Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-03-28][nuasmeninta nutartis byloje][A-187-261-2018].docx
Bylos nr.: A-187-261/2018
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 302610311 atsakovas
"Valstina" 247969830 pareiškėjas
Kategorijos:
34.2. Alkoholio kontrolė
34.2. Alkoholio kontrolė
34. Tabako ir alkoholio kontrolė
34. Tabako ir alkoholio kontrolė
36. Viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų sankcionavimas
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.16. Bylos dėl ekonominių sankcijų

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-187-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01896-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 34.2

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Valstina apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovėsValstina skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

  1. Pareiškėjas UAB „Valstina (toliau ir bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2016 m. kovo 31 d. nutarimą „Taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“ Nr. ATK2-42/16 (toliau ir Nutarimas).
  2. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu nutarta skirti UAB „Valstina“ 144 Eur baudą. Paaiškino, kad 2012 m. sausio 13 d. bendrovei išduota licencija Nr. A425-8(2.17.2.20-EK6) (toliau  ir licencija) verstis prekyba alkoholiniais gėrimais. Licencijoje nurodyta prekybos vieta – kavinė, esanti (duomenys neskelbtini), veiklos rūšis – viešasis maitinimas. Išduodant licenciją kavinė nebuvo siejama su degaline, kadangi nuo 2012 m. sausio 1 d. vartoti vietoje alkoholinius gėrimus degalinių kavinėse draudė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnis.
  3. Pareiškėjas pabrėžė, kad pastatas, kuriame vykdoma mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais, yra pastatas kavinė-parduotuvė (toliau ir pastatas) ir tokia prekybos vieta patenka į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytų vietų, kuriose leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sąrašą. Suteikta licencija patvirtina, kad bendrovė vykdo prekybą alkoholiniais gėrimais pastate, kuriame įstatymu suteikta teisė vykdyti veiklą. Bendrovės prekybos vieta yra visiškai izoliuota nuo gyvenamųjų ir kitų pastatų, yra savarankiškai funkcionuojantis pastatas. Aplinkybė, kad šalia pastato, kuriame vykdoma prekyba, yra stoginė, kiemo statiniai, dujų rezervuarai, automobilių plovykla, nereiškia, kad prekybos vieta yra neizoliuotas pastatas. Alkoholio kontrolės įstatyme nėra nustatytų draudimų dėl žemės sklypo paskirties, kuriame vykdoma prekyba alkoholiu, įstatyme keliami reikalavimai tik prekybos vietai ir pastatui. Be to, Alkoholio kontrolės įstatyme nėra jokių ribojimų vykdyti prekybą alkoholiu tose teritorijose, kuriose šalia vykdoma prekyba ir kuru.
  4. Žemės sklypo, kuriame yra pastatas, pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, žemės sklypo naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos. Todėl nėra jokių duomenų, kad teritorija būtų priskirta degalinei eksploatuoti. Bendrovė vykdo komercinę veiklą išnuomotame pastate, kuris priklauso UAB „Neste Lietuva“, kuri jokios veiklos pastate nevykdo. Alkoholio kontrolės įstatyme nėra išskirtos degalinės, pramogų objektai, laisvosios ekonominės zonos ar bet kokios kitos vietos, kuriose specialiai būtų draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Minėtame įstatyme nurodytas baigtinis sąrašas vietų, kuriose draudžiama prekiauti alkoholiu, ir atsakovui nesuteikta teisė plečiamai aiškinti įstatymo nuostatų, labiau varžyti alkoholio pardavimą negu nustato Alkoholio kontrolės įstatymas, taip pat nesuteikta teisė ginčyti oficialių duomenų apie statinius, paskirtį, žemės sklypą ir jo naudojimo pobūdį ar paskirtį.
  5. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
  6. Departamentas paaiškino, kad pažeidimo nustatymo metu viešojo maitinimo vieta buvo įrengta ir mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais buvo vykdoma pastate-degalinėje, o ne kaip teigia pareiškėjas, kavinėje-parduotuvėje. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1-37 patvirtintose Dujų eksploatavimo taisyklėse, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-41 patvirtintose Prekybos naftos produktais taisyklėse, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 1-19 patvirtintose Leidimų verstis prekybos naftos produktais veikla išdavimo taisyklėse degalinės sąvoka siejama su statiniais, įrenginiais teritorijoje, kuri yra skirta degalams priimti, laikyti ir perpilti, t. y. iš esmės degalinė yra teritorija su visais statiniais ir įrenginiais, kuri naudojama prekybai kelių transporto priemonių kuru. Išnagrinėjus nekilnojamojo turto dokumentaciją, abejonių nekyla, kad mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais pareiškėjas vykdė degalinės teritorijoje. Pats pareiškėjas neneigia, kad jo viešojo maitinimo vietoje netgi buvo atsiskaitoma už kurą, taip pat buvo galima įsigyti alkoholinių gėrimų. Nuo 2016 m. sausio 1 d. mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais degalinėse yra draudžiama, nebenumatant iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusių išimčių.
  7. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentas, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kokiose vietose ir kokia prekyba alkoholiu yra draudžiama, o bendrovė šio dalies pažeidimo nepadarė, nėra reikšmingas, kadangi pareiškėjui nėra inkriminuojami Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies pažeidimai. Prekyba alkoholiniais gėrimais prekybos vietose, nepatenkančiose į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytų vietų, kuriose tokią veiklą vykdyti leidžiama, sąrašą, yra uždrausta. Pareiškėjas nuo Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-1911 3 straipsnio 2 dalies įsigaliojimo, t. y. nuo 2016 m. sausio 1 d., neteko teisės vykdyti prekybą alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietoje, kuri įrengta stacionarioje degalinėje. Išdėstyti argumentai paneigia pareiškėjo teiginius, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Nutarimą, plečiamai aiškino Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas. Pareiškėjo atsakomybės už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą nepaneigia aplinkybė, kad bendrovė pažeidimo padarymo metu turėjo galiojančią licenciją, suteikiančia teisę jai verstis mažmenine prekyba alkoholiu viešojo maitinimo įstaigoje, kuri įrengta degalinėje. Pareiškėjas turėjo pareigą sekti teisės aktų, reglamentuojančių prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, pakeitimus ir privalėjo besąlygiškai juos vykdyti.

 

II.

 

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Departamento Nutarimo, kuriuo bendrovei paskirta 144 Eur baudaAlkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, teisėtumo bei pagrįstumo.
  3. Teismas pastebėjo, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 161 ir 351 straipsniais įstatymo projekto aiškinamajame rašte (toliau ir Aiškinamasis raštas) nurodyta, kad šio įstatymo projekto tikslai: suvienodinti viešojo maitinimo įmonių ir įmonių, vykdančių mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais, konkurencines sąlygas (1 punktas); mažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą Lietuvoje (2 punktas); drausti paslėptą alkoholio reklamą (3 punktas). Įgyvendinus šiuos tikslus, siekiama sumažinti alkoholio vartojimą Lietuvoje, ypač vaikų ir jaunimo tarpe, pagerinti visuomenės sveikatą. Įstatymo projekto uždaviniai, be kita ko, apibrėžti viešojo maitinimo sąvoką, uždrausti prekiauti stacionariose degalinėse alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 6 procentus (nuo 2013 m. sausio 1 d.), o nuo 2016 m. sausio 1 d. apskritai uždrausti prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse.
  4. Teismas pabrėžė, kad Departamentui atliekant UAB „Valstina“ patikrinimą, buvo nustatyta, kad bendrovės nuomojamame pastate prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra. Departamento atlikto patikrinimo metu aktualus VĮ Registrų centro Centrinio duomenų banko 2016 m. vasario 5 d. išrašas patvirtina, kad pastatas yra degalinė. Tame pačiame žemės sklype, kuriame yra pastatas, yra pastatas-stoginė, jungiantis pastatą su automatinėmis skysto kuro kolonėlėmis. Nustatyta, kad bendrovė iš UAB „Neste Lietuva“ nuomojasi dujų rezervuarą-kolonėlę su suskystintų dujų rezervuaru. Departamentas patikrinimo metu nustatė, kad UAB „Valstina“ priklausančiose patalpose įrengtas kompiuterinės kasos aparatas. Pateiktas kasos aparato operacijų žurnalas Nr. 96, užpildytas iki 2016 m. sausio 26 d. (imtinai), kuriame alkoholinių gėrimų pardavimas fiksuojamas 12, 13 grafose, remiantis dienos fiskaline ataskaita (alus ir kiti gėrimai išskirti atskiruose skyriuose). Į kasos aparatą mušamas ir kuro (dujų) pardavimas, kurio apyvarta fiksuojama žurnalo 10, 11 grafose. Taigi atsiskaitymai tiek už alkoholinius gėrimus, tiek už suskystintas dujas buvo vykdomi tuo pačiu kasos aparatu.
  5. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad UAB Valstina“ prekiavo alkoholiniais gėrimais degalinėje. Remiantis VĮ Registrų centro Centrinio duomenų banko 2016 m. kovo 22 d. išrašu, pastatas plane 1M1/p įvardijamas kaip kavinė-parduotuvė, tačiau šio pastato kadastro duomenų nustatymo data 2016 m. kovo 18 d., t. y. jau po Departamento atlikto patikrinimo.
  6. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, prekiaudamas alkoholiniais gėrimais degalinėje, pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nustatantį vietas, kuriose prekiauti alkoholiniais gėrimais leidžiama. Tai, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punkte atskirai nenustatytas draudimas alkoholiniais gėrimais prekiauti degalinėse, nepaneigia bendrovės atsakomybės už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, kadangi įstatymai ar atskiri jų straipsniai negali būti aiškinami izoliuotai vieni nuo kitų, o turi būti aiškinami sistemiškai. Todėl, Alkoholio kontrolės įstatyme neįtvirtinus degalinės, kaip vietos, kurioje leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, pareiškėjas pastate negalėjo vykdyti prekybos alkoholiu.
  7. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Departamentas, įvertinęs visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai skyrė pareiškėjui Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatytą minimalią baudą už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Todėl naikinti Departamento Nutarimą nėra pagrindo.

 

III.

 

  1. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Pareiškėjas nurodo, kad, sprendžiant, ar prekiaujama alkoholiu nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų, reikia vadovautis būtent šiuo įstatymu. Nors pastato paskirtis pakeista iš degalinės į maitinimo po to, kai buvo užfiksuotas alkoholio pardavimo faktas, tačiau pastato reali paskirtis ir iki jo paskirties pakeitimo buvo maitinimo. Pastatas nuo tada, kai UAB „Neste Lietuva“ nustojo pardavinėti degalus operatorių pagalba, nebebuvo naudojamas kaip degalinė, išnuomotas kitiems ūkio subjektams. Netgi atsižvelgiant į tai, kad pastate yra kasos aparatas, kuris fiksuoja dujų pardavimus, pastato pagrindinė paskirtis buvo ir jau šiuo metu oficialiai įforminta kaip kavinė-parduotuvė. Suteikta licencija vykdyti prekybą alkoholiniais gėrimais patvirtina, kad bendrovė vykdo prekybą alkoholiniais gėrimais pastate, kuriame įstatymu suteikta teisė vykdyti tokią veiklą.
  3. Pareiškėjas pabrėžia, kad Alkoholio kontrolės įstatyme nėra nustatyta, kad draudžiama prekiauti kavinėje-parduotuvėje, kuri yra šalia kitos paskirties pastatų, tame tarpe ir degalinių. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama mažmeninės prekybos vietose, kurios nėra visiškai izoliuotos nuo gyvenamųjų ar kitų patalpų, nesusijusių su prekių pardavimo organizavimu ar jų sandėliavimu. Bendrovės prekybos vieta yra visiškai izoliuota nuo gyvenamųjų ir kitų pastatų, yra savarankiškai funkcionuojantis pastatas. Alkoholio kontrolės įstatyme iš viso nėra nurodyta draudimų dėl žemės sklypo paskirties, kuriose vykdoma prekyba alkoholiu. Minėtame įstatyme keliami reikalavimai tik prekybos vietai ir pastatui, bet jokiu būdu ne reikalavimai, susiję su žemės paskirtimi. Taip pat Alkoholio kontrolės įstatyme nėra jokių ribojimų vykdyti prekybą alkoholiu tose teritorijoje, kuriose šalia vykdoma prekyba ir kuru. Nėra jokių duomenų, kad teritorija, kurio yra pastatas, būtų priskirta degalinėms eksploatuoti ar kitai konkrečiai specializuotai paskirčiai. Aplinkybė, kad kavinėje-parduotuvėje yra išduodami čekiai už parduotas dujas, jokiu būdu nereiškia, kad kavinėje-parduotuvėje negalima vykdyti pagrindinės veiklos prekiauti alkoholiniais gėrimais.
  4. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aiškina Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas remdamasis Aiškinamuoju raštu. Aiškinamasis raštas nėra teisės šaltinis. Pats Alkoholio kontrolės įstatymas nenumato tokių draudimų prekiauti alkoholiu, kaip savo sprendime nurodė teismas, įstatymai turi būti aiškūs ir suprantami ir jokie aiškinamieji raštai negali iškreipti įstatymų esmės.
  5. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
  6. Departamentas atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde kaip naują argumentą pareiškėjas nurodė aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai vadovavosi Aiškinamuoju raštu. Atsakovas pažymi, kad teisės doktrinoje laikomasi nuomonės, jog įstatymų rengimo medžiaga yra teisės šaltinis, nes aiškinant ir taikant teisės aktus padeda atskleisti tikrąją įstatymų leidėjo valią. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įstatymų projektų aiškinamieji raštai pripažįstami tinkamu įstatymu leidėjo valios įrodymu ir jais yra remiamasi. Todėl teismas pagrįstai analizavo Aiškinamąjį raštą, nes jo turinys aiškiai ir nedviprasmiškai atskleidžia įstatymų leidėjo valią. Iš Aiškinamojo rašto turinio akivaizdu, kokių tikslų siekė įstatymo leidėjas iš Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto baigtinio prekybos vietų, kuriose leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sąrašo pašalindamas stacionariąsias degalines. Todėl Departamentas, priimdamas Nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, proceso teisės pažeidimų nepadarė. Tai pagrįstai patvirtino ir pirmosios instancijos teismas.

 

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

  1. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatyta bendra taisyklė, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis). Teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis). Šio ginčo atveju peržengti apeliacinio skundo ribas nėra pagrindo, todėl tikrinamas sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas pateikto apeliacinio skundo ribose.
  2. Teisėjų kolegija, remdamasi įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančiomis taisyklėmis bei vadovaudamasi ABTĮ 80 straipsnyje nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad atsakovo nutarimas dėl sankcijos taikymo pareiškėjui yra pagrįstas.
  3. Apeliantas pateikė savo požiūrį į faktinių aplinkybių vertinimą, kuris, nenustačius pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, apeliacinės instancijos teismui nėra privalomas. Naujų įrodymų apeliantas nepateikė ir nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tirti iš naujo pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų. Teisiniai faktai, atsiradę po atsakovo nutarimo, kuris ginčijamas šioje byloje, yra nereikšmingi ginčui, kadangi teismas vertina aplinkybes, buvusiais nutarimo priėmimo metu.
  4. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo, kuriuo nesutinkama su pažeidimo kvalifikavimu, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2011 m. gruodžio 23 d įstatymo Nr. XI-1911 3 straipsniu buvo pakeistas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir buvo nustatytos vietos, kuriose leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, o ši nuostata išdėstyta taip: „Lietuvos Respublikoje leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais – stacionariosiose alkoholinių gėrimų parduotuvėse, stacionariųjų parduotuvių alkoholinių gėrimų skyriuose, stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionariųjų parduotuvių nespecializuotuose skyriuose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, siaurojo geležinkelio traukiniuose ir laivuose, kuriuose yra atskirai įrengtos viešojo maitinimo vietos, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, parodose ir mugėse, vykstančiose stacionariuose pastatuose, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat specialiosiose prekybos vietose. Taip pat buvo nustatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 2, 3 dalys įsigalioja 2016 m. sausio 1 d.
  5. Kaip minėta, stacionariose degalinėse prekiauti alkoholiniais gėrimais neleidžiama nuo 2016 m. sausio 1 d. ir patalpų išdėstymas degalinės teritorijoje šiam ginčui įtakos neturi, nes yra įrodyta, kad alkoholiniais gėrimais ir kuru buvo prekiaujama kartu. Tai įrodo patikrinimo metu nustatyti atsiskaitymai už alkoholinius gėrimus ir už suskystintas dujas, kad jie buvo vykdomi tuo pačiu kasos aparatu.
  6. Tokiu būdu pareiškėjas prekiaudamas alkoholiniais gėrimais neleistinoje vietoje pažeidė prekybos alkoholiniais gėrimais nustatytą tvarką, dėl ko bauda paskirta įstatymo nustatyto dydžio teisėtai bei pagrįstai.
  7. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Valstina apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

 

Teisėjai              Stasys Gagys

 

 

              Romanas Klišauskas

 

 

              Ričardas Piličiauskas