Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-11-29][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-7-284-611-2018].docx
Bylos nr.: e3K-7-284-611/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
BUAB „ERP“ 126079924 suinteresuotas asmuo
UAB ,,Valnetas" 135778275 suinteresuoto asmens atstovas
Kategorijos:
3.3.4.2. Proceso atnaujinimo pagrindai
3. CIVILINIS PROCESAS
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.4.3. Įmonių bankrotas
3.3.4. Proceso atnaujinimas
3.4. Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, fizinių asmenų ir įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
7.5. Bylos dėl juridinių asmenų bankroto
7. BYLOS DĖL JURIDINIŲ ASMENŲ
3.3.4.2.9. Proceso atnaujinimas, kai pirmosios (apeliacinės) instancijos teismo sprendime ar nutartyje padaryta aiški teisės normos taikymo klaida
3.4.3.11. Kiti su bankroto procesu susiję klausimai

?

                                Civilinė byla Nr. e3K-7-284-611/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01270-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.3.4.2.9; 3.4.3.11 

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės, Andžej Maciejevski (pranešėjas), Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės, Donato Šerno ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015, kurioje Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimą civilinėje byloje, kurioje bankrutavusios įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, aiškinimo ir taikymo.

2.       Pareiškėjas G. R. Vilniaus apygardos teismo prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.

3.       Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi iškėlė UAB „ERP“ bankroto bylą, o 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi pripažino BUAB „ERP“ bankrotą tyčiniu.

4.       Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-662-653/2017 pagal ieškovės BUAB „ERP“ ieškinį atsakovams M. Z., M. Z., G. R. ir O. R. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo M. Z. atsiliepime, kuris pareiškėjui buvo įteiktas 2017 m. gegužės 5 d., buvo nurodytos naujos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu bylai. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2016 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą byloje Nr. 321, kuriuo išspręsti klausimai, tiesiogiai susiję su BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu procesu. Pareiškėjas nurodo apie 2016 m. birželio 16 d. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimą sužinojęs tik 2017 m. gegužės 5 d., kai gavo atsakovo M. Z. atsiliepimą, o Vilniaus komercinio arbitražo teismas galimai priešingai nusprendė dėl tam tikrų aplinkybių, kurias konstatavo bendrosios kompetencijos teismas BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu procese.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą pagal pareiškėjo G. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015, kurioje 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas pripažino BUAB „ERP“ bankrotą tyčiniu.

6.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi pripažino BUAB „ERP“ bankrotą tyčiniu. Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo Lietuvos apeliacinis teismas ir priėmė 2016 m. vasario 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-414-370/2016 ir kasacine tvarka – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir priėmė 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016, kuria Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį pakeitė ir išdėstė taip: „Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą, pakeisti jos motyvuojamąją dalį, papildomai nurodant, kad konstatuotos aplinkybės: 1) UAB „ERP“ už mažesnę nei rinkos kainą perleido UAB „Antigravity payment systems“ su UAB „ERP“ akcininku M. Z. susijusiai UAB „Management Consult“; 2) UAB „ERP“ priklausantis turtas 2011 m. liepos 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už neįprastai mažą kainą buvo perleistas su UAB „ERP“ akcininku M. Z. susijusiai UAB „Mokipay Europe“ – pripažintinos tyčinio bankroto požymiu pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnį.“

7.       Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad prašymas atnaujinti procesą teismui pateiktas 2017 m. gegužės 26 d., t. y. praleidus trijų mėnesių terminą, nes pareiškėjas G. R. apie Vilniaus komercinio arbitražo teismo bylą Nr. 321 žinojo jau 2015 metų gegužės mėnesį, taigi pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas byloje Nr. 321 nesudaro teisinio pagrindo atnaujinti procesą, nes jame nėra nustatyta jokių teisiškai reikšmingų faktų, susijusių su BUAB „ERP“ bankroto pripažinimu tyčiniu.

8.       Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nėra ir negali būti laikomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu atnaujinti procesą, t. y. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimo byloje Nr. 321 argumentai atitinkamame kontekste dėl buvusių įvykių negali būti laikomi naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą negali būti tenkinamas, nes pareiškėjas neįrodė, kad jo nurodytos aplinkybės nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu ir kad šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai.

9.       CPK 365 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose. Bankroto byla užbaigiama įsiteisėjus teismo sprendimui, kuris sudaro pagrindą bankrutavusią įmonę išregistruoti iš Juridinių asmenų registro, arba nutarčiai, kuria patvirtinama taikos sutartis, ir byla nutraukiama (CPK 293 straipsnio 5 punktas, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 27 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 29 straipsnio 2–5 dalys, 32 straipsnio 4 dalis). Tik priėmus vieną iš paminėtų procesinių sprendimų, galima konstatuoti, kad bankroto procedūros yra užbaigtos. Kiti bankroto byloje priimami procesiniai sprendimai iki teismo baigiamojo akto yra tarpiniai, nes jais bankroto byla nėra išsprendžiama iš esmės.

10.       Proceso atnaujinimas negalimas dėl galutinio teismo sprendimo, kuriuo bankroto byla užbaigiama iš esmės, juolab dėl tarpinio teismo procesinio sprendimo bankroto procese procedūriniu klausimu, t. y. nagrinėjamu atveju dėl teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą atnaujinti procesą, nes proceso atnaujinimas bankroto bylose negalimas.

11.       Bylą pagal pareiškėjo G. R. atskirąjį skundą išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartį.

12.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal CPK 366 straipsnio 3 dalį prašymas atnaujinti procesą yra negalimas bankroto bylose. Proceso atnaujinimas negalimas ir dėl tarpinio teismo procesinio sprendimo bankroto procese procedūriniu klausimu, t. y. nagrinėjamu atveju dėl teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu.

13.       Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas nereiškia šios įmonės nusikalstamo bankroto pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 straipsnį, t. y. galima bankrutavusios bendrovės vadovo ar jos akcininkų baudžiamoji atsakomybė dar turi būti įrodyta, atliekant ikiteisminį tyrimą bei nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme. Taip pat, sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nėra sprendžiamas padarytos žalos dydžio ir jos atlyginimo įmonei bei jos kreditoriams klausimas. Todėl nuo šių reikalavimų bankrutavusios įmonės vadovas ar akcininkai gali gintis visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis.

14.       Pagal CPK 368 straipsnio 1 dalį prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą pateikė teismui 2017 m. gegužės 26 d., praleidęs trijų mėnesių terminą, nes apie Vilniaus komercinio arbitražo teismo bylą Nr. 321 jis žinojo jau 2015 metų gegužės mėnesį.

15.       Advokatas Albertas Šekštelo 2015 m. gegužės 13 d. raštu nurodė, jog atstovauja ieškovei UAB „ERP“ Vilniaus komercinio arbitražo teismo bylose Nr. 321 ir Nr. 322, ir prašė pareiškėjo pateikti dokumentus, susijusius su UAB „ERP“ visuotinio neeilinio akcininkų 2011 m. birželio 23 d. susirinkimo protokolu. Taigi, iš šio prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų pareiškėjas tikrai turėjo suvokti, jog Vilniaus komercinio arbitražo teismas nagrinėja bylą, susijusią su UAB „ERP“ 2011 m. birželio 23 d. parduotu turtu. Tuo metu Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama byla dėl UAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kurioje buvo vertinami bendrovės sudaryti sandoriai, tarp jų ir 2011 m. birželio 23 d. turto pardavimo sandoris.

16.       Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios, kurios atitinka šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas.

17.       Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendime byloje Nr. 321 nėra nustatyta jokių teisiškai reikšmingų faktų, susijusių su BUAB „ERP“ bankroto pripažinimu tyčiniu. Pareiškėjas nei prašyme dėl proceso atnaujinimo, nei atskirajame skunde nenurodo, kokios arbitražo teisme nustatytos aplinkybės galėtų turėti įtakos Vilniaus apygardos teismo sprendimui dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

18.       Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2016 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą, kuriuo atmetė BUAB „ERP“ reikalavimą pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011 m. birželio 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą BUAB „ERP“ ir UAB „Management Consult“ dėl 34 528 paprastųjų vardinių UAB „Antigravity Payment Systems“ akcijų, kurių kiekvienos nominalioji vertė yra 1 Lt, pardavimo. Taigi, arbitražo byloje buvo vertintas tik vienas UAB „ERP“ sudarytas sandoris, tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl UAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, analizavo bendrovės vadovo bei akcininkų atliktų veiksmų bei sudarytų sandorių visumą.

19.       Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje vertino 2011 m. birželio 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį kartu su kitomis sutartimis ir nustatė bendrovės veiklos perkėlimo į kitus juridinius asmenis faktą. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įmonės bankrotą pripažino tyčiniu.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

20.       Kasaciniu skundu pareiškėjas G. R. prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar CPK 366 straipsnio 3 dalies nuostata dėl proceso atnaujinimo negalimumo bankroto bylose neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo bei proporcingumo principams ir sustabdyti civilinę bylą, kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas šiuo klausimu; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą – kasaciniu skundu prašoma kreiptis dėl patikrinimo, ar CPK 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo bei proporcingumo principams ta apimtimi, kuria draudžiama atnaujinti procesą bankroto byloje.

20.2.                      Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija yra procesinio pobūdžio, ji reiškia, kad asmeniui turi būti užtikrintas teisminis jo teisių ir laisvių gynimas. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti. Tuo tarpu CPK 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ribojimas atnaujinti procesą bankroto bylose pažeidžia pareiškėjo teisę kreiptis į teismą, t. y. Konstitucijos 30 straipsnį. Nepaisant to, kad byloje egzistuoja proceso atnaujinimo pagrindas pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies antrą punktą – naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, CPK 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas užkerta kelią tokiu atveju teismams vykdyti teisingumą ir atnaujinti procesą civilinėje byloje. Pareiškėjui kyla pagrįstų abejonių, kad draudimas atnaujinti procesą tyčinio bankroto byloje pažeidžia ir konstitucinį teisinės valstybės principą, kuris yra eksplicitiškai įtvirtintas Konstitucijos preambulėje, pažymint, kad „lietuvių tauta siekdama teisinės valstybės priima šią Konstituciją“. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje; neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (inter alia (be kita ko) Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gegužės 28 d., 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimai, 2011 m. birželio 23 d. sprendimas).

20.3.                      Pareiškėjas yra nurodęs bylą nagrinėjančiam teismui Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimą byloje Nr. 321, kurioje išnagrinėti klausimai, tiesiogiai susiję su BUAB „ERP“ bankrotu, ir apie kuriuos pareiškėjui nebuvo žinoma bylos dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo metu. Būtent dėl to egzistuoja pareiškėjo teisėtas lūkestis, kad, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias aplinkybes, byla dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu bus atnaujinta ir išsamiai išsiaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo veiksmais ir pareiškėjo kaltės nustatymu tyčinio bankroto byloje. Tuo tarpu egzistuojant tokiam teisiniam reglamentavimui, koks yra įtvirtintas CPK 366 straipsnio 3 dalyje, užkertamas kelias išsiaiškinti ir nustatyti aplinkybes, kurios neabejotinai turi didelę reikšmę priimant vienokį ar kitokį sprendimą BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje. CPK 366 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio elementai yra teisėti asmens lūkesčiai, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas bei proporcingumas, pažeidimui. Konstitucinis Teismas 2012 m. liepos 3 d. nutarime konstatavo, kad teisinio saugumo principas – vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.

20.4.                      Tik tinkamai įvertinus CPK 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto ribojimo atnaujinti procesą bankroto bylose atitiktį Konstitucijos 30 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir kitiems šio principo pagrindiniams elementams – teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių bei proporcingumo principams, būtų galima tinkamai išnagrinėti pareiškėjo bylą dėl proceso atnaujinimo BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje.

20.5.                      Dėl proceso atnaujinimo BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – kaip yra konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016, UAB „ERP“ už mažesnę nei rinkos kainą perleido UAB „Antigravity payment systems“ su UAB „ERP“ akcininku M. Z. susijusiai UAB „Management Consult“, o 2011 m. liepos 1 d. UAB „ERP“ priklausantis turtas pirkimo–pardavimo sutartimi už neįprastai mažą kainą perleistas su UAB „ERP“ akcininku M. Z. susijusiai UAB „Mokipay Europe“, t. y. šias aplinkybes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino tyčinio bankroto požymiu pagal ĮBĮ 20 straipsnį. Tuo tarpu 2016 m. birželio 16 d. Vilniaus komercinio arbitražo teismas, priimdamas sprendimą byloje Nr. 321, minėtas aplinkybes priešingai konstatavo ir priėmė visiškai priešingą sprendimą (pareiškėjo žiniomis, būtent kad „Antigravity payment systems“ su UAB „ERP“ akcininku M. Z. susijusiai UAB „Management Consult“ buvo perleista už pagrįstą kainą, o 2011 m. liepos 1 d. UAB „ERP“ priklausantis turtas pirkimo–pardavimo sutartimi perleistas su UAB „ERP“ akcininku M. Z. susijusiai UAB „Mokipay Europe“ už rinkos kainą). 2017 m. gegužės 5 d. pareiškėjui, gavus M. Z. atsiliepimą į BUAB „ERP“ patikslintą ieškinį Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-662-653/2017 (dabartinis bylos Nr. e2-1012-653/2018) tapo žinoma, kad egzistuoja priešingi bendrosios kompetencijos teismų ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimai, ir šios naujai paaiškėjusios aplinkybės egzistavimas sudaro realų pagrindą atnaujinti procesą BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje.

20.6.                      Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinis teismai skundžiamose nutartyse neanalizavo 2016 m. birželio 16 d. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimo ir nevertino, kokią reikšmę jame išdėstytos aplinkybės ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo padarytos išvados turi BUAB „ERP“ bankroto pripažinimui tyčiniu. Neįvertinus šių aplinkybių, egzistuoja reali rizika, kad bendrosios kompetencijos teismai priėmė neteisėtas ir nepagrįstas nutartis, kuriomis pareiškėją pripažino tiesiogiai, tyčia prisidėjus prie BUAB „ERP“ bankroto, tai yra esminis pagrindas atnaujinti procesą BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje. Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktu, teismo sprendimas ar kitas baigiamasis aktas, kuris iš esmės yra be motyvų, turi būti aukštesnės instancijos teismo panaikintas, nes tai laikoma absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Minėtos nutartys yra be motyvų, kuriuos teismai privalėjo nurodyti, atmesdami pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą.

20.7.                      Pareiškėjas, nežinodamas Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimo byloje Nr. 321 turinio ir negalėdamas su juo susipažinti (kadangi 2016 m. birželio 16 d. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas byloje Nr. 321 yra pripažintas nevieša bylos medžiaga, uždraudžiant byloje dalyvaujantiems asmenims su juo susipažinti), negali tiksliai teismui nurodyti, kokios konkrečiai aplinkybės buvo tame sprendime aptartos. Pareiškėjo turimais duomenimis, yra aišku tik tai, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismas, priešingai nei BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu bylą nagrinėję bendrosios kompetencijos teismai, pripažino BUAB „ERP“ sandorius komerciškai pagrįstais, sudarytais rinkos kainomis, ir ši aplinkybė turi esminę reikšmę pripažįstant BUAB „ERP“ bankrotą tyčiniu, vertinant pareiškėjo veiksmus ir jo kaltę dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

20.8.                      Dėl CPK 366 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo – pagal CPK 366 straipsnio 3 dalį prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose. Tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas neįvertino fakto, kad prašoma atnaujinti ne patį bankroto procesą, bet būtent civilinę bylą dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kad būtų teisingai nustatytos ir įvertintos bylos aplinkybės, dėl kurių jau yra pasisakęs tiek Vilniaus komercinio arbitražo teismas, tiek ir bendrosios kompetencijos teismai. BUAB „ERP“ bankroto procedūra dar nėra užbaigta, šiuo metu įmonė yra likviduojama. Tik atnaujinus procesą BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje būtų galima ištaisyti bendrosios kompetencijos teismų padarytas teisės taikymo klaidas, nagrinėjant BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu bylą.

20.9.                      Atsižvelgiant į tai, kad BUAB „ERP“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, tai įsiteisėjusius minėtoms teismų nutartims, kuriose tai konstatuota, pareiškėjui gresia baudžiamoji atsakomybė, galinti jam sukelti ypač sunkias teisines pasekmes, todėl būtina nustatyti, ar tyčinio bankroto byla buvo išnagrinėta teisingai.

20.10.                      Tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas ignoravo pareiškėjo išdėstytą poziciją dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojamos praktikos. EŽTT, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose, pažymėjo, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis, kontekste. Vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą gali būti peržiūrėti tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant ne formaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas, susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02, ir kt.). Nagrinėjamu atveju bendrosios kompetencijos teismai išnagrinėjo tam tikrus klausimus, kurie buvo priskirti spręsti arbitraže, todėl ši aplinkybė, yra neabejotinai svarbi ir įtikinanti – tai yra realus pagrindas atnaujinti procesą. Darytina išvada, kad buvo padaryta esminė klaida, kurią būtų įmanoma ištaisyti tik atnaujinus procesą byloje dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos Konvencijos 6 straipsnio pažeidimui.

20.11.                      Dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų netinkamo įrodymo vertinimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo – teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nes teismų išvados padarytos remiantis ne byloje surinktų įrodymų viseto vertinimu, bet pavieniais įrodymais, nepaaiškinant, kodėl vieniems įrodymams teikiamas prioritetas prieš kitus.

20.12.                      CPK 185 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyvių aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008).

20.13.                      Byloje esantys įrodymai – nuorodos iš EPP (Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo) – aiškiai patvirtina, kada pareiškėjui tapo žinoma apie priimtą Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimą. Be to, šie įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad pareiškėjas sužinojo tik faktą apie išnagrinėtą Vilniaus komercinio arbitražo bylą, tačiau nesužinojo Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimo turinio, nes šis buvo pripažintas nevieša bylos medžiaga. Tuo tarpu nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nevertino šių pateiktų įrodymų, nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas apie Vilniaus komercinio arbitražo teismo bylą Nr. 321 sužinojo jau 2015 m. gegužės mėnesį, o prašymas atnaujinti procesą teismui buvo pateiktas 2017 m. gegužės 26 d., praleidus trijų mėnesių terminą.

20.14.                      2015 m. gegužės mėnesį advokato A. Šekštelo rašte nenurodyta, nei su kuo susijusios Vilniaus komercinio arbitražo teismo bylos, nei kokios aplinkybės apskritai arbitražiniuose procesuose buvo nagrinėjamos. Be to, minėtame advokato A. Šekštelo rašte nurodomos dvi bylos (Nr. 321 ir Nr. 322), todėl pareiškėjas iš šio dokumento negalėjo suprasti ir žinoti, kad minėti arbitražiniai procesai ir ten nagrinėjami klausimai gali turėti esminę įtaką jam pačiam.2015 m. gegužės 22 d. raštu pareiškėjas advokatui atsakė, kad prašomų dokumentų neturi. Teismai padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, neteisingai konstatuodami, kad pareiškėjas apie Vilniaus komercinio arbitražo teismo bylą Nr. 321 sužinojo dar 2015 m. gegužę. Informaciją, su kuo buvo susijusi ši byla, pareiškėjas sužinojo tik 2017 m. gegužės 5 d., kada jam buvo įteiktas M. Z. atsiliepimas į BUAB „ERP“ ieškinį, todėl terminas kreiptis dėl proceso atnaujinimo nebuvo praleistas.

21.        Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo BUAB „ERP“ prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

21.1.                      Dėl proceso atnaujinimo BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas neturi jokios prejudicinės galios tyčinio bankroto byloje. Vilniaus komercinio arbitražo teismas savo sprendime nurodė, kad jo nesaisto įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyti faktai, todėl akivaizdu, kad ginčo atveju yra taikytina analogiška situacija, t.y., kad Vilniaus apygardos teismo taip pat nesaisto Vilniaus komercinio arbitražo teismo nustatyti faktai ir (ar) aplinkybės.

21.2.                      Vilniaus apygardos teismui bankroto byloje sprendžiant BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą nebuvo nurodyta, kad UAB „Antigravity payment systems“ akcijų perleidimo sandoris prisidėjo prie bendrovės privedimo tyčia prie bankroto, todėl akivaizdu, jog pareiškėjo minimas Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos Vilniaus apygardos teismui konstatuojant, kad bendrovė buvo tyčia privesta prie bankroto. Vilniaus komercinio arbitražo teismo nagrinėtoje byloje Nr. 321 buvo sprendžiamas tik UAB „Antigravity payment systems“ akcijų perleidimo kainos klausimas, tuo tarpu bankroto byloje buvo vertinama, ar BUAB „ERP“ akcininkai M. Z., G. R. ir O. R. atlikdami veiksmus tyčia privedė bendrovę prie bankroto. Tai, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismas byloje nepripažino, jog UAB „Antigravity payment systems“ akcijos buvo perleistos mažesne nei rinkos kaina, neturi reikšmės vertinant, ar bendrovės bankrotas buvo tyčinis, nes Vilniaus apygardos teismas, pripažindamas bendrovės bankrotą tyčiniu, nebuvo įvertinęs šios aplinkybės kaip nulėmusios tyčinį bendrovės bankrotą.

21.3.                      Buvęs UAB „ERP“ vadovas M. Z., skųsdamas Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu kasacine tvarka, kaip vieną iš savo kasacinio skundo motyvų buvo nurodęs tai, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2016 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą byloje Nr. 321, kuriame pasisakė dėl UAB „Antigravity payment systems“ akcijų perleidimo, dėl kurio pasisakė ir Lietuvos apeliacinis teismas, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016 nesuteikė Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimui byloje Nr. 321 teisinės reikšmės nagrinėdamas bendrovės tyčinio bankroto bylą.

21.4.                      Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartyje aiškiai nurodyta, kad: „Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendime byloje Nr. 321 nėra nustatyta jokių teisiškai reikšmingų faktų, susijusių su BUAB „ERP“ bankroto pripažinimu tyčiniu. Pažymėtina, jog pareiškėjas nei prašyme dėl proceso atnaujinimo, nei atskirajame skunde nenurodo, kokios arbitražo teisme nustatytos aplinkybės galėtų įtakoti Vilniaus apygardos teismo sprendimą dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu“. Todėl apeliacinės instancijos teismas įsigilino į 2016 m. birželio 16 d. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimą byloje Nr. 321, įvertino dėl proceso atnaujinimo reikšmingus faktus. Ginčo atveju reikšmingas tik vienas faktas, t. y. tai, jog nebuvo pripažinta, kad UAB „Antigravity payment systems“ akcijos buvo perleistos mažesne nei rinkos kaina. Ginčo atveju, kaip matyti iš 2017 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus apygardos teismo ir 2017 m. gruodžio 18 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių, teismai šį faktą įvertino, taip pat nurodė jo įtaką sprendžiant bendrovės tyčinio bankroto klausimą.

21.5.                      Dėl proceso atnaujinimo negalimumo – CPK 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas atnaujinti procesą bankroto bylose. Proceso atnaujinimo draudimas bankroto bylose yra pripažįstamas ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007), kurioje nurodyta, kad, konstatavus nemokumo pagrindus ir jau įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, esminę reikšmę turi įmonės mokumo būsena, buvusi ne bankroto bylos iškėlimo stadijos metu, bet esamuoju metu, t. y. ar kreditoriams išlieka grėsmė patirti nuostolių dėl įmonės skolininkės nepajėgumo įvykdyti prievoles. Bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad įmonė yra pajėgi įvykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta remiantis pagrindais, nurodytais ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje, pvz., kreditoriams įsitikinus įmonės mokumu ir pasirašius taikos sutartį, o ne kvestionuojant bankroto bylos iškėlimo pagrįstumą. Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas, vertindami prašymus dėl proceso atnaujinimo įvairiose bankroto proceso stadijose, ne kartą išaiškino, jog pagal ĮBĮ nuostatas negalima atnaujinti proceso dėl teismo nutarčių iškelti įmonei bankroto bylą, pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1210/2009).

21.6.                      Pripažinus bendrovės bankrotą tyčiniu ir jau įsiteisėjus nutartims dėl tyčinio bankroto, esminę reikšmę turi nebe konkretus sandoris, kuris galėjo prisidėti prie bendrovės tyčinio bankroto, o atliktų veiksmų visuma, kuri nulėmė įmonės tyčinį bankrotą. Bankroto bylos nagrinėjimo metu iškėlus klausimą dėl įmonės kreditoriams padarytos žalos atlyginimo, kaltu pripažintas asmuo turės galimybę įrodinėti, kad konkretus sandoris ir (ar) veiksmas nelėmė kreditorių patirtos žalos, tačiau tai nesudaro pagrindo kvestionuoti tyčinio bankroto pripažinimo klausimą.

21.7.                      ĮBĮ 20 straipsnis reglamentuoja tyčinio bankroto procedūrą bei bankroto pripažinimo tyčiniu pasekmes. Klausimo, ar bankrotas nėra tyčinis, išsprendimas yra tik viena iš bankroto procedūros stadijų, kurią lemia ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytos pareigos bankroto administratoriui patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius įgyvendinimas, o nuo šios stadijos (bankroto pripažinimo tyčiniu) pabaigos priklauso tolesnis įmonės sandorių patikrinimas bei jų galimas nuginčijimas teisme, žalos, padarytos kreditoriams atlyginimas, įmonę likvidavus. Taigi, bankroto pripažinimas tyčiniu yra įmonės bankroto procedūros sudedamoji dalis, o proceso atnaujinimas pagal CPK 366 straipsnio 3 dalį bankroto bylose negalimas.

21.8.                      Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą – CPK 3 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas pagrindas kreiptis dėl teisės akto konstitucingumo nustatymo yra tuomet, kai kyla abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikytino teisės akto konstitucingumo. ĮBĮ normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kuriais siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius verslo subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs, taip pat šį procesą siekiama padaryti kuo operatyvesnį ir užkirsti kelią nesąžiningiems asmenims vilkinti procesą, todėl abejonių dėl normų konstitucingumo nekyla. Pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodė tik deklaratyvius teiginius, tačiau nenurodė, kaip konkrečiai ir kokiu būdu galėtų pasireikšti konkrečios teisės normos prieštaravimas Konstitucijai.

21.9.                      Dėl įrodymų vertinimo taisyklių – arbitražo teismo sprendimo turinys ir jo reikšmingumas buvo teismų vertintas ir dėl jo buvo pasisakyta. Vien ta aplinkybė, kad teismai neperrašė viso arbitražo teismo sprendimo, kuris yra konfidencialus, neteikia pagrindo teigti, jog teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Remdamiesi įrodymų analize, teismai nustatė ir padarė pagrįstą išvadą, kad arbitražo teismo sprendimas negali turėti įtakos bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, kuriais nustatytas UAB „ERP“ tyčinio bankroto faktas. Nėra pagrindo spręsti, kad teismai skundžiamas nutartis priėmė pažeisdami įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl proceso atnaujinimo galimybės dėl teismo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu

 

22.       Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl teismo teisės atnaujinti procesą dėl teismo nutarties įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje nurodytiems pagrindams. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad procesas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra sudėtinė bankroto bylos dalis, todėl CPK 366 straipsnio 3 dalis draudžia atnaujinti procesą dėl tokios teismo nutarties. Kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar CPK 366 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose taikytinas ir teismo nutarčiai įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Tai yra teisės klausimas, dėl kurio teisėjų kolegija pasisako.

23.       CPK 365 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas, egzistuojant vienam iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų. Tai reiškia, kad procesas byloje negali būti atnaujinamas, jeigu byla nebuvo išnagrinėta iš esmės, o teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) nebuvo pasisakyta dėl ginčo esmės, taip pat jeigu toks teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, išskyrus teismų procesinius sprendimus nutraukti bylą. Tokia įstatymo nuostata paaiškinama tuo, kad jeigu byla nebuvo išnagrinėta iš esmės ir teismas nebuvo pasisakęs dėl ginčo esmės, tokiu atveju šalims išlieka teisė kreiptis į teismą dėl teisminės pažeistų teisių gynybos kitoje civilinėje byloje, o jeigu teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, jis gali būti skundžiamas instancine tvarka.

24.       Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; kt.).

25.       Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbios EŽTT jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės. EŽTT jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).

26.       CPK 366 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo klausimais, jeigu bent viena iš šalių po sprendimo įsiteisėjimo sudarė naują santuoką arba įregistravo partnerystę, taip pat bankroto bylose. Aptarta CPK norma nustato išimtines kategorijas bylų, kuriose procesas negali būti atnaujinamas, neatsižvelgiant į CPK 366 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų buvimą. Toks įstatymo ribojimas yra poreikio tam tikros kategorijos ginčuose apsaugoti pamatines vertybes, viešąjį interesą išraiška.

27.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą ĮBĮ nustatytais pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007).

28.       Pagal Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 4 dalį po to, kai bankrutavusios įmonės administratorius pateikia teismui likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus ir Aplinkos apsaugos departamento pažymą, teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl įmonės pabaigos administratorius šį sprendimą pateikia Juridinių asmenų registrui, o pastarasis išregistruoja įmonę iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5 ir 6 dalys). Taigi, atlikus visus formalius su įmonės pabaiga susijusius veiksmus ir išregistravus ją iš Juridinių asmenų registro, objektyviai nebeįmanomas tokios įmonės veiklos atkūrimas. Būtent todėl CPK 366 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas draudimas atnaujinti procesą bankroto bylose.

29.       Įmonės bankroto pripažinimą tyčiniu reglamentuoja ĮBĮ 20 straipsnio normos. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu, atsiranda ĮBĮ nurodytos teisinės pasekmės, tokios kaip administratoriaus pareiga patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis); teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis); žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriams prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmenys, dėl kurių veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šių asmenų veikimo ar neveikimo ir šie kreditoriai CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo (ĮBĮ 20straipsnio 7 dalis). Be to, pagal kasacinio teismo praktiką tokių asmenų neteisėti veiksmai yra preziumuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 47 punktas).

30.       ĮBĮ tiesiogiai nenustato, ar klausimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti sprendžiamas atskiroje civilinėje byloje, ar bankroto byloje kaip atskira bankroto procedūra. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad klausimo, ar bankrotas yra tyčinis, išsprendimas yra tik vienas iš bankroto procedūros etapų, kurį lemia ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytos pareigos bankroto administratoriui patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius įgyvendinimas. Tyčinio bankroto procedūra yra sudėtinė ir neatskiriama bankroto bylos dalis, kuri tiesiogiai susijusi su bankroto bylos baigtimi, todėl proceso atnaujinimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-219/2018, 31 punktas).

31.       Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad praktikoje gali susidaryti situacija, kad bankroto pripažinimas tyčiniu gali būti nulemtas liudytojų melagingų parodymų, žinant, kad jie melagingi, melagingos eksperto išvados, žinant, kad ji melaginga, ar suklastotų dokumentų, vėliau nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, taip pat dėl į bylą nepateiktų tam tikrų įrodymų dėl šalių nežinojimo apie jų egzistavimą, kuriuose galėjo būti atspindimos reikšmingos bylai aplinkybės, paneigiančios aplinkybes, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Atsižvelgdama į šios nutarties 29 punkte aptartas bankroto pripažinimo tyčiniu teisines pasekmes, į tai, kad ĮBĮ nenustato teisinio mechanizmo kaip ištaisyti pirmiau aptartas klaidas, galinčias lemti neteisingą ir neteisėtą teismo sprendimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, išplėstinė teisėjų sprendžia, kad egzistuoja objektyvus poreikis persvarstyti kasacinio teismo poziciją dėl proceso atnaujinimo galimybės dėl teismo nutarties įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.

32.       Nors bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindai ir tvarka yra įtvirtinti ĮBĮ ir bankroto pripažinimas tyčiniu galimas tik įmonei iškeltoje bankroto byloje, nutartimi pripažinti bankrotą tyčiniu nepasisakoma dėl bankroto bylos esmės, šia nutartimi nėra užbaigiamas bankroto procesas, ji nedaro įtakos bankroto proceso eigai, išskyrus administratoriaus įgyjamą teisę patikrinti įmonės sandorius, apimančius ilgesnį laikotarpį. Todėl draudimas atnaujinti procesą dėl nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu, esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje nurodytiems pagrindams, pažeistų Konstitucijos 30 straipsnyje ir Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą asmens teisės į teisingą teismą principą, būtų neproporcinga priemonė, atsižvelgiant į įmonės bankroto proceso tikslus ir paskirtį bei tyčinio bankroto padarinius.

33.       Remdamasi pirmiau aptartais motyvais išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pradėtą formuoti kasacinio teismo CPK 366 straipsnio 3 dalies normos dėl draudimo atnaujinti procesą bankroto bylose aiškinimą keisti, ir išaiškina, kad CPK 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose turi būti aiškinamas kaip neapimantis įsiteisėjusių teismo nutarčių dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

34.       Atsižvelgiant į šios nutarties 33 punkte pateiktą CPK 366 straipsnio 3 dalies aiškinimą, pareiškėjo kasaciniame skunde pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl CPK 366 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos nuostatoms tiek, kiek draudžiamas proceso atnaujinimas bankroto bylose, netenka aktualumo, todėl jis netenkinamas.

 

Dėl proceso atnaujinimo pagrindo (ne)buvimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių

 

35.       CPK 365 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.

36.       Proceso atnaujinimas galimas tik esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems konkretiems proceso atnaujinimo pagrindams, t. y. teisiškai reikšmingiems faktams, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas. Dėl šios priežasties asmuo, besikreipiantis su prašymu atnaujinti procesą, privalo įrodyti esant bent vieną CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, t. y. nurodyti aplinkybę, kuri turėtų esminę reikšmę bylai ir būtų neatskiriamai susijusi su išnagrinėto ginčo pagrindu ir dalyku, nes tik taip būtų užtikrintas šio proceso instituto tikslas ir reikšmė. Tokiam asmeniui tenka pareiga tinkamai apibūdinti ir įrodyti proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimą, o teisiškai šias aplinkybes kvalifikuoja teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

37.       Teismų praktika, aiškinant proceso atnaujinimo institutą, suformuota taip, kad šis institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Esant pagrindui abejoti priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, atsisakymas atnaujinti procesą vien formaliais argumentais reikštų atsisakymą vykdyti teisingumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-219/2016 18, 19 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

38.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas rėmėsi CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu atnaujinti procesą, nurodydamas Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Nr. 321, kuriuo atmestas ieškinys dėl 2011 m. birželio 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos UAB „ERP“ ir UAB „Management Consult“ dėl 34 528 UAB „Antigravity Payment Systems“ akcijų pardavimo, pripažinimo negaliojančia. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendime nurodyta sutartis dėl akcijų pardavimo teisiškai įvertinta kitaip negu tyčinio bankroto byloje sutartį įvertino teismas. Tyčinio bankroto byloje priimtose Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016 konstatuota, kad UAB „ERP“ už mažesnę nei rinkos kainą perleido bendrovės „Antigravity payment systems“ dalį su UAB „ERP“ akcininku M. Z. susijusiai UAB „Management Consult“ ir tai yra tyčinio bankroto požymis pagal ĮBĮ 20 straipsnį.

39.       Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis teismo pripažįstamos tokios, kurios atitinka šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016, 44 punktas). CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Šiuose įrodymuose esanti informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-473-684/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

40.       Nagrinėjamu atveju tampa aktualūs proceso atnaujinimo instituto tikslas ir esmė, nes tokiu būdu gali būti tinkamai įgyvendinti Konstitucijos 109 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, CPK 6 straipsnyje įtvirtinti principai dėl teisingumo vykdymo ir pagrindinės teismo funkcijos teisingai išspręsti šalių ginčą. Taigi esminė nurodyto principo įgyvendinimo sąlyga yra teisingai nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės, tinkamai taikytos teisės normos. Siekiant išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių padarinių, procesas turi būti atnaujintas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimtas sprendimas gali būti neteisėtas ir nepagrįstas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-607-916/2015).

41.       Pirmiausia pažymėtina tai, kad pareiškėjo nurodytas Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Nr. 321 buvo priimtas dar vykstant tyčinio bankroto nustatymo procesui ir nurodytas sprendimas priimtas iki galutinės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016 dėl tyčinio bankroto priėmimo. Nurodytame arbitražo sprendime pateiktas akcijų perleidimo sutarties, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybių teisinis vertinimas nesaisto teismo, nagrinėjančio tyčinio bankroto klausimą ĮBĮ nustatyta tvarka pagal šio įstatymo nustatytus tyčinio bankroto kriterijus. Arbitražo teismo sprendime išdėstytas ginčijamos sutarties teisinis vertinimas nepripažintinas naujai paaiškėjusia aplinkybe, dėl kurios būtų pagrindas atnaujinti procesą, kai dėl tokios sutarties esant tokiems patiems įrodymams, teismas tyčinio bankroto byloje pateikė kitokį vertinimą ir teisines išvadas. Arbitražo teismo sprendime kaip akcijų perleidimo už pernelyg mažą kainą įrodymas buvo paneigta 2015 m. rugpjūčio 26 d. UAB „Auditas ir konsultacijos“ konsultacinė pažyma dėl preliminarios UAB „Antigravity payment systems“ 50 proc. (34 528 vnt.) akcijų paketo rinkos vertės (šioje pažymoje turto vertintoja nurodė, kad akcijų rinkos vertė 2011 m. birželio 23 d. yra 75 558 Eur, taigi reali akcijų vertė yra 7,5 karto didesnė, negu nustatyta sutartyje) – būtent šiuo įrodymu rėmėsi teismai tyčinio bankroto byloje, patvirtinę kaip tyčinio bankroto požymį akcijų perleidimą už mažesnę negu rinkos kainą. Skirtingas arbitražo ir teismo tų pačių įrodymų įvertinimas nėra naujai paaiškėjusi nebuvusi žinoma aplinkybė atnaujinti procesą. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai neatnaujino proceso tyčinio bankroto nustatymo byloje.

42.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 47 punktas).

43.       Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad byloje nenustatyta atnaujinti procesą byloje dėl tyčinio bankroto pripažinimo pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisinio pagrindo – naujai paaiškėjusių aplinkybių. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisiškai pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 3 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

44.       Kasacinis teismas turėjo 11,62 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš pareiškėjo G. R., kurio kasacinis skundas netenkintinas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo G. R. 11,62 Eur (vienuolika Eur 62 ct) valstybei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                Alė Bukavinienė

 

Birutė Janavičiūtė 

 

Andžej Maciejevski 

 

Rimvydas Norkus

 

Sigita Rudėnaitė 

 

Donatas Šernas

 

Algirdas Taminskas        

 


Paminėta tekste:
  • B2-5468-585/2015
  • 2-414-370/2016
  • CPK
  • CPK 365 str. Proceso atnaujinimas
  • CPK 366 str. Proceso atnaujinimo pagrindai
  • CPK 368 str. Prašymo padavimo terminai
  • 3K-3-466-690/2016
  • e2-898-653/2019
  • CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • 3K-3-98/2008
  • 3K-7-362/2007
  • 2-1210/2009
  • CPK 3 str. Bylų nagrinėjimas pagal galiojančią teisę
  • 3K-3-31-916/2015
  • 3K-3-653/2005
  • 3K-7-326/2007
  • 3K-3-526/2013
  • 3K-3-162-219/2016
  • 3K-3-437-686/2016
  • 3K-3-473-684/2015
  • 3K-3-607-916/2015
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos