Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2K-410-2011].doc
Bylos nr.: 2K-410/2011
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-410/2011

Procesinio sprendimo kategorija:                                                                              1.1.4.4.2; 1.1.9.6; 1.2.3.2.8; 1.2.6.1; 1.2.26.2.1; 2.1.15.1.2

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. spalio 4 d.

Vilnius

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,                                    

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

gynėjams Romaldui Briliui, Valdui Kairiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D.D. ir N. B. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

              D. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, BK 146 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose;

              N. B. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, BK                  146 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, BK 129 straipsnio           2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu trylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir              5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

              Nukentėjusiesiems R. ir A. R. iš N. B. priteista 1220,36 Lt turtinės žalos atlyginimo, o iš D. D. 420,36 Lt turtinės žalos atlyginimo. Solidariai iš D. D. ir N. B. nukentėjusiajam A. R. priteista 25 000 Lt, o nukentėjusiesiems R. ir A. R. iš D. D. ir N. B. solidariai priteista 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat nukentėjusiajam R. R. iš nuteistųjų solidariai priteista 1700 Lt, A. R.- 700 Lt, A. R. - 1454 Lt atstovavimo išlaidų. Valstybinei ligonių kasai iš nuteistųjų solidariai priteista 13 513,80 Lt. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, konfiskuotas automobilis „Audi 100“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantis N. B..

              Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 4 d. nutartis, kuria nuteistųjų D. D. ir N. B. apeliaciniai skundai atmesti.

                            Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjų, palaikiusių nuteistųjų kasacinius skundus, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

              D. D. ir N. B. nuteisti už tai, kad 2008 m. kovo 30 d., nuo 13 iki 18:30 val., tiksliai nenustatytu laiku, veikdami kartu, Pakruojo rajone, Spilgių kaimo kelyje, viešoje vietoje, matant L. P., N. B., paėmęs už atlapų, partrenkė nukentėjusįjį E. R. ant žvyrkelio; abu kartu, ne mažiau kaip tris kartus pargriovę E. R., demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydami rimtį ir sukeldami E. R. fizinį skausmą; įkėlė E. R. į automobilio „Audi 100“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) bagažinę uždarė jos dangtį, taip neteisėtai atėmę E. R. laisvę, vežiojo jį Jovarų kaime, prie geležinkelio; N. B. rankos kumščiu sudavė smūgį nukentėjusiajam E. R. į galvos sritį, kelis kartus į šonus, o D. D. spyrė su koja E. R. į krūtinę bei gulinčiam į galvą; po suduotų smūgių pririšę virve už kojos nukentėjusįjį E. R. prie N. B. vairuojamo automobilio, tampė jį per betonines plokštes, pakartotinai įkėlę į automobilio bagažinę, nuvežė prie miškelio šalia geležinkelio stoties, pargriovė ant žemės, spyrė ne mažiau kaip vieną kartą nukentėjusiajam E. R. į galvą, taip bendrais veiksmais padarydami ne mažiau 12 trauminių sužalojimų, sukėlė nukentėjusiajam E. R. sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių, taip pat padarė nežymius ir nesunkius sužalojimus (nosies kaulų lūžis), kūno nubrozdinimus, kraujosruvas; dėl to, išsivysčius smegenų suspaudimui ir pabrinkimui, galvos smegenų komai, nukentėjusysis E. R. 2008 m. balandžio 21 d. Šiaulių ligoninėje mirė; taip tyčia dėl chuliganiškų paskatų jie nužudė E. R..

              Kasaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 4 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nuosprendį su pakeitimais, t. y. D. D. veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki aštuonerių metų, o pagal BK 146 straipsnio 1 dalį D. D. išteisinti jo veiksmuose nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas jo veiksmus kaip chuliganiškus, pasisakė apie tokių veiksmų pobūdį ir motyvavo kalbėdamas tik apie veiksmų kvalifikaciją pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Tuo tarpu dėl kaltinimo pagal BK                   284 straipsnio 1 dalį teismas tik nurodė, iš kokių veiksmų galima spręsti, kad kasatorius elgėsi pažeisdamas viešąją tvarką ir kad padarė nusikalstamą veiką. Teismas nepateikė jokios analizės, kokie veiksmai ar kokie kiti bylos duomenys neginčijamai parodo, kad nuteistojo veiksmų visuma liudija tai, jog jis tiesiogiai siekė ir norėjo demonstruoti nepagarbą aplinkai, visuomenei ir pan. Pasak kasatoriaus, vien faktas, kad jis smurtavo prieš nukentėjusįjį, negali būti savaime tapatinamas su viešosios tvarkos pažeidimu. Kasatoriaus manymu, vien iš liudytojos L. P. parodymų negalima daryti išvados, kad tiek jo, tiek nuteistojo N. B. elgesys su nukentėjusiuoju buvo nukreiptas viešai rodyti ir demonstruoti kitiems asmenims, liudytojams, kaip jie neteisėtai elgiasi ar kad yra abejingi visuomenėje nusistovėjusioms normoms ir elgesio standartams. Be to, skunde pažymima, kad pati liudytoja išėjo ir nematė, kas vyko, o nuteistieji tęsė savo veiksmus niekam nematant. Nuteistojo teigimu, iš byloje surinktų įrodymų negalima daryti išvados, kad jo veiksmuose buvo tiesioginė tyčia pažeisti viešąją tvarką įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais, nukreiptais prieš nukentėjusįjį, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, ir kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Šios įstatymo taikymo klaidos, pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas neištaisė. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, jog byloje nėra duomenų apie demonstratyvų chuliganišką elgesį, nes to nenurodė nei abu nuteistieji, nei liudytojai.

Kasaciniame skunde teigiama, kad nužudymą kvalifikavus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies           8 punktą buvo panaudotas objektyvaus pakaltinamumo principas, nes teismas kaltininko veiksmų teisinį vertinimą grindė ne tuo, kaip jis pats suvokė savo veiksmus, o kaip jo veiksmus suvokė nukentėjusysis ar kitas trečiasis asmuo, pagal kurio suvokimo lygį buvo priimtas sprendimas dėl baudžiamosios atsakomybės. Teismai rėmėsi vien liudytojų L. P. ir A. R. parodymais ir pagal juos darė išvadą apie tiesioginės tyčios buvimą. Tačiau, pasak nuteistojo, teismai turėjo vertinti ir tai, kaip įvykių seką suprato patys kaltininkai. Nuteistasis nesutinka, kad jo elgesiu buvo demonstruojama nepagarba visuomenės nuostatoms, siekiama ją parodyti aplinkai. Teismai, kvalifikuodami veiksmus kaip padarytus iš chuliganiškų paskatų, nenustatė, kokie elgesio bruožai ar elementai lėmė tokią išvadą.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad neteisingai taikytas ir BK 146 straipsnis. Nuteistojo manymu, teismai neteisingai vertino nustatytas faktines aplinkybes, nes duomenys neleidžia teigti, kad D. D. siekė atimti E. R. laisvę. Kasatorius teigia, kad nukentėjusįjį į bagažinę kėlė dėl to, kad dėl prieš tai panaudoto smurto nukentėjusysis negalėjo pats savarankiškai, laisvai judėti, be to, jo drabužiai buvo nešvarūs ir nenorint ištepti automobilio vidaus salono jis buvo gabenamas bagažinėje. Šie bylos duomenys, anot nuteistojo, neleidžia teigti, kad buvo siekiama atimti, suvaržyti žmogaus judėjimo bei kitokią laisvę. Teismai D. D. veiksmus vertino remdamiesi tik objektyviais veikos požymiais nesigilindami į subjektyviuosius, ir nors šis klausimas buvo keliamas apeliacinės instancijos teisme, tačiau teismas nutartyje dėl to nepasisakė.

Kasaciniu skundu nuteistasis N. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 4 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, atmesti R. R. ir A. R. bei A. R. civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, taip pat ieškinį dėl gydymo išlaidų atlyginimo Valstybinei ligonių kasai bei panaikinti automobilio Audi 100 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) konfiskaciją.

Kasatorius nurodo, kad teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl to jo veika kvalifikuota netinkamai ir neteisingai paskirta bausmė. Kasatorius neigia sudavęs smūgius nukentėjusiajam E. R. į veido sritį ar nosį, teigia, kad sudavė 2-3 smūgius delnu į petį, ausį, kuriais nepadarė jokių sužalojimų, jų nėra užfiksuota ir specialisto išvadose. Nuteistasis teigia, kad jo parodymai buvo nuoseklūs nuo pat pirmos apklausos, tačiau teismas juos nepagrįstai atmetė ir vadovavosi prieštaringais D. D. ir nukentėjusiojo A. R. parodymais. Be to, teismas nuosprendyje nenurodė, kad N. B. būtų sudavęs nors vieną smūgį E. R. į veidą. Teismas konstatavo, kad N. B. sudavė rankos kumščiu nukentėjusiajam į galvos sritį, kelis kartus į šonus, nuo šių smūgių, pasak nuteistojo, negalėjo įvykti E. R. mirtis, nes specialisto išvadoje užfiksuota, kad mirtį sukėlė stiprus tiesioginis smūgis į veido - nosies sritį. Kadangi E. R. mirtis įvyko ne nuo sužalojimų visumos, o nuo vieno stipraus tiesioginio smūgio į nosį, kurio nuteistasis nesudavė, todėl pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą jis turėjo būti išteisintas. Kasatoriaus teigimu, teismas turėjo atriboti kasatoriaus ir D. D. veiksmus ir kiekvieno veikas kvalifikuoti pagal atliktus veiksmus.

Nuteistasis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis ir D. D. veikė bendrai ir turėjo tikslą nužudyti E. R.. Jis nesutinka su šia teismo išvada, nes teismas ją padarė be jokio objektyvaus pagrindo, remdamasis tik prielaidomis ir spėlionėmis. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog kasatorius buvo smurtavimo iniciatorius, nesuteikė medicinos pagalbos ar kitu būdu nesušvelnino galimų pasekmių. Pasak nuteistojo, teismų išvados nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 18 d. senato nutarimo Nr. 46 8 punktas, 19 punktas, 4 punktas). Kasatorius teigia, kad tarp jo atliktų veiksmų ir atsiradusių padarinių nėra priežastinio ryšio. Nuteistasis pažymi, kad teismai už tuos pačius veiksmus E. R. atžvilgiu jį nuteisė pagal du straipsnius, jų neatribodami. Pasak nuteistojo, tik vienintelis sužalojimas, kuris sukėlė nukentėjusiojo mirtį, yra gyvybei pavojingame ir svarbiame organe – galvoje, o visi kiti sužalojimai išsidėstę nukentėjusiojo galūnėse, todėl teismų išvados dėl smurto intensyvumo, dėl smūgių sudavimo į gyvybei pavojingus organus yra visiškai nepagrįstos. Be to, niekas nepatvirtina teismo išvadų, kad N.B. ir D. D. sudavė smūgius ne tik rankomis, bet ir kojomis.

Kasatorius pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tais atvejais, kai byloje dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, teismas priimdamas nuosprendį gali remtis mirtino smūgio ar mirties dėl sužalojimų visumos doktrina. Remiantis mirtino smūgio doktrina, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli sužalojimai ir buvo nustatyta, kad ne visi asmenys naudojo smurtą turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti sužalojimai, buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.

Skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai N. B. veiką kvalifikavo pagal BK                       284 straipsnio 1 dalį, nes taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Kasatorius teigia, kad nei jis, nei D. D. nuošaliame kaimo keliuke į Spilgius savo veiksmais nesiekė sutrikdyti visuomenės rimties ir tvarkos, jis neatliko nuosprendyje nurodytų veiksmų, t. y. ant žvyrkelio paėmęs už atlapų E. R. netrenkė. Teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos L. P. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad liudytojos parodymai nuoseklūs ir vienodi bei sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis, tačiau byloje nėra jokių duomenų, su kuriais sutaptų liudytojos parodymai. Be to, teismas neteisingai išdėstė liudytojos parodymus, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Nuteistojo teigimu, teismas neteisingai jo veiką kvalifikavo ir pagal BK 146 straipsnio              1 dalį, nes jis neatėmė E. R. laisvės. Nukentėjusysis pats savo noru važiavo bagažinėje, kai kasatorius jam tai pasiūlė, nes jo drabužiai buvo nešvarūs. Šiuos parodymus patvirtino ir A. R. bei D. D.. Vežant automobilio bagažinėje buvo siekiama ne atimti laisvę, o apsaugoti automobilio saloną nuo ištepimo. Bylos duomenimis nėra nustatyta, kad E. R. prievarta buvo patalpintas į automobilio bagažinę ir joje būtų laikomas ilgą laiką.

Kasatorius nesutinka ir su civiliniais ieškiniais. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusieji nepateikė jokių dokumentų, kokiu automobiliu jie važiavo lankyti E. R. į Šiaulių ligoninę, kokia šio automobilio kuro sunaudojimo norma, koks atstumas nuo jų gyvenamosios vietos iki ligoninės, kurioje buvo gydomas E. R.. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad kuras buvo piltas Šeduvoje, kuri yra visiškai nepakeliui į Šiaulius, ir kad kvitai buvo pateikti iki balandžio 29 d., nors E. R. mirė balandžio 21 d., be to, nukentėjusiesiems buvo atlyginta ir už cigarečių bei nosinaičių pirkimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ir už gedulingus pietus, nes nukentėjusieji nepateikė skaičiavimų, iš ko ši suma susidaro, o pasirėmė nukentėjusiųjų paaiškinimu, kad alkoholio buvo pirkta už 170 Lt, ir šią sumą atėmė iš bendros sąskaitos. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisakė.

Taip pat skunde nesutinkama su priteista neturtine žala. Nuteistasis teigia, kad teismas turėjo įvertinti ir A. R. veiksmus, jog šis nesirūpino broliu, ir jo civilinį ieškinį atmesti. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis turi šeimą. Nuteistojo manymu, apeliacinės instancijos teismas šią apeliacinio skundo dalį atmetė be motyvų.

Dar kasaciniame skunde teigiama, kad nepagrįstai buvo konfiskuotas automobilis Audi 100, nes teismai nenurodė, ar automobilis buvo nusikalstamos veikos rezultatas, įrankis ar priemonė. Nenustatę šios aplinkybės, teismai neteisingai pritaikė BK 72 straipsnį.

Kasaciniai skundai atmestini.

 

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindų

 

Kasatorius nuteistasis N. B. teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir didelę dalį kasacinio skundo skiria teismų atlikto įrodymų vertinimo kritikai. Pagal BPK 369 straipsnį kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas yra tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai. Kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ar nutartis tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis ), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Kasatoriaus teiginys, esą apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą teisingu, pažeidė BPK 20 straipsnio (dalis nenurodyta) reikalavimus, nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje, ir negali būti nagrinėjamas (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Kaip ir apeliaciniame skunde, nuteistais N. B. ginčija tam tikras į turtinės žalos atlyginimą įtrauktas sumas, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas. Šie klausimai taip pat nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Byloje nustatyta, kad nuteistųjų D. D. ir N. B. nusikalstami veiksmai, teismų kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos pažeidimas, neteisėtas laisvės atėmimas ir nužudymas dėl chuliganiškų paskatų, tęsėsi keletą valandų. Prasidėję kaip viešosios tvarkos pažeidimas, kurio metu buvo naudojamas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį E. R., šie veiksmai tęsėsi kaip neteisėtas nukentėjusiojo laisvės atėmimas, uždarant ir vežiojant jį automobilio bagažinėje, tyčiojimasis iš nukentėjusiojo, tampant pririštą prie automobilio ir apipilant aušinimo skysčiu, bei tolesni smurto veiksmai, sukėlę nukentėjusiojo mirtį. Nuteistasis N. B. mano, kad jis iš viso jokios nusikalstamos veikos nėra padaręs ir prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, kartu akcentuodamas ir netinkamą BK 72 straipsnio nuostatų bei neturtinės žalos atlygimą reglamentuojančių teisės normų taikymą, o nuteistasis D. D.  ginčija viešosios tvarkos pažeidimą, neteisėtą laisvės atėmimą ir chuliganiškas nužudymo paskatas. Būtent tai ir sudaro šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalyką.

 

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

 

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinti būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo būti įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis, – tai veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nuteistieji atliko sustoję ir išlipę iš automobilio kaimo kelyje, kurio priskyrimas viešajai vietai abejonių nekelia.

Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veiką kaip viešosios tvarkos sutrikdymą. Teismai nustatė, kad nuteistieji D. D. ir N. B. liudytojos L. P., važiavusios tuo pačiu automobiliu, akivaizdoje smurtavo prieš nukentėjusįjį E. R. ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams.

Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra padariniai, t. y. BK                  284 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Byloje nustatyta, kad liudytoja L. P. nuteistųjų nepažinojo, dėl tokių jų veiksmų prieš ją lydėjusį nukentėjusįjį E. R. ji sutriko, patyrė neigiamas emocijas, pajuto grėsmę sau ir nepažįstamoje vietoje paliko nuteistuosius, neįvykdžiusius savo pažado nuvežti į autobusų stotį. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011 ir kt.).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų D. D. ir N. B. veiksmuose nustatyti visi būtinieji viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymiai, jų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nuteistųjų kasacinių skundų teiginiai, esą jie neturėjo tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką, yra deklaratyvūs ir prieštarauja teismų nustatytoms bylos aplinkybėms, kurios patvirtina būtent tokią jų kaltės formą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti konkrečiai nenurodydamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009 ir kt.). Patys kasatoriai nenurodo ir byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių, kad jie, viešoje vietoje kito asmens akivaizdoje smurtaudami prieš nukentėjusįjį, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, bendrais bruožais numatė savo veiksmais sutrikdysiantys visuomenės rimtį ir to norėjo.

 

              Dėl BK 146 straipsnio 1 dalies ir 72 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo

 

              Kasatorius D. D., neigdamas savo tiesioginę tyčią neteisėtai atimti laisvę nukentėjusiajam E. R., kaip precedentu remiasi kasacinės instancijos teismo išnagrinėta byla Nr. 2K-304/2008, kurioje apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir byla nutraukta.

              Toks argumentas yra nepagrįstas. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Byla, kuria remiasi kasatorius, nėra nei analogiška, nei iš esmės panaši į nagrinėjamą bylą. Joje pateiktas BK 146 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kad šį nusikaltimą darantis asmuo suvokia, jog kitam žmogui laisvę jis atima be jokio įstatyminio pagrindo, t. y. neteisėtai, ir to siekia. Byloje buvo nustatyta, kad nuteistieji nutarė sulaikyti nukentėjusiąją ne be jokio pagrindo, o kaip įtariamą teisės pažeidėją. Šioje byloje nuteistieji D. D. ir N. B. neturėjo jokio įstatyminio pagrindo atimti laisvę nukentėjusiajam E. R., uždarydami jį ir vežiodami automobilio bagažinėje. Analogiška gali būti pripažinta kasacinės instancijos teismo išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 2K-241/2011, kurioje nuteistieji, prie ežero sumušę nukentėjusįjį, įgrūdo į lengvojo automobilio bagažinę, nuvežė į kitą vietą, išmetė iš automobilio, mušė toliau ir tik vėliau nuvežė į nukentėjusiojo gyvenamąją vietą. Teismas konstatavo tiesioginę tyčią atimti žmogui laisvę. Akivaizdu, kad ir šioje byloje nuteistieji D. D. ir N. B. suvokė neteisėtai atimantys laisvę nukentėjusiajam E. R. ir norėjo taip veikti.

              Kasatoriaus N. B. teiginys, esą teismai, nenurodydami įstatyminio pagrindo, kuriuo jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė automobilio konfiskavimas, netinkamai pritaikė BK               72 straipsnio nuostatas, akivaizdžiai neteisingas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad automobilis konfiskuojamas BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu kaip nusikaltimų įrankis ir priemonė tiek dėl viešosios tvarkos pažeidimo, tempiant nukentėjusįjį pririštą virve prie automobilio, tiek dėl neteisėto laisvės atėmimo, vežiojant nukentėjusįjį automobilio bagažinėje. Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo išvadą patikslino, nurodydamas, kad nusikalstami veiksmai pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neapėmė nukentėjusiojo pririšimo prie automobilio ir tampymo. Teismas teisingai konstatavo, kad N. B. automobilis buvo panaudotas kaip BK 146 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo priemonė, todėl pagal BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktą konfiskuotas pagrįstai.

Dėl bendrininkavimo ir BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

 

              Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos (BK                25 straipsnis) požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

              Nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (kasacinės nutartys Nr. 2K-485/2008, 2K-196/2008, 2K-523/2009, 2K-7-156/2010).

              Nagrinėjamoje byloje teismo medicinos specialistų išvadomis ir apklausomis nustatyta, kad nukentėjusiojo E. R. mirtį sukėlusio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu priežastis buvo vienas tiesioginis trauminis poveikis į veidą su nosies kaulų lūžiais ir poodine kraujosruva dešinės akies apatiniame voke. Nukentėjusysis mirė praėjus 22 dienoms nuo sužalojimo, teismo medicinos specialistas išvadą davė remdamasis medicininiais dokumentais ir nukentėjusiojo kūno tyrimu po mirties. Medicininių duomenų, kad nukentėjusiajam į galvą buvo suduota  daugiau smūgių, nėra, teisme specialistas tokios galimybės neatmetė, tačiau patvirtino, kad mirtį sukėlė vienas trauminis poveikis. Vis dėlto teismai, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas vertindami visus bylos duomenis, priėjo prie išvados, kad smūgių į galvą buvo daugiau, juos sudavė abu nuteistieji. Teismų išvados šiuo klausimu yra motyvuotos ir teisės taikymo aspektu negali būti kvestionuojamos. Taigi, priešingai negu teigia kasatorius nuteistasis N. B., teismai, nustatę abiejų nuteistųjų smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno dalį, suduotus vienas kito akivaizdoje, ilgą smurtavimo laikotarpį ir kitas bylos aplinkybes, rodančias jų tiesioginį dalyvavimą atimant nukentėjusiajam gyvybę, pripažindami abu nuteistuosius nužudymo bendravykdytojais, nuo susiformavusios teismų praktikos nenukrypo.

              Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba nužudymas visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K-441/2003, 2K-187/2008, 2K-7-156/2010). Nagrinėjamoje byloje teismų padaryta išvada, kad E. R. buvo nužudytas dėl chuliganiškų paskatų, yra teisinga ir neprieštaraujanti susiformavusiai teismų praktikai. Pirmosios instancijos teismas nuteistųjų chuliganiškas paskatas argumentavo tuo, kad jie smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo be aiškios priežasties ir dingsties, taip pat nuteistųjų veiksmų pobūdžiu, rodančiu tyčiojimąsi iš nukentėjusiojo. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis D. D., neigdamas šią pirmosios instancijos teismo išvadą, savo veiksmus motyvavo pykčiu dėl jam brangios sidabrinės grandinėlės nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai motyvavo, kad tokios aplinkybės nustatymas neturėtų įtakos nuteistojo veiksmų kvalifikavimui dėl dingsties menkavertiškumo ir nuteistųjų niekinamo požiūrio į nukentėjusįjį demonstravimo.

              Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. D. ir N. B. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nuteistųjų bendrai padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, todėl nei naikinti priimtus sprendimus, nei juos keisti pakeičiant kuriam nors iš nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikavimą nėra pagrindo.

 

 

Dėl neturtinės žalos

 

              Kasaciniame skunde nuteistasis N. B. teigia, kad teismas turėjo įvertinti A. R. veiksmus, jog šis nesirūpino broliu, ir jo civilinį ieškinį atmesti. Be to, teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, turėjo atsižvelgti į tai, kad nuteistasis turi šeimą.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Civilinio kodekso nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ir artimieji giminaičiai, t. y. broliai, seserys, seneliai, vaikaičiai. Tačiau vien formalaus giminystės ryšio nustatyti nepakanka, būtina nustatyti, kad ieškovą su nusikaltimo auka iki jo mirties siejo itin artimi santykiai, glaudūs dvasiniai, emociniai ryšiai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant šią bylą civiliniai ieškiniai buvo išnagrinėti nepažeidžiant BPK normų, tinkamai atsižvelgiant į neturtinės žalos nustatymo kriterijų visumą.

Nagrinėjant bylą buvo pareikšti nukentėjusiųjų R. ir A. R. ir A. R. civiliniai ieškiniai dėl 250 000 Lt neturtinės žalos padarymo kiekvienam nukentėjusiajam atskirai. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos klausimą, visus civilinius ieškinius tenkino iš dalies, nukentėjusiajam A. R. priteisdamas žymiai mažesnę sumą, negu buvo prašoma. Pažymėtina, kad, vertindamas neturtinės žalos atlyginimo dydį nukentėjusiajam A. R., pirmosios instancijos teismas, priešingai negu nurodo nuteistasis, atsižvelgė į tai, kad pastarasis, būdamas įvykio vietoje, nesiėmė aktyvesnių veiksmų, kad būtų nutraukti kaltinamųjų nusikalstami veiksmai prieš jo brolį. Ši aplinkybė turėjo lemiamą reikšmę sumažinant nukentėjusiajam A. R. neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 25 000 Lt solidariai iš abiejų nuteistųjų. Be to, neturtinės žalos dydžio klausimu yra išsamiai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, svarstant analogiškus kasatoriaus apeliacinio skundo motyvus. Todėl nuteistojo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas šią apeliacinio skundo dalį atmetė be motyvų, yra neteisingas. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai, remdamasis teismų formuojama praktika, pasisakė dėl A. R. kaip nukentėjusiojo, turinčio teisę į neturtinės žalos atlyginimą, statuso. Teismas nurodė, kad apeliacinio skundo motyvai dėl nukentėjusiojo ir mirusiojo blogų santykių yra nepagrįsti, nes bylos duomenys patvirtina, kad A. R. iki brolio mirties gyveno kartu su juo ir tėvais, o tai leidžia spręsti jų santykius buvus artimus, nuolatinio pobūdžio. Be to, teismas nurodė, kad byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog broliai R. nuolat konfliktavo ir mušdavosi ir kad A. R., supratęs tikrąją brolio E. R. sveikatos būklę, sąmoningai būtų jam nesuteikęs pagalbos. Nesant tokių objektyviai pagrįstų duomenų, negalima teigti, kad jis siekė nesirūpinti broliu ir jam pakenkti. Taigi apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs aplinkybių visumą, atsižvelgė tiek į paties nukentėjusiojo veiksmus įvykio metu, tiek ir į asmeninių brolių santykių pobūdį, ryšio artumą gyvenant kartu, bendrai su tėvais ir teisingai patvirtino, kad pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra teisinga vertintinos situacijos kontekste.

Teismų praktikoje susiformavo nuostata, jog gyvybės atėmimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra negrįžtami padariniai. Tokiu atveju svarbu įvertinti mirusiojo ir nukentėjusiųjų artumą, jų dvasinius išgyvenimus dėl staigios labai artimo žmogaus netekties. Aplinkybės, susijusios su kaltininko turtine ar šeimine padėtimi, negali būti lemiamas kriterijus. Nukentėjusiesiems A. R. ir R. R., kurie buvo mirusiojo tėvai, priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas atidžiai įvertinus minėtus kriterijus. Pažymėtina, kad teismo priteista suma neprieštarauja formuojamai teismų praktikai gyvybės atėmimo bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-629/2007, 2K-446/2010, 2K-148/2011, 2K-252/2011, 2K-130/2011). Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismo sprendimas priteisti nukentėjusiesiems 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti atitinka CK 6.250 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso            382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

              Atmesti nuteistųjų D. D. ir N. B. kasacinius skundus.

 

 

Teisėjai                            Vytautas Greičius                           

 

                            Antanas Klimavičius

 

 

                            Vladislovas Ranonis