Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-07-05][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-231-695-2019].docx
Bylos nr.: 3K-3-231-695/2019
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 191008196 atsakovas
LR Valstybė, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos 188604955 atsakovas
LR Valstybė, atstovaujama LR Generalinės prokuratūros 288603320 atsakovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6.10.5.2. Deliktinė atsakomybė
2.6.10.5.2. Deliktinė atsakomybė
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.4. Bylos, susijusios su deliktine atsakomybe
2.2.4.4.4. dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
2.6.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys
2.6.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys
2.6.10.5.2.5. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
2.6.10.5.2.5. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
2.6. Prievolių teisė
2.6. Prievolių teisė
2.2.4.7. Bylos dėl neturtinės žalos atlyginimo
2.6.10. Civilinė atsakomybė
2.6.10. Civilinė atsakomybė

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. 3K-3-231-695/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03402-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.5

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. liepos 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. J. ir K. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. J. ir K. J. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmus, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovai prašė priteisti iš atsakovės 1216,40 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

3.       Ieškovai nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo 23 d. jie buvo įtariami ir kaltinami nusikalstamos veikos, nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, o ieškovas ir nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Ieškovei laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės į gaunamą motinystės pašalpą apribojimas. Ieškovams buvo taikytos ir kitos kardomosios bei procesinės prievartos priemonės, t. y. rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2012 m. birželio 1 d. laikinai apribotos ieškovų nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-492-738/2013 ieškovai buvo išteisinti dėl visų inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Šis išteisinamasis nuosprendis paliktas galioti. Ieškovų nuomone, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas ir vykdomas, kardomosios ir procesinės prievartos priemonės taikomos nepagrįstai. Ieškovai nurodė, kad dėl to jie patyrė turtinę žalą (turėjo išlaidų advokato pagalbai apmokėti) ir neturtinę žalą (patyrė emocinį šoką, nerimą, stresą, psichologinių išgyvenimų, nepasitikėjimą teisėsaugos institucijomis), ir prašė priteisti iš atsakovės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

4.       Kauno apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5.       Teismas nustatė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje 2009 m. rugsėjo 25 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 65-2-00040-09 pagal požymius nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje („Sukčiavimas) ir BK 222 straipsnio 1 dalyje („Apgaulingas apskaitos tvarkymas), padarymo. Ikiteisminis tyrimas pradėtas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus gavus pranešimą, kad ieškovei galimai nepagrįstai padidintas darbo užmokestis 2008 m. II ir III ketvirčiais, turint tikslą įgyti teisę į didelės vertės motinystės pašalpą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos. 2010 m. liepos mėn. ieškovui įtarimai buvo pareikšti dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje („Sukčiavimas), BK 222 straipsnio 1 dalyje („Apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir BK 300 straipsnio 1 dalyje („Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), padarymo. 2010 m. liepos mėn. ieškovei įtarimai buvo pareikšti dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje („Sukčiavimas) ir BK 300 straipsnio 1 dalyje („Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), padarymo. 2012 m. kovo 16 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti teismui.

6.       Teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-492-738/2013, kuriuo nusprendė: išteisinti ieškovą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, kaip nepadariusį veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; išteisinti ieškovę pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, kaip nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-608-478/2013 Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274/2014 panaikino Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 5 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-22-493/2015 Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmetė.

7.       Ieškovai, prašydami priteisti turtinę ir neturtinę žalą, nurodė, kad baudžiamasis procesas jų atžvilgiu truko pernelyg ilgai, t. y. daugiau nei 5 metus.

8.       Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo už per ilgai užsitęsusį baudžiamąjį procesą, turi būti vertinama bylos trukmę lemiančių aplinkybių visuma, siekiant nustatyti ne proceso trukmės ilgumą paprastai, bet jos pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009; kt.). 

9.       Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas ieškovų atžvilgiu truko apie 1 metus ir 7 mėnesius (nuo įtarimų jiems pareiškimo), baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme – 2 metus ir 11 mėnesių (nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo). Bendrai baudžiamasis procesas nuo pranešimo ieškovams apie įtarimus įteikimo iki galutinio teismo sprendimo priėmimo truko apie 4 metus ir 6 mėnesius.

10.       Teismas sutiko su ieškovais, jog 4 metai ir 6 mėnesiai yra ilgas laiko tarpas, galėjęs sukelti neigiamų emocijų, tam tikrų išgyvenimų, tačiau, teismo vertinimu, šis laikotarpis, per kurį buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, bylos nagrinėjimas pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, negali būti pripažįstamas kaip aiškiai per ilgas ar ištęstas, kad būtų galima konstatuoti ieškovų teisių pažeidimą dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso. Šią išvadą teismas padarė, įvertindamas tai, kad: pirma, visas procesas buvo intensyvus, nenustatyta laikotarpių, kuriais baudžiamoji byla nebuvo tiriama, nagrinėjama ar nepagrįstai buvo delsiama ją tirti ar nagrinėti teismo posėdyje. Tai, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo vilkinamas, yra konstatuota ir Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartyje Nr. 1S-225-175/2011; antra, teismo vertinimu, baudžiamoji byla buvo sudėtinga. Kaip teisingai pažymėjo atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atstovas, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dviejų įtariamųjų atžvilgiu, buvo tiriamos 9 nusikalstamos veikos (dėl sukčiavimo, dokumentų klastojimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo), atlikta 18 apklausų, 3 objektų tyrimai ir daug kitų procesinių veiksmų; trečia, baudžiamoji byla, teismo vertinimu, buvo sudėtinga ir dėl didelės apimties (22 tomai ikiteisminio tyrimo medžiagos). Surinktos medžiagos apimtis taip pat neabejotinai lėmė ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo trukmę; ketvirta, nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo trukmei įtakos turėjo ir pačių ieškovų veiksmai (ne iš karto pavyko įteikti ieškovams pranešimus apie įtarimus; jie vengdavo atvykti į apklausas; įteikus pranešimus apie įtarimus atsisakė duoti parodymus; nepateikdavo iš karto visų tyrimui reikšmingų dokumentų; ieškovų pateiktiems skundams nagrinėti bylos medžiaga buvo siunčiama į teismus, todėl tuo laikotarpiu atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų nebuvo galimybės). Šios aplinkybės yra konstatuotos ir Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartyje Nr. 1S-225-175/2011, kurioje buvo sprendžiamas ieškovų skundas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės; penkta, nustatyta, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme trukmei įtakos turėjo ne tik rašytinių įrodymų kiekis, būtinybė apklausti daug liudytojų, bet ir tai, kad vienas teisiamasis posėdis (2012 m. liepos 2 d.) buvo atidėtas ieškovo prašymu, neatvykus gynėjui; kitas (2012 m. spalio 18 d.) teisiamasis posėdis buvo atidėtas taip pat ieškovo prašymu, suteikiant galimybę ieškovams pasirūpinti kitu gynėju; du teisiamieji posėdžiai (2012 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. vasario 15 d.) buvo atidėti tenkinant ieškovų gynėjo prašymus.

11.       Atsižvelgdamas į nurodytas ir nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti nei tai, kad procesas, vertinamas kaip jo stadijų visuma, truko neprotingai ilgą laiką, nei tai, kad procesas nustatytą laiką truko dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, sąmoningo ir nepagrįsto proceso vilkinimo, todėl ieškovų nurodyti argumentai dėl proceso pernelyg ilgos trukmės atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniai).

12.       Ieškovų nuomone, jiems nepagrįstai buvo taikytos šios kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Šie apribojimai, kaip nurodė ieškovai, suvaržė jų judėjimo laisvę, apsunkino ieškovo darbo galimybes.

13.       Teismas nustatė, kad Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2010 m. liepos 26 d. nutarimu ieškovui buvo skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2012 m. vasario 17 d. nutarimu ieškovui buvo skirta kita kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Nustatyta tokia registracijos policijos įstaigoje tvarka: registruotis kiekvieną antradienį nuo 8 val. iki 17 val. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariate. Šį nutarimą ieškovas apskundė. Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2012 m. kovo 1 d. nutarimu ieškovo skundas buvo atmestas. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2012 m. vasario 17 d. nutarimu ieškovei buvo skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2012 m. vasario 17 d. nutarimu ieškovei buvo skirta kita kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Nustatyta tokia registracijos policijos įstaigoje tvarka: registruotis kiekvieną antradienį nuo 8 val. iki 17 val. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariate. Ieškovė apskundė jai paskirtas kardomąsias priemones. Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2012 m. kovo 1 d. nutarimu skundas buvo atmestas. Ieškovės skundas dėl paskirtų kardomųjų priemonių buvo atmestas ir Kauno rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2012 m. kovo 19 d. nutarimu. Ieškovams paskirti įpareigojimai periodiškai registruotis policijos įstaigoje buvo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi, priimta 2012 m. birželio 25 d. Minėta nutartimi ieškovams buvo palikti galioti rašytiniai pasižadėjimai neišvykti. Rašytiniai pasižadėjimai neišvykti panaikinti įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžiui, priimtam baudžiamojoje byloje Nr. 1-492-738/2013.

14.       Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 119 straipsnis nustato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis).

15.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju kardomosios priemonės (rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje) ieškovams buvo pritaikytoms atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, siekiant užtikrinti įtariamųjų dalyvavimą procese. Bylos nagrinėjimo teisme metu viena kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – buvo panaikinta. Vertinant ieškovams parinktas ir paskirtas kardomąsias priemones, pažymėtina, kad ieškovams buvo paskirtos švelniausios ir savo pobūdžiu mažiausiai teises varžančios priemonės. Pažymėtina ir tai, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra rašytinis įtariamojo įsipareigojimas neišvykti iš Lietuvos Respublikos, nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro arba teismo leidimo (BPK 136 straipsnio 1 dalis). Ieškovė, kaip nurodė teismo posėdžio metu, yra įgijusi teisinį išsilavinimą, todėl neabejotina, kad žinojo ir suprato, jog norint ar esant būtinybei išvykti reikėjo tiesiog gauti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo leidimą. Ieškovai buvo pateikę teismui prašymą išvykti į užsienį. 2012 m. birželio 22 d. teismo posėdžio metu prokuroras nurodė, kad iš esmės tokiam ieškovų prašymui neprieštarauja, tačiau ieškovai turėtų prašymą sukonkretinti, nurodydami konkrečias datas, kada ketina išvykti į užsienį. Teismas nenustatė nei tai, kad ieškovai teismui pateikė patikslintą prašymą (su konkrečiomis išvykimo datomis, valstybe, kitais duomenimis), nei tai, kad teismas ieškovų patikslintą prašymą atmetė. Be to, ieškovai nepateikė jokių kelionės įrodymų (kelialapių, bilietų), patvirtinančių egzistavus realų ketinimą išvykti į užsienį atostogauti. Ieškovai taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad pritaikytos kardomosios priemonės apribojo ieškovo darbo galimybes ar pažeidė kitas jų teises (CPK 178, 185 straipsniai).

16.       Ieškovų teigimu, jiems neteisėtai ir nepagrįstai taikyti laikini nuosavybės teisių apribojimai.

17.       BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras nutarimu gali laikinai apriboti nuosavybės teises trims asmenų grupėms: 1) įtariamajam; 2) pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui; 3) fiziniam asmeniui, kuris turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą. Taigi, procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas – gali būti taikoma ne tik įtariamajam, bet ir kitiems fiziniams asmenims, kurie materialiai atsakingi už įtariamojo veiksmus ar kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą. Pažymėtina ir tai, kad, skiriant kardomąsias bei procesines prievartos priemones, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o sprendžiama, ar yra pakankamas pagrindas taikyti vienokio ar kitokio pobūdžio procesinę priemonę. Be to, BPK 116 straipsnyje nustatyta, kad proceso metu ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį.

18.       Teismas nustatė, kad Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorė 2010 m. birželio 1 d. priėmė nutarimą laikinai apriboti ieškovės nuosavybės teisę į gaunamą motinystės pašalpą už vaiko iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpį. Šiuo nutarimu ieškovei buvo nustatytas dalinis nuosavybės teisės apribojimas, t. y. ieškovei buvo leidžiama mokėti motinystės (tėvystės) pašalpą, apskaičiuotą pagal vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalį. Laikinas nuosavybės teisės į motinystės pašalpą apribojimas buvo pratęstas iki 2012 m. birželio 1 d.

19.       Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorė 2011 m. birželio 2 d. priėmė nutarimą, kuriuo laikinai apribojo ieškovės nuosavybės teisę į jai priklausantį turtą – žemės sklypą ir gyvenamąjį namą. Nustatytas nuosavybės teisės apribojimas – draudimas disponuoti turtu. Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorė 2011 m. birželio 2 d. priėmė nutarimą, kuriuo laikinai apribojo ieškovo nuosavybės teisę į jam priklausantį turtą – žemės sklypą ir gyvenamąjį namą. Nustatytas nuosavybės teisių apribojimas – draudimas disponuoti turtu. Taikyto laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo pratęstas iki 2012 m. birželio 2 d. Bylą perdavus nagrinėti į teismą, Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorė pateikė prašymą laikinai, t. y. šešių mėnesių laikotarpiui, apriboti ieškovų nuosavybės teises į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, uždraudžiant jais disponuoti. Kauno miesto aplinkybės teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartimi tenkino minėtą prašymą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo.

20.       Teismo vertinimu, Kauno rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nutartys, kuriomis buvo patikrintas Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimų teisėtumas ir pagrįstumas, taip pat kita baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 medžiaga patvirtina, kad Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorė turėjo pagrindą ieškovams taikyti laikinus nuosavybės teisės į motinystės pašalpą ir į nekilnojamąjį turtą apribojimus. Šias išvadas teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad: pirma, ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-492-738/2013 buvo pradėtas gavus informaciją iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus dėl galimai nusikalstamu būdu gautų ir pasisavintų lėšų (motinystės pašalpos). Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl nusikaltimo, nurodyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, kuris priskirtas prie apysunkių nusikaltimų finansų sistemai, ir nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, kuris priskirtas prie sunkių tyčinių nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. Taigi, pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariant, kad ieškovė galimai turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą (motinystės pašalpas), neabejotinai suteikė prokurorui pagrindą taikyti laikinus nuosavybės teisės apribojimus; antra, Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorei priimant nutarimus dėl laikinų nuosavybės teisių apribojimų tiek į ieškovės gaunamą motinystės pašalpą, tiek į ieškovų turimą nekilnojamąjį turtą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius buvo pateikęs baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį ir buvo pripažintas civiliniu ieškovu. Pradinio civilinio ieškinio (pareikšto 2010 m. sausio 6 d.) suma buvo 161 506,51 Lt, vėliau civilinio ieškinio suma padidinta iki 206 478,24 Lt. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2010 m. gegužės 25 d. civiliniame ieškinyje buvo pateikęs prašymą taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Teismas sprendė, kad ta aplinkybė, jog atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pareikštas civilinis ieškinys, prokurorui suteikė ne tik teisę, bet ir pareigą imtis priemonių surasti turtą civiliniam ieškiniui užtikrinti ir laikinai apriboti nuosavybės teises į jį; trečia, teismo vertinimu, Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorė, priimdama nutarimus dėl laikinų nuosavybės teisių apribojimų, atsižvelgdama į didelę civilinio ieškinio sumą, pagrįstai padarė išvadą, kad, netaikant apribojimų, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas galėjo būti pasunkintas ar pasidaryti neįmanomas. Taigi, visos nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, sudarė pagrindą ieškovams taikyti laikinus nuosavybės teisės apribojimus. Teismas konstatavo, kad ieškovai bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimai laikinai apriboti nuosavybės teises, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį dėl galimai valstybės biudžetui padarytos žalos, be to, siekiant užkardyti tolesnį valstybės biudžeto lėšų galimai neteisėtą naudojimą laikinai apribojant nuosavybės teises, priimti nesant BPK nustatytų pagrindų ar pažeidžiant BPK normas (CPK 178, 185 straipsniai).

21.       Be to, teismas atmetė ieškovų argumentus, kad dėl taikytų apribojimų jie negalėjo išnuomoti nekilnojamojo turto ir gauti pajamų. Patys ieškovai teismo posėdžio metu nurodė, kad galiojant laikiniems nuosavybės teisės apribojimams jie konkrečių klientų, norinčių ir pageidaujančių išsinuomoti turtą, neturėjo. Ieškovei taikytas apribojimas į motinystės pašalpas, teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareikštus įtarimus, nusikaltimų pobūdį bei įvertinus tai, kad ieškovei buvo apribota nuosavybės teisė ne į visą, o tik į dalį motinystės pašalpos, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareigūnų veiksmai, priimant sprendimus taikyti laikinus nuosavybės teisių apribojimus ar sprendžiant klausimus dėl jų pratęsimo, buvo neteisėti (CPK 178, 185 straipsniai).

22.       Teismas sprendė, kad ieškovams taikyti laikini nuosavybės teis apribojimai buvo teisėti ir pagrįsti. Šie apribojimai buvo taikyti tiek siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, kuris buvo pareikštas priimant sprendimus dėl laikinų nuosavybės teisių apribojimo, tiek siekiant užtikrinti galimai nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turto konfiskavimą (CPK 178, 185 straipsniai). 

23.       Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėtos ir nepagrįstos todėl, kad dėl ieškovų buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 5 d. nutartyje konstatavo, kad byloje nėra patikimų įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių faktą, kad ieškovė ieškovo ūkyje darbo funkcijas vykdė realiai, tačiau nėra ir pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą teigti, kad ieškovė buvo įdarbinta fiktyviai, turint tikslą gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokas. Pažymėjo, kad, ištyrus įrodymus, byloje esančių prieštaravimų pašalinti nepavyko. Kauno apygardos teismas, remdamasis principu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, konstatavo, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau, nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime ieškovams nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai. Tai, teismo vertinimu, patvirtina ne tik faktą, kad ieškovai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo pagrįstai įtariami ir kaltinami, jog galėjo padaryti nusikalstamas veikas ar dalyvauti jas padarant, bet ir faktą, kad esamoje situacijoje, siekiant įgyvendinti BPK nurodytus tikslus, buvo būtina taikyti ieškovų ginčijamas procesines prievartos priemones (CPK 178, 185 straipsniai).

24.       Teismas sprendė, kad byloje neįrodyti valstybės institucijų pareigūnų neteisėti veiksmai, su kuriais siejamas turtinės ir neturtinės žalos atsiradimas, todėl ieškovų patikslintas ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas (CPK 178, 185 straipsniai).

25.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 7 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

26.       Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms. Kolegija nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad procesinės prievartos priemonės buvo akivaizdžiai neteisėtos, savavališkos, priimtos šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.

27.       Kolegija, vertindama nuosavybės teisės į ieškovams priklausantį nekilnojamąjį turtą apribojimų pagrįstumą, nurodė, kad nuosavybės teisė buvo apribota tik iš dalies – palikta teisė valdyti turtą ir juo naudotis, atimant teisę tik juo disponuoti. Kolegija sprendė, kad taikyti apribojimai buvo pateisinama priemonė siekiant užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl didesnės vertės turto, nei baudžiamojoje byloje buvo pareikštas civilinis ieškinys, suvaržymo kaip nepagrįstus jokiais konkrečiais duomenimis (CPK 178 straipsnis), be to, pažymėjo ir tai, kad vidutinė turto rinkos vertė nuolat kinta.

28.       Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ikiteisminis tyrimas, kuris ieškovų atžvilgiu truko 1 metus ir 7 mėnesius, atsižvelgiant į bylos apimtį ir sudėtingumą, nelaikytinas nepateisinamai ilgu, nes jokių delsimo laikotarpių (visiško neveikimo) iš bylos medžiagos nenustatyta. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pakankamai intensyvus, tyrimo veiksmai buvo atliekami ir duomenys įtariamųjų kaltei pagrįsti buvo renkami viso ikiteisminio tyrimo metu, nusikalstamų veikų padarymu buvo įtariami du asmenys, be to, įtariama dėl finansinių nusikaltimų, kurie pripažintini kaip sudėtingi tyrimo ir išaiškinimo prasme. Kolegija atkreipė dėmesys ir į tai, kad nors ieškovai nurodė, jog ikiteisminis tyrimas ir visas baudžiamasis procesas vyko nepateisinamai ilgai, tačiau nepateikė konkrečių įrodymų ir paaiškinimų, kokie konkrečiai veiksmai buvo atlikti netinkamai ar ne laiku.

29.       Kolegija nurodė, kad teisminis nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užtruko 1 metus, o apeliacinis procesas (du kartus) ir kasacinis procesas truko 1 metus ir 11 mėnesius. Kolegija atkreipė dėmesys į tas aplinkybes, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėta du kartus, kasaciniam teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo. Abu kartus buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklausti liudytojai. Be to, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, dalis teisiamųjų posėdžių neįvyko dėl pačių ieškovų ir jų gynėjų teiktų prašymų (2012 m. liepos 2 d., 2012 m. spalio 18 d., 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. vasario 15 d.). Kolegija nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, jeigu procesinius delsimus daugiausia arba visa apimtimi sukėlė pareiškėjas, valstybė paprastai nelaikoma atsakinga už ilgą procesą, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo nenustatoma (pvz., 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Beržinis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20508/08).

30.       Proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatavo, kad, atsižvelgiant į bendrą proceso ir atskirų stadijų trukmę, procesinių delsimų nebuvimą, priežastis, dėl kurių buvo pratęsiamas ikiteisminio tyrimo terminas, atidėti teismo posėdžiai (liudytojų apklausos, gynėjo nedalyvavimas), byloje įmanomai trumpiausio laiko reikalavimas nebuvo pažeistas. Kolegija sprendė, kad baudžiamasis procesas nebuvo vilkinamas: tiek tyrimo institucijose, tiek teisme byla buvo išnagrinėta per optimalų laiką, kiek tai leido bylos sudėtingumas, procesas užsitęsė dėl sudėtingo bylos dalyko.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

31.       Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 7 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

31.1.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnį, reglamentuojantį valstybės civilinę atsakomybę, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui (vien tik) baudžiamojo proceso požiūriu. Neteisėtais veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais (veiksmais) pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005; 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010). Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; kokiu pagrindu nutrauktas ikiteisminis tyrimas; kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, turi įvertinti nurodytas aplinkybes civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir gali prieiti prie priešingos išvados, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; kt.). Asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010). Teismai pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo EŽTT suformuotos praktikos šiuo klausimu, spręsdami, kad nebuvo per ilgos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo trukmės. Iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kyla valstybės pareiga organizuoti savo teisminę sistemą taip, kad kompetentingos valstybės institucijos darytų viską, jog procesas vyktų be nereikalingo delsimo ar pertraukų. Nacionalinis teismas turi pareigą procesui vadovauti taip, kad jis vyktų skubiai ir veiksmingai (pvz., EŽTT 2007 m. vasario 1 d. sprendimas byloje Makarenko prieš Ukrainą). Jei esamomis sąlygomis teismo (ikiteisminio tyrimo) institucijos bylos tyrimą galėjo atlikti sparčiau, tai jokios kitos aplinkybės negali pateisinti ilgos bylos tyrimo trukmės (pvz., EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją; 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Jablonskis prieš Lenkiją). Egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą (pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Apicella prieš Italiją), kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena (pvz., EŽTT 1997 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Guillemin prieš Prancūziją). Teismai neteisėtus veiksmus vertino tik baudžiamojo proceso aspektu, netyrė, ar pareigūnai nepažeidė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.

31.2.                      Teismai, nevertindami baudžiamojo proceso kaip nepateisinamai ilgo, neatsižvelgė į laikotarpį, kai nebuvo atliekami jokie veiksmai (nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2012 m. sausio 16 d., t. y. 6 mėnesius, išskyrus tai, kad 2011 m. spalio 26 d. ir 2011 m. gruodžio 28 d. buvo pateikti prašymai pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą, nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai), neanalizavo ikiteisminio tyrimo pareigūnų padarytų klaidų, neanalizavo priežasčių, dėl kurių byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka antrą kartą, kas lėmė ilgesnę ikiteisminio tyrimo trukmę:

31.2.1.                      Teismai, vertindami baudžiamojo proceso trukmę, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl teisėsaugos institucijų klaidų, kurios lėmė ikiteisminio tyrimo trukmę. Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimis panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartis dėl laikinų nuosavybės teisių apribojimų terminų pratęsimo, nurodydamas, kad teisėja, priėmusi sprendimus, turėjo nusišalinti, t. y. kad klausimą dėl procesinių prievartos priemonių pratęsimo pagrįstumo išnagrinėjo šališkas teismas, ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Tokie neteisėti teisėjos veiksmai pailgino ikiteisminio tyrimo trukmę. Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 4 d. nutartimi ir 2012 m. sausio 5 d. nutartimis pratęsė laikinus nuosavybės teisių apribojimus. Šias Kauno rajono apylinkės teismo nutartis panaikino Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartimis, nurodydamas, kad, sprendžiant klausimus dėl terminų pratęsimo pakartotinai, terminai jau buvo pasibaigę, o tai taip pat vertintina kaip teisėsaugos pareigūnų nekompetencija ir turėjo reikšmės ikiteisminio tyrimo trukmei. Be to, byla buvo nagrinėta apeliacine tvarka du kartus ir dėl to teisminis procesas užtruko netgi 9 mėnesiais ilgiau. Dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas, pirmą kartą nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neišsiaiškino visų šiai bylai reikšmingų aplinkybių, apeliacinio skundo netyrė tokia apimtimi, kokia buvo prašoma, baudžiamosios bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka teko pakartoti, kas lėmė ilgesnę baudžiamojo proceso trukmę, tačiau teismai šių aplinkybių nevertino.

31.2.2.                      Teismai nepagrįstai konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dviejų įtariamųjų atžvilgiu, įtariant finansinių nusikaltimų, kurie laikytini sudėtingais tyrimo ir išaiškinimo prasme, įvykdymu, dėl ko vykdytas ikiteisminis tyrimas laikytinas sudėtingu. Ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriamos ieškovų nusikalstamos veikos dėl tų pačių dalykų ir tais pačias laikotarpiais, t. y. iš esmės buvo tiriama, ar ieškovo ūkis atitinkamai veikė, ar ūkis turėjo pakankamai pinigų mokėti ieškovei nurodytą darbo užmokestį atitinkamais laikotarpiais, ar ieškovė faktiškai atliko darbą ūkyje, t. y. ar rengė projektą dėl ES paramos, ar ieškovė faktiškai gavo atlyginimą, bei buvo tiriama, ar ieškovas apgaulingai tvarkė ūkio apskaitą. Atsižvelgiant į tiriamų nusikalstamų veikų tapatumą, reikiamų ištirti aplinkybių tapatumą, ikiteisminis tyrimas nelaikytinas labai sudėtingu ir reikalaujančiu daug laiko, o tai teismų nebuvo įvertinta. Be to, teismai nepagrįstai nurodė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pratęstas ir tuo pagrindu, kad ieškovai nedavė parodymų, nors jie neturėjo pareigos duoti parodymus ir tai negalėjo užvilkinti ikiteisminio tyrimo eigos.

31.3.                      Teismai ieškovams taikytų procesinių prievartos priemonių bei kardomųjų priemonių pagrįstumo nevertino jų proporcingumo aspektu. Procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo konstatuotas asmeniui skirtos procesinės prievartos priemonės neteisėtumas, savaime nereiškia, jog priemonės yra teisėtos civiliniu aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010). Teismai neanalizavo taikytų procesinių prievartos ir kardomųjų priemonių ne tik baudžiamosios teisės, bet ir civilinės teisės aspektu ir taip nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos:

31.3.1.                      Teismai netinkamai vertino byloje esančius duomenis apie net 4 mėnesius taikytas kardomąsias priemones – įpareigojimą kiekvieną antradienį registruotis policijos įstaigoje. Teismai nevertino, kad ieškovai susiję su Lietuvos Respublika stipriais socialiniais ryšiais. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai dalyvavo ikiteisminiame tyrime, todėl procesinėmis prievartos priemonėmis nebuvo jokio pagrindo papildomai užtikrinti ieškovų dalyvavimą procese. Nepaisant to, kad ieškovai aktyviai dalyvavo baudžiamajame procese ir kad ieškovui 2010 metais pritaikyta procesinė prievartos priemonė – pasižadėjimas neišvykti, 2012 metais buvo pritaikyta papildoma kardomoji priemonė – privaloma registracija policijos įstaigoje kiekvieną savaitę, ji galiojo net 4 mėnesius ir suvaržė ieškovo laisvę judėti, dirbti daugiau, negu buvo būtina, ir sukėlė didelius nepatogumus. 2012 metais buvo pritaikytos net 2 kardomosios priemonės, t. y. pasižadėjimas neišvykti ir privaloma registracija policijos įstaigoje, nors ji aktyviai dalyvavo baudžiamajame procese ir jokių kardomųjų priemonių skirti nebuvo jokio pagrindo. Ši kardomoji priemonė, kuri buvo taikyta 4 mėnesius, ieškovės teigimu, jai sukėlė didelius nepatogumus dėl vaikų priežiūros ir nepagrįstai apribojo jos teisę judėti, apsunkino galimybes dirbti. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartimi ieškovams taikyti įpareigojimai registruotis policijos ištaigoje buvo panaikinti, nes buvo nustatyta, jog skirta kardomoji priemonė yra perteklinė. Ta aplinkybė, kad ieškovams taikyta kardomoji priemonė buvo panaikinta, sudaro pagrindą spręsti dėl taikytos kardomosios priemonės nepagrįstumo ir neteisėtumo civilinės teisės aspektu.

31.3.2.                      Teismai netinkamai vertino byloje esančius duomenis apie ieškovams taikytas procesinės prievartos priemones – pasižadėjimą neišvykti. Ieškovui kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo taikoma nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2015 m. kovo 5 d., t. y. apie 4 metus ir 7 mėn., ieškovei kardomoji priemonė –rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo taikoma nuo 2012 m. vasario 17 d. iki 2015 m. kovo 5 d., t. y. daugiau nei 3 metus. Teismai pažymėjo, kad tai yra viena švelniausių kardomųjų priemonių ir jei ieškovai norėjo išvykti, tai galėjo prokurorui pateikti prašymus dėl išvykimo, dėl to tokių priemonių taikymas neva nėra neteisėtas. Net ir švelniausios kardomosios priemonės taikymas privalo būti objektyviai būtinas, neperteklinis. Ieškovei 2010 metais pareiškus įtarimus, nebuvo taikytos jokios kardomosios priemonės. Nepaisant to, kad ji visą laiką aktyviai dalyvavo baudžiamajame procese, augino 2 mažamečius vaikus, jos namai ir darbas buvo Lietuvoje, ji neturėjo jokių ryšių užsienyje, tačiau, praėjus beveik 3 metams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, nepasikeitus jokioms aplinkybėms, 2012 metais ieškovei buvo iš karto pritaikytos net dvi kardomosios priemonės  pasižadėjimas neišvykti ir privaloma registracija policijos įtaigoje. Šios aplinkybės pagrindžia pritaikytų kardomųjų priemonių nepagrįstumą ir pertekliškumą. Be to, ieškovui nuo 2010 metų taikyta kardomoji priemonė  pasižadėjimas neišvykti, nors bylos duomenys patvirtina apie tuo metu buvusį ieškovo stiprų ryšį su Lietuvos Respublika, dėl to tokios priemonės taikymas buvo akivaizdžiai perteklinis ir nepagrįstas. Ta aplinkybė, kad prokuroras neprieštaravo, jog ieškovai išvyktų iš Lietuvos, taip pat patvirtina, kad procesinės prievartos priemonės taikytos nepagrįstai. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad tokia procesinė prievartos priemonė neapriboja judėjimo laisvės, kas akivaizdžiai neatitinka pačios procesinės prievartos priemonės esmės ir tikslo.

31.3.3.                      Teismai netinkamai vertino byloje esančius duomenis apie ieškovams taikytą procesinės prievartos priemonę  turto areštą. Nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2012 m. birželio 1 d. buvo apribotos ieškovų nuosavybės teisės į jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą uždraudžiant disponuoti nekilnojamuoju turtu (ieškovei priklausančiu žemės sklypu bei gyvenamuoju namu ir ieškovui priklausančiu žemės sklypu). Turto, kuriam taikytas areštas, vertė buvo kelis kartus didesnė negu pareikštas civilinis ieškinys. Nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog nėra turto vertę pagrindžiančių objektyvių duomenų, tačiau tokteismo išvadą paneigia byloje esantys VĮ Registrų centro išrašai, kuriuose ir yra nurodyta nekilnojamojo turto vertė, kuri patvirtina, kad buvo areštuotas neproporcingai didelės vertės turtas.

31.4.                      Teismai neanalizavo kitų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – žalos bei priežastinio ryšio, neanalizavo byloje pateiktų duomenų, patvirtinančių ieškovų patirtos žalos dydį.

32.       Atsakovės Lietuvos valstybės atstovai Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimais į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimuose nurodomi šie argumentai:

32.1.                      Teismai procesinius veiksmus įvertino ne tik baudžiamojo proceso, bet ir civilinės teisės aspektu. Buvo vertinama ir tai, ar pareigūnai laikėsi bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos. Pažymėtina, kad asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį dėl procesinių veiksmų pripažinimo neteisėtais. Nagrinėjamu atveju išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas konstatavus, kad nepakanka neginčijamų įrodymų ieškovų kaltei konstatuoti.

32.2.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė j kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015). Kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015). Teismai, įvertinę tai, kad visas procesas buvo intensyvus, nenustatyta laikotarpių, kuriais baudžiamoji byla nebuvo tiriama, nagrinėjama ar nepagrįstai buvo delsiama ją tirti ar nagrinėti teismo posėdyje, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti pernelyg ilgo proceso. Teismai išsamiai ir visapusiškai įvertino baudžiamojo proceso metu atliktus pareigūnų ir teismo veiksmus, pagrįstai baudžiamąjį procesą laikė sudėtingu ir didelės apimties. Teismai taip pat įvertino pačių ieškovų elgesį ir jų veiksmus, kurie turėjo įtakos proceso trukmei (ne iš karto pavyko įteikti ieškovams pranešimus apie įtarimus; jie vengdavo atvykti į apklausas; įteikus pranešimus apie įtarimus atsisakė duoti parodymus; nepateikdavo iš karto visų tyrimui reikšmingų dokumentų; ieškovų pateiktiems skundams nagrinėti bylos medžiaga buvo siunčiama į teismus, todėl tuo laikotarpiu ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikti nebuvo galimybės). Be to, baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme trukmei įtakos turėjo ne tik rašytinių įrodymų kiekis, būtinybė apklausti daug liudytojų, bet ir tai, kad 4 posėdžiai (2012 m. liepos 2 d., 2012 m. spalio 18 d., 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. vasario 15 d.) buvo atidėti tenkinant ieškovų ar jų gynėjo prašymus. Pažymėtina, kad baudžiamosios bylos medžiagoje tam tikrais laikotarpiais gali nebūti jokių atliktų procesinių veiksmų protokolų, išvadų ar kt., nes šiais laikotarpiais pareigūnai atlieka analitinę surinktos medžiagos analizę arba kitus organizacinius ikiteisminio tyrimo veiksmus, kurie baudžiamosios bylos medžiagoje gali ir neatsispindėti. Ta aplinkybė, kad byla buvo du kartus nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti bylos vilkinimo, nes teisės aktais įtvirtinta instancinė kontrolė yra tam ir skirta, kad šalintų padarytas klaidas, o ganėtinai greitas bylos išnagrinėjimo terminas, įvertinus, kad buvo atliktas ir įrodymų tyrimas, apklausti liudytojai, tik patvirtina, kad procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pakankamai greitai.

32.3.                      Sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010). Ieškovams kardomosios ir procesinės prievartos priemonės buvo skiriamos pagal poreikį, siekiant užtikrinti jų dalyvavimą procese. Byloje nėra jokių duomenų, kad procesinės prievartos priemonės buvo akivaizdžiai neteisėtos, savavališkos, priimtos šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Procesinę būtinybę ir kartu prokuroro procesinę pareigą taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą nustato BPK 116 straipsnis. Taikant ieškovams priklausančiam nekilnojamajam turtui apribojimus buvo siekiama užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį. Be to, vien faktas, kad nuosavybės teisės buvo apribotos, negali sukelti esminės žalos asmens teisėms ir teisinėms interesams, nesant duomenų, jog dėl to buvo neproporcingai apibota galimybė vykdyti kokią nors veiklą ar buvo pažeistos galimybės disponuoti turtu.

32.4.                      Nekonstatavus pareigūnų veiksnių neteisėtumo, dėl kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pasisakyti net nėra būtinybės.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų, pradedant ikiteisminį tyrimą, jį atliekant ir renkant įrodymus, kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindo

 

33.       Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai.

34.       Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

35.       Neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai. Ar ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, žalos atlyginimo civilinėje byloje sprendžiama pagal tai, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė pagal BPK nuostatas, tinkamai vykdydami bendras ir specialias pareigas. Turi būti įvertinta, ar buvo pakankamas procesinis pagrindas pradėti tyrimą (BPK 166 straipsnis), ar buvo aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), ar pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir buvo kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenustatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir kita.

36.       Ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 straipsnis).

37.       Kasacinis teismas dėl tyrimo teisėtumo patikrinimo yra pasisakęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015 ir kt.).

38.       Sprendžiant dėl tyrimo pradėjimo ir vykdymo pagrįstumo, kai jis atliekamas BPK 166 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu – esant pareiškimui apie padarytą nusikalstamą veiką, civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo įvertinama, ar pareiškime nebuvo duomenų, kurie būtų akivaizdžiai neteisingi, ar buvo reikalingas jame nurodytų aplinkybių išsamus patikrinimas. Taip pat svarbu, ar buvo aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas. Jeigu tokių aplinkybių nebuvo, tai tyrimo atlikimas gali būti pripažintas kaip teisėtai pradėtas ir atliktas, kadangi tik jį pradėjus ir vykdant buvo galima patikrinti pirminius nurodytus faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Galutinis įvertinimas priklauso ir nuo to, kokiu pagrindu asmuo buvo išteisintas, t. y. ar nustačius, kad nebuvo nusikaltimo įvykio, ar nenustačius visų nusikaltimo sudėties elementų, ar esant nepakankamai įrodymų, ar kitais pagrindais.

39.       Nagrinėjamu atveju teismai nenustatė faktų, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas akivaizdžiai neteisingų duomenų pagrindu ar kad būtų aplinkybės, dėl kurių jis negalėjo būti pradėtas. Dėl to nėra pagrindo daryti išvados dėl neteisėtų institucijų ir pareigūnų veiksmų. Byloje ieškovai buvo išteisinti dėl įrodymų trūkumo. Tokiu atveju vertintina, ar šis išteisinimo pagrindas paneigia tyrimo pradžioje buvusius įtarimus kaip teisėtą pagrindą pradėti ir vykdyti tyrimą.

40.       Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad baudžiamojo proceso tikslas yra patikrinti įtarimą, todėl ta aplinkybė, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015). Tai reiškia, kad įrodymų, kurie sudaro pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą, gali nepakakti įtarimams pareikšti ar apkaltinamojo nuosprendžiui priimti, tačiau savaime tai nereiškia neteisėtų veiksmų.

41.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įtarimo pareiškimui nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui įrodymų pakankamumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015). Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų surinktų duomenų, kurie sudaro pagrindą įtarimams pareikšti, gali nepakakti apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Jeigu teismas nusprendė, kad įrodymų kaltinimui pagrįsti nepakanka, civilinėje byloje atsižvelgiant į išteisinamojo nuosprendžio aplinkybes spręstina, ar yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiuo požiūriu įvertinami visi pareigūnų atlikti veiksmai ir taikytos priemonės, įvertinant situacijos galimybes, įrodinėjimo procese.

42.       Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad išteisinamasis nuosprendis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti. Asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009).

43.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi iš esmės analogiškos pozicijos kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio praktikoje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., EŽTT 2013 m. birželio 20 d. sprendimas Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).

44.       Civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo vertinama, ar atlikdami tam tikrus procesinius veiksmus pareigūnai elgėsi teisėtai, t. y. pagal teisės aktų reikalavimus. Valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Iš to išplaukia, kad civilinei atsakomybei taikyti, esant išteisinamajam nuosprendžiui dėl įrodymų trūkumo, turi būti nustatyti ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų atlikti neteisėti veiksmai. Šių pareigūnų atliekamas įrodomųjų duomenų rinkimas, vertinimas, įtarimų pateikimas, asmens apkaltinimas, nors ir gali neigiamai paveikti asmenų teises, yra įstatymais nustatyta, legali ir teisėta, kol ji nepažeidžia įstatymo reikalavimų, veikla. Atitinkamai ir tokios veiklos padariniai, nors gali sukelti nepatogumų ar žalą, vertinami kaip teisėtai padaryti. Teisėtai vykdyta ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų veikla nesudaro valstybės civilinės atsakomybės pagrindo net ir dėl proceso, kurio rezultatas buvo asmens išteisinimas, jeigu, kaip minėta, ji atitiko teisės aktų reikalavimus.

45.       Sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės klausimą dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų veiksmų teisėtumo, esant išteisinimui dėl įrodymų nepakankamumo, vertinama, ar atliktas įrodomųjų duomenų rinkimas ir vertinimas iki teismo atitiko baudžiamajame procese nustatytus reikalavimus. Esminės baudžiamojo proceso nuostatos dėl įrodymų įtvirtina, kad įrodymais yra įstatymo nustatyta tvarka ir tik teisėtais būdais gauti duomenys, o ar jie laikomi įrodymais, galutinai sprendžia teismas, vadovaudamasis išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių nagrinėjimo metu susiformavusiu vidiniu įsitikinimu (BPK 20 straipsnis).

46.       Minėta, kad vien teismo išvada dėl įrodymų nepakankamumo savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus rinkdami ar vertindami įrodomuosius duomenis. Tokiu atveju svarbu patikrinti, ar pareigūnų veiksmai renkant ir vertinant įrodomuosius duomenis atitiko teisės aktų reikalavimus. Šie pareigūnai renka ir preliminariai vertina įrodomuosius duomenis, o galutines išvadas dėl jų pripažinimo įrodymais ir to, ar jų pakanka, daro teismas. Tokiu būdu galimi nesutapimai, darant išvadas dėl galimybės pripažinti įrodymais tam tikrus duomenis ar dėl to, ar surinktų duomenų pakanka nusikaltimui įrodyti. Sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo ir prokurorų veiksmų teisėtumo renkant ir vertinant nusikaltimą pagrindžiančius duomenis, įvertinama, ar pareigūnai nepadarė įstatymo pažeidimo ar klaidų, kurios ir lėmė, kad teismo vertinimas nesutapo su pareigūnų atliktu kaltinamųjų duomenų vertinimu. Padarytas jų klaidas gali rodyti duomenys, kad informacija apie inkriminuojamus veiksmus surinkta neišsamiai ar ne apie visas reikšmingas aplinkybes, kad duomenys surinkti negavus teismo leidimo, pažeidžiant privatumą, asmens teises ar nustatytas konkrečias procesines taisykles. Taip pat pareigūnų klaidas gali rodyti tai, kad teismui buvo perduota ne visa surinkta bylai reikšminga informacija, o darant sprendimus dėl įtarimų pareiškimo ir perdavimo asmenį teisti ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų išvados buvo paremtos neteisėtai gautais, faktais nepagrįstais duomenimis, abstrakčia, su nagrinėjamais įvykiais silpnai susijusia informacija ar kitokiais duomenimis, kurie tikėtinai teismo būtų nepripažinti įrodymais arba jų visuma galutinai būtų įvertinta kaip nepakankama.

47.       Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009). Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007).

48.       BPK 2 straipsnis nustato pareigą atskleisti nusikalstamas veikas, o tam ikiteisminio tyrimo įstaigas ir prokurorą įpareigoja imtis visų įstatymų nustatytų priemonių. Žalos atlyginimo civilinėje byloje įrodinėjant ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtus veiksmus teikiami įrodymai, pagrindžiantys, kaip konkrečiai nebuvo įvykdyta ši pareiga, kokių įstatymais nustatytų priemonių pareigūnai nesiėmė ar ką vykdė netinkamai, kad nebuvo atskleistas ir įrodytas nusikaltimas, ar kokios padarytos klaidos ikiteisminio tyrimo metu, kad asmuo buvo nepagrįstai įtartas ar apkaltintas. Tai gali būti konkrečių įrodymų surinkimo galimybių neišnaudojimas (pvz., liudytojų nenustatymas ir neapklausimas, neįsitikinimas asmenų parodymų patikimumu juos patikrinant vietoje, ekspertizės neatlikimas ar nepakankamos medžiagos jai pateikimas, įvykio vietos neapžiūrėjimas ar netinkamas jos atlikimas, nesurenkant visų įkalčių), įrodymų netinkamas fiksavimas (kaip antai, neįrašymas buvusių duomenų, įrašymas realybėje nebuvusių dalykų, technikos nepanaudojimas įrodymo duomenims patikimai fiksuoti), įrodymo duomenų praradimas, įvykio reikšmingų aplinkybių neištyrimas ar net bylai reikšmingos informacijos nuslėpimas bei kita.

49.       Pagal kasacinio teismo praktiką siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad vien išteisinimo dėl nepakankamų įrodymų faktas, jeigu teismas padarė kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, nenustačius ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų pažeidimų ar klaidų, nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus.

50.       Nagrinėjamu atveju ieškovai yra išteisinti dėl įrodymų trūkumo, tačiau teismui vertinti buvo pateikta didelis kiekis įrodomųjų duomenų, o civilinėje byloje nenustatyta faktų ir nepagrįsta, kokias konkrečiai įrodinėjimo klaidas ar kitus įstatymo pažeidimus padarė ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai, rinkdami įrodymus, juos preliminariai vertindami, teikdami įtarimus, reikšdami kaltinimus ir perduodami asmenis teismui. Kasaciniame skunde dėl šios dalies nėra argumentų, kurie patvirtintų ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytus pažeidimus ar klaidas, todėl ši kasacinio skundo dalis teisiškai nepagrįsta.

 

Dėl kardomųjų priemonių taikymo neteisėtumo kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos

 

51.       Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso nustatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme įtvirtintus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013). 

52.       Ar kardomoji priemonė buvo taikyta teisėtai, įvertinama pagal tai, ar buvo realus pagrindas ir poreikis asmeniui taikyti procesinius suvaržymus, ar parinkta kardomoji priemonė buvo nustatyta įstatymu ir ar atitiko jo sąlygas, ar konkrečioje situacijoje ji buvo proporcinga poreikiui kontroliuoti asmens elgesį. Tai sprendžiama iš tokių aplinkybių kaip susiklosčiusi procesinė situacija, kurioje buvo nuspręsta taikyti kardomąją priemonę (įtarimų pareiškimas, kaltinimų pasunkinimas, dėl ko asmuo gali vengti tyrimo ar galimos bausmės, vilkinti procesą ir kt.;); asmens atliktų įtariamų esant nusikalstamų veiksmų aplinkybės: pobūdis, mastas, trukmė, padariniai, ryšiai su tam tikrais asmenimis, kurie gali rodyti apie jo pavojingumą, galimybę tęsti įtariamą nusikalstamą veiklą ir todėl gali pagrįsti būtinumą taikyti jam apribojimus; asmenį apibūdinantys duomenys ir jo elgesys tyrimo ir proceso metu, galintys sudaryti pagrindą vertinti, kad asmeniui reikalinga tam tikra priežiūra, nes kitaip gali būti neužtikrintas jo dalyvavimas ikiteisminiame tyrime, teisminiame nagrinėjime ir nuosprendžio įvykdymas, ar rodantys jo pavojingumą, kad jis gali daryti kitus nusikaltimus; kardomosios priemonės teisėtumas, pobūdis, jos taikymo trukmė, padariniai ir reikšmė pareiškėjui, įvertinant, ar paskirti suvaržymai sukėlė jiems realias neigiamas pasekmes: apribojo laisvę, trukdė profesinei ar kitokiai teisėtai veiklai (pvz., bendravimui, mokymuisi, kelionėms, pomėgiams), sukėlė papildomas prievoles, vertė daryti išlaidas ir kita. 

53.       Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį dėl kardomosios priemonės taikymo, turi būti nustatytas neteisėtumas kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų; kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir jos protokolų taikymu, atsižvelgiant į atitinkamas jų nuostatas, aiškinamas EŽTT praktikoje. 

54.       Konvencijos protokolo

Nr. 4 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, teisėtai esantis valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvę pasirinkti gyvenamąją vietą; 2 dalyje – kad kiekvienas asmuo turi teisę išvažiuoti iš bet kurios šalies, taip pat ir iš savosios. Pagal šio straipsnio 3 dalį šių teisių įgyvendinimui negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurių demokratinėje visuomenėje reikia valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti, nusikalstamumui sustabdyti, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

55.       Ieškovams buvo paskirti rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Šios priemonės buvo pritaikytos atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje ir ją nagrinėjant teisme, siekiant užtikrinti įtariamųjų (kaltinamųjų) dalyvavimą procese. Tai pagrįstas procesinis interesas.

56.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje priimtuose sprendimuose teismai aptarė kardomųjų priemonių pobūdį, poveikį ieškovų interesams ir tai, kad jų teisėtumas instancine tvarka buvo patikrintas. Teismai, vertindami kardomųjų priemonių skyrimą, iš esmės sprendė, kad jį lėmė asmenims pareikšti įtarimai, kad su įtariamaisiais kurį laiką buvo sudėtinga susisiekti, kad buvo skirtos švelniausios ir savo pobūdžiu mažiausiai asmens teises varžančios kardomosios priemonės, o byloje nepateikta konkrečių įrodymų dėl šių priemonių sukeltos žalos. 

57.       Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje yra nustatytos baudžiamojo proceso įstatyme (atitinkamai BPK 136 ir 135 straipsniai). BPK 119 straipsnyje įtvirtinta galimybė skirti kardomąsias priemones siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Prokuroras, teisėjas ar teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, į įtariamojo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės (BPK 121 straipsnio 4 dalis).

58.       Dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – skyrimo teisėtumo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi analogiškų nuostatų, kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Pagal EŽTT praktiką ši kardomoji priemonė yra teisės į judėjimo laisvę apribojimas pagal Konvencijos protokolo Nr. 4  2 straipsnį (pvz., 2011 m. sausio 18 d. sprendimas Kravtas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 12717/06; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).

59.       Vadovaujantis EŽTT praktika, teisės į laisvą judėjimą, pripažįstamos Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnio pirmoje ir antroje dalyse, tikslas – užtikrinti kiekvienam asmeniui teisę judėti teritorijos, kurioje jis yra, viduje, taip pat ją palikti; tai implikuoja teisę nuvykti į pasirinktą šalį, į kurią asmeniui gali būti leista atvažiuoti. Taigi judėjimo laisvė lemia bet kokios priemonės, kuri gali šią teisę pažeisti arba apriboti jos įgyvendinimą, draudimą, jeigu ji negali būti laikoma būtina demokratinėje visuomenėje siekiant analizuojamo straipsnio 3 dalyje nurodytų teisėtų tikslų (2001 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Baumann prieš Prancūziją, peticijos Nr. 33592/96). Judėjimo laisvės apribojimo baudžiamojo proceso kontekste būtinumas demokratinėje visuomenėje EŽTT praktikoje paprastai siejamas su teisingos pusiausvyros tarp bendrojo intereso dėl tinkamo baudžiamojo proceso organizavimo ir įtariamojo (kaltinamojo) asmeninio intereso naudotis judėjimo laisve nustatymu – apribojimo proporcingumo minėtiems teisėtiems tikslams vertinimu (pvz., 2005 m. spalio 13 d. sprendimas byloje Fedorov ir Fedorova prieš Rusiją, peticijos Nr. 31008/02, par. 39–46; 2016 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Popoviciu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 52942/09, par. 83, 88–97).         

60.       EŽTT sprendimuose pažymėta, kad savaime nekvestionuotina, jog valstybė gali taikyti įvairias prevencines (kardomosios) priemones, kuriomis ribojama kaltinamojo (persekiojamo asmens) laisvė siekiant užtikrinti veiksmingą baudžiamojo persekiojimo organizavimą, įskaitant laisvės atėmimą (suėmimą). Teismo nuomone, pareiga neišvykti iš vietovės, kur yra jo gyvenamoji vieta, yra minimali prievartos priemonė, susijusi su asmens laisvės apribojimu (pvz., Fedorov ir Fedorova prieš Rusiją, par. 41; 2018 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Manannikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 74253/17, par. 62); tokia priemonė paprastai gali būti proporcingas kaltinamojo laisvės ribojimas (pvz., 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje Antonenkov ir kiti prieš Ukrainą, peticijos Nr. 14183/02, par. 61; 2010 m. spalio 7 d. sprendimas byloje Pokhalchuk prieš Ukrainą, peticijos Nr. 7193/02, par. 94). Kita vertus, tai nepaneigia kompetentingų valstybės institucijų pareigos pagal Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnio nuostatas kiekvienu konkrečiu atveju užtikrinti, kad asmens teisės išvykti apribojimas nuo pat jo taikymo pradžios ir visą taikymo laikotarpį būtų pateisinamas (pagrįstas) ir proporcingas. Šį vertinimą paprastai turėtų kontroliuoti teismai, nes jie suteikia geriausias proceso nepriklausomumo, nešališkumo ir teisėtumo garantijas. Jų atliekamo peržiūrėjimo apimtis turi įgalinti juos atsižvelgti į visus susijusius veiksnius (2013 m. gruodžio 3 d. sprendimas byloje Bulea prieš Rumuniją, peticijos Nr. 27804/10, par. 60).

61.       EŽTT praktikoje nurodoma, kad pernelyg ilgos įpareigojimo neišvykti iš gyvenamosios vietos trukmės savaime gali pakakti išvadai, jog ši priemonė buvo neproporcinga siekiamam teisėtam tikslui, padaryti (pvz., Manannikov prieš Rusiją, par. 62 su tolesnėmis nuorodomis). Paprastai tokia išvada EŽTT praktikoje daroma tais atvejais, kai trukmė (žymiai) viršija penkerių metų ribą, dažnai artėja prie dešimties ir daugiau metų (pvz., Popoviciu prieš Rumuniją, par. 89, su tolesnėmis nuorodomis). Tačiau lyginamoji apribojimo trukmė negali būti vienintelis pagrindas nustatant, ar buvo pasiekta teisinga pusiausvyra tarp bendrojo intereso dėl tinkamos baudžiamojo proceso eigos ir pareiškėjo asmeninio intereso naudotis judėjimo laisve. Tai turi būti vertinama remiantis visomis konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Apribojimas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jeigu yra aišk realaus viešojo intereso, kuris nusveria asmens teisę į judėjimo laisvę, požymių (Popoviciu prieš Rumuniją, par. 91). Šiame kontekste reikšminga, be kita ko, svarstomos judėjimo laisvę ribojančios priemonės skyrimo ir taikymo tvarka, su tuo susijusios procesinės garantijos; kompetentingų institucijų (pavyzdžiui, teismų) atliekamas patikrinimas, ar priemonė vis dar būtina laikui einant; tai, ar įtariamasis (kaltinamasis) kreipėsi dėl leidimo išvykti iš atitinkamos vietovės, ir ar atsisakyta suteikti tokį leidimą (Fedorov ir Fedorova prieš Rusiją; Antonenkov ir kiti prieš Ukrainą); baudžiamojo proceso, kuriame taikyta judėjimo laisvę ribojanti priemonė, eiga, trukmė ir jos pagrįstumas, nors pernelyg ilga proceso trukmė paprastai savaime nelemia tokio proceso metu apribotos teisės į judėjimo laisvę pažeidimo (pvz., Popoviciu prieš Rumuniją, par. 94; 2008 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Hajibeyli prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 16528/05; Fedorov ir Fedorova prieš Rusiją; Antonenkov ir kiti prieš Ukrainą); asmens, kuriam taikoma svarstoma priemonė, elgesys (dalyvavimas procese, paskirtos priemonės laikymasis ir kt.) (pvz., Manannikov prieš Rusiją, par. 63); konkrečios aplinkybės, dėl kurių judėjimo laisvės apribojimas varžo asmens šeimos ar profesinį gyvenimą (pavyzdžiui, šeima gyvena kitoje vietovėje (užsienyje, tos pačios valstybės nutolusioje vietovėje, kt.) (pvz., Bulea prieš Rumuniją; 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Munteanu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 39435/08; Manannikov prieš Rusiją).

62.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad judėjimo laisvę ribojanti kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti ieškovui buvo skirtas prokuroro 2010 m. liepos 26 d. nutarimu, jis  K. J. paskelbtas 2010 m. rugsėjo 15 d. (baudžiamosios bylos 20 t., b. l. 49–51), vadinasi, šios kardomosios priemonės taikymo trukmė skaičiuotina nuo pastarosios datos. Ieškovei rašytinis pasižadėjimas paskirtas 2012 m. vasario 17 d. tyrėjo nutarimu, jis jai paskelbtas tą pačią dieną.

63.       Skirtingai negu teigiama kasaciniame skunde, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad rašytiniai pasižadėjimai neišvykti, vadovaujantis Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. išteisinamuoju nuosprendžiu, buvo panaikinti šiam nuosprendžiui pirmą kartą įsiteisėjus, t. y. 2013 m. lapkričio 11 d. paskelbus Kauno apygardos teismo nutartį, kuria atmestas prokuroro apeliacinis skundas (BPK 336 straipsnio 2 ir 3 dalys, b. b. 24 t., b. l. 84–85 (Kauno apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. lydraščiai „Dėl kardomosios priemonės panaikinimo“ siunčiant vykdyti išteisinamąjį nuosprendį); baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų (tokių nenurodo ir ieškovai) apie naujų kardomųjų priemonių skyrimą kasaciniam teismui panaikinus 2013 m. lapkričio 11 d. apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinus baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti šiame teisme.

64.       Taigi ieškovui K. J. rašytinis pasižadėjimas neišvykti taikytas trejus metus du mėnesius. Ieškovei K. J. rašytinis pasižadėjimas neišvykti taikytas vienerius metus devynis mėnesius. Tokia trukmė paprastai savaime nelemia šios priemonės neproporcingumo siekiamam teisėtam tikslui, vadinasi, reikia įvertinti kitas šiuo aspektu reikšmingas aplinkybes.

65.       Rašytinis pasižadėjimas neišvykti K. J. buvo skirtas iš esmės atsižvelgiant į pagrįstą įtarimą, kad jis galbūt padarė sunkų nusikaltimą (BK 182 straipsnio 2 dalis), siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, gali išvykti iš gyvenamosios vietos arba Lietuvos, trukdydamas procesui, ir siekiant užtikrinti jo netrukdomą dalyvavimą procese. K. J. – atsižvelgiant į nusikalstamas veikas, dėl kurių vyko ikiteisminis tyrimas, ir siekiant užtikrinti jos dalyvavimą procese, netrukdomą tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio įvykdymą. Pažymėtina, kad Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymas nenustato institucijų pareigos periodiškai peržiūrėti rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymą, tačiau nustato bendrą pareigą prokurorui arba teismui panaikinti paskirtą kardomąją priemonę, kai ji tampa nebereikalinga (BPK 139 straipsnio 1 dalis). Be to, šios kardomosios priemonės taikymas ikiteisminio tyrimo metu gali būti skundžiamas BPK III skyriaus 5 skirsnio nustatyta tvarka, kuria vadovaujantis nustatyta ir teisminės (ikiteisminio tyrimo teisėjo) kontrolės galimybė, o teismo proceso metu – bylą nagrinėjančiam teismui.

66.       Būtinybė toliau tęsti K. J. paskirto rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymą buvo patvirtinta prokuroro 2010 m. lapkričio 26 d. nutarimu, kuriuo atmestas jo skundas dėl šios kardomosios priemonės, daugiausia grindžiamas įrodomųjų duomenų ir nusikalstamų sudėties požymių jo veikose nebuvimu (1 t., b. l. 26). K. J. skundas dėl jai skirtų kardomųjų priemonių buvo atmestas prokuroro 2012 m. kovo 1 d. nutarimu (1 t., b. l. 6667), kuriame rašytinio pasižadėjimo neišvykti būtinumas iš esmės motyvuojamas siekiu užtikrinti jos neišvykimą iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 dienoms, nes jos išvykimas gali trukdyti baudžiamajam procesui. Įvertinus jos asmeninio gyvenimo, darbo aplinkybes, atsižvelgta ir į nusikaltimų, kuriuos padariusi ji įtariama, skaičių, sunkumą, gresiančias bausmes, pažymėta, kad aktyvus dalyvavimas procese ikiteisminio tyrimo metu, neišvykimas iš Lietuvos (netaikius kardomosios priemonės) neužtikrina analogiško elgesio nusprendus baudžiamąją bylą perduoti teismui. Pripažindamas, kad paskirta kardomoji priemonė riboja atitinkamas K. J. teises, prokuroras konstatavo, kad jos skyrimas atitiko baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas sąlygas, yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodytiems motyvams pritarta prokuroro 2012 m. kovo 19 d. nutarimu (1 t., b. l. 68–69) atmetant K. J. skundą dėl pirmiau minėto nutarimo, be kita ko, konstatuota, kad kardomosios priemonės jai paskirtos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo. K. J. skundas dėl rašytino pasižadėjimo neišvykti buvo atmestas ir 2012 m. birželio 25 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi, priimta teismo proceso pradžioje. K. J. minėtos priemonės teismui neskundė, tačiau iš tos pačios 2012 m. birželio 25 d. nutarties turinio galima daryti išvadą, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas kardomųjų priemonių kaltinamiesiems klausimą, iš esmės peržiūrėjo ir rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymą K. J.. Teismas sprendė, kad kardomosios priemonės rašytiniai pasižadėjimai neišvykti siekiant užtikrinti kaltinamųjų dalyvavimą procese paskirtos teisingai ir nekeistinos.

67.       Dėl leidimo ieškovams išvykti rašytinių pasižadėjimų taikymo metu teismai teisingai nustatė, kad pirmosios instancijos teismo proceso pradžioje ieškovai šiam teismui pateikė bendro pobūdžio prašymą leisti išvykti į užsienį atostogų, tačiau tinkamai jo nekonkretizavo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju reikalavimas kaltinamiesiems nurodyti laikotarpį, kada jie ketina būti išvykę, juolab teisminio nagrinėjimo stadijos metu, neatrodo nei nepagrįstas ar savavališkas, nei neįvykdomas. Tačiau ieškovai patikslinto prašymo teismui nepateikė. Kita vertus, teismas 2013 m. kovo 29 d. suteikė K. J. vienkartinį leidimą 2013 m. balandžio 21–28 d. išvykti į Vokietijoje vyksiantį seminarą (b. b. 23 t., b. l. 107–110).

Pažymėtina, kad ieškovai nepateikė konkrečių duomenų apie baudžiamojo proceso metu paduotus kitus jų prašymus leisti išvykti ir tokių prašymą atmetimą.

68.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismai tinkamai taikė CK 6.272 straipsnio 1 dalį ir teismų praktiką, vertindami, kad rašytinio pasižadėjimo neišvykti paskyrimu ir taikymu nebuvo padaryta ieškovų teis pažeidimo ir nebuvo pagrindo priteisti žalą. 

69.       Ieškovams taip pat buvo paskirtas įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, trumpą laikotarpį taikytas kartu su jau nurodytu rašytiniu pasižadėjimu neišvykti. Ši kardomoji priemonė buvo paskirta baigiamajame ikiteisminio tyrimo etape, po įtarimų patikslinimo 2012 m. vasario 17 d., ir galiojo, iki buvo panaikinta teismo nutartimi 2012 m. birželio 25 d. Teismai vertino, kad gana švelnios kardomosios priemonės, nesukėlusios ieškovams rimtesnių padarinių, nors ir panaikintos teismo, taikymas nesudaro pagrindo konstatuoti pažeidimą ir taikyti civilinę atsakomybę.

70.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į šios kardomosios priemonės reikalavimus, jais asmeniui sukeliami tam tikri ribojimai ir pareigos, kad jis periodiškai turi vykti į policiją atlikti tam tikrų veiksmų. Taigi įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje papildomai (palyginti su taikomu rašytiniu pasižadėjimu neišvykti) apribojo ieškovų judėjimo laisvę. Iš nutarimų dėl šios kardomosios priemonės skyrimo ieškovams matyti, kad ja siekta užtikrinti jų dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Prokuroro 2012 m. kovo 1 d. nutarimu (b. l. 49–50) atmetant K. J. skundą dėl įpareigojimo registruotis, vadovaujantis generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. I-58 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl kardomųjų priemonių, išskyrus suėmimą, sąlygų laikymosi kontrolės, be kita ko, nurodyta, kad, skirtingai negu rašytiniu pasižadėjimu neišvykti, kuriuo siekiama užkirsti kelią procesui trukdančiam asmens pasišalinimui iš atitinkamos vietos, įpareigojimu periodiškai registruotis užtikrinamas jo atvykimas į policijos įstaigą nustatytu laiku, tuo apribojama galimybė įtariamajam vengti atvykti į policijos įstaigą ir taip trukdyti procesui. Todėl, nepaisant K. J. taikomo rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir duomenų apie šios priemonės pažeidimą nebuvimo, antroji kardomoji priemonė jam paskirta teisėtai ir pagrįstai, siekiant užtikrinti jo dalyvavimą procese, netrukdomą baudžiamosios bylos procesą; jos paskyrimas būtinas siekiant užtikrinti įtariamojo atvykimą į policijos įstaigą dėl procesinių veiksmų būtent tyrėjo nurodytu laiku, taip pasiekiami baudžiamojo proceso tikslai, užtikrinamas netrukdomas ikiteisminis tyrimas, vėliau ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme. Tai, kad įtariamasis K. J. iki šiol aktyviai dalyvavo procese, neužtikrina to, jog, nusprendus bylą perduoti teismui, jis, įtariamas 5 nusikaltimų padarymu, iš kurių du sunkūs, nevengs dalyvauti procese, netrukdys pabaigti ikiteisminio tyrimo, nesudarys kliūčių bylai nagrinėti teisme ir nuosprendžiui įvykdyti. Pripažindamas, kad paskirta kardomoji priemonė riboja atitinkamas K. J. teises, prokuroras konstatavo, kad jos skyrimas atitiko įstatyme nustatytas sąlygas, yra teisėtas ir pagrįstas. Iš esmės analogiški motyvai išdėstyti pirmiau minėtame tos pačios dienos prokuroro nutarime dėl K. J. skundo, jie patvirtinti ir atmetant jos skundą dėl šio nutarimo 2012 m. kovo 19 d. nutarimu, kuriame tiesiogiai konstatuotas dviejų skundžiamų kardomųjų priemonių skyrimo proporcingumas. Iš 2012 m. birželio 22 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad prokuroras teismui paaiškino, jog įtariamiesiems paskirtas įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje buvo būtinas siekiant užtikrinti dokumentų įteikimą laiku, o šiuo metu (prasidėjus teismo procesui) nebūtinas ir pakanka tik vienos kardomosios priemonės (rašytino pasižadėjimo neišvykti (b. b. 22 t., b. l. 110).

71.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje ieškovams buvo taikomas trumpai (apie keturis mėnesius), jo taikymas, atsižvelgiant į visą procesinį kontekstą, nėra savavališkas ir iš esmės atitiko vieną iš kardomųjų priemonių tikslų (dalyvavimo procese užtikrinimą, dėl kurio anksčiau procese kilo tam tikrų problemų ir kuris yra itin svarbus baigiamojoje ikiteisminio tyrimo stadijoje, kai atliekami tyrimo užbaigimo ir baudžiamosios bylos perdavimo teismui veiksmai), buvo užtikrinta veiksminga teisminė šios priemonės kontrolė, ieškovai neįrodė, kad dėl jos taikymo minėtu trumpu laikotarpiu būtų kilę rimtesn padarinių. Įvertinusi šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje taikymas šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti.

 

Dėl per ilgos baudžiamojo proceso trukmės kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindo

 

72.       Civilinėje byloje dėl žalos, padarytos ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų, teismo ar teisėjo veiksmais, atlyginimo, jeigu ieškinio pagrindu nurodomos aplinkybės, kad baudžiamojo persekiojimo procesas buvo pernelyg ilgas, iš esmės įvertinama, ar institucijų ir pareigūnų veikla lėmė per ilgą proceso trukmę ir atitinkamai asmens teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimą.

73.       Neteisėtumas kaip civilinės atsakomybės pagrindas bendrąja prasme yra suprantamas kaip asmeniui nustatytos teisinės pareigos pažeidimas. Minėta, kad valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad asmeniui nebūtų padaryta žalos be teisinio pagrindo. Neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas dėl per ilgos baudžiamojo persekiojimo trukmės gali būti institucijų, pareigūnų, teismo ar teisėjo neveikimas pagal teisės aktų reikalavimus taip, kad baudžiamojo persekiojimo procesas įvyktų per įstatymais reikalaujamą trukmę.

74.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį įgyvendinimas nacionalinėje teisėje. Joje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kuo trumpiausią laiką.

75.       Dėl aptariamos asmens teisės ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; kt.). Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose remiamasi šios asmens teisės pažeidimu, atsižvelgia ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją aiškinant ir taikant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

76.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; kt.; taip pat žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Grauslys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36743/97, par. 60; 2009 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Norkūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 302/05).

77.       Dėl bylos sudėtingumo kriterijaus kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sudėtingumas gali būti susijęs tiek su faktinėmis, tiek su teisinėmis bylos aplinkybėmis. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su inkriminuojama veika (pvz., epizodų skaičius, persekiotų baudžiamojo proceso tvarka asmenų skaičius ir pan.), tyrimo ypatybėmis (pvz., daug ar sudėtingų tyrimo veiksmų (apklausos, akistatos, parodymų patikrinimai vietoje, ekspertizės, įrodymų rinkimas užsienio valstybėse ir pan.), kitais konkrečios bylos aspektais (pvz., proceso eigai įtakos turėjo kelių bylų procesų tarpusavio ryšys, bylų sujungimas, įtariamųjų, kaltinamųjų veiksmai (slapstėsi, dažnai keitė parodymus), tokių asmenų ekstradicija ar perdavimas iš užsienio valstybės ir pan.). Dėl teisinių bylos aspektų reikšmingi gali būti teisės aktų pakeitimai, turintys reikšmės vertinamam procesui, iškilę sudėtingi teisės klausimai, lėmę pareigūnų darbo byloje apimtį (pvz., teismui kilo taikytinų teisės normų atitikties Konstitucijai, Europos Sąjungos teisės klausimų, teko taikyti užsienio teisę ir pan.), kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į šiuos kriterijus, pagal konkretaus atvejo aplinkybes sprendžiama, ar bylos nagrinėjimas buvo sudėtingas ir ar tam reikėjo išskirtinių, ilgesnių negu paprastai laiko sąnaudų, kad vien bylos sudėtingumu būtų galima pagrįsti ir pateisinti proceso trukmę.

78.       Vienas iš kriterijų vertinant baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumą yra asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys, kiek jis siejamas su įtaka proceso spartai. Tai gali būti teisėti ar neteisėti šio asmens veiksmai, kurie daro įtaką baudžiamojo proceso trukmei. Civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo įvertinamos šio asmens veiksmų konkrečios aplinkybės – kaip asmuo dalyvavo tyrime ir teisme, ar visada ir laiku atvykdavo ar vengė atvykti pas tyrėjus, prokurorą ir į teismą, ar neatvykimai buvo pateisinami, ar asmuo slapstėsi, buvo ieškomas, ar laiku teikė reikalaujamus turinčius reikšmės bylai duomenis ar dokumentus, ar piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, pavyzdžiui, teikdamas nuolatinius ir nepagrįstus prašymus, kurie galėjo uždelsti įvykio tyrimą ar kaltinimo nagrinėjimą, ir kita.

79.       Kasacinis teismas apie asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesį baudžiamajame procese yra pasisakęs, kad EŽTT praktikoje įtvirtinta principinė taisyklė, jog asmeniui negali būti priekaištaujama dėl to, kad šis naudojosi visomis prieinamomis procesinėmis priemonėmis savo interesams ginti (žr. EŽTT 1995 m. birželio 8 d. sprendimo Ya?c? ir Sarg?n prieš Turkiją, par. 66; 2000 m. liepos 31 d. sprendimo Barfuss prieš Čekiją, peticijos Nr. 35848/97, par. 81). Kita vertus, nors ir neturėdami pareigos spartinti procesą, jo dalyviai turi rodyti reikiamą stropumą, atlikdami su jais susijusius proceso veiksmus ir susilaikyti nuo delsimo taktikos naudojimo (žr., pvz., EŽTT 1989 m. liepos 7 d. sprendimą Union Alimentaria Sanders SA prieš Ispaniją, peticijos Nr. 11681/85). Kasacinis teismas  yra pažymėjęs ir tai, kad, remiantis EŽTT jurisprudencija, išvada, jog asmuo prisidėjo prie proceso užtęsimo, gali būti padaryta ir nekonstatuojant piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (žr., pvz., EŽTT 2002 m. gruodžio 19 d. sprendimą Salapa prieš Lenkiją, peticijos Nr. 35489/97) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009 ir kt.).

80.       Valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą, yra vienas iš kriterijų sprendžiant, ar trukmė nebuvo per ilga. Bylos procesas turi būti organizuotas ir vykdomas uoliai ir stropiai, kad procesinių veiksmų atlikimas ir teisminis atvejo nagrinėjimas vyktų be nepagrįstų pertraukų ar nepateisinamo delsimo.

81.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015 ir kt.). 

82.       Kartu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; kt.).

83.       Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamasis procesas vertinamas kaip jo stadijų visuma, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialaus kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki galutinio sprendimo dėl pareikšto kaltinimo priėmimo (pvz., EŽTT sprendimas byloje Kravtas prieš Lietuvą, par. 35).

84.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pranešimas asmeniui apie įtarimą EŽTT praktikoje suprantamas neformaliai ir apima tikrinimą, ar įtariamojo situacija buvo iš esmės paveikta (pvz., Kravtas prieš Lietuvą, par. 35). Tai reiškia, kad ši apibrėžtis gali apimti ir įvairias kitas baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų taikomas priemones (išskyrus oficialų įtarimo pareiškimą), kurios suponuoja tokį įtarimą ir daro esminį poveikį asmens padėčiai. Vienas iš nagrinėjamai bylai aktualių tokio poveikio atvejų yra procesinės prievartos priemonių, susijusių su nuosavybės teisių apribojimu, taikymas (pvz., 2000 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Šleževičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 55479/00, par. 23–28; 2009 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Norkūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 302/05, par. 35–36; 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Fišmanas ir Griflit Ltd prieš Lietuvą, peticijos Nr. 23523/05, par. 35). 

85.       Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad šiuo atveju ikiteisminis tyrimas nuo įtarimų pareiškimo truko apie vienerius metus ir septynis mėnesius, o baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme – dvejus metus ir vienuolika mėnesių. Bendrai baudžiamasis procesas nuo pranešimo ieškovams apie įtarimus įteikimo iki galutinio teismo sprendimo priėmimo truko apie ketverius metus ir šešis mėnesius. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai tiek civiliniame ieškinyje, tiek vėliau civilinio proceso metu (taip pat kasaciniame skunde), be kita ko, nurodė, kad ikiteisminis tyrimas jų atžvilgiu pradėtas 2009 m. rugsėjo 25 d. pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pranešimą konkrečiai dėl būtent ieškovų galimai padarytos nusikalstamos veikos ir kad baudžiamasis procesas vyko daugiau kaip penkerius metus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmą kartą laikinas nuosavybės teisių į K. J. gaunamas motinystės pašalpas apribojimas buvo skirtas jau prokuroro 2009 m. spalio 27 d. nutarimu, nutarimas tą pačią dieną išsiųstas vykdyti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, apie jį pranešta K. J. (b. b. 2 t., b. l. 90–92). 2009 m. lapkričio 6 d. Kauno rajono apylinkės teismas K. J. skundą dėl šio nutarimo atmetė (b. b. 2 t., b. l. 94–103). 2009 m. gruodžio 24 d. Kauno apygardos teismas tenkino K. J. skundą dėl minėtų sprendimų ir nutarimą panaikino (b. b. 2 t., b. l. 104–126), skundo nagrinėjimo metu prokuroras nurodė, kokių tyrimo priemonių imtasi tiriant minėtą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pranešimą (žr., be kita ko, 2009 m. gruodžio 14 d. teismo posėdžio protokolą, b. b. t. 2, b. l. 123–124). Be to, 2010 m. kovo 15 d. ikiteisminio tyrimo įstaigos K. J. dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo paprašyta pateikti dokumentus (b. b. 1 t. b. l. 149–150). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant tokiai procesinei situacijai, teismai turėjo pasisakyti dėl nurodytų aplinkybių galimos įtakos nustatant vertinamo proceso trukmės laikotarpio pradžią.  

86.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad priežasčių (veiksnių, motyvų), pateisinančių ilgą baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) trukmę, buvimas gali būti konstatuojamas tik pakankamai išsamiai nustačius proceso eigą ir chronologiją, konkrečius proceso trukmę lėmusius veiksnius ir įvertinus, ar, esant konkrečių bylos aplinkybių visumai, šie veiksniai iš tiesų leidžia pagrįsti konkrečią proceso trukmę ir padaryti išvadą, kad atitinkamo asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą buvo užtikrinta (nepažeista). Bylos sudėtingumas – didelė apimtis, sudėtingumas, didelis įtariamųjų byloje skaičius – yra vertinamasis kriterijus. Tačiau šio kriterijaus (bylos sudėtingumo) turinio atskleidimas kiekvienu atveju turi būti pakankamai konkretus, kad leistų padaryti išvadą, ar konkrečios bylos sudėtingumas, atsižvelgiant į konkrečius valstybės institucijų veiksmus procese, pateisino jo trukmę. Šiuo aspektu reikalaujamas proceso eigos nustatymo ir vertinimo detalumo laipsnis skirtingose bylose gali varijuoti priklausomai nuo konkrečios situacijos, tačiau bet kuriuo atveju iš teismo sprendimo motyvų turi būti aiškios pagrindinės bylos sudėtingumo charakteristikos ir esminiai proceso eigos momentai, jame atlikti institucijų veiksmai, jiems atlikti panaudoto laiko pagrįstumas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018, 41, 43 punktai).

87.       Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad proceso trukmės pagrįstumo vertinimui pateikti paprastai nepakanka bendrai išvardyti proceso metu atliktus procesinius veiksmus, jų skaičių, proceso dalyvių elgesio, pailginusio procesą, pavyzdžius. Siekiant nustatyti, ar konkreti proceso trukmė buvo pagrįsta, turi būti, kiek būtina ir pakanka išvadai šiuo klausimu padaryti, nustatyta, kiek laiko užtruko ir kiek, pagrįstai vertinant, laiko reikėtų konkretiems procesiniams veiksmams atlikti; kiek būtent užsitęsė procesas dėl konkretaus proceso dalyvių elgesio. Šiame kontekste ne visada įmanoma ar būtina pateikti visiškai tikslius laiko skaičiavimus, tačiau tokie skaičiavimai turi įgalinti teismą įvertinti realų valstybės institucijų ir asmens, kurio teisės į įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo klausimas sprendžiamas, prisidėjimą prie proceso trukmės.

88.       Tuo atveju, kai prie proceso pailginimo prisidėjo ir valstybės institucijos, ir asmuo, dėl kurio vyksta procesas, vertinant įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo laikymąsi, reikšmingas kiekvienos šalies tokio prisidėjimo nustatymas ir palyginimas. Tai, kad kaltinamasis ir valstybės institucijos prie proceso trukmės pailginimo prisidėjo po lygiai, atsižvelgiant ir į kitas proceso trukmės vertinimui svarbias aplinkybes, gali būti pagrindas išvadai, kad procesas nebuvo pernelyg ilgas (pvz., EŽTT 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Wr?blewski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 52077/99; taip pat žr. 2010 m. birželio 17 d. sprendimą byloje Roslov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40616/02).

89.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamuose teismų sprendimuose išdėstytos išvados, jog visas baudžiamasis procesas buvo pakankamai intensyvus, jo trukmę pateisino bylos sudėtingumas ir iš dalies ieškovų elgesys, o valstybės institucijos prie nepagrįsto proceso pailginimo neprisidėjo, padarytos nevisiškai įvykdžius pirmiau nurodytus reikalavimus.

90.       Teismai pagrįstai argumentavo, kad ketverių metų ir šešių mėnesių baudžiamojo proceso trukmė yra ilgas laiko tarpas. Vertindami, ar tuo buvo pažeistos ieškovų teisės, teismai nustatė, kad viso proceso trukmę sudarė ikiteisminis tyrimas ir nagrinėjimas teisme keliose instancijose.

91.       Teismai taip pat vertino, kad baudžiamoji byla buvo sudėtinga, nes ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dviejų įtariamųjų atžvilgiu, buvo tiriamos 9 nusikalstamos veikos (dėl sukčiavimo, dokumentų klastojimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo), atlikta 18 apklausų, 3 objektų tyrimai ir daug kitų procesinių veiksmų; baudžiamoji byla buvo sudėtinga ir dėl jos didelės apimties (22 tomai ikiteisminio tyrimo medžiagos). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka, kad baudžiamoji byla dėl kelių finansinio pobūdžio veikų, susijusių su panaudojimu specifinės, tuo metu palyginti naujos apgaulingo Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų užvaldymo schemos, pasižymėjo tam tikru sudėtingumu; baudžiamajame procese reikėjo tirti tam tikrų ypatumų (pavyzdžiui, jo veikla palyginti lanksčiai teisiškai reguliuojama) turinčio subjekto – ūkininko, ūkininko ūkio – ūkinę ir finansinę kelerių metų veiklą; identifikuoti, iš įvairių šaltinių surinkti ir, panaudojant specialiąsias žinias, ištirti gana didelį kiekį įvairių dokumentų ir duomenų; įgyvendinant šiuos procesinius poreikius buvo, be kita ko, atlikti du ūkinės finansinės veiklos tyrimai, taip pat kompiuteriuose ir kitose elektroninių duomenų saugojimo laikmenose esančios informacijos tyrimas; surinkta, tiriama ir nagrinėjama daugelis kitų iš įvairių institucijų gautų dokumentų. Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į šiuos duomenis, byla nevertintina kaip ypač sudėtinga ar tokio sudėtingumo, kad vien jos sudėtingumas pateisintų visą proceso ilgumą. Ne daugelio, o tik 2 asmenų galimai padarytų nusikalstamų veikų skaičius taip pat nėra didelis. Dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos apimties pažymėtina, kad tomus nuo 8 iki 15 imtinai sudaro K. J. 2010 m. rugsėjo 15 d. pateikti keturiolika dokumentų rinkinių, kurių didelė dalis yra bendro pobūdžio, pavyzdžiui, įvairių žemės ūkiui skirtų tyrimų, leidinių, straipsnių kopijos, teisės aktai. Dėl kitų įrodymų apimties, be kita ko, pažymėtina, kad prokuroras pirmosios instancijos teismo prašė kviesti į posėdį 10 liudytojų, 2 specialistus, dar apie 10 asmenų buvo apklausti teismo proceso metu gynybos iniciatyva. Tai nėra dideli kiekiai.

92.       Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos sudėtingumas gali pateisinti ilgesnį procesą tik tuo atveju, jeigu institucijos, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, tinkamai organizavo ir vykdė baudžiamąjį procesą. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad procesas buvo intensyvus, nenustatyta laikotarpių, kuriais baudžiamoji byla nebuvo tiriama, nagrinėjama ar nepagrįstai buvo delsiama ją tirti ar nagrinėti teismo posėdyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios teismų išvados nėra tinkamai pagrįstos konkrečia baudžiamojo proceso chronologija.

93.       Antai kasaciniame skunde nurodomas baudžiamosios bylos medžiagą iš esmės atitinkantis apie šešių mėnesių trukmės (nuo 2011 m. liepos mėn. vidurio iki 2012 m. sausio mėn. vidurio) laikotarpis, kai procese faktiškai nebuvo atliekama jokių tyrimo veiksmų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos (be kita ko, prašymų pratęsti tyrimo terminą) matyti, kad svarbios įtakos tyrimo tęsimui šiuo laikotarpiu turėjo laukimas dar 2011 m. sausio 17 d. paskirtos užduoties specialistui dėl informacijos kompiuterinėje laikmenoje tyrimo atlikimo išvados, vėliau poreikis ją išanalizuoti; ši 2011 m. spalio 17 d. išvada buvo gauta 2011 m. spalio 25 d. (t. y. jos rengimas užtruko apie devynis mėnesius) (b. b. 2 t., b. l. 6372), tuo tarpu 2011 m. spalio 26 d. prašyme pratęsti ikiteisminio tyrimo terminus nurodoma, kad išvada dar negauta, o 2011 m. gruodžio 28 d. prašyme kad skaitmeninės informacijos tyrimas buvo atliktas 2011 m. lapkričio 28 d. (b. b. 1 t., b. l. 87, 88). Minėtos išvados, kurios apimtis – 6 lapai (2 t., b. l. 6772), priedai buvo apžiūrėti 2012 m. sausio 16–17 d. (b. b. 16 t., b. l. 13). Aptariamo laikotarpio pabaigoje buvo sprendžiami nuosavybės teisių apribojimo pratęsimo klausimai, tačiau tai padaryta akivaizdžiai netinkamai, dėl to kilo poreikis taisyti klaidas (prokurorui iš naujo kreiptis, o, galiausiai, pirmosios instancijos teismui spręsti dėl atitinkamų priemonių taikymo). Teismai vertindami valstybės institucijų elgesį ir jo įtaką proceso trukmei, dėl nurodytų šiuo aspektu reikšmingų aplinkybių nepasisakė.

94.       Teismų sprendimuose nepasisakyta ir dėl kitų vertinant valstybės institucijų elgesį svarbių aspektų, pavyzdžiui, kitų specialistų išvadų parengimo trukmės, turėjusios reikšmingos įtakos bendrai ikiteisminio tyrimo trukmei, šią trukmę lėmusių priežasčių. Atkreipdami dėmesį į teismo proceso trukmei įtakos turėjusį kai kurių teismo posėdžių atidėjimą dėl priežasčių, už kurias atsakingi ieškovai, teismai nepasisakė dėl posėdžių atidėjimo, už kurį atsakingos valstybės institucijos. Pavyzdžiui, pirmą kartą nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme 2013 m. liepos 23 d. paskirtas pirmas teisiamasis posėdis buvo atidėtas dėl prokurorės atostogų, kitas – 2013 m. rugsėjo 6 d. – dėl to, kad apie posėdį nepranešta civilinio ieškovo atstovui. Galiausiai byla po keturių mėnesių nuo gavimo teisme išnagrinėta 2013 m. spalio 2 d. (pusantros valandos trukmės) posėdyje.

95.       Vertindami ieškovų elgesį baudžiamojo proceso metu teismai iš esmės apsiribojo gana bendro pobūdžio teiginiais, kad jiems ne iš karto pavyko įteikti pranešimus apie įtarimus; jie vengdavo atvykti į apklausas; įteikus pranešimus apie įtarimus atsisakė duoti parodymus; nepateikdavo iš karto visų tyrimui reikšmingų dokumentų; ieškovų pateiktiems skundams nagrinėti bylos medžiaga buvo siunčiama į teismus, todėl tuo laikotarpiu ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikti nebuvo galimybės, o keli teismo posėdžiai (2012 m. liepos 2 d., 2012 m. spalio 18 d., 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. vasario 15 d.) buvo atidėti ieškovų ar jų gynėjo prašymu.

96.       Teisėjų kolegija sutinka su teismų pozicija, kad tokios aplinkybės gali būti reikšmingos vertinant ieškovų prisidėjimą prie proceso pailginimo, tačiau pažymi, kad teismų sprendimuose išdėstytos aplinkybės iš esmės neleidžia padaryti motyvuotos išvados, dėl kokio konkretaus ieškovų elgesio ir kiek būtent galėjo pailgėti procesas (pavyzdžiui, į kokias apklausas jie vengė atvykti, kiek dėl to užtruko procesas, kokius skundus ir kada teikė, kiek užtruko jų nagrinėjimas, koks buvo jo rezultatas ir kt.). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors vertinant ikiteisminio tyrimo trukmės pagrįstumą ir ieškovų elgesį tuo metu, be kita ko, reikšminga Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartis Nr. 1S-225-175/2011, kuria buvo sprendžiamas BPK 215 straipsnio taikymo klausimas, šioje nutartyje vertinamas tik palyginti neilgas ikiteisminio tyrimo laikotarpis, todėl joje pateiktos išvados neturėtų būti savaime traktuojamos kaip apibūdinančios ieškovų elgesį viso ikiteisminio tyrimo metu ir patvirtinančios, kad visa tyrimo trukmė buvo pagrįsta. Dėl ieškovų elgesio teismo proceso metu vertinimo, be kita ko, pažymėtina, kad teismų sprendimuose nepateikta motyvų, dėl kurių 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. vasario 15 d. posėdžių atidėjimas (iš tiesų šiuo atveju buvo paskelbtos posėdžių pertraukos) siejamas būtent su gynybos prašymu.

97.       Dėl atsisakymo duoti parodymus įtakos proceso trukmės vertinimui atkreiptinas dėmesys į tai, kad (kaip teisingai pažymima kasaciniame skunde) įtariamasis (kaltinamasis) neprivalo duoti parodymų. EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje kaltinamojo (įtariamojo) atsisakymas duoti parodymus, nepriklausomai nuo baudžiamojo proceso baigties, paprastai savaime netraktuojamas kaip aplinkybė, turinti lemiamą reikšmę sukeliant procesinių delsimų ir prisidedanti prie proceso pailginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018 58 punktą ir jame nurodomą EŽTT praktiką). Kita vertus, duoti parodymus yra įtariamojo teisė, tyrimo institucijos neabejotinai turi teisėtą procesinį interesą, kad tokie parodymai būtų duoti, taigi neatmestina galimybė, kad, pavyzdžiui, tam tikra kaltinamojo naudojama delsimo taktika manipuliuojant apsisprendimu duoti parodymus (arba jų neduoti) gali prisidėti prie proceso trukmės pailginimo. Tačiau teismų išvada šiuo aspektu turi būti pagrįsta įtariamojo elgesio ir proceso eigos analize, tinkamai atribojant asmens poziciją dėl parodymų davimo ir to, kaip jis organizuoja savo dalyvavimą procese. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamuose teismų sprendimuose toks pagrindimas nepateiktas.

98.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamuose teismų sprendimuose proceso trukmės vertinimas atliktas neišsamiai, šiuo aspektu daromos išvados nepakankamai pagrįstos konkrečių bylos aplinkybių analize, dėl to proceso trukmė neįvertinta pagal visus teismų praktikoje suformuotus kriterijus.

 

Dėl laikino nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą apribojimo

 

99.       Ieškovų teigimu, teismai netinkamai vertino byloje esančius duomenis apie jiems taikytą procesinės prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą; nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2012 m. birželio 1 d. buvo apribotos ieškovų nuosavybės teisės į jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą uždraudžiant disponuoti ieškovei priklausančiu žemės sklypu bei gyvenamuoju namu ir ieškovui priklausančiu žemės sklypu. Turto, į kurį buvo apribotos nuosavybės teisės, vertė buvo kelis kartus didesnė negu pareikštas civilinis ieškinys.

100.       Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra akcentavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymo ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Tačiau ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d., 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai).

101.        Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe; iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Pagal šio straipsnio 2 dalį ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.

102.        Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikino pobūdžio nuosavybės teisių į turtą ribojimas, be kita ko, baudžiamojo proceso tikslais paprastai traktuojamas kaip nuosavybės naudojimo kontrolė atsižvelgiant į bendrąjį interesą, kuri patenka į Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalies taikymo sritį (pvz., 2016 m. gegužės 17 d. sprendimas byloje Džinić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 38359/13; 2019 m. sausio 8 d. sprendimas byloje Stepanova prieš Rusiją, peticijos Nr. 7506/17; taip pat 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje JGK Statyba Ltd ir Guselnikovas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 3330/12).

103.        Nuosavybės teisių apribojimas pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalį turi būti nustatytas įstatymo, juo siekiama teisėto viešojo intereso tikslo. Pagal EŽTT praktiką Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į šio straipsnio pirmajame sakinyje nustatytą principą. Taigi kiekvienu apribojimu turi būti nustatyta teisinga bendrojo visuomenės intereso reikalavimų ir asmens pagrindinių teisių apsaugos imperatyvo pusiausvyra, kuri reiškia, kad turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo santykis tarp panaudotų priemonių ir siekiamo tikslo (pvz., Džinić prieš Kroatiją, par. 62, 67). Valstybė turi plačią vertinimo laisvę dėl įgyvendinimo priemonių pasirinkimo ir vertinimo, ar šio įgyvendinimo padariniai pateisinami atsižvelgiant į bendrąjį interesą siekiant atitinkamo įstatymo tikslo.

104.       BPK 11 straipsnio, reglamentuojančio proporcingumo principo laikymąsi taikant procesines prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus, 1 dalyje nustatyta, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga. Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalį laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, o jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš trijų pagrindų, t. y. kai reikalinga užtikrinti civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. BPK 151 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, jeigu ši priemonė tampa nebereikalinga.

105.        Pagrindinis kasacinio skundo argumentas ginčijant laikiną nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą apribojimą iš esmės yra tai, kad baudžiamojo proceso metu buvo apribotos ieškovės teisės į daug didesnės vertės turtą, palyginti su pareikšto civilinio ieškinio dydžiu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog EŽTT praktikoje, be kita ko, nurodoma, kad iš esmės kaltinamojo nuosavybės teisių apribojimas savaime nėra kritikuotinas, ypač atsižvelgiant į pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalį leidžiamą vertinimo laisvę. Tačiau toks apribojimas sukelia pavojų, kad kaltinamajam bus uždėta pernelyg didelė našta kalbant apie galėjimą disponuoti savo nuosavybe. Taigi apribojant nuosavybės teises turi būti nustatytos tam tikros procesinės garantijos, kad būtų užtikrinta, jog sistemos veikimas ir poveikis pareiškėjo nuosavybės teisėms nėra nei savavališki, nei nenumatomi. Tokios garantijos, be kita ko, suponuoja kompetentingų institucijų pareigą motyvuoti sprendimus dėl turto laikino paėmimo baudžiamojo proceso metu ir įvertinti tokio paėmimo proporcingumą (Stepanova prieš Rusiją, par. 31; Džinić prieš Kroatiją, par. 68 ir 70). Nors bet koks turto laikinas paėmimas ar konfiskavimas sukelia žalą, tam, jog realiai patirta žala būtų suderinama su Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsniu, ji turi būti ne didesnė, negu tai neišvengiama (Džinić prieš Kroatiją, par. 68).

106.        EŽTT yra nustatęs Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimų situacijose, kai asmens nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą apribojimas baudžiamajame procese iš principo buvo legitimus ir pateisinamas, tačiau paskirtas ir taikomas kompetentingoms institucijoms neįvertinus, ar šio turto vertė atitinka turtinio pobūdžio reikalavimus, kurių vykdymą siekiama užtikrinti, ir nepasisakant dėl su galima neproporcinga neatitiktimi susijusių pareiškėjų argumentų, grindžiamų dokumentais, rodančiais, kad turto vertė iš tiesų gali būti daug didesnė, palyginti su minėtais reikalavimais; šiuo aspektu institucijoms nepakanka tiesiog formaliai nurodyti, kad proporcingumo principo laikytasi (žr., pvz., minėtus sprendimus Džinić prieš Kroatiją, Stepanova prieš Rusiją). EŽTT sprendimuose konstatuota, kad toks nuosavybės teises ribojančios priemonės taikymas neatitinka minėto teisingos pusiausvyros nustatymo reikalavimo (Džinić prieš Kroatiją, par. 80; Stepanova prieš Rusiją, par. 35). EŽTT sprendimuose taip pat pripažįstama, kad gali būti atvejų, kai iš pradžių laikinas turto paėmimas (nuosavybės teisių į ji apribojimas) baudžiamojo proceso kontekste gali būti skiriamas vadovaujantis preliminariu atitinkamo turto vertės ir įtariamojo ar kaltinamojo galimai nusikalstamu būdu gautos turtinės naudos proporcingumo vertinimu, nes, skubiai neveikiant, gali būti pakenkta galimybei taikyti tokią priemonę. Tačiau tai nepateisina apribojimą skiriančios institucijos nepasisakymo šiuo klausimu, kai tokio pavojaus nėra, juolab tinkamo proporcingumo vertinimo neatlikimo nagrinėjant atitinkamus suinteresuotų asmenų skundus ir (ar) tęsiant apribojimo taikymą (Džinić prieš Kroatiją, par. 74, 75, 79; 68; Stepanova prieš Rusiją, par. 32–33).

107.        Ieškovų nuosavybės teisės į jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą uždraudžiant juo disponuoti (perleisti kitam asmeniui) tiek baudžiamojo proceso metu, tiek civilinėje byloje priimtuose teismų sprendimuose buvo siejamos pirmiausiai su civilinio ieškinio užtikrinimu. Baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio didžiausia civilinio ieškovo nurodyta suma buvo 206 478,24 Lt (59 800,23 Eur).

108.        Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, baudžiamojo proceso metu spręsdami laikino nuosavybės teisių į ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą apribojimo klausimą, prokuroras ir teismai turėjo informacijos apie tai, kad šio turto vertė gali būti (yra) daug didesnė negu baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio suma. Minėta, kad didžiausia patikslinto ieškinio suma buvo 206 478,24 Lt (59 800,23 Eur), o K. J. gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė, 2006 m. birželio 14 d. duomenimis, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko nurodyta 752 411 Lt (217 913,29 Eur), žemės sklypo – 279 235 Lt (80 872,05 Eur) (2005 m. rugsėjo 22 d. duomenimis). Šie duomenys į ikiteisminio tyrimo medžiagą buvo pateikti jau 2010 m. rugpjūčio mėn., renkant informaciją apie įtariamųjų turtą (b. b. 21 t., b. l. 3438). Be to, duomenys apie šio turto vertę nurodomi ir 2010 m. gruodžio 31 d. SEB banko pateiktuose dokumentuose, susijusiuose su turto įkeitimu imant kreditą (2005 m. rugsėjo 29 d. sutartyje nurodyta turto vertė 1 mln. Lt (289 620 Eur), 2008 m. liepos 4 d. susitarime pakeisti minėtos sutarties sąlygas – 2 950 000 Lt, arba 854 379,05 Eur) (b. b. 5 t., b. l. 117, 173–174). 2011 m. birželio 2 d. prokuroro nutarime motyvuojant skiriamus nuosavybės teisių apribojimus dėl jų proporcingumo tiesiogiai nepasisakoma, tik nurodoma, kad pareikštas civilinis ieškinys didelei žalai atlyginti, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį bei galimą turto konfiskavimą (pastarasis aspektas nedetalizuojamas), būtina laikinai apriboti K. J. nuosavybės teises į jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. 2011 m. birželio 9 d. turto apyraše nurodyta K. J. areštuojamo turto bendra vertė 2 500 000 Lt (724 050,05 Eur) (šaltinis nenurodytas, b. b. 2 t., b. l. 159), turto aprašymo protokole jokių dalyvaujančių asmenų pastabų neužfiksuota.

109.        Ieškovai 2011 m. birželio 2 d. nutarimo neskundė, tačiau klausimą dėl neproporcingai didelės areštuoto turto vertės K. J. iškėlė skunde dėl 2011 m. lapkričio 30 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties pratęsti apribojimo terminą. 2011 m. gruodžio 30 d. Kauno apygardos teismas skundžiamą nutartį panaikino kitu pagrindu (dėl (objektyvaus) ją priėmusio teisėjo šališkumo), tačiau vėliau apribojimas buvo tęsiamas 2012 m. sausio 5 d. ir 2012 m. vasario 29 d. nutartimis,  jose dėl proporcingumo nepasisakyta (šios nutartys savo ruožtu panaikintos Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartimi).

110.       2012 m. birželio 22 d. teismo posėdyje iš naujo sprendžiant laikinojo nuosavybės teisių apribojimo klausimą, ieškovai teismui pateikė palyginti neseniai parengtą ir su baudžiamojo proceso kontekstu, tikėtina, nesusijusią Registrų centro Kauno filialo turto 2009 m. gruodžio 15 d. vertės nustatymo pažymą (tikslas – įkeitimas SEB bankui), pagal kurią K. J. žemės sklypo ir namo (su kiemo statiniais) rinkos vertė nustatyta 2 400 000 Lt (695 088,04 Eur), priverstinio pardavimo – 1 680 000 Lt (486 561,63 Eur) (b. b. 22 t., b. l. 72–90). Iš minėto teismo posėdžio protokolo matyti, kad ieškovai kėlė neproporcingai didelės, palyginti su pareikštu civiliniu ieškiniu, areštuoto turto vertės klausimą; nurodė, kad nekilnojamasis turtas įkeistas bankui (tai patvirtino Nekilnojamojo turto registro duomenys, esantys baudžiamosios bylos medžiagoje ir, be kita ko, pateikti teismui, sprendusiam dėl nuosavybės teisių apribojimo), pateikė kai kuriuos argumentus dėl prokuroro prašomo ribojimo žalos jų teisėms ir teisėtiems interesams. Net ir prokuroro pateiktais masinio vertinimo duomenimis, K. J. namo vertė (2011 m. sausio 1 dieną) 553 000 Lt (160 159,87 Eur), o sklypo (2012 m. sausio 1 d. duomenimis) – 186 000 Lt (53 869,32 Eur), taigi bendra turto vertė lieka žymiai didesnė už ieškinio dydį. Tačiau 2012 m. birželio 25 d. teismo nutartyje, kuria skirtas minėtų nuosavybės teisių apribojimas šešiems mėnesiams, dėl minėtų ją priėmusiam teismui pateiktų argumentų ar apskritai dėl apribojimo proporcingumo atsižvelgiant į minėtą galimą verčių skirtumą nepasisakoma.

111.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nors areštuotas didesnės vertės turtas negu pareikšto ieškinio suma, tai nepatvirtina, kad nuosavybės teisių į tą turtą apribojimo taikymas pažeidė proporcingumo principą. Pirma, šiuo atveju žemės sklypas su namu vertintini kaip vientisas objektas, nes, priverstinio vykdymo metu realizuojant tik žemės sklypą arba tik namą atskirai, tai labai apsunkintų šių objektų realizavimą ir smarkiai sumažintų gautiną kainą, kiltų reali grėsmė, kad namo arba žemės sklypo atskirai realizuoti nepavyktų arba kad kainos, gautos tik už namo arba tik už žemės sklypo priverstinį pardavimą, nepakaktų civilinio ieškinio vertei padengti. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovai būtų pateikę įrodymus, pagrindžiančius K. J. namo ir žemės sklypo vertę priverstinai parduodant juos kaip atskirus objektus. Antra, baudžiamųjų procesinių garantijų panaudojimo aspektu, kuris yra svarbus atsižvelgiant į konkretaus svarstomo apribojimo pobūdį, ieškovė nevisiškai panaudojo teisines galimybes baudžiamojo proceso metu ginti savo galimai pažeistas nuosavybės teises (nepareikšta jokių pastabų dėl didelės turto vertės 2011 m. birželio 2 d. nutarimo laikinai apriboti nuosavybės teises vykdymo metu (aprašant turtą), nėra duomenų apie šio nutarimo, taip pat ir 2012 m. birželio 25 d. teismo nutarties apskundimą). Trečia, ieškovai ir civilinio proceso metu dėl šio nuosavybės teisių, jų nuomone, neproporcingo apribojimo nėra visiškai nuoseklūs, be kita ko, iš esmės ginčija tik laikotarpį iki 2012 m. birželio 1 d. Ketvirta, atsižvelgiant į tai, ginčijamo apribojimo laikotarpis realiai pasibaigė vėliausiai 2012 m. balandžio 2 d. (b. b. 22 t., b. l. 21), taigi vertintinas kaip gana neilgas, pasibaigė galiausiai tenkinus atitinkamą ieškovės skundą ir panaikinus laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Penkta, ieškovai neįrodė, kad laikinas nuosavybės teisės į K. J. turtą apribojimas sukėlė jiems kokią nors žalą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pagal šios konkrečios bylos aplinkybes vertinant nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą apribojimo baudžiamojo proceso metu proporcingumą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeisti pirmiau nurodyti Lietuvos teisės ir Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimai.

112.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškinį atmesti naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad įvertinti proceso trukmę, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus išaiškinimus.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

113.       Kadangi byla perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93,96 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Virgilijus Grabinskas

 

 

Rimvydas Norkus

 

 

Algis Norkūnas


Paminėta tekste:
  • BK
  • BK 222 str. Apgaulingas apskaitos tvarkymas
  • BK 182 str. Sukčiavimas
  • BK 300 str. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu
  • 2K-274/2014
  • 1A-22-493/2015
  • 3K-3-534/2009
  • 1S-225-175/2011
  • CPK
  • BPK
  • BPK 119 str. Kardomųjų priemonių paskirtis
  • BPK 136 str. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti
  • BPK 151 str. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas
  • CPK 178 str. Įrodinėjimo pareiga
  • CK
  • CK6 6.272 str. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų
  • BPK 2 str. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas
  • CK6 6.246 str. Neteisėti veiksmai
  • 3K-3-604/2005
  • 3K-3-200/2010
  • 3K-7-183/2006
  • 3K-3-5/2009
  • 3K-7-375/2011
  • e3K-3-670-378/2015
  • 3K-3-219/2010
  • BPK 176 str. Ikiteisminio tyrimo terminai
  • BPK 168 str. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą
  • 3K-3-487-915/2015
  • BPK 166 str. Ikiteisminio tyrimo pradžia
  • 3K-3-395-469/2015
  • BPK 20 str. Įrodymai
  • 3K-3-414/2012
  • 3K-3-4/2014
  • 3K-3-2/2012
  • BPK 336 str. Nuosprendžio įsiteisėjimas
  • BPK 44 str. Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu
  • 3K-7-7/2007
  • 3K-3-428/2009
  • 3K-3-75/2010
  • e3K-3-425-219/2018
  • BPK 215 str. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės
  • BPK 11 str. Proporcingumo principo laikymasis taikant procesines prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus