Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-584-2013].docx
Bylos nr.: 3K-3-584/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
"Vivatrans" 300073617 atsakovas
AAS "Gjensidige Baltic" Lietuvos filialas 300633222 Ieškovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.2.4.1. Bylos, susijusios su civilinės atsakomybės draudimu
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.39. Draudimas:
2.5.39.2. Draudimo rūšys:
2.5.39.2.6. Civilinės atsakomybės draudimas:
2.5.39.2.6.1. Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.14. Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.21. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

             

              Civilinė byla Nr. 3K-3-584/2013

              Teisminio proceso Nr. 2-13-3-00373-2012-7

                                                        Procesinio sprendimo kategorija 73.2.5.5

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Algio Norkūno ir Juozo Šerkšno (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui UAB „Vivatrans“, dalyvaujant trečiajam asmeniui D. A. , dėl išmokėtų sumų grąžinimo.

 

              Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

              Byloje sprendžiamas klausimas dėl draudėjo pareigos grąžinti draudikui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas draudimo išmokas.

              Ieškovas AAS „Gjensidige Balticprašė teismo priteisti iš atsakovo UAB „Vivatrans 84 502,96 Lt žalos atlyginimo, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo ieškinio padavimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

              2009 m. birželio 30 d. šalys sudarė automobilio Mercedes Benz 2540 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. 2010 m. kovo 13 d. Italijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovui priklausančiam automobiliui, vairuojamam atsakovo darbuotojo trečiojo asmens D. A. , lūžo velkamos priekabos ašis, nukrito ratai, apgadintos transporto priemonės Opel Corsa (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Ford S-MAX (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sutrikdyta vairuotojų sveikata. Nukentėjusiems asmenims ieškovas išmokėjo 24 473,75 euro, t. y. 84 502,96 Lt draudimo išmokų. Ieškovo nuomone, eismo įvykis įvyko dėl netvarkingos transporto priemonės, kuri, pervažiavusi kliūtį, vairuotojo nebuvo sustabdyta ir apžiūrėta, taip buvo pažeisti Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 15 punkto reikalavimai.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

              Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino priteisė ieškovui iš atsakovo 84 502,96 Lt žalos atlyginimo, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. vasario 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

              Teismas nustatė, kad 2009 m. liepos 17 d. buvo atlikta transporto priemone vilktos priekabos Krone (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) techninė apžiūra (galiojanti), tačiau jos techninė būklė galėjo pasikeisti kelionės metu, pervažiavus kliūtį. Tokiu atveju trečiasis asmuo turėjo sustoti ir apžiūrėti transporto priemonę. Kadangi eismo įvykio vietoje jokių kliūčių neužfiksuota, tai teismas sprendė, kad kliūtis buvo pervažiuota anksčiau. Draudimo sutarties 5 punkte nustatyta, kad, įvykus eismo įvykiui, transporto priemonės valdytojas privalo per tris darbo dienas pranešti draudikui, apdraudusiam transporto priemonę. Šiuo atveju draudikui buvo pranešta tik praėjus dešimt dienų po įvykio, t. y. 2012 m. kovo 22 d. Transporto priemonė buvo suremontuota Italijoje, ieškovas neturėjo galimybės įvertinti jos būklės. Trečiasis asmuo pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio.

              Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. sprendimu panaikino Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškinį atmesti.

              Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje AAS „Gjensidige Balticv. G. B. , bylos Nr. 3K-3-78/2010, išaiškinimais ir nurodė, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, kai draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Privalomojo draudimo taisyklėse nustatytas pareigas. Remdamasis susisiekimo ministro 2008 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 3-406 patvirtinto Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomosios techninės apžiūros atlikimo aprašo 20, 20.1, 26 punktais, teismas sprendė, kad atsakingos institucijos išduotas dokumentas, patvirtinantis, jog motorinė transporto priemonė ar priekaba buvo techniškai įvertinta, patvirtina, jog visą jame nurodytą laikotarpį transporto priemonė ar jos priekaba yra techniškai tvarkinga, sukomplektuota ir neturi didelių ar draudžiamų eksploatuoti trūkumų. Atsakovas pateikė 2009 m. liepos 17 d. išduotą priekabos Krone (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) techninės apžiūros taloną, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog 2010 m. kovo 13 d. eismo įvykio metu atsakovo darbuotojo vairuojamas automobilis ir jo velkama priekaba galėjo būti techniškai netvarkinga. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad eismo įvykis įvyko būtent dėl priekabos Krone“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) techninių defektų. Techninės apžiūros talonas patvirtina, kad UAB „Vivatrans“ tinkamai rūpinosi apdrausta transporto priemone ir jos priekaba, atliko jos techninę apžiūrą, techninės priežiūros patikrinimas eismo įvykio metu galiojo. Ieškovas nenurodė, kad draudimo sutartimi draudėjas būtų prisiėmęs kokius nors papildomus įsipareigojimus dėl transporto priemonės ir jos priekabos techninės priežiūros. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad atsakovas nevykdė pareigos laiku ir tinkamai informuoti draudiką apie draudžiamąjį įvykį, nėra pagrindas tenkinti ieškinį; jeigu šalių sudarytoje draudimo sutartyje buvo nustatyti konkretūs terminai draudiko apie draudžiamąjį įvykį informuoti ir atsakovas šios savo sutartinės prievolės neįvykdė, ieškovas gali taikyti atsakovui sankcijas, nustatytas draudimo sutartyje, tačiau tuo negali pagrįsti ieškinio dėl žalos atlyginimo regreso tvarka. Ieškovas neįrodė, kad yra pagrindas taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir kilusios žalos.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

 

              Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie argumentai:

              1. Dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Šia teisės norma suteikiama draudikui teisė reikalauti grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, jeigu atsakingas už žalą asmuo valdė techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Transporto priemonės galinės ašies lūžimo faktas, nulėmęs automobilio ratų nukritimą ir žalos padarymą tretiesiems asmenims, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad transporto priemonė eismo įvykio metu buvo techniškai netvarkinga. Techninė ašies lūžimo priežastis, kurią proceso metu ginčijo atsakovas, teisiškai reikšminga būtų tik tuo atveju, jei reikėtų nustatyti, dėl kokios priežasties ji buvo techniškai netvarkinga. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte nenustatyta kokių nors konkrečių automobilio techninio netvarkingumo atsiradimo priežasčių, kaip pagrindo netaikyti šios teisės normos. Taigi, atsakovo nurodomos galimos transporto priemonės techninio netvarkingumo atsiradimo priežastys (užvažiavimas ant kliūties, nusidėvėjimas, gamyklinė kokybė, prieš tai buvę eismo įvykiai ar kt.), sprendžiant šią bylą, teisiškai nėra svarbios. Techniniai transporto priemonių reikalavimai nustatyti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymo „Dėl Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimų“ IV priede. Eismo įvykio metu atsakovo valdoma transporto priemonė neatitiko šio priedo 5 grupėje „Ratai ir pakaba“, kodas 510 (Galinis tiltas), nustatytų reikalavimų, todėl negalėjo būti eksploatuojama.

              Ieškovo nuomone, susisiekimo ministro 2008 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 3-406 patvirtinto Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomosios techninės apžiūros atlikimo aprašo 20, 20.1 ir 26 punktai negali būti laikomi teisiniu pagrindu konstatuoti, kad nėra TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų draudiko reikalavimo teisei kilti. Apeliacinės instancijos teismo prielaida, kad techninės apžiūros atlikimas garantuoja jos techninį tvarkingumą iki kitos apžiūros, prieštarauja logikos dėsniams ir protingumo principui, nes tokiu atveju transporto priemonė per 12 metus net negalėtų sugesti, tapti techniškai netvarkinga dėl įvykusio eismo įvykio arba kitų priežasčių. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2010 m. kovo 13 d. eismo įvykio metu atsakovo transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga, nes prieš aštuonis mėnesius jai buvo atlikta techninė apžiūra, prieštarauja susisiekimo ministro 2008 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 3-406 patvirtinto Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomosios techninės apžiūros atlikimo aprašo 1, 2 punktams. Galutinis teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaida (CPK 260, 263 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiasis Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-117/2010). Pareigą užtikrinti tinkamą transporto priemonės techninę būklę reglamentuoja ne draudimo sutartis, bet Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 2 dalis, Kelių eismo taisyklių 15 punktas.

              2. Dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies taikymo. Pirmosios instancijos teisme ieškovas papildė savo ieškinio teisinį pagrindą, nurodydamas ir TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį. Ši teisės norma numato draudiko regreso teisę reikalauti dalį išmokėtos išmokos, jei transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytas pareigas. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta pareiga transporto priemonės valdytojui per tris darbo dienas raštu pranešti draudikui apie eismo įvykį. Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60.3, 60.5 punktuose nustatyta draudiko teisė tokio pažeidimo atvejais reikalauti grąžinti iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apie eismo įvykį draudikas buvo informuotas praėjus dešimt dienų po eismo įvykio (2010 m. kovo 22 d.), t. y. pažeidžiant įstatyme nustatytą terminą. Pavėluotai pranešdamas apie eismo įvykį, draudėjas ne tik pasunkino žalos bylos administravimą, tačiau ir paslėpė įrodymus, svarbius nustatant transporto priemonės techninę būklę eismo įvykio metu. Automobilio remonto sąskaita faktūra patvirtina, kad transporto priemonė buvo suremontuota dar 2010 m. kovo 16 d., t. y. prieš informuojant draudiką apie eismo įvykį.

              Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo teisinius santykius imperatyviai reglamentuoja specialusis TPVCAPDĮ, kuriuo įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo. Draudikas su draudėju savo susitarimu negali pakeisti imperatyviųjų įstatymo nuostatų – susitarti dėl kitokių sankcijų už pareigų nevykdymą, nei nustatytos TPVCAPDĮ ir Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60.3, 60.5 punktuose.

              3Dėl įrodinėjimo pareigos ir contra spoliatorem prezumpcijos. Transporto priemonės techninio netvarkingumo faktas byloje laikytinas įrodytu (tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad žala tretiesiems asmenims buvo padaryta lūžus priekabos galinei ašiai ir nukritus dvigubam dešinės pusės ratui). Nors įrodinėjimo pareiga civiliniame procese nustatyta ieškovui, tačiau teismų praktikoje taip pat yra pripažįstama ir contra spoliatorem prezumpcija, pagal kurią, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Akrita“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010). Atsakovas dar iki pranešimo apie eismo įvykį draudikui suremontavo transporto priemonę, panaikindamas pagrindinį įrodymą ir galimybę draudikui atlikti šios transporto priemonės ekspertizę. Taigi nepagrįsti atsakovo  argumentai, kad draudikas nesiėmė veiksmų dėl transporto priemonės būklės eismo įvykio metu išsiaiškinimo. Net ir po teismo įpareigojimo atsakovas atsisakė pateikti į bylą transporto priemonę vairavusio darbuotojo rašytinį paaiškinimą apie eismo įvykio aplinkybes, nors bylos nagrinėjimo metu buvo išsiaiškinta, kad darbuotojas tokį paaiškinimą atsakovui pateikė. Atsakovas nepateikė teismui informacijos apie eismo įvykį sukėlusio darbuotojo atlygintą žalą dėl transporto priemonės sugadinimo (nors pinigų mokėjimo faktas taip pat yra pagrįstas proceso dalyvių paaiškinimais); taip pat transporto priemonės remontą atlikusios įmonės paaiškinimo, kokie remonto darbai buvo atlikti, kokius sugadinimus turėjo transporto priemonė, ir pan.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodomi šie argumentai:

              1. Dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Atsakovas remiasi TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje If P&C Insurance“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-15/2013, išaiškinimais,  CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, ir nurodo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – užtikrinti, kad apsidraudęs savo civilinę atsakomybę transporto priemonės valdytojas išvengs neigiamų turtinių padarinių. Taigi TPVCAPDĮ 22 straipsnio nuostatos, nustatančios draudiko (ieškovo) teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, yra bendrosios taisyklės (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis) išimtis, todėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio nuostatų plečiamai aiškinti negalima. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą draudikas įgyja teisę reikalauti grąžinti išmokėtas dėl padarytos žalos sumas tik transporto priemonės valdytojui pažeidus draudžiamąsias Kelių eismo taisyklių nuostatas, t. y. tais atvejais, kai valdytojas vairavo transporto priemonę, kuria pagal Kelių eismo taisyklių 240, 241, 242, 246 punktus buvo draudžiama važiuoti ir dėl šios priežasties įvyko eismo įvykis. Visais kitais atvejais, kai eismo įvykio priežastimi tapo transporto priemonės techninės būklės trūkumai, kurie, nors ir neatitiko nustatytų techninių reikalavimų, taikomų Lietuvos Respublikoje atliekant transporto priemonių privalomąją techninę apžiūrą (Kelių eismo taisyklių 235 straipsnis), tačiau Kelių eismo taisyklėse neįvardytų kaip draudžiantieji vairuoti transporto priemonę, draudikas neįgyja teisės susigrąžinti išmokėtas draudimo išmokas. Priešingas šių teisės normų aiškinimas pažeistų transporto priemonių valdytojų turtinius interesus, kurių užtikrinimui valdytojas ir sudaro Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Kelių eismo taisyklių nuostatos nedraudžia važiuoti transporto priemone esant priekabos trūkumams, nustatytiems Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymo „Dėl techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimų“ IV priedo „Techniniai reikalavimai ir techninės būklės vertinimo kriterijai“ 5 grupėje „Ratai ir pakaba“, kodas 510 (Galinis tiltas). Dėl to, net juos ir nustačius (kas šioje byloje nebuvo padaryta), ieškovas (draudikas) neįgyja teisės reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo.

              2. Dėl transporto priemonės privalomos techninės apžiūros reikšmės. Atsakovas remiasi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 41 punktu, 29 straipsnio 1, 6 dalimis, susisiekimo ministro 2008 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 3-406 patvirtinto Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomosios techninės apžiūros atlikimo tvarkos aprašo 6, 26, 28 punktais ir nurodo, kad saugų eismą automobilių keliais užtikrinančios teisės normos nustato laiko tarpą, kurio metu privalomą techninę apžiūrą praėjusią transporto priemonę leidžiama eksploatuoti ir pripažįstama, jog ji visą periodą iki kitos techninės apžiūros atitinka teisės aktų nustatytus techninius reikalavimus (prezumpcija). Transporto priemonės techninė būklė per nurodyto aprašo 28 punkte nustatytą laikotarpį gali ir pablogėti dėl eismo įvykio arba kitų priežasčių, tačiau pareiga tai įrodyti tenka ieškovui. Techninės apžiūros talonas atitinka jam keliamus formos reikalavimus, yra išduotas valstybės įgaliotų asmenų, todėl yra didesnę juridinę galią turintis rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 51 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga“); jame užfiksuotas aplinkybes – priekabos atitik teisės aktų nustatytiems techniniams reikalavimams turi paneigti ieškovas, tačiau byloje nepateikta tokių įrodymų.

              3. Dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies taikymo. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus ieškovas ieškinyje turėjo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą ir dalyką. Ieškovas ieškinį pareiškė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Nei ieškinio pagrindo, nei ieškinio reikalavimų ieškovas nekeitė. Reikalavimas priteisti iš atsakovo išmokėtas sumas ar jų dalį dėl to, kad atsakovas nevykdė ar netinkamai vykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytas pareigas, ieškinyje nebuvo nurodytas. Dėl to teismai pagrįstai pasisakė tik dėl ieškovo reikalavimo, pareikšto TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

              Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

              Procesiniame dokumente nurodoma, kad prielaida, jog transporto priemonės Mercedes Benz 2540 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) velkama priekaba Krone (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galėjo būti techniškai netvarkinga, nes priekabos techninė apžiūra buvo atlikta 2009 m. liepos 17 d. ir nuo patikrinimo iki eismo įvykio buvo praėję aštuoni mėnesiai, yra nepagrįsta. Kelionės metu vairuotojas nuolat stebėjo transporto priemonę, jos velkamą priekabą, sustojimų metu ją apžiūrėdavo, buvo rūpestingas ir atidus (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 2 dalis). Ieškovas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad transporto priemonė buvo netvarkinga. Susisiekimo ministro 2008 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 3-406 patvirtintame Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomosios techninės apžiūros atlikimo apraše reglamentuojama, kad transporto priemonės valdytojui techninės apžiūros talonas išduodamas tik atlikus privalomąją ar pakartotinę transporto priemonės apžiūrą ir tik nustačius, kad transporto priemonė yra techniškai tvarkinga, t. y. transporto priemonė sukomplektuota ir neturi didelių ar draudžiamų eksploatuoti trūkumų. Toks reglamentavimas leidžia preziumuoti, kad transporto priemonė reiso metu buvo techniškai tvarkinga, nes buvo eksploatuojama esant galiojančiai techninei apžiūrai. Įstatymų leidėjas pagrįstai nustatė vienerių metų laikotarpį, po kurio turi būti atlikta techninė apžiūra. Tai minimalus laikotarpis, patvirtinantis transporto priemonės eksploatavimo tinkamumą. Kelionėse yra galimi netikėti ir atsitiktiniai transporto priemonių gedimai, tačiau negalima teigti, jog trečiasis asmuo nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigas, t. y. neprižiūrėjo transporto priemonės ar vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę. Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga, o ieškovas šios prezumpcijos nepaneigė ir neįrodė (TPVCAPD 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Trečiasis asmuo tinkamai ir laiku informavo atsakovą apie eismo įvykį, kreipėsi pagalbos, rūpinosi krovinio saugumu. Bylos duomenimis, nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir eismo įvykio metu atsiradusios žalos nukentėjusiems asmenims. Draudėjo sudaryta sutartis su draudiku ir mokama apskaičiuota draudimo suma atlieka būtent kompensuojamąją funkciją įvykus draudžiamajam įvykiui išmokama draudimo išmoka asmenims, nukentėjusiems eismo įvykio metu.

 

              Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

              Dėl draudėjo pareigos grąžinti draudikui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas draudimo išmokas

 

              Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. TPVCAPDĮ 3 straipsnyje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama draudimo sutartyje ar (ir) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodytą transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį – šio įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslai iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Kai draudiko išmoka visiškai atlyginami nukentėjusiojo nuostoliai, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia visa apimtimi ir TPVCAPDĮ 22 straipsnio nustatytais atvejais atsiranda draudiko teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2009).

              TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Nurodyta nuostata yra perkelta ir į Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.2 punktą. Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 15 punkte nustatytas draudimas vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę [...]. Nagrinėjamos bylos atveju dėl nurodytos priežasties, t. y. dėl to, kad, ieškovo manymu, eismo įvykis įvyko dėl techniškai netvarkingos transporto priemonės, jis, kaip draudikas, reiškė reikalavimą atsakovui grąžinti nukentėjusiems asmenims išmokėtas draudimo išmokas regreso tvarka.

              Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2010 m. kovo 13 d. Italijoje įvykus eismo įvykiui atsakovui priklausančio automobilio, vairuojamo atsakovo darbuotojo trečiojo asmens D. A., lūžo velkamos priekabos ašis, nukrito ratai; apgadintos transporto priemonės Opel Corsa (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Ford S-MAX“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sutrikdyta vairuotojų sveikata. Nukentėjusiems asmenims ieškovas išmokėjo 24 473,75 euro, t. y. 84 502,96 Lt draudimo išmokų. Atsakovas pripažino, kad transporto priemonė pervažiavo kliūtį, kuri galėjo turėti įtakos defektų (ir įvykio) atsiradimui. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis susisiekimo ministro 2008 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 3-406 patvirtinto Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomosios techninės apžiūros atlikimo aprašo 20, 20.1, 26 punktais, sprendė, jog atsakovo pateiktas į bylą 2009 m. liepos 17 d. priekabos Krone (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) techninės apžiūros talonas patvirtina, kad 2010 m. kovo 13 d. eismo įvykio metu atsakovo darbuotojo vairuojamas automobilis ir jo velkama priekaba buvo techniškai tvarkingi; nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad eismo įvykis įvyko būtent dėl priekabos Krone“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) techninių defektų. Tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamos bylos atveju svarbi aplinkybė yra ta, jog draudikui apie eismo įvykį buvo pranešta tik praėjus dešimt dienų po įvykio – 2012 m. kovo 22 d. Taigi atsakovas pažeidė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimą, kad, įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per tris darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas (išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių – to byloje nenustatyta), taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Pažymėtina, kad pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalį su eismo įvykiu susijęs transporto priemonės valdytojas privalo pateikti draudikui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, padėti nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, leisti draudikui (ar Biurui) ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį. Nurodytos TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 2 dalies nuostatos buvo perkeltos ir į šalių pasirašytos draudimo sutarties liudijimo 1 punkto 5 papunktį, 2 punktą. Bylos duomenimis, šie reikalavimai atsakovo nebuvo įvykdyti, apie eismo įvykį ieškovui pranešta praleidus nustatytą terminą, transporto priemonė buvo suremontuota Italijoje ir ieškovas neturėjo galimybės įvertinti jos būklės. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad nurodytos aplinkybės nagrinėjamai bylai neturi reikšmės, nes ieškinys šioje byloje buvo reiškiamas tik TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Kasacinis teismas, aiškindamas ieškinio pagrindo pakeitimą reglamentuojančias proceso teisės normas, ne kartą yra pažymėjęs, jog ieškinio pagrindą papildančių faktinių aplinkybių nurodymas arba naujų įrodymų, patikslinančių faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, pateikimas teismui nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė; šiuo atveju pradinis ieškinio pagrindas iš esmės nesikeičia, o tik padidėja jo pagrįstumas ir įrodytumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Č. ir kt. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-380/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. H. G. , bylos Nr. 330/2010; kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovo nurodytos aplinkybės, kad atsakovas nevykdė pareigos laiku ir tinkamai informuoti draudiką apie draudžiamąjį įvykį, nėra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimo atlyginti žalą regreso tvarka, yra nepagrįsta.

              TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60.3 punkte nustatyta, kad jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovas kaip draudėjas  netinkamai vykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 2 dalyje ir draudimo sutarties liudijimo 1 punkto 5 papunktyje, 2 punkte nustatytas pareigas, laiku ir tinkamai nepranešė atsakovui apie eismo įvykį, nepateikė draudikui turimų eismo įvykio ir žalos įrodymų, o transporto priemonė buvo suremontuota Italijoje iki pranešimo draudikui apie įvykį ir draudikas neturėjo galimybės įvertinti jos būklės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas, neturėdamas teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiems asmenims, turi teisę taikyti atsakovui TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sankciją, būtent – reikšti reikalavimą atsakovui grąžinti nukentėjusiems asmenims išmokėtas draudimo išmokas, tačiau remiantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi grąžintinos draudikui sumos dydis nebūtinai turi sutapti su dėl padarytos žalos išmokėtų draudimo sumų dydžiu.

              Nagrinėjamos bylos atveju, nustatant draudikui grąžintinos sumos dydį, svarbu atsižvelgti į tai, kad pagal byloje esančius duomenis atsakovui TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir šalių draudimo sutarties liudijimo 1 punkto 5 papunktyje nustatytu terminu nepranešus apie eismo įvykį, t. y. pranešus dešimt dienų vėliau, ir per tą laiką suremontavus transporto priemonę, t. y. nepateikus draudikui turimų eismo įvykio ir žalos įrodymų, kaip tai nustatyta pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalį ir šalių draudimo sutarties liudijimo 2 punktą, ieškovas prarado galimybę ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis, taigi ir faktą, ar eismo įvykio metu transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga. Be to, nustatant ieškovui grąžintinos sumos dydį, svarbu yra ir tai, kad atsakovo veikla susijusi su transporto paslaugomis, krovinių vežimu keliais, įskaitant tarptautinį krovinių gabenimą, ir kt. Taigi atsakovui yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui regreso tvarka iš atsakovo grąžintinos sumos dydis nustatytinas 20 procentų išmokėtų draudimo išmokų, t. y. maksimali Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60.3 punkte nustatyta sankcija – 16 900,60 Lt (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).

              Nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, sumažinant priteistą ieškovui iš atsakovo 84 502,96 Lt sumą iki 16 900,60 Lt (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

 

              Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šioje byloje

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. lapkričio 20 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 40,61 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos paskirstytinos proporcingai tenkintų (20 procentų) ir atmestų (80 procentų) reikalavimų daliai (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 patvirtinta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10 Lt, todėl iš atsakovo 8,12 Lt šių išlaidų nepriteistina, o iš ieškovo priteistina 32,49 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.             

              Kadangi tenkinama dalis kasacinio skundo, tai perskirstomos šalių bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 96 straipsniai). Atsakovui UAB „Vivatrans ieškovo AAS „Gjensidige Balticpriteistina 2028 Lt žyminio mokesčio, sumokėto apeliacinės instancijos teisme, ir 1200 Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti, iš viso – 3228,06 Lt. Ši suma mažintina ieškovui AAS „Gjensidige Balticiš atsakovo UAB „Vivatrans priteistinu 507,02 Lt žyminiu mokesčiu, sumokėtu pirmosios instancijos teisme, 304,96 Lt išlaidomis dokumentams versti, 507,02 Lt žyminiu mokesčiu, sumokėtu kasaciniame teisme. Taigi iš viso atsakovui UAB „Vivatrans ieškovo AAS „Gjensidige Balticpriteistina 1909 Lt bylinėjimosi išlaidų.

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

              Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

              priteisti ieškovui AAS „Gjensidige Baltic(įmonės kodas 300633222) iš atsakovo UAB „Vivatrans (įmonės kodas 300073617) 16 900,60 Lt išmokėtų draudimo išmokų regreso tvarka, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. vasario 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

              priteisti iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic(įmonės kodas 300633222) 42,37 Lt (keturiasdešimt du Lt 37 ct) ir atsakovo UAB „Vivatrans (įmonės kodas 300073617) 10,59 Lt (dešimt Lt 59 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

              Priteisti atsakovui UAB „Vivatrans (įmonės kodas 300073617) ieškovo AAS „Gjensidige Baltic (įmonės kodas 300633222) 1909 (vieną tūkstantį devynis šimtus devynis) Lt bylinėjimosi išlaidų.

              Priteisti iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic(įmonės kodas 300633222) 32,49 Lt (trisdešimt du Lt 49 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                      Sigitas Gurevičius                                         

 

                                                                      Algis Norkūnas

 

                                                                     

                                                                      Juozas Šerkšnas                                                                                   

 


Paminėta tekste:
  • 3K-3-78/2010
  • CPK
  • 3K-3-117/2010
  • 3K-3-15/2013
  • CK6 6.1015 str. Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija)
  • CK
  • CPK 197 str. Rašytiniai įrodymai
  • CPK 135 str. Ieškinio turinys
  • CPK 265 str. Klausimai, išsprendžiami priimant sprendimą
  • 3K-3-382/2009
  • 3K-3-380/2008
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės
  • CPK 88 str. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu