Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-09-13][nuasmenintas sprendimas byloje][A-4660-556-2017].docx
Bylos nr.: A-4660-556/2017
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 288600210 atsakovas
Ukmergės rajono savivaldybė 188752174 pareiškėjas
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Teritorijų planavimo mokslo institutas 111950243 trečiasis suinteresuotas asmuo
„Lidl Lietuva“ 111791015 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
16.2. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai
16.2. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai
16.2.2. Detalieji planai
16.2.2. Detalieji planai
16.2.4. Kiti su kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais susiję klausimai
16.2.4. Kiti su kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais susiję klausimai
13. Teritorijų planavimas
16. Teritorijų planavimas
16. Teritorijų planavimas

Administracinė byla Nr. A-4660-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02828-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2.2; 16.2.4

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ukmergės rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ukmergės rajono savivaldybės skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. A., E. A., Vilniaus Gedimino technikos universiteto Teritorijų planavimo mokslo institutui, UAB „Lidl“ dėl potvarkio panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas Ukmergės rajono savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas) teismui padavė skundą (I t., b. l. 112), kurį patikslino (I t., b. l. 93103), prašydamas pripažinti neteisėtu ir panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) viršininko pavaduotojos 2013 m. birželio 20 d. potvarkį Nr. TT-5 „Dėl detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtino“.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu potvarkiu Inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 825 patvirtintu Detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina, tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas) ir Inspekcijos viršininko 2011 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 1V-123, nutarė: 1) patvirtinti 1,55 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), detalųjį planą (planavimo organizatorius A. A. ir E. A.); 2) nustatyti pagal detaliojo plano sprendinius kitos pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypams, kurių plotai 8 514 kv. m ir 6 981 kv. m, naudojimo būdą – komercinės paskirties objektų teritorijos, naudojimo pobūdį – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos. Pareiškėjas nurodė, kad detalusis planas tvirtinamas tik po to, kai įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pakeičiami numatomų detaliojo plano sprendinių neatitinkantys specialiojo plano sprendiniai. Pareiškėjo teigimu, detaliuoju planu buvo numatyta statyti žemės sklype (duomenys neskelbtini), UAB „Lidl“ parduotuvę, kuri į konkrečias specialiojo plano brėžinyje „Siūlomos vietos prekybos įmonių plėtrai“ siūlomas prekybos įmonių statybos vietas nepateko. Inspekcija netikrino, ar detalusis planas neprieštarauja specialiojo plano sprendiniams. Išvadą, jog tvirtinant detalųjį planą nereikia keisti specialiojo plano sprendinių, Inspekcija faktiškai grindė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Teritorijų planavimo mokslo instituto (toliau – ir VGTU TPM institutas), kaip specialiojo plano rengėjo, 2012 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 1088/2012 pateikta preliminaria nuomone. Pažymėjo, kad šis instituto raštas adresuotas Ukmergės rajono savivaldybei, tačiau ji nesikreipė su paklausimu į specialiojo plano rengėją. Savivaldybė prašė VGTU TPM institutą pateikti išvadą dėl specialiojo plano koregavimo tikslingumo dar 2012 m. liepos 24 d. ir buvo nurodyta, kad, norint statyti (duomenys neskelbtini) teritorijoje didįjį universalų prekybos centrą (daugiau nei 1 000 kv. m bendrojo ploto), specialiojo plano korektūra yra reikalinga. Kadangi šiuo atveju specialusis planas turi aukštesnę hierarchinę galią negu detalusis planas ir šio plano sprendiniai, detalusis planas galėjo būti tvirtinamas tik po to, kai būtų pakeisti numatomo detaliojo plano sprendinių neatitinkantys specialiojo plano sprendiniai.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad 2013 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (6.13)-2D-8246 Ukmergės rajono savivaldybė informuota apie Inspekcijoje gautą ir nagrinėjamą UAB „Lidl“ 2013 m. gegužės 22 d. prašymą patvirtinti detalųjį planą. Savivaldybė 2013 m. gegužės 30 d. raštu Nr. (6.19)-18-1679 pateikė informaciją, iš kurios Inspekcija sprendė, kad sprendimas dėl detaliojo plano patvirtinimo nepriimtas, taip pat planavimo organizatoriui nėra pateiktas motyvuotas atsakymas dėl atsisakymo tvirtinti detalųjį planą. Inspekcija detaliojo plano derinimo procedūros metu nagrinėjo Ukmergės rajono savivaldybės Teritorijų planavimo ir statybos skyriaus 2013 m. vasario 26 d. raštu Nr. AR5-28 pateiktą skundą dėl Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013 m. sausio 31 d. raštu Nr. (23.2)-2D-1683 savivaldybei pateikto nurodymo baigti ginčo detaliojo plano derinimo procedūrą Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka teisėtumo. Skundo nagrinėjimo rezultatus ir motyvus Inspekcija išdėstė 2013 m. balandžio 2 d. rašte Nr. (6.5)-2D-5110, kuriame taip pat pažymėjo, kad detaliojo plano sprendinių atitiktis specialiojo plano sprendiniams Inspekcijoje įvertinta išnagrinėjus visos apimties specialųjį planą. Pažymėjo, kad pagal veiklos pobūdį UAB „Lidl“ planuota parduotuvė priskirtina prie specializuotos didžiosios prekybos įmonės grupės. Atsižvelgiant į tai, kad pagal specialiojo plano sprendinius nepakankamo aptarnavimo lygio teritorijoje „L“, esančioje planuojamos teritorijos zonoje „C“, yra numatyta specializuotų prekybos įmonių, kurių bendras plotas iki 10 000 kv. m, plėtros galimybė ir tai, jog specialiajame plane nurodytas esamos specializuotos didžiosios prekybos įmonės („Bauhof“) bendras plotas – apie 8 000 kv. m, padarė išvadą, kad numatomos specializuotos didžiosios prekybos įmonės, kurios bendras plotas iki 2 000 kv. m, plėtra specialiojo plano sprendiniams neprieštarauja. Ukmergės rajono savivaldybės Teritorijų planavimo ir statybos skyrius 2013 m. balandžio 5 d. raštu Nr. AR5-41 Inspekciją informavo apie ginčo detaliojo plano suderinimą, todėl manė, kad Ukmergės rajono savivaldybė, įvykdydama Inspekcijos 2013 m. balandžio 2 d. rašte Nr. (6.5)-2D-5110 išdėstytą nurodymą, pritarė Inspekcijos pozicijai dėl ginčo detaliojo plano sprendinių atitikties specialiojo plano sprendiniams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lidl“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 162172) nurodė, kad su skundu nesutinka. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016 m. sausio 15 d. gautas UAB „Lidl“ raštas, kuriuo ji informavo teismą, kad nutraukė ginčo sklypo pirkimopardavimo sutartį, todėl jokių prašymų, pretenzijų ar jokių interesų į ginčo sklypą neturi.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 22 d. sprendimu (IV t., b. l. 9096) pareiškėjo skundą atme kaip nepagrįstą.

Teismas bylos medžiaga nustatė, kad UAB „Lidl“ 2013 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 13-04-1113 savivaldybei pateikė žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano bylą ir paprašė artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje svarstyti ir pritarti šio detaliojo plano tvirtinimui. Savivaldybės taryba 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 7-109 nusprendė atidėti ginčo žemės sklypo detaliojo plano tvirtinimo klausimą iki 2013 m. birželio mėnesio savivaldybės tarybos posėdžio ir pavesti merui sudaryti darbo grupę visai su šiuo klausimu susijusiai medžiagai išnagrinėti ir išvadai dėl detaliojo plano tvirtinimo pateikti, apie šį sprendimą savivaldybė 2013 m. gegužės 2 d. raštu Nr. (6.19)-18-1373 informavo A. A. ir E. A. UAB „Lidl“ 2013 m. gegužės 22 d. padavė Inspekcijai prašymą Nr. 13-05-1155 patvirtinti detalųjį planą, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtino. Skundžiamu Inspekcijos potvarkiu buvo nutarta patvirtinti 1,55 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), detalųjį planą (planavimo organizatorius A. A. ir E. A.) bei nustatyti pagal detaliojo plano sprendinius kitos pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypams, kurių plotai 8 514 kv. m ir 6 981 kv. m, naudojimo būdą – komercinės paskirties objektų teritorijos, naudojimo pobūdį – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilęs dėl Inspekcijos 2013 m. birželio 20 d. potvarkio Nr. TT-5 „Dėl detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtino“ teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamojoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo Ukmergės rajono savivaldybės skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. kovo 5 d. nutartimi minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinis teismas iš naujo nagrinėdamas administracinę bylą 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu konstatavo, kad specialusis planas ginčijamo 2013 m. birželio 20 d. potvarkio priėmimo metu galiojo. LVAT 2017 m. vasario 24 d. nutartimi nurodytą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikino ir vėl perdavė bylą nagrinėti iš naujo. LVAT pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo išvados, jog Inspekcijos 2013 m. birželio 20 d. potvarkio priėmimo metu specialusis planas galiojo, be to, netyrė, ar žemės sklypo detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja Ukmergės miesto teritorijos bendrojo plano sprendiniams. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nebepalaiko savo skundo motyvų, susijusių su ginčijamo potvarkio priėmimo procedūra, teismas nagrinėdamas ginčą iš naujo analizavo kitus ginčijamo potvarkio teisėtumo bei pagrįstumo aspektus.

Teismas, pasisakydamas dėl Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Ukmergėje specialiojo plano galiojimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 22 straipsnio 6 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.), 26 straipsnio 3 dalimi. Teismas nurodė, kad, siekiant nustatyti, ar ginčijamas potvarkis, kuriuo patvirtintas detalusis planas, buvo teisėtas bei pagrįstas, analizuotina aplinkybė, ar detalusis planas neprieštaravo tuo metu galiojusiems aukštesnio lygio teritorijų planavimo dokumentams. Todėl pirmiausia nustatytina, ar detaliojo plano rengimo ir jo tvirtinimo metu galiojo Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Ukmergėje specialusis planas. Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 8 dalis nustatė, kad savivaldybės patvirtintas specialusis planas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. LVAT teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nurodė, kad specialiojo plano įsigaliojimo laikas yra sietinas ne tik su oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą paskelbimu, bet ir su viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimu atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje (LVAT 2017 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2496-822/2017). Todėl, siekiant nustatyti, ar galiojo specialusis planas, analizuotina, ar buvo laikytasi nurodytos paskelbimo tvarkos. Bylos medžiaga patvirtina, kad informacija apie specialiojo plano patvirtinimą buvo paskelbta vietinėje spaudoje tris kartus, t. y. 2008 m. lapkričio 20 d., 2008 m. lapkričio 21 d. ir 2008 m. lapkričio 22 d., nurodant, jog vienas iš Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. posėdyje priimtų sprendimų yra sprendimas Nr. 7-211 dėl specialiojo plano patvirtinimo. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas įgyvendino vieną iš Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 8 dalyje numatytų sąlygų specialiajam planui įsigalioti, t. y. paskelbė oficialų informacinį pranešimą vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą. Tačiau tam, kad specialusis planas būtų laikomas įsigaliojusiu, turi būti analizuotina aplinkybė, ar buvo įgyvendinta antroji Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 8 dalyje numatyta sąlyga, t. y. ar visas teritorijų planavimo dokumentas buvo paskelbtas atitinkamos savivaldybės (šiuo atveju Utenos rajono savivaldybės) interneto tinklalapyje. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Ukmergės rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 7-211 nusprendė patvirtinti Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Ukmergės mieste specialųjį planą, išskyrus prekybos centrą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 7-211 tekstas be priedų buvo paskelbtas savivaldybės interneto tinklalapyje. Išrašas iš Teritorijų planavimo dokumentų registro patvirtina, kad specialusis planas įregistruotas 2008 m. lapkričio 15 d. Pareiškėjas pateiktuose paaiškinimuose bei jo atstovai teismo posėdžio metu nurodė, kad negali teismui pateikti įrodymų apie dokumento paskelbimą internetiniame tinklalapyje 2008 metais, nes 2010 metais vyko visos informacinės sistemos pakeitimas, todėl įrodymų, kurie patvirtintų viso specialaus plano paskelbimą, nėra išlikę. Aplinkybę, jog 2010 metais vyko visos Ukmergės rajono savivaldybės tinklapio informacinės sistemos pakeitimas, patvirtinta byloje pateikta 2010 m. liepos 9 d. projekto „Elektroninės demokratijos plėtra Ukmergės rajone. Savivaldybės ir piliečių ryšių stiprinimas“ informacinių sistemų sukūrimo ir įdiegimo paslaugų pirkimo sutartis Nr. ST10130/20-501. Išanalizavus informacinių sistemų sukūrimo ir įdiegimo paslaugų pirkimo sutarties bei jos priedų nuostatas, matyti, kad paslaugų teikėjui nebuvo nustatyta pareigos perkelti iš senosios interneto svetainės, veikusios 20042011 metais, į naująją svetainę visų teisės aktų, jų projektų ar kitų dokumentų skelbimo istorijos. Taigi, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, matyti, kad dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių, jog specialusis planas visa apimtimi buvo paskelbtas Ukmergės rajono savivaldybės tinklapyje, nėra. Teismas pastebėjo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 4 ir 5 dalys numatė, jog savivaldybių vykdomosios institucijos tvarko savivaldybių lygmens teritorijų planavimo dokumentų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registrą ir kad visi fiziniai ir juridiniai asmenys, kitos organizacijos ir jų padaliniai turi teisę susipažinti su Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro duomenimis. Teismas pažymėjo, kad, kaip teisingai nurodė pareiškėjas, nagrinėjamos bylos metu su Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre registruotais teritorijų dokumentais (tiek tekstinėmis, tiek grafinėmis jų dalimis) galima susipažinti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro interneto tinklalapyje. Nors Teritorijų planavimo dokumentų registro interneto tinklalapyje matyti, kad specialusis planas įregistruotas 2008 m. lapkričio 15 d., teismas pastebėjo, jog plano registracija nėra tapati plano įsigaliojimui. Vien faktas, kad specialusis planas buvo įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registro interneto tinklalapyje, nepagrindžia aplinkybės, jog jis buvo tinkamai ir visa apimtimi paskelbtas Utenos rajono savivaldybės interneto tinklapyje. Atlikus bylos medžiagos analizę, taip pat matyti, kad pareiškėjo nurodomi argumentai, jog specialusis planas galiojo, prieštarauja pareiškėjo Ukmergės rajono savivaldybės administracijos dokumentuose išreikštai pozicijai. Byloje pateiktos 2011 m. gruodžio 19 d. planavimo sąlygos detaliojo plano dokumentui rengti Nr. 99 patvirtina, kad skiltyje, kurioje turėtų būti nurodomi planuojamam žemės sklypui (teritorijai) taikomi galiojančių atitinkamo lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, nurodytas tik Ukmergės miesto teritorijos bendrasis planas. Vadinasi, priimant planavimo sąlygas detaliojo plano dokumentui rengti, buvo aktuali tik detaliojo plano atitiktis Ukmergės miesto teritorijos bendrajam planui, tuo metu specialusis planas apskritai nebuvo minimas, o reikalavimas detaliojo plano sprendiniams atitikti specialiojo plano sprendinius nenurodytas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. liepos 31 d. planavimo sąlygose detaliajam planavimo dokumentui rengti Nr. VR-4.2-874 skiltyje prie planuojamų žemės sklypui taikomų galiojančių atitinkamo lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendinių specialusis planas taip pat nėra nurodytas, o planuojamam žemės sklypui nurodomi taikytini tik Ukmergės rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniai. Kita vertus, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 30 d. planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. 24 (22-3-7)-22.3.7-08 atitiktis Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Ukmergės mieste specialiajam planui jau yra reikalaujama. Taigi pats pareiškėjas savo priimtuose dokumentuose detaliojo plano atitiktį sieja tik su bendrojo plano sprendiniais, tuo metu kita institucija, šiuo atveju Vilniaus visuomenės sveikatos centras, apie specialųjį planą savo dokumentuose vis dėlto užsimena. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, t. y. oficialių informacinių pranešimų vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą paskelbimą, Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 7-211 teksto be priedų (specialiojo detaliojo) paskelbimą savivaldybės interneto tinklalapyje, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro išrašą apie patvirtintą teritorijų planavimo dokumentą, projekto „Elektroninės demokratijos plėtra Ukmergės rajone. Savivaldybės ir piliečių ryšių stiprinimas“ Informacinių sistemų sukūrimo ir įdiegimo paslaugų pirkimo sutartį, planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti, pareiškėjo atstovo paaiškinimus, kad pakeitus informacinę sistemą, įrodymai, kurie patvirtintų visos apimties specialiojo plano paskelbimą interneto tinklalapyje, neišliko, konstatavo, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad visos apimties specialusis planas buvo paskelbtas Utenos rajono savivaldybės tinklapyje. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų visos apimties specialiojo plano paskelbimą, nepateikė. Nors Informacinių sistemų sukūrimo ir įdiegimo paslaugų pirkimo sutartyje nebuvo numatyta sąlyga perkelti iš senosios interneto svetainės, veikusios 20042011 metais, į naująją svetainę visų teisės aktų, jų projektų ar kitų dokumentų skelbimo istorijos, pareiškėjui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo skundą. Aplinkybė, jog dėl informacinės sistemos pertvarkymo darbų nebuvo perkelta informacija dėl teisės aktų paskelbimo, negali pašalinti pareiškėjo pareigos įrodyti savo skundo pagrįstumą. Teismas pažymėjo, kad priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas piktnaudžiauti įrodymų praradimo aplinkybe. Teismas pastebėjo, kad ginčijamas potvarkis dėl detaliojo plano tvirtinimo priimtas 2013 m. birželio 20 d., taigi nuo informacinės sistemos pertvarkymo darbų praėjus jau dvejiems metams. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad visos apimties specialusis planas paskelbtas iki informacinės sistemos pertvarkymo darbų ir perkeltas į naują tinklapio svetainę, taip pat neįrodė, jog specialusis planas paskelbtas po informacinės sistemos pertvarkymo darbų iki ginčijamo potvarkio priėmimo. Todėl nesant objektyvių įrodymų, kurie vienareikšmiškai pagrįstų, kad specialusis planas su priedais buvo paskelbtas Ukmergės rajono savivaldybės tinklapyje, teismas priėjo išvadą, jog specialusis planas visa apimtimi paskelbtas nebuvo, taigi iki galo nebuvo įgyvendinta Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 8 dalyje numatyta specialiojo plano įsigaliojimo procedūra. Kadangi visos sąlygos specialiajam planui įsigalioti nebuvo įgyvendintos, konstatuotina, kad detaliojo plano rengimo ir jo tvirtinimo metu Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Ukmergėje specialusis planas nebuvo įsigaliojęs. Atsižvelgiant į tai, jog Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Ukmergėje specialusis planas detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu nebuvo įsigaliojęs, nagrinėtina, ar detalusis planas neprieštaravo aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentui, t. y. Ukmergės miesto teritorijos bendrajam planui. Pareiškėjo teigimu, žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano sprendiniai, negaliojant specialiajam planui, prieštarauja Ukmergės miesto teritorijos bendrojo plano sprendimams. Tuo metu atsakovas teigia, kad detaliojo plano sprendiniai atitinka bendro plano sprendinius.

Teismas konstatavo, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, bendrasis planas – tai teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai. Tuo metu detaliojo plano samprata pateikiama Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, kad detalusis planas – tai teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Iš pateiktų sąvokų matyti, jog analizuojant, ar detalusis planas atitinka bendrojo plano sprendinius, nustatytina, ar žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas atitinka bendrajame plane nustatytą planuojamos teritorijos vystymo erdvinę koncepciją ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principus. Byloje pateikta teismo eksperto G. T. 2015 m. vasario 16 d. išvada dėl ginčo detaliojo plano (duomenys neskelbtini), atitikties bendrajam planui, kurioje teigiama, kad detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Ukmergės miesto teritorijos bendrojo plano sprendimams. Išvadoje konstatuojama, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), patenka į dvi teritorijas, Ukmergės miesto teritorijos bendrojo plano Pagrindiniame brėžinyje pažymėtas 15 ir 37 numeriais. Kadangi šioms teritorijoms naudojimo pobūdis pagrindinio brėžinio lentelėje nenurodytas, reiškia, šiuose teritorijose nebuvo konkrečiai numatyta prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statyba. Eksperto teigimu, prekybos centro statyba ginčo žemės sklype specialiojo plano sprendiniuose nėra numatyta, todėl nėra pagrindo teigti, kad tokio pobūdžio statybą leidžia bendrojo plano sprendiniai. Teismas su šia eksperto išvada nesutiko. Teismo vertinimu, byloje pateikta rašytinė medžiaga bei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro duomenys patvirtina, kad ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, Ukmergės miesto teritorijos bendrojo plano Pagrindiniame brėžinyje pažymėtą 15 numeriu. Todėl eksperto išvada, kad ginčo žemės sklypas apima teritorijas pažymėtas tiek 15, tiek 37, nėra pagrįsta. Be to, bendrojo plano Pagrindinio brėžinio lentelėje „Nauja statyba laisvuose plotuose (f), galimos paskirtys būdai ir pobūdžiai, užstatymo intensyvumas ir gyvenamųjų patalpų aukštų skaičius“ numatyta, kad viena iš šios teritorijos, pažymėtos 15 numeriu, paskirčių yra komercinės tp9, K. Šios teritorijos užstatymo intensyvumas – 0,4, leistinas aukštingumas – iki 3 aukštų. Ginčo sklypas bendruoju planu priskirtas urbanizuotoms teritorijoms tinkamoms gyventi. Išanalizavus ginčo sklypo detaliojo plano brėžinį nustatyta, kad detaliuoju planu nustatomas užstatymo intensyvumas yra 0,4, statinių aukštų skaičius nuo 1 iki 3, teritorijos naudojimo būdas – kitos paskirties žemė; komercinės paskirties teritorija; prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos. Detaliajame plane nurodytas teritorijos naudojimo pobūdis – žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti prekybos įmonių, finansų įstaigų pastatai, turizmo kompleksų bei kitų paslaugų įmonių statiniai, stadionai, universalūs sporto ir pramogų kompleksai, vandens bei sporto šakų statiniai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, matyti, kad detaliojo plano sprendiniai bendrajam planui neprieštarauja, t. y. detaliajame plane nurodytas užstatymo intensyvumas, pastatų aukštingumas, teritorijos naudojimo būdas bei pobūdis atitinka bendrajame plane nurodytus reikalavimus. Teismas papildomai pastebėjo, kad ginčo žemės sklypo detaliojo plano sprendinių atitiktis Ukmergės miesto teritorijos bendrojo plano sprendimams eksperto išvadoje nagrinėta remiantis aplinkybe, jog Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Ukmergėje specialusis planas detaliojo planavimo procedūros metu buvo įsigaliojęs ir detaliojo plano sprendiniai jam prieštarauja. Atsižvelgiant į tai, jog konstatuota, kad specialusis planas detaliojo plano tvirtinimo ir rengimo metu nebuvo įsigaliojęs, aktuali tik detaliojo plano sprendinių atitiktis bendrojo plano sprendiniams. Todėl ekspertiniame nagrinėjime nepagrįstai daroma išvada dėl detaliojo plano neatitikties bendrajam planui, motyvuojant detaliojo plano neatitiktimi specialiojo plano sprendiniams. Taigi, visų nurodytų aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano sprendiniai Ukmergės miesto teritorijos bendrojo plano sprendiniams neprieštarauja. Teismas konstatavo, kad Inspekcijos 2013 m. birželio 20 d. potvarkis Nr. TT-5 yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

 

III.

 

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 98106) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas sprendime padarė išvadą, kad dėl to, jog visos sąlygos specialiajam planui įsigalioti nebuvo įgyvendintos, detaliojo plano rengimo ir jo patvirtinimo metu Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Ukmergėje specialusis planas nebuvo įsigaliojęs. Tokia išvada yra aiškiai nepagrįsta, nes: (i) Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi 2008 m. lapkričio 13 d.) 18 straipsnio 1 dalis nustatė, kad specialiųjų planų rengimo, svarstymo, derinimo, tikrinimo, tvirtinimo ir galiojimo tvarką nustato šis Įstatymas, atitinkamą veiklą reglamentuojantys įstatymai ir specialiųjų planų rengimo taisyklės. Specialieji planai, kuriems nėra patvirtintų rengimo taisyklių, rengiami pagal šio Įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių teritorijų planavimą, reikalavimus. Pagal kompetenciją ministerijos rengia atskirų rūšių specialių planų rengimo taisykles ir tvirtina jas kartu su Aplinkos ministerija; (ii) Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 416 ,,Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo įgyvendinimo” nutarė pavesti Ūkio ministerijai iki 2004 m. gegužės 1 d. parengti ir patvirtinti Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisykles (9.1 punktas); (iii) Ūkio ministras ir aplinkos ministras, vadovaudamiesi Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi ir vykdydami Vyriausybės 2004 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 416 9.1 punktą, 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-201/D 1-290 ,,Dėl didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo” patvirtino Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisykles, kurių 19 punktas nustatė: ,,Patvirtintas Planas įsigalioja kitą dieną po to, kai savivaldybės sprendimas dėl specialiojo plano patvirtinimo paskelbiamas vietinėje spaudoje, jeigu pačiame sprendime nenustatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data”. Čia pateiktas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Ukmergės mieste specialusis planas įsigaliojo 2008 m. lapkričio 21 d., t. y. kitą dieną po to, kai savivaldybės sprendimas dėl specialiojo plano patvirtinimo buvo paskelbtas vietinėje spaudoje laikraštyje ,,Gimtoji žemė”.

2. Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. 7-211 ,,Dėl specialiojo plano patvirtinimo” yra galiojantis, jis nei savivaldybės sprendimu, nei teismo nėra panaikintas. Savivaldybės tarybos sprendimas, turintis norminiam aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, suteikė specialiajam planui norminio administracinio akto statusą. Teismas, savo iniciatyva spręsdamas klausimą dėl specialiojo plano pripažinimo neteisėtu (neįsigaliojusiu), turėjo pradėti sprendimo dėl specialiojo plano teisėtumo tyrimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime yra nurodęs, kad, nors Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (Generalinis planas) nebuvo paskelbta „Valstybės žiniose“ visa apimtimi, buvo visuotinai pripažįstama, kad ji galioja; visi asmenys, norėję susipažinti su schema, galėjo tai padaryti, jiems nebuvo kliudoma skaityti, daryti kopijas ir pan.

3. Pirmosios instancijos teismas sprendžiant ginčą nepaisė aktualių taisyklių, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nes teismas nepagrįstai neįvertino bylai reikšmingų įrodymų, be pagrindo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus kviesti liudytojus ir taip rinkti įrodymus. Tuo teismas paneigė žodinio bylos nagrinėjimo proceso paskirtį ir esmę, eliminavo pareiškėjo teisę teikti teismui reikšmingus bylos nagrinėjimui įrodymus. LVAT 2015 m. kovo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1416-624/2015 nagrinėjamoje byloje nurodė, kad aplinkybės, susijusios su Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Ukmergėje specialiojo plano įsigaliojimu, nebuvo tiriamos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl turėtų būti renkami papildomi įrodymai, susiję su šia aplinkybe. LVAT 2017 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2496-822/2017 nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu abejonė dėl Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Ukmergėje specialiojo plano galiojimo ginčijamo Inspekcijos potvarkio priėmimo metu teismo pašalinta nebuvo ir pažymėjo, jog teismas turėjo vertinti, ar pagal 2010 m. liepos 9 d. Informacinių sistemų sukūrimo ir įdiegimo paslaugų pirkimo sutartį visa anksčiau paskelbta informacija turėjo būti perkeliama į naujai sukurtas informacines sistemas. Teismas skundžiamame sprendime tik užrašė, kad išanalizavus informacinių sistemų sukūrimo ir įdiegimo paslaugų pirkimo sutarties bei jos priedų nuostatas matyti, jog paslaugų tiekėjui nebuvo nustatyta pareigos perkelti iš senosios interneto svetainės, veikusios 2004 2011 metais, į naująją svetainę visų teisės aktų, jų projektų ar kitų dokumentų skelbimo istorijos; pasak teismo, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, matyti, kad dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių, jog specialusis planas visa apimtimi buvo paskelbtas Ukmergės rajono savivaldybės tinklalapyje, nėra. Taigi teismas konstatavo aplinkybę, jog dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių, kad specialusis planas visa apimtimi buvo paskelbtas Ukmergės rajono savivaldybės tinklalapyje, nėra, tik remdamasis atskiru įrodymu, o ne egzistuojančių įrodymų visuma. Tai, kad 2010 m. liepos 9 d. Informacinių sistemų sukūrimo ir įdiegimo paslaugų pirkimo sutartyje teismas neįskaitė sąlygos, jog visa anksčiau paskelbta informacija turėjo būti perkeliama į naujai sukurtas informacines sistemas, savaime neduoda pagrindo daryti išvadą, jog sutartis nenustatė informacinės sistemos diegėjo pareigos perkelti iš senosios interneto svetainės, veikusios 2004 2011 metais, į naująją svetainę visų teisės aktų, jų projektų ar kitų dokumentų skelbimo istorijos. Pažymėtina, kad savivaldybė su verslo subjektu sudarė viešojo pirkimo sutartį, kuria galėjo susitarti ne tik tai, ką įrašė į sutartį, bet ir tai, ką nustato tokio pobūdžio sutartis reglamentuojantys teisės aktai. Vadinasi, sutarties tekstas šiuo atveju negali paneigti kitų faktinių aplinkybių, nustatytinų kitais įrodymais (liudytojų parodymais, specialistų ir ekspertų paaiškinimais). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.93 straipsnyje nustatytos sutarčių aiškinimo taisyklės ir suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminė praktika teigia, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, jog pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Tuo metu teismas nepagristai atsisakė aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, tuo tikslu atsisakė kviesti liudyti prašomą sutartį pasirašiusios ir vykdžiusios UAB “HNIT-BALTIC” vadovą. Tokiu būdu teismas ne tik nesurinko pakankamai duomenų teisingam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimui, bet ir neįvykdė LVAT 2015 m. kovo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1416-624/2015 bei LVAT 2017 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2496-822/2017 duotų pavedimų pirmosios instancijos teismui. sutarties sąlygų turinio, įskaitant techninę specifikaciją, tiekėjo UAB “HNIT-BALTIC” pasiūlymą, matyti, kad būtent tiekėjas privalėjo atlikti būtinus veiksmus sutarties tikslui pasiekti per sutartyje nustatytą terminą sukurti naują informacinę sistemą, kas reiškia, jog diegėjas prisiėmė ir visą riziką, susijusią su šios pareigos netinkamu įvykdymu. Diegėjas, apsispręsdamas dalyvauti viešojo pirkimo konkurse, o po to ir pradėjęs vykdyti sutartį, pats atliko reikiamų darbų auditą ir parengė tokių darbų sudedamųjų dalių sąrašą kartu su jų atlikimo terminais. Tokiu būdu diegėjas, būdamas profesionaliu verslo subjektu, kurio veikla susijusi su programavimu, kompiuterinių programų kūrimu, turėjo pareigą išsiaiškinti viską, kas jam buvo būtina kompiuterinei programai sukurti, t. y. sutarčiai tinkamai įvykdyti.

4. Detaliajame plane nurodytas užstatymo intensyvumas, pastatų aukštingumas, teritorijos naudojimo būdas bei pobūdis atitinka bendrajame plane nurodytus reikalavimus. Šių išvadų teismas nepagrindė ne tik bylos įrodymais, bet ir nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kviesti liudytoju ar ekspertu teismo ekspertą G. T.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 109114) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas bylą, LVAT ją grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo du kartus, išnagrinėjo plačiai išsiaiškinęs visas bylos aplinkybes, be kita ko, remdamasis ir LVAT išaiškinimais ir nuorodomis šioje byloje. LVAT jau buvo nurodęs, kuris momentas laikytinas specialiojo plano įsigaliojimo data. Be to, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklės – poįstatyminis, TPĮ įgyvendinantis teisės aktas, todėl jo nuostatos negali prieštarauti aukštesniam teisės aktui (TPĮ), be kita ko, keisti, o šiuo atveju susiaurinti įstatymo nuostatų taikymo (be to, kaip nurodoma toliau, taisyklių reguliavimo tikslas net nebuvo nustatyti specialiųjų planų įsigaliojimo tvarkos). Taip pat šiuo atveju svarbu ir teisinio reguliavimo normos tikslas, t. y. ne tik formaliai informuoti visuomenę apie atitinkamo dokumento patvirtinimą, tačiau realiai supažindinti su jo sprendiniais, t. y. atskleisti priimto akto turinį (aiškinant priešingai, būtų pažeidžiamas teisinės valstybės principas, laikant, kad galioja nepaskelbti teisės aktai). Taigi remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, bylos nagrinėjimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodyta LVAT praktika bei bendraisiais teisės principais, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju specialusis planas detaliojo plano tvirtinimo metu buvo įsigaliojęs. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrįstai siekia permesti įrodinėjimo pareigą teismui, kuris savo sprendime, be kita ko, sistemiškai vertino byloje pateiktus įrodymus. Nagrinėjamos bylos kontekste ginčijamas ne specialiojo plano teisėtumas, o specialiojo plano įsigaliojimo momentas, kitaip tariant, paskutiniojo iš TPD įgyvendinimo procedūrų veiksmo pažeidimas (jo neatlikimas lėmė tai, jog specialusis planas neįsigaliojo). Tai, kad Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. 7-211 yra neteisėtas, nagrinėjamoje byloje nekvestionuojama (jo teisėtumo ir panaikinimo klausimas nėra keliamas). Apeliaciniame skunde teiginiui dėl specialiojo plano galiojimo pagrįsti remiamasi ir Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu. Šiuo atveju apeliaciniame skunde minimame Konstitucinio Teismo nutarime buvo vertinamas konkretus aktas, kuris nėra susijęs su šia byla, todėl juo remtis šioje byloje nėra pagrindo. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, 2010 m. liepos 9 d. sudarytos Informacinių sistemų sukūrimo ir įdiegimo paslaugų pirkimo sutarties nuostatos buvo įvertintos. Apeliaciniame skunde nurodomi sutarčių sudarymo bendrieji principai, kvestionuojamas pačios sutarties vykdymas, – kas iš esmės nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Be kita ko, tokių teiginių (nepagrindžiant jų) nurodymas jau trečią kartą bylą nagrinėjant apeliacine instancija yra nesavalaikis. Dėl detaliojo plano sprendinių atitikties bendrojo plano sprendiniams apeliaciniame skunde užsimenama, kad teismas detaliojo plano atitikimo bendrajam planui tariamai negrindė bylos įrodymais ir nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kviesti G. T. liudytoju ar ekspertu. Šis apeliacinio skundo argumentas apskritai nėra motyvuotas, todėl laikytinas nepagrįstu ir iš esmės nereikalaujančiu atsikirtimo. Iš apeliacinio skundo nėra aišku, kodėl jame remiamasi šiuo motyvu, kokias aplinkybes teismui galėjo paaiškinti G. T. (kurių negalėtų nustatyti pats teismas), ir apskritai, ar, pareiškėjo nuomone, detalusis planas neatitinka bendrojo plano. Detalusis planas neprieštarauja ir bendrojo plano sprendiniams, kas buvo nurodyta ir Inspekcijos paaiškinimuose teismui. Teismas, nustatydamas šias aplinkybes, rėmėsi bylos medžiaga, bendrojo plano sprendiniais, taip pat vertino ir ekspertizės aktą, kurį atitinkamai vertino kritiškai, atsižvelgdamas į kitas byloje nustatytas aplinkybes (dėl specialiojo plano galiojimo ir kt.), taip pat ir LVAT nurodytą minėto akto vertinimą (dėl jame pateiktų išvadų pagrįstumo). Taigi teismas nepažeidė administracinio proceso taisyklių, byloje pateiktus įrodymus vertino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas netinkamai vertino detaliojo plano atitikties bendrajam planui aplinkybes, nėra teisinio pagrindo. Apibendrinus bei įvertinus tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, todėl panaikinti teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko pavaduotojos 2013 m. birželio 20 d. potvarkis Nr. TT-5 „Dėl detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtino“ priimtas, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 825 „Dėl detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina, tvarkos aprašo patvirtinimu“ ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2011 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 1V-123 „Dėl detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina, tvarkos aprašo įgyvendinimo“ (toliau – ir Aprašas), 1 T, b. l. 13).

 

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349 (redakcija galiojusi nuo 2011 m. kovo 18 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d.) patvirtintų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 1 punkte buvo numatyta, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos yra įstaiga prie ministerijos, kuri pagal kompetenciją vykdo teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą (2 p.).

Inspekcija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija (Žin., 1992, Nr. 33-1014), Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (Žin., 2000, Nr. 74-2262), Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617), Lietuvos Respublikos statybos įstatymu (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597), Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571), kitais įstatymais ir teisės aktais, šiais nuostatais (Nuostatų 5 p.).

Tikrinamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad Inspekcija galėjo ir turėjo spręsti klausimą dėl detalaus plano patvirtinimo (Teritorijų planavimo įstatymo 26 str. 5 d.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis priimta šioje byloje), tačiau tokiam sprendimui buvo būtina laikytis nustatytos procedūros, kuri, Vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, sprendžiant pagal turimą bylos medžiagą, buvo pažeista.

Aprašo, kuris buvo vienas iš teisinių pagrindų tvirtinant detalųjį planą, 1.1.1 punktu Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriui buvo įsakyta pagal Aprašo nustatyta tvarka pateiktą planavimo organizatoriaus prašymą patvirtinti detalųjį planą tikrinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išvados dėl detaliojo plano tvirtinimo (toliau – Išvada) pagrįstumą ir teikti Inspekcijos viršininko pavaduotojui, kuruojančiam šio skyriaus veiklą, (toliau – Inspekcijos viršininko pavaduotojas) potvarkių dėl detaliųjų planų patvirtinimo projektus. Taigi Inspekcija, priimdama sprendimą dėl detaliojo plano tvirtinimo, turėjo laikytis teisėkūros subjekto nustatytos tvarkos. Visų pirma, detalaus plano tvirtinimu suinteresuotas asmuo (planavimo organizatorius) turėjo pateikti prašymą patvirtinti detalųjį planą. Antra, gavus tokį prašymą Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyrius privalėjo patikrinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išvados dėl detaliojo plano tvirtinimo pagrįstumą. Trečia, Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyrius privalėjo patikrinęs Išvados pagrįstumą ir ją pripažinęs pagrįsta, Inspekcijos viršininko pavaduotojui pateikti potvarkį dėl detalaus plano patvirtinimo projektą. Įvardyta procedūra susidėjo iš prašymo, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išvados dėl detaliojo plano tvirtinimo pagrįstumo patikrinimo bei potvarkio projekto dėl detalaus plano patvirtinimo pateikimo.

Patikrinus bylos medžiagą nekyla abejonių, kad prašymas patvirtinti detalųjį planą, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtino, buvo pateiktas ir iš esmės atitiko Apraše nustatytos formos reikalavimus. Tačiau į administracinę bylą nebuvo pateikti nei Išvada dėl detaliojo plano patvirtinimo pagrįstumo, su kuria būtų galima susipažinti bei įvertinti, nei potvarkio projektas dėl detalaus plano patvirtinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, Inspekcija aiškiai nesilaikė Apraše nustatytos tvarkos.

Be kita ko, administracinėje byloje nėra duomenų ir apie tai, kad Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriaus vedėjas būtų vizavęs Inspekcijos viršininko pavaduotojo potvarkį dėl ginčo detalaus plano patvirtinimo. Tai reiškia, jog buvo nesilaikyta ir Aprašo 1.2 punkte įtvirtintos imperatyvios nuostatos, siekiant detalaus plano patvirtinimo neįprastine tvarka.

Konstatavus Inspekcijos aptarto teisės akto pažeidimus, priimant ginčijamą 2013 m. birželio 20 d. potvarkį Nr. TT-5, kyla klausimas dėl to, ar tai galėjo lemti nepagrįsto sprendimo (bendrine prasme) priėmimą, ar tai vis dėlto neesminio pobūdžio pažaida.

Lietuvos Respublikos teisės sistemoje teritorijų planavimas yra suprantamas kaip procedūra teritorijos vystymo bendrajai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti. Atsižvelgiant į nurodytas teritorijų planavimo sritis, o ypač į tai, kad teritorijų planavimu yra siekiama užtikrinti ypatingą ekologinę, socialinę, kultūrinę ir (ar) ekonominę reikšmę aplinkai turinčių teritorijų apsaugos reikalavimus, nustatyti konkrečių teritorijų naudojimo režimus bei veiklos jose apribojimus, tampa aišku, kad šis procesas yra glaudžiai ir neatsiejamai susijęs su valstybės, visuomenės, žemės sklypų ir kito nekilnojamojo turto savininkų (valdytojų, naudotojų) interesų derinimu, įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų jų teisių bei teisėtų lūkesčių apsauga. Įgyvendinant teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, daroma įtaka ne tik suplanuotos teritorijos nekilnojamojo turto savininkų (valdytojų, naudotojų) teisėms bei teisėtiems interesams, tačiau ir ekonominiam bei socialiniam teritorijos vystymuisi, aplinkai ar atskiriems jos elementams, visuomenės narių sveikatai, kultūros paveldui ir kitiems valstybei bei visuomenei svarbiems objektams. Tvirtinamu teritorijų planavimo dokumentu yra išreiškiama ne tik valstybės (vietos savivaldos institucijų) politika dėl konkrečios teritorijos, bet ir kompromisas tarp valstybės (savivaldybės), jai atstovaujančių institucijų, nekilnojamojo turto savininkų ir suinteresuotos visuomenės bei atskirų jos narių. Todėl tik įstatymų ir poįstatyminių teises aktų (neprieštaraujančių aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams) nuostatų laikymasis teritorijų planavimo procese yra prielaida suderinti ir užtikrinti valstybės, visuomenės, fizinių bei juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas).

Teritorijų planavimas - viešosios teisės sritis, ir šiam procesui pradėti yra būtinas kompetentingo viešojo administravimo subjekto sprendimas. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, o plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas. Tokios institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, privalo veikti tik taip, kaip numato teisės aktai, priešingu atveju būtų pažeistas viešojo administravimo subjektui taikytinas bendrojo draudimo principas - veikti taip, kaip nėra leidžiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-383/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009). Taigi teritorijų planavimas gali būti pradedamas, o patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai gali būti keičiami tik teisės aktuose nustatytais atvejais ir pagrindais.

Teritorijų planavimo įstatyme nurodyta, kad bendrojo, specialiojo ir detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, taip pat aukštesnių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, kitiems teisės aktams. Taigi, kaip ir bet kuriems kitiems atitinkamas teisines pasekmes sukeliantiems administraciniams aktams, priimamiems teritorijų planavimo dokumentams yra keliamas teisėtumo reikalavimas. Vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, Vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad teritorijų planai negali būti tvirtinami, jeigu jie prieštarauja minėtiems teisės aktams, taip pat aukštesniems teritorijų planams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-535/2007), ar (ir) jų tvirtinimas pažeistų teisėtumo principą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-321/2005). Tai, kad patvirtinus teritorijos planavimo dokumentą, jis įgyja teisinę galią, o teritorija - tam tikrą teisinį statusą, rodo tokio proceso (teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimo) svarbą, todėl plano tvirtinimas nėra tik formalus veiksmas. Administracinėje byloje Nr. A4-446/2007 teisėjų kolegija pabrėžė, kad jo metu privalu išsamiai ir objektyviai patikrinti bei įvertinti visą detaliojo planavimo procesą, t. y, ar detaliojo planavimo organizatorius įvykdė visus teisės aktų nustatytus reikalavimus, ar teikiamas tvirtinti detalusis planas nustatyta tvarka suderintas, viešai apsvarstytas ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-446/2007). Būtent kompetentinga institucija, tvirtindama teritorijų planavimo dokumentus, privalo patikrinti, ar nėra kliūčių tai daryti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A18-756/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).

Ką tik išdėstytų nuostatų pagrindu, t. y. atsižvelgiant į teritorijų planavimo esmę, teritorijų planavimo procese dalyvaujančius subjektus, kurie turi administracinius įgalinimus ir tiems subjektams keliamus reikalavimus, draudimą teritorijų planus tvirtinti, jeigu jie prieštarauja teisės aktams, aukštesniems teritorijų planams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija teigia, kad šiame baigiamajame teisės akte konstatuoti pažeidimai - Išvados dėl detaliojo plano patvirtinimo pagrįstumo nebuvimas, taip pat potvarkio projekto dėl detalaus plano patvirtinimo neegzistavimas, o tokio potvarkio projekto nebuvimas suponavęs ir Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo vizavimo paneigimą, galėjo nulemti nepagrįstą detaliojo plano tvirtinimą bei paneigė siekį suderinti ir užtikrinti valstybės, visuomenės, fizinių bei juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus, teritorijų planavimo metu, todėl apeliacinis skundas tenkintinas.

 

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Ukmergės rajono savivaldybės apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko pavaduotojos 2013 m. birželio 20 d. potvarkį Nr. TT-5 „Dėl detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtino“ panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

 

                                                                      Veslava Ruskan

 

                                                                      Arūnas Sutkevičius

 


Paminėta tekste:
  • A-2496-822/2017
  • CK