Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-02-20][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-28-701-2020].docx
Bylos nr.: e3K-3-28-701/2020
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB ,,Tomo autoservisas” 125522719 Ieškovas
Kategorijos:
1. BYLOS DĖL DARBO TEISINIŲ SANTYKIŲ
1. DARBO TEISINIAI SANTYKIAI
1.1. Bendrosios nuostatos
1.1.4.1. Termino samprata, jo skaičiavimas
3.1. Bendrosios nuostatos.
1.2. Bylos dėl individualių darbo santykių
1.1.4.2. Terminų rūšys
1.1.4.2.2. Procedūriniai terminai
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
1.1.4.2.3. Procesiniai terminai
1.1.4.3. Ieškinio senatis
3. CIVILINIS PROCESAS
1.1.4. Terminai darbo teisėje
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas
1.2.15.5. dėl žalos, susijusios su darbdavio turto netekimu ar jo vertės sumažėjimu, sugadinimu (sužalojimu), atlyginimo
3.1.10.7. Procesinių terminų atnaujinimas
3.1.10. Procesiniai terminai
3.2.4.11. Įrodymų vertinimas
1.2.15.13. kitos bylos dėl materialinės atsakomybės
1.2.15. Bylos dėl materialinės atsakomybės

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-3-28-701/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33919-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.1; 1.1.4.2.2; 1.1.4.2.3; 1.1.4.3; 3.1.10.7; 3.2.4.11

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. vasario 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko,  

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomo autoservisas“ ieškinį atsakovui A. G. dėl žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo R. A.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių 2016 m. Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK, 2016 m. DK) nustatytų terminų kreiptis į darbo ginčų komisiją ir, nesutinkant su komisijos sprendimu, į teismą teisinį kvalifikavimą, šių terminų nesilaikymo pasekmes, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai (toliau  ir DGK) 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimu atsisakius nagrinėti jos prašymą atsakovui A. G. dėl žalos atlyginimo, kaip paduotą praleidus DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių kreipimosi į DGK terminą, 2018 m. spalio 29 d. pateikė teismui prašymą dėl ieškinio padavimo termino atnaujinimo, kuriuo prašė atnaujinti ieškinio padavimo terminą ir jos ieškinį priimti, bei pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 2541,36 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Prašyme dėl ieškinio padavimo termino atnaujinimo ieškovė nurodė, kad teismui ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo buvo pateikusi 2018 m. spalio 15 d, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 22 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu ir grąžino jį padavusiam asmeniui, motyvuodamas tuo, jog ieškinys teismui pateiktas praleidus DK 231 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreipimosi į teismą terminą, ieškovė neprašė atnaujinti praleisto termino, o teismas nenustatė priežasčių, dėl ko šis terminas turėtų būti atnaujinamas teismo iniciatyva. Ieškovė nurodė, kad ieškinio padavimo terminą praleido dėl klaidingo teisės normų interpretavimo, susijusio su teisinio reguliavimo neaiškumu, prašė tai laikyti sąžiningu profesiniu apsirikimu bei įvertinti tai, jog praleistas terminas, kuris yra procedūrinio pobūdžio, užkirstų kelią įgyvendinti ieškovės konstitucinę teisę į teisminę gynybą esant daugiau civilinio ginčo požymių turinčiam ginčui dėl padarytos žalos atlyginimo. Taip pat nurodė, jog ginčo nagrinėjimą patikėjo profesionalei, tačiau susiklostė ir kitos, su atstovės sveikata susijusios aplinkybės, kurias patvirtina Northway medicinos centro 2018 m spalio 4 d. pažyma ir į kurias taip pat prašo atsižvelgti sprendžiant dėl praleisto ieškinio padavimo termino atnaujinimo.

4.       Ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovas nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. birželio 4 d. dirbo pas ją vadybininku, buvo materialiai atsakingas, jam buvo pavesta priimti pinigus iš klientų (pirkėjų), išrašant pinigų priėmimo kvitą, nustatyta pareiga įnešti pinigus į kasą. 2017 m. spalio 26 d. atsakovas iš kliento R. A. už automobiliui Volkswagen Tiguan atliktus remonto darbus pagal 2017 m. spalio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą priėmė 2541,36 Eur, išrašė pinigų priėmimo kvitą, tačiau į ieškovės kasą šių pinigų neįnešė. Taip atsakovas padarė ieškovei 2541,36 Eur žalos, šios atlyginimą ieškovė prašo priteisti.

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 5 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl termino atnaujinimo, ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu ir grąžino jį padavusiam asmeniui konstatavęs, kad nėra teisinių prielaidų pripažinti, jog terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių; pasibaigus procesiniam terminui teisė atlikti procesinį veiksmą išnyko.

6.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 11 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad CPK 137 straipsnio 2 dalyje ar darbo ginčų nagrinėjimo ypatumus nustatančiame CPK XX skyriuje nėra nuostatų, įtvirtinančių, jog teismas privalo atsisakyti priimti ieškinį, jei yra praleistas kreipimosi į teismą terminas. Ieškinio padavimo teismui terminas yra senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis) ir jis pagal bendras ieškinio senaties taikymo taisykles taikomas tik esant atsakovo prašymui (CK 1.126 straipsnio 1, 2 dalys), t. y. išnagrinėjus ginčą, o ne ieškinio priėmimo stadijoje.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, pripažino, kad, šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. DGKS-4903 darbo byloje Nr. APS-1-15186/2018 netenka galios.

8.       Teismas nustatė, kad: ieškovė inicijavo ginčo nagrinėjimą DGK; 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimu DGK atsisakė prašymą nagrinėti, kaip paduotą praleidus 3 mėnesių terminą; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-38696-631/2018 atsisakė priimti ieškovės ieškinį ir grąžino jį padavusiam asmeniui dėl praleisto 1 mėnesio procedūrinio termino DGK sprendimui peržiūrėti; 2018 m. spalio 29 d. ieškovė pareiškė naują ieškinį su atskiru prašymu atnaujinti praleistą terminą DGK sprendimui peržiūrėti; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 5 d. nutartimi termino neatnaujino, ieškinio nepriėmė ir grąžino jį padavusiam asmeniui; Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 11 d. nutartimi panaikino nurodytą nutartį ir grąžino ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo, nurodęs, kad ieškinio senaties taisyklės taikomos atsakovo prašymu, t. y. išnagrinėjus ginčą, o ne jo priėmimo stadijoje; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 17 d. rezoliucija ieškinį priėmė nagrinėti.

9.       Teismas nurodė, kad DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas DGK sprendimui ginčyti yra procedūrinis, o ne ieškinio senaties terminas, tuo tarpu DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai ir DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų terminas yra ieškinio senaties terminai.

10.       Nustatęs, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2017 m. spalio 27 d., o į DGK kreipėsi 2018 m. liepos 31 d, teismas padarė išvadą, jog ieškovė apie savo galimai pažeistą teisę žinojo ilgiau kaip devynis mėnesius, tačiau jokių veiksmų šiai teisei apginti nesiėmė, ir faktiškai ją įgyvendino praleidusi ieškinio senaties terminą. Konstatavęs, kad ieškovė ieškinyje nenurodė jokių svarbių šio termino praleidimo priežasčių, o pasisakė tik apie procedūrinio termino kreiptis į teismą su ieškiniu po DGK 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo praleidimo priežastis, teismas nurodė, jog šių priežasčių, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino praleidimo, nesvarsto ir dėl jų nepasisako, nes tai, esant akivaizdžiai praleistam ieškinio senaties, o ne procesiniam procedūriniam terminui, neturi teisinės reikšmės.

11.       Teismas nurodė, kad ieškovei, kaip juridiniam asmeniui, taikomi didesni rūpestingumo reikalavimai, be to, ji atstovaujama profesionalaus teisininko, todėl aplinkybė, kad ieškinio senatį ieškovė praleido dėl klaidingo teisės normų interpretavimo, kaip nurodyta ieškinyje, besąlygiškai nerodo termino praleidimo priežasčių svarbos. Pasyvų ieškovės elgesį tiek DGK sprendimo apskundimo laikotarpiu, tiek iki kreipimosi į DGK teismas vertino kaip ieškovės aplaidumą ginant savo galimai pažeistas teises, laikė, kad ieškovė prisiėmė neigiamų padarinių riziką. Teismas sprendė, kad ieškovės argumentas apie atstovės ligą negali būti laikomas tinkama, pagrįsta ir svarbia priežastimi atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes nėra susijęs su teismo jau anksčiau įvardytu kreipimosi į DGK savo galimai pažeistai nuo 2017 m. spalio 27 d. teisei ginti momentu, juolab esant nustatytai sistemingo terminų praleidimo aplinkybei.

12.       Teismas konstatavo, kad ieškovės prašymas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą netenkintinas, o esant nustatytoms aplinkybėms dėl ieškinio senaties termino praleidimo ir esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senatį, ieškinys atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

13.       Pažymėjęs, kad pagal Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą praktiką, atmetus ieškinį dėl senaties, ieškinio argumentai, susiję su ieškinio pagrįstumo materialinio teisinio reikalavimo prasme, nenagrinėtini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-761/2003), teismas nurodė, kad vis dėlto trumpai pasisako ir dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

14.       Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas pažeidė savo darbo funkcijas ar veikė aplaidžiai, neatsakingai. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina buvus atsakovo ir trečiojo asmens nurodytas aplinkybes – kad pinigų priėmimo kvitas išrašytas trečiajam asmeniui faktiškai nesumokėjus pinigų. Ieškovė, teismo vertinimu, neįrodė aplinkybės, kad atsakovas paėmė pinigus iš trečiojo asmens, t. y. pinigų paėmimo faktas ieškovės įrodinėjamų aplinkybių kontekste – pinigų paėmimo būdas ir laikas – byloje neįrodyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas turėjo pareigą įnešti pinigus į įmonės kasą. Teismas konstatavo, kad byloje neįrodytos visos būtinosios sąlygos taikyti civilinę atsakomybę.

15.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė, teikdama paaiškinimus teismui, painiojosi, keitė poziciją, buvo nenuosekli. Nurodęs, kad atsakovas faktiškai dirbo Geležinio Vilko g. esančiame ieškovės filiale, o jame atsiskaitymai nevykdavo, buhalterinių dokumentų atsakovas neišrašydavo, jie buvo išrašomi ieškovės biure Antakalnyje, taip pat kad ieškovės direktorius teismo posėdžio metu patvirtino, jog buhalterinius dokumentus biure išrašinėdavo būtent jis, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog 2017 m. spalio 26 d. pinigų priėmimo kvitas išrašytas ieškovės direktoriui žinant, jis (direktorius) taip pat žinojo, kad 2017 m. spalio 26 d. pinigai į įmonės kasą nebuvo įnešti, kad, išrašius minėtą pinigų priėmimo kvitą, joks atsiskaitymas ir pinigų gavimas nebuvo užfiksuotas. Teismas nurodė, kad ieškovės direktorius T. K. nepaneigė trečiojo asmens nurodytų aplinkybių, jog grynuosius pinigus padavė ieškovės direktoriui ne biuro patalpose, o lauke – Vileišio g. 18, kieme tarp biuro ir serviso, po to, kai draudimo bendrovė sumokėjo draudimo išmoką.

16.       Bylos duomenys (rašytiniai įrodymai), teismo vertinimu, patvirtina, kad ieškovė toleravo dalinį atsiskaitymą bei tai, kad kasos pajamų orderiai apskritai nebuvo pasirašomi arba nepasirašomi įmonės buhalterio. Ieškovės vadovas neginčijo tokių apskaitos dokumentų, tai, teismo vertinimu, netiesiogiai rodo, jog ieškovės įmonėje vyrauja neskaidraus ir netinkamo atsiskaitymo praktika, tokia ūkinė rizika ir teisinės nepakankamai tvarkingo buhalterinių duomenų vedimo pasekmės tenka ieškovei.

17.       Teismas vertino, kad labiau tikėtina, jog ieškovės įmonėje egzistavo praktika dėl suremontuotų automobilių grąžinimo klientams nesusimokėjus ir išrašius buhalterinius dokumentus – sąskaitas faktūras bei pinigų priėmimo kvitus (kasos pajamų orderius), kai realiai pinigai negauti, įnešant pinigus į įmonės kasą po to, kai išmokamos draudimo išmokos. Tas buvo daroma ieškovės vadovui žinant, jam pritarus.

18.       Teismas pažymėjo, kad yra nesuprantama, kodėl ieškovė, nuo 2017 m. spalio 26 d. žinodama apie galimą pinigų neįnešimo į kasą aplinkybę, sąmoningai ignoravo net atsakovo atleidimo iš darbo momentu 2018 m. birželio 4 d. ir vėliau tik 2018 m. liepos 31 d. inicijavo ginčą DGK, nors buvo teisinprielaidų atleisti darbuotoją kitais pagrindais (pvz., nutraukiant darbo sutartį dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo). Teismo vertinimu, tai rodo, kad darbdavė pretenzijų darbuotojui neturėjo, o tai netiesiogiai patvirtina atsakovo ir trečiojo asmens teiginius, jog įmonėje buvo praktika išrašyti apskaitos dokumentus negavus pinigų, taip pat rodo buvus labiau tikėtina aplinkybę, jog pinigų atsakovas pagal ginčo kvitą nepaėmė.

19.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino.

20.       Kolegija sutiko su apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje ir 231 straipsnyje įtvirtinti terminai yra procedūriniai, o ne ieškinio senaties.

21.       Kolegija konstatavo, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procesinis ir negali būti laikomas ieškinio senaties terminu. Dėl to kolegija panaikino skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo pritaikytas ieškinio senaties terminas ir šiuo pagrindu ieškinys atmestas.

22.       Kolegija nurodė, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui esant procesiniam, pirmosios instancijos teismas turėjo išspręsti klausimą dėl termino atnaujinimo. Nurodžiusi, kad nors rezoliucijos dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo pirmosios instancijos teismas ir nepriėmė (CPK 78 straipsnio 5 dalis), kolegija sprendė, kad teismo procesiniai veiksmai, t. y. ieškinio priėmimas, bylos nagrinėjimas, teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas, rodo, jog pirmosios instancijos teismas procesinio termino praleidimo priežastis pripažino svarbiomis ir jį atnaujino. Kolegija nurodė, kad, įvertindama nurodytas aplinkybes ir sutikdama su ieškovės nurodytų termino praleidimo aplinkybių svarba, ji (kolegija) plačiau dėl praleisto termino atnaujinimo bei termino praleidimo priežasčių svarbumo nepasisako.

23.       Kolegija, spręsdama dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, pažymėjo, kad ieškovė savo reikalavimams pagrįsti pateikė 2017 m. spalio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą, 2541,36 Eur pinigų priėmimo kvitą. Kolegija nurodė, kad atsakovo ir trečiojo asmens parašai dokumente rodo, jog pinigai kvito surašymo metu trečiojo asmens buvo perduoti ieškovei per atsakovą. Ieškovės pozicija, kad pagal įmonės teisės aktus gauti pinigai turėjo būti, tačiau nebuvo įnešti į kasą, taigi atsakovas padarė ieškovei žalos, pagrįsta rašytiniais įrodymais, o atsakovas nurodytas aplinkybes (dėl praktikos įmonėje, pinigų priėmimo kvito išrašymo negavus pinigų, vėlesnio pinigų perdavimo ieškovės vadovui) grindė vien savo ir trečiojo asmens paaiškinimais, kitų savo nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė. Kolegija nurodė, kad šiuo atveju atsakovas privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Kolegija vertino, kad pinigų priėmimo kvitas yra pakankamas įrodymas faktui, jog atsakovas pinigus gavo, nustatyti, tuo tarpu paneigti šiuo įrodymu pagrindžiamas aplinkybes būtų galima tik kitais svariais rašytiniais įrodymais.

24.       Pažymėjusi, kad atsakovo nurodytą aplinkybę, jog ieškovės veikloje buvo įprasta išrašyti pinigų priėmimo kvitus faktiškai jų negavus, ieškovė iš dalies pripažino, nurodydama, jog kartais taip būdavo, kolegija nurodė, kad ieškovė pateikė įrodymus, jog net kai ieškovės įmonėje buvo remontuojami automobiliai po eismo įvykių, kurių remonto išlaidas padengdavo draudimo bendrovės, atsiskaitymą atlikdavo ne klientas, o draudimo bendrovė pagal ieškovės pateiktus duomenis. Kolegijos vertinimu, pateikti įrodymai taip pat paneigia atsakovo ir trečiojo asmens nurodytas aplinkybes, jog ieškovės įmonėje buvo įprasta išrašinėti pinigų priėmimo kvitus be faktinio pinigų perdavimo. Kolegija padarė išvadą, kad jokių pakankamų ir patikimais galimų laikyti įrodymų, jog atsakovas surašė jam pagal pareigas privalomą dokumentą, pasirašė jame apie pinigų gavimą, trečiasis asmuo patvirtino pinigų sumokėjimą, tačiau pinigai mokami nebuvo, byloje nepateikta.

25.       Kolegija konstatavo, kad įrodytos visos sąlygos atsakovo, kaip darbuotojo, materialinei civilinei atsakomybei kilti.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

26.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti         Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1.                      Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje ir 231 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai yra procedūriniai, neparemta teismų praktika; išvada dėl DK 231 straipsnio 1 dalies apskritai nemotyvuota. Ši teismo išvada suponuoja, kad darbo teisėje (2016 m. DK) apskritai nėra ieškinio senaties instituto.

26.2.                      Teismui padarius išvadą, jog abu terminai, t. y. tiek nustatytas DK 220 straipsnio 1 dalyje, tiek 231 straipsnio 1 dalyje, yra procedūriniai, pagal DK 231 straipsnyje nustatytą tvarką ieškovė turėjo teisme prašyti atnaujinti juos abu. Ieškovės reikalavimas turėjo būti siejamas su DGK sprendimu atsisakyti nagrinėti ieškovės prašymą dėl praleisto DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

26.3.                      Ieškovė tik formaliai pasinaudojo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, nepateikė prašymo dėl DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo (vertino, kad ieškinio senaties terminas – 3 metai), laikė jį nereikšmingu, nes jo praleidimas ieškovei nesukėlė jokių neigiamų pasekmių.

26.4.                      Įsigaliojus 2016 m. DK, praplėsta DGK kompetencija, sureikšminta ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. DK 220 straipsnio 2 dalyje nustatyta speciali procedūra – praleidus šio straipsnio 1 dalyje nustatytą privalomą terminą, jį gali atnaujinti DGK, prašyme nurodytas jo praleidimo priežastis pripažinusi svarbiomis; DGK neatnaujinus termino, per 1 mėnesį nuo sprendimo DGK priėmimo galima kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo. Iš esmės sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra procesinis, tačiau byla galėjo būti pradėta tik šį terminą atnaujinus. Nei DGK, nei teismas šio termino neatnaujino. Teismas pasisakė tik dėl DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, taigi DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas eliminuotas iš proceso.

26.5.                      DK 220 straipsnio 2 dalyje nustatyti termino ieškiniu pareikšti atnaujinimo pagrindai. Teismas negali savo iniciatyva atnaujinti praleisto termino, jį praleidusi šalis turi pateikti argumentuotą prašymą.

26.6.                      2016 m. DK 15 straipsnio 1 dalyje pateikta kitokia ieškinio senaties apibrėžtis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą. Taigi įstatymų leidėjas nustatė, kad ieškinio senatis taikoma ir individualiems darbo ginčams, kuriuos nagrinėja DGK.

26.7.                      Kasacinio teismo išaiškinimai (pvz., 2015 m. lapkričio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-426-701/2015) dėl DK 296 straipsnyje nustatyto termino (2016 m. DK 231 straipsnis), kaip procesinio termino, neaktualūs, atsižvelgiant į naujajame DK praplėstą ieškinio senaties apibrėžtį.

26.8.                      Teismas, konstatavęs, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje ir 231 straipsnio 1 dalyje nurodyti terminai yra procesiniai, nepagrįstai eliminavo atsakovo galimybę pasinaudoti CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise.

26.9.                      Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartyje padaryta išvada, kad DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra ieškinio senaties terminas.

26.10.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perkėlė atsakovui įrodinėjimo naštą, pinigų priėmimo kvitui suteikė išskirtinę svarbą. Pažeistos įrodinėjimo naštos paskirstymo darbo bylose taisyklės. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, atsakovo įrodinėjimą vertindamas kaip nereikšmingą.

26.11.                      Ieškovės nurodyti praleisto termino argumentai neteikia pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

26.12.                      Ieškovė neįrodė atsakovo materialinės atsakomybės sąlygų: ji nepatyrė žalos, atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, neįrodinėtas priežastinis ryšys.

27.       Ieškovė atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

27.1.                      Apeliacinės instancijos teismas teisingai kvalifikavo DK 15 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje ir 231 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus atitinkamai kaip ieškinio senaties, procedūrinį ir procesinį. Procedūrinio termino praleidimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. DGK sprendime nurodyta, kad atsisakymas nagrinėti ieškovės prašymą nepanaikina teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo ir laikoma, kad šalis pasinaudojo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Procesinį terminą, kurį ieškovė praleido tik 10 dienų, teismas atnaujino, pripažinęs praleidimo priežastis svarbiomis, o trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimui priteisti žalos atlyginimą ieškovė nepraleido.

27.2.                      Įvertinus iki 2017 m. galiojusio DK 289 straipsnio 1 dalies ir 2016 m. DK 220 straipsnio 1 dalies nuostatas spręstina, kad nėra pagrindo nesivadovauti kasacinio teismo suformuota praktika dėl termino kreiptis į DGK teisinio kvalifikavimo.

27.3.                      Šalys darbo byloje nėra atleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos. Teismas teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą. Ieškovė, inicijavusi bylą, įgyvendino pareigą pateikti visus įrodymus, pagrindžiančius atsakovo materialinės atsakomybės sąlygas. 2017 m. spalio 26 d. pinigų priėmimo kvitą teismas pagrįstai vertino kaip pakankamą įrodymą faktui, kad atsakovas faktiškai pinigus gavo, nustatyti. Atsakovas ir trečiasis asmuo šį faktą paneigiančių objektyvių įrodymų (išskyrus paaiškinimus) nepateikė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino kreiptis į DGK su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės ir DK 231 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vieno mėnesio termino pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme kvalifikavimo ir taikymo

 

28.       DK 220 straipsnio, reglamentuojančio darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimą darbo ginčų komisijoje ir teisme, 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu; tokiu atveju teikiamame prašyme turi būti nurodytos termino praleidimo priežastys; praleistą prašymo pateikimo terminą darbo ginčų komisija atnaujina šias priežastis pripažinusi svarbiomis; jeigu darbo ginčų komisija savo sprendimu termino neatnaujina, per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo galima kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

29.       DK 231 straipsnio, reglamentuojančio darbo ginčo nagrinėjimą teisme, 1 dalyje nustatyta, kad, darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jo (straipsnio) 1 dalyje nustatytas praleistas ieškinio pareiškimo terminas gali būti atnaujintas teismo, jeigu nurodytas termino praleidimo priežastis teismas pripažįsta svarbiomis.

30.       Šioje byloje kasaciniame skunde keliami DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino kreiptis į DGK su prašymu išnagrinėti individualų darbo ginčą dėl teisės ir DK 231 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vieno mėnesio termino pareikšti ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme kvalifikavimo ir taikymo klausimai. Įstatymai imperatyviai nustato nurodytus terminus, tačiau neįvardija  (terminų) rūšies (pobūdžio). Nurodytų terminų teisinis kvalifikavimas (rūšies (pobūdžio) nustatymas) reikalingas jų taikymą reglamentuojančioms teisės normoms identifikuoti ir, vadovaujantis jomis, tinkamai juos taikyti. Kai įstatymų leidėjas teisės normoje, nustatančioje tam tikrą terminą, nėra aiškiai nurodęs šio rūšies (pobūdžio), termino rūšis (pobūdis) turi būti vertinama pagal termino paskirtį, jo pasibaigimo teisinius padarinius, šių padarinių taikymo specifiką, termino pratęsimo ir atnaujinimo galimybes ir kitus atskirais atvejais turinčius reikšmės kriterijus.

31.       DK I dalies „Bendrosios nuostatos“ III skyriaus „Terminai“ normose įtvirtinti šių rūšių (pobūdžio) terminai: ieškinio senaties (DK 15 straipsnis), procesiniai, procedūriniai ir naikinamieji (DK 16 straipsnis). DK 15 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senatį, nustatyta, kad ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą (1 dalis); bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (2 dalis); ieškinio senačiai skaičiuoti ir taikyti taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu šis kodeksas ar kiti įstatymai nenustato specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (4 dalis). DK 16 straipsnyje, reglamentuojančiame procesinius, procedūrinius ir naikinamuosius terminus, nustatyta, kad: darbo įstatymuose nustatytiems procesiniams terminams taikomos CPK nuostatos dėl tokių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus šio kodekso ir kitų įstatymų nustatytas išimtis (1 dalis); jeigu šis kodeksas nenustato kitaip, praleistą procedūrinį terminą gali atnaujinti jį taikanti šalis ar institucija, jeigu ji pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių; apie šiuo klausimu priimtą sprendimą terminą praleidęs asmuo privalo būti informuotas per penkias darbo dienas nuo sprendimo priėmimo; darbdavio atsisakymas atnaujinti praleistą procedūrinį terminą gali būti skundžiamas darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka (2 dalis); jeigu šis kodeksas ar kiti įstatymai nustato naikinamąjį terminą, jam pasibaigus, pasibaigia šalies teisė pasinaudoti šio kodekso ar kito įstatymo jai suteikta teise ar ją apginti (3 dalis).

32.       Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl 2002 m. Darbo kodekso (toliau – ir 2002 m. DK) normose nustatytų terminų kvalifikavimo, konstatuota, kad ieškinio senaties terminas yra pažeistos arba ginčijamos teisės arba įstatymo saugomo intereso gynybai skirtas terminas, kurio trukmę lemia konkretaus materialiojo teisinio reikalavimo rūšis, o kiti materialiosios teisės terminai nustatyti tam tikroms teisėms įgyvendinti arba pareigoms atlikti, su jais siejamas teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas arba pasibaigimas. Ieškinio senatis sukuria materialiuosius teisinius padarinius, ja ribojamas visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principo veikimas. Pasibaigus ieškinio senaties terminui teisė kreiptis į teismą ir pati asmens subjektinė teisė išlieka, išnyksta tik teisė į valstybės prievarta užtikrinamą pažeistos teisės gynybą. Procesinis terminas – tai įstatymo arba teismo nustatytas laikas, per kurį teismas, dalyvaujantys byloje ir kiti asmenys privalo arba gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, nagrinėjant civilines bylas ir priimant teismo sprendimus bei juos vykdant. Šis terminas sukuria procesinius teisinius padarinius, yra skirtas operatyviam ir ekonomiškam procesui užtikrinti. Pasibaigus procesiniam terminui teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta, t. y. subjektinė procesinė teisė pasibaigia. Procedūrinis terminas – tai įstatymuose, kituose teisės aktuose, sutartyse arba neteisminių institucijų nustatytas laikotarpis veiksmams atlikti įvairiose neteisminėse institucijose vykstančiose procedūrose. Šis terminas giminingas procesiniam terminui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-426-701/2015). Šie kasacinio teismo išaiškinimai, atsižvelgiant į DK 15, 16 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, išlieka aktualūs ir aiškinant pastarąsias DK normas, išskyrus išaiškinimą, kad pasibaigus ieškinio senaties terminui teisė kreiptis į teismą ir pati asmens subjektinė teisė išlieka, išnyksta tik teisė į valstybės prievarta užtikrinamą pažeistos teisės gynybą. Pastarasis išaiškinimas, atsižvelgiant į DK 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kitokią, nei 2002 m. DK 27 straipsnio 1 dalyje buvusi, ieškinio senaties apibrėžtį, iš dalies koreguotinas išaiškinant, kad pasibaigus ieškinio senaties terminui teisė kreiptis į DGK bei teismą ir pati asmens subjektinė teisė išlieka, išnyksta tik teisė į valstybės prievarta užtikrinamą pažeistos teisės gynybą.

33.       DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas kreiptis į DGK su prašymu išnagrinėti individualų darbo ginčą dėl teisės. Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 289 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 26 įstatymo Nr. XI-2127, įsigaliojusio 2013 m. sausio 1 d., redakcija), kurioje taip pat buvo nustatytas trijų mėnesių terminas kreiptis į DGK su prašymu nagrinėti individualų darbo ginčą bei įtvirtinta galimybė ir pagrindas jį atnaujinti DGK sprendimu, yra konstatavęs, kad pastarojoje teisės normoje nustatytas trijų mėnesių prašymo nagrinėti individualų darbo ginčą DGK pateikimo terminas yra procedūrinis terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 29d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016, 28 punktas). Atsižvelgiant į teisinio reglamentavimo, įtvirtinto galiojančio DK normose ir iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK normose, tapatumą ir pasikeitimus, reikšmingus sprendžiant dėl DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino rūšies (pobūdžio), spręstina, kad nurodyta kasacinio teismo praktika išlieka aktuali ir kvalifikuojant DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Šis terminas skirtas darbo santykių dalyviams, kurie mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jų teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, kreiptis į DGK su prašymu išnagrinėti individualų darbo ginčą dėl teisės. Jis siejamas su veiksmų atlikimu ne teisme, o neteisminėje institucijoje – DGK, gali būti šios atnaujintas. Šio termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės, pavyzdžiui, teisės gauti žalos atlyginimą, pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą, o lemia teisės atlikti procedūrinį veiksmą išnykimą, t. y. asmens procedūrinė subjektinė teisė pasibaigia. Jam (terminui) pasibaigus ir jo neatnaujinus individualus darbo ginčas dėl teisės negali būti nagrinėjamas iš esmės DGK, tačiau darbo ginčo šalis pagal DK 220 straipsnio 2 dalį, 231 straipsnio 1 dalį turi teisę per vieno mėnesio nuo DGK sprendimo priėmimo dienos terminą pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, t. y. perkelti individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į DGK, nagrinėjimą į teismą. Dėl to konstatuotina, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procedūrinis terminas (DK 5, 16 straipsniai), kuriam tiek, kiek procedūrinių terminų taikymo nereglamentuoja DK normos, pagal įstatymo analogiją taikomos CPK VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus DK ir kitų įstatymų nustatytas išimtis (DK 4, 5 straipsniai, 16 straipsnio 1, 2 dalys, CPK 3 straipsnio 7 dalis).

34.       DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas pareikšti ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme. Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 296 straipsnį (2012 m. birželio 26 įstatymo Nr. XI-2127, įsigaliojusio 2013 m. sausio 1 d., redakcija), kurioje taip pat buvo nustatytas vieno mėnesio terminas pareikšti ieškinį teisme individualaus darbo ginčo šalims, nesutinkančioms su DGK sprendimu, yra konstatavęs, kad pastarojoje teisės normoje nustatytas mėnesio terminas individualaus darbo ginčo šalims, nesutinkančioms su DGK sprendimu, pareikšti ieškinį teisme yra procesinis terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-426-701/2015; 2016 m. kovo 29d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016, 29 punktas). Atsižvelgiant į teisinio reglamentavimo, įtvirtinto galiojančio DK normose ir iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK normose, tapatumą ir pasikeitimus, reikšmingus sprendžiant dėl DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino rūšies (pobūdžio), spręstina, kad nurodyta kasacinio teismo praktika išlieka aktuali ir kvalifikuojant DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą. Šis terminas skirtas darbo ginčo šaliai, nesutinkančiai su DGK sprendimu, taip pat DGK priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, pareikšti ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme. Jis siejamas su veiksmų atlikimu teisme. Aptariamas terminas yra universalus ir nėra siejamas su konkretaus materialiojo teisinio reikalavimo rūšimi. Aplinkybė, kad individualus darbo ginčas dėl teisės, išnagrinėtas DGK, yra perkeliamas nagrinėti į teismą, neturi įtakos pareikšto materialiojo teisinio reikalavimo rūšiai. Šį terminą kvalifikavus kaip ieškinio senaties terminą, tektų pripažinti egzistuojant teisiškai negalimą situaciją, jog vienam ir tam pačiam materialiajam teisiniam reikalavimui, pavyzdžiui, dėl žalos atlyginimo priteisimo, DK yra nustatyti du skirtingi ieškinio senaties terminai – bendrasis trejų metų terminas pagal DK 15 straipsnio 2 dalį ir mėnesio terminas pagal DK 231 straipsnio 1 dalį, nes darbdavio reikalavimui priteisti iš darbuotojo žalos atlyginimą pareikšti taikytinas bendrasis DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Aptariamo termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą, o lemia teisės atlikti procesinį veiksmą – pateikti teismui ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo  išnykimą, t. y. asmens procesinė subjektinė teisė pasibaigia. Dėl to konstatuotina, kad DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas yra procesinis terminas (DK 5, 16 straipsniai), kuriam taikomos CPK VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus DK ir kitų įstatymų nustatytas išimtis (DK 5 straipsniai, 16 straipsnio 1 dalis). Procesinius terminus teismas taiko ex officio (pagal pareigas), nepriklausomai nuo šalių valios.

35.       Tai konstatavus, taip pat konstatuotina, kad aptarti DK 220 straipsnio 1 dalyje, DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai nėra ieškinio senaties terminai, todėl dėl jų netaikomos CK pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus „Ieškinio senatis“ (CK 1.124–1.135 straipsniai) normos.

36.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, nėra saistomas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų kaip precedentų, jis gali formuoti kitokius precedentus, o šie privalomi visiems teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019, 36 punktas). Dėl to konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas nėra saistomas šioje byloje priimtos Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria buvo panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. nutartis ir ieškinio priėmimo klausimas perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodant, jog ieškinio padavimo teismui terminas yra senaties terminas (CK 1.124 straipsnis) ir jis pagal bendras ieškinio senaties taikymo taisykles taikomas tik esant atsakovo prašymui (CK 1.126 straipsnio 1, 2 dalys), t. y. išnagrinėjus ginčą, o ne ieškinio priėmimo stadijoje.

37.       Pažymėtina, kad DK 216 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo ginčus dėl teisės nagrinėjančius organus, nustatyta, kad: darbo ginčus dėl teisės nagrinėja darbo ginčų komisija ir teismas (1 dalis); darbo ginčai dėl teisės gali būti nagrinėjami komerciniame arbitraže pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymą, jeigu dėl tokio nagrinėjimo sutaria darbo ginčo šalys vėliau, negu kilo ginčas (2 dalis). Šiame bei DK 220 straipsniuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas reiškia, kad jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos tam tikro individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo (sprendimo) tvarkos ir darbo ginčo šalys nėra sutarusios dėl jo nagrinėjimo komerciniame arbitraže, tokio darbo ginčo nagrinėjimui (sprendimui) yra nustatyta privaloma išankstinė nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarka, jo nagrinėjimas (sprendimas) priskiriamas DGK kompetencijai ir dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo darbo ginčo šalis turi kreiptis į DGK, pateikdama prašymą išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės. Gavus tokį darbo ginčo šalies prašymą, fakto ir teisės klausimų, be kita ko, susijusių su DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytu trijų mėnesių kreipimosi terminu, išsprendimas priklauso DGK kompetencijai.

38.       DK 231 straipsnio, reglamentuojančio darbo ginčo nagrinėjimą teisme, 4 dalyje nustatyta, jog darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Tai reiškia, jog teismas, gavęs darbo ginčo šalies ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta. Taigi, teismas netikrina ir neperžiūri DGK sprendimo ir DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių kreipimosi termino aspektais. Šio procedūrinio termino (ne)pasibaigimo iki kreipiantis į DGK ir jo (ne)atnaujinimo DGK sprendimu klausimai neturi teisinės reikšmės ieškinio dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į DGK, priėmimui ir nagrinėjimui teisme. 

39.       Gavus darbo ginčo šalies ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, teismui būtina išsiaiškinti, ar buvo laikytasi privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarkos, nes jos laikymasis yra teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos prielaida, teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamo įgyvendinimo sąlygas priimdamas ieškinį teismas privalo aiškintis ex officio. Nustatęs, kad asmuo kreipėsi į teismą nesilaikydamas privalomos ginčo išankstinės nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarkos ir ja dar galima pasinaudoti, teismas atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu arba, jeigu civilinė byla jau yra iškelta, palieka jį nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu ir išaiškina ieškovui teisę pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka (CPK 137 straipsnio 3 dalis, 297 straipsnio 1 dalis, 412 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu nustatęs, kad šios tvarkos nesilaikyta ir ja jau negalima pasinaudoti, teismas atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu arba, jeigu civilinė byla jau yra iškelta, ją nutraukia CPK 293 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu.

40.       Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė 2018 m. liepos 31 d. kreipėsi į DGK su prašymu priteisti iš atsakovo 2541,36 Eur žalos atlyginimo, prašyme, be kita ko, nurodė, kad jos teisių pažeidimas jai tapo aiškus 2018 m. birželio 4 d. ir nuo šios dienos skaičiuotinas kreipimosi į DGK terminas. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą, kaip paduotą praleidus DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių kreipimosi į DGK terminą. Komisijos sprendime konstatuota, kad ieškovė apie savo galimai pažeistą teisę turėjo žinoti jau 2017 m. spalio 27 d., taip pat nurodyta, jog ieškovei išaiškinta, kad atsisakymas nagrinėti prašymą dėl nurodytos priežasties nepanaikina teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo ir laikoma, kad šalis pasinaudojo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka.

41.       Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta šios nutarties 40 punkte, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylos atveju teismai pagrįstai nekonstatavo, jog ieškovė kreipėsi į teismą nesilaikydama privalomos ginčo išankstinės nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarkos. Priešingas traktavimas prieštarautų DK 5 straipsniui, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams.

42.       Gavus darbo ginčo šalies ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo ir prašymą atnaujinti praleistą DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, teismui visų pirma būtina išspręsti šio procesinio termino atnaujinimo klausimą. Kaip jau minėta, šis praleistas terminas teismo gali būti atnaujintas, jeigu nurodytas termino praleidimo priežastis teismas pripažįsta svarbiomis (DK 231 straipsnio 2 dalis). Nustatęs, kad yra pagrindas tenkinti prašymą (pareiškimą) dėl praleisto termino atnaujinimo ir atnaujinti praleistą procesinį terminą, teismas atnaujina terminą, priimdamas rezoliuciją (CPK 78 straipsnio 5 dalis). Išsprendęs termino atnaujinimo klausimą, teismas paprastai iš karto nusprendžia ir dėl ieškinio priėmimo. Tuo tarpu nustatęs, kad pagrindo tenkinti prašymą (pareiškimą) dėl praleisto termino atnaujinimo ir atnaujinti praleistą procesinį terminą nėra, teismas priima motyvuotą nutartį, kuria atmeta prašymą (pareiškimą) dėl praleisto termino atnaujinimo (CPK 78 straipsnio 5 dalis). Atmesdamas prašymą (pareiškimą) dėl praleisto DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyto procesinio termino atnaujinimo, teismas paprastai ta pačia nutartimi atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Toks ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso nustatyta tvarka, nes vertinama, kad ieškinį pateikęs asmuo neturi suinteresuotumo – savarankiško teisinio intereso ir poreikio jį ginti (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Jeigu civilinė byla jau yra iškelta, tai teismas, atmesdamas prašymą (pareiškimą) dėl praleisto termino atnaujinimo, bylą nutraukia CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu.

43.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas aptariamų DK 220 straipsnio 1 dalyje, 231 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų nepagrįstai nekvalifikavo kaip ieškinio senaties terminų, nepagrįstai eliminavo atsakovo galimybę pasinaudoti CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise, nepagrįstai nesprendė dėl aptariamo DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo ir nepagrįstai nagrinėjo bylą šiam terminui esant neatnaujintam.

44.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai dėl aptariamų DK nustatytų terminų kvalifikavimo yra prieštaringi, nes, viena vertus, apeliacinės instancijos teismas nurodė sutinkąs su apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje ir 231 straipsnyje įtvirtinti terminai yra procedūriniai, kita vertus, konstatavo, jog DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procesinis. Konstatuotina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą netinkamai kvalifikavo kaip procedūrinį terminą, o DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą kaip procesinį. Tačiau spręstina, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog toks netinkamas teisės taikymas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Dėl to šiame punkte konstatuotas netinkamas teisės taikymas apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindas naikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

 

Dėl praleisto DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyto procesinio termino (ne)atnaujinimo nagrinėjamoje byloje

 

45.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl procesinių terminų atnaujinimo, yra nurodęs, kad praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2006). Ar termino praleidimo priežastis yra svarbi, sprendžia teismas, atsižvelgdamas taip pat į tai, kad kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinta teisė į teisingą teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2007). Teismas įvertina pareiškėjo nurodomas subjektyvias termino praleidimo priežastis kartu su egzistavusiomis objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių visumos daroma išvada, ar iš tikrųjų egzistavo termino praleidimo svarbios priežastys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2008). Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2008; 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017 33 punktą).

46.       Šioje byloje nustatyta, kad aktualus DGK sprendimas, kuriuo atsisakyta nagrinėti ieškovės prašymą, yra priimtas 2018 m. rugsėjo 4 d. Taigi DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino pareikšti ieškinį teisme eiga ieškovei prasidėjo 2018 m. rugsėjo 5 d. ir baigėsi 2018 m. spalio 4 d. (DK 14 straipsnio 2, 3 dalys). Byloje nėra ginčo, kad ieškovė šioje byloje ieškinį teisme pareiškė praleidusi šį terminą, ji prašymą dėl ieškinio padavimo termino atnaujinimo bei ieškinį teismui pateikė 2018 m. spalio 29 d. Taigi sprendžiant ieškovės prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo visų pirma teismų turėjo būti tiriama ir nustatoma, ar laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. spalio 4 d. egzistavo aplinkybės, kurios kliudė ieškovei laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą pareikšti teisme ieškinį, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo ieškovės valios.

47.       Pirmosios instancijos teismas 2018 m. lapkričio 5 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl termino atnaujinimo, ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu ir grąžino jį padavusiam asmeniui konstatavęs, kad nėra teisinių prielaidų pripažinti, jog terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių; pasibaigus procesiniam terminui teisė atlikti procesinį veiksmą išnyko.

48.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 11 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad CPK 137 straipsnio 2 dalyje ar darbo ginčų nagrinėjimo ypatumus nustatančiame CPK XX skyriuje nėra nuostatų, įtvirtinančių, jog teismas privalo atsisakyti priimti ieškinį, jei yra praleistas kreipimosi į teismą terminas. Ieškinio padavimo teismui terminas yra senaties terminas (CK 1.124 straipsnis) ir jis pagal bendras ieškinio senaties taikymo taisykles taikomas tik esant atsakovo prašymui (CK 1.126 straipsnio 1, 2 dalys), t. y. išnagrinėjus ginčą, o ne ieškinio priėmimo stadijoje.

49.       Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gruodžio 17 d. rezoliucija ieškinį priėmė nagrinėti.

50.       Pirmosios instancijos teismas sprendimo dalyje, susijusioje su ieškovės prašymu atnaujinti DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytą praleistą procesinį terminą, konstatavo, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2017 m. spalio 27 d., o į DGK kreipėsi 2018 m. liepos 31 d., t. y. praleidusi DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Konstatavęs, kad ieškovė ieškinyje nenurodė jokių svarbių šio termino praleidimo priežasčių, o pasisakė tik apie procedūrinio termino kreiptis į teismą su ieškiniu po DGK 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo praleidimo priežastis, teismas nurodė, jog šių priežasčių, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino praleidimo, nesvarsto ir dėl jų nepasisako, nes tai, esant akivaizdžiai praleistam ieškinio senaties, o ne procesiniam procedūriniam terminui, neturi teisinės reikšmės. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodytos priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti beveik devynis mėnesius praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas konstatavo, kad ieškovės prašymas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą netenkintinas, o, esant nustatytoms aplinkybėms dėl ieškinio senaties termino praleidimo ir esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senatį, ieškinys atmestinas.

51.       Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nors rezoliucijos dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo pirmosios instancijos teismas ir nepriėmė, tačiau pirmosios instancijos teismo procesiniai veiksmai, t. y. ieškinio priėmimas, bylos nagrinėjimas, teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas, rodo, jog pirmosios instancijos teismas procesinio termino praleidimo priežastis pripažino svarbiomis ir jį atnaujino. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, įvertindamas nurodytas aplinkybes ir sutikdamas su ieškovės nurodytų termino praleidimo aplinkybių svarba, jis (teismas) plačiau dėl praleisto termino atnaujinimo bei termino praleidimo priežasčių svarbumo nepasisako.

52.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai teikia pagrindą padaryti išvadą, jog šis teismas apskritai atsisakė kaip neturinčias teisinės reikšmės tirti ir vertinti ieškovės nurodytas DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastis, teismas sprendė dėl kito – ieškinio senaties – termino, kuris apima kitą laikotarpį, praleidimo priežasčių, tuo tarpu aplinkybės, ar šiai bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. spalio 4 d. egzistavo aplinkybės, kurios kliudė ieškovei laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą pareikšti teisme ieškinį, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo ieškovės valios, pirmosios instancijos teismo nėra ištirtos, nustatytos ir įvertintos. Duomenys apie ieškovės prašymo atnaujinti praleistą procesinį terminą ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesą, turint omenyje ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartį bei pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, teikia pagrindą padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės prašyto atnaujinti procesinio termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis ir jo neatnaujino. Dėl to spręstina, kad priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl praleisto procesinio termino (ne)atnaujinimo ir su tuo susijusių teisinių padarinių, negalėjo kaip argumentu remtis tuo, kad esą pirmosios instancijos teismas procesinio termino praleidimo priežastis pripažino svarbiomis ir jį atnaujino, o turėjo pats tirti, nustatyti ir vertinti laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. spalio 4 d. egzistavusias aplinkybes, jų įtaką procesinio termino praleidimui ir svarbą, savo priimtame procesiniame sprendime išdėstydamas motyvuotas išvadas, jį pagrįsdamas faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 331 straipsnis), tačiau to nepadarė.

53.       Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl ieškovės prašymo atnaujinti praleistą procesinį terminą sprendė byloje nenustatęs šiam prašymui išspręsti reikšmingų aplinkybių ir nedisponuodamas galimybe įvertinti jų svarbą. Skundžiamo sprendimo dalis, susijusi su praleisto procesinio termino atnaujinimu, nėra tinkamai motyvuota.

54.       Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 231 straipsnio 2 dalį. Tai yra pagrindas naikinti skundžiamą sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Jį panaikinus byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

 

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

 

55.       Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas jam nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą, pinigų priėmimo kvitui suteikė išskirtinę svarbą, pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintus įrodymų vertinimo principus jo (atsakovo) įrodinėjimą vertindamas kaip nereikšmingą.

56.       Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis).

57.       Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Teismas įrodymus vertina kaip visumą, neteikdamas nė vienam įrodymui prioriteto (išskyrus prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymus – CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, 64 punktas). Pagal įrodymų vertinimo taisykles nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010).

58.       Atsakovo kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas jam nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą, skunde motyvuojamas tuo, jog teismas pinigų priėmimo kvitą vertino kaip itin reikšmingą įrodymą ir nurodė, jog šį įrodymą atsakovas galėjo paneigti ne liudytojų parodymais, o tik kitu rašytiniu įrodymu. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą vertina kaip nepagrįstą.

59.       Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Būtent šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodyta, kad atsakovas privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo atsikirtimus. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti kvalifikuojama kaip netinkamas įrodinėjimo naštos paskirstymas.

60.       Dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama apie netinkamą įrodymų vertinimą ir CPK 185 straipsnio nuostatų pažeidimą, pažymėtina, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalys, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnis, CPK 21 straipsnis). Niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Dėl to teisėjų kolegija, naikindama apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir bylą perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, detaliau nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama apie netinkamą įrodymų vertinimą ir CPK 185 straipsnio nuostatų pažeidimą. Nagrinėdamas bylos dalį iš naujo, apeliacinės instancijos teismas pagal CPK įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles turi iš naujo nagrinėti ir įvertinti įrodymus bei konstatuoti nustatytas faktines bylos aplinkybes.

61.       Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir skundžiamo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

62.       Kasacinis teismas patyrė 8,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai šių, kaip ir kitų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas išspręstinas iš naujo išnagrinėjus bylą.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                              Antanas Simniškis 

 

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         Algirdas Taminskas 

 

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          Vincas Verseckas

 

 

 


Paminėta tekste:
  • DK
  • DK 220 str. Garantijos ir kompensacijos tarnybinių komandiruočių atveju
  • CPK
  • DK 231 str. Specialūs teisės aktai, reglamentuojantys darbo drausmę
  • CPK 137 str. Ieškinio priėmimas
  • CK
  • DK 15 str. Darbuotojas
  • CK1 1.131 str. Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės
  • CPK 78 str. Procesinių terminų atnaujinimas
  • DK 289 str. Darbo ginčų komisijos įgaliojimai
  • DK 16 str. Darbdavys
  • 3K-7-426-701/2015
  • DK 27 str. Ieškinio senatis
  • 3K-3-174-701/2016
  • CPK 3 str. Bylų nagrinėjimas pagal galiojančią teisę
  • e3K-3-286-313/2019
  • CK1 1.124 str. Ieškinio senaties samprata
  • CK1 1.126 str. Ieškinio senaties taikymas
  • CPK 296 str. Pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindai
  • DK 5 str. Darbo įstatymų taikymo sritis
  • CPK 5 str. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos
  • CPK 293 str. Bylos nutraukimo pagrindai
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • 3K-3-510/2006
  • 3K-3-399/2007
  • 3K-3-253/2008
  • 3K-3-272-701/2017
  • DK 14 str. Darbdavių darbinis teisnumas ir veiksnumas
  • CPK 182 str. Atleidimas nuo įrodinėjimo
  • 3K-3-87-969/2017
  • 3K-3-229-916/2017
  • CPK 197 str. Rašytiniai įrodymai
  • 3K-3-253/2010
  • e3K-3-359-701/2019
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • CPK 12 str. Rungimosi principas
  • CPK 21 str. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas