Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-78-2010].doc
Bylos nr.: 3K-3-78/2010
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

            Civilinė byla Nr. 3K-3-78/2010

                      Procesinio sprendimo kategorijos:

            35.4; 38; 73.2.5.5, 73.2.6.1

            (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. vasario 23 d.

Vilnius

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegijos 2009 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui G. B. dėl žalos draudimo santykiuose atlyginimo.

 

              Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas su atsakovu yra sudaręs įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą. 2006 m. lapkričio 26 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintos trys transporto priemonės. Įvykio kaltininku pripažintas atsakovas, kuris vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus ir pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus. 2007 m. gruodžio 29 d. ieškovas (atsakovo draudikas) pagal pateiktą UAB „BTA draudimas“ (nukentėjusiojo asmens draudiko) pretenziją išmokėjo nukentėjusiąjam 10 000 Lt draudimo išmoką už eismo įvykio metu sugadintą automobilį. Ieškovas pateikė ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovo 10 000 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

              Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Kadangi eismo įvykis buvo 2006 m. lapkričio 26 d., o draudimo bendrovė privalėjo draudimo išmoką išmokėti 30 dienų laikotarpiu, tai praleistas ieškinio senaties terminas. Nepateikta duomenų, kad šis automobilis buvo remontuotas, taip pat remonto sąskaitų. Tuo tarpu draudikas privalėjo išmokėti draudimo išmoką tik pateiktų ir apmokėtų remonto darbų sąskaitos pagrindu. Remonto sąmata sudaryta praėjus metams po eismo įvykio, t. y. 2007 m. spalio 29 d. 2006 m. lapkričio 29 d. buvo sudarytas transporto priemonės apžiūros aktas, kuriame užfiksuoti pažeidimai. Nesuprantama, kaip tą pačią dieną, t. y. 2006 m. lapkričio 29–ąją buvo surašytas papildomas transporto priemonės apžiūros aktas, nesilaikant paties draudiko reikalavimų. Pateiktuose aktuose ir sąmatoje, atsakovo vertinimu, yra daug neatitikimų. Atsakovas pripažino, kad jis yra kaltas dėl automobilio apgadinimo ir pasiruošęs atlyginti realią žalą, o ne žalą, kurios dydis nepagrįstas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2009 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2006 m. lapkričio 26 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintos trys transporto priemonės. Už šį įvykį atsakovas patrauktas administracinėn atsakomybėn – jam paskirta bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu. Teismas nustatė, kad sugadinta transporto priemonė buvo drausta UAB „BTA draudimas“, todėl šis draudikas 2007 m. balandžio 6 d. kompensavo draudėjui M. M. dėl automobilio sugadinimo patirtus nuostolius, t.y. 10 000 Lt, ir 2007 m. lapkričio 14 d. pareiškė ieškovui pretenziją. 2007 m. gruodžio 29 d. ieškovas patenkino trečiojo asmens nukentėjusiojo M. M. draudiko UAB „BTA draudimas“ pretenziją visiškai ir įgijo reikalavimo teisę į eismo įvykio kaltininką – atsakovą, nes šis vairavo automobilį neblaivus. Teismas pažymėjo, kad UAB „BTA draudimas“ subrogacinis reikalavimas kalto asmens draudikui – ieškovui buvo tenkintinas. Teismas atsižvelgęs į tai, kad ieškovo ir atsakovo tarpusavio prievolinius santykius lėmė jų tarpusavio sutartis, kurios sudarymo ir vykdymo tvarką reglamentuoja Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo ir CK nuostatos, atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį. Teismas konstatavo, jog ieškovas turėjo įsitikinti, ar M. M. išmokėtos išmokos dydis yra įrodytas, ar ši išmoka atitinka padarytus nuostolius, todėl iš UAB „BTA draudimas“ turėjo pareikalauti kartu su pretenzija pateikti nuostolių dydžio įrodymų. Teismas padarė išvadą, kad su pretenzija nebuvo pateikta įrodymų, kurių pagrindu buvo galima spręsti dėl išmokos ir padarytų nuostolių dydžio. Teismas padarė išvadą, kad UAB „BTA draudimas“ išmokos dydį derino tik su draudiko M. M. pretenzijomis, jo objektyviai nederino su nustatytais automobilio realiais sugadinimais, o ieškovas, kaip atsakingas už žalos dydžio nustatymą draudikas, pats žalos dydžio nenustatė. Teismas nustatė, kad automobilis nesuremontuotas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas, būdamas atsakingas draudikas už asmeniui padarytos žalos dydžio nustatymą, negalėjo teisėtai išmokėti draudimo išmokos, remdamasis tik draudiminio įvykio faktu, kol nenustatytas žalos dydis.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija 2009 m. spalio 2 d. sprendimu tenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 26 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą. Teismas nutarė ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovo 10 000 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismo įsitikinimu, bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad atlyginti padarytą žalą yra atsakovo pareiga, nes eismo įvykio metu atsakovas vairavo transporto priemonę neblaivus ir vengė blaivumo patikrinimo. Taip pat teisėjų kolegija nurodė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti ieškinio senatį, nes LR CK 1.125 str. 7 d. dalyje numatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, nepraleistas. Tai, kad UAB „BTA draudimas“ ekspertai žalos dydį įvertino ranka koreguojant darbų bei detalių kainas, nurodytas preliminarioje sąmatoje, nesudaro teisinio pagrindo atmesti ieškinį, nes ekspertas remdamasis apžiūros aktuose nurodytais apgadinimais bei naudodamas kompiuterinę programą sudarė minėto automobilio remonto sąmatą, pagal kurią remonto kaina įvertinta 11811,55 Lt. Teisėjų kolegija kritiškai vertino atsakovo pateiktą raštą, kuriame nurodyta automobilio darbų ir medžiagų kaina 858,50 Lt sumai, nes ši sąmata sudaryta, neįvardinant ją sudariusio asmens tikslių duomenų, sąmatinių detalių ir remonto darbų kainų laikotarpio atžvilgiu. Ta aplinkybė, kad automobilyje nėra priešrūkinių žibintų, nesudaro teisinio pagrindo mažinti žalos dydį, nes UAB „BTA draudimas“ ir M. M. abipusių nuolaidų būdu suderino sumažintą 10000 Lt draudimo išmoką. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą mažinti ieškiniu prašomą priteisti žalos dydį.

 

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

              Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegijos 2009 m. spalio 2 d. sprendimą ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 kovo 26 d. sprendimą. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

 

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė subrogacijos instituto taisykles. Sprendime teigiama, kad, ieškovui sumokėjus UAB „BTA Draudimas“ 10 000 Lt, jis įgijo subrogacijos teisę į kasatorių, nors tai prieštarauja CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai taisyklei, kad subrogacija civilinės atsakomybės draudimo atveju negalima. Teisės aktuose neįtvirtinta pakartotinės subrogacijos į kasatorių galimybės, todėl ieškovo reikalavimui nėra teisinio pagrindo.

2. Ieškovas savo reikalavimą reiškia praėjus daugiau kaip metams nuo draudžiamojo įvykio (CK 6.125 straipsnio 7 dalis).

3. Ieškovas draudimo išmoką nukentėjusio asmens draudikui išmokėjo lengvabūdiškai, tam nesant tinkamo pagrindo. Išmoka išmokėta nesilaikant Draudimo įstatyme nustatyto trisdešimties dienų termino nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija apie įvykio faktą, aplinkybes ir draudimo išmokos dydį.

4. Teismas netinkamai vertino įrodymus. Ieškovas į bylą pateikė prieštaringus įrodymus, nes buvo pateikti du automobilio apžiūros aktai, kurie buvo surašyti tą pačią dieną ir pasirašyti skirtingų asmenų. Nė vienas ekspertų fiksuotas defektas neatitinka policijos pareigūnų nustatytų defektų.  

 

 

              Ieškovas pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, kuriuo prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės palaikomi apeliacinės instancijos teismo argumentai. Papildomai nurodoma, kad transporto priemonę vairavusio asmens neblaivumas yra viena iš būtinų sąlygų, leidžiančių iš atsakingo už žalą draudėjo (apdraustojo) reikalauti sumų, kurias draudikas sumokėjo nukentėjusiajam (Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnis). Šiuo atveju turi būti taikoma ne CK 6.1015 straipsnio nuostata dėl subrogacijos draudimo, bet specialusis įstatymas (Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas), pagal kurį draudikas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes.

 

 

 

Dėl senaties termino taikymo regresiniams ieškiniams iš draudimo santykių

 

Nagrinėjamoje byloje inter alia kilo subrogacijos ir regreso taikymo draudimo santykiuose bei šių reikalavimų ieškinio senaties terminų klausimai. Tai teisės klausimai, galintys būti kasacinio nagrinėjimo objektu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.1015 straipsnį subrogacija civilinės atsakomybės draudimo atveju negalima. Bet subrogacijos negalima sutapatinti su regresu, įtvirtintu CK 6.114 straipsnyje, arba draudiko teisėmis reikalauti susigrąžinti išmokas iš žalą padariusių asmenų, kurios yra įtvirtintos draudimo įstatymuose (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnyje). Nurodytų teisės aktų nuostatos nelaikytinos subrogacija CK 6.1015 straipsnio prasme. Nurodytos specialiųjų įstatymų nuostatos, leidžiančios padaryti išimtis dėl draudiko reikalavimo teisės į žalą padariusį asmenį, kuris yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę, yra bendrosios taisyklės išimtys ir neprieštarauja CK 6.1015 straipsnio 1 dalies nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio mėn. 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Baltic Polis“ v. B. K., G. K., bylos Nr. 3K-3-300/2006).

Nagrinėjamu atveju įvykus eismo įvykiui, nukentėjusio asmens turto draudikas atlygino nukentėjusio asmens patirtą žalą ir subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis) įgijo teisę išsireikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens. Žalą padariusio asmens (atsakovo) civilinės atsakomybės draudikas patenkino subrogacinį turto draudiko reikalavimą ir įgijo regreso (bet ne subrogacijos) teisę į atsakovą. Nustačius, kad pareikštas regreso (bet ne subrogacijos) reikalavimas, kasatoriaus argumentai dėl pakartotinės subrogacijos taikymo ir atitinkamai netinkamo CK 6.1015 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo pripažintini nepagrįstais.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka iki galo nepadengiami nukentėjusiųjų nuostoliai. Jei draudiko išmoka visiškai atlygina nukentėjusiojo nuostolius, tai deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia visa apimtimi ir Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (22 straipsnio 1 dalis) pagrindu atsiranda draudiko teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, vairavęs techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Toks draudiko reikalavimas transporto priemonės valdytojui – atsakingam už žalos padarymą asmeniui kildinamas iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių, tai suponuoja, kad šiems reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo mėn. 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. G. B., V. B., bylos Nr. 3K-3-382/2009).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti ieškinio senatį, nes CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, nepraleistas. Apeliacinės instancijos teismo kolegija pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 2007 m. gruodžio 29 d., jai taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Kadangi pareiškimas dėl skolos priteisimo teisme gautas 2008 m. rugsėjo 12 d., tai ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino ir nėra teisinio pagrindo ieškinio senačiai taikyti. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties taikymo atmetami.

 

Dėl civilinės atsakomybės draudiko pareigos santykiuose su trečiaisiais asmenimis draudėjo atžvilgiu veikti atidžiai, apdairiai, rūpestingai

 

Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Pozicija“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-486/2000; 2001 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“v. I. Z. N., bylos Nr. 3K-7-397/2001; 2003 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Vigidas“ v. UAB DK „Censum“, bylos Nr. 3K-3-546/2003; kt.). Įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), taip pat didesnį atidumą ir rūpestingumą viena kitos atžvilgiu. Nagrinėdamas civilinės atsakomybės draudimo klausimus kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą, tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurie pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu). Jei nukentėjusiajam (draudėjui) dėl kokių nors priežasčių buvo sumokėta daugiau, negu privalėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, tai ir tokiu atveju draudikas iš žalą padariusio asmens regreso tvarka gali gauti tokio dydžio žalos atlyginimą, kuris yra realus ir pagrįstas. Tai susiję su tuo, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, kurios šalys privalo būti absoliučiai atviros viena kitai ir abipusiškai atskleisti viena kitai reikšmingą informaciją

Nagrinėjamoje byloje teismas privalėjo patikrinti, ar civilinės atsakomybės draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką trečiajam asmeniui (nukentėjusio asmens turto draudikui), tinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti, ar rūpinosi ekonomišku žalos atlyginimo prievolės vykdymu, ar pareikalavo patikimų žalos atlyginimo įrodymų. Kitaip tariant, teismas turėjo patikrinti, ar ieškovo išmokėtas žalos atlyginimo dydis trečiajam asmeniui (draudėjui) yra pagrįstas. Nustačius, kad draudikas šių pareigų neatliko, o rėmėsi žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie prieštaringi, nepagrindžia ar patikimai ir tikrai neįrodo realių nuostolių dydžio, atsiranda pagrindas mažinti regreso tvarka prašomą priteisti sumą ar regresinį ieškinį visiškai atmesti dėl to, kad nuostoliai neįrodyti (CK 6.249 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Draudikui tenka įrodinėjimo našta, kad jis dėjo visas pastangas ir bendradarbiaudamas su savo draudėju siekė ekonomiškai įvykdyti jo žalos atlyginimo prievolę.

Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir bylos medžiagos nematyti, kad apeliacinės instancijos teismas būtų vertinęs ir svarstęs įrodymus, atsižvelgdamas į draudiko ir draudėjo santykių fiduciarinį pobūdį, draudiko pareigą tinkamai atstovauti draudėją, ekonomišką jų tarpusavio prievolių vykdymo principą. Apeliacinės instancijos teismas nesvarstė, ar draudiko elgesys, tinkamai neįsitikinant draudimo išmokos pagrįstumu, remiantis prieštaringais žalos dydžio nustatymo dokumentais, nėra kreditoriaus neatsargumas (CK 6.248 straipsnio 4 dalis). Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neištyrė įrodymų, kurie patvirtintų konkretaus dydžio draudimo išmokos pagrįstumą, atsiranda pagrindas bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teisme. Byla pakartotinai turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į tokias svarbias aplinkybes ir nuostatas, kaip draudiko ir draudėjo santykių fiduciarinį pobūdį, draudiko pareigą tinkamai atstovauti draudėją, ekonomišką jų tarpusavio prievolių vykdymo principą. Tinkamai bei visapusiškai tiriant ir vertinant įrodymus turi būti nustatytas konkretus ir pagrįstas iš atsakovo priteistinos žalos dydis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykio šalių pareigą kooperuotis, laikytis ekonomiško prievolės vykdymo principo ir sąžiningai elgtis kitos šalies atžvilgiu. Tai sudaro kasacijos pagrindą (CPK 359 straipsnio 4 dalis) ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

 

Kadangi byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas bus išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5  punktu, 362 straipsniu,

 

 

n u t a r i a :

 

 

              Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti šiam teismui iš naujo apeliacine tvarka.

 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                Gražina Davidonienė

 

 

                                                                                                                              Zigmas Levickis

 

 

                                                                                                            Algis Norkūnas