Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-01-02][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-29-421-2019].docx
Bylos nr.: e3K-3-29-421/2019
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Klaipėdos miesto savivaldybė 188710823 atsakovas
Asociacija „Klaipėdos žydų bendruomenė“ 193341146 Ieškovas
VĮ Turto bankas 112021042 trečiasis asmuo
Asociacija „Klaipėdos žydų-judėjų bendruomenė“ 192054218 trečiasis asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 188704927 trečiasis asmuo
VĮ Registrų centras 124110246 trečiasis asmuo
Klaipėdos žydų bendruomenės labdaros fondas 141979197 trečiasis asmuo
Kategorijos:
12.1. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo
12. KITOS BYLOS, NAGRINĖJAMOS YPATINGOSIOS TEISENOS TVARKA

?

                                Civilinė byla Nr. e3K-3-29-421/2019

                                Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06012-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.38

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. sausio 2 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens valstybės įmonės Turto banko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės asociacijos Klaipėdos žydų bendruomenės ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl nuosavybės ir patikėjimo teisės nuginčijimo, nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, dalyvaujant tretiesiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriui, valstybės įmonei Turto bankui, valstybės įmonei Registrų centrui, Klaipėdos žydų-judėjų religinei bendruomenei, Klaipėdos žydų bendruomenės labdaros fondui.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių šalių pasiektos taikos sutarties tvirtinimo klausimą ir teismo pareigą įvertinti taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, ir dėl materialiosios teisės normos, draudžiančios įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus.

2.       Ieškovė asociacija Klaipėdos žydų bendruomenė 2017 m. balandžio 24 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu ypatingosios teisenos tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 530–533 straipsniai) dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Pareiškime nurodė, kad žydų bendruomenė iki nacionalizacijos (1940 m.) nuosavybės teise valdė ir naudojo 1920 m. pastatytą pastatą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo pastatas). 1989 m. po radijo slopinimo stoties (KGB padalinys) panaikinimo ir Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę nuo 1991 m. spalio 20 d. šį turtą valdė ir naudojo Klaipėdos žydų bendruomenė. Ieškovė ginčo pastato valdymo ir naudojimo faktui patvirtinti pateikė sutartis dėl komunalinių (gamtinių dujų, elektros energijos) ir pastato apsaugos paslaugų teikimo.

3.       Suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija su pareiškimu nesutiko; nurodė, kad valstybės nuosavybės teisė į ginčo pastatą registruota pagal 1956 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio 1 ir 3 punktais buvo perduota nuosavybė (duomenys neskelbtini) (10 objektų), (duomenys neskelbtini) (1 objektas (duomenys neskelbtini), šis adresas atitinka dabartinę situaciją ir teisinę registraciją) ir (duomenys neskelbtini) (2 objektai), o 2 ir 4 punktais valstybės nuosavybė buvo perduota valstybinėms įstaigoms, tačiau paliekant įrašą apie valstybės nuosavybę valstybinio fondo registre. Ginčo pastatą patikėjimo teise valdė Klaipėdos ryšių valdyba. 

4.       Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės prašymu viešame registre buvo padaryti įrašai, jog nuo 2017 m. birželio 26 d. ginčo pastatas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o Klaipėdos miesto savivaldybė ginčo pastatą valdo patikėjimo teise. Atsižvelgdama į naujai paaiškėjusias aplinkybes, Klaipėdos žydų bendruomenė 2017 m. rugpjūčio 28 d. pateikė teismui ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl nuosavybės ir patikėjimo teisės nuginčijimo, nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, dalyvaujant tretiesiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriui, valstybės įmonei Turto bankui, valstybės įmonei Registrų centrui, Klaipėdos žydų-judėjų religinei bendruomenei, Klaipėdos žydų bendruomenės labdaros fondui.

5.       2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi ieškovės prašymu vietoj atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos į bylą įstojo atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė.

6.       Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi šalių ginčas buvo perduotas teisminei mediacijai. Ieškovė ir atsakovė 2017 m. gruodžio 13 d. pateikė teismui tvirtinti jų sudarytą taikos sutartį, pagal kurią: 1) atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė sutiko, kad būtų panaikintas teisminio ginčo metu padarytas įrašas registre, jog nuo 2017 m. birželio 26 d. ginčo pastatas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o Klaipėdos miesto savivaldybė ginčo pastatą valdo patikėjimo teise; 2) ieškovei pripažinta nuosavybės teisė į ginčo pastatą įgyjamosios senaties būdu. Taikos sutarties šalys prašė civilinę bylą nutraukti.  

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

7.       Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. sausio 2 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, civilinę bylą nutraukė.

8.       Iš pateiktos teismui tvirtinti taikos sutarties teismas nustatė, kad šalys mediacijos procese abipusių nuolaidų būdu išsprendė kilusį ginčą.

9.       Aplinkybių, kad taikos sutarties sąlygos ir jos sudarymo aplinkybės prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, pažeidžia šalių, kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teismas nenustatė. Šalims taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo bei civilinės bylos nutraukimo teisinės pasekmės žinomos ir suprantamos, todėl teismas konstatavo, kad taikos sutartis tvirtintina, byla nutrauktina.

10.       Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs trečiojo asmens VĮ Turto banko atskirąjį skundą, 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. sausio 2 d. nutartį paliko nepakeistą.

11.       Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su trečiojo asmens VĮ Turto banko argumentais, kad Klaipėdos miesto savivaldybė yra netinkamas subjektas sudaryti taikos sutartį. Iš VĮ Registrų centro pažymos teismas nustatė, kad ginčo pastatas iki 2017 m. birželio 26 d. patikėjimo teise buvo valdomas Klaipėdos miesto ryšių valdybos. Tik pradėjus bylą nagrinėti teisme, Klaipėdos miesto savivaldybės prašymu 2017 m. birželio 28 d. buvo padarytas įrašas viešame registre, kad nuosavybės teisė yra Lietuvos Respublikos, turto patikėjimo teisė – Klaipėdos miesto savivaldybės. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė tapo tinkamu subjektu sudaryti taikos sutartį.

12.       Teismo vertinimu, nors trečiasis asmuo VĮ Turto bankas nurodė, kad ji pagal Lietuvos Respublikos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra įgaliota atstovauti valstybei bylose dėl nekilnojamojo turto įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, bet nei į mediacijos procesą, nei į taikos sutarties tvirtinimą įtraukta nebuvo. Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį proceso šalys turi teisę užbaigti bylą taikos sutartimi. Šiuo atveju VĮ Turto banko procesinė padėtis – trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų. Vadinasi, ji neturi jokių teisių šalims sudarant taikos sutartį. Teismo vertinimu, trečiasis asmuo VĮ Turto bankas mediacijos procese galėjo dalyvauti savo prašymu, tačiau toks prašymas pateiktas nebuvo (CPK 12, 178 straipsniai).

13.       Teismas pažymėjo, kad taikos sutarties sąlygos yra aiškios ir tiksliai apibrėžtos, taikos sutarties dalykas atitinka byloje paduoto ieškinio reikalavimus ir neperžengia byloje pareikštų reikalavimų ribų (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 140 straipsnio 3 dalis).

14.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs proceso šalių pateiktos ir patvirtintos taikos sutarties turinį, atskirajame skunde bei atsiliepime išsakytus argumentus, pirmosios instancijos teismo nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su taikos sutarties sudarymo sąlygomis, šioje byloje nagrinėjamo ginčo esmę ir ribas, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

15.       Kasaciniu skundu trečiasis asmuo VĮ Turto bankas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 

15.1.                       Teismas nepagrįstai nustatė, kad Klaipėdos miesto savivaldybė buvo tinkamas subjektas sudaryti taikos sutartį, ir ignoravo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčo santykiui reikšmingą imperatyvųjį draudimą, pagal kurį neleidžiama įgyti nuosavybės teisių į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, taip pat į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus bei susitarti dėl Nekilnojamojo turto registre padarytų įrašų. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendinančios institucijos yra Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė. Šio įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 4 dalies nuostatos įtvirtino, kad savivaldos institucijos valstybės turtą, kuris nėra perduotas jų nuosavybėn, valdo, naudoja ir disponuoja juo įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka patikėjimo teise, kurios turinys apibrėžtas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnyje. Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja juo taip pat centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas, valstybės institucijos, Lietuvos bankas, valstybės įmonės, įstaigos ir organizacijos, taip pat savivaldybės. Nurodyti subjektai turi teisę priimti sprendimus, susijusius su valstybės (savivaldybės) turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, išskyrus sprendimus, susijusius su turto perleidimu kitų asmenų nuosavybėn ar su daiktinių teisių suvaržymu, jei Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitaip. Šių įstatymų nuostatos ir poįstatyminiai teisės aktai bei turimos patikėjimo teisės turinys nesuteikia vietos savivaldos institucijoms teisės priimti sprendimų dėl valstybei priklausančio turto perleidimo ar perdavimo. Šiuo teisiniu reglamentavimu teismai iš viso nesivadovavo, Klaipėdos miesto savivaldybė, neturėdama savininko funkcijas įgyvendinančios institucijos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės) sutikimo ar įgaliojimų dėl ginčo pastato perleidimo ar perdavimo, taikos sutartimi nepagrįstai susitarė dėl nuosavybės teisių į jį perleidimo Klaipėdos žydų bendruomenei. Iš taikos sutarties sąlygų akivaizdu, kad joje nebuvo išreikšta tikroji viešosios nuosavybės savininko funkcijas įgyvendinančios ar jo įgaliotos institucijos valia dėl valstybės nuosavybės teisės į ginčo pastatą perleidimo ir nuosavybės teisės į jį įgyjamosios senaties būdu pripažinimo. Nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė, kad ji galėtų išreikšti valią perduoti nuosavybės teises. Jei nėra tinkamai išreikšta turto savininko valia, teismas neturi teisės tvirtinti taikos sutarties.

15.2.                       Pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Ši įstatymo norma imperatyvi, todėl jos pažeidimas lemia taikos sutarties negaliojimą ir CK 1.80 straipsnio pagrindu. Be to, bylos duomenys patvirtina tai, kad ginčo pastatas buvo suteiktas nemokamai naudotis Klaipėdos miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 159 pagrindu. Šis sprendimas nebuvo panaikintas, todėl yra galiojantis.

15.3.                       Teismams neišsiaiškinus Klaipėdos miesto savivaldybės teisių į ginčo pastatą apimties iš esmės buvo pažeisti valstybės turtiniai interesai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad sprendimus iki 1989 metų priiminėjo vykdomojo komiteto organai, kurie ginčo turtą valdė operatyviojo tvarkymo teise (1964 m. CK 99 straipsnis), nes pagal 1964 m. CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma  valstybės nuosavybė. 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatyme taip pat nebuvo nurodyta savivaldybių nuosavybės kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos. Šio įstatymo 18 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek vietinės valdžios institucijos. 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnyje buvo įtvirtinta savivaldybių nuosavybė kaip savarankiška viešosios nuosavybės forma. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymų nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. 1-459 1964 m. CK 95, 97, 98, 99 straipsniai buvo pakeisti, be to, CK papildytas 951 ir 982 straipsniais, įtvirtinusiais antrąją viešosios nuosavybės teisės formą – savivaldybių nuosavybę. 1964 m. CK 982 straipsnyje buvo nurodyta, kad savivaldybių nuosavybėn turtas priskiriamas įstatymų nustatyta tvarka. Pirmasis įstatymas, nustatęs dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“. Pagal kasacinio teismo suformuotą 1964 m. CK ir kitų teisės normų, reglamentavusių viešosios nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo praktiką nurodyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia daryti išvadą, kad galiojo prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000). Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą ir teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias viešosios nuosavybės valdymą ir perleidimą, taip pat byloje esančius rašytinius įrodymus, kurių teismai nevertino, nesant byloje duomenų apie Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybės teises į ginčo pastatą, turėjo būti atsisakyta tvirtinti sudaromos taikos sutarties sąlygas, kaip prieštaraujančias imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Be to, taikos sutartis pažeidžia ir viešąjį interesą, nes VĮ Registrų centras nepritarė šios sutarties 2 punkte nurodytai sąlygai (žr. šios nutarties 6 punktą).

15.4.                       Nuosavybės teisės į daiktus įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų visuma, taip pat jei jie nepriklauso valstybei ar savivaldybei bei nėra registruoti kito asmens (ne valdytojo) vardu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje ne kartą akcentavo, kad teismai, nagrinėdami bylas, kuriose yra sprendžiami klausimai, susiję su nuosavybės teisių nustatymu pagal įgyjamąją senatį, privalo įsitikinti, kad nėra pažeidžiama CK 4.69 straipsnio 3 dalis. Šią pareigą teismai privalo vykdyti dėl CK 4.69 straipsnio 3 dalies normos imperatyvaus pobūdžio, kadangi joje aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluota, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų buvimo, nes yra susijęs su viešojo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008).

15.5.                       Nagrinėjamu atveju buvo pažeistas CPK 17 straipsnyje įtvirtintas šalių lygiateisiškumo principas. Šios bylos proceso dalyviams, turintiems vienodą procesinę padėtį, nebuvo vienodai taikomos jų teisių apimtį civiliniame procese reglamentuojančios teisės normos. Ieškovės pusėje kaip trečiasis asmuo dalyvavusi Klaipėdos žydų-judėjų religinė bendruomenė dalyvavo svarstant taikos sutarties sąlygas ir šią taikos sutartį pasirašė, o į bylą įtraukti dalyvauti atsakovės pusėje tretieji asmenys – VĮ Turto bankas, Nacionalinė žemės tarnyba ir VĮ Registrų centras – net nebuvo pakankamai informuoti apie pirmosios instancijos teismui teikiamos tvirtinti taikos sutarties sąlygas ir jų turinį. Šiuo atveju VĮ Turto bankui buvo suvaržyta galimybė išreikšti prieštaravimus dėl taikos sutarties sąlygų.

16.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1.                       Pagal taikos sutarties 2 punktą Klaipėdos miesto savivaldybė turto neperleido, o sutiko su ieškiniu, kad turtą ieškovė įgijo įgyjamosios senaties būdu, t. y. taikos sutartis buvo sudaryta ne dėl turto perleidimo, o dėl fakto (teisės) pripažinimo. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisių įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas) ir tai nėra perleidimo ar perdavimo sandoris (CK 4.47 straipsnio 1 punktas).

16.2.                      Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ir nustatyti, ar ginčo pastatas yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018) valstybės nuosavybe laikomas turtas sukurtas valstybės lėšomis. Ginčo pastato statyba baigta 1920 m., tai, kad šis pastatas statytas iki Vokietijos okupacijos, byloje ginčo nekyla. Iš byloje esančių 1991 m. istorinių tyrimų nustatyta, kad nuo XIX a. iki pat 1939 m. aneksijos žydų kapinės buvo toje pačioje vietoje, kapinių teritorijoje jau XIX a. stovėjo nedidelis pastatėlis, vėliau, t. y. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, jis pastatytas kitoje – dabartinėje vietoje. Šių faktų VĮ Turto bankas neginčija. Taigi iki Vokietijai okupuojant Klaipėdos kraštą (1939 m. kovo 22 d.), šis turtas žydų kapinių teritorijoje buvo skirtas ritualinėms paslaugoms ir iki nacionalizacijos jį valdė žydų bendruomenė. Todėl kasacinio skundo argumentas dėl ginčo pastato priklausymo valstybei yra nepagrįstas, nes šis turtas nėra sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu. VĮ Turto bankas kasaciniame skunde nenurodo nei teisės akto, nei kito juridinio dokumento, kurio pagrindu ginčo pastatas priklausytų valstybei. TSRS (LTSR) 1940 m. nacionalizacijos įstatymas šiam turtui negalėjo būti taikomas, nes Klaipėdos kraštas nuo 1939 m. aneksijos iki pat 1945 m. įėjo į Vokietijos sudėtį. Be to, TSRS (LTSR) vykdyta turto nacionalizacija Lietuvos Respublikoje nelaikoma teisėtu nuosavybės teisių įgijimo pagrindu.

16.3.                      Vertinant 1956 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) turinį konstatuotina, kad šis dokumentas nėra Lietuvos Respublikos nuosavybės įgijimo (atsiradimo) pagrindas, nes pagal jo turinį nuosavybė neįgyta, todėl jis negali patvirtinti valstybės nuosavybės teisės. Be to, šis dokumentas yra jau neegzistuojančios valstybės, todėl jo pagrindu negalėjo būti registruojama Lietuvos Respublikos nuosavybė. Ginčo pastate buvo įsikūrusi Klaipėdos miesto ryšių valdyba (faktiškai radijo slopinimo stotis  KGB padalinys), o Lietuvos Respublika nėra KGB įstaigų teisių perėmėja. 1989 m. po radijo slopinimo stoties panaikinimo Klaipėdos žydų draugija sugrįžo į šį pastatą. Taigi, KGB padaliniui išsikėlus iš pastato, žydų bendruomenė teisėtai ir atvirai jį užvaldė kaip savo (įstatymas leidžia pasirinkti savo teisių gynimo būdus (CPK 2, 5, 13 straipsniai). Todėl, nesant valstybės nuosavybės, įgyjamosios senaties institutas gali būti taikomas, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymas tokiam turtui neturėtų būti taikomas.

16.4.                      Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad taikos sutartį pasirašė netinkamas subjektas (Klaipėdos miesto savivaldybė). Ginčijamas Nekilnojamojo turto registro įrašas buvo padarytas Klaipėdos miesto savivaldybės prašymu, todėl būtent savivaldybei dėl šio veiksmo, kurio ji taikos sutartimi atsisakė, teisėtumo kyla atsakomybė. Vadinasi, teismas pagrįstai sprendė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė tapo tinkamu subjektu sudaryti taikos sutartį. Valstybės interesai nebuvo pažeisti, nes VĮ Turto bankas byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo. Pažymėtina, kad VĮ Turto bankas nei 2017 m. birželio 5 d. ir 2017 m. rugsėjo 7 d. atsiliepimuose, nei kituose procesiniuose dokumentuose neprašė keisti ar kitaip nenurodė galimai netinkamos savo procesinės padėties.

16.5.                      Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, nurodytu šios nutarties 15.5 punkte. Teisminės mediacijos procese dalyvauja ginčo šalys, jame taip pat gali dalyvauti ir kiti civilinėje byloje dalyvaujantys asmenys, kurių dalyvavimas galėtų padėti išspręsti ginčą, jeigu to prašo šalys arba patys asmenys (Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas nėra šios bylos šalis (CPK 41 straipsnis), ji, žinodama apie vykstančią mediaciją, nesikreipė dėl dalyvavimo taikinimo procese. Teisminė mediacija baigiama ginčo šalims sudarius taikos sutartį (pirmiau nurodyto įstatymo 9 straipsnio 5 punktas) ir taikos sutartis turi ginčo šalims įstatymo galią (nurodyto įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, asmuo, kurio interesai tariamai galėjo būti pažeisti mediacijos metu, turėtų ginčyti ne nutartį, o taikos sutartį, nes teisėtumą jau įvertino teismo mediatorius (nurodyto įstatymo 5 straipsnio 6 dalis). VĮ Turto bankui keliant klausimą dėl savo nedalyvavimo mediacijos procese, ieškovė siūlė skirti mediaciją apeliaciniame procese, tačiau VĮ Turto bankas sutikimo nedavė.

16.6.                      Kasacinio skundo motyvai, kad šiuo klausimu išvis nepasisakė VĮ Registrų centras, yra nepagrįsti, nes VĮ Registrų centras dalyvavo mediacijoje ir nurodė, kad, Klaipėdos miesto savivaldybei sutikus panaikinti savo 2017 m. birželio 22 d. prašymą, toks atsisakymas  Registrų centrui jokių pasekmių nesukels, nes VĮ Registrų centras tik techniškai panaikins minėto prašymo pagrindu padarytus registro įrašus, kurių teisėtumo jis nevertina.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl taikos sutarties tvirtinimo

 

17.       Pagal CPK 140 straipsnio 3 dalies nuostatą, bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 straipsnio 1 dalis). Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai) (CPK 231 straipsnio 2 dalis).

18.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo, kuris šalims suteikia teisę disponuoti tiek ginčo objektu, t. y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, tiek procesinėmis priemonėmis, išraiškų. Vis dėlto dispozityvumo principas ir iš jo kylanti šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties sąlygų nėra absoliutūs. Šalių veiksmus kontroliuojantis teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, t. y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-687/2018, 21 punktas).

19.       Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašė panaikinti įrašą viešame registre, pagal kurį pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė yra Lietuvos Respublikos, o šio turto patikėjimo teisė priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei. Ieškovė teigė, kad, Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę, ji nuo 1991 m. spalio 20 d. valdė 1920 m. pastatytą ginčo pastatą, kuris yra žydų kapinių teritorijoje. Ieškovės teigimu, nuo minėtos datos ji pastatą valdė teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai, nes nebuvo tam kliūčių, pastato nevaldė kiti asmenys, nekilo ginčo, kad pastatas turi priklausyti ieškovei. Ieškovė buvo įsitikinusi, kad į ginčo pastatą niekas neturi daugiau teisių, pretenzijų į pastatą niekas nereiškė. Ji pastatą valdė atvirai, nes sudarinėjo sutartis dėl energetinių išteklių ir komunalinių paslaugų teikimo, pastatą prižiūri ir juo naudojasi, todėl, kaip ieškovė teigia, yra visos CK 4.68 straipsnyje įtvirtintos sąlygos nustatyti nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

20.       Šalims pateikus pirmosios instancijos teismui tvirtinti jų sudarytą taikos sutartį, pagal kurią: 1) atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė sutiko, kad būtų panaikintas teisminio ginčo metu padarytas įrašas registre, jog nuo 2017 m. birželio 26 d. ginčo pastatas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o Klaipėdos miesto savivaldybė ginčo pastatą valdo patikėjimo teise; 2) ieškovei pripažinta nuosavybės teisė į ginčo pastatą įgyjamosios senaties būdu, pirmosios instancijos teismas taikos sutartį patvirtino ir bylą nutraukė. Nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aplinkybių, jog taikos sutarties sąlygos ir jos sudarymo aplinkybės prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, pažeidžia šalių, kitų asmenų teises ir įstatymo saugomus interesus, nenustatyta, tačiau tokios savo išvados niekaip neargumentavo ir dėl aplinkybės, kad ginčo pastatas viešame registre nuo 2017 m. birželio 26 d. registruotas kaip nuosavybės teise priklausantis Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise  Klaipėdos miesto savivaldybei, nepasisakė ir šios aplinkybės netyrė. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad taikos sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, yra deklaratyvi.

21.       Kaip trečiasis asmuo šioje byloje dalyvaujanti valstybės įmonė Turto bankas, atskiruoju skundu apskundusi pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis, be kita ko, nurodė, kad taikos sutartis negalėjo būti tvirtinama, nes ji prieštarauja imperatyviosioms normoms: ginčo pastatas, kuris buvo pastatytas 1920 m., nekilnojamojo turto registre Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1956 m. gruodžio 14 d. pagrindu registruotas kaip administracinės paskirties pastatas ir pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo priskirtas valstybės nuosavybei, jis nebuvo privatizuotas ir nebuvo perduotas kitų subjektų nuosavybėn, todėl nepaneigta prezumpcija, kad ginčo pastatas ir toliau išlieka valstybės nuosavybė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad Klaipėdos miesto savivaldybė, jos prašymu įregistravus turto patikėjimo teisę, tapo tinkamu subjektu sudaryti taikos sutartį, o VĮ Turto bankas, dalyvaudama kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, neturi jokių teisių šalims sudarant taikos sutartį, bei pažymėjęs, kad taikos sutarties sąlygos yra aiškios ir tiksliai apibrėžtos, taikos sutarties dalykas atitinka ieškinio reikalavimus, atskirojo skundo argumentų dėl taikos sutarties sąlygų prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, konkrečiai CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatai, nenagrinėjo.

22.       CK 4.69 straipsnio, nustatančio, kokie daiktai gali būti įgyjami nuosavybėn įgyjamąja senatimi, 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

23.       Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 22 punktas). Imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

24.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad skundžiamų teismų procesinių sprendimų priėmimo metu ginčo pastatas viešame registre buvo registruotas kaip Lietuvos Respublikos nuosavybė, patikėjimo teise valdoma Klaipėdos miesto savivaldybės; registravimo pagrindu nurodytas 1956 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) (žr. šios nutarties 4 punktą).

25.       Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnį Nekilnojamojo turto registro paskirtis – registruoti nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės teises bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus bei teikti oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad turto registracija viešame registre atlieka visų pirma teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010).

26.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, esant 24 punkte nurodytiems duomenims bei CK 4.69 straipsnyje įtvirtintam draudimui įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus (žr. šios nutarties 2223 punktus), turėdami pareigą įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui (žr. šios nutarties 18 punktą), netyrė aplinkybių dėl ginčo pastato nuosavybės teisių, jų atsiradimo pagrindo, todėl aplinkybė, ar taikos sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyviajai CK 4.69 straipsnio 3 dalies normai, liko neišaiškinta. Tai reiškia, kad taikos sutartį skundžiama nutartimi patvirtinęs pirmosios instancijos teismas, taip pat ir atskirąjį skundą dėl šios teismo nutarties nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė taikos sutarties tvirtinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, dėl to skundžiami procesiniai sprendimai negali būti pripažįstami teisėtais.

27.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją sena. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

28.       Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 23 punktas).

29.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Kadangi Nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, jog dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti.

 

Dėl bylos procesinės baigties 

 

30.       Kasacinis teismas pažymi, kad tinkamam šalių pasiektos taikos sutarties tvirtinimo klausimui išspręsti ir nustatyti, ar taikos sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, visų pirma būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su ginčo pastato, kaip nuosavybės teisių objekto, sukūrimu ir nuosavybės teisių į jį atsiradimo pagrindu, taip pat su viešosios nuosavybės teisių (valstybės nuosavybės ir savivaldybės patikėjimo teisės) įregistravimo viešame registre pagrindu. Šios aplinkybės yra ne teisės taikymo, o fakto klausimai, kurie kasacinio teismo kompetencijai nepriskiriami (CPK 353 straipsnio 1 dalis). 

31.       Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės ir priėmė neteisėtus procesinius teismo sprendimus, dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikinami, o byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

32.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. pažymą kasacinis teismas patyrė 9,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. sausio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti taikos sutarties tvirtinimo klausimą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                        Danguolė Bublienė

 

                                        Gražina Davidonienė

 

                                        Donatas Šernas

 

 


Paminėta tekste:
  • CPK
  • CPK 42 str. Šalių teisės ir pareigos
  • CK
  • CK4 4.48 str. Nuosavybės teisės įgijimas perdavimo būdu
  • CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • CK4 4.68 str. Įgyjamosios senaties samprata
  • CK4 4.69 str. Įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyjami daiktai
  • 3K-7-67/2011
  • 3K-3-535/2008
  • CK4 4.47 str. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai
  • e3K-3-207-219/2018
  • CPK 140 str. Ieškinio atsisakymas, atsakovo pripažinimas ieškinio ir šalių taikos sutarties sudarymas
  • CK6 6.983 str. Taikos sutarties samprata
  • CPK 231 str. Taikinimo procedūra
  • e3K-3-478-687/2018
  • 3K-3-41/2011
  • 3K-3-399/2010
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK 360 str. Teismo teisė grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui