Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-04-23][nuasmeninta nutartis byloje][eA-666-525-2020].docx
Bylos nr.: eA-666-525/2020
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 302610311 atsakovas
P. Rugio IĮ „Broliai juodvarniai“ 133061442 pareiškėjas
Kategorijos:
34.2. Alkoholio kontrolė
31. Tabako ir alkoholio kontrolė
34. Tabako ir alkoholio kontrolė

?REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eA-666-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01187-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 34.2

 (S)

 

 

img1 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. balandžio 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Rugio įmonės „Broliai juodvarniai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Rugio įmonės „Broliai juodvarniai“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas P. Rugio įmonė „Broliai juodvarniai“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2018 m. kovo 1 d. nutarimą Nr. ATK2-18/18 taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pareiškėjui paskirta 360 Eur bauda.

2.       Pareiškėjo nuomone, Departamentas nepagrįstai pripažino, kad P. Rugio įmonė „Broliai juodvarniai“ pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą. Tiek pareiškėjas, tiek darbuotoja, kiek nuo jų priklausė, ėmėsi visų reikiamų priemonių, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje: kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), patalpose įrengti staliukai, kurie užtikrina galimybę vartoti alkoholinius gėrimus vietoje, darbuotoja, prieš parduodama alkoholį, žodžiu įspėjo abi klientes apie tai, kad alkoholis turi būti vartojamas vietoje, kavinės patalpose keliose vietose yra iškabinti įspėjamieji ženklai, ant taros, į kurią buvo išpilstytas alkoholis, taip pat buvo įspėjamieji užrašai apie alkoholio vartojimą vietoje. Be to, tuo metu, kai klientės išsinešė alkoholinius gėrimus iš kavinės, joje buvo daug klientų, todėl darbuotoja negalėjo pastebėti, kaip klientės mėgina gėrimus išsinešti, o darbuotojai nėra suteikta teisė fiziškai sulaikyti klientų. Taigi, pareiškėjo teigimu, jis įvykdė visus būtinus veiksmus, kad būtų užtikrintas alkoholio vartojimas vietoje, tačiau nuo ne jo priklausančių aplinkybių klientės pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą imperatyvą.

3.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Kauno apylinkės teismas 2018 m. kovo 28 d. priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. II-128-725/2018, kuriame pripažino, jog darbuotoja ir pareiškėjas ėmėsi visų reikiamų priemonių, kad nebūtų pažeistas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas.

4.       Pareiškėjo teigimu, Departamentas nevertino susiklosčiusios teismų praktikos panašiose ar analogiškose bylose. Be to, Departamentas pateikė konsultaciją dėl Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatų laikymosi, tačiau joje nenurodė jokių konkrečių priemonių, kaip ūkio subjektai turėtų elgtis, kad nebūtų pažeista minėta įstatymo nuostata, todėl akivaizdu, kad pats Departamentas neturi aiškaus atsakymo dėl šios nuostatos aiškinimo.

5.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jis ėmėsi visų priemonių, jog užtikrintų Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų laikymąsi. Priemones, kurių ėmėsi pareiškėjas, Departamentas įvertino, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei byloje nustatytų aplinkybių visumą. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodytos priemonės vertintinos kaip neefektyvios, nes alkoholinius gėrimus abi pirkėjos per trumpą laiką (5 minučių laikotarpyje) išsinešė iš viešojo maitinimo vietos. Barmenė, parduodama keturias 0,5 litro talpos skardines sidro, akivaizdžiai suvokė, kad klientės tokio alkoholinių gėrimų kiekio (po dvi skardines vienai pirkėjai), išpilstyto į dangteliais uždaromą vienkartinę tarą, nevartos vietoje.

7.       Departamentas pažymėjo, kad ūkio subjekto veiksmai, kai alkoholiniai gėrimai išpilstomi į vienkartines stiklines, kurios uždengiamos dangteliais, vertintini kaip klientams palankių sąlygų išsinešti įsigytus alkoholinius gėrimus sudarymas ir yra nesuderinami su siekiu vykdyti Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimą, t. y. užtikrinti pilstomų alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, veiklos būdas, kai prekiaujama alkoholiniais gėrimais, pilstomais į vienkartines stiklines su dangteliais, prieštarauja Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimams.

8.       Departamento nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad barmenė nepastebėjo išeinančių klienčių dėl didelio klientų skaičiaus ne tik nepanaikina padaryto pažeidimo sudėties, bet parodo, kad darbuotoja, parduodama alkoholinius gėrimus, net nevertino, ar realiai yra vietų klientams alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, o tai rodo neatsakingą pareiškėjo požiūrį į licencijuojamą veiklą.

9.       Atsakovas pažymėjo, kad Kauno apylinkės teismo nutarimas pareiškėjo darbuotojos administracinio nusižengimo byloje nėra įsiteisėjęs, jis apskųstas aukštesnės instancijos teismui. Be to, šioje administracinėje byloje ir Kauno apylinkės teismo nagrinėtoje administracinio nusižengimo byloje skiriasi dalyvaujantys asmenys, administracinio nusižengimo byloje buvo sprendžiamas fizinio asmens atsakomybės klausimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ir ANK), o šioje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas, ar juridinis asmuo tinkamai vykdė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintas pareigas.

10.       Departamentas nurodė, kad pareiškėjas pateikė Departamentui raštą dėl konsultacijos suteikimo po padaryto pažeidimo. Tačiau, teisės aktai Departamentui nesuteikė teisės aiškinti įstatymus, todėl Departamentas pareiškėjui galėjo pateikti tik nuomonę jo keliamais klausimais.

 

II.

 

11.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo P. Rugio įmonės „Broliai juodvarniai“ skundą atmetė.

12.       Teismas nustatė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos (toliau – Kauno AVPK VTV) Prevencijos skyriaus vyr. specialistų R. K. ir K. D. tarnybinių pranešimų buvo matyti, jog jie 2018 m. sausio 7 d. (duomenys neskelbtini)  pastebėjo, kad iš P. Rugio įmonės „Broliai juodvarniai“ į lauką išėjo dvi merginos, kurios nešėsi 4 vnt. 0,5 l talpos popierines stiklines su užrašais „Coca Cola“, kurios buvo uždarytos plastikiniais dangteliais, pro kuriuos įkišti šiaudeliai. Paklausus, ką merginos įsigijo, jos atsakė, kad sidrą. Buvo nustatyta, kad merginos yra L. D., G. D.. Taip pat nustatyta, kad 2018 m. sausio 7 d. L. D. už 7,68 Eur nupirko 2 vnt. 0,5 l talpos skardines, alk. 4,5 proc. tūrio stiprumo „Fizz cider“ kriaušių sidro ir 2 vnt 0,5 l talpos skardines, alk. 4,5 proc. tūrio stiprumo „Fizz cider“ braškių skonio sidro, kurias pardavusi barmenė I. B., atidarė ir supylė į 4 vnt. 0,5 l talpos popierines taures su užrašais „Coca Cola“. L. D. sidrą, supiltą į 4 vnt. 0,5 l talpos popierines taures su užrašais „Coca Cola“ išsinešė iš P. Rugio įmonės „ Broliai juodvarniai“ į lauką. Apie 16.50 val. V. S., už 1,52 Eur minėtoje įmonėje įsigijo 1 vnt. alaus „Volfas Engelman“, alk. 5,2 proc. tūrio ir išsinešė į lauką. V. S. nurodė, kad barmenė I. B. parduodama alų, jį supylė į 0,5 l talpos popierinę taurę su užrašu „Coca Cola“. Pranešimuose nurodoma, jog barmenė I. B. neužtikrino, kad L. D. ir V. S. vartotų alkoholį bare ir neišsineštų iš viešojo maitinimo įstaigos, supildama alkoholį į vienkartinę uždaromą tarą sudarė sąlygas pirkėjoms alkoholį išsinešti. Departamentas 2018 m. sausio 9 d. gavo Kauno AVPK VTV 2018 m. sausio 9 d. raštą Nr. 20-5-2161(l.l6E), kuriame nustatyta, jog įmonei priklausančioje užkandinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), sekmadienį nuo 15 val. prekiaujama alkoholiniais gėrimais išsinešimui, neužtikrinama, kad parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje.

13.       Departamentas 2018 m. kovo 1 d. priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriuo pareiškėją pripažino pažeidusią Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, konstatavęs, kad, pareiškėjui priklausančioje viešojo maitinimo vietoje, sekmadienį nuo 15 val. prekiaujama alkoholiniais gėrimais išsinešimui, neužtikrinama, kad parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje. 2018 m. sausio 7 d. apie 16.45 val. pareiškėjo viešojo maitinimo vietoje barmenė I. B. (duomenys neskelbtini) veikdama įmones vardu ir interesais, pirkėjai L. D. (duomenys neskelbtini) už 7,68 Eur pardavė dvi 0,5 l talpos skardines kriaušių skonio sidro „Fizz“ (alkoholio koncentracija 4,5 proc. tūrio), dvi 0,5 l talpos skardines braškių skonio sidro „Fizz“ (alkoholio koncentracija 4,5 proc. tūrio), iš viso 4 skardines, vienos skardinės kaina 1,29 euro. Barmenė I. B. sidro skardines atidarė ir supylė į keturias 0,5 l talpos popierines taures su užrašais ,,Coca Cola", uždengė dangteliais, įdėjo šiaudelius. Pirkėja L. D. sidrą keturiose uždengtose dangteliais 0,5 I talpos popierinėse taurėse su šiaudeliais, iš įmonės viešojo maitinimo vietos išsinešė (l epizodas). 2018 m. sausio 7 d. apie 16.50 val. pareiškėjo viešojo maitinimo vietoje barmenė I. B. veikdama įmones vardu ir interesais, pirkėjai V. S. (duomenys neskelbtini)  už 1,52 Eur pardavė alaus "Volfas Engelman" (alkoholio koncentracija 5,2 proc. tūrio), perpylė į 0,5 l talpos popierinę taurę su užrašu ,,Coca Cola", uždengė dangteliu, įdėjo šiaudelį. Pirkėja V. S. alų dangteliu uždengtoje 0,5 l talpos popierinėje taurėje su šiaudeliu, iš užkandinės išsinešė (2 epizodas). Todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus, nes neužtikrino, kad sekmadienį nuo 15 val. parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje. Vadovaudamasis Įstatymo 34 straipsnio 3 ir 7 dalimis, Departamentas paskyrė 360 Eur baudą.

14.       Teismas pažymėjo, kad konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas Įstatymo – turinys, pobūdis ir apimtis įstatyme nėra atkleidžiamas. Todėl ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Jis turėtų imtis tokių priemonių, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo.

15.       Teismas nurodė, kad šioje byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas turėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduotą galiojančią licenciją verstis mažmenine alkoholinių gėrimų prekyba, kad baro patalpose įrengtas baras, iškabinti informaciniai pranešimai, pardavėja įspėjo pirkėjus, kad parduodami alkoholiniai gėrimai turi būti vartojami vietoje.

16.       Teismas įvertino byloje esančią pareiškėjo įmonės 2018 m. sausio 11 d. patikrinimo medžiagą, patikrinimo dieną įmonės viešojo maitinimo vietoje alkoholinius gėrimus pirkusių asmenų paaiškinimus, bei nurodė, kad Įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais draudimai ir apribojimai taikomi šia prekyba užsiimantiems subjektams, t. y. alkoholinių gėrimų pardavėjams, todėl pirkėjų veiksmai, nepriklausantys nuo pardavėjo valios, pareiškėjo veiksmų kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi. Departamento medžiagoje užfiksuoti duomenys patvirtino, kad įmonės darbuotoja pardavėja I. B. pardavė pirkėjoms V. S. ir L. D. kartu su G. D. alkoholinius gėrimus vienkartinėse stiklinėse, bet šie asmenys jį išsinešė iš baro patalpų. Šias aplinkybes patvirtino pirkėjų paaiškinimai ir Kauno AVPK VTV pareigūnų parodymai. Teismas pažymėjo, kad pati pardavėja pripažino, jog, pirkėjoms sumokėjus alkoholinių gėrimų kainą, ji, įpylusi alkoholio į plastikines stiklines, joms atidavė ir toliau nekreipė į jas dėmesio, nes laukė kitas klientas.

17.       Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas pabrėžė, kad ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta išimtis taikoma tik tiems verslo subjektams, kurie faktiškai, o ne formaliai atitinka viešojo maitinimo įstaigos sąvoką. Įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad viešojo maitinimo vieta – laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. Teismo vertinimu, subjektai, kuriems yra taikoma Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta išimtis privalo vykdyti baro, restorano, kavinės ar kitą maisto tvarkymo veiklą, šiose įstaigose alkoholiniai gėrimai, nesvarbu, ar pilstomi iš gamyklinių pakuočių ar kitų rezervuarų, turi būti pateikiami taip, kad jie būtų suvartoti viešojo maitinimo vietos patalpose ar teritorijoje, bet ne tokiu būdu ir forma, kuris nekliudo pirkėjui išsinešti įsigytus alkoholinius gėrimus iš viešo maitinimo vietos ir jais disponuoti savo nuožiūra. Teismas konstatavo, kad dėl alkoholinio gėrimo perpylimo į vienkartinę, o ne daugkartinio naudojimo tarą, pareiškėjas sudarė galimybę pirkėjams alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje. Be to, šiuo atveju esminę reikšmę turėjo įmonės pasirinktos taros savybės – pasirinkimas alkoholinius gėrimus patiekti vienkartinėje taroje savaime nėra nesuderinamas su Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintu draudimu, tačiau pareiškėjo naudotos popierinės stiklinės buvo uždengiamos dangteliu (stiklinę uždengė pati darbuotoja). Todėl teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju įmonė pardavė alkoholinius gėrimus būdu, kuris neužtikrino viso įsigyto alkoholio suvartojimo vietoje. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas.

18.       Teismas akcentavo, kad dėl kilusio ginčo teismo nuomonės nekeičia ir tai, kad pardavėja I. B. parduodama alkoholinius gėrimus pirkėjoms nurodė jų neišsinešti, vartoti tik vietoje (viešos maitinimo vietos patalpose), alkoholį įpylė į vienkartines stiklines, o įmonės viešojo maitinimo vietoje aiškiai pateikta informacija apie nustatytą draudimą išsinešti alkoholinius gėrimus. Teismas sutiko su tuo, jog iš ūkio subjekto, teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinus ūkio subjektų darbuotojų ar kitų asmenų teisės pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kuomet pirkėjas atidarytoje pakuotėje parduotą gėrimą rengiasi išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje, t. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar kad jį suvartotų vietoje, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesudarė tinkamų ir pakankamų sąlygų pirkėjoms įsigytus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, todėl ir pirkėjų neva savavališki veiksmai šiuo atveju negalėjo panaikinti pareiškėjo atsakomybės.

19.       Teismas taip pat kritiškai vertino pareiškėjo argumentą, jog Kauno apylinkės teismas 2018 m. kovo 28 d. priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. II-128-725/2018, kuriame pripažino, jog buvo imtasi visų reikiamų priemonių, jog nebūtų pažeistas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas. Teismas konstatavo, kad minėtoje byloje buvo vertinami barmenės I. B. veiksmai, o ne pareiškėjo.

20.       Teismas nurodė, kad Nutarime, be kita ko, nurodyta, jog pareiškėjo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, skirta 360 Eur bauda, kuri atitiko Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nurodytos ekonominės sankcijos (nuo 144 Eur iki 579 Eur) vidurkį. Atsižvelgdamas į tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Departamentas, parinkdamas konkrečios ekonominės sankcijos dydį pažeidė Įstatymo 34 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus baudos dydžio nustatymo kriterijus, teismas įvertino, jog įmonei paskirta ekonominė sankcija atitiko padaryto pažeidimo pobūdį, todėl yra teisinga ir proporcinga.

21.       Teismas, įvertinęs skundžiamo Nutarimo atitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, konstatavo, kad Departamento priimtas Nutarimas pareiškėjo atžvilgiu šiuos reikalavimus atitiko – jame nuosekliai išdėstytos faktinės aplinkybės, nurodytos konkrečios AKĮ nuostatos, kuriose nustatytas draudimas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, bei šio draudimo netaikymo atvejai, nurodyti pareiškėjos veiksmai, kuriais pasireiškė nustatyti pažeidimai, pateikiama šių veiksmų teisinė kvalifikacija, nurodytas pareiškėjo atsakomybės teisinis pagrindas bei išdėstyti motyvai, susiję su paskirtos baudos dydžiu. Nutarimas yra priimtas kompetentingo subjekto, teisiškai pagrįstas, motyvų išdėstymas pakankamas, todėl teismas neturėjo pagrindo jį naikinti. Nutarimas visiškai atitiko jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, nustatytus Įstatymo 39 straipsnyje.

22.       Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad Departamentas teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė Įstatymo nuostatas. Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nebuvo pagrindo jį naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, todėl pareiškėjo skundas atmestas. Be to, nors pareiškėjas skunde išdėstė daugiau argumentų dėl Nutarimo nepagrįstumo, tačiau, teismo nuomone, jie nebuvo esminiai sprendžiant administracinę bylą ir niekaip nekeičia teismo sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėjo.

 

III.

 

23.       Pareiškėjas P. Rugio įmonė „Broliai juodvarniai“  apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą  panaikinti Nutarimą. 

24.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog jis nesudarė tinkamų ir pakankamų sąlygų pirkėjoms įsigytus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje. Šį savo argumentą pareiškėjas grindžia tuo kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-352/2013), naudojantis išimtimis turi būti tenkinamos abi kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Pareiškėjas pažymi, kad iš naujausios Įstatymo redakcijos, kuri įsigaliojo 2018 m. sausio 1 d., matyti, jog įstatymų leidėjas pakeitė pirmąją sąlygą iš „parduodamiems atidarytoje pakuotėje“ į „parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams“. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog buvo įvykdyta Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatyta pirmoji sąlyga, t. y. gėrimai buvo išpilstyti. Dėl antrosios sąlygos, pareiškėjas akcentuoja, kad ją vertinant (ši sąlyga įstatyme nėra pakeista) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Įstatymo reikalavimai. Iš aptariamos teisės normos turinio matyti, jog įstatymu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų, tačiau konkrečiau šios pareigos turinys įstatyme nėra apibrėžtas. Pareiškėjas teigia, kad tiek jis, tiek darbuotoja ėmėsi visų reikiamų priemonių, jog nebūtų pažeistas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytas imperatyvas, tačiau negalėjo numatyti gresiančio pažeidimo, kadangi ant taros į kurią buvo supiltas alkoholis, buvo įspėjamieji užrašai, jog alkoholis turi būti vartojamas vietoje, o tai, kad tara yra vienkartinė nereiškia, jog asmuo nesiėmė visų reikiamų priemonių.

25.       Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino susiklosčiusios teismų praktikos panašiose ar analogiškose bylose. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teikia teismų praktikos analizę dėl priemonių, kurios laikomos efektyviomis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-724/2014, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-2118-342/2015), neefektyviomis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A506-822/2017, 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-705/2014, 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2058/2013) bei neleistinomis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Pareiškėjas, atsižvelgdamas į, jo nuomone, aktualią teismų praktiką panašiose bei analogiškose bylose, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino surinktų įrodymų visumos bei nepagrįstai konstatavo, jog jis nesiėmė efektyvių priemonių, jog būtų išvengtas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas.

26.       Pareiškėjas akcentuoja, kad Departamentas nepateikė jokių konkrečių išaiškinimų dėl Įstatymo normų taikymo, teismų praktikoje taip pat nebuvo nurodyta, jog vienkartinė tara yra netinkama, todėl negali būti reikalaujama iš pareiškėjo vykdyti pareigų, kurios nėra nustatytos įstatyme. Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad pats Departamentas neturi aiškaus atsakymo dėl to, kaip turi būti aiškinami Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatyti reikalavimai. Taigi, Departamentui nepateikus 2018 m. vasario 28 d. konsultacijoje, kokia tara turėtų būti laikoma tinkama, jog būtų užtikrinti Įstatymo nurodyti reikalavimai, kai teismų praktikoje vienkartinė tara laikoma tinkama, nei Departamentas, nei teismas, negali reikalauti iš pareiškėjo naudoti tik stiklinę tarą, kadangi tai pažeistų teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus.

27.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

28.       Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai iš esmės sutampa su argumentais nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad Departamento teisinė argumentacija yra detaliai išdėstyta pareiškėjo skundžiamame Nutarime bei pirminiame atsiliepime į skundą, kuriuose nuosekliai ir išsamiai aprašyti faktiniai ir teisiniai pagrindai, kuriais vadovaujantis pareiškėjui buvo taikyta atsakomybė už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų nesilaikymą.

29.       Atsakovas kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjas nesudarė tinkamų ir pakankamų sąlygų pirkėjoms įsigytus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, kadangi byloje nustatyta, jog alkoholinius gėrimus abi pirkėjos per trumpą laiką (5 minučių laikotarpyje) išsinešė iš pareiškėjo viešojo maitinimo vietos, tai rodo pareiškėjo veiksmų sistemiškumą pažeidžiant Įstatymo reikalavimus ir pasirinktų priemonių neefektyvumą. Departamento nuomone, ūkio subjektas, negalėdamas užtikrinti Įstatyme nustatytos tvarkos, kuria turi būti prekiaujama alkoholiniais gėrimais, negali tokios veiklos vykdyti.

30.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas sąmoningai nutyli aplinkybes, jog barmenė alkoholinius gėrimus išpilstė į vienkartines popierines taras ir jas uždengė dangteliais (1 ir 2 epizodai). Tokie veiksmai, kai alkoholiniai gėrimai išpilstomi į vienkartines taras, kurios uždengiamos dangteliais, vertintini kaip klientams palankiu sąlygų išsinešti įsigytus alkoholinius gėrimus sudarymas. Tokie veiksmai nesuderinami su siekiu efektyviai užtikrinti Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų laikymosi.

31.       Atsakovas kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad Departamentas nesivadovavo teismų suformuota praktika panašiose ar / ir analogiškose bylose, nurodydamas, kad pareiškėjo cituojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. administracinėje byloje Nr. A525-724/2014 nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, o dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje teigia, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalimi pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi kitų teismų praktika.

32.       Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo raštas Departamentui buvo pateiktas 2018 m. sausio 16 d., t. y. po 2018 m. sausio 7 d. padaryto pažeidimo, todėl pareiškėjo argumentas, susijęs su konsultacijos pateikimu, nėra susijęs su nagrinėjama byla.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

IV.

 

33.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2018 m. kovo 1 d. nutarimo Nr. ATK2-18/18, kuriuo pareiškėjui paskirta 360 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

34.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir ginčui aktualias Įstatymo nuostatas, atmetė, konstatavęs, jog pareiškėjas neužtikrino, kad gėrimai būtų vartojami vietoje, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai Nutarimu pripažino pareiškėją pažeidusiu Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas bei skyrė jam ekonominę sankciją.

35.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir savo skunde pirmosios instancijos teismui, bei ginčija tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjas nesudarė tinkamų ir pakankamų sąlygų pirkėjoms įsigytus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, taip pat teismas nepagrįstai neatsižvelgė į teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Pareiškėjo teigimu, Departamentas nepateikė išaiškinimų dėl Įstatymo normų taikymo.

36.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

37.       Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garci?a Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

38.        Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, toliau pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

39.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas.

40.       Įgyvendindamas šiuos tikslus, įstatymų leidėjas Įstatymo 18 straipsnyje reglamentavo prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarką. Kaip viena iš alkoholio prieinamumo ribojimo priemonių, Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte (2017 m. birželio 1 d. įstatymo Nr. XIII-394 (įsigaliojusio nuo 2018 m. sausio 1 d.)) nustatytas draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais pirmadieniais–šeštadieniais iki 10 valandos ir nuo 20 valandos, o sekmadieniais – iki 10 valandos ir nuo 15 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje. Taigi, šia išimtimi galima pasinaudoti tik kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios, t. y. kartu egzistuojančios, sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013  m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1129-858/2015).

41.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad, pareiškėjo teigimu, jis ėmėsi prevencinių priemonių užtikrinti Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto laikymąsi, pažymi, kad konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas Įstatymo – turinys, pobūdis ir apimtis įstatyme nėra atskleidžiamas. Todėl ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Jis turėtų imtis tokių priemonių, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas, atidus ir sąžiningas asmuo. Šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjo taikytos prevencinės priemonės, kaip matyti iš paties pažeidimo fakto, buvo neefektyvios. 

42.       Nagrinėjant administracines bylas inter alia (be kita ko, įskaitant) dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo taip pat yra ne kartą konstatuota, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą. Ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Įstatymo požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks Įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises bei būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-500-525/2017).

43.       Departamento Nutarimas (b. l. 11–17) priimtas remiantis Kauno AVPK VTV 2018 m. sausio 9 d. raštu Nr. 20-S-2131(1.16E) pateikta medžiaga, tarnybiniais pranešimais, asmenų, įsigijusių alkoholinių gėrimą, bei pareiškėjo darbuotojos ir pareiškėjo atstovo paaiškinimais (b. l. 10 –25). Šie įrodymai patvirtina pareiškėjo (jo darbuotojos) padarytus Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytus pažeidimus, t. y., kad pareiškėjas neužtikrino, jog sekmadienį po 15 val. parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje. 

44.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nagrinėjamu atveju klientėms pirkimo metu sidras ir alus buvo supiltas į vienkartinę popierinę stiklinę, kuri uždengta plastikiniu dangteliu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo parduotas į tokią tarą supiltas sidras ir alus, kuri buvo tinkama ne tik vartoti gėrimus vietoje, bet ir buvo patogi išsinešti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad parduotų alkoholinių gėrimų kiekis (4 vnt. po 0,5 l skardinės sidro) jau savaime sudarė pagrįstas prielaidas manyti, kad juos ketinama vartoti ne vietoje. Taigi byloje nustatytų ir aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadas, kad pareiškėjo darbuotoja, supildama alkoholinį gėrimą į vienkartinę stiklinę su danteliu, nesiėmė pakankamų priemonių, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje, o klientėms buvo sudaryta galimybė netrukdomoms išsinešti alkoholinius gėrimus ir juos vartoti ne viešojo maitinimo įstaigoje, todėl tokia veika teisingai kvalifikuota kaip Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimas.

45.       Taip pat pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ekonominės sankcijos ūkio subjektams (juridiniams asmenims) taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys (darbuotojai ir kt.) buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už įstatymais uždraustų veikų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse, padarymą (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011, 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1497/2014, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1232-143/2016), todėl ir nagrinėjamoje byloje vertinamas ne pareiškėjo darbuotojos elgesys, o pareiškėjo, kaip juridinio asmens, kuriam priklauso viešojo maitinimo vieta, veiksmų atitiktis Įstatymo reikalavimams, o Kauno apygardos teismo sprendimas (b. l. 26–30), kuriuo pareiškėjo darbuotojo atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena nutraukta, nėra aktualus nagrinėjamo ginčo atveju.

46.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą numatytas pažeidimas pagal savo pobūdį yra formalios sudėties. Tai reiškia, kad, padarius tokį pažeidimą, pareiškėjo, kaip ir jo darbuotojo, kaltė yra suponuojama, nenurodant konkrečios jos išraiškos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1280-143/2015). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas įrodė, jog buvo imtasi visų veiksmų užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai būtų geriami tik vietoje. Dėl minėtos priežasties nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1283-261/2017; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-56-629/2019 ir kt.)

47.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Departamento konsultacijos teikimu dėl Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytų reikalavimų aiškinimo, sutinka su atsakovo argumentais, kad nagrinėjamu atveju Departamentas 2018 m. vasario 28 d. pateiktas atsakymas į pareiškėjo užklausimą yra pateiktas po 2018 m. sausio 7 d. padaryto pažeidimo, todėl nėra susijęs su nagrinėjama byla. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Departamentui nesuteikta teisė aiškinti įstatymus, todėl jo pateiktas atsakymas yra tik nuomonė dėl pareiškėjo keliamų klausimų.

48.       Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytą draudimą ir jam paskirta teisinga ir proporcinga bauda. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje inicijuoto ginčo faktinius ir teisinius aspektus, byloje pateiktus įrodymus, tarp jų ir bylos šalių paaiškinimus, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti, jog nustatant ir konstatuojant Įstatymo pažeidimus, buvo padarytos nepagrįstos išvados dėl pareiškėjo atsakomybės. Aplinkybė, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar netinkamo motyvavimo.

49.       Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 ir kt.).

50.       Pabrėžtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

51.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo P. Rugio įmonės „Broliai juodvarniai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

 

 

        Ramūnas Gadliauskas

 

 

        Dalia Višinskienė


Paminėta tekste:
  • eI-2118-342/2015
  • A-1855-575/2017
  • A-3707-575/2016
  • A-1129-858/2015
  • eA-500-525/2017
  • A-1232-143/2016
  • eA-1280-143/2015
  • A-500-756/2016
  • A-1283-261/2017
  • eA-4688-415/2018
  • eA-56-629/2019