo patirtų nuostolių dydį turėjo nustatyti bylą nagrinėję teismai, nes tai yra teisės klausimas. Kasatoriaus teigimu, tiek pirminiame, tiek papildomame verslo vertinimo ekspertizės aktuose 180 000 Lt (18 000 Lt per vieną mėnesį) ieškovo neva patirtų nuostolių suma apskaičiuota nesilaikant CK 6.249 straipsnyje ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008) įtvirtintos negautų pajamų sampratos, t. y. iš negautų pajamų neatėmus ieškovo išlaidų (mokesčių, darbuotojų darbo užmokesčio ir kt. sumų), kurias jam būtų reikėję patirti tam, kad uždirbtų pajamų. Apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl 18 000 Lt, o ne 4844,03 Lt per vieną mėnesį negautų pajamų dydžio pagrindžiančius argumentus, kad papildomos ekspertizės akte nustatant ieškovui padarytos žalos dydį atsižvelgta į išlaidas tokioms pajamoms gauti, paneigia šio akto 7 lapo 4 pastraipos ir 8 lapo turinys. Be to, teismai neatsižvelgė į aplinkybes ir nevertino įrodymų, susijusių su ieškovo realiomis galimybėmis ginčijamu 2003 m. liepos 23 d.–2004 m. gegužės 31 d. laikotarpiu gauti jo prašomo priteisti dydžio pajamų, taip pat įrodymų, susijusių su jo ankstesnėmis pajamomis ir pasiruošimu bei priemones, kurių jis ėmėsi ketindamas gauti tokias pajamas. Kasatoriaus teigimu, iš bylos duomenų akivaizdu, kad ieškovas neturėjo jokių realių galimybių gauti jo prašomų priteisti pajamų, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad ieškovas įrodė jo prašomą priteisti žalos dydį.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Rudeta“ prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad šios bylos išsprendimas neturi ir negali turėti jokios tiesioginės įtakos UAB DK „PZU Lietuva“ teisėms ar pareigoms, nes ieškovas neturi jokių pretenzijų šiai bendrovei, o ši neturi jokių pretenzijų ieškovui. Byloje nustatyta, kad ieškovas turėjo pakankamai puspriekabių ir jam pelningai veiklai vykdyti tereikėjo vilkiko. Be to, atsakovas bylos nagrinėjimo metu neprašė įtraukti nurodytą draudimo bendrovę dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu. Ginčydamas ekspertizių išvadas, atsakovas neprašė atlikti pakartotinę ar naują ekspertizę, nepasitelkė specialistų ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo ekonominius samprotavimus apie ieškovo galėjimą ar negalėjimą toliau tęsti veiklą. Pagal CPK nuostatas abi proceso šalys įpareigotos pateikti įrodymus, kuriais jos remiasi. Tuo tarpu atsakovas bando šią pareigą perkelti teismui, pateikdamas tik bendro pobūdžio pasvarstymus ir kasaciniame skunde faktiškai reikalaudamas, kad teismas pats surastų pakankamų argumentų ekspertizių išvadoms paneigti. Priešingai nei teigia kasatorius, visos jo nurodomos aplinkybės, susijusios su vilkikų apkrova po vagystės ir neteisėto atsisakymo išmokėti draudimą išmoką, patvirtina, kad, negavęs jam priklausiusios išmokos ir taip praradęs galimybę įsigyti vilkiką, ieškovas tapo nekonkurencingas, nebegalėjo vykdyti didelių iki tol vykdytų užsakymų, prarado stambius klientus ir nemažą dalį pajamų.

 

              Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

              Kasacinis teismas šioje byloje, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis žemesnių instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, todėl pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

              Dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovui padarytos žalos. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal formuojamą teismų praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje R. B. su VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikomis, bylos Nr. 3K-3-556/2005; 2006 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje A. T. ir kt. su Lietuvos Respublika ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje L. B. ir kt. su DNSB „Medvėgalis“, bylos Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ su UAB „Riviva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3554/2007) priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrajame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Tam, kad būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti atsakovo veiksmus ir bylos faktines aplinkybes. Priežastinis ryšys, kaip civilinės teisės pažeidimo sudėties elementas, yra teisinė kategorija. Yra ar nėra priežastinis ryšys, sprendžia teismas, visapusiškai įvertinęs visas bylos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesprendė jo prerogatyvai priskirto teisės klausimo dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovo prašomų priteisti nuostolių buvimo ar nebuvimo, o tik konstatavo, kad byloje atliktų ekspertizių išvados patvirtina ne tik ieškovo nuostolių dydį, bet ir nurodytą priežastinį ryšį. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai pripažindamas, kad priežastinio ryšio klausimas eksperto išvadoje, kuri išdėstoma ekspertizės akte, nesprendžiamas, tačiau taip pat nenagrinėdamas šio klausimo ir skundžiamoje nutartyje tik formaliai konstatuodamas, kad pateikti į bylą įrodymai patvirtina priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėto atsisakymo sumokėti ieškovui draudimo išmoką ir ieškovui atsiradusių nuostolių, netinkamai taikė CK 6.247 straipsnį bei pažeidė CPK 185 straipsnio, 212 straipsnio 1 dalies, 218 straipsnio, 331 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas.

              Dėl žalos nustatymą reglamentuojančių materialinės teisės normų taikymo ir procesinės teisės normų pažeidimo. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Žala nėra preziumuojama, todėl jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais, o šie taip pat, kaip ir žala, skirstomi į tiesioginius (realius) ir netiesioginius (negautas pajamas). Negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių ieškovo veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamas suprantant kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Tai turi būti jo grynasis pelnas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Negautos pajamos, kaip nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomos. Jos neturi būti suprantamos kaip visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius sąnaudų. Atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, gaunamas ikimokestinis pelnas. Jis dar nesudaro negautų pajamų, kaip nuostolių, nes tik nuo šios sumos atskaičius pelno mokestį pagal Pelno mokesčio įstatymą, asmeniui liktų grynasis pelnas, t. y. tuo, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė padėtis.

              Bylą nagrinėję teismai, padarydami išvadą, kad ieškovas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė 180 000 Lt nuostolių, netinkamai taikė žalos nustatymą reglamentuojančias CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nesilaikė teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje R. J. firma „Tastos statyba“ su Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-62/2008) įtvirtintos negautų pajamų sampratos, nes iš negautų pajamų neatėmė ieškovo išlaidų (mokesčių, darbuotojų darbo užmokesčio ir kitų sumų), kurias jam būtų reikėję patirti tam, kad gautų grynąjį pelną. Pajamų dydį turi įrodyti ieškovas. Šios pajamos turi būti realios. Dėl to, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti tokių pajamų. Jeigu šalys dėl nuostolių dydžio nesutaria ir pateikia įrodymus, pagal kuriuos nuostolių dydis skiriasi, arba jeigu ieškovo pateikti įrodymai prieštaringi, konkretų nuostolių dydį nustato teismas, įvertindamas šalių pateiktus įrodymus. Esant byloje prieštaringiems ieškovo pateiktiems įrodymams apie jo gautas pajamas iki vilkiko vagystės (2002 m. spalio – gruodžio mėn.) ir po jo vagystės (2003 m. sausio – balandžio mėnesiais), apeliacinės instancijos teismas ieškovo negautų pajamų dydį nustatė vadovaudamasis eksperto išvada, kurioje buvo apskaičiuota tik tikėtina nuostolių suma, kuri nustatyta remiantis iki ieškovo vilkiko vagystės gautomis pajamomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas nėra atsakingas už vilkiko vagystę ir dėl jos atsiradusius ieškovui nuostolius. Tačiau teismai nesvarstė ieškovo pateiktų įrodymų apie ieškovo gautas pajamas po vilkiko vagystės iki atsakovo atsisakymo išmokėti draudimo išmoką (2003 m. liepos 23 d.) ir iki to laiko, kai atsakovas išmokėjo draudimo išmoką už pavogtą vilkiką, nesiaiškino, kokias pajamas ieškovas gavo per nurodytą laikotarpį, todėl pažeidė CPK 185, 218 straipsnių nuostatas.

              Nustatyti materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai yra teisinis pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, kitų kasacinio skundo argumentų neanalizuoja.                  

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

             

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                                              Pranas Žeimys

 

                                                                                                                                            Sigitas Gurevičius

 

                                                                                                                                            Gintaras Kryževičius