Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-02-27][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-38-701-2020].docx
Bylos nr.: e3K-3-38-701/2020
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Neviešas Ieškovas
Neviešas Ieškovas
Neviešas Ieškovas
Neviešas ieškovo atstovas
Kategorijos:
2.2.1. Fiziniai asmenys
6.2. Bylos dėl juridinio asmens reputacijos gynimo
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.2. Asmenys
6. BYLOS DĖL ASMENŲ NETURTINIŲ TEISIŲ IR INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS
2.2.1.8. Fizinio asmens garbės ir orumo gynimas

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-3-38-701/2020 (N)

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28254-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.1.8; 2.2.2.12.

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. vasario 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko,  

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų (duomenys neskelbtini) kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui (duomenys neskelbtini) dėl paskelbtų duomenų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės ir pažeidžiančiais juridinio asmens dalykinę reputaciją bei žeminančiais fizinių asmenų garbę ir orumą.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių asmens garbės ir orumo bei dalykinės reputacijos gynimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       (2.-36.10 punktai – duomenys neskelbtini). 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl saviraiškos laisvės ribų, asmens garbės ir orumo bei dalykinės reputacijos gynimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo

 

37.       Asmens saviraiškos laisvė – saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė – įtvirtinta tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnis; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis; Visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Tačiau asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją, idėjas nėra absoliuti (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis, Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis).

38.       Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais, turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.) (žr., pvz., EŽTT mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Constantinescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28871/95).

39.       Pagal kasacinio teismo išaiškinimus teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normų nustatytus reikalavimus ir kito asmens teises ir teisėtus interesus, jam taikoma teisinė atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

40.       CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. CK 2.24 straipsnio taisyklės taip pat yra taikomos ginant pažeistą juridinio asmens dalykinę reputaciją (nurodyto straipsnio 8 dalis).

41.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad teisė į garbę ir orumą suprantama kaip asmens teisė reikalauti, jog viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015). Garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2018 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

42.       Pagal kasacinio teismo išaiškinimus nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė. Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė taip pat pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015).

43.       Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad viešajam asmeniui taikoma mažesnė pažeidžiamų teisių apsauga, t. y. viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pačiu asmeninių teisių gynimo mastu kaip privatus asmuo. Viešasis asmuo privalo demonstruoti didesnį tolerancijos laipsnį žiniasklaidos dėmesiui. Taigi viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą, nors ir nevisiškai tikslią informaciją, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Sprendžiant dėl asmens, paskleidusio duomenis apie viešąjį asmenį, atsakomybės, svarbiausia yra duomenų paskleidimo tikslas ir juos paskleidusio asmens elgesys. Kai duomenis paskleidęs asmuo veikia sąžiningai, turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, tai informacijos nereikšmingi netikslumai ar agresyvi kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę. Kai asmuo skelbia duomenis apie viešąjį asmenį turėdamas tikslą jį pažeminti, tai taikoma atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015). Taigi, nors viešajam asmeniui taikoma mažesnė pažeidžiamų teisių apsauga, tačiau jo pakantumo ir tolerancijos skelbiamai informacijai pareiga neeliminuoja duomenis skleidžiančio asmens pareigos veikti sąžiningai. Dėl to kai asmuo skelbia duomenis apie viešąjį asmenį turėdamas tikslą jį pažeminti, jam taikoma civilinė atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 33 punktą).

44.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją gynimas nėra tapatus fizinio asmens teisės į garbę ir orumą gynimui, tačiau šios vertybės artimos savo prigimtimi ir jų apsaugai taikomais kriterijais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010). Asmens dalykinė reputacija suprantama kaip jo geras vardas, teigiamas vertinimas ir požiūris visuomenėje, verslo aplinkoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2004). Juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala. Šiuo aspektu būtina įvertinti juridinio asmens, kuris gina reputaciją, individualias savybes ir jo veiklos pobūdį; jeigu asmeniui, kurio veikla ,,normali“ (niekuo neišsiskirianti poveikio viešajam interesui požiūriu), pakanka įrodyti, kad dėl paskleistos informacijos pasikeitė jo savybių, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas, tai tuo atveju, kai dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių padariniai yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai: finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2004; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

45.       Tarptautinėje ir nacionalinėje praktikoje juridinio asmens reputacija ginama ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos esminės nuostatos, kuriomis vadovaujantis turi būti sprendžiama, ar juridinio asmens teisė į dalykinės reputacijos apsaugą pažeista: civilinėje byloje dėl asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, kad jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

46.       Taigi asmens garbė ir orumas bei dalykinė reputacija pagal CK 2.24 straipsnį ginami teismui nustačius tam tikrų faktų, tarp jų – žinių paskleidimo faktą, visetą (žr. šios nutarties 40, 41 punktus). Tačiau šios vertybės taip pat ginamos nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Kadangi nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens garbės ir orumo bei dalykinės reputacijos pažeidimo požiūriu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui, praktikoje tampa aktualus jų atskyrimo klausimas.

 

Dėl sąvokų „žinia“ ir „nuomonė“ aiškinimo ir atskyrimo

 

47.       Visuomenės informavimo įstatyme pateiktos žinios ir nuomonės sąvokų apibrėžtys. Nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (nurodyto įstatymo 2 straipsnio 36, 84 punktai).

48.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-219/2019 apibendrino iki tol formuotą jurisprudenciją, nurodė, kad teismų praktika dėl žinios ir nuomonės suvokimo ir atskyrimo pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

49.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės, svarbiausia yra įvertinti pateikiamo straipsnio kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Žinios ir nuomonės atskyrimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas tiriant ir vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Vertinant, ar paskleista informacija yra žinia, ar nuomonė, negalima apsiriboti atsietu pažodiniu paskleisto teksto traktavimu, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) aplinkybes ir pan. Darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomones ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas arba dar kitokia forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015).

50.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat aiškiai atskiriami fakto konstatavimas (angl. statements of fact) ir vertinamieji teiginiai (angl. value judgments). Faktų buvimas gali būti įrodomas, o vertinamųjų teiginių teisingumo negalima įrodyti. Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, jų reiškimo ribos, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar turima pakankamai faktų ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr. EŽTT 2007 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Kwiecien prieš Lenkiją, peticijos Nr. 51744/99). Taigi žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016, 39 punktas).

 

Dėl ginčo teiginių teisinio kvalifikavimo, teismų sprendimų motyvavimo

 

51.       Nagrinėjamos bylos atveju ieškovai, vadovaudamiesi CK 2.24 straipsnio nuostatomis, prašė teismo pripažinti (konstatuoti), kad atsakovo paskleisti ginčo teiginiai (žr. šios nutarties 2.1–2.3 punktus) neatitinka tikrovės ir pažeidžia ieškovų – juridinių asmenų – dalykinę reputaciją bei ieškovų – fizinių asmenų – garbę ir orumą. Ieškovai įrodinėjo teisiškai reikšmingų faktų visetą, suponuojantį (teismui tai nustačius) asmens garbės ir orumo bei dalykinės reputacijos gynimą pagal CK 2.24 straipsnį.

52.       Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš sprendimo turinio, atsižvelgdamas į ieškovų pareikštus reikalavimus, nustatė bylos nagrinėjimo ribas, rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais dėl tokio pobūdžio bylose (dėl garbės ir orumo bei dalykinės reputacijos gynimo pagal CK 2.24 straipsnio nuostatas) nustatytinų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, žinios ir nuomonės atskyrimo kriterijų, vadovavosi atitinkamomis Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis (žr. šios nutarties 47 punktą). Teismas analizavo kiekvieną iš dešimties ginčo teiginių, straipsnių, kuriuose jie buvo pateikti, kontekste, analizavo informacijos pateikimo konstrukciją, vartojamas formuluotes, įskaitant informuojančias skaitytoją nevertinti pateikiamos informacijos kaip objektyvių duomenų, taip pat akcentuojančias, kad neturima tikslios informacijos, ir vertino vartojamus modalinius, taip pat perkeltinę reikšmę turinčius žodžius, frazes, paskelbimo aplinkybes (ginčus tarp šalių, kreipimąsi į VMI), duomenis ir faktus, kurių pagrindu pateikiama informacija šios nutarties 2.1–2.3 punktuose nurodytuose straipsniuose (dokumentus, atliktas įmonių reorganizacijas). Teismas padarė išvadą, kad ginčo teiginiuose buvo nurodytos atsakovo padarytos subjektyvios išvados, įvertinus konkrečius faktus dėl mokestinių pasekmių, tikslų, kas laikytina jo paskleista nuomone. Teismas dažną modalinių žodžių pavartojimą ginčo teiginiuose vertino kaip atsakovo tikslą papildomai aiškiai informuoti, kad skelbiama atsakovo subjektyvi nuomonė, kuri gali būti ir klaidinga, o ne nurodomi objektyviai egzistuojantys įrodyti faktai.

53.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo teiginius, jų kontekstą, formuluotes reiškiant abejones, sakinių konstrukciją, modalumą žyminčių žodžių vartojimą, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo paskleisti teiginiai apie konkrečius faktus, susijusius su konkrečių įmonių reorganizavimu, sandorių sudarymu, turto perleidimu, vykdoma veikla, kurių neginčijo ieškovai, laikytini jo paskleista nuomone. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas paskelbė žinią apie nemokamus valstybei mokesčius. Teismas laikė, kad atsakovas, pateikdamas savo samprotavimus apie pirmiau nurodytus faktus (ieškovų priimtus tam tikrus sprendimus), neįvardijo, jog buvo padarytos nusikalstamos veikos (nusikalstamas mokesčių vengimas), priešingai, reiškė abejones, pabrėžė neturintis tikslios informacijos, kuri gautina tik teisiniu keliu – aplinkybes aiškinantis teismuose. Teismas vertino, kad atsakovas ginčo teiginiais siekė atkreipti ne tik visuomenės, bet ir tam tikrų valstybinių institucijų dėmesį, kad ieškovų atliekami veiksmai, susiję su įmonių reorganizavimais ir tam tikrų sandorių sudarymu, gali būti ne versle priimti sprendimai siekiant optimizuoti įmonės veiklą, o priimti sprendimai turint tikslą išvengti dalies mokesčių mokėjimo. Įvertinęs bylos duomenis teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo pakankamai patikimų duomenų, kurie leido jam susidaryti viešai išreikštą nuomonę, ir turėjo tikslą – atkreipti visuomenės bei kompetentingų institucijų dėmesį dėl ieškovų tam tikrų įmonių valdyme priimtų sprendimų, kurie nėra palankūs valstybei mokesčių mokėjimo prasme.

54.       Kasaciniuose skunduose ieškovai argumentuoja, kad teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teiginius kaip atsakovo nuomonę, o ne žinias. Ieškovų įsitikinimu, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl žinios ir nuomonės atskyrimo, pagal kurią žiniai, skirtingai nei nuomonei, taikomas tiesos kriterijus; vertinant, ar teiginiai yra žinia ar nuomonė, negalima remtis vien pažodiniu teksto aiškinimu; siekiant atskirti žinią nuo nuomonės vertintinas ir eilinio (vidutinio) informacijos gavėjo supratimas; teismai neįvertino, ar ginčo teiginiai gali būti pripažinti nauju faktu, netyrė šių teiginių paskleidimo tikslo ir pasekmių.

55.       Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad žinios ir nuomonės atskyrimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas tiriant ir vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Minėta, kad, siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės, svarbiausia yra įvertinti pateikiamo straipsnio bei teiginių kontekstą, informacijos pateikimo konstrukciją, jos paskelbimo aplinkybes, autoriaus formuluotes, pagal tai spręstina, ar jis teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors kategoriškai teigdamas, nurodydamas, tvirtindamas (ir teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas), ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, reiškia abejones, susirūpinimą, kelia klausimus, siekia atkreipti dėmesį.

56.       Skundžiamus teismų procesinius sprendimus įvertinusi teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl ginčo teiginių kvalifikavimo kaip atsakovo nuomonės, kuriai susiformuoti buvo pakankamas faktinis pagrindas, atitinka pirmiau šioje nutartyje nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, išvados tinkamai motyvuotos, padarytos įvertinus bylos duomenis, teisiškai reikšmingas aplinkybes. Sutiktina, kad ginčo teiginiai pateikti kaip atsakovo subjektyvus egzistuojančių faktinių duomenų apie ieškovus (jų priimtus sprendimus, įmonių reorganizavimus, veiklos perkėlimus) vertinimas, požiūris, jų interpretavimas verslo logikos ir mokesčių mokėjimo aspektais.

57.       Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinių skundų argumentus dėl vien pažodinio teismų atlikto ginčo teiginių vertinimo, neatsižvelgimo į paskleistos ginčo informacijos gavėjų supratimą, nevertinimo, ar teiginiai gali būti pripažinti nauju faktu. Juos paneigia pirmiau išdėstytos aplinkybės, teismų procesinių sprendimų turinys (žr. šios nutarties 52, 53, 55 punktus). Teiginių paskleidimo tikslas taip pat nustatytas – atsakovas siekė atkreipti visuomenės bei tam tikrų valstybinių institucijų dėmesį, kad ieškovų atliekami veiksmai, susiję su įmonių reorganizavimais ir tam tikrų sandorių sudarymu, gali būti ne versle priimti sprendimai siekiant optimizuoti įmonės veiklą, o priimti sprendimai turint tikslą išvengti dalies mokesčių mokėjimo.

58.       Dėl ginčo teiginių paskleidimo pasekmių apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad ieškovės (duomenys neskelbtini) neįrodinėjo aplinkybių, kokia buvo jų reputacija iki ginčo informacijos paskelbimo ir kokias konkrečias pasekmes sukėlė atsakovo paskelbta informacija, apsiribodamos deklaratyviais teiginiais dėl ginčo teiginių neigiamos įtakos joms. Teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, kad juridinio asmens dalykinė reputacija ginama, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, taigi, sprendžiant dėl poreikio riboti atsakovo saviraiškos laisvę ieškovių – juridinių asmenų – dalykinės reputacijos naudai, būtina įvertinti realius faktinius padarinius (paskleistos informacijos paplitimo mastą, poveikį, realiai patirtą žalą). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką ginčo teiginių paskleidimu padarytą faktinį dalykinės reputacijos pablogėjimą ieškovas turi pareigą įrodyti ir tuo atveju, kai ginant dalykinę reputaciją nereiškiamas reikalavimas priteisti žalos atlyginimą (žr. šios nutarties 44 punktą).

59.       Nors kasaciniame skunde (žr. šios nutarties 32.8 punktą) argumentuojama, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos garbės ir orumo gynimo bylose, nes taikė nuomonės įvertinimui nustatytus kriterijus spręsdami dėl teiginių kvalifikavimo, teisėjų kolegija sprendžia, jog šie teiginiai teisiškai nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, apeliacinės instancijos teismas visų pirma konstatavo, kad ginčo teiginiai kvalifikuotini kaip hiperbolizuotai išreikšta, kritiška atsakovo nuomonė, kurios susiformavimą lėmė atsakovui žinomi faktai. Tai konstatavęs teismas pasisakė dėl aspektų, teisiškai reikšmingų vertinant nuomonės išraiškos tinkamumą, – nurodė, jog atsakovas įrodė, kad turėjo pakankamai duomenų, kurie leido jam susidaryti viešai išreikštą nuomonę; publikuojamų straipsnių tikslas nebuvo pažeminti ieškovus, nevartoti įžeidžiantys žodžiai, nenurodyta dėl atliktų nusikalstamų veiksmų; straipsniais siekta atkreipti visuomenės bei valstybinių institucijų dėmesį.

60.       Kasaciniuose skunduose taip pat pateikiami argumentai dėl nepakankamo teismų procesinių sprendimų motyvavimo (žr. 32.1, 35.1 punktus). Teisėjų kolegija nurodo, kad teismas išsprendžia šalių ginčą priimdamas sprendimą, ištyręs visus įrodymus ir laikydamas, jog yra pagrindas nuspręsti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo ar nepagrįstumo (CPK 260 straipsnis). Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai).

61.       Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir EŽTT, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

62.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

63.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

64.       Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus pirmiau nurodytus argumentus dėl nepakankamo teismų sprendimų motyvavimo. Teismai aiškiai ir išsamiai išdėstė motyvus, suponuojančius pagrindą atmesti ieškinį visų ieškovų atžvilgiu. Teismai konstatavo vienos iš būtinųjų sąlygų – žinių paskleidimo fakto – kiekvieno iš ginčo teiginių atveju neįrodytumą, dėl to ieškovų teisių gynimas pasirinktu būdu (pagal CK 2.24 straipsnio nuostatas) tapo negalimas. Nenustačius žinių paskleidimo fakto, teismams nebuvo pagrindo nagrinėti likusias sąlygas, t. y. kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės, žemina kiekvieno iš ieškovų – fizinių asmenų – garbę ir orumą ar kiekvieno iš ieškovų – juridinių asmenų – dalykinę reputaciją. Kaip pirmiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog ginčo teiginiai pagrįstai pirmosios instancijos teismo kvalifikuoti kaip atsakovo nuomonė, pasisakė ir dėl jos reiškimo ribų nepažeidimo šiuo atveju (teismas nenustatė, kad jai susiformuoti nebuvo pakankamo pagrindo, ar kad ji būtų netinkamai (neetiškai, įžeidžiančiai) išreikšta). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aplinkybė, jog ieškovai – juridiniai asmenys, be kita ko, neįrodinėjo jų dalykinei reputacijai ginčo teiginių paskleidimu realiai padarytos žalos fakto, teismo buvo panaudota kaip papildomas argumentas, suponuojantis ieškinio atmetimą šių ieškovų atžvilgiu.

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

65.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Šią bylą nagrinėję teismai pagrįstai ir tinkamai vadovavosi nuoseklia kasacinio teismo formuojama praktika bylose dėl garbės ir orumo bei dalykinės reputacijos gynimo CK 2.24 straipsnio pagrindu, pagrįstai ir tinkamai ginčo teiginius kvalifikavo kaip atsakovo nuomonę, nekonstatavo pagrindo riboti atsakovo saviraiškos laisvę kitų pirmiau nurodytų vertybių atžvilgiu, civilinės atsakomybės taikymo pagrindų, teismų sprendimai rinkamai motyvuoti, atskleista bylos esmė.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

66.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

67.       Netenkinus kasacinių skundų, bylinėjimosi išlaidos ieškovams neatlygintinos.

68.       Atsakovas pateikė teismui įrodymus, pagrindžiančius patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į ieškovų (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą parengimą – 12 883,29 Eur, už atsiliepimo į ieškovų (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą parengimą – 6148,80 Eur, ir prašo priteisti šių išlaidų atlyginimą iš ieškovų. Šių išlaidų atlyginimas, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 1, 7, 8.14 punktais, mažintinas: už atsiliepimo į ieškovų (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą parengimą – iki 2191 Eur; už atsiliepimo į ieškovų (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą parengimą – 2191 Eur. Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, sumažintas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovui priteistinas lygiomis dalimis iš ieškovų (duomenys neskelbtini) po 730,33 Eur.

69.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 7,28 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinių skundų, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei turėtų būti lygiomis dalimis priteistinos iš ieškovų, t. y. po 1,21 Eur. Tačiau ši suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šių išlaidų atlyginimas valstybei nepriteistinas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2, 6 dalys, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui (duomenys neskelbtini) iš ieškovų (duomenys neskelbtini) po 730,33 Eur (septynis šimtus trisdešimt Eur 33 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

                

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                              Antanas Simniškis

 

 

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         Algirdas Taminskas

 

        

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          Vincas Verseckas

 

 


Paminėta tekste:
  • CK2 2.24 str. Asmens garbės ir orumo gynimas
  • 3K-3-1-219/2015
  • CK
  • e3K-3-127-403/2018
  • 3K-3-141-690/2016
  • 3K-3-441/2010
  • 3K-3-32/2012
  • e3K-3-394-684/2016
  • CPK
  • CPK 263 str. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas
  • 3K-3-107/2010
  • 3K-3-252/2010
  • CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
  • 3K-3-298-687/2015
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 88 str. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu