Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-09-05][nuasmeninta nutartis byloje][eA-513-261-2018].docx
Bylos nr.: eA-513-261/2018
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 302610311 atsakovas
„Alaus puta“ 303247418 pareiškėjas
Kategorijos:
34.2. Alkoholio kontrolė
31. Tabako ir alkoholio kontrolė
34. Tabako ir alkoholio kontrolė
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.16. Bylos dėl ekonominių sankcijų

Administracinė byla Nr. eA-513-261/2018

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00317-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 34.2

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alaus puta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alaus puta“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

  1. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alaus puta“ (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. sausio 22 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2015 m. gruodžio 21 d. nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-176/15 (toliau – ir Nutarimas).
  2. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu jam buvo skirta 200 Eur bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto pažeidimą. Pareiškėjo nuomone, ši AKĮ norma jam nėra taikoma, nes pareiškėjas yra viešojo maitinimo vieta (baras). Pareiškėjo vertinimu, šios AKĮ normos taikymas priklauso ne nuo prekybos būdo, o nuo prekybos vietos. Pareiškėjo nuomone, Departamentas nepagrįstai AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto išimties taikymo sąlygas siejo su alkoholinių gėrimų pardavimu atidarytose pakuotėse ir vartojimui vietoje. Pareiškėjas pastebėjo, kad reikalavimas alkoholinius gėrimus rugsėjo 1 d. parduoti atidarytose pakuotėse ir vartojimui vietoje yra paremtas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatomis, kurios nagrinėjamu atveju taip pat netaikomos, nes alkoholis bare buvo parduotas iki 22 val.
  3. Pareiškėjas nurodė, kad faktą, jog baras yra viešojo maitinimo vieta patvirtina jo turima licencija, kurios pagrindu vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais. Pareiškėjas pastebėjo, kad Departamentas taip pat neneigia fakto, kad baras yra viešojo maitinimo vieta.
  4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Nutarime remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kuri nėra panaši ar analogiška. Nutarime nurodytos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės, pareiškėjo nuomone, yra absoliučiai skirtingos. Pareiškėjo nuomone, nėra šio teismo praktikos, kuria remiantis galėtų būti pagrįstas Nutarimo teisėtumas.
  5. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–19).
  6. Departamentas nurodė, kad rugsėjo 1 dieną pareiškėjo bare dideliais kiekiais buvo parduodami gamykliniu būdu uždaryti alkoholiniai gėrimai išsinešimui, todėl tokia pareiškėjo veikla yra ne viešojo maitinimo, o prekybos, t. y. pareiškėjas veikė ne kaip baras, o kaip standartinė parduotuvė, kurioje galima įsigyti alkoholinių gėrimų ir juos išsinešti. Atsižvelgiant į tai, pasak Departamento, pareiškėjui netaikoma prekybos draudimo rugsėjo 1 d. išimtis, numatyta AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte.
  7. Departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjo pozicija, subjektyviai aiškinant teisės aktų reikalavimus, vertintina kaip siekis bet kokiais būdais ir priemonėmis išvengti kilusios atsakomybės.

 

II.

 

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 154–157).
  2. Teismas nurodė, kad prekyba alkoholiniais gėrimais uždarytais gamykliniu būdu ir skirtais vartoti ne vietoje, tačiau išsinešimui, prieštarauja ne tik pačiai baro, kaip viešojo maitinimo paslaugą teikiančios įstaigos esmei, tačiau ir viešojo maitinimo veiklos sampratai.
  3. Teismas pažymėjo, kad AKĮ tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, todėl suteikiant galimybę viešojo maitinimo vietoms užsiimti prekybine veikla alkoholiniais gėrimais išsinešimui rugsėjo 1 dieną netaikant AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyto draudimo, būtų paneigiama tiek paties draudimo esmė, tiek AKĮ tikslai. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę situaciją (pareiškėjui viešojo maitinimo vietoje faktiškai vykdant prekybinę veiklą), galėjo būti taikomas draudimas nustatytas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte. Teismas nurodė, kad vadovaujantis priešingu aiškinimu susiklostytų situacija, kuomet viešojo maitinimo vietose galėtų būti laisvai prekiaujama alkoholiniais gėrimais nepaisant AKĮ nustatytų draudimų bei apribojimų, taip sudarant sąlygas viešojo maitinimo įstaigoms piktnaudžiauti savo teisėmis, apeinant AKĮ reikalavimus bei paneigiant AKĮ siekiamus tikslus.
  4. Teismas konstatavo, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

 

III.

 

  1. Pareiškėjas UAB „Alaus puta“ apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti (b. l. 160164).
  2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas pažymi, kad jam nesuprantama, kokiais konkrečiai kriterijais remdamasis teismas nustatė, kas yra prekybinė veikla ir kur tokie kriterijai yra susieti su AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punktu. Pareiškėjo nuomone, teismas šią įstatymo normą aiškino plečiamai, o tai yra griežtai draudžiama.
  3. Pareiškėjas pažymi, kad teismas privalėjo pripažinti, jog nepriklausomai nuo prekybos būdo viešojo maitinimo vietoms AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintas draudimas nėra ir negali būti taikomas, nes baras, kuriame buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, yra viešojo maitinimo vieta.
  4. Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad tuo atveju, jei AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintas draudimo išimties taikymas būtų susietas su alkoholinių gėrimų pardavimu atidarytoje pakuotėje ir vartojimui vietoje, tai būtų aiškiai įtvirtinta šioje normoje lygiai taip pat, kaip tai yra padaryta AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto atveju, tačiau tokių sąlygų minėtoje normoje nėra ir jų laikymosi iš pareiškėjo negali būti reikalaujama.
  5. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 173–175).
  6. Departamentas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų, o pareiškėjo visi pateikti argumentai jau yra įvertinti, detaliai išnagrinėti ir motyvuotai atmesti pirmosios instancijos teismo sprendime. Departamentas nurodo, kad pareiškėjas faktiškai vykdė prekybinę veiklą ir veikė kaip mažmeninės prekybos vieta, todėl jam taikomi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto apribojimai.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

  1. Byloje ginčas kilo dėl Departamento Nutarimo, kuriuo pareiškėjui buvo skirta 200 Eur bauda už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyto draudimo pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
  2. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą Nutarimą (b. l. 6–11) pripažino teisėtu ir pagrįstu, todėl konstatavo, kad jį naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjas su tokia teismo išvada nesutinka, manydamas, kad teismas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto nuostatą aiškino plečiamai, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas, o pareiškėjo skundas patenkintas. Pareiškėjas savo poziciją grindžia iš esmės tuo, kad minėtoje įstatymo nuostatoje įtvirtintas draudimas pareiškėjui netaikytinas, nes jo baras yra viešojo maitinimo vieta, kuriai įstatymas įtvirtino minėto draudimo išimtį.
  3. AKĮ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 18 straipsnyje yra reglamentuojama mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarka. Šio straipsnio 3 dalyje yra išvardyti atvejai, kuriems esant, prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama. Vienas tokių atvejų, kuris įtvirtintas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte, yra susietas su kalendorine data, t. y. nustatyta, jog alkoholiniais gėrimais prekiauti draudžiama kiekvienų metų rugsėjo 1 dieną. Ta pati įstatymo norma kartu įtvirtina ir šio draudimo išimtis, numatydama, kad šis draudimas netaikomas alkoholiniams gėrimams, parduodamiems viešojo maitinimo vietose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, laivuose, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat neapmuitinamose parduotuvėse ir specialiosiose prekybos vietose.
  4. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju jam turėtų būti taikoma minėto draudimo išimtis, susijusi su tuo, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduodami viešojo maitinimo vietoje.
  5. Kaip teisingai nurodo pareiškėjas, viešojo maitinimo vietos sąvoka yra pateikta AKĮ 2 straipsnio 30 dalyje, nurodant, kad tai yra – laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. Taigi, iš esmės viešojo maitinimo vieta yra maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas. Tokia vieta gali vadintis restoranu, kavine ar net baru, tačiau, nepriklausomai nuo to, kaip būtų pavadinta maisto tvarkymo vieta, ji gali būti laikoma viešojo maitinimo vieta tik jei ji atitinka minėtoje sąvokoje nurodytas sąlygas, t. y. toje vietoje turi būti ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas.
  6. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 1 d. pardavė alkoholinius gėrimus. Kaip minėta, bendra taisyklė įtvirtinta AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte, nustato draudimą rugsėjo 1 d. prekiauti alkoholiniais gėrimais. Departamentas, prieš priimdamas ginčijamą Nutarimą, pasiūlė pareiškėjui pateikti su draudžiamą dieną (rugsėjo 1 d.) vykdytu alkoholinių gėrimų pardavimu susijusius paaiškinimus (b. l. 22). Pareiškėjas, norėdamas, kad jam būtų taikoma išimtis iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtintos bendros taisyklės, pagal kurią rugsėjo 1 d. draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, turėjo Departamentui pagrįsti, kad egzistuoja bent viena aplinkybė, leidžianti taikyti minėto draudimo išimtį. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 17 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad jis alkoholinius gėrimus rugsėjo 1 d. pardavė viešojo maitinimo vietoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad šią aplinkybę grindžia ne savo nuomone, o oficialiais dokumentais (pareiškėjui išduota licencija, kurios pagrindu pareiškėjas ir vykdo veiklą bare) (b. l. 46).
  7. Iš byloje ginčijamo Departamento Nutarimo turinio matyti, kad Departamentas pareiškėjo pateiktą paaiškinimą vertino kritiškai ir į jį neatsižvelgė (b. l. 9). Departamentas pareiškėjo vykdytą gėrimų pardavimo būdą siejo ne su viešojo maitinimo veikla, o su prekybos veikla, todėl sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui išimtis negali būti taikoma. Tam iš esmės pritarė ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas nurodo, kad tiek Departamentas Nutarime, tiek ir pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai vertino pareiškėjo veiklą, o ne vietą, kurioje buvo parduoti alkoholiniai gėrimai. Pareiškėjas akcentavo faktą, kad išimtis yra susijusi ne su prekybos pobūdžiu, veikla, o tik su vieta, kurioje parduodami alkoholiniai gėrimai. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad nei viena teisės norma negali būti aiškinama atsietai nuo viso likusio teisinio reguliavimo, aktualaus ginčo teisiniams santykiams. Šiuo atveju pareiškėjo nurodoma draudimo išimtis yra siejama su viešojo maitinimo vieta, todėl aiškinant šią išimtį ją būtina sistemiškai aiškinti kartu su viešojo maitinimo vietos sąvoka, įtvirtinta minėtoje AKĮ 2 straipsnio 30 dalyje. Pareiškėjo minima licencija reiškia tik tai, kad pareiškėjas turi teisę adresu Gedimino g. 66, Kaišiadorys verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (b. l. 39). Prekybos vietos pavadinimas licencijoje nurodytas – baras, tačiau licencijoje taip pat nurodyta pareiškėjo veiklos rūšis – prekyba (ne viešojo maitinimo veikla). Licencijoje nurodytas alkoholinių gėrimų prekybos būdas – išsinešti ir vartoti vietoje, tačiau tai, kad minėtu adresu pagal licenciją galima alkoholinius gėrimus vartoti vietoje (ne tik išsinešti) savaime nereiškia, kad ši vieta yra viešojo maitinimo vieta AKĮ 2 straipsnio 30 dalies prasme, t. y. kad šioje vietoje yra ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas.
  8. Iš byloje esančio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus (toliau – ir Policija) Patrulių būrio vyriausiojo patrulio 2015 m. rugsėjo 1 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad buvo gautas pranešimas apie tai, kad Kaišiadorių mieste, Gedimino g. 66, parduotuvėje „Alaus puta“ prekiaujama alkoholiniais gėrimais (b. l. 27). Patrulis nurodė, kad nuvykus minėtu adresu, buvo pastebėti iš parduotuvės išeinantys vyrai su alaus buteliais su uždarytais kamšteliais. Pranešime patrulis taip pat nurodė, kad pardavėja paaiškinusi, jog prekiauti alkoholiniais gėrimais jai leido parduotuvės savininkė. Iš esmės analogišką pranešimą surašė ir kitas kartu buvęs patrulis (b. l. 28). Alkoholinius gėrimus minėtu adresu pirkę vyrai pateikė rašytinius paaiškinimus, kad rugsėjo 1 d. užėjo į parduotuvę „Gėrimų pasaulis“, esančią Kaišiadorių m., Gedimino g. 66 ir nusipirko du butelius alaus išsinešimui (b. l. 29–30). Pažymėtina, kad rugsėjo 1 d. alkoholinius gėrimus minėtu adresu pardavusi pareiškėjo darbuotoja raštu, be kita ko, paaiškino, kad dirba UAB „Alaus puta“ parduotuvėje, adresu Gedimino g. 66, Kaišiadorys, pardavėja (b. l. 36). Kita darbuotoja paaiškinimuose taip pat nurodė, kad minėta UAB „Alaus puta“ parduotuvė dirba kiekvieną dieną nuo 7 val. ryto iki 2 val. nakties (b. l. 67–68). Darbuotoja nurodė, kad jos darbo laiku kai kurie alkoholinius gėrimus pirkę asmenys pirko maisto. Kad rugsėjo 1 d. prekiauti alkoholiu draudžiama darbuotoja nurodė, jog žino, bet paaiškino, kad įmonė yra viešojo maitinimo įstaiga, todėl jai šis draudimas netaikomas. Darbuotoja nurodė, kad tai jai sakė įmonės vadovė bei jos pačios advokatas. Policijos Prevencijos poskyrio vyresnysis tyrėjas 2015 m. rugsėjo 1 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad rugsėjo 1 d. Gedimino g. Kaišiadoryse važiuodamas pastebėjo iš 66 numeriu pažymėto pastato su iškaba „Gėrimai“ vienas po kito išeinančius žmones su alkoholiniais gėrimais, todėl nuėjo į minėtas patalpas patikrinti (b. l. 34). Viduje prie prekystalio buvo vyras, kuris pasiėmė kelis neatidarytus alkoholinių gėrimų butelius ir išėjo, tuo metu viena iš pardavėjų pardavė dvi alaus skardines ir jas neatidarytas atidavė pirkėjui. Pirkėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad parduotuvėje su iškaba „Gėrimai“, adresu Gedimino g. 66, Kaišiadorys, nusipirko alaus (b. l. 37). Pardavėja pardavė neatidarytas skardines. Nurodė, kad žino apie draudimą rugsėjo 1 d. prekiauti alkoholiu, bet kadangi minėtoje parduotuvėje rugsėjo 1 d. alkoholiniais gėrimais buvo prekiaujama nuo pat ryto, tai jis ir atvažiavo nusipirkti alaus. Policijos Prevencijos poskyrio tyrėja 2015 m. lapkričio 18 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad rugsėjo 1 d. atvyko adresu Gedimino g. 66, Kaišiadorys ir pastebėjo iš parduotuvės „Alaus puta“ išeinančius piliečius, kurie nešėsi uždarytus alkoholinius gėrimus (b. l. 43). Tyrėja paaiškino, kad užėjus į parduotuvę, prie kasos pamatė pardavėjas, parduotuvėje prie kasos susimokėti už alkoholinius gėrimus laukė maždaug apie 10 žmonių. Tyrėja nurodė, kad po to iš parduotuvės išėjo. Kita Policijos Prevencijos poskyrio tyrėja savo tarnybiniame pranešime taip pat nurodė, kad pastebėjo iš parduotuvės „Alaus puta“ išeinančius piliečius su uždarytu alumi (b. l. 61). Vienas pirkėjų rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad rugsėjo 1 d. atvažiavo į parduotuvę, kurią žino, kaip „Gėrimų pasaulis“ adresu Gedimino g. 66, Kaišiadorių m. (b. l. 59–60). Nuėjęs į parduotuvę, pasiėmė alkoholinių gėrimų, sumokėjo prie kasos, susidėjo alkoholį į maišą ir išėjo iš parduotuvės. Butelių pardavėja neatidarė ir nieko nesakė. Išėjus iš parduotuvės, priėjo policijos pareigūnės. Pirkėjas taip pat nurodė, kad rugsėjo 1 d. šioje parduotuvėje alkoholį pirko jau ne pirmą kartą. Taigi, iš aptartų dokumentų matyti, kad tiek policijos pareigūnai, tiek pirkėjai, tiek ir pačios pareiškėjo darbuotojos Gedimino g. 66, Kaišiadoryse esančią vietą iš esmės identifikuoja kaip parduotuvę, o ne kaip viešojo maitinimo vietą. Be to, ją identifikuoja ne tik kaip parduotuvę, bet kaip specializuotą gėrimų parduotuvę, nes ją vadina „Gėrimu pasauliu“, „Alaus puta“. Kaip minėta, policijos pareigūnai nurodė, kad minėtu adresu yra iškaba „Gėrimai“.
  9. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad patalpoje yra daug gėrimų lentynų, kuriose iš esmės yra vien alkoholiniai gėrimai (b. l. 64–66). Dalis alkoholinių gėrimų yra laikomi šaldytuvuose su vitrininėmis durimis. Lentynose, kuriose sudėti gėrimai, yra sudėtos ir gėrimų kainos, daug kur prie kainų nurodoma „Gera kaina“, „Super kaina“ ir pan. Klientams yra galimybė patiems laisvai prieiti prie lentynose sudėtų gėrimų. Be gėrimų, vienoje lentynoje matyti šiek tiek ir kitų prekių – kavos, saldainių, tačiau tokios prekės sudaro mažąją dalį asortimento. Didelėje erdvėje su daug gėrimų lentynų, stovi vienas mažas staliukas ir viena kėdė. Iš nuotraukų negalima daryti išvados, kad minėtoje patalpoje galima būtų alkoholinius gėrimus vartoti vietoje ir juo labiau negalima daryti išvados, kad minėtoje patalpoje gali būti teikiamos viešojo maitinimo paslaugos, tvarkomas (gaminamas, ruošiamas) ir realizuojamas maistas. Taigi, Departamentas, turėdamas visą šią aptartą informaciją, teisėtai ir pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo rašytinius paaiškinimus, kad patalpos, esančios Gedimino g. 66, Kaišiadoryse, kuriose 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo pardavinėjami išsinešimui alkoholiniai gėrimai, yra viešojo maitinimo vieta ir vertino šią pareiškėjo poziciją kritiškai. Pareiškėjo pozicija, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti viešojo maitinimo vietoje nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl ginčijamame Nutarime Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas veikė ne kaip viešojo maitinimo vieta, bet kaip standartinė parduotuvė, kurioje galima įsigyti alkoholinių gėrimų ir juos išsinešti. Tokią išvadą pagrįsti pakanka Departamento surinktų įrodymų, todėl Nutarime Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nurodymas buvo perteklinis.
  10. Pareiškėjui neįrodžius, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja faktinės aplinkybės, lemiančios išimties iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte įtvirtinto draudimo taikymą, Departamentas teisėtai ir pagrįstai Nutarime konstatavo, kad minėtas draudimas buvo pažeistas. Atitinkamai, teisėtai ir pagrįstai pritaikė pareiškėjui ekonomines sankcijas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad pagal AKĮ 34 straipsnio 3 dalį, už minėtą pažeidimą įmonės gali būti baudžiamos nuo 144 iki 579 Eur bauda.
  11. Pareiškėjui Nutarimu buvo skirtas beveik minimalus baudos dydis – 200 Eur. Pareiškėjo pasirinkta pozicija, nepripažįstant savo atsakomybės už AKĮ pažeidimus ir tai, kad rugsėjo 1 d. buvo pardavinėjamas alkoholis (net policijos pareigūnų akivaizdoje ir jiems įspėjant dėl daromo pažeidimo), rodo, jog pareiškėjas nesupranta savo verslo (prekybos alkoholiniais gėrimais) specifikos bei pažeidimų šioje ypatingo reglamentavimo (licencijuojamos veiklos) srityje daromos žalos.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alaus puta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai               Audrius Bakaveckas

 

 

Stasys Gagys

 

 

Ramutė Ruškytė