Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-09-30][nuasmeninta nutartis byloje][A-1924-502-2015].docx
Bylos nr.: A-1924-502/2015
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės ligonių kasos prie SAM, 191351679 atsakovas
"Baltic Orthoservice" 110866664 pareiškėjas
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija 188603472 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.3. Bylos dėl sveikatos ir socialinės apsaugos
1.11. Bylos dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1.5. Sveikatos apsauga
1.15. Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
1.15.1. Civilinės atsakomybės samprata
1.15.2. Civilinės atsakomybės sąlygos:
1.15.2.1. Neteisėta veika:
1.15.2.1.1. Neteisėtas veikimas
1.15.2.3. Žala:
1.15.2.3.1. Turtinė žala
3. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
3. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
3.6. Teismo išlaidos
3.6. Teismo išlaidos
3.21. Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. A-1924-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03210-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 5

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovėsBaltic Orthoservice“ ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovėsBaltic Orthoservice“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, dėl turtinės žalos atlyginimo,

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Baltic Orthoservice (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, kuriuose prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK), 1 924 500,71 Lt (1 780 290,68 Lt nuostolių ir 144 210,03 Lt palūkanų), 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (I t., b. l. 1–4, III t., b. l. 140–145).

2. Skunde nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 234 patvirtintu Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), VLK ir pareiškėjas 2008 m. gruodžio 31 d., 2010 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 3 d. sudarė sutartis „Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis“ 2009, 2010 ir 2011 metams (toliau – ir Sutartys). Sutarčių prieduose Nr. 2 buvo nustatytas atitinkamiems metams planuojamų pagaminti ortopedijos techninių priemonių (toliau ir OTP) kiekis, kurio pareiškėjas negalėjo viršyti. Remdamasis Sutartimis, pareiškėjas pagal užsakymus gamino ir išdavė privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems asmenims ortopedijos technines priemones, kurių pagaminimo išlaidas pagal minėtas sutartis VLK įsipareigojo kompensuoti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto lėšų. Pareiškėjas neviršijo minėtų Sutarčių prieduose Nr. 2 nustatyto atitinkamiems metams planuotų pagaminti ortopedijos techninių priemonių kiekio, visi apdraustųjų užsakymai, vadovaujantis Aprašu ir Sutartimis, buvo registruojami VLK SVEIDROS Ortopedijos informacinėje sistemoje (toliau – ir Ortopedijos IS), pacientai, kurių užsakymai buvo įvesti į Ortopedijos IS, turėjo galiojančius gydytojų paskyrimus OTP įsigyti ir turėjo teisę į šių priemonių įsigijimo kompensavimą PSDF biudžeto lėšomis. Nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 9-30 d. VLK patvirtino užsakymus, kurių bendra suma 2 843 829,27 Lt. Tačiau pareiškėjui įvykdžius užsakymus, VLK sumokėjo tik dalį nurodytos sumos – 1 063 132,59 Lt, o nesumokėta suma už 2009–2011 metais patvirtintus užsakymus 1 780 290,68 Lt. Taigi dėl neteisėtų VLK veiksmų, nekompensavus už minėtų užsakymų įvykdymą, pareiškėjas negavo priklausančių pajamų, t. y. buvo padaryta 1 780 290,68 Lt žala (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Remdamasis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, 6.37 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas) nuostatomis, pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 144 210,03 Lt nuostolių (palūkanų), kadangi VLK laiku neįvykdė Sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, bei 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimuose su skundu ir patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (III t., b. l. 17–28; IV t., b. l. 2–7). Atsiliepimai grindžiami šiais esminiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas jau 2011 m. lapkričio 23 d. žinojo apie galimai pažeistas teises gauti apmokėjimą, tačiau per Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą su skundu į teismą nesikreipė. Be to, VLK 2012 m. liepos 24 d. raštu Nr. 4K-26-6118 atsisakė pareiškėjui kompensuoti 2009–2011 m. pagamintų ir išduotų OTP įsigijimo išlaidas. Šio individualaus administracinio akto per įstatymo nustatytą terminą pareiškėjas taip pat neskundė teismui. Todėl pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą.

3.2. Sutartyse VLK nėra prisiėmusi įsipareigojimų apmokėti visas pareiškėjo pagamintas ir išduotas OTP. Sutarčių priede Nr. 2 nurodyti tik OTP kiekiai, kurių, atsižvelgiant į PSDF biudžeto galimybes, pareiškėjas negali viršyti, o VLK, neviršydama PSDF biudžete numatytų lėšų, apmoka pareiškėjui už pagamintas ir išduotas OTP. Nuo 2006 metų iki 2010 m. gegužės 1 d., kai įvestas OTP kainos apskaičiavimas kintamojo balo principu, buvo susidariusi situacija, kai įmonės, taip pat ir pareiškėjas, pagamino ir pritaikė pacientams OTP, viršydamos PSDF biudžeto lėšas. Tokiu atveju pagal Sutartį ortopedijos įmonės turėjo dėl pasibaigusių lėšų kompensacijai informuoti apdraustąjį (pacientą) apie laukimo eilę bei galimybę priemonę pacientui įsigyti savo lėšomis. Kitas pacientų aprūpinimo OTP būdas, kurį pasirinko daugelis įmonių, tai – savo rizika ir sąskaita gaminti ir išduoti OTP apdraustiesiems, tikintis, kad tam tikra dalis kainos (atsižvelgiant į PSDF biudžete skirtus asignavimus) bus kompensuota. Atsižvelgiant į pacientų interesus, kad jiems nereikėtų OTP laukti eilėje ir kad būtų patenkinti pacientų teisėti lūkesčiai į sveikatos priežiūrą ir patenkintas OTP poreikis, VLK minėtas OTP, kurios išduotos viršijant PSDF lėšas, automatiniu būdu patvirtino Ortopedijos IS. Įmonės savo ruožtu prisiėmė įsipareigojimą nereikšti pretenzijų dėl priemonių, kurios išduotos apdraustiesiems viršijant PSDF biudžeto lėšas, kompensavimo.

3.3. Nuo 2004 m., kai VLK pradėjo vykdyti apdraustųjų aprūpinimą OTP, visos lėšos, kurios buvo numatytos PSDF biudžete ir skirtos OTP priemonėms kompensuoti, biudžetiniais metais buvo išnaudojamos. Pareiškėjo reikalaujama atlyginti 1 780 696,68 Lt suma yra už OTP, kurios apdraustiesiems išduotos viršijant PSDF biudžeto lėšas. Taigi nurodyta suma turi būti vertinama kaip neapibrėžti įsipareigojimai, o ne kaip skola (kreditorinis įsiskolinimas). 2013 metams PSDF biudžete buvo numatyta 15 000 000,00 Lt suma neapibrėžtiesiems įsipareigojimams kompensuoti, kai bus patikimai nustatyta kompensuotina OTP suma. Be to, pareiškėjas su VLK 2011 m. gruodžio 16 d. pasirašė susitarimą Nr. 1SUT-735 dėl 2011 m. sausio 3 d. sutarties pakeitimo. Savo ruožtu dėl reikalavimo priteisti procesines palūkanas pažymėjo, kad mokėjimai pareiškėjui niekada nebuvo nutrūkę, pasikeitė tik laikotarpis, už kurį buvo mokama. Paskirsčius minėtą sumą, skirtą OTP neapibrėžtiesiems įsipareigojimams kompensuoti, įvertinus tai, kad pareiškėjas nesilaikė sutartinių įsipareigojimų nereikšti pretenzijų dėl priemonių, kurios išduotos viršijant PSDF biudžeto lėšas, kompensavimo, kompensacija pareiškėjui bus pakankama, o procesinių palūkanų priteisimas prieštarautų viešajam interesui ir leistų pareiškėjui nepagrįstai praturtėti valstybės sąskaita. Be to, VLK su pareiškėju sudarytos Sutartys yra administracinės, o ne komercinės, todėl Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas negali būti taikomas.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau ir SAM) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (III t., b. l. 127–131). Nurodė, kad VLK ir ortopedijos įmonių sutartyse dėl apdraustųjų aprūpinimo OTP nenurodoma lėšų suma per metus pagamintų priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti, tačiau negali būti viršijama bendra PSDF biudžete numatyta metinė OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo suma, paskirstyta pagal atskirus šių priemonių poklasius. Mano, kad įvertinus Aprašo 23 punktą ir Sutarčių nuostatas, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog atsakovas yra prisiėmęs įsipareigojimą apmokėti visas pareiškėjo pagamintas ir išduotas OTP. Priešingai, atsižvelgiant į PSDF biudžeto galimybes, pareiškėjas negali viršyti, o VLK privalo, neviršydama PSDF biudžete numatytų lėšų, apmokėti pareiškėjui už pagamintas ir išduotas OTP. Kad ir kiek įmonės suteiktų OTP paslaugų, tačiau VLK atitinkamais metais apmokėtų už jas tik tiek, kad nebūtų viršijama bendra PSDF biudžete numatyta metinė ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo suma. Sutartyse nustatyta, kad informacija apie PSDF biudžeto lėšas, skiriamas pagal priemonių poklasius, ir jų likutį įmonei teikiama šiose Sutartyse nustatyta tvarka, o kai priemonių poreikis pagal atskirus jų poklasius viršija atitinkamam laikotarpiui skiriamas PSDF biudžeto lėšas, įmonė turi informuoti apdraustąjį apie laukimo eilę, užsakymo registracijos numerį, numatomą priemonės kompensavimo datą ir galimybę priemonę įsigyti savo lėšomis. Ministerija laikė nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad VLK nekompensavus įmonei visų įvykdytų OTP užsakymų išlaidų, pareiškėjas negavo jam neva priklausančių pajamų – 1 780 696,68 Lt. Pagal valstybės paramos OTP įsigyti organizavimo teisinį reguliavimą ir Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme (toliau – ir SDĮ) numatytus biudžeto subalansavimo principus, valstybė (šiuo atveju VLK) atitinkamais metais gali prisiimti tik tiek finansinių įsipareigojimų, kiek atitinkamais metais yra skiriama PSDF biudžeto lėšų. Be to, Aprašo 8 punktas nustato, jog valstybei dėl ribotų atitinkamais metais PSDF biudžeto lėšų negalint visiems apdraustiesiems kompensuoti OTP įsigijimo išlaidų, OTP įsigijimo išlaidos, vadovaujantis Aprašu, kompensuojamos tiesiogiai apdraustiesiems, įsigijusiems ortopedijos technines priemones savo lėšomis Aprašo nustatyta tvarka.

 

II.

 

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos, UAB „Baltic Orthoservice“ naudai 515 607,82 Eur (penkis šimtus penkiolika tūkstančių šešis šimtus septynis eurus 82 centus) turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už piniginę prievolę atlyginti nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas yra ortopedijos technines priemones gaminanti įmonė, aprūpinanti privalomuoju sveikatos draudimu apdraustuosius asmenis OTP, kurių pagaminimo bei įsigijimo išlaidos yra kompensuojamos iš PSDF biudžeto lėšų. Pareiškėjas su VLK sudarė sutartis dėl apdraustųjų aprūpinimo OTP, kuriose yra nustatyta tvarka, pagal kurią pareiškėjas aprūpina apdraustuosius OTP, o VLK kompensuoja ir atsiskaito iš PSDF biudžeto lėšų. Taigi vertino, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjui padarytos turtinės žalos (nuostolių), kaip negautų pajamų, atsiradusių dėl neteisėtų viešojo administravimo institucijos veiksmų (neveikimo), priteisimo. Pareiškėjo su VLK sudarytas tris sutartis dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis 2009, 2010 ir 2011 metams pirmosios instancijos teismas kvalifikavo kaip viešojo pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.380–6.382 str.). Todėl nurodė, jog, sprendžiant ginčą dėl pareiškėjo patirtų nuostolių, turi būti vertinama, ar šalys tinkamai vykdė sutartines pareigas pagal sutartyje ir teisės aktuose nustatytas sąlygas, ar pareiškėjo nurodomi sutarties sąlygų pažeidimai gali būti pripažinti esminiais sutarties pažeidimais, nulėmusiais netinkamą sutarties įvykdymą ar jos neįvykdymą apskritai, taip pat tai, ar pareiškėjo nurodomas VLK sutarties sąlygų netinkamas vykdymas yra priežastiniame ryšyje su pareiškėjo nurodomais nuostoliais.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VLK nuo 2009 m. vasario 5 d. iki 2011 m. rugsėjo 28 d. priėmė pareiškėjo OTP užsakymus 1 780 693,68 Lt sumai. Visi pacientai, kurių užsakymai buvo įvesti, turėjo galiojančius gydytojų paskyrimus OTP įsigyti, turėjo teisę į šių priemonių įsigijimo kompensavimą PSDF biudžeto lėšomis, užsakymų vykdymą VLK patvirtino Ortopedijos IS, užsakymus įvykdė UAB „Baltic Orthosevice“ ir teisės aktų nustatyta tvarka perdavė juos pacientams. VLK nesutikimą su pareiškėjo reikalavimu atlyginti žalą grindė iš esmės tuo, kad pareiškėjo įvardinti nuostoliai patirti pagaminus OTP, viršijus kompensacijoms skirtą PSDF biudžeto lėšų sumą, o VLK nėra įsipareigojusi kompensuoti visų OTP pagaminimo išlaidų – ji įsipareigojo kompensuoti tik tas išlaidas, kurios padarytos neviršijant PSDF biudžeto lėšų, nes taip numatyta Sutartyse. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad PSDF biudžetą kiekvieniems metams įstatymu patvirtina Seimas, atskira eilute patvirtinama biudžeto suma OTP gamybai. Iš 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-67 matyti, kad iš išlaidų OTP įsigijimui kompensuoti 15000 tūkst. Lt skirta neapibrėžtiems įsipareigojimams padengti, ši eilutė numatoma ir vėlesniais metais. Tai, teismo nuomone, patvirtina, kad valstybė pripažino esamus įsiskolinimus už pagamintas OTP ir numatė biudžete lėšas jiems kompensuoti.

8. Nagrinėdamas, ar buvo valstybės institucijos neteisėti veiksmai, teismas vertino tiek Sutarčių, tiek Aprašo, į kurį nukreipia Sutartys, nuostatas, pagal kurias kompensuojama neviršijant PSDF biudžeto sumos, skirtos pagal atskirus priemonių poklasius. Sutartyse konkretizuojama informacijos apie PSDF biudžeto lėšas teikimo tvarka – informacija turi būti teikiama per Ortopedijos IS (Sutarčių 4.2. punktas) ir šios sutarties nuostatos yra sutarčių skyriuose „VLK įsipareigojimai“. Tai reiškia, kad VLK įsipareigojo per Ortopedijos IS informuoti apie PSDF lėšų likutį būtent tai užsakomai priemonei. Įvertinęs proceso šalių paaiškinimus ir byloje esančią medžiagą, teismas darė išvadą, kad VLK netinkamai vykdė Sutartis, kadangi pareiškėjui niekada nebuvo pateikta informacija, kad užsakymų įmonei vykdyti negalima, nes pasibaigė tam mėnesiui, ketvirčiui ar metams skirtos PSDF biudžeto lėšos. VLK, patvirtindama užsakymus, juos priimdama, įsipareigojo pagal šiuos užsakymus kompensuoti pareiškėjui turėtas išlaidas. Vertindamas atsakovo argumentą, jog pareiškėjas žinojo apie tai, kad užsakymai pateikti (ir nuostoliai patirti) viršijus OTP kompensacijoms skirtą PSDF biudžeto lėšų sumą, bet vis tiek prisiėmė riziką gaminti OTP, teismas pažymėjo, kad konkrečiai byloje nebuvo nurodyta, nors teismas ne kartą to prašė, kokie užsakymai patvirtinti viršijant PSDF biudžeto lėšas, o paaiškinimas, kaip pareiškėjas galėjo apie tai sužinoti iš nuorodos, kad kompensavimo laikotarpis nežinomas, negali būti vertinamas kaip pranešimas apie PSDFV biudžeto lėšų pasibaigimą tam mėnesiui, ketvirčiui ar metams tai konkrečiai užsakomai OTP. Kadangi tokia informacija nebuvo teikiama, pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį manyti, kad PSDF biudžeto lėšos, skirtos tai priemonei, nėra viršytos, tuo labiau, kad žinojo, jog iš tų lėšų mokami ir įsiskolinimai.

9. Be to, teismas nurodė, kad VLK įsipareigojimų pagal byloje nagrinėjamas Sutartis apimtys vertintinos atsižvelgiant į įstatymų nustatytos apdraustųjų teisės į OTP kompensavimą apimtį. SDĮ ir Aprašo nuostatos įtvirtina kiekvieno apdraustojo teisę į jam reikalingos OTP pilną ar dalinį kompensavimą nepriklausomai nuo PSDF biudžeto lėšų kiekio. Aplinkybė, kad PSDF biudžetas yra išnaudotas, lemia tik tai, kad asmeniui siūloma arba palaukti eilėje, arba OTP įsigyti savo lėšomis ir laukti kompensacijos už savo lėšomis įsigytą OTP eilės. Todėl VLK tenka pareiga bet kuriuo atveju kompensuoti OTP įsigijimą ir ši pareiga negali būti paneigta PSDF biudžeto lėšų trūkumu. Teismas pažymėjo ir tai, kad VLK turi ir pareigą planuoti PSDF biudžeto panaudojimą tokiu būdu, kuris atitiktų teisės aktų reikalavimus, tarp jų ir SDĮ 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtinto įsipareigojimo aprūpinti apdraustuosius kompensuojamomis OTP tinkamą vykdymą. Įvertinęs SDĮ 14 straipsnio 2 ir 3 dalį, 31 straipsnio 1 dalies 1 punktą, taip pat Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 589, 8.1 punktą, teismas darė išvadą, kad šie teisės aktai įpareigoja VLK veikti tokiu būdu, kad planuojant ir vykdant PSDF biudžetą būtų pasiekiamas biudžeto balansas. Kadangi byloje nustatyta, kad trejus metus OTP gaminančiai įmonei nebuvo kompensuojama didelė dalis jos išlaidų už pagamintas ir atiduotas apdraustiesiems OTP, sprendė, kad PSDF biudžetas buvo suplanuotas neteisingai, jis nesubalansuotas arba jo išlaidų valdymas buvo nekontroliuojamas, dėl ko netinkamą PSDF biudžeto planavimą ir vykdymą pripažino neteisėtais veiksmais.

10. Remdamasis teisės aktų bei Sutarčių nuostatomis, teismas darė išvadą, kad VLK pareiga atsiskaityti už OTP kyla tada, kai ji patvirtina užsakymo pagrįstumą (ir tuo pačiu atitiktį teisės aktų nuostatoms). Iš bylos medžiagos teismas sprendė, kad šalys, vykdydamos Sutartis, faktiškai buvo susitarusios, jog pareiškėjas gamins visas užsakomas OTP, kurioms gaunamas patvirtinimas Ortopedijos IS, o VLK atsiskaitys už pagamintas ir apdraustiesiems perduotas OTP, atsižvelgiant į jų pagaminimo datą, kadangi tarp pareiškėjo ir VLK vyko tarpusavio atsiskaitymų suderinimai. CK 6.193 straipsnio 5 dalis nurodo, kad aiškinant sutartis, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. VLK nei atsiliepime, nei teismo posėdyje neneigė, kad apmokėdavo už anksčiausiai pagamintas ir išduotas OTP. Taigi pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį, jog jo pagamintos ir VLK patvirtintos OTP (priimti ir patvirtinti užsakymai) bus apmokamos ateityje. Tai liudijo ir VLK elgesys vykdant tarpusavio įsipareigojimus bei rengiant teisės aktų projektus, pateikiant informaciją institucijoms. Kartu vėluojantis atsiskaitymas už OTP rodo, jog PSDF biudžetas, už kurio projektą pagal SDĮ 30 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo atsakinga VLK, buvo planuojamas netinkamai, kadangi jame buvo numatyta ženkliai mažesnė suma, nei buvo reikalinga OTP kompensuoti, tuo tarpu pati VLK užsakymus tvirtino. Be to, tai, kad pareiškėjas iškėlė Konkurencijos taryboje klausimą dėl OTP kainų kartelio, už kurį kitos OTP įmonės nubaustos Konkurencijos tarybos 2011 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 2S-2, negali turėti įtakos pareiškėjo reikalavimo teisei. Šiuo nutarimu konstatuota, kad VLK žinojo apie įmonių susitarimą dėl ortopedijos avalynės kainų ir jam pritarė, o vėliau panaudojo rengiant bazinių kainų projektą, nustatytos kitos aplinkybės, ir tai taip pat patvirtina PSDF biudžeto netinkamą rengimą ir vykdymą. Todėl vertindamas neteisėtų veiksmų buvimą pagal CK 6.271 straipsnį, teismas darė išvadą, kad VLK, organizuodama SDĮ 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtinto įpareigojimo aprūpinti apdraustuosius kompensuojamomis OTP vykdymą, netinkamai vykdė Aprašo 23 punkto nuostatas, kadangi neužtikrino, jog Sutartimis su pareiškėju nebūtų viršijama bendra PSDF biudžete numatyta metinė OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo suma, paskirstyta pagal atskirus šių priemonių poklasius. Tuo pačiu neįgyvendino tinkamo Sutarčių vykdymo, kadangi pažeisdama Sutarčių nuostatas, neinformavo pareiškėjo apie PSDF biudžeto lėšas, paskirstytas pagal priemonių poklasius, taip pat pažeidė 4.1 punktą, įpareigojantį apmokėti įmonei už šios sutarties nustatyta tvarka pagamintas ir pritaikytas bei apdraustiesiems išduotas priemones ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sąskaitos ir kompensuotinų priemonių užsakymų vykdymo ataskaitos gavimo dienos, neviršijant pagal atskirus poklasius skirtos PSDF biudžeto sumos. Dėl to padaryta išvada, kad pareiškėjui nekompensuota už pagamintas OTP dėl to, kad VLK netinkamai vykdė SDĮ 30 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 8.1 punkte numatytą pareigą parengti PSDF biudžeto projektą taip, kad būtų tinkamai įvykdytas SDĮ 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtintas įpareigojimas laiku aprūpinti apdraustuosius kompensuojamomis OTP. Nurodyti VLK veiksmai pripažinti neteisėtais, atlikti dėl aplaidumo ir nerūpestingumo.

11. Teismas vertino, kad faktinis priežastinis ryšys nagrinėjamu atveju yra nustatytas, nes jei VLK būtų nurodžiusi Ortopedijos IS, jog tam tikrai priemonei pasibaigė PSDF biudžeto lėšos, pareiškėjas turėtų tik dvi galimybes: arba rizikuoti ir gaminti priemonę tikintis (nepagrįstai) kompensavimo, arba siūlyti apdraustajam sumokėti už priemonę savo lėšomis ir laukti kompensavimo tiesiogiai, ar laukti eilėje, kol įmonė gaus informaciją apie užsakymo priėmimą. Nagrinėjamu atveju VLK patvirtino užsakymus ir tai leido daryti išvadą, kad PSDF biudžeto lėšos nėra viršytos, kad gamyba galima, o kompensavimas privalomas. Tarp atsiradusių nuostolių, t. y. negautų pajamų už pagamintas OTP, ir VLK veiksmų yra ir teisinis ryšys, kadangi VLK netinkamai administravo PSDF biudžeto lėšas, pažeidė teismo aptartus teisės aktus ir Sutarčių nuostatas, keldama pareiškėjui neįmanomus reikalavimus savarankiškai apskaičiuoti PSDF biudžeto lėšas, žinoti, ar dar yra jų likutis. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė nuostolių, kuriuos, atsižvelgiant į CK 6.271 straipsnio nuostatas, Lietuvos valstybė turi atlyginti. Konstatavus, kad VLK neįvykdė Sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, padaryta išvada, kad sutartiniai santykiai tarp VLK ir pareiškėjo nėra pasibaigę, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas yra praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo. Taip pat nepagrįstais pripažinti VLK ir SAM argumentai, kad pareiškėjas praleido terminus skųsti bet kokius VLK veiksmus, t. y. atsisakymą atlikti veiksmus (priimti sąskaitas, kitus VLK teikiamus raštus), kiekvieną kartą ABTĮ nustatytais terminais.

12. Dėl palūkanų, kurias pareiškėjas prašė priteisti pagal Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas, teismas pažymėjo, kad šio įstatymo tikslas yra reglamentuoti palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, taip pat nustatyti kreditoriaus teises, kai apmokama pavėluotai (1 str. 1 d.), tačiau deliktinei atsakomybei jis netaikytinas. Kadangi byloje buvo konstatuoti valdžios institucijos neteisėti veiksmai, o ne komercinių sandorių netinkamas vykdymas, 144 210,03 Lt suma, kaip patirtas nuostolis, negali būti priteisiama, todėl ši reikalavimo dalis buvo atmesta. Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

 

III.

 

13. Pareiškėjas UAB „Baltic Orthoservice“ padavė apeliacinį skundą (VII t., b. l. 60-64), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą – panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti 144 210,03 Lt (41 766,11 Eur) palūkanas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos, 41 466,11 Eur palūkanas.

14. Apeliaciniame skunde nurodo, kad Sutartys dėl apdraustųjų aprūpinimo OTP yra priskiriamos viešosioms sutartims ir jų turinį bei vykdymo procedūrą lemia įvairaus lygio teisinis reguliavimas, tačiau viešojo administravimo normų taikymas sudarant šias sutartis nepanaikina įmonės ir VLK santykių sutartinio pobūdžio. Tarp pareiškėjo ir VLK yra kilęs ne vienas ginčas dėl netinkamo sutarčių vykdymo. Iškėlus ginčą bendrosios kompetencijos teisme, buvo nuspręsta, kad ginčas teismingas administraciniam teismui. Taigi nors ginčas su VLK kyla iš sutarties ir pareiškėjo tikslas yra ginti savo kaip sutarties šalies teises, tačiau aplinkybė, jog viena iš sutarties šalių yra viešojo administravimo institucija bei kad sutarčių tam tikros sąlygos nulemtos viešosios teisės normų, sudaro pagrindą taikyti CK 6.271 straipsnio normas bei ginčą nagrinėti administraciniame teisme. Tačiau tai nekeičia ginčo esmės ir pareiškėjo intereso gauti sumas, kurios priklauso pagal sutartį, bei netesybas dėl pavėluoto atsiskaitymo. Taigi valstybės atsakomybė yra mišri – tiek sutartinė (pagal pažeidimo kilmę ir pobūdį), tiek deliktinė (pagal teisme formuluojamo reikalavimo pobūdį, nulemtą ABTĮ bei CK 6.271 straipsnio normų taikymo). Teismas palūkanų nepriteisė remdamasis tuo, jog Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas netaikytinas deliktinės atsakomybės atveju, tačiau ginčo dalykas yra netinkamas atsiskaitymas su pareiškėju, o atsiskaitymo pagal sutartis vėlavimo prevencija ir yra minėto įstatymo tikslas. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, o tarp išimčių nėra numatyta valstybės deliktinė atsakomybė netinkamai vykdant sutartis. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-376/2012 tenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti palūkanas pagal minėtą įstatymą.

15. Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (VII t., b. l. 69-73) prašoma atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl valstybės deliktinės atsakomybės, o Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartimis, be to, jis netaikomas palūkanoms, susijusioms su mokėjimais nuostoliams atlyginti.

16. Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė ligonių kasa apeliaciniame skunde (VII t., b. l. 41-57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Baltic Orthoservice“ skundą ir patikslintą skundą atmesti, remiantis šiais esminiais argumentais:

16.1. Teismo ieškinio senaties instituto aiškinimas apskritai paneigia senaties taikymo principus ir esmę, kadangi paneigiamas senaties pradžios momentas ir neaišku, kokiu pagrindu teismas sieja faktą, jog sutartiniai santykiai tarp VLK ir ortopedijos įmonės nepasibaigę, su ieškinio senatimi. Pasak pareiškėjo, jis į VLK nuo 2009 m. vasario 1 d. turėjo reikalavimo teisę, tačiau priežasčių, dėl kurių jis nereiškė reikalavimo kompensuoti už OTP, nenurodė. Būtent nuo šios dienos ir turi būti skaičiuojama ieškinio senaties termino pradžia (CK 1.127 str.). Taigi pareiškėjas daliai reikalavimo akivaizdžiai praleido trejų metų ieškinio senaties terminą.

16.2. Teismo išvada, jog 2012 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-697 Aprašą papildžius 241 punktu, tai (t. y. tik nuo 2012 m. liepos 5 d.) leido OTP gaminančioms įmonėms sužinoti apie einamajam mėnesiui skirtos PSDF biudžeto lėšų sumos panaudojimą, nepagrįsta. Be to, nepagrįstai teigiama, kad PSDF biudžeto rodiklių įstatyme OTP neapibrėžtiems įsipareigojimams numatoma skirti 15 mln. litų suma patvirtina, jog valstybė pripažino esamus įsiskolinimus už pagamintas OTP ir numatė biudžete lėšas jiems kompensuoti. Nurodytu būdu planuoti PSDF biudžetą (numatant neapibrėžtus įsipareigojimus ir nurodant jiems skirtinas sumas) paskatino jau prasidėję teisminiai ginčai tarp VLK ir ortopedijos įmonių dėl žalos atlyginimo. Tokios išvados – kad valstybė pripažino savo skolinius įsipareigojimus – nepatvirtina ir faktas, kad tarp VLK ir kai kurių ortopedijos įmonių buvo pasirašytos taikos sutartys.

16.3. Teismas, vertindamas aplinkybę, kad pareiškėjas Ortopedijos IS negalėjo matyti, kada viršijamos PSDF biudžeto lėšos, išskirtinai vadovavosi šios informacinės sistemos Vartotojo vadovo nuostatomis, iškeldamas jį virš norminio teisės akto – Aprašo nuostatų ir taip pažeisdamas teisės aktų hierarchijos principą, tačiau nevertino įrodymų ir aplinkybių viseto. Iš pareiškėjo patikslinto skundo, papildomų paaiškinimų ir jo atstovų pasisakymo teismo posėdžio metu darytina išvada, jog pareiškėjas, gamindamas dalį ortopedijos techninių priemonių (dėl kurių kompensavimo keliamas ginčas), žinojo, kad viršytas PSDF biudžetas, tačiau užsakymus vykdydavo, atsižvelgdamas į tarp sutarties šalių susiklosčiusią dalykinę praktiką, t. y. sau prisiimdamas kompensacijos laukimo riziką. Teismas nepagrįstai rėmėsi nuostata, kad užsakymo patvirtinimas reiškia, kad jį galima gaminti ir gauti kompensaciją – pagal Aprašo 27 punktą, patvirtintas užsakymas tik nurodo, kad pateikti užsakymo duomenys atitinka teisės aktų nuostatas, tačiau nereiškia, kad neviršijamos PSDF biudžeto lėšos ir OTP galės būti kompensuojama. Ortopedijos IS skirta ortopedijos techninių priemonių kompensavimui kontroliuoti. VLK byloje pateikė informaciją apie penkis atsitiktinius užsakymus, kurių viršuje nurodyta „Prognozuojamas kompensavimo laikotarpis: Nežinomas“. Tokį kompensavimo laikotarpį Ortopedijos IS sugeneruoja automatiškai, kai PSDF lėšos jau yra pasibaigusios ir jį mato tiek VLK, tiek ortopedijos įmonių darbuotojai. Iš tokio įrašo įmonė turėjo suprasti, kad PSDF biudžeto lėšos ginčo OTP kompensuoti jau yra išnaudotos, kadangi prognozuojamas kompensavimo laikotarpis, vėlesnis nei 30 dienų, kaip numatyta Sutarties 4.1 punkte, reiškia, kad užsakymas priimtas ir įvykdytas pareiškėjo rizika viršijant PSDF biudžeto lėšas. Be to, neaišku, kokių įrodymų pagrindu teismas darė išvadą, jog prognozė apie kompensavimo laikotarpį kaip nežinomą atsirado tik po to, kai paaiškėjo dideli VLK įsiskolinimai (nuo 2012 m.). Taip pat nepagrįstas teismo argumentas, kad prognozuojamas kompensavimo laikotarpis turi būti vertinamas kaip momentinis lėšų trūkumas, o ne kaip metų biudžeto pasibaigimas. Šis laikotarpis Ortopedijos IS nuo 2006 metų nuolat ilgėjo, kol tapo „Nežinomas“, ir tai negalėjo sudaryti prielaidos įmonėms, taip pat ir pareiškėjui, manyti, jog tai tik momentinis lėšų trūkumas.

16.4. Teismas nurodė, kad netinkamas PSDF biudžeto planavimas ir vykdymas laikytinas VLK padarytu teisės pažeidimu bei apdraustųjų ir kitų privalomojo sveikatos draudimo sistemoje dalyvaujančių įmonių teisių pažeidimu, taigi ir neteisėtais veiksmais, su kurių buvimu siejama žalos atlyginimo pareiga. Tačiau kaip išplaukia iš Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies, PSDF biudžetas turi būti subalansuotas ir tik toks gali būti patvirtintas Lietuvos Respublikos Seime. Be to, ir Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atsiskaitymai su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis už suteiktas paslaugas turi būti vykdomi neviršijant patvirtinto PSDF biudžeto asignavimų, t. y. ir asignavimų, skirtų OTP įsigijimo išlaidoms kompensuoti. Būtent dėl šio teisinio reguliavimo ir buvo įtvirtintos Aprašo ir Sutarčių nuostatos, kad kai OTP poreikis viršija pagal atskirus jų poklasius tam tikram laikotarpiui skiriamas lėšas, ortopedijos įmonės darbuotojas apie tai informuoja apdraustuosius, o ortopedijos įmonės įsipareigoja nereikšti pretenzijų dėl priemonių, kurios išduotos viršijant PSDF biudžeto lėšas, kompensavimo.

16.5. Net pripažinus, kad Valstybinės ligonių kasos veiksmai, kai ji iš ateinančių metų PSDF biudžeto kompensuodavo už ankstesniais metais pagamintas OTP, galėjo sukurti pareiškėjui tam tikrą lūkestį ir dėl to jis ryžosi prisiimti papildomą riziką, valstybei dėl to civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Vienas iš pagrindų, kuriems esant negali būti taikoma civilinė atsakomybė – tai nukentėjusio asmens veiksmai (CK 6.253 str.). Įpareigojimas atsakovui apmokėti pažeidžiant sutartinius įsipareigojimus pagamintų OTP išlaidas prieštarautų viešajam interesui, nebūtų suderinamas su skaidriu valstybės finansinių išteklių valdymu.

17. Pareiškėjas UAB „Baltic Orthoservice“ atsiliepime  į atsakovo apeliacinį skundą (VII t., b. l. 87-99) su juo nesutinka ir prašo atmesti, nurodydamas, kad nors VLK daug kartų teigia, kad ginčui aktualiu laikotarpiu PSDF biudžeto lėšos, skirtos OTP kompensuoti, buvo viršytos, tačiau nenurodo nė vieno įrodymo, kuris tai patvirtintų. Tais atvejais, kai pareiškėjas ir kitos įmonės į Ortopedijos IS vesdavo ir VLK patvirtindavo užsakymus, kuriais buvo viršijama tam mėnesiui skirta PSDF biudžeto lėšų suma, VLK tokius užsakymus anuliuodavo. Pareiškėjo reiškiamo reikalavimo apimtyje tokių anuliuotų užsakymų nėra. Dėl VLK teiginio, kad pareiškėjas žinojo apie PSDF biudžeto viršijimo faktą, kadangi pareiškėjui per Ortopedijos IS buvo teikiama informacija apie užsakymų kompensavimo laikotarpį, nurodė, kad tokių duomenų byloje nėra. Atsakovo apeliacinis skundas taip pat grindžiamas tuo, kad daliai reikalavimo yra praleistas ieškinio senaties terminas, tačiau VLK atliko ir atlieka veiksmus, kurie rodo, kad ji pripažįsta savo sutartinę prievolę. Anksčiausias momentas, kai galėjo paaiškėti pareiškėjo teisių pažeidimas, yra VLK 2012 m. liepos 24 d. atsakymas į pareiškėjo pretenziją dėl skolos apmokėjimo, kuriame pirmą kartą nurodyta, kad teisės aktai nenumato 2009-2011 m. pagamintų OTP įsigijimo kompensavimo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad ginčas iš esmės kilęs iš sutarčių vykdymo, VLK nepagrindė argumento, kad turi būti taikomas trijų, o ne bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime (VII t., b. l. 75-85) nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, o atsakovo apeliacinį skundą prašo tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Sistemiškai vertinant Aprašo 23, 24, 42 ir 48 punktus, taip pat analizuojant Sutarčių nuostatas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog VLK yra prisiėmusi įsipareigojimą apmokėti už visas pagamintas ir išduotas OTP. Priešingai – atsižvelgiant į PSDF biudžeto galimybes, pareiškėjas negali viršyti, o VLK privalo neviršydama PSDF biudžete numatytų lėšų apmokėti už OTP. Taigi esminė aplinkybė, į kurią atsižvelgiant turi būti vertinama Lietuvos valstybės atsakomybė, yra tai, ar 2009-2011 metais PSDF biudžeto lėšos, skirtos ortopedijos techninėms priemonėms kompensuoti, buvo panaudotos visa apimtimi ir ar pareiškėjas apie šį faktą turėjo informacijos, t. y. žinojo ir suvokė, kad įstatymu OTP skirtos lėšos yra išnaudotos, bei ar pareiškėjas tinkamai vykdė savo pareigas, ar neveikė savo rizika, teikdamas OTP pacientams, neinformuodamas apie kitus priemonių gavimo būdus ir šaltinius.

18.2. Pareiškėjas žinojo, kiek atitinkamais metais turėjo gauti PSDF biudžeto lėšų, t. y. ikisutartinių santykių stadijoje turėjo informaciją apie 2009-2011 m. iš PSDF biudžeto lėšas skirtinas lėšas, ką patvirtina aplinkybės, nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1301/2012. Taip pat 2007-2012 m. buvo išnaudotos visos OTP kompensuoti skirtos PSDF biudžeto lėšos – tai patvirtina 2013 m. liepos 12 d. valstybinio audito ataskaita Nr. FA-P-10-5-72, ir tai paneigia pirmosios instancijos teismo teiginius, jog nepateikti duomenys dėl PSDF biudžeto viršijimo. Vertinant pareiškėjo teisėtų lūkesčių ir prisiimtos verslo rizikos santykį ir reikšmę tinkamam Sutarties šalių įsipareigojimų vykdymui, esminę reikšmę turi tai, jog pareiškėjas dar iki pasirašant ginčo sutartis žinojo konkrečią PSDF lėšų sumą, kurią pagal Sutartis su VLK gaus. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia gauti didesnes pajamas, nei 2009-2011 metais buvo skirta PSDF lėšų.

18.3. Teismo teiginys, jog valstybė pripažino esamus įsiskolinimus už pagamintas OTP ir numatė biudžete lėšas jiems kompensuoti, nepagrįstas. Lėšos PSDF biudžete, skirtos OTP gamybos ir pritaikymo išlaidoms, kurių apmokėjimas priskiriamas neapibrėžtiems įsipareigojimams padengti, ortopedijos įmonėms būtų skiriamos tuo atveju, jeigu būtų priimti galutiniai ir neskundžiami teismų sprendimai tenkinti įmonių skundus dėl kompensacijų už 2009-2011 m. pagamintas ir viršijant PSDF išlaidas išduotas OTP.

18.4. Teismas nevertino pareiškėjo veiksmų, ignoruojant Aprašo 42 ir 43 punktus, pagal kuriuos įmonė, OTP poreikiui viršijant skiriamas PSDF biudžeto lėšas, turi informuoti apdraustuosius apie galimybę priemones įsigyti savo lėšomis. Taigi neįvertinti pareiškėjo veiksmai, kai jis, žinodamas apie PSDF biudžeto lėšų trūkumą, nesivadovavo minėtomis galimybėmis ir veikė savo rizika. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-390/2012 iš esmės konstatuota, kad atitinkamais metais (minėtoje byloje – 2010 m.) OTP skirtos biudžeto lėšos buvo viršytos ir apie šį faktą pareiškėjui buvo žinoma. Nepagrįstos ir teismo išvados dėl apdraustųjų teisės į OTP kompensavimą apimties, t. y. kad Valstybinei ligonių kasai tenka pareiga bet kuriuo atveju kompensuoti OTP įsigijimą ir ši pareiga negali būti paneigta PSDF biudžeto trūkumu. Tokios išvados prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies sampratai ir ją aiškinančiam Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimui ir 2014 m. vasario 26 d. sprendimui.

18.5. Remiantis Civilinio kodekso nuostatomis (6.253 str. 1 ir 5 d., 6.4 str., 6.63 str. 4 d., 6.158 str., 6.200 str. 1 d., 6.259 str. 1 d., 6.282 str.) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2007), Lietuvos valstybė turėtų būti atleista nuo atsakomybės arba atsakomybės laipsnis turėtų būti mažinamas, atsižvelgiant į pareiškėjo veiksmus vykdant sutartinius įsipareigojimus. Taip pat tuo atveju, jei būtų nuspręsta atmesti atsakovo apeliacinį skundą, prašoma, atsižvelgiant į Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalį, į tai, kad priteisiama žala gali turėti esminės reikšmės PSDF biudžeto stabilumui, taip pat ribotus valstybės išteklius, sprendimo įvykdymą išdėstyti dalimis – PSDF biudžete iš anksto numatant ir tam skiriant lėšas 5 metų laikotarpiui.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.

 

19. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas UAB „Baltic Orthoservice“ prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos, žalą, kilusią, pasak pareiškėjo, Valstybinei ligonių kasai netinkamai vykdant su pareiškėju sudarytas Sutartis dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis ir neatsiskaičius (nekompensavus) už ortopedijos technines priemones, kurias 2009-2011 metais pareiškėjas pagamino ir pritaikė apdraustiesiems, taip pat pažeidus atitinkamų teisės aktų nuostatas. Be to, pareiškėjas pareiškė reikalavimus priteisti palūkanas nuo priteistos sumos pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas, bei procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjo prašytą turtinę žalą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, o skundo dalį dėl palūkanų (nuostolių) pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinius skundus administracinėje byloje padavė ir pareiškėjas – dalyje dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo dalis skundo buvo atmesta, ir atsakovas, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Taigi apeliacine tvarka ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė ligonių kasa apeliaciniame skunde iš esmės ginčija tą sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos, priteista 515 607,82 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, o pareiškėjas – dalį, kuria atmestas jo skundas dėl 144 210,03 Lt nuostolių (palūkanų) pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas priteisimo.

21. Išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama apeliantų procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, inter alia tai, jog, pareiškėjo teigimu, valstybės atsakomybė nagrinėjamu atveju yra mišri – tiek sutartinė (pagal pažeidimo kilmę ir pobūdį), tiek deliktinė (pagal teisme formuluojamo reikalavimo pobūdį, nulemtą ABTĮ bei CK 6.271 straipsnio normų taikymo), o Valstybinė ligonių kasa nurodo, jog byloje keliamas klausimas dėl valstybės deliktinės atsakomybės, sprendžia, jog pirmiausia būtina kvalifikuoti nagrinėjamoje byloje susiklosčiusius teisinius santykius.

 

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo

 

22. Civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalį tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Šio straipsnio 2 dalis nustato, jog civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 str. 3 d.). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.). Taigi Civilinis kodeksas aiškiai diferencijuoja, kokiais atvejais atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kokiais – deliktinė, o vertinant minėtas Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, apibrėžiančias sutartinės civilinės atsakomybės ir deliktinės civilinės atsakomybės esmę, darytina išvada, jog tais atvejais, kai prašoma atlyginti žala yra susijusi su sutartiniais santykiais, taikytina sutartinė, o ne deliktinė civilinė atsakomybė (nebent įstatymai nustato kitaip).

23. Nustatyta, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas keliamas dėl 515 607,82 Eur (1 780 290,68 Lt) sumos, kuriai pareiškėjas nuo 2009 m. vasario mėnesio iki 2011 m. rugsėjo mėnesio (I t., b. l. 43-200, II t., b. l. 1-200) priėmė užsakymus dėl ortopedijos techninių priemonių pagaminimo ir pritaikymo apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu, vykdydamas su Valstybine ligonių kasa sudarytas sutartis dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis. Taigi byloje ginčas yra kilęs teisinių santykių dėl apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis srityje.

24. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktas nustato, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokama valstybės parama ortopedijos technikos priemonėms įsigyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Atitinkama ortopedijos techninių priemonių įsigijimo kompensavimo tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234 patvirtintame Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos apraše, kuris, kaip išplaukia iš jo 1 punkto, nustato apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis principus bei šių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis tvarką.

25. Vertinant apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis tvarką, įtvirtintą Apraše, kurio reikalavimų yra saistomos tiek Valstybinė ligonių kasa, tiek ortopedijos technines priemones gaminančios įmonės, sudariusios sutartis su VLK (Aprašo 2 p.), pažymėtini šie esminiai apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis tvarkos principai. Aprašo 5 punktas (2010 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. V-345 redakcija) nustato, kad valstybės parama ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti teikiama visiškai ar iš dalies kompensuojant pagal užsakymą pagamintų ortopedijos techninių priemonių gamybos ir pritaikymo išlaidas pagal šių priemonių bazines kainas (pagal 2005 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. V-234 redakcijos Aprašo 5 punktą, valstybės parama ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti teikiama visiškai ar iš dalies kompensuojant tik pagal užsakymą pagamintas ortopedijos technines priemones). Teisę į valstybės paramą ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti turi tik Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka privalomuoju sveikatos draudimu apdrausti asmenys (Aprašo 6 p.); ortopedijos techninės priemonės apdraustiesiems kompensuojamos bazinėmis kainomis šio Aprašo nustatyta tvarka (Aprašo 7 p.), o pagal Aprašo 8 punktą, ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidos šio Aprašo nustatyta tvarka kompensuojamos per ortopedijos įmones, sudariusias sutartis su VLK. Atitinkamai Aprašo 21 punktas nustato, jog kompensuojamąsias ortopedijos technines priemones apdraustieji gali įsigyti ortopedijos įmonėse, kurios dėl apdraustųjų aprūpinimo OTP yra pasirašiusios sutartis su Valstybine ligonių kasa.

26. Byloje nustatyta, kad Valstybinė ligonių kasa ir pareiškėjas UAB „Baltic Orthoservice“ 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė sutartį Nr. 254 Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis (I t., b. l. 5-17) (galiojimo laikas nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.), 2010 m. sausio 4 d. sudarė sutartį Nr. 5 Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis (I t., b. l. 18-31) (galiojimo laikas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) ir 2011 m. sausio 3 d. sudarė sutartį Nr. 1SUT-8 Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis (I t., b. l. 32-41) (galiojimo laikas nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.). Sutarčių objektas, kaip matyti iš jų 1.1 punkto, – apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu aprūpinimas ortopedijos techninėmis priemonėmis – šių priemonių pagaminimas ir pritaikymas bei kompensavimas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų; kompensuojamos priemonės: galūnių protezinės sistemos, kietosios įtvarinės sistemos, siūtinės įtvarinės sistemos, ortopedinė avalynė ir avalynės dėklai. Pagal Sutartis pagal užsakymą gaminamos ortopedijos techninės priemonės yra kompensuojamos tik Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems asmenims; asmenims, kurie privalomuoju sveikatos draudimu nėra apdrausti, šios priemonės iš PSDF biudžeto nekompensuojamos (1.2 p.).

27. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sutartys, sudarytos tarp Valstybinės ligonių kasos ir ortopedijos technines priemones gaminančių įmonių, vertinamos kaip viešojo pirkimo-pardavimo sutartys (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-34/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-376/2012). Kita vertus, vertinant minėtas Sveikatos draudimo įstatymo bei Aprašo nuostatas, atsižvelgtina į, be kita ko, Sveikatos draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pagal kurį Valstybinė ligonių kasa yra privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija, taigi tai yra viešojo administravimo institucija, kuriai įstatymais bei kitais teisės aktais (inter alia Sveikatos draudimo įstatymo 30 straipsniu, įtvirtinančiu šios institucijos funkcijas, bei 31 straipsniu, įtvirtinančiu teises) pavesti tam tikri viešojo administravimo įgaliojimai sveikatos draudimo srityje, inter alia atitinkamos kontrolės funkcijos vykdant Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą. Taigi tai lemia, jog atitinkami santykiai, susiklostę valstybės paramos apdraustiesiems įsigyti ortopedijos technines priemones srityje, yra administracinio teisinio pobūdžio.

28. Atsižvelgdama į nurodytų argumentų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog, nepaisant to, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje aktualūs teisiniai santykiai dėl valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti yra reglamentuojami viešosios teisės nuostatomis, tačiau įstatymų leidėjo įgaliotam teisėkūros subjektui pasirinkus tokį nurodytų teisinių santykių reguliavimo mechanizmą, pagal kurį nurodyta funkcija yra vykdoma per ortopedijos įmones, pasirašiusias sutartis su Valstybine ligonių kasa, tai yra įtvirtinus, jog siekiant įgyvendinti atitinkamą funkciją teisiniai santykiai tarp Valstybinės ligonių kasos ir ortopedijos technines priemones gaminančių įmonių reguliuojami sutartimis, sprendžiant klausimą, kokios rūšies – sutartinės ar deliktinės civilinės atsakomybės nuostatos taikytinos konkrečiu atveju, būtina nustatyti, kokiu pagrindu prašoma priteisti žalą, o būtent – kokių veiksmų kildinamas galimai padarytos žalos (nuostolių) atsiradimas.

29. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo bei patikslinto skundo motyvų, žala siejama su tuo, jog, pasak pareiškėjo, remiantis Sveikatos draudimo įstatymo bei Aprašo normomis, taip pat Sutarčių sąlygomis, Valstybinė ligonių kasa turėjo sumokėti (kompensuoti) iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų pareiškėjui už ortopedijos technines priemones, pagamintas ir pritaikytas apdraustiesiems vykdant Sutartis, tačiau šios pareigos nevykdė. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas galimą valstybės atsakomybę sieja tiek su tuo, jog Valstybinė ligonių kasa neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ji privalėjo veikti, tiek ir su atitinkamų pareiškėjo ir Valstybinės ligonių kasos sudarytų Sutarčių sąlygų pažeidimu.

30. Minėta, jog iš Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 3 ir 4 dalių išplaukia, kad kai prašoma atlyginti žalą, siejamą su sutartiniais santykiais, teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip kilę sutartinės civilinės atsakomybės srityje. Taigi tarp Valstybinės ligonių kasos ir pareiškėjo – ortopedijos įmonės – esant sudarytai sutarčiai (sudarytoms sutartims) dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, ir pareiškėjui reikalavimą priteisti kilusią žalą siejant su kitos sutarties šalies – Valstybinės ligonių kasos – netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu (jų nevykdymu), darytina išvada, jog tokiu atveju taikytinos nuostatos dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo. Svarbu pažymėti, jog aplinkybė, kad atitinkami teisiniai santykiai (dėl valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti) yra detaliai reguliuojami imperatyvaus pobūdžio viešosios teisės aktų nuostatomis, taigi šalis sieja ir administraciniai teisiniai santykiai, nepaneigia galimybės taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. Pagal Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Taigi ši nuostata leidžia daryti išvadą, jog tais atvejais, kai prašoma atlyginti žala siejama su sutartiniais santykiais, nepriklausomai nuo to, su kokių nuostatų – įstatymų ar kitų imperatyviųjų teisės aktų ar sutarties – pažeidimu siejamas sutartinių įsipareigojimų nevykdymas (netinkamas vykdymas), atsakomybė laikytina sutartine. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalį, turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas  pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei, <...> bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai <...>. Taigi nurodyta nuostata patvirtina, jog ir viešosios teisės normos reguliuojamų teisinių santykių srityje tiek, kiek šių santykių nereguliuoja atitinkami įstatymai (kiti teisės aktai), gali būti taikomos Civilinio kodekso nuostatos.

31. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog minėta išvada nepaneigia galimybės ir esant tarp šalių sudarytai sutarčiai taikyti deliktinę civilinę atsakomybę tais atvejais, kai atitinkamos žalos atsiradimas nėra siejamas su sutarties vykdymu, sutarties tikslų siekimu ir pan., o grindžiamas atitinkamų teisės aktų, bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu, išeinančiu iš sutartimi reguliuojamų teisinių santykių ribų. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjas prašo atlyginti su sutartiniais santykiais dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis susijusią žalą, kilusią, pasak pareiškėjo, Valstybinei ligonių kasai neįvykdžius įsipareigojimo apmokėti už tam tikrą dalį pagamintų ortopedijos techninių priemonių. Taigi pareiškėjo nurodomi Valstybinės ligonių kasos padaryti pažeidimai patenka į Sutartimis reguliuojamų teisinių santykių sritį, todėl nėra pagrindo išvadai, jog taikytinas teisinis reguliavimas dėl valstybės deliktinės atsakomybės.

32. Pareiškėjas nurodytą žalą, susidariusią nesumokėjus jam už pagamintas ir apdraustiesiems pritaikytas ortopedijos technines priemones, prašo atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos. Tačiau nagrinėjamu atveju pripažinus, jog taikytina ne valstybės deliktinė atsakomybė, o sutartinė civilinė atsakomybė, darytina išvada, jog tinkamas atsakovas byloje turėtų būti konkreti sutarties šalis – Valstybinė ligonių kasa. Atsižvelgiant į tai, jog Valstybinė ligonių kasa byloje dalyvauja kaip Lietuvos valstybės atstovė, taigi tinkamas atsakovas – Valstybinė ligonių kasa – turėjo galimybę pasisakyti visais reikšmingais byloje keliamais klausimais ir tokia galimybe naudojosi, juolab jog nėra pagrindo išvadai, kad jos kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovo ir kaip atsakovo šioje byloje pozicijos ir interesai galėtų skirtis, spręstina, kad nurodytas procesinis pažeidimas nelaikytinas esminiu ir nesudaro pagrindo, įvertinus, be kita ko, teismo proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

 

Dėl nuostolių priteisimo

 

33. Pareiškėjas administracinėje byloje prašo, kaip minėta, priteisti 515 607,82 Eur (1 780 290,68 Lt) sumą, susidariusią nuo 2009 m. vasario mėnesio iki 2011 m. rugsėjo mėnesio pareiškėjui priėmus užsakymus iš apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu dėl jiems teisės aktais nustatyta tvarka paskirtų ortopedijos techninių priemonių pagaminimo bei pritaikymo, bei šiuos užsakymus įvykdžius. Pastebėtina, jog ginčo dėl konkrečios susidariusios sumos, dėl to, kad apdraustieji asmenys, kurie užsakė atitinkamas ortopedijos technines priemones, turėjo teisę į šių priemonių kompensavimą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, taip pat kad minėtos priemonės buvo pagamintos ir pritaikytos asmenims bei jiems išduotos, byloje nėra. Ginčas byloje yra keliamas iš esmės tuo aspektu, jog, pasak Valstybinės ligonių kasos bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos apsaugos ministerijos, nurodyta suma, kurią prašo priteisti pareiškėjas, susidarė už tų ortopedijos techninių priemonių, kurių užsakymus pareiškėjas priėmė viršijant Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas, pagaminimą ir pritaikymą, nors Valstybinė ligonių kasa nėra įsipareigojusi kompensuoti visų ortopedijos techninių priemonių pagaminimo išlaidų – kaip numatyta Apraše bei su pareiškėju sudarytose Sutartyse dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, kompensuojamos tik išlaidos, kurios padarytos neviršijant Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Taigi pripažintina, jog nagrinėjamu atveju esminės ginčijamos aplinkybės yra susijusios su tuo, ar ginčo ortopedijos techninės priemonės, už kurių pagaminimą bei pritaikymą apdraustiesiems pareiškėjas siekia prisiteisti kompensaciją iš Valstybinės ligonių kasos, traktuotinos kaip ortopedijos techninės priemonės, dėl kurių kompensavimo buvo susitarta Sutartimis, atitinkamai, ar Valstybinė ligonių kasa pagal teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą bei Sutarčių nuostatas laikytina įsipareigojusia už jas sumokėti (kompensuoti) iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog nekvestionuojama, kad valstybės parama apdraustiesiems ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti turi būti vykdoma teisės aktų, reglamentuojančių ortopedijos techninių priemonių kompensavimą, taip pat Sutarčių, sudarytų tarp Valstybinės ligonių kasos ir pareiškėjo, nustatyta tvarka, atvejais ir būdais. Taigi vertinant byloje kilusį ginčą, aktualus yra tiek Apraše įtvirtintas teisinis reguliavimas, tiek atitinkamos Sutarčių nuostatos, ypač detalizuojančios ir individualizuojančios teisės aktuose nustatytą ortopedijos techninių priemonių kompensavimo apdraustiesiems mechanizmą.

34. Ortopedijos techninių priemonių įsigijimo ir kompensavimo tvarka Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis įtvirtinta Aprašo 20-24 ir 42-45 punktuose. Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog pagal Aprašo 23 punktą (2009 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. V-465 redakcija, taip pat originali 2006 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. V-234 redakcija), reglamentuojantį sutarčių tarp Valstybinės ligonių kasos ir ortopedijos įmonių dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis sudarymą, šiose sutartyse nenurodoma lėšų suma per metus pagamintų priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti, tačiau negali būti viršijama bendra PSDF biudžete numatyta metinė ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo suma, paskirstyta pagal atskirus šių priemonių poklasius. Ši nuostata įtvirtinta ir sudarytose Sutartyse, pagal kurias kompensuojama neviršijant metinės visoms apdraustųjų aprūpinimo priemonėmis dalyvaujančioms įmonėms pagal atskirus priemonių poklasius skirtos PSDF biudžeto sumos (2009 m. sutarties 2.2 p., 2010 ir 2011 m. sutarčių 2.1 p.). Taigi šiuo aspektu nekvestionuotini tiek Valstybinės ligonių kasos, tiek ir Sveikatos apsaugos ministerijos argumentai, jog Valstybinė ligonių kasa nei teisės aktais, nei Sutartimis nėra įsipareigojusi sumokėti (kompensuoti) pareiškėjui už visas apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu pagamintas ir išduotas ortopedijos technines priemones, o yra saistoma reikalavimo kompensuoti už minėtas priemones neviršijant PSDF biudžete numatytų lėšų. Todėl vertinant byloje susiklosčiusią situaciją, pripažintina, jog būtina įvertinti, ar Valstybinė ligonių kasa tinkamai veikė, siekdama užtikrinti nurodyto principo įgyvendinimą inter alia vykdydama Sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, tiesiogiai susijusius su minėtu reikalavimu.

35. Aprašo 42 punktas nustato, kad kai ortopedijos techninių priemonių poreikis pagal atskirus jų poklasius viršija tam tikram laikotarpiui skiriamas lėšas, ortopedijos įmonės darbuotojas apie tai informuoja apdraustuosius ir nurodo apdraustojo užsakymo registracijos numerį pagal Ortopedijos informacinėje sistemoje registruojamų užsakymų sąrašą bei numatomą ortopedijos techninių priemonių kompensavimo datą. Jei apdraustasis, turintis teisę į ortopedijos techninių priemonių kompensavimą, nutaria nelaukti, kol jam eilės tvarka bus pagaminta reikiama ortopedijos techninė priemonė, ir nusprendžia ją įsigyti savo lėšomis, įmonė jį supažindina su ortopedijos techninių priemonių įsigijimo savo lėšomis procedūra ir pateikia jam užpildyti šio Aprašo 3 priede nustatytos formos prašymą pagaminti ortopedijos techninę priemonę apdraustojo lėšomis (Aprašo 43 p.). Kartu su prašymu pagaminti ortopedijos techninę priemonę ortopedijos įmonė apdraustajam pateikia šio Aprašo 4 priede nustatytos formos prašymo kompensuoti savomis lėšomis įsigytą ortopedijos techninę priemonę blanką; prašymą kompensuoti savomis lėšomis įsigytą ortopedijos techninę priemonę apdraustasis teikia VLK (Aprašo 44 punktas).

36. Taigi sistemiškai įvertinus Aprašo 23 punkto bei 42-44 punktų nuostatas, darytina išvada, jog teisės aktais iš esmės nustatyti du ortopedijos techninių priemonių kompensavimo apdraustiesiems būdai: 1) kai kompensuojama per ortopedijos įmones, sudariusias sutartis su Valstybine ligonių kasa (tiek tais atvejais, kai atitinkamo laikotarpio PSDF biudžeto lėšos neviršijamos ir užsakymas gali būti iš karto priimamas ir vykdomas, tiek tais atvejais, kai minėtos lėšos viršijamos, o apdraustasis nusprendžia laukti, kol jam eilės tvarka galės būti pagamintos ortopedijos techninės priemonės), ir 2) kai kompensuojama tiesiogiai apdraustajam asmeniui, tais atvejais, kai, viršijant atitinkamo laikotarpio PSDF biudžeto lėšas, apdraustasis nusprendžia nelaukti, kol jam eilės tvarka bus pagaminta reikiama ortopedijos techninė priemonė (ir kompensuota ją pagaminusiai ortopedijos įmonei), o nusprendžia ją įsigyti savo lėšomis. Pažymėtina, jog su nurodytos tvarkos užtikrinimu neatsiejamai susijusios tiek iš cituotų Aprašo 42-44 punktų, tiek iš Sutarčių nuostatų (2009 m. sutarties 3.2, 3.11-3.12 punktai, 2010 m. sutarties 3.2 p., 3.8-3.9 p., 2011 m. sutarties 3.2 p., 3.9-3.10 p.) išplaukiančios ortopedijos įmonės (šiuo atveju – pareiškėjo) pareigos, susijusios su apdraustojo informavimu apie kompensavimo tvarką. Taigi atsakovui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesutikimą su skundo reikalavimais grindžiant tuo, jog, žinodamas apie atitinkamo laikotarpio PSDF biudžeto lėšų ortopedijos techninių priemonių įsigijimui viršijimą, pareiškėjas turėjo arba nepriimti užsakymų, apdraustajam nusprendus laukti užsakymo pagaminimo eilės, arba priimti užsakymą tik apdraustajam sutikus apmokėti už jį savo lėšomis, būtina įvertinti aplinkybes, susijusias su tuo, ar tokia informacija – apie PSDF biudžeto lėšų atitinkamu laikotarpiu viršijimą – pareiškėjui buvo žinoma, kadangi tik tuo atveju, jei pareiškėjas, žinodamas apie tai, priėmė atitinkamus užsakymus, būtų pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjas pažeidė Sutarčių nuostatas, ir, atitinkamai, jog nurodyti užsakymai nepatenka į Sutartimis Valstybinės ligonių kasos prisiimtus įsipareigojimus.

37. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo atliktą tiek teisinio reguliavimo, tiek Sutarčių bei susiklosčiusios šalių praktikos vertinimą, išplėstinė teisėjų kolegija iš esmės sutinka su padaryta išvada, jog pareiškėjui priimant konkrečius užsakymus, kiek tai susiję su ginčo ortopedijos techninėmis priemonėmis, nebuvo pateikta aiški ir konkreti informacija apie tai, jog užsakymų vykdyti iš karto negalima, nes pasibaigė atitinkamo laikotarpio PSDF biudžeto lėšos. Tai leidžia konstatuoti, jog tais atvejais, kai, kaip nurodo atsakovas, buvo viršijamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšos, apie tai pareiškėjas nebuvo informuotas Sutarčių 4.2 punkte nustatyta tvarka, pateikiant informaciją apie PSDF biudžeto lėšas per Ortopedijos IS. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors Valstybinė ligonių kasa ir Sveikatos apsaugos ministerija nurodė, jog pareiškėjas, siekdamas įvykdyti sutartį sąžiningai, informaciją apie tai, kad PSDF biudžeto lėšos OTP kompensacijai yra išnaudotos, turėjo visas galimybes ir priemones gauti iš Ortopedijos IS, tačiau konkrečių įrodymų, jog atitinkami užsakymai buvo pradėti vykdyti pareiškėjui turint konkrečią informaciją apie būtent nurodytu momentu viršijamas PSDF biudžeto lėšas – nepateikė. Net jei atsakovas traktavo, jog įvedant užsakymus į Ortopedijos informacinę sistemą (kuri pagal Aprašo 3.13 punktą skirta, be kita ko, ortopedijos techninių priemonių kompensavimui kontroliuoti) pateikiamos nuorodos apie prognozuojamą kompensavimo laikotarpį ar kad šis laikotarpis yra nežinomas (nors, pastebėtina, įrodymai apie tai, ar užsakymų įvedimo į Ortopedijos IS metu tokia informacija buvo matoma, byloje prieštaringi) ir buvo ta informacija, kurios pagrindu pareiškėjas turėjo suprasti apie atitinkamo laikotarpio lėšų viršijimą, byloje nėra pakankamų ir vienareikšmių įrodymų, jog tokiu būdu nurodytą informaciją traktavo ir pareiškėjas ar kad atsakovas aiškiai nurodė pareiškėjui apie tokios informacijos (apie kompensavimo laikotarpio nurodymą Ortopedijos IS) tikrąją reikšmę. Juolab pastebėtina, jog tam tikrais atvejais, kai užsakymai į Ortopedijos IS buvo įvesti viršijus atitinkamo laikotarpio PSDF biudžeto lėšas, tokie užsakymai buvo anuliuoti (dėl jų nagrinėjamoje byloje nekeliamas ginčas), aiškiai nurodžius jų anuliavimo priežastį – lėšų viršijimą (VI t., b. l. 178-187). Nors atsakovas teigia, jog nurodytų užsakymų anuliavimas nėra susijęs su pareiškėjo reikalaujama žala, tačiau niekaip šio savo teiginio nedetalizavo. Kita vertus, minėti įrodymai vertintini kaip viena iš reikšmingų aplinkybių, leidžiančių atskleisti tarp šalių susiklosčiusią dalykinę praktiką.

38. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos Civilinio kodekso 6.193 straipsnyje, pagal kurį sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (1 dalis). Aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama į, be kita ko, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 str. 5 d.). Taigi faktiniai sutarties šalių veiksmai, susiję inter alia su sutarčių vykdymu, taip pat šalių elgesys po sutarties sudarymo yra vienos iš reikšmingų aplinkybių, turinčių įtakos nustatant tikrąją sutarties šalių valią. Todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tarp šalių susiklosčiusią faktinę Sutarčių vykdymo praktiką.

39. Pažymėtina, jog atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą pažymėjo, kad, atsižvelgdamas į pacientų lūkesčius, kad jiems nereikėtų OTP laukti eilėje, kad būtų patenkinti pacientų teisėti lūkesčiai į sveikatos priežiūrą ir patenkintas OTP poreikis, jis ginčo ortopedijos technines priemones, kurios, pasak atsakovo, išduotos viršijant PSDF biudžeto lėšas, automatiniu būdu patvirtino Ortopedijos IS. Tai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės leidžia konstatuoti, jog pagal susiklosčiusią sutarties šalių (pareiškėjo ir Valstybinės ligonių kasos) dalykinę praktiką, automatiniu būdu Ortopedijos informacinėje sistemoje buvo tvirtinami visi apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu užsakymai ortopedijos techninėms priemonėms pagaminti, nepaisant to, jog nurodytų priemonių kompensavimas dėl ribotų PSDF biudžeto lėšų buvo galimas tik ateityje. Tokia praktika, pastebėtina, tenkino abi sutartinių santykių šalis. Atitinkamai šiuo aspektu pastebėtina ir tai, kad nors pareiškėjas savo reikalavimus grindžia tuo, jog Valstybinė ligonių kasa pažeidė Sutarčių nuostatas dėl atsiskaitymo tvarkos ir terminų, praktikoje tarp šalių esminiu ginčo laikotarpiu buvo susiklosčiusi kitokia atsiskaitymų tvarka, nei įtvirtinta Sutartyse – buvo apmokama eilės tvarka už anksčiausiai išduotas ortopedijos technines priemones.

40. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimui gali pakakti pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais, juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama. Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr.20772/92 Heile prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr.30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Šių nuostatų laikomasi ir administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012, 2011 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-211/2010, 2013 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-341/2013 ir kt.).

41. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus bei į išaiškinimus dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nors ne visai tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, iš esmės teisingai įvertino byloje aktualų teisinį reguliavimą, taip pat tiek aktualias faktines aplinkybes dėl teisės aktuose bei Sutartyse nustatytos Valstybinės ligonių kasos pareigos informuoti pareiškėją apie PSDF biudžeto lėšas netinkamo vykdymo, tiek ir aplinkybes, susijusias su tuo, kokia reikšmė teiktina užsakymų dėl ortopedijos techninių priemonių įvedimo į Ortopedijos IS automatiniam patvirtinimui – tai yra jog toks patvirtinimas tarp šalių susiklosčiusios praktikos kontekste suteikė pareiškėjui pakankamą pagrindą manyti, jog konkreti ortopedijos techninė priemonė patenka į Sutartimis apibrėžtą jų objektą (t. y. kad tai kompensuotinos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis ortopedijos techninės priemonės), taigi suteikė pagrįstą lūkestį į tokių ortopedijos techninių priemonių kompensavimą PSDF biudžeto lėšomis, jas teisės aktų nustatyta tvarka pagaminus ir pritaikius bei išdavus apdraustiesiems. Tai patvirtina ir jau minėta atsakovo nurodyta aplinkybė apie tai, jog minėti užsakymai buvo patvirtinti Ortopedijos IS, siekiant užtikrinti apdraustųjų lūkesčius ir kad jiems nereiktų laukti eilėje, juolab jog nėra įrodymų manyti, kad pareiškėjas tokį automatinį patvirtinimą Ortopedijos IS galėjo ir turėjo traktuoti kitaip, nei kad leidimą gaminti nurodytą priemonę ir kad už jos pagaminimą bei pritaikymą apdraustajam bus kompensuota. Taigi sutiktina su išvada, jog Valstybinė ligonių kasa, patvirtindama užsakymus ir nenurodydama, jog konkretūs užsakymai priimti viršijus atitinkamo laikotarpio PSDF biudžeto lėšas, skirtas ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti (pagal poklasius), įsipareigojo kompensuoti už tokių užsakymų įvykdymą. Šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog Valstybinei ligonių kasai pagal aktualų teisinį reguliavimą bei Sutartimis prisiimtus įsipareigojimus kilo pareiga sumokėti pareiškėjui už ginčo ortopedijos technines priemones (įvykdytus užsakymus). Šios pareigos negali paneigti atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens nurodomi argumentai dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ribotumo bei lėšų trūkumo, kadangi visos susidariusioje situacijoje kilusios naštos perkėlimas pareiškėjui neatitiktų teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijų.

42. Pripažinus, jog pareiškėjo interesai nagrinėjamu atveju buvo pažeisti, taip pat atsižvelgiant į tai, jog byloje pareikštas reikalavimas atlyginti dėl Sutarčių pažeidimo kilusią žalą (nuostolius), o atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pasisako dėl taikytino Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto ieškinio senaties termino. Vertinant apelianto Valstybinės ligonių kasos argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pasisakyta dėl ieškinio senaties termino, sutiktina su tuo, jog pirmosios instancijos teismo pateiktas ieškinio senaties termino (jo pradžios) aiškinimas iš esmės paneigia šio instituto esmę. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjas apie tai, kad Valstybinė ligonių kasa atsisako apmokėti už ortopedijos technines priemones, pagamintas 2009-2011 metais, neabejotinai sužinojo 2011 m. lapkričio mėnesį (III t., b. l. 124, IV t., b. l. 70-76). Esant duomenų, jog iki nurodyto laiko iš esmės Valstybinė ligonių kasa neneigė savo įsipareigojimų, nėra pagrindo išvadai, jog apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas galėjo sužinoti anksčiau. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog ieškinio senaties termino pareiškėjas nepraleido.

43. Civilinio kodekso 6.256 straipsnis nustato sutartinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindą – pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, jog dėl Valstybinės ligonių kasos netinkamai vykdytų pareigų, kylančių iš teisės aktų bei Sutarčių, atsisakius pareiškėjui sumokėti už pagamintas ir apdraustiesiems išduotas ortopedijos technines priemones, pareiškėjas patyrė nuostolius – 515 607,82 Eur.

 

44. Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 2 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės inter alia dėl nukentėjusio asmens veiksmų. Nukentėjusio asmens veiksmai - veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai (CK 6.253 str. 5 d.). Civilinio kodekso 6.259 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Taigi nukentėjusiojo asmens veiksmai (kaltė) yra reikšminga aplinkybė, galinti lemti skolininko atleidimą nuo civilinės atsakomybės ar jos sumažinimą. Nagrinėjamu atveju tiek Valstybinė ligonių kasa, tiek Sveikatos apsaugos ministerija nurodo, jog, atsižvelgiant į pareiškėjo UAB „Baltic Orthoservice“ veiksmus, vykdant sutartinius įsipareigojimus, Valstybinė ligonių kasa turėtų būti atleista nuo atsakomybės arba atsakomybės laipsnis turėtų būti sumažintas. Šiuos argumentus išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies pagrįstais.

45. Minėta, jog esminės aplinkybės, lėmusios atitinkamų Valstybinės ligonių kasos įsiskolinimų pareiškėjui atsiradimą, sietinos būtent su Valstybinės ligonių kasos veiksmais įgyvendinant jai pavestas funkcijas apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis PSDF biudžeto lėšomis srityje, taigi iš esmės atitinkamas įsiskolinimas pareiškėjui atsirado šiai institucijai netinkamai vykdant teisės aktuose bei Sutartyse įtvirtintas nuostatas. Kita vertus, nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija vertina, jog svarbios ir aplinkybės dėl pareiškėjo veiksmų  sutartinių santykių su Valstybine ligonių kasa srityje, kurie vertintini kaip tam tikru mastu prisidėję prie pareiškėjo nuostolių padidėjimo.

46. Nepaisant to, jog, kaip minėta, vienas iš argumentų, lėmusių išvadą, jog nuostoliai susidarė dėl Valstybinės ligonių kasos veiksmų, netinkamai veikiant pagal teisės aktuose bei Sutartyse apibrėžtas sąlygas, buvo tai, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų viršijimą priimant konkretų užsakymą, visgi nepaneigta aplinkybė, jog pati susiklosčiusi atsiskaitymo už ortopedijos techninių priemonių pagaminimą bei pritaikymą apdraustiesiems praktika (kai už pagamintas ortopedijos technines priemones buvo kompensuojama praėjus pakankamai reikšmingam laiko tarpui, t. y. nesilaikant Sutartimis nustatytų terminų, o einamojo laikotarpio PSDF biudžeto lėšos buvo skiriamos, be kita ko, įsiskolinimų mokėjimui) pareiškėjui, kaip nurodytoje srityje pakankamai ilgą laiką vykdžiusiam ekonominę veiklą subjektui, kuriam, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo bei profesionalumo standartai, turėjo suponuoti išvadą, jog lėšos ortopedijos techninėms priemonėms viršijamos. Tai leidžia vertinti, jog nurodyta susiklosčiusi Valstybinės ligonių kasos ir ortopedijos įmonių (taip pat ir pareiškėjo) santykių (sutartinių įsipareigojimo vykdymo) valstybės paramos apdraustiesiems ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti srityje praktika reikšmingai prisidėjo prie įsiskolinimų ortopedijos įmonėms susiformavimo. Atitinkamai minėti pareiškėjui keliami atidumo bei rūpestingumo standartai, taip pat Civilinio kodekso 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi sutarties šalių bendradarbiavimo sutarties vykdymo metu pareiga suponuoja, jog susidariusioje situacijoje, siekdamas tinkamai įvykdyti sutartį bei teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas turėjo imtis veiksmų ir domėtis dėl aplinkybių, susijusių su atitinkamo laikotarpio PSDF biudžeto lėšomis (jų pakankamumu) ortopedijos techninėms priemonėms. Nesant duomenų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas siekė išsiaiškinti nurodytas sutarčių tinkamam įvykdymui reikšmingas aplinkybes, tai leidžia konstatuoti, jog jis nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas.

47. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog tarp šalių susiklosčiusi praktika, pagal kurią einamojo laikotarpio PSDF biudžeto lėšomis buvo kompensuojama už ankstesniais metais pagamintas ortopedijos technines priemones, turėjo kelti pagrįstų abejonių, ar teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas dėl ortopedijos techninių priemonių kompensavimo atitinkamo laikotarpio PSDF biudžeto lėšomis, skirtomis ortopedijos techninėms priemonėms, iš esmės gali būti tinkamai įgyvendintas. Taigi šiuo aspektu negali būti ignoruojama ir pareiškėjo veiksmų, sutinkant su tokia Sutarčių vykdymo (ortopedijos techninių priemonių kompensavimo PSDF biudžeto lėšomis) praktika (pritariant jai), įtaka susiklosčiusiai situacijai, prisidėjusiai prie pareiškėjo nuostolių atsiradimo (jų padidėjimo).

48. Tačiau, kaip minėta, atsakovas yra viešojo administravimo institucija, vykdanti privalomąjį sveikatos draudimą, jai, be kita ko, pavesti atitinkami įgaliojimai bei funkcijos nurodytoje srityje, taigi nekvestionuotina, jog šie reikšmingi nagrinėjamo klausimo prasme atsakovo statuso ypatumai lemia Valstybinės ligonių kasos pareigą prisiimti esminę atsakomybę dėl netinkamo veikimo nurodytoje srityje, atitinkamai negali būti vertinama, jog būtų teisinga perkelti didesnę nuostolių naštą pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjo kaltė dėl nuostolių atsiradimo (padidėjimo) laikytina 10 procentų, o atsakovo Valstybinės ligonių kasos – 90 procentų. Atsižvelgiant į tai, atitinkama dalimi (dešimčia procentų) mažintina pareiškėjui priteistina nuostolių suma ir spręstina, jog pareiškėjui iš Valstybinės ligonių kasos priteistina 464 047,04 Eur nuostolių (515 607,82 Eur x 90 proc. / 100 proc.). Šia apimtimi pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

 

Dėl palūkanų priteisimo pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą

 

49. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti palūkanas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą (pavadinimo redakcija iki 2013 m. kovo 1 d.; įstatymą išdėsčius 2012 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. XI-2287 redakcija – Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas), remdamasis tuo, jog šis įstatymas deliktinei atsakomybei netaikomas. Atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, nagrinėjamu atveju ginčas kilo sutartinės, o ne deliktinės civilinės atsakomybės srityje, pirmosios instancijos teismo nurodytas minėto įstatymo netaikymo susiklosčiusių teisinių santykių srityje motyvas pripažintinas nepagrįstu.

50. Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 1 dalis nustato, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo (nagrinėjamu atveju aktuali 2003 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. IX-1873 redakcija, galiojusi iki 2013 m. kovo 1 d.) 1 straipsnio 1 dalis nustato šio įstatymo tikslą – reglamentuoti palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, taip pat nustatyti kreditoriaus teises, kai apmokama pavėluotai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, įstatymas taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Taigi esminė prielaida taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, inter alia nuostatas dėl atitinkamo dydžio palūkanų mokėjimo, yra aplinkybė, jog sandoriai, pagal kuriuos vėluojama mokėti, yra komerciniai.

51. Komerciniai sandoriai įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžti kaip sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog, kaip pagrįstai pastebėjo pareiškėjas, iš cituotų Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatų (1 str. 2 d. ir 2 str. 1 d.) išplaukia, jog šis įstatymas gali būti taikomas, kai tai susiję su mokėjimais, atliekamais pagal sutartis, sudarytas tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų. Taigi vien aplinkybė, kad viena iš sutarties šalių yra viešojo administravimo institucija (valstybės institucija), neeliminuoja galimybės taikyti minėto įstatymo nuostatas. Kita vertus, vertinant, ar konkrečiu atveju teisiniai santykiai dėl atsiskaitymo pagal pareiškėjo ir Valstybinės ligonių kasos sudarytas Sutartis gali būti vertinami kaip patenkantys į minėto įstatymo reguliavimo sritį, o būtent – ar pareiškėjo ir Valstybinės ligonių kasos sudarytos Sutartys laikytinos komercinėmis sutartimis minėto įstatymo prasme, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šių sutarčių specifinį tikslą. Sutartimis, kaip minėta, siekiama užtikrinti apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis Privalomojo sveikatos draudimo biudžeto lėšomis, pareiškėjui įsipareigojus apdraustiesiems, atitinkantiems teisės aktuose nustatytas sąlygas, pagaminti ir pritaikyti ortopedijos technines priemones, o Valstybinei ligonių kasai įsipareigojus apmokėti už ortopedijos technines priemones iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų pagal teisės aktuose bei Sutartyse nustatytas sąlygas. Taigi nepaisant to, jog, kaip išplaukia iš jau minėto teisinio reguliavimo bei Sutarčių nuostatų, Valstybinė ligonių kasa, įgyvendindama savo funkcijas apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis srityje, iš atitinkamų ortopedijos įmonių, sudariusių Sutartis, iš esmės pirko atitinkamas ortopedijos techninių priemonių gamybos bei pritaikymo paslaugas, visgi akcentuotina, jog galutiniai ir tikrieji ortopedijos techninių priemonių (jų pagaminimo ir pritaikymo paslaugų) gavėjai yra apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu asmenys. Nurodyti argumentai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog nurodyto pobūdžio sutartys vertintinos kaip patenkančios į išimtį, kai Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo netaikomas, numatytą šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 punkte, o būtent – įstatymas netaikomas sandoriams su vartotojais, perkančiais prekes, paslaugas ar darbus nesusijusiems su verslu ar profesija savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti.

52. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pagal Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Vertinant nurodytos nuostatos taikymo galimybę, pastebėtina, jog, kaip minėta, tarp šalių – pareiškėjo ir Valstybinės ligonių kasos – susiklostė tokia įsipareigojimų vykdymo, o būtent – atsiskaitymo už pareiškėjo pagamintas ir apdraustiesiems pritaikytas ortopedijos technines priemones praktika, pagal kurią buvo apmokama ne griežtai pagal sudarytose Sutartyse įtvirtintas nuostatas, o eilės tvarka už anksčiausiai išduotas priemones, tenkinusi abi šalis. Nesant byloje duomenų apie Valstybinės ligonių kasos sutartinę pareigą aiškiai ir konkrečiai apibrėžtu terminu sumokėti už konkrečias ortopedijos technines priemones, pagamintas pagal apdraustųjų užsakymus, taigi nesant įrodymų, pakankamų daryti išvadą, ar (ir kada) atsakovas gali būti laikomas pažeidęs nurodytą pareigą, spręstina, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalies taikymo (atsakovo pareigos sumokėti palūkanas už termino įvykdyti prievolę praleidimą) galimybė.

53. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti 144 210,03 Lt nuostolių (palūkanų) pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, nors ir kitais motyvais, tačiau priėmė iš esmės pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šia apimtimi paliekamas nepakeistas.

 

Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo

 

54. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Sveikatos apsaugos ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, atsiliepime į apeliacinius skundus suformulavo prašymą tuo atveju, jei būtų paliktas pirmosios instancijos teismo sprendimas, sprendimo įvykdymą išdėstyti dalimis, PSDF biudžete iš anksto numatant ir tam skiriant lėšas 5 metų laikotarpiui, atsižvelgiant į tai, kad priteistina žala gali turėti reikšmės Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto finansų stabilumui, taip pat į ribotus valstybės išteklius. Nurodė, kad vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, Sveikatos apsaugos ministerija Valstybinės ligonių kasos parengtą PSDF biudžeto projektą ir PSDF biudžeto ateinančių dvejų metų prognozuojamus rodiklius, kartu su Privalomojo sveikatos draudimo tarybos išvada, teikia Vyriausybei, kuri apsvarsčiusi atitinkamų metų PSDF projektą ir PSDF biudžeto ateinančių dvejų metų prognozuojamus rodiklius, ne vėliau kaip likus 75 kalendorinėms dienoms iki biudžetinių metų pabaigos teikia Seimui svarstyti kartu su Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektu.

55. Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (šiuo aspektu žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, įvertinusi Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, taip pat tai, jog nėra duomenų, kad sprendimo vykdymo atidėjimas iš esmės pažeistų pareiškėjo interesus ir sukeltų jam reikšmingų neigiamų padarinių, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2016 m. gruodžio 31 d.

56. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog pareiškėjui priteistini jo patirti nuostoliai, taip pat iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo – priteisė 5 procentų metinių palūkanų nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgdama į Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio 1 dalį, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

pareiškėjo UAB „Baltic Orthoservice“ apeliacinį skundą atmesti, Valstybinės ligonių kasos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo dalį, kuria iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos, UAB „Baltic Orthoservice“ naudai priteista 515 607,82 Eur (penki šimtai penkiolika tūkstančių šeši šimtai septyni eurai ir 82 centai) turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už piniginę prievolę atlyginti nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pakeisti ir ją išdėstyti taip:

Priteisti iš Valstybinės ligonių kasos uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Orthoservice“ naudai 464 047,04 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt keturis tūkstančius keturiasdešimt septynis eurus ir 4 centus) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsakovui Valstybinei ligonių kasai nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                        Laimutis Alechnavičius

 

 

Anatolijus Baranovas

 

 

Arūnas Dirvonas

 

 

Artūras Drigotas

 

 

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK6 6.210 str. Palūkanos
  • CK6 6.271 str. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
  • CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
  • CK1 1.127 str. Ieškinio senaties termino pradžia
  • CK6 6.253 str. Civilinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo civilinės atsakomybės
  • 3K-3-469/2007
  • CK6 6.245 str. Civilinės atsakomybės samprata ir rūšys
  • CK6 6.193 str. Sutarčių aiškinimo taisyklės