Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-415-2013].doc
Bylos nr.: 3K-3-415/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus miesto savivaldybės administracija 188710061 atsakovas
AB "City Service" 123905633 atsakovas
Viešųjų pirkimų tarnyba 188656261 Ieškovas
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 188706554 išvadą duodanti institucija
"Vilniaus energija" 111760831 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.1. Bylos dėl pirkimo-pardavimo
2.1.1.3. dėl viešojo pirkimo-pardavimo
2.1.23. Bylos dėl viešo konkurso
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.8. Sutarčių teisė:
2.5.8.2. Viešoji sutartis
2.5.8.11. Sutarčių pabaiga:
2.5.8.11.3. Sutarties ar jos dalies negaliojimas
2.5.35. Viešas konkursas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.10. Procesiniai terminai:
3.1.10.4. Procesinių terminų pratęsimas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.3. Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
3.2.3.1. Žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.1. Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 3K-3-415/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03309-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4; 69.

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013  m. rugpjūčio 1 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Viešųjų pirkimų tarnybos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Viešųjų pirkimų tarnybos ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir akcinei bendrovei ,,City Service“ dėl viešojo pirkimo sutarties ir joje nurodytų sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama:

1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pirkimų komisijos sprendimą patvirtinti viešojo pirkimo Nr. 91038 dokumentus (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pirkimo komisijos 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokolas Nr. A16–342(3.10.1–AD10);

2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pirkimų komisijos sprendimą nustatyti viešajam pirkimui gautų pasiūlymų eilę ir laimėjusiu pripažinti atsakovės AB ,,City Service pasiūlymą (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pirkimo komisijos 2010 m. lapkričio 9 d. posėdžio protokolas Nr. 116 p. –2);

3) pripažinti negaliojančia atsakovų 2010 m. lapkričio 26 d. sudarytą pirkimo sutartį Nr. A72–1008 (3.1.36-ŠV) (toliau – Sutartis);

4) pripažinti negaliojančia atsakovių sudarytą pavedimo sutartį, nurodytą Sutarties 9.5.1, 9.5.2 punktuose;

5) pripažinti negaliojančia AB ,,City Service“ ir centralizuotos šilumos tiekėjo sudarytą šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, nurodytą Sutarties 9.5.2 punkte;

6) nepatenkinus reikalavimo pripažinti negaliojančia atsakovių Sutartį, taikyti alternatyvią sankciją, nustatytą Viešųjų pirkimų įstatymo 952 straipsnio 4 dalies 2 punkte.

Ieškovė paaiškino, kad atliko Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vykdyto atviro konkurso „Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigų (darželių) bei mokyklų pastatų priežiūros bei higienos normas atitinkančios temperatūros palaikymo centralizuoto šildymo sezono metu, karšto vandens paruošimo ir temperatūros palaikymo paslaugų pirkimas“ (toliau – Konkursas) vertinimą ir konstatavo, kad atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pirkimo dokumentuose nustatyti reikalavimai ūkio subjektų grupei, siekiančiai pateikti pasiūlymą, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą proporcingumo principą, VPĮ 32 straipsnio 2 dalies nuostatas ir dirbtinai apribojo konkurenciją. Be to, atsakovė, parengdama Konkurso sąlygas neužtikrino VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto skaidrumo principo laikymosi ir VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto viešųjų pirkimo tikslo siekimo, pažeidė Viešojo pirkimopardavimo sutarčių kainos ir kainodaros taisyklių nustatymo metodikos (toliau Metodika) reikalavimus.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija ieškinį prašė atmesti. Ji nurodė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Vadovaujantis V 94 straipsnio 2 dalimi, ieškinys dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia gali būti pareiškiamas per šešis mėnesius nuo pirkimo sutarties sudarymo dienos. Savivaldybė su AB „City Serviceieškovės ginčijamą Sutartį sudarė 2010 m. lapkričio 26 d., o ieškinys pareikštas 2011 m. gruodžio 19 d.

Atsakovės teigimu, ieškovės argumentai yra susiję su procedūriniais pažeidimais ir nepakankamai skaidria pirkimo kainos skaičiavimo tvarka, tačiau, net jeigu jie būtų teisingi, Sutarties pripažinimas negaliojančia būtų neproporcinga priemonė.

VPĮ suteikta teisę Viešųjų pirkimų tarnybai (toliau – VPT) kreiptis į teismą tik dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia, o ne dėl kitų procedūrinių perkančiosios organizacijos priimtų sprendimų ar atliktų veiksmų pripažinimo negaliojančiais, todėl ieškovė neturi kompetencijos reikšti kitų reikalavimų. Be to, VPT nėra priėmusi sprendimo, kuriuo būtų konstatuotas V pažeidimas, sudarantis pagrindą kreiptis į teismą dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl ji neturi teisės kreiptis į teismą su ieškiniu.

Atsakovė AB „City Service“ ieškinį prašė atmesti. Ji nurodė, kad VPT, leidusi spausdinti viešojo pirkimo skelbimą oficialiuosiuose ir privalomuose leidiniuose kaip atitinkantį įstatymo nuostatas, bet daugiau kaip po vienerių metų nuo Sutarties sudarymo dienos ir sėkmingo jos vykdymo pradėjusi ginčyti Konkurso sąlygas, pažeidė teisėtų lūkesčių ir teisinio apibrėžtumo principą.

Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ prašė ieškinį atmesti. Jis paaiškino, kad ieškinys nepagrįstas, o šilumos pirkimopardavimo sutartis nėra viešojo pirkimo objektas, todėl reikalavimas pripažinti šį sandorį negaliojančiu yra nepagrįstas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Metodikos 10 punkte nustatyta, jog perkančioji organizacija pasirenka, jos nuomone, svarbius tiekėjų kvalifikaciją apibūdinančius kriterijus ir nustato jų reikalaujamas reikšmes, kurios būtinos viešojo pirkimopardavimo sutarčiai vykdyti. Dėl to nustačius, kad didelės apimties pastatų priežiūrai turėtų jungtis ūkiniai vienetai, turintys teisę verstis būtent tokia veikla, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo išvadai dėl konkurencijos ribojimo.

Teismas sprendė, kad konkurso sąlyga dėl kainos buvo išdėstyta aiškiai, nes įstaigos, kuriose turi būti teikiama paslauga, bendrai vadinamos „Objektais“. „Objektų“ sąrašas Sutarties galiojimo laikotarpiu gali būti keičiamas, o mokėjimų dalis apskaičiuojama Konkursą laimėjusio pasiūlymo kainą dėl 1 kv. m padauginus iš „Objektų“ ploto. Metinis šilumos energijos kiekis pastato 1 kv. m nustatomas pagal vidutinį konkurso dalyvio pateiktą metinį šilumos kiekį, lygų visų pastatų metinio šilumos energijos kiekio ir visų pastatų šildomo ploto santykiui. Atsižvelgęs į tai, kad darbų apimtys ir objektų skaičius yra didelis, o tiekėjui yra svarbu žinoti bendrą paslaugų apimtį, teismas sprendė, jog nėra pagrindo pritarti ieškovės nuomonei, jog Konkursas būtų skaidresnis, jei kainos kiekvienam objektui būtų pateikiamos atskirai. Atsižvelgiant į tai, kad dalis darbų yra atsitiktinio pobūdžio (pvz. avarijų likvidavimas ir lokalizavimas, remonto darbai ir pan.), vieno atskiro objekto kaina galėtų būti didesnė, nei įvertinus grupę objektų, todėl pagal pateiktą pasiūlymą apskaičiuota pastato priežiūros 1 kv. m. kaina (o ne atskiro objekto kaina) nesudaro pagrindo pripažinti Konkurso sąlygų neskaidriomis.

Atsakovės nurodė, kad dviejų paslaugų pirkimas buvo būtinas siekiant taupyti savivaldybės lėšas, nes tokiu atveju tiekėjas, prižiūrintis pastatus, stengiasi, kad nebūtų veltui švaistoma tiekiama šilumos energija ir karštas vanduo (ESCO modelis), tačiau, teismo vertinimu, šis paaiškinimas nepakankamas neatskirti paslaugų ir prekių pirkimo, nes nepateikti skaičiavimai, kad, naudojant ESCO modelį, kurio taikymas Lietuvos Respublikos teisės aktuose neapibrėžtas, lėšos būtų taupomos labiau nei naudojant karštą vandenį ir šilumos energiją pagal atskiras sutartis. Dėl šių priežasčių teismas sutiko su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. gruodžio 29 d. išvada, kad karšto vandens ir šilumos energijos pirkimas nepagrįstai priskirtas paslaugai. Teismas sprendė, kad paslaugos ir prekės pirkimas kaip vientiso pirkimo objekto prieštarauja V 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam skaidrumo principui ir 2 dalyje įtvirtintam racionaliam lėšų naudojimui. Vienu pirkimu perkant paslaugą bei prekę, negalima nustatyti vienos fiksuotos kainos, nes prekės (karšto vandens ir šilumos energijos) kaina yra reguliuojama, ji nepriklauso nuo šalių valios. Dėl šios priežasties kainos sandara, kai į vieną fiksuotą kainą sudedama paslauga ir prekė, o kainos perskaičiavimas faktiškai nėra pateisintas, sudaro prielaidas išvadai, kad Sutartis sudaryta, remiantis netiksliais Konkurso dokumentais, t. y. pažeidžiant VPĮ 24 straipsnio 8 dalį.

Teismas, pasisakydamas dėl AB „City Service“ ir UAB „Vilniaus Energija“ pirkimo–pardavimo sutarties, nurodė, kad ja Paslaugų tiekėjas įsipareigojo pilna apimtimi atstovauti užsakovei santykiuose su centralizuotos šilumos tiekėju. Sutarties 9.5.2 punkte nustatyta, kad Paslaugų tiekėjas su šilumos tiekėju sudarys atskirą šilumos energijos pirkimopardavimo sutartį ir atsiskaitys už Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pagal apskaitos prietaisų parodymais fiksuotą pateiktą energiją pastatams. Taigi tiekiama energija buvo laikoma preke, už kurią atsiskaitoma ne fiksuota kaina, o pagal suvartotą kiekį. Sutartis pagal šį pavedimą nebuvo sudaryta, todėl pripažinti jos negaliojančia nėra pagrindo.

Dėl ieškinio senaties termino teismas nurodė, kad VPĮ 94 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog tiekėjas turi teisę pareikšti ieškinį dėl pirkimopardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia per šešis mėnesius nuo jos sudarymo dienos. Atsižvelgdamas į tai, kad VPT nedalyvavo sudarant Sutartį, šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą. Iš rašto Nr. 4S-277 matyti, kad VPT 2011 m. sausio 25 d. jau buvo išanalizavusi perkančiosios organizacijos veiksmus ir siūlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nutraukti Sutartį. Nuo šios datos skaičiuojant ieškinio senaties terminą, jis laikytinas pasibaigusiu 2011 m. liepos 25 d., o ieškinys pateiktas tik 2011 m. gruodžio mėn. Atsakovėms reikalaujant taikyti senaties terminą, jis taikomas ir tuo pagrindu ieškinys atmetamas.

 

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės VPT apeliacinį skundą, 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą, sutikdamas su jame nurodytais motyvais.

Dėl ieškinio senaties termino teismas nurodė, kad VPT, gindama viešąjį interesą, atsižvelgiant į viešojo pirkimo sutarčių galiojimo laiką (ne daugiau kaip treji metai), kreiptis į teismą dėl jų panaikinimo turi teisę tokiu pat laikotarpiu, kaip ir kiti viešųjų pirkimų santykių dalyviai, t. y. per šešis mėnesius (VPĮ 94 straipsnio 3 dalis), skaičiuojant nuo dienos, kada paaiškėjo pažeidimas.

Teismas atmetė apeliantės argumentus dėl VPĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimo nurodydamas, kad statinio techninę priežiūrą, visų inžinerinių sistemų techninę priežiūrą gali atlikti tik atestuotos įmonės, todėl Konkurso sąlygų 11.6 bei 13 punktuose nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai yra pagrįsti ir būtini tam, kad perkančioji organizacija galėtų tinkamai įgyvendinti viešųjų pirkimų tikslus bei užtikrinti tinkamą viešojo intereso įgyvendinimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad Konkurso sąlygos įstatymų nustatyta tvarka buvo paskelbtos viešai, byloje nėra duomenų, kad vykdant minėtą pirkimą iki Sutarties sudarymo konkurso dalyviai ar kiti suinteresuoti asmenys bei institucijos būtų pateikę pretenzijas ar skundus dėl Konkurso sąlygų kvalifikacinių reikalavimų.

Teismas konstatavo, kad apeliantė neįrodė, jog Konkursas būtų skaidresnis, jei kiekvienam objektui kainos būtų pateikiamos atskirai, todėl pagal pateiktą pasiūlymą apskaičiuota pastato priežiūros 1 kv. m kaina, o ne atskiro objekto kaina, nesudaro pagrindo Konkurso sąlygų pripažinti neskaidriomis.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nors buvo pažeisti VPĮ 3 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinti principai bei 24 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas tikslumo reikalavimas, tačiau, patenkinus ieškinį, būtų pažeistas viešasis interesas, nes nutraukus sutartį Vilniaus miesto savivaldybė susidurtų su didžiule problema dėl ugdymo įstaigų pastatų priežiūros ir šildymo 2012-2013 metų žiemos sezonu.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė Viešųjų pirkimų tarnyba prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl ieškinio senaties termino. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką dėl valstybės institucijoms, ginančioms viešąjį interesą, taikytino ieškinio senaties termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2010), todėl teismai, ginčo santykiams taikę ne bendrąjį (dešimt metų), o sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą, nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Kasatorės nuomone, šiame ginče įstatymo analogija dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų, nustatytų tiekėjams, yra negalima, nes VPT atstovauja Lietuvos valstybei ir gina jos teises bei teisėtus interesus, taigi ji negali būti prilyginta tiekėjui, o teisiniai santykiai, kurie susiklosto tarp tiekėjo ir perkančiosios organizacijos, ir santykiai, kurie susiklostė tarp ieškovės ir atsakovių, savo esme nėra panašūs. Be to, VPĮ 94 straipsnio 3 dalies nuostata yra perkelta iš Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. gruodžio 1 d. direktyvos Nr. 2007/66/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas Nr. 89/665/EEB ir 92/13/EEB, ir taikoma tik tiekėjo ir perkančiosios organizacijos tarpusavio teisiniams santykiams. Tai, kad ši direktyva ir Europos Bendrijų Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. direktyva Nr. 89/665/EEB yra taikoma tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų tarpusavio teisiniams santykiams pripažino ir Europos Teisingumo Teismas 2010 m. spalio 21 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-570/08. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pirmiau nurodytų direktyvų nuostatų, kurios perkeltos į VPĮ, pagrindinis tikslas – tinkama ir efektyvi tiekėjų interesų apsauga, konkurencijos garantija. Tačiau įstatymų leidėjas neišreiškė valios šias normas taikyti ir valstybės institucijai, ginančiai viešąjį interesą. Nagrinėjamu atveju VPT reikalavimams turėtų būti taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

Vyriausybės 2006 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 432 patvirtintame apraše nustatyti konkretūs atvejai, kada viešojo pirkimo–pardavimo sutartys gali būti sudaromos ilgesniam nei trejų metų terminui, todėl kasatorei, turinčiai teisę ginti viešąjį interesą, ieškinio senaties terminas negali būti siejamas su konkrečios viešojo pirkimo–pardavimo sutarties trukme. Be to, kasacinis teismas 2010 m. lapkričio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2010; 2007 m. balandžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2007, konstatavo, kad niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas, o reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius (taikyti restituciją) taikomas bendrasis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas.

Dėl VPĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Vilniaus miesto savivaldybė, parengusi Konkurso sąlygas, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pirkimo sąlygų 13 punkte nustatytas reikalavimas reiškia, kad jungtinės veiklos narys, vadovaudamasis Konkurso sąlygomis, negali prisidėti prie jungtinės veiklos, pavyzdžiui, vien finansiniais ištekliais, reikalingų specialistų paslaugomis, jeigu neturi visų reikalaujamų atestatų. Tai neatitinka CK 6.969 straipsnyje nustatytos jungtinės veiklos sutarties sampratos ir dirbtinai riboja konkurenciją.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad proporcingumo principas viešuosiuose pirkimuose skirtas viešųjų pirkimų tikslui pasiekti ir nediskriminavimo principui garantuoti. Proporcingumo principas yra veiksnys, kuriuo remiantis nustatoma, ar tam tikra tiekėjų teises ribojanti priemonė yra diskriminacinė arba daro tiekėjus nelygiaverčius. Priemonių ir tikslų proporcingumo vertinimas privalo būti grindžiamas tinkamumo ir reikalingumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2012). Kasatorės nuomone, siekiamo tikslo buvo galima pasiekti mažiau tiekėjus varžančiomis priemonėmis, t. y. nustatant reikalavimus turėti Konkurso sąlygų 11.6 punkte nustatytus atestatus tik tiems grupės nariams, kurie realiai teiks paslaugas.

Dėl VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto skaidrumo principo turinio, privalomo Metodikos pobūdžio. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010; 2011 m. lapkričio 24 d.  nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2011; 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2012), aiškinančios ir taikančios skaidrumo ir proporcingumo principus (VPĮ 3 straipsnio 1 dalis), o tai turėjo įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl proporcingumo ir skaidrumo principų turinio vertinant ginčijamas Konkurso sąlygas ir sprendžiant dėl neteisėtų (prieštaraujančių Metodikai) Konkurso sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Konkurso sąlygose nustatytas kainodaros taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2013),  neatsižvelgė ir nevertino privalomojo Metodikos pobūdžio.

VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 3 punkte įtvirtinti viešojo pirkimo–pardavimo sutarties kainos apskaičiavimo būdai (fiksuotos kainos ir kainodaros taisyklių nustatymas) yra imperatyvūs, nes reiškia ne tik VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų viešųjų pirkimų principų laikymąsi, bet ir racionalaus lėšų panaudojimo užtikrinimą. Konkurso sąlygose ir Sutartyje nenustačius reikalavimo pateikti pastatų priežiūros kainos pagal atskirus objektus, nebuvo užtikrintas skaidrumas ir buvo pažeistas Metodikos 27.5.2 punktas.

Dėl proceso normų pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 176, 185 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes tinkamai netyrė ir nevertino įrodymų dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių ir viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimų. Teismai taip pat pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti savo sprendimus. Nemotyvuodamas arba nepakankamai detaliai motyvuodamas nutartį apeliacinės instancijos teismas ginčo iš esmės neišsprendė, neįvykdė teisingumo. Be to, jis netinkamai taikė CPK 179 straipsnio 2 dalies nuostatas (buvo pažeistos įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės), nes esant abejonių dėl pirkimo skaidrumo, turėjo imtis priemonių tas abejones pašalinti, savo iniciatyva rinkti įrodymus viešojo intereso gynimo byloje.

 

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir ginčijamus procesinius sprendimus palikti nepakeistus.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad kasaciniame skunde yra išdėstyti pagrindai, leidžiantys pripažinti, jog kasacinis skundas atitinka CPK numatytus kasacijos pagrindus. Tokia byla nėra pirmoji Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, todėl, esant suformuotai praktikai nagrinėjamu klausimu ir atsižvelgiant į byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, manytina, kad ši byla neturi precedentinės reikšmės vieningos teismų praktikos formavimui. Be to, kasacinio skundo dalyse dėl kvalifikacijos reikalavimų pažeidimo ir kainodaros taisyklių pažeidimo iš esmės pasisakoma dėl bylos faktinių aplinkybių, o tai nelaikytina kasacijos pagrindu.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo. Viešųjų pirkimų teisiniai santykiai reguliuojami specialiojo įstatymo – VPĮ, todėl Civilinio kodekso, Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai. Nuo 2010 m. kovo 2 d. įsigaliojusioje VPĮ redakcijoje yra nustatyta, kad tiekėjas turi teisę pareikšti ieškinį dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia per šešis mėnesius nuo pirkimo sutarties sudarymo dienos.

Kasatorės nurodoma kasacinio teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2010, negali būti laikoma precedentu nagrinėjamoje byloje, nes skiriasi ieškinį pateikusių subjektų teisinis statusas, o nagrinėjamoje byloje kasatorė visą laiką prižiūrėjo ir vertino ginčijamos Sutarties sudarymo aplinkybes. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas analogiškoje byloje Nr. 2A-1513/2011 suformavo precedentą, kuriuo pagrįstai vadovavosi šią bylą nagrinėję teismai. Nurodytoje byloje kaip tik buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškinio senaties termino taikymo, kai ieškinį pateikia VPT.

Europos Teisingumo Teismas suformavo taisyklę, kad, nepriklausomai nuo ieškinį teikiančio subjekto, būtina vadovautis tais terminais, kurie yra nustatyti kaip naikinamieji. Teismas konstatavo, kad Direktyva Nr. 89/665 nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kuriuose įtvirtinta, jog bet koks ieškinys dėl perkančiosios organizacijos turi būti pateiktas per nustatytą terminą ir kad šiam ieškiniui pagrįsti nurodytam sutarties sudarymo procedūros pažeidimui turi būti taikomas toks pats terminas, kuris yra naikinamasis ir kurį praleidus nebegalima ginčyti tokio sprendimo ar nurodyti tokio pažeidimo, jeigu terminas yra protingas (Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Universale-Bau ir kt., C-470/99, Rink. p. I-11617, 79 punktas; 2003 m. vasario 27 d. Sprendimo Santex, C-327/00, Rink. p. 1-1877, 50 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad VPĮ nenustatyta atskirų terminų ieškiniui pateikti, laikytina, jog tiek perkančioji organizacija, tiek tiekėjas, tiek ir VPT privalo vadovautis 6 mėnesių naikinamuoju terminu (VPĮ 94 straipsnio 3 dalis).

Dėl Sutarties vykdymo tęstinumo ir viešojo intereso užtikrinimo. Nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai sprendė, kad atsižvelgiant į Sutarties objektą, viešąjį interesą pažeistų ne jos galiojimas, o pripažinimas negaliojančia, nes tada nutrūktų gyvybiškai svarbių paslaugų teikimas visoms Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo ir švietimo įstaigoms. VPT nenurodo, kokioms imperatyviosioms normoms prieštarauja Sutartis ir neatsižvelgia į tai, kad ja garantuojama, jog Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigų (darželių) bei mokyklų pastatų priežiūros bei higienos normas atitinkančios temperatūros palaikymo, karšto vandens paruošimo ir temperatūros palaikymo paslaugos būtų teikiamos kokybiškai mažiausiomis sąnaudomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijama Sutartis yra sudaryta 2010 m. lapkričio 26 d., jos terminas – 36 mėnesiai, taigi net Sutarties panaikinimas iš esmės nedarys įtakos atsakovių Sutartimi nustatytų teisinių santykių ir būtų neįmanoma realiai atkurti iki menamo teisės pažeidimo buvusios padėties.

Dėl VPĮ 3 straipsnyje nustatytų principų pažeidimo ir konkurencijos ribojimo. Pagal teismų praktiką perkančiosios organizacijos nustatyti aukšti arba pernelyg specifiniai reikalavimai pateisinami tik tada, jeigu pateikiamas patikimas ir įtikinamas tokių reikalavimų nustatymo pagrindimas. Konkurso sąlygos VPĮ nustatyta tvarka buvo paskelbtos viešai, per visą Konkurso vykdymo laikotarpį iki Sutarties sudarymo nei iš VPT, nei iš kitų subjektų skundų ar pretenzijų gauta nebuvo. Atsižvelgiant į paslaugų specifiką ir galutinį naudos gavėją, tų rizikinga ir nepateisinama nustatyti mažesnius kvalifikacinius reikalavimus, nei jie tokiai veiklai nustatyti norminiuose teisės aktuose. Be to, daugelis kvalifikacinių reikalavimų buvo taikomi ne kiekvienam ūkio subjektų grupės dalyviui atskirai, todėl galima teigti, kad savivaldybė savo nuožiūra, atsižvelgdama į pirkimo objekto pobūdį, specifiką bei paslaugų reikšmingumą socialiai jautrioms visuomenės grupėms, potencialių Lietuvoje veikiančių tiekėjų skaičių, nepažeidė VPĮ įstatyme įtvirtinto proporcingumo principo ir neapribojo konkurencijos.

Dėl pastatų priežiūros metinės kainos. Vadovaujantis Konkurso sąlygų duomenimis bei Sutarties nuostatomis, pastatų priežiūros metinė kaina be PVM skaičiuota 753 272,79 kv. m bendram aptarnaujamų pastatų plotui (kaip nurodyta Konkurso sąlygose). Atsižvelgiant į tai, pastatų priežiūros metinė kaina be PVM 1 kv. m yra 8,39 Lt, mėnesio kaina 1 kv. m – 0,70 Lt. Šie įkainiai nekinta visą Sutarties galiojimo laikotarpį, o keičiantis pastatų bendram plotui, priežiūros metinė kaina yra apskaičiuojama vadovaujantis nurodytais įkainiais. Visiems objektams nustatyti tie patys priežiūros darbai. Tiek darbų apimtys, tiek objektų skaičius yra didelis, todėl tiekėjui svarbu žinoti objektų apimtį, įvertinti paslaugų mastą ir riziką siūlant kainą.

Kasatorė teigia, kad viešųjų pirkimų principus užtikrintų tik atsiskaitymas už ikimokyklinio ugdymo ir švietimo įstaigų pastatams faktiškai sunaudotą šilumos energijos kiekį pagal faktinius šilumos energijos skaitiklių parodymus, tačiau savivaldybė iš AB „City Service“ neperka šilumos energijos, o tik pastatų priežiūros, eksploatavimo ir tam tikrų pastatų parametrų palaikymo paslaugas, todėl šilumos energijos pirkimo – pardavimo taisyklės Sutarčiai netaikytinos. Be to, savivaldybei mokant už pastatams patiektą šilumos energiją pagal faktinius apskaitos prietaisų duomenis, netektų prasmės ir ESCO modelis, nes jei pastatus eksploatuojantis asmuo savo pareigas atliktų netinkamai ir neefektyviai, padidėjusio faktinio šilumos energijos suvartojimo išlaidos tektų savivaldybei. Naudojant ESCO modelį, tiesioginės paslaugų tiekėjo pajamos priklauso nuo sutaupyto energijos kiekio, o jam netinkamai teikiant šias paslaugas ir dėl to padidėjus šilumos suvartojimui, išlaidos už papildomai suvartotą šilumą tenka būtent pačiam paslaugos tiekėjui.

Dėl Metodikos 9 ir 24.2 punktų pažeidimo. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pateiktas išaiškinimas dėl šilumos vartojimo ir atsiskaitymo nepatvirtina, kad Savivaldybė, vykdydama Konkursą bei sudarydama Sutartį, pažeidė Šilumos ūkio įstatymo ar šilumos energijos tiekimą bei šilumos sistemų priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Sutarties nuostatos sudaro galimybę savivaldybei gauti visą su paslaugų teikimu susijusią informaciją, įskaitant šilumos tiekimo vietoje įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis bei atskirai išskirtas išlaidas pastatų priežiūrai, todėl ieškinyje dėstomi teiginiai dėl šilumos vartotojų teisių ir teisėtų interesų galimo pažeidimo yra nepagrįsti.

Sutarties 15.2 punkte nustatyta, kad pasibaigus kalendoriniams metams yra fiksuojamas faktinis šildymo sezono parų skaičius, faktinė išorės oro temperatūra ir faktinis suvartotas karšto vandens kiekis. Vadovaujantis šiais faktiniais duomenimis, yra perskaičiuojama bendra metinė išlaidų pastatų šiluminei energijai kaina, o susidaręs skirtumas yra pridedamas (atimamas) iš kito užsakovo mokėjimo. Kasatorė nepastebėjo reikšmingos aplinkybės, kad pastatų šilumos energijos kaina gali būti perskaičiuojama bet kurios šalių iniciatyva Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konkretus reikalavimas nurodyti, kas inicijuoja perskaičiavimą, nėra įtvirtintas teisės aktuose, todėl tai negali būti traktuojama kaip Metodikos pažeidimas ar Sutarties spraga.

Teisingumo Teismas 2001 m. spalio 18 d. sprendime SIAC Construction, C-19/00, Rink. 2001, p. 1-7725, pažymėjo, kad draudimas perkančiajai organizacijai viešojo pirkimo procedūrose remtis duomenimis, kurie pirkimo dokumentų sąlygų rengimo metu nėra visiškai tiksliai žinomi, nėra absoliutus.

Perkančiosios organizacijos veiksmai pripažintini teisėtais, jeigu ji, vertindama pasiūlymus, remiasi duomenimis, kurie nebuvo visiškai tiksliai žinomi rengiant Konkurso sąlygas, o tiekėjams teikiant pasiūlymus, bet paaiškėjo iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo ar vykdant sutartį. Bazines šilumos energijos kainas tvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, todėl atsakovės neturi realios galimybės daryti įtakos kainai ar kainodarai.

 

Atsakovė AB „City Servicesu kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir ginčijamus procesinius sprendimus palikti nepakeistus.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl ieškinio senaties termino taikymo. VPĮ yra lex specialis, todėl Civilinio kodekso, Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai specialiųjų viešųjų pirkimų teisės normų atžvilgiu. Ieškovė apeliaciniame skunde pripažino, kad ieškinio senaties terminas ginant viešąjį interesą nėra reglamentuojamas, todėl esant tokiai situacijai turi būti tinkamai įvertintas teisinių santykių pobūdis, įstatymų leidėjo pozicija reglamentuojant analogiškus teisinius santykius bei teismų praktika. Atsižvelgiant į tai, kad VPĮ yra lex specialis, turi būti taikomi jame nustatyti senaties terminai. Kasatorės nurodoma kasacinio teismo 2010 m. liepos 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2010, negalima vadovautis, nes joje šalių teisiniams santykiams galiojo VPĮ redakcija, kurioje nebuvo reglamentuotas ieškinio senaties terminas. Šios bylos atveju VPĮ įtvirtintas sutrumpintas ieškinio senaties terminas.

Ieškovė turi galimybę vykdyti perkančiųjų organizacijų skelbiamų bei vykdomų viešųjų pirkimų stebėseną. Be to, VPT VPĮ įstatymo reikalavimus atitinkančius skelbimus privalo per tris darbo dienas išsiųsti Europos Sąjungos oficialiųjų leidinių biurui ir paskelbti Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje. Dėl šių priežasčių ieškovė, leidusi spausdinti viešojo pirkimo skelbimą oficialiuosiuose ir privalomuose leidiniuose kaip atitinkantį VPĮ įstatymo nuostatas, ir daugiau kaip po vienerių metų nuo Sutarties sudarymo dienos ir sėkmingo vykdymo pradėjusi ginčyti Konkurso sąlygas, pažeidė teisėtų lūkesčių ir teisinio apibrėžtumo principus. Įvertinus viešųjų pirkimų teisinių santykių pobūdį bei ieškovės kompetencijos ribas, bendrasis ieškinio senaties terminas būtų nesuderinamas su ieškinio senaties instituto socialine paskirtimi.

Dėl VPĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Teismų praktikoje pažymima, kad perkančioji organizacija gali nustatyti aukštesnius bei specifinius kvalifikacijos reikalavimus tiekėjams, jeigu tokių reikalavimų nustatymas yra pateisinamas ypatinga perkamo objekto svarba, specifine sutarties paskirtimi, viešojo intereso apsauga. Nagrinėjamu atveju perkamos Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigų (darželių), mokyklų pastatų priežiūros bei higienos normas atitinkančios temperatūros palaikymo, karšto vandens paruošimo ir temperatūros palaikymo paslaugos, kurių nepertraukiamas tiekimas, tiekėjo patikimumas yra tiesiogiai susijusios su mažamečių bei jaunimo gerove, jų ugdymu bei sveikata. Konkurso sąlygų 13 punkte nustatyta, kad, jei pasiūlymą pateikia ūkio subjektų grupė, Konkurso sąlygų 11.111.7 punktuose nustatytus kvalifikacijos reikalavimus turi atitikti kiekvienas ūkio subjektų grupės narys atskirai, o šių Konkurso sąlygų 11.811.13 punktuose nustatytus kvalifikacijos reikalavimus turi atitikti bent vienas ūkio subjektų grupės narys arba visi ūkio subjektų grupės nariai kartu.

Šiuo atveju pirkimo objektas (Konkurso sąlygų 6.1 punktas) apima statinių bei jų inžinerinių sistemų techninės priežiūros (eksploatavimo) paslaugas ir paslaugas – veiksmus bei darbus, skirtus užtikrinti metines išlaidas pastatų šiluminei energijai prie tam tikrų, šiose sąlygose apibrėžtų, klimatinių ir centralizuotos šilumos kainos kriterijų. Tai reiškia, kad tiekėjai turi būti kompetentingi teikti šilumos ir karšto vandens tiekimo, šalto vandens ir nuotekų šalinimo sistemų priežiūros paslaugas, atlikti elektros ūkio, elektros prietaisų ir įrenginių priežiūros darbus, statinio techninę priežiūrą pagal teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad statinio techninę priežiūrą ir visų inžinerinių sistemų techninę priežiūrą gali atlikti tik atestuotos įmonės, Konkurso sąlygų 11.6 bei 13 punktuose nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai yra pagrįsti ir būtini tam, kad perkančioji organizacija galėtų tinkamai įgyvendinti viešųjų pirkimų tikslus bei užtikrinti tinkamą viešojo intereso įgyvendinimą.

Dėl VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto skaidrumo principo. Konkurso sąlygų kaip vientiso dokumento sisteminis aiškinimas leidžia nustatyti, kad sąlygų priede Nr. 4 yra detalizuojama kainodara, Sutarties terminas, kainos perskaičiavimo taisyklės ir pan., todėl nėra pagrindo teigti, jog reikalavimai kainos iššifravimui pagal objektus įvertinant jų charakteristikas nenustatyti ir tai pažeidžia VPĮ įtvirtintą skaidrumo principą. Konkurso sąlygų techninėje specifikacijos B dalyje „Metinių išlaidų pastatų šiluminei energijai specifikacija“ yra nurodoma, kad šilumos kiekis pateikiamas kiekvienam pastatui atskirai, taip pat apibūdinami kriterijai ir faktoriai, turintys įtakos kainos nustatymui. Ieškovė cituoja kasacinio teismo praktiką, nesiedama su ginčo situacija bei neatskleisdama, kaip konkrečiai pasireiškė vieno ar kito principo pažeidimas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad perkančioji organizacija pažeidė Metodikos 27.5.2 punktą, nes nepateikė įkainių kiekvienai atskirai sudėtinei pirkimo objekto daliai. Atkreiptinas dėmesys, kad Konkurso sąlygų 6 punkte nurodoma, jog pirkimo objektas apima dvi tiesiogiai tarpusavyje susijusias ir neatskiriamas paslaugas, tačiau apie dar smulkesnį skaidymą į dalis nekalbama, nes tiek ikimokyklinio ugdymo įstaigų, tiek mokyklų pastatams apibūdinti yra taikomi tapatūs reikalavimai, todėl VPT pateikta Metodikos interpretacija yra visiškai nelogiška, prieštarauja faktinėms aplinkybėms bei Konkurso sąlygoms. Pagal teismų praktiką VPĮ, Konkurso sąlygų galimo pažeidimo bei perkančiosios organizacijos veiksmų ir priimtų sprendimų teisėtumo vertinimo kontekste, atsižvelgtina į atitinkamų jos veiksmų ir sprendimų realiai sukeliamus padarinius tiekėjams. Dėl to būtina įvertinti tai, kiek perkančiosios organizacijos veiksmai faktiškai (realiai) paveikė tiekėjus ir ar vienam iš tiekėjų buvo suteikta daugiau teisių negu kitiems (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A858-l36/2011). Ieškovė ir bylą nagrinėję teismai tinkamai neįvertino nurodytų pažeidimų realaus sukeliamų padarinių poveikio tiekėjams. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirkimų komisijos sprendimo panaikinimas pateisinamas tik dėl esminių pažeidimų, kuriais pažeidžiamos imperatyviosios VPĮ nuostatos. Dėl šių priežasčių neturėtų būti apsiribojama kasatoriaus formaliai išdėstyta pozicija, o atsižvelgiama ir į pažeidimų realiai sukeliamų padarinių poveikį visuomenei, nes teikiamos paslaugos yra itin jai reikšmingos.

Dėl proceso normų pažeidimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tais atvejais, kai praėjęs ilgas terminas nuo teisinių santykių, galbūt pažeidžiančių viešąjį interesą, atsiradimo iki kreipimosi dėl viešojo intereso gynimo, teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą (2008 m. liepos 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A146-335/2008; 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. AS7S-1576/2008,; 2009 m. sausio 21 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A556-782/2009). Atskirais atvejais gali būti svarbu ir teismai turi įvertinti, ar viešasis interesas gali būti apgintas tik tuo būdu, kurį prašoma taikyti ginčo atveju, ar toks būdas yra efektyviausias, ar ginant viešąjį interesą kaip prioritetinį nenukentės kito asmens ar net daugelio asmenų teisėti interesai, ar toks viešojo intereso gynimas vienoje srityje nelems jo pažeidimo kitose srityse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2013).

Šie išaiškinimai iš esmės paneigia kasaciniame skunde išdėstytą poziciją dėl netinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos bei teismo aktyvumo ginant viešąjį interesą. Teismo aktyvumas tokio pobūdžio bylose negali būti visais atvejais toks pat, nes turi būti įvertintos visos reikšmingos aplinkybės bei užtikrinamas teisinių santykių stabilumas ir pusiausvyra. Šioje byloje teismas buvo pakankamai aktyvus, skyrė parengiamuosius bei teismo posėdžius žodinio proceso tvarka, savo iniciatyva rinko įrodymus, nepažeisdamas ginamų vertybių bei teisinių santykių stabilumo užtikrinimo pusiausvyros ir kt. Taip pat svarbu pabrėžti, kad, atsižvelgiant į pirkimo objekto specifiką ir į tai, jog pagal Sutartį paslaugos jau suteiktos (teikiamos toliau), restitucija yra negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2011)

 

Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl ieškinio senaties termino taikymo. CK 6.382 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad viešojo pirkimo–pardavimo sutartims CK normos taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. Taigi pirmiausia taikomos VPĮ nuostatos. 2010 m. kovo 2 d. įsigaliojusioje VPĮ redakcijoje yra nustatyta, kad tiekėjas turi teisę pareikšti ieškinį dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia per šešis mėnesius nuo pirkimo sutarties sudarymo dienos (VPĮ 94 straipsnio 3 dalis). Ieškinys pateiktas 2011 m. gruodžio 19 d., todėl laikytina, kad pagal ieškinio padavimo metu galiojusią VPĮ įstatymo redakciją kasatorė buvo praleidusi ieškinio senaties terminą.

Dėl viešojo intereso gynimo. Bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė, kad atsižvelgiant į sutarties objektą, viešąjį interesą pažeistų ne jos galiojimas, o pripažinimas negaliojančia. Sutarties pripažinimas negaliojančia reikštų, kad visoms Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo ir švietimo įstaigoms nutraukiamas gyvybiškai būtinų paslaugų teikimas, susidarytų antisanitarinės sąlygos, ugdymo procesas taptų neįmanomas, o naujo paslaugų teikėjo parinkimas užtruktų ne vieną mėnesį. Sutartis yra tiesiogiai susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir jos pripažinimas negaliojančia gali sukelti ypač neigiamus padarinius, ji galėtų būti pripažinta negaliojančia, tik jei jos galiojimas iš esmės prieštarautų viešajai tvarkai ir esminiams teisės principams, t. y. jei būtų įrodyta, kad Sutarties galiojimas daro didesnę žalą už jos nutraukimą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų. Nagrinėjamoje civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovės AB „City Service“ sudaryta šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis nepripažintina bylos dalyku. Trečiasis asmuo nėra ginčijamos Sutarties šalimi ir neturi jokio teisinio suinteresuotumo šios civilinės bylos baigtimi.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėdamas bylas paprastai neperžengia kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau dėl viešojo intereso apsaugos ir kai kyla visuomenės poreikis teismas gali išspręsti šalių ginčą aiškindamas ir taikydamas teisę ne tik dėl procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, bet ir dėl kitų argumentų,
t. y. teismas tokiu atveju turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad tokia teisė ypač aktuali viešųjų pirkimų bylose, nes šie santykiai susiję su viešuoju interesu, todėl kasacinio teismo praktikoje tokia teise ne kartą pasinaudota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „CSC Telecom“ v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-359/2012; 2013 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Estravel Vilnius“ v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bylos Nr. 3K-3-272/2013).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgdama į bylos aplinkybes ir eigą, proceso šalių turėtą teisę ir galimybes išdėstyti ir ginti savo poziciją, nagrinėjamu atveju neperžengia ginčo ribų. Dėl to šioje byloje kasacinis teismas proceso ir materialiosios teisės aiškinimo ir taikymo aspektais spręs tik dėl perkančiosios organizacijos sprendimų nustatyti atitinkamas Konkurso ir Sutarties sąlygas teisėtumo, pagal kurias: a) iš dalies buvo ribojama tiekėjų galimybė Sutarties vykdymui pasitelkti partnerius jungtinės partnerystės pagrindais; b) pasiūlymo ir Sutarties vertė atskirai neišskaidyta pagal objektus (pastatus), o dėl šių objektų galimo keitimo mokėjimai tarp Sutarties šalių keičiami pagal paslaugos vertės vidurkį vienam kvadratiniam metrui, nesilaikant Metodikos nuostatų bei tinkamai nenustatant kainodaros taisyklių; c) į paslaugų apimtį pagal Sutartį įeina tiek šilumos energijos, tiek pastatų priežiūros paslaugų pirkimas pagal fiksuotą kainą. Teisėjų kolegija taip pat pasisakys dėl VPĮ 94 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo.

 

Dėl pirkimo objekto apimties

 

Teisėjų kolegija pirmiausia sprendžia dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentų, kuriais palaikoma ieškovės pozicija, kad pagal Konkurso dokumentus ir Sutarties nuostatas perkančioji organizacija pirko du sudėtinius objektus – prekę (šilumos energiją) ir paslaugas (pastatų, šildymo sistemų priežiūra ir kt.), šie abu objektai nebuvo išskaidyti ir bendrai pavadinti paslaugomis. Šie argumentai nekeliami kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį, tikėtina, dėl to, kad šią kasatorės poziciją teismai palaikė, todėl ieškovei nebuvo poreikio ginčyti jai palankių išvadų, o kitos šalys atitinkamai nepateikė atsikirtimų į jas. Vis dėlto kasacinis teismas dėl to pasisako, konstatuodama, kad tai nelaikytina ginčo ribų peržengimu, nes, viena vertus, šie perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumo pagrindai tiesiogiai susiję su fiksuotos kainos nustatymo ir Metodikos taisyklių taikymo argumentais, antra vertus, jei teisėjų kolegija spręstų, kad dėl ieškinio senaties termino taikymo teismai priėjo neteisingų išvadų, kurios taip pat iš dalies lėmė ieškinio atmetimą, tektų keisti jų priimtus procesinius sprendimus pirkimo objekto apimties ir jo sudėtinių dalių kvalifikavimo pagrindu, nors šioje nutartyje apie jį nebūtų pasisakyta.

Teisėjų kolegija sutinka su teismų argumentais, kad perkančioji organizacija pirko sudėtinį objektą – prekes ir paslaugas, jas įvardijo paslaugomis, tačiau nepritaria jų padarytai išvadai, kad tai pažeidė skaidrumo principą. Iš tiesų atsakovė nepateikė aiškių bei įtikinamų argumentų, kodėl ji pirko šilumos energiją iš tiekėjo, kuris nėra šios prekės tiesioginis ar netiesioginis pardavėjas (perpardavinėtojas). Atsakovių argumentai dėl ESCO modelio taikymo šio poreikio nepatvirtina. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad dėl šios koncepcijos turinio ir jos taikymo visų teismo instancijų proceso metu atsakovės teikė įvairius argumentus, tačiau neįrodė, kaip ESCO modelio taikymas pagrindžia ginčo Konkurso bei Sutarties sąlygas. Taip pat teisėjų kolegija pritaria Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvadai dėl šio modelio taikymo abejotinumo, nes tiekėjai pasiūlyme teikė ne realias, faktiniais duomenimis pagrįstas šilumos kainas, o normatyvines, t. y. tikėtinas pagal tam tikrą skaičiavimo modelį, tačiau nuo 2003 m. vos keli daugiabučiai šią normatyvinę ribą yra pasiekę (T. 2, b. l.1-4, 97).

Taigi pripažintina nenuosekli proceso šalių pozicija dėl ESCO modelio taikymo, juolab kad Konkurso dokumentuose ar Sutartyje apie jo taikymą aiškiai nepasisakyta. Sutarties nuostatomis šalys suderėjo tam tikru periodiškumu revizuoti tiek šilumos energijos, tiek priežiūros paslaugų kainą, todėl pagal šį šalių susitarimą galimas kaštų sutaupymas pagal Sutartį būtų perskirstytas perkančiosios organizacijos naudai, nors pagal ESCO modelį jis paprastai turėtų tekti paslaugos tiekėjui. Be to, pagrįstas tiekėjo pelnas pagal ESCO modelį – sutaupyti kaštai (kitų pajamų jis negauna), o nagrinėjamu atveju toks pelnas – atlygintinų priežiūros paslaugų dalis. Tiekėjas, tinkamai (kai pasiekiami šilumos energijos sutaupymai) vykdydamas šilumos prietaisų ir sistemos priežiūrą, už šias paslaugas gauna Konkurso procedūrose pasiūlytą ir šalių sulygtą kainą, todėl už tai neturėtų papildomai tikėtis kito atlygio. Priešingas tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų santykių šioje srityje aiškinimas galėtų pažeisti racionalaus lėšų panaudojimo principą.

Kita vertus, nors šilumos energija de jure – sudėtinė pirkimo objekto dalis, tačiau realiai, atsižvelgiant į tai, kad pagal Sutartį šalys suderėjo, jog paslaugų tiekėjas atstovauja perkančiąją organizaciją prieš šilumos energijos tiekėją (9.5.1 punktas), taip pat, jog pasibaigus kalendoriniams metams, bus įvertinamas faktinis šilumos energijos suvartojimas ir iš ateinančių mokėjimų bus atimtas ar pridėtas susidaręs išlaidų skirtumas (15.2 punktas), darytina išvada, kad iš tiesų perkančioji organizacija su tiekėju dėl šilumos energijos pirkimo iš trečiojo asmens UAB „Vilniaus energija“ susitarė, jog tai bus atliekama ne tiesiogiai, o tarpininkaujant tiekėjui. Tokie atstovavimo santykiai, nors pagrįstai galėjo kelti abejonių VPT ir teismams, savaime nesudaro pagrindo išvadai dėl skaidrumo principo pažeidimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau prieita išvada dėl Konkurso sąlygų teisėtumo paremta jų aiškinimo prielaida (pozicija) bei atsakovės Savivaldybės, be kita ko, atsiliepime į kasacinį skundą išreikštais argumentais, kurių VPT procese nenuginčijo, kad šilumos energijos perskaičiavimo rezultatas pagal Konkurso 15.2 punktą iš esmės ir reiškia realias išlaidas atitinkamu laikotarpiu suvartotai energijai („Vadovaujantis faktiniais duomenimis yra perskaičiuojama bendra metinė išlaidų pastatų šilumos energijai kaina, o susidaręs skirtumas yra pridedamas/atimamas iš sekančio Užsakovo mokėjimo“; „yra nustatyta, kad perkančiosios organizacijos veiksmai pripažintini teisėtais, jeigu ji vertindama pasiūlymus, remiasi duomenimis, kurie nebuvo tiksliai žinomi perkančiajai organizacijai rengiant konkurso sąlygas, o tiekėjams teikiant pasiūlymus, bet paaiškėjo iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo ar vykdant sutartį. Abu kainos perskaičiavimus gali inicijuoti bet kuri šalis.“ P. 15). Pažymėtina, kad proceso metu ir kita atsakovė AB „City Service“ nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ESCO modelis savivaldybei leidžia realiai sutaupyti lėšų (T. 2, b. l. 96; T. 4, b. l. 97-98). Galiausiai atsakovė savivaldybė nuosekliai remiasi Direktyvos Nr. 2006/32 nuostatomis, kurios, jos vertinimu, pateisina ESCO modelio taikymą ir ginčo Konkurso sąlygų nustatymą. Plačiau nepasisakant dėl šio Europos Sąjungos teisės akto svarbos ginčo santykiams, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog valstybės narės užtikrina, kad viešasis sektorius imtųsi energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių, svarbiausią dėmesį skirdamas ekonomiškai efektyvioms priemonėms, leidžiančioms sutaupyti didžiausią kiekį energijos per trumpiausią laiko tarpą. Šios direktyvos 3 straipsnio d punkte nurodyta, kad sutaupyta energija – sutaupytos energijos kiekis, kuris nustatomas matuojant ir (arba) apskaičiuojant suvartojimą prieš ir po to, kai buvo įgyvendintos viena ar daugiau energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių, tuo pat metu užtikrinant norminimą dėl energijos suvartojimą veikiančių išorės sąlygų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skaičiuojamas pokytis nuo normatyvinio šilumos energijos suvartojimo lygio ir turėtų reikšti realias sąnaudas (skirtumą tarp prognozės ir pasiektų rezultatų), nes priešingu atveju taptų neaiški atsakovės pozicija, kad savivaldybė Sutarties vykdymo metu siekė sutaupyti bei sutaupė lėšų (T. 2, b. l. 162, 175; T. 4, b. l. 154-163), tai liudijo į bylą pateikti skaičiavimai, pagal kuriuos už 2011 m. gegužės gruodžio mėnesius savivaldybė sutaupė beveik devynis su puse milijono litų (T. 2, b. l. 116-117). Vis gi teisėjų kolegija nurodo, kad perkančiosios organizacijos taikomas panašus modelis, kai iš tiekėjo perkama prekė, kurios jis negamina ir tiesiogiai netiekia, galėtų pažeisti tiekėjų tarpusavio konkurenciją. Įmokų šilumos energijos atsiskaitymams išdėstymo tikslą perkančioji organizacija galėjo pasiekti ir kitomis priemonėmis šilumos energijos neįtraukdama į perkamo objekto apimtį. Pagal viešai prieinamą informaciją UAB „Vilniaus energija“ suteikia teisę vartotojams pasirinkti kasmėnesinio pastovių įmokų mokėjimo planą (http://www.vilniaus-energija.lt/content/planas-pastovus-verslui), todėl savivaldybei ar jos administruojamoms įstaigoms nėra poreikio šios prekės įgaliotos valstybės institucijos nustatytomis kainomis perpirkinėti iš tiekėjo bei jam mokėti fiksuotą kasmėnesinę įmoką, kurią vėliau pagal tam tikrus faktinius duomenis šalys perskaičiuoja.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad perkančioji organizacija, nors tokiais duomenimis turėjo disponuoti, Konkurso sąlygose nenurodė faktinių išlaidų už įstaigų šildymą, o, kaip minėta, nustatė, kad tiekėjai šią kainą apskaičiuoja, atsižvelgdami į didžiausius dydžius, nustatytus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutarime Nr. 03-105. Taigi, nors de facto perkančioji organizacija šilumos energiją perka iš UAB „Vilniaus energija“ pagal tuo metu galiojančius įkainius, tačiau ji sudaro sąlygas tiekėjams konkuruoti dėl šio objekto kainų, jas pateikti skirtingas, nepaisant to, kad iš esmės konkurencija dėl to negalima. Pažymėtina, kad AB „City Service“ ir UAB „Corpus A“ pateikė skirtingas kainas šilumos energijai parduoti – atitinkamai 32,93 mln. Lt ir 35,18 mln. Lt (T. 1, b. l. 134). Taigi Konkurso dalyviai pateikė nevienodas kainas, nors iš esmės jos neturėtų skirtis. Tai sudaro prielaidas konkurencijos iškraipymui, ypač tais atvejais, kai laimėtoją gali lemti ne priežiūros paslaugų, o šilumos energijos (jos vertė sudaro daugiau kaip keturis penktadalius Sutarties vertės), dėl kurios apimties ir išlaidų šalys nesirungia, kaina. Vis dėlto UAB „Corpus A“ Konkurse pateikė didesnę ne tik šilumos energijos, bet ir pastatų priežiūros metinę kainą, todėl aptariamos Konkurso sąlygos de facto dalyvių konkurencijai nepadarė neigiamos įtakos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad VPT, ginčydama atsakovės veiksmus, visomis šiomis aplinkybėmis nesirėmė, o vien tik netinkamas pirkimo objekto kvalifikavimas (vietoj prekės paslauga) neleidžia konstatuoti skaidrumo principo pažeidimo. Pagal kasacinę praktiką, sprendžiant ginčą dėl pirkimo sąlygos pobūdžio, svarbu ne tai, kaip perkančioji organizacija ją įvardija, bet sąlygos turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „15 minučių“ v. Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-126/2010). Be to, kaip minėta, pagal Sutartį šalys suderėjo, kad perkančioji organizacija su UAB „Vilniaus energija“ iš esmės atsiskaito per tarpininką – AB „City Service“, o toks sudėtingas atsiskaitymo būdas nagrinėjamu atveju savaime nėra neteisėtas, tačiau ateityje vengtinas dėl nurodytų tiekėjų apsunkinimų pateikiant pasiūlymus ir jų konkurencijos iškraipymo prielaidų aplinkybių.

 

Dėl jungtinės veiklos ribojimo

 

Vienas iš pagrindinių ieškovės nuosekliai procese palaikytų argumentų – perkančioji organizacija pažeidė viešųjų pirkimų proporcingumo principą, Konkurso nustatytomis sąlygomis teikėjų kvalifikacijos atitikties reikalavimams iškraipė tiekėjų konkurenciją, nes apribojo jų galimybę veikti jungtinėje veikloje. Konkurso sąlygų 13 punkte nurodyta, kad, jei pasiūlymą pateikia ūkio subjektų grupė, tam tikrus reikalavimus turi atitikti kiekvienas iš partnerių, o kitus reikalavimus – atskirai arba bendrai. Ieškovės manymu, atsižvelgiant į tai, kad Konkurso sąlygų 11.6 punkto reikalavimą dėl teisės verstis veikla, reikalinga Sutarčiai įvykdyti, turi atitikti kiekvienas iš partnerių atskirai, ir šis reikalavimas yra esminis, todėl iš esmės ribojama jungtinė partnerystė, neleidžiant prisidėti kitam subjektui vien tik finansiniais ar žmogiškaisiais ištekliais. Teismai šiuos ieškovės argumentus atmetė, iš esmės konstatuodami būtinumą tiekėjams turėti kompetenciją, reikalingą Sutarčiai vykdyti, todėl pripažino aptariamą Konkurso sąlygą reikalinga ir teisėta. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų Konkurso sąlygų 13 punkto teisėtumo vertinimui ir išvadoms, tačiau iš dalies nesutinka su teismų motyvais.

Pirmiausia pažymėtina, kad ieškovė neginčija būtinybės ir perkančiųjų organizacijų pareigos Konkurso sąlygose nustatyti reikalavimus tiekėjų kvalifikacijai inter alia susijusius su tiekėjų teise verstis atitinkama veikla. Šiame kontekste kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad aplinkybė, jog tai, kad tam tikras iš anksto žinomas iš imperatyviųjų teisės normų kylantis reikalavimas nebuvo tiesiogiai įrašytas pirkimo sąlygose, neatleidžia dalyvių nuo prievolės turėti atitinkamą kvalifikaciją pagrindžiantį dokumentą ir jį pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ekovita“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, bylos Nr. 3K-3-506/2011). Be to, pagal Konkurso sąlygų IV skyriaus („Ūkio subjektų grupės dalyvavimas pirkimo procedūrose) nuostatas ūkio subjektų jungtinė partnerystė, kaip tokia, leista (17 punktas). VPT Konkurso sąlygų 13 punktą iš esmės ginčija ta prasme, kad perkančioji organizacija apribojo ūkio subjektų bendrą dalyvavimą pirkimo procedūrose kitais, ne profesiniais (teisės verstis veikla) pagrindais, t. y. neleido Konkurse dalyvauti subjektams, kurie vykdant Sutartį, prisidėtų tik finansiniais ar žmogiškaisiais ištekliais. Teisėjų kolegija, nors ir sutikdama su kasatore dėl teismų netinkamai išnagrinėtų jos argumentų, tačiau nepritaria jos pozicijai dėl tiekėjų konkurencijos suvaržymo.

Nors ir sutiktina su ieškovės argumentais, kad perkančiosios organizacijos negali riboti jungtinės partnerystės, tačiau nagrinėjamu atveju tik Konkurso sąlygų 13 punktu atsakovė tokio ribojimo bei konkurencijos suvaržymo neatliko. Kasatorė minėtą Konkurso nuostatą ginčija tik dėl ribojimo prisidėti finansiniais ar žmogiškaisiais ištekliais. Dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje detaliai nepristatant teisinio reguliavimo, pakanka konstatuoti, kad trečiojo asmens prisidėjimas žmogiškaisiais ištekliais yra objektyviai ribojimas Konkurso sąlygų 11.6 punkte nustatytais patirties reikalavimais. Atitinkami kompetenciją liudijantys ar leidimą veikti suteikiantys dokumentai (sertifikatai, pažymėjimai ir pan.), nors ir išduodami juridiniams asmenims, tačiau tai atliekama inter alia dėl juose dirbančių darbuotojų kompetencijos, tikrinamos prieš ūkio subjektams išduodant šiuos dokumentus. Atsižvelgiant į tai, tiek juridiniai asmenys, tiek fiziniai juose dirbantys asmenys, teikdami valstybės sertifikuotas ar licencijuojamas veiklas, turi atitikti šios veiklos pobūdį ir riziką atitinkančius reikalavimus. Tokio pobūdžio reikalavimas dėl specialistų kvalifikacijos nustatytas Konkurso sąlygų 11.3 punkte, tačiau dėl šio reikalavimo nebuvo nustatyta kiekvieno iš partnerių atitikties kriterijaus. Dėl pirkimo masto ir perkamų paslaugų apimties abejotina dėl tiekėjų konkurencijos ribojimo toms paslaugoms, kurios nėra valstybės atskirai reguliuojamos, nes jų apimtis ir atsiradimo galimybė palyginti maža (pvz., smulkūs remonto darbai). Kita vertus, ieškovė dėl jungtinės veiklos ribojimo valstybės nereguliuojamai veiklai nepasisako, todėl dėl šios Konkurso sąlygų dalies teisėtumo teisėjų kolegija atskirai nesprendžia.

Dėl tos pačios pirkimo masto priežasties teisėjų kolegija nepritaria VPT pozicijai, kad perkančioji organizacija Konkurso 13 punktu apribojo kitų tiekėjų prisidėjimą vien tik finansiniais ištekliais. Nors formaliai ieškovė teisi – pagal ginčijamą Konkurso sąlygą ūkio subjektai be atitinkamų atestatų negali dalyvauti pirkimo procedūrose tik prisidėdami finansiškai – vis dėlto, atsižvelgiant į kitas Konkurso sąlygas, toks prisidėjimo poreikis labai abejotinas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad perkančioji organizacija priežiūros paslaugas pirko bendram beveik dviem su puse šimto objektų skaičiui (t. y. neskirstė pirkimo į dalis pagal įstaigas ar jų grupes), nustatė iš tiesų aukštus reikalavimus tiekėjų ekonominiam, finansiniam bei techniniam pajėgumui (veiklos apyvartoms, įvykdytoms sutartims), todėl būtent šiomis nuostatomis galėjo apriboti tiekėjų, galinčių pateikti pasiūlymus, ratą. Taigi pagal Konkurso sąlygas pirkime galėjo dalyvauti tik stambūs ir labai pajėgūs ūkio subjektai, kuriems nereikia papildomos finansinės pagalbos iš kitų. Tai inter alia matyti ir iš Konkurso rezultatų, nes pasiūlymus pateikė tik dvi įmonės, nors, kaip ne kartą deklaratyviai nurodė atsakovės, jų yra žymiai daugiau. Dėl šių argumentų pažymėtina, kad tik patys atestatai veikti atitinkamoje srityje, neatsižvelgiant į kitus perkančiosios organizacijos reikalavimus, nepatvirtina visų šiuos atestatus turinčių ūkio subjektų galimybės dalyvauti Konkurse, juolab kad tokia galimybė yra apribota objektyviai (pvz., tokių įmonių pajėgumais, jų veiklos teritorine aprėptimi ir pan.).

Vis dėlto, kaip nagrinėjamoje byloje jau ne kartą buvo pažymėta, VPT tiekėjų kvalifikacijai Konkurso sąlygomis keliamų reikalavimų ar kitų nuostatų (pvz., dėl subrangos ribojimo) nekvestionavo, teismas dėl jų teisėtumo atskirai nepasisako, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorė įtikinamai neįrodė, jog būtent Konkurso sąlygų 13 punktu buvo suvaržyta tiekėjų konkurencija. Jungtinės veiklos iš dalies ribojimas de jure dėl kitų Konkurso sąlygų taikymo iš esmės neteko prasmės, todėl, nenuginčijus kitų Konkurso sąlygų, tik aptariama nuostata nesudaro pagrindo spręsti dėl jos neteisėtumo tiekėjų konkurencijos iškraipymo prasme. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota realių perkančiosios organizacijos veiksmų padarinių konkursų dalyviams ir (ar) visiems tiekėjams svarba kaip šios veiksmų teisėtumo vertinimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Autokausta“ v. VšĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centras, bylos Nr. 3K-3-132/2012, ir joje nurodytą kasacinę praktiką).

 

Dėl Metodikos nuostatų taikymo ir objektų (pastatų) keitimo tvarkos teisėtumo

 

Kitas kasatorės nurodomas perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumas nustatant Konkurso sąlygas – bendros šilumos energijos (bei priežiūros paslaugų) kainos vidurkio nustatymas vienam kvadratiniam metrui išdėstant bendrą kainą visam pastatų plotui, o ne viso pastatų ploto išskaidymas pagal atskirus objektus (pastatus). Ieškovės vertinimu, perkančiajai organizacijai Konkurso sąlygų 6.2 punkte nustačius galimybę keisti objektų sąrašą, pažeidžiamas viešųjų pirkimų skaidrumo principas ir pirkimo tikslas racionaliai naudoti pirkimui skirtas lėšas, nes, pavyzdžiui, atsisakius seno pastato ar jį pakeitus į naujesnį, tiekėjas dėl tokios kainos paskaičiavimo tvarkos laimėtų (sutaupytų), atsižvelgiant į tai, kad realios jo išlaidos sumažėtų. Kasatorės teigimu, perkančioji organizacija turėjo įtvirtinti atitinkamas privalomas kainodaros taisykles, taikytinas dėl sudėtinių objektų dalių egzistavimo.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nurodė, kad aptariama Konkurso sąlyga yra pakankamai aiškiai išdėstyta Techninėje specifikacijoje, kurioje išvardinti konkrečios techninės priežiūros paslaugų apimtys, periodiškumai, reikalavimai avarijų likvidavimui, visiems objektams numatyti tie patys priežiūros darbai; dėl objektų ir darbų apimčių didelio skaičiaus bendros šilumos energijos ir priežiūros paslaugų vertės nurodymas, jos neskaidant pagal objektus, pateisinamas bei skaidrus, o VPT neįrodė priešingai. Dėl kainodaros neįtvirtinimo teismai nurodė, kad Metodikos nuostatos nėra įstatyminio lygio norminis teisės aktas, didelės apimties pirkimuose šių taikymas paaiškinamas, o nukrypimai turėtų būti argumentuotai pateisinami. Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su teismų vertinimu dėl aptariamos Konkurso sąlygos teisėtumo, iš dalies nepritaria jų argumentacijai ir dėl to šioje nutartyje pasisako.

Ieškovės nurodytas skaidrumo principo ir racionalaus lėšų panaudojimo tikslo pažeidimas iš esmės siejamas su galimu objektų (pastatų) pakeitimu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė galimus VPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų pažeidimus nustatė 2011 m. sausio 25 d. (T. 1, b. l. 9-10), o ginčijama Sutartis sudaryta 2010 m. lapkričio 26 d., tačiau realiai pradėta vykdyti vėliau, kai tiekėjui buvo perduoti objektai, tai matyti ir iš 2011 m. perskaičiavimo ataskaitos (T. 2, b. l. 116-117, 175). Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad ieškovė iš esmės ginčijo Konkurso sąlygas, o ne Sutarties vykdymą (nors šia aplinkybe teisėtai rėmėsi), teisiškai nereikšminga tai, ar ketinta keisti objektų sąrašą. Nepriklausomai nuo to, ar de facto šis objektų sąrašas buvo pakeistas ar ne, aptariamos Konkurso sąlygos vertinimas dėl to neturi keistis, o ieškovei nereikia pateikti tai įrodančių duomenų. Nesinaudojimas teismo pripažinta neteisėta sąlyga (kai teismas tą konstatuoja) nekeičia jos teisinio kvalifikavimo.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi nesutinkanti su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų vertinimu dėl Metodikos nuostatų reikšmės viešųjų pirkimų santykių dalyviams. Nors Metodika yra VPĮ įgyvendinantis teisės aktas, tačiau jo teisinis statusas neleidžia daryti išvados dėl jo neprivalomumo. Iš nuoseklios kasacinio teismo praktikos matyti, kad VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 3 punkto, kuriame įtvirtinta, kad pirkimo sutartyje turi būti nustatyta kaina arba kainodaros taisyklės, nustatytos pagal LR Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką, taikymo privalomumas, atsižvelgiant į tiekėjų galimybę pateikti pasiūlymus, o perkančiajai organizacijai juos vertinti, priklauso nuo pirkimo objekto apibrėžtumo ir galimybės jį įkainoti fiksuota kaina (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „G4S Lietuva“ v. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-94/2013, ir joje nurodytą kasacinę praktiką). Pirkimo objekto apibrėžtumo lygis nagrinėjamu atveju sietinas su tiekėjo prižiūrimų pastatų sąrašo keitimo galimybe. Taigi šioje byloje kainodaros taisyklių taikymas aktualus ne teikiant pasiūlymus, o vykdant Sutartį.

Dėl galimybės keisti objektų sąrašą teisėtumo teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į pirkimo objekto sudėtinį pobūdį (šilumos energija ir pastatų priežiūra), atskirai vertintini ieškovės argumentai dėl Konkurso sąlygų 6.2 punkto ir su juo susijusių kitų nuostatų pagrįstumo šilumos energijos ir priežiūros paslaugų atžvilgiu. Dėl objektų keitimo poveikio šilumos energijos daliai sutiktina su ieškove, kad toks keitimas iš principo gali daryti įtaką realiam jos suvartojimui, tačiau, atsivelgiant į Konkurso sąlygų 6.2 punktą (Sutarties 8 punktą), Sutarties 15.2, 15.4 punktus bei šioje nutartyje pateiktą jo sampratą dėl atsiskaitymo pagal realias šilumos energijos sąnaudas, darytina išvada, jog taikant pastarąją Sutarties nuostatą, net ir įvykus objektų sąrašo pakeitimams, Sutarties šalys atitinkamų kitų metų pradžioje perskaičiuotų šilumos energijos kainą ir iš būsimų mokėjimų tiekėjui būtų atimama arba pridedama atitinkama suma, ją lyginant pagal pasiūlyme nurodytą normatyvinį jos dydį. Tokia tvarka iš principo atitiktų fiksuoto įkainio taisyklės taikymo esmę, nors ši tiesiogiai Sutartyje neįtvirtinta. Nors vykdant Sutartį perkančioji organizacija su tiekėju atsiskaito pagal stabilią, pasiūlyme įtvirtintą kainą, be to, esant poreikiui, objektai pagal Sutartį būtų keičiami pagal kainos vidurkį vienam kvadratiniam metrui, tačiau, minėta, pagal Sutarties 15.2 punkte nustatytą tvarką ši kaina perskaičiuojama pagal faktinius, šalių fiksuojamus duomenis. Apibendrinant konstatuotina, kad nors tokia tvarka yra komplikuota ir ne visiškai aiški, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė jos neteisėtumo.

Dėl objektų sąrašo keitimo priežiūros paslaugų atžvilgiu pažymėtina, kad kainos keitimas pagal bendros kainos vidurkį vienam kvadratiniam metrui atitinka reikalavimą nustatyti kainodaros taisykles sunkiai apibrėžiamam pirkimo objektui. Be to, atsakovė savivaldybė ne kartą procese pažymėjo, kad priežiūros paslaugos pagal objektus (pastatus) vienodos, todėl, pasikeitus objektams, tiekėjo teikiamų paslaugų apimtis ir joms skiriamų kaštų santykis ypatingai nepasikeistų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką dėl kainodaros taisyklių taikymo. Kasacinio teismo pažymėta, kad proporcinga rizika, tenkančia tiekėjams, būtų galima pripažinti, ne vieną bendrą fiksuotos kainos taisyklę, bet kartu dėl ginčo objekto nustatant ir fiksuoto įkainio taisyklę, apibrėžiant tam tikrą pirkimo objekto mato vienetą (atstumą, laiką, dažniausiai pasitaikantį gedimą ar pan.); kiek faktinės darbų išlaidos realiai viršytų perkančiosios organizacijos apibrėžtą pirkimo objekto mato vienetą (akivaizdu, kad ji negali objektyviai numatyti visų įmanomų darbo atlikimo variantų), tokia pagrįsta ir proporcinga rizika tektų pačiam tiekėjui, tai nebūtų laikoma neatlygintinių darbų atlikimu (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2013). Taigi šalių suderėta tvarka, kad priežiūros paslaugų kaina keičiantis objektams skaičiuojama, atsižvelgiant į vidutinę vieno kvadratinio metro paslaugų kainą, šią riziką tarp šalių tinkamai paskirsto, juolab, kaip minėta, paslaugos tarp objektų iš esmės nesiskiria.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumo nustatant kainos keitimą keičiantis objektų sąrašui.

 

Dėl VPT teisės ginčyti perkančiųjų organizacijų veiksmus, viešojo intereso svarbos

 

Atsakovės viso proceso metu akcentavo viešojo intereso svarbą ir poreikį Sutarties nepripažinti negaliojančia. Pirmosios instancijos teismas, jam pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, nustatęs viešųjų pirkimų principų pažeidimus, nurodė, kad dėl Sutarties svarbos kiltų poreikis ją išsaugoti bei taikyti vieną iš alternatyviųjų sankcijų, tačiau dėl ieškinio senaties taikymo ieškinį atmetė. Atsakovė savivaldybė teigia, kad Sutarties išsaugojimas, o ne jos nutraukimas pažeistų viešąjį interesą, o taip pat faktas, kad ginčo sutartis pasibaigia 2013 metais ir nėra prasminga Sutartį nutraukti tiekėjui  iš esmės ją įvykdžius, todėl teismai pagrįstai šį interesą apgynė.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia ar išsaugojimas – vėliausiai byloje spręstini klausimai, teismai pirmiausia turi nagrinėti perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą, pastarojo aspekto nagrinėjimas neturi priklausyti nuo viešojo pirkimo procedūrų ar sutarties svarbos. Jei byloje kyla poreikis išsaugoti viešojo pirkimo sutartį, VPĮ įtvirtinti ir teismų naudotini mechanizmai (VPĮ 952 straipsnis). Vis dėlto neturėtų susiklostyti tokios situacijos, kai pats atsakovės sprendimų vertinimas priklauso nuo siekio išsaugoti viešojo pirkimo santykius. Kasacinio teismo pažymėta, kad, nors ir esant neginčytinai pirkimo objekto svarbai, vis dėlto pirkimo procedūrų teisėtumas ir perkančiosios organizacijos veiksmų pagrįstumas yra toks pat svarbus visuomenės interesas; socialiai jautrių ar visuomenei labai reikalingų viešųjų pirkimų objektų įsigijimo teisėtumas dėl savo svarbos per se neturi būti vertinamas kitaip nei dėl kitų įsigijimų, o tiekėjų sąžiningas varžymasis dėl to neturi būti vertinamas mažiau palankiai; galimybė viešąjį interesą pirkimo objektu iškelti aukščiau už viešąjį interesą tiekėjų sąžiningu varžymusi turi būti aiškinama ir taikoma siaurai, išimtinai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kamesta“, Krevox Europejskie Centrum Ekologiczne Sp. Z. O. O. V. AB „Klaipėdos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-293/2011, ir joje nurodytą kasacinę praktiką). Be to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo vertinimas nepriklauso nuo to, įmanoma ar ne taikyti restituciją. Priešingu atveju teismai vien veiksmų neteisėtumo pripažinimo reikalavimų iš viso negalėtų nagrinėti.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su argumentais, kad perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo vertinimas, kai šiuos ginčija VPT, turėtų priklausyti nuo to, jog Konkurso sąlygos buvo paskelbtos viešai bei negauta tiekėjų pretenzijų. Dėl pirmojo argumento, susijusio su pirkimo sąlygų paskelbimu, skelbimo siuntimo VPT ir šios persiuntimo į Europos Sąjungos oficialųjį leidinį, bei viešojo pirkimo skelbimo reikšmės ir įtakos VPT teisėms pažymėtina, kad iš skelbimo turinio akivaizdžiai matyti, kad jame pateikiama tik svarbiausia informacija, ji nesutampa su Konkurso sąlygomis, ypač su ieškovės skųstomis teismui. Be to, neginčytina ir tai, kad VPT neatlieka visuotinės skelbimų turinio išsamios kontrolės, nes, viena vertus, kaip minėta, jame pateikiama tik svarbiausia informacija, antra vertus, VPĮ ieškovės to neįpareigoja daryti a fortiori dėl administracinės naštos ir racionalumo. VPT, tikrindama skelbimų turinį, tik vertina, ar yra visos privalomos jo dalys, gali įvertinti ar yra akivaizdžių VPĮ ar kitų teisės aktų pažeidimų, tačiau neatlieka išsamaus kiekvieno skelbimo sąlygų tikrinimo. Ši pozicija neprieštarauja VPĮ 23 straipsnio 3 dalies nuostatai. Jei būtų priešingai, kiltų abejonė ne tik dėl ieškovės, bet ir kitų tiekėjų teisės ginčyti Konkurso, kurio skelbimas buvo prieš tai persiųstas VPT, sąlygas. Galiausiai pažymėtina, kad už viešųjų pirkimų procedūrų vykdymą atsakingos būtent perkančiosios organizacijos.

Dėl pretenzijų negavimo argumento teisėjų kolegija nurodo, kad teisė ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus – subjektinė teisė, kurios naudojimasis nepriklauso nuo kitų subjektų naudojimosi ja. Pirkimo sąlyga, dėl kurios nėra kilęs teisinis ginčas, per se nėra teisėta, juolab kad tokius reikalavimus gali reikšti ne tik nacionaliniai subjektai, bet ir tarptautiniai, pavyzdžiui, Europos Komisija. Nagrinėjamu atveju taip pat primintina, kad Konkurse be atsakovės AB „City Service“ dalyvavo tik viena bendrovė. Tik tai, kad ši atsakovė ar jos konkurentai neskundė Konkurso sąlygų, negali susiaurinti VPT locus standi. Kasacinis teismas nurodo, kad šis aiškinimas aktualus ir tiems ginčams, kai juos inicijuoja ne viešąjį interesą ginančios institucijos, bet privatūs ūkio subjektai – tiekėjai.

 

Dėl VPĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo

 

Kasacinis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nusprendus, jog ieškovė (kasatorė) neįrodė atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, teisiškai nereikšmingas ieškinio senaties termino klausimas, todėl teisėjų kolegija dėl konkretaus jo termino nepasisakys. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamas VPĮ V skyriaus nuostatų taikymas aktualus vienodos teismų praktikos formavimui. Dėl to, vykdydama kasacijos funkciją užtikrinti vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, siekdama užkirsti kelią skirtingų teismų procesinių sprendimų šiuo klausimu priėmimui, teisėjų kolegija pasisako dėl VPĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VšĮ „Kretingos maistas“ v. Vilniaus „Spindulio“ pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-333/2013).

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad VPT reiškiamiems reikalavimams pagal analogiją taikytina VPĮ 94 straipsnio 3 dalis. Su šia pozicija teisėjų kolegija nesutinka. VPĮ 94 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tiekėjas turi teisę pareikšti ieškinį dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia per 6 mėnesius nuo pirkimo sutarties sudarymo dienos. Taigi iš šios normos akivaizdu, kad ji taikytina būtent tiekėjams, nes būtent toks šios normos tikslas. VPĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymas pagal analogiją kitiems subjektams tik dėlto, kad dėl jų VPĮ nėra pasisakyta, tokio taikymo nepateisina. Pažymėtina, kad viešąjį interesą ginančioms institucijoms ieškinio senaties taikymas, kai termino pradžios momentas skaičiuojamas nuo sužinojimo, siejamo su visos reikalingos informacijos surinkimu, pagal analogiją galimas tada, kai pačioje normoje neišskirti konkretūs adresatai. Pavyzdžiui, atsakovės AB „City Service“ nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje priimtoje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-677/2005, spręstas termino, įtvirtinto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje, kuriame nėra atskirai išskirti adresatai – subjektai, turintys teisę įgyvendinti per nustatytą terminą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir CK  1.125 straipsnio nuostatose nėra išskirti subjektai, kuriems skirti ieškinio senaties terminai, o nurodytos tik reikalavimų ar teisinių santykių rūšys. Kita vertus, pažymėtina, kad kasacinio teismo jau spręsta, jog viešųjų pirkimų teisiniams santykiams pagal analogiją netaikoma CK 1.125 straipsnio 3 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija, UAB „KIA AUTO“, bylos Nr. 3K-3-339/2010).

Tai, kad įstatymų leidėjas VPĮ 94 straipsnio 3 dalimi siekė sureguliuoti išimtinai tiekėjų reiškiamiems reikalavimams taikomą ieškinio senaties terminą, matyti ne tik iš nacionalinio, tačiau ir iš Europos Sąjungos reglamentavimo. Pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, viešojo pirkimo apskundimo procedūras reglamentuoja tiek nacionalinė (VPĮ V skyrius, CPK XXI1 skyrius), tiek Europos Sąjungos teisė, būtent – Europos Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. direktyvos Nr. 89/665/EEB dėl įstatymo ir kito teisės akto, susijusio su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (toliau viena – Direktyva Nr. 89/665), kurią iš dalies pakeitė Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. gruodžio 11 d. direktyva Nr. 2007/66/EB dėl viešojo sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo (toliau Direktyva Nr. 89/665 su pakeitimais – Direktyva Nr. 2007/66). Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatos yra perkeltos į VPĮ V skyrių (taip pat ir į CPK XXI1 skyrių), reglamentuojantį tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčų procedūras. Dėl to šių nacionalinės teisės nuostatų aiškinimas ir taikymas turi atitikti Direktyvos Nr. 2007/66 turinį ir siekiamus tikslus, taip pat susijusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismo) jurisprudenciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį, priimtą byloje AB „Eurovia Lietuva“ v. Ukmergės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-7-32/2013, ir joje nurodytą kasacinę praktiką).

Valstybių narių nacionaliniai teismai – Europos Sąjungos teismai, kartu su Teisingumo Teismu sudarantys Europos Sąjungos teismų sistemą, užtikrina Europos Sąjungos teisės veiksmingumą, jos taikymo vienodumą bei privačių asmenų subjektinių teisių, kylančių iš Europos Sąjungos teisės, apsaugą. Tokia nacionalinių teismų pareiga inter alia pagrįsta lojalaus bendradarbiavimo principu (Europos Sąjungos Sutarties 4 straipsnio 3 dalis). Pagal Teisingumo Teismo praktiką nacionaliniai teismai turi pareigą užtikrinti Europos Sąjungos teisės veiksmingumą ir vienodumą visoje jos teritorijoje, nepriklausomai nuo valdžios institucijų pareigų įgyvendinti Europos Sąjungos teisės įgyvendinimą nacionalinės teisės sistemoje tinkamo vykdymo. Nacionaliniai teismai privalo galiojančias nacionalines nuostatas, nepriklausomai nuo jų pobūdžio ir priėmimo momento, aiškinti taip, kad toks aiškinimas kuo labiau atitiktų direktyvos nuostatos, kuria privatus subjektas negali tiesiogiai pasiremti teismo procese, tekstą ir tikslus, jog būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. Sprendimą Von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891; 2006 m. liepos 4 d. Sprendimą Adeneler ir kt., C-212/04, Rink. p. I-6057; kt.). Nacionaliniai teismai šį vadinamąjį harmoningąjį nacionalinės teisės aiškinimą pagal direktyvos tekstą ir tikslus vykdo ex officio, t. y. neatsižvelgdami į tai, yra ar ne proceso šalies prašymas taip aiškinti nacionalinę teisę. Tokia jų pareiga – vadinamojo netiesioginio direktyvų veikimo užtikrinimas, kuris aktualus ir tada, kai direktyva yra laiku ir tinkamai įgyvendinta, nes nacionalinės teisės aiškinimas pagal Europos Sąjungos teisės akto tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas jame numatytas rezultatas, nacionaliniam teismui gali ne tik padėti aiškinti nacionalinę teisę ar išvengti teisės aiškinimo klaidų, bet ir nustatyti, jog direktyva iš tiesų buvo netinkamai perkelta. Dėl netiesioginio direktyvų veikimo kasacinio teismo ne kartą pasisakyta tiek viešųjų pirkimų, tiek kitose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011).

              Šiame kontekste teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į Teisingumo Teismo išaiškinimus dėl Direktyvos Nr. 2007/66 taikymo ratione personae. Teisingumo Teismas dėl Direktyvos Nr. 89/665 taikymo asmenims (šis taikymas dėl Direktyvos Nr. 2007/66 nepasikeitė), būtent, ar ji taikytina ir dėl perkančiųjų organizacijų reiškiamų reikalavimų, nurodė, iš direktyvos nuostatų formuluotės negalima daryti išvados, kad Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat norėjo perkančiąsias organizacijas pripažinti subjektais, kurie gali reikalauti viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo procedūrų peržiūros. Šią išvadą patvirtina šios direktyvos tikslas. Direktyva buvo priimta tam, kad nustačius tinkamas peržiūros procedūras būtų galima veiksmingai taikyti pagrindines Europos Sąjungos teisės nuostatas viešųjų pirkimų srityje, kuriomis valstybėse narėse įsteigtiems ūkio subjektams siekiama garantuoti neiškraipytą ir kuo didesnę konkurenciją. Be to, Direktyvos Nr. 2007/66 ketvirtoje, šeštoje, septintoje, keturioliktoje ir dvidešimt septintoje konstatuojamosiose dalyse „suinteresuotieji dalyviai“ ir „ūkio subjektai“ paminėti kaip asmenys, kurių veiksmingą teisminę apsaugą siekiama užtikrinti šia direktyva, ir kaip subjektai, galintys reikalauti peržiūros. Tačiau Europos Sąjungos teisei neprieštarauja nacionalinis reguliavimas, pagal kurį išplečiamas galimų ieškovų ratas (Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimas Symvoulio Apochetefseos Lefkosias, C-570/08, Rink. 2010 p. I-10131). Minėta, iš VPĮ V skyriaus nuostatų negalima daryti išvados, kad Lietuvos įstatymų leidėjas siekė išplėsti asmenų, galinčių skųsti perkančiosios organizacijos sprendimus, ratą. To nematyti ir iš įstatymo travaux préparatoires.

              Kita vertus, teisėjų kolegija nurodo, kad VPĮ 94 straipsnio 3 dalies nuostatos VPT netaikomos ne tik ratione personae, bet ir rationae materiae pagrindu. Pažymėtina, kad į VPĮ 94 straipsnio 3 dalį perkeltos Direktyvos Nr. 2007/66 2 f straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos, kuriose duodama nuoroda į direktyvos 2 d straipsnį, o pastarasis perkeltas į VPĮ 951 straipsnio 1 dalį (negaliojančio sandorio prezumpcijos). Taigi ieškinio senaties terminas, įtvirtintas VPĮ 94 straipsnio 3 dalyje, taikomas tik dėl tam tikrų pažeidimų, atskirai nurodytų VPĮ 951 straipsnio 1 dalyje, o šių normų taikymas nepriklauso nuo peržiūros reikalavimą pateikusio subjekto. Ši kasacinio teismo pozicija koreliuoja su Lietuvos viešųjų pirkimų teisiniu reglamentavimu, pagal kurį įtvirtinta ikiteisminė ginčų nagrinėjimo procedūra, kurios pagrindinis tikslas – iki teismo šalims pretenzija ir atsakymu į ją išspręsti nesutarimus. Dėl to įprastinėse situacijose sutarties ginčijimas – išvestinis reikalavimas, reiškiamas pildant ieškinį tada, kai nepritaikomos laikinosios apsaugos priemonės. Tokiu atveju perkančiosios organizacijos veiksmų ginčijimui galioja ieškinio senaties terminai, įtvirtinti VPĮ 94 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Ir priešingai, kai tiekėjas dėl perkančiosios organizacijos veiksmų (pvz., apie pirkimą nepaskelbta) ar kitų objektyvių priežasčių (pirkimas baigėsi sutarties sudarymu, pretenzija jau neteiktina, tačiau sutarties nuostatos neatitinka pirkimo sąlygų ar pasiūlymo nuostatų) negali veiksmingai pasinaudoti įprastine ikiteismine ginčų procedūra, tokiu atveju taikytinas VPĮ 94 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties terminas. Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnyje ir VPĮ 951 straipsnio 1 dalyje nurodyti būtent tokie atvejai (pažeidimai), kai negalima pasinaudoti ikiteismine pretenzine nagrinėjimo tvarka, todėl VPĮ 94 straipsnio 3 dalies nuostatomis tokias neveiksmingos teisinės gynybos situacijas siekiama sušvelninti bei jas pašalinti.

 

Dėl procesinės bylos baigties ir kitų klausimų

 

Dėl pirmiau šioje nutartyje nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti iš esmės pagrįstų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų, nepaisant skundžiamuose procesiniuose sprendimuose pateiktos argumentacijos, su kuria kasacinis teismas nesutiko, ištaisydamas šalių ginčui spręsti nereikšmingų aspektų motyvaciją. Teisėjų kolegija nepasiako dėl kitų kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį šalių išdėstytų argumentų, nes šie nekeičia šio kasacinio teismo sprendimo.

Kasacinis teismas pabrėžia, kad šioje nutartyje, sprendžiant dėl Konkurso ir Sutarties sąlygų teisėtumo, teisėjų kolegija pagal sisteminį jų aiškinimą ir šalių pateiktą poziciją priėjo išvadą, jog atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų teisėtumas konstatuojamas dėl Sutarties nuostatų aiškinimo, pagal kurį perkančioji organizacija su tiekėju už šilumos energiją atsiskaito pagal faktinius duomenis, nes pagal Sutartyje įtvirtintą tvarką tiekėjo pasiūlyme nurodyta fiksuota normatyvinė šios prekės kaina turi būti perskaičiuojama. Ieškovė VPT VPĮ nustatyta tvarka turi teisę kontroliuoti šios Sutarties vykdymą ir patikrinti kaip šalys ją vykdo, juolab, kaip minėta, atsakovė perkančioji organizacija pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų, liudijančių apie šalių atsiskaitymus.

Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad CPK 299, 332 straipsniuose nustatyta, jog teismai privalo reaguoti į nagrinėjant civilinę bylą nustatytus teisės pažeidimus. Nurodytos proceso teisės normos grindžiamos tuo, kad teismas yra valstybės institucija, todėl privalo reaguoti į bet kokius teisės pažeidimus, nors tie pažeidimai ir neturėtų įtakos nagrinėjamai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Polikopija“ pareiškimą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos įpareigojimo įvykdyti antstolio patvarkymą, bylos Nr. 3K-3-94/2007). Atsižvelgdama į tai, kad byloje nenustatyta, ar ir kaip Sutarties šalys vykdė mokėjimus pagal ją, ar AB „City Service“ atsiskaitinėjo su UAB „Vilniaus energija“, teisėjų kolegija apie šį galimą viešojo intereso pažeidimą atskirąja nutartimi informuoja Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (CPK 49 straipsnio 1 dalis, 299 straipsnis), kuri šioje byloje galėtų pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta  39,63 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinius skundus, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistus.

Priteisti iš kasatorės  Viešųjų pirkimų tarnybos (į. k. 188656261 ) 39,63 Lt (trisdešimt devynis litus 63 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai               Virgilijus Grabinskas 

 

 

              Egidijus Laužikas

             

 

              Dalia Vasarienė

 

             

 


Paminėta tekste:
  • 3K-3-339/2010
  • CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
  • 3K-3-432/2010
  • 3K-3-60/2007
  • CK
  • 3K-3-498/2012
  • 3K-3-126/2010
  • 3K-3-436/2011
  • 3K-3-43/2012
  • CPK
  • CPK 331 str. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo
  • CPK 179 str. Teismo veiksmai įrodinėjimo procese
  • 2A-1513/2011
  • 3K-3-40/2013
  • 3K-3-297/2011
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • 3K-3-359/2012
  • 3K-3-272/2013
  • 3K-3-506/2011
  • 3K-3-132/2012
  • 3K-3-94/2013
  • 3K-3-293/2011
  • 3K-3-677/2005
  • 3K-7-32/2013
  • 3K-3-155/2011