Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-11-05][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-403-695-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-403-695/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB ,,Kuršėnų autobusų parkas" 175700829 atsakovas
Lietuvos profesinė sąjunga ,,Sandrauga" 195772298 ieškovo atstovas
Kategorijos:
1. BYLOS DĖL DARBO TEISINIŲ SANTYKIŲ
1. DARBO TEISINIAI SANTYKIAI
1.2. Bylos dėl individualių darbo santykių
1.3. Individualūs darbo santykiai
1.3.3. Darbo laikas
1.3.3.3. Darbo laiko režimas (padienė, savaitinė, suminė darbo laiko apskaita, lankstus darbo režimas)
1.2.13. Bylos, susijusios su darbo užmokesčiu ir kitomis išmokomis
1.2.13.21. kitos bylos, susijusios su darbo užmokesčiu ir kitomis išmokomis

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-3-403-695/2018

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07128-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.3.3.3.

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,  

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Kuršėnų autobusų parkui dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir neišmokėtų su darbo santykiais susijusių pajamų priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių suminės darbo laiko apskaitos taikymą, darbo apmokėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. DGKS-3921 darbo byloje Nr. APS-116-10986/2017; 2) priteisti ieškovui iš atsakovės 2262,68 Eur nesumokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2017 m. birželio 21 d. ir nesumokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos; 3) priteisti ieškovui iš atsakovės 1520,52 Eur delspinigių nuo laiku nesumokėto darbo užmokesčio sumos, apskaičiuotų iki 2017 m. birželio 21 d., ir delspinigius, apskaičiuotus nuo laiku nesumokėtos darbo užmokesčio sumos nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos.

3.       Ieškovas ieškinį grindė 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3820/85 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo, 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau – Direktyva 2003/88/EB), Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir DK) 99, 142, 186 straipsnių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 587) nuostatomis.

4.       Ieškovas nurodė, kad Darbo ginčų komisija 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu nepagrįstai netenkino jo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir delspinigius (sprendime konstatuota, kad pertraukos tarp važiavimų prilygintinos pertraukoms pailsėti ir pavalgyti DK 158 straipsnio prasme, kurios į darbo laiką neįeina; faktiškai ieškovui buvo taikomas pertraukiamasis darbo laiko režimas, jam neprieštaravo nei ieškovas, nei įmonėje veikianti profesinė sąjunga; pertraukų metu ieškovas neprivalėjo būti darbo vietoje, budėti ar būti pasiruošęs nedelsdamas atlikti darbdavės pavestus darbus, todėl jos nelaikytinos darbo laiku). Ieškovas nuo 2013 m. gruodžio 27 d. atsakovės bendrovėje dirba vairuotoju-konduktoriumi. Nors pagal darbo sutartį ieškovo darbo dienos trukmė yra 8 val. ir pagal nustatytą darbo grafiką ieškovas dirba 8 val. per dieną, tačiau dėl susiformavusios ilgalaikės praktikos vežant keleivius tam tikrais maršrutais tenka dirbti nuo 5.35 val. iki 18.50 val. ir ilgiau. Atsakovė nemoka ieškovui viso jam priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną. Ji moka darbo užmokestį tik už faktiškai ieškovo nuvažiuotą laiką nuo UAB Kuršėnų autobusų parko autobusų stoties iki nustatyto maršruto galutinės stotelės ir grįžimą maršrutu atgal. Tarp kiekvieno maršruto susidaro ne trumpesnė kaip 45 min. pertrauka. Į darbo laiką įskaitytinas visas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, nes juo ieškovas yra savo darbo vietoje, darbdavės žinioje ir vykdo darbo funkcijas. Visas tarp maršrutų nuo autobuso paėmimo ryte iki jo pridavimo vakare darbdavei laikas, t. y. tiek autobuse, tiek savo nuožiūra kitur praleistas laikas, turi būti laikomas darbo laiku ir atitinkamai apmokėtas. Ieškovui nustatyta vienos valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Nuo 2004 m. atsakovės bendrovėje įvesta suminė darbo laiko apskaita, tačiau ieškovas su 2004 m. sausio 2 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. 1 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo“ (toliau – Įsakymas) pasirašytinai nesupažindintas, suminės darbo laiko apskaitos įvedimas nesuderintas su profesine sąjunga. Ieškovas, kaip materialiai atsakingas asmuo (2011 m. balandžio 11 d. atsakovės direktoriaus įsakymu patvirtintų darbo tvarkos taisyklių (toliau – Darbo tvarkos taisyklės) 2.5 punktas) tiek už autobusą, tiek už gautas iš klientų lėšas, negalėjo laisvai disponuoti laisvu tarp maršrutų laiku, visą laiką lieka darbdavės žinioje.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5.       Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei  ieškovo 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6.       Teismas rėmėsi Darbo kodekso 93, 95 straipsnių nuostatomis, nustatė, kad UAB Kuršėnų autobusų parko autobuso vairuotojams-konduktoriams suminė darbo laiko apskaita įvesta, iki ieškovas buvo priimtas į darbą – 2004 m. sausio 2 d. Įsakymu, ir, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad nepagrįstas ieškovo teiginys, jog jis nežinojo, kad dirba pagal suminę darbo laiko apskaitą.  

7.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, kad Įsakymas nebuvo derintas su profesine sąjunga. Suminė darbo laiko apskaita įvesta 2004 m. sausio 2 d., kai bendrovėje nebuvo įsteigta darbuotojų profesinė sąjunga. Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinys – UAB Kuršėnų autobusų parko darbuotojų profesinė sąjunga UAB Kuršėnų autobusų parke įsteigtas 2015 m. lapkričio 23 d. steigiamojo susirinkimo metu. Iki tol darbuotojų interesams atstovavo jų išrinkta atstovė I. S., su ja buvo derinami bendrovės administracijos priimami vidaus teisės aktai (įsakymai, darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikai).

8.       Remdamasis DK 144 straipsnio 14 dalių nuostatomis, Vyriausybės nutarimu Nr. 587, pagal kurį dirbant sąraše nurodytus darbus darbo dienos (pamainos) trukmė gali būti ilgesnė negu aštuonios valandos tik tais atvejais, jeigu darbo ar gamybos pobūdis neleidžia organizuoti darbo nustatant darbo dienos (pamainos) trukmę, neviršijančią aštuonių valandų, atsižvelgdamas į tai, kad į šį sąrašą įtraukti vairuotojai, dirbantys transporto srityje, teismas konstatavo, kad atsakovės bendrovėje įvesta suminė darbo laiko apskaita ieškovui, dirbančiam vairuotoju-konduktoriumi, taikoma teisėtai.

9.       Teismas sprendė, kad ieškovo teiginius, jog jis tarp maršrutų yra atsakingas tiek už autobusą, tiek už gautas iš klientų lėšas, paneigia bylos duomenys bei 2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymas „Dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo“, iš kurio matyti, kad nuo 2015 m. liepos 20 d. nustatyta autobuso vairuotojams-konduktoriams pietų pertraukos metu arba pertraukų metu tarp maršrutų autobusų privaloma stovėjimo vieta autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui (reikalinga techninė priežiūra ar remontas), autobusų stovėjimo vieta bendrovės teritorijoje. Ieškovas, teismo vertinimu, galėjo laisvai disponuoti laiku tarp maršrutų, tenkinti savo poreikius, ilsėtis ir pan., šiuo laiku jis nebuvo darbdavės žinioje ir nevykdė darbo funkcijų (Vyriausybės nutarimo Nr. 587 10.4 punktas). Teismas laikė, kad nėra pagrindo teigti, jog laikas, kai asmuo su savimi turi bendrovės lėšas, įskaitytinas į darbo laiką.

10.       Transporto srityje nustatant darbuotojams pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmę bei jos pradžią, kaip nurodė teismas, taikytini ypatumai, nustatyti Vyriausybės nutarime Nr. 587. Teismas pažymėjo, kad pertraukos tarp maršrutų nelaikytinos nei budėjimu, nes jų metu ieškovas neprivalėjo būti pasiekiamas, nei laiku susitvarkyti, nes tam buvo skiriamas kitas laikas ir apmokamas, nei prastova. 

11.       Teismas padarė išvadą, kad laikas, vairuotojo praleistas nevairuojant transporto priemonės ir neatliekant pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu, neprivalant jam būti darbo vietoje, nelaikomas darbo laiku ir už jį neturi būti mokama. Ginčo laiko pripažinimas vairuotojo darbo laiku prieštarautų Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo, 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo, Direktyvos 2003/88/EB nuostatoms. Neprivalant mokėti darbo užmokesčio, negali būti skaičiuojami ir priteisiami ir delspinigiai.

12.       Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

13.       Kolegija nurodė, kad ieškovas buvo supažindintas su Darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose, be kita ko, nustatytas darbo laikas darbuotojams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita (5.1, 5.2 punktai). Ieškovo pareiginiuose nuostatuose nurodyta, kad vairuotojas-konduktorius privalo savo veikloje vadovautis, be kita ko, bendrovės direktoriaus įsakymais. Suminė darbo laiko apskaita įvesta 2004 m. sausio 2 d. Įsakymu. Atsižvelgdama į tai, jog ieškovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad kai pradėjo dirbti pas atsakovę, jam buvo duota susipažinti su bendrovėje galiojančiais vidiniais teisės aktais, tačiau jis neatsimena, su kuriais susipažino, kolegija laikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovas, pradėdamas dirbti pas atsakovę, žinojo, kad dirbs vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto patvirtintą grafiką ir kad darbo valandos jam nenustatytos, jis kiekvieną mėnesį gaudavo darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos duomenis ir jam nekėlė abejonių nustatyta darbo laiko apskaita, o šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovui buvo žinoma, jog jam už darbą yra mokama pagal suminę darbo laiko apskaitą.

14.       Ieškovo teiginius, kad Įsakymas turėjo būti suderintas su profesine sąjunga, kolegija laikė nepagrįstais, atsižvelgdama į tai, kad suminė darbo laiko apskaita bendrovėje įvesta nuo 2004 m. sausio 2 d., o darbuotojų profesinė sąjunga bendrovėje įsisteigė tik 2015 m. lapkričio 23 d.

15.       Kolegija konstatavo, kad atsakovės, kaip įmonės, užsiimančios transporto veikla, darbuotojo, atsižvelgiant į specifines darbo sąlygas, darbo ir poilsio laikas turi tam tikrų ypatumų, nustatytų Vyriausybės nutarime Nr. 587, ir, priešingai nei teigia ieškovas, tai yra specialus bei privalomas taikyti (DK 144 straipsnio 2 dalis) teisės aktas, reguliuojantis ginčo teisinius santykius.   

16.       Remdamasis Vyriausybės nutarimo Nr. 587 10 punkto nuostatomis, kuriose įtvirtintos darbo vietos, mobilaus darbuotojo, mobilaus darbuotojo darbo laiko, kelių transporto veiklos sąvokos, teismas konstatavo, kad ieškovas laikotarpiu tarp maršrutų neatliko pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu. Bylos duomenys, kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad pertraukų metu ieškovas privalėjo likti autobuse. Pertraukų tarp maršrutų laikas negali būti vertinamas kaip laikas, kuriuo ieškovas negalėjo laisvai disponuoti, nes atsakovės 2015 m. liepos 16 d. įsakymu ,,Dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo“ nustatyta autobusų stovėjimo vieta pertraukų metu autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui – bendrovės teritorijoje. Kolegija, remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais 2003 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003, padarė išvadą, kad vairuotojui į darbo laiką įskaitomas ne visas darbo dieną autobuse praleistas laikas, o tik faktiško autobuso vairavimo bei tiesiogiai su autobuso ir keleivių aptarnavimu susijusio darbo atlikimo laikas. Už šį laiką atsakovė su ieškovu yra atsiskaičiusi.

17.       Kolegija pažymėjo, kad atsakovės lokaliniuose norminiuose aktuose nenustatyta vairuotojo-konduktoriaus pareiga būti autobuse pertraukų tarp maršrutų metu. Pagal šalių 2013 m. gruodžio 30 d. sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį ieškovas nėra materialiai atsakingas, jeigu įrodo, kad žala turtui atsirado ne dėl jo kaltės. Aplinkybė, kad ieškovas pertraukų tarp maršrutų metu vykdavo į namus, kolegijos vertinimu, patvirtina, jog pertraukų tarp maršrutų laikas negali būti įskaitomas į darbo laiką ir už jį negali būti mokamas darbo užmokestis.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

18.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nutartį ir         Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas žinojo apie suminės darbo laiko apskaitos įvedimą įmonėje iš Darbo tvarkos taisyklių. Ieškovo darbo sutartyje (ar vėlesniuose pakeitimuose) nenurodyta, kad jam mokamas darbo užmokestis apskaičiuojamas taikant suminę darbo laiko apskaitą. Su Įsakymu ieškovas nesupažindintas pasirašytinai, nors pagal susiklosčiusią praktiką darbuotojai visada buvo taip supažindinami. Darbdavio priimami įsakymai ir kiti lokaliniai aktai, keičiantys darbuotojo teisinę padėtį darbo teisiniuose santykiuose, yra neatsiejama darbo sutarties dalis. Kadangi sutarties sąlygos, kilus abejon, aiškintinos šias sąlygas priėmusios šalies naudai, laikytina, kad ieškovui, kaip vairuotojui-konduktoriui, suminė darbo laiko apskaita nebuvo taikoma.

18.2.                      Suminės darbo laiko apskaitos taikymas turėjo būti derinamas su profesine sąjunga „Sandrauga“ jai įsisteigus (DK 19 straipsnis, 149 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės nutarimas Nr. 587, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2006).

18.3.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatančias pertrauką pailsėti ir pavalgyti, dėl to nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju taikytina ne DK 158 straipsnio 1 dalis, o Vyriausybės nutarimas Nr. 587, kaip specialusis teisės aktas. Vien tai, kad atsakovės įmonė veikia transporto srityje, neįrodo, kad savo veikloje ji taiko šį nutarimą. DK aiškiai reglamentuoja pertraukas pailsėti ir pavalgyti ir yra aukštesnės galios teisės aktas nei Vyriausybės nutarimas. Už stovėjimus tarp maršrutų darbo užmokestis nebuvo mokamas teigiant, kad tai yra pertrauka pailsėti ir pavalgyti, nors pagal Darbo tvarkos taisykles (5.4 punktas) tam nustatyta vienos valandos pertrauka. Be to, ieškovo darbo sutarties 7 punkte nustatyta, kad darbuotojui taikoma DK 158 straipsnio 6 dalis, pagal kurią pertraukos pailsėti ir pavalgyti pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikas, kolektyvinė arba darbo sutartis. Bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovui nustatyta ilgesnė nei vienos valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Byloje nėra ieškovo ir atsakovės susitarimo dėl daugiau nei vienos ilgalaikės pertraukos per pamainą pailsėti ir pavalgyti. Teismas nepagrįstai neįskaitė pertraukų tarp maršrutų laiko į darbo laiką, pripažindamas juos pertrauka pailsėti ir pavalgyti.

18.4.                      Priverstiniai stovėjimai tarp maršrutų neatitinka ieškovo interesų, įskaitant ir trumpesnius stovėjimus, už kuriuos nemokamas darbo užmokestis, kurie per trumpi, kad ieškovas galėtų visiškai pasitraukti iš darbo vietos ir šį laiką naudoti savo nuožiūra. Darbo grafiko ir maršrutų išdėstymas dirbtinai pailgina darbo pamainos trukmę.  

18.5.                      Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) išaiškinimus buvimas darbdavio žinioje, esant darbdavio iškvietimui atvykti į darbą, iš esmės pernelyg suvaržo darbuotojo galimybes užsiimti bet kokia kita asmenine veikla, todėl yra pripažįstamas darbo laiku. Direktyva Nr. 2003/88/EB nustato, kad darbo laikas – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. Direktyvoje pateiktos darbo laiko sąvokos pagrindinis kriterijus yra tas, kad darbo metu darbuotojas yra fiziškai darbo vietoje arba, esant poreikiui, yra darbdavio lengvai pasiekiamas, kad nedelsdamas atliktų savo darbo funkcijas. Vairuotojo darbo laikas – tai laikas, kai jis vairuoja transporto priemonę, ir kitas darbo laikas, t. y. visa veikla, išskyrus vairavimą, įskaitant bet kokį darbą tam pačiam darbdaviui, atliekamą transporto sektoriuje ar už jo ribų. Kitas darbo laikas, be kita ko, yra transporto priemonės priežiūra bei buvimas darbdavio žinioje. Kadangi ieškovas stovėjimų tarp maršrutų metu yra priklausomas nuo darbdavio (esant reikalavimui privalo vykdyti nurodymus), yra priverstas laukti kito maršruto, atlieka kitus darbus ir negali visiškai laisvai naudotis savo laiku, be to, visą darbo dieną yra materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą, laikytina, kad jis yra darbdavio žinioje (Vyriausybės nutarimo Nr. 587 10.4.1 punktas). Pertraukos tarp maršrutų susidaro dėl darbdavio darbo organizavimo – ydingo darbo grafikų sudarymo.

18.6.                      DK 159 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė, atsižvelgiant į darbo sąlygas, darbuotojams darbo laiku suteikti papildomas pertraukas pailsėti ir pavalgyti, tačiau jos turi būti įskaitomos į darbo laiką.

18.7.                      Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis), įvertino ne visus į bylą pateiktus įrodymus, išvadą dėl suminės darbo laiko apskaitos padarė neanalizavęs šio klausimo ir įrodinėjimo pareigą turinčiai šaliai nevykdant šios pareigos. Darbo bylose teismas turi būti aktyvus darbuotojo, o ne darbdavio, kaip buvo šiuo atveju, naudai.

19.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi argumentai, iš esmės sutampantys su apeliacinės instancijos teismo motyvais. Atsakovė, be kita ko, nurodė, kad: 

19.1.                      Teismai motyvuotai paneigė ieškovo argumentus dėl jo nežinojimo apie atsakovės bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą kaip pagrindą jos netaikyti ieškovui. Ieškovas suprato (neneigė to), kad turės dirbti vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto nustatytą darbo grafiką ir kad darbo valandos jam nenustatytos bei priklauso nuo kasdien besikeičiančio darbo grafiko. Darbas pagal suminę darbo laiko apskaitą nustatytas Darbo tvarkos taisyklėse, tai pakartota 2015 m. lapkričio 5 d. visuotiniame darbuotojų susirinkime, kuriame dalyvavo ir ieškovas. Ieškovas, kas mėnesį gaudamas darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius, nereiškė pretenzijų, visą laiką žinojo, kad jam mokama už važiuotą laiką.

19.2.                      Bendrovės administracijos priimami teisės aktai iki profesinės sąjungos įsteigimo buvo derinami su darbuotojų išrinka atstove (DK 19 straipsnis). O įsteigus profesinę sąjungą atsakingi asmenys, susipažinę su darbo grafikais, jų sudarymo principais, juos patvirtino, taigi negalėjo nežinoti apie bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą.

19.3.                      Įmonėse, kuriose vadovaujamasi Vyriausybės nutarimu Nr. 587 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 561/2006, suminė darbo laiko apskaita taikoma privalomai. Vyriausybės nutarimo Nr. 587 nuostatos ieškovui taikomos pagrįstai (DK 148 straipsnis, nutarimo 1.8 punktas).

19.4.                      Ieškovas nepagrįstai teikia, kad byloje teismai turėjo taikyti DK 158 straipsnio 1 dalį ir kad pertraukos tarp maršrutų laikytinos papildomomis pertraukomis, kurios turėjo būti įtrauktos į darbo laiką ir už jas turėjo būti sumokėtas darbo užmokestis. Vyriausybės nutarimas Nr. 587 nenustato maksimalios pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmės, todėl atsakovė pagrįstai laiką, kuriuo ieškovas galėjo laisvai disponuoti, pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai dirbtą darbo laiką bei neturi imperatyvios pareigos sumokėti ieškovui darbo užmokestį už šį pertraukų laiką. Šios pertraukos, priešingai nei nurodo ieškovas, nelaikytinos specialiomis ar papildomomis, nes tokių pertraukų nenurodo teisės aktai ir atsakovės vidaus dokumentai.

19.5.                      Kad darbdaviui atsirastų pareiga sumokėti už darbuotojo darbo laiką, turi būti nustatytos sąlygos, tačiau jų šiuo atveju nėra. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad laikas, vairuotojo praleistas transporto priemonėje jos nevairuojant ir neatliekant pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu, darbo laiku nelaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003).   

19.6.                      Šalys darbo bylose neatleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos, o teismai šiuo atveju sprendė, kad byloje esančių įrodymų pakako.       

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo ir poilsio laiką, darbo laiko režimą   

 

20.       Būtiniausius darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo Europos Sąjungos lygmeniu reglamentuoja Direktyva 2003/88/EB, kuri taikoma minimaliam dienos poilsio, savaitės poilsio ir kasmetinių atostogų laikui, pertraukoms ir maksimaliam savaitės darbo laikui bei tam tikriems naktinio darbo, pamaininio darbo ir darbo modelių aspektams reglamentuoti (Direktyvos 2003/88/EB 1 straipsnio 1, 2 dalys).

21.       Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Direktyva 2003/88/EB reglamentuojami tik tam tikri darbo laiko organizavimo aspektai, todėl iš esmės ji netaikoma darbuotojų darbo užmokesčiui (žr. ESTT 2017 m. liepos 26 d. sprendimo Hälvä ir kt., C 175/16, EU:C:2017:617, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Valstybės narės savo nacionalinėje teisėje gali nustatyti, kad užmokestis darbuotojui už „darbo laiką“ skiriasi nuo atlyginimo darbuotojui už „poilsio laiką“; be to, už pastarąjį laikotarpį galima ir visai nenustatyti jokio atlyginimo (ESTT 2018 m. vasario 21 d. sprendimo Matzak, C 518/15, EU:C:2018:82, 51 punktas).  

22.       Pagal Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 1 punkte įtvirtintą darbo laiko apibrėžtį darbo laikas – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. Atitinkamai poilsio laikas – tai visoks laikas, kuris nėra darbo laikas (Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 2 punktas).

23.       Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad „darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ sąvokos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2003/88/EB, yra Sąjungos teisės sąvokos ir jas reikia apibrėžti pagal objektyvius kriterijus, remiantis šios direktyvos, kuria siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms pagerinti, sistema ir tikslu. Iš tiesų tik tokiu savarankišku aiškinimu galima užtikrinti visapusišką šios direktyvos veiksmingumą ir vienodą minėtų sąvokų taikymą visose valstybėse narėse (žr. ESTT sprendimo Dellas ir kt., C 14/04, EU:C:2005:728, 44 ir 45 punktus; nutarties Vorel, C 437/05, EU:C:2007:23, 26 punktą ir nutarties Grigore, C 258/10, EU:C:2011:122, 44 punktą). 

24.       Teisingumo Teismas nurodė, kad tam, jog konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti šios trys sąlygos: pirma, darbuotojas turi būti „darbo vietoje“; antra, jis turi būti darbdavio žinioje; trečia, jis turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas (žr. ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C 266/14, EU:C:2015:578, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

25.       Lemiamas veiksnys kvalifikuojant laikotarpį kaip „darbo laiką“ pagal Direktyvą 2003/88/EB yra tas, kad darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir turi būti jo pasiekiamas, kad prireikus galėtų nedelsdamas atlikti savo funkcijas. Šios pareigos, dėl kurių atitinkami darbuotojai negali pasirinkti buvimo vietos budėjimo laikotarpiais, laikytinos susijusiomis su jų funkcijų vykdymu (žr. ESTT 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Jaeger, C 151/02, EU:C:2003:437, 63 punktą; 2011 m. kovo 4 d. nutarties Grigore, C 258/10, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:122, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

26.       Kitaip yra tada, kai darbuotojas dirba pasyviojo budėjimo režimu, pagal kurį jis turi būti visada pasiekiamas, tačiau neprivalo būti darbo vietoje. Šiuo atveju, nors yra darbdavio žinioje, t. y. turi būti jo pasiekiamas, darbuotojas gali laisviau organizuoti savo laiką ir jį skirti savo interesams tenkinti. Tokiomis aplinkybėmis tik laikas, susijęs su realiu paslaugų teikimu, gali būti laikomas „darbo laiku“ pagal Direktyvą 2003/88/EB (žr. ESTT 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Jaeger, C 151/02, EU:C:2003:437, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Galimybė darbuotojams disponuoti savo laiku be didelių suvaržymų ir veikti savo interesais suponuoja, kad šis laikas nekvalifikuotinas kaip darbo laikas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2003/88/EB (žr. ESTT sprendimo Simap, C 303/98, EU:C:2000:528, 50 punktą).

27.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Direktyvos 2003/88/EB 14 straipsnis suteikia galimybę kituose Bendrijos dokumentuose nustatyti konkretesnius darbo laiko organizavimo reikalavimus dėl tam tikrų profesijų arba veiklos rūšių. Atsižvelgiant į 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo (toliau – Direktyva 2002/15/EB) sektorinį pobūdį, jos nuostatoms teikiama pirmenybė, palyginti su Direktyva 2003/88/EB.

28.       Direktyvos 2002/15/EB, kaip specialaus teisės akto, tikslas – nustatyti būtiniausius darbo laiko organizavimo reikalavimus, siekiant pagerinti asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, sveikatos apsaugą ir saugą, kelių eismo saugumą bei suvienodinti konkurencijos sąlygas (Direktyvos 2002/15/EB 1 straipsnis).

29.       Pagal Direktyvos 2002/15/EB 3 straipsnio d punktą mobilus darbuotojas  tai bet kuris darbuotojas, sudarantis kelionės ekipažą, įskaitant stažuotojus ir mokinius, kuris dirba įmonėje, teikiančioje keleivių ir krovinių vežimo paslaugas samdos pagrindais arba už atlygį, arba savo sąskaita. Šios direktyvos 3 straipsnio a punkto 1 papunktis nustato, kad darbo laikas mobiliems darbuotojams – tai laikas nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurio metu mobilus darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo funkcijas ar veiklą, t. y. laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai. Ši veikla yra tokia: i) vairavimas; ii) pakrovimas ir iškrovimas; iii) pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš transporto priemonės; iv) valymas ir techninė priežiūra; v) visi kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti, arba vykdyti teisinius ir kontrolės įpareigojimus, tiesiogiai susijusius su konkrečia atliekama transporto veikla, įskaitant pakrovimo ir iškrovimo stebėseną, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kt. formalumus; laikas, kuriuo jis negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, ypač kai laukiama pakrauti arba iškrauti, kada iš anksto nežinoma to trukmė, t. y. prieš išvykimą arba prieš pat faktinę aptariamo laiko tarpsnio pradžią, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių ir (arba) pagal valstybių narių teisės aktuose nustatytas sąlygas.

30.       Pirmiau nurodytos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos perkeltos į nacionalinį teisinį reguliavimą. Lietuvos Respublikos darbo kodekse (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) darbo laikas apibrėžiamas kaip laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai (142 straipsnis). Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas (DK 156 straipsnis). DK 143 straipsnyje konkretizuojama, kokie laikotarpiai (ne)įeina į darbo laiką. Į darbo laiką, be kita ko, įeina faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose; laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti; pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo laiką (1 dalies 1, 3, 4 punktai). Į darbo laiką neįeina, be kita ko,  pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos (2 dalies 5 punktas).

31.       Pagal DK 148 straipsnio nuostatas transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo bei globos (rūpybos) įstaigose, taip pat jūrų ir upių laivyboje ir kitose ekonominės veiklos srityse darbo bei poilsio laikas atsižvelgiant į darbo sezoniškumą bei kitas sąlygas gali skirtis nuo šio Kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Vyriausybė.

32.       Įmonių, veikiančių transporto srityje, darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumus iki 2017 m. liepos 1 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“. Jame pateikta darbo laiko apibrėžtis iš esmės tapati įtvirtintai Direktyvoje 2002/15/EB (žr. šios nutarties 29 punktą). Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10.4 punktą mobiliojo darbuotojo darbo laikas apima laiką nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurį mobilusis darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje, ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (išskyrus pertraukas, nurodytas 11.2 papunktyje, ir poilsio laiką, nurodytą 11.3 papunktyje), tai yra:         laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai (vairavimas; krovimas; pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš jos; valymas ir techninė priežiūra; kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti arba teisiniams ir kontrolės įpareigojimams, tiesiogiai susijusiems su vykdoma konkrečia transporto veikla, įskaitant krovimo priežiūrą, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kitus formalumus, vykdyti (10.4.1 papunktis); taip pat         laikas, kuriuo mobilusis darbuotojas negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, kai laukiama krovimo darbų, kai neįmanoma iš anksto numatyti trukmės, t. y. prieš išvykimą arba tik prieš faktinio išvykimo laiką, arba pagal bendras sąlygas, suderėtas socialinių partnerių (10.4.2 papunktis).

33.       Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje byloje ieškovo keliamas klausimas dėl transporto srityje veikiančios įmonės pareigos mokėti darbo užmokestį darbuotojui spręstinas, vadovaujantis nacionalinės teisės nuostatomis (žr. šios nutarties 21 punktą). Tačiau, esant šalių ginčui dėl konkrečių laikotarpių (ne)priskyrimo darbo ar jam prilygintam laikui, už kurį pagal nacionalinės teisės normas turi būti sumokama, bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į Direktyvos 2003/88/EB bei Direktyvos 2002/15/EB nuostatas dėl darbo ir poilsio laiko apibrėžties, Teisingumo Teismo išaiškinimus dėl esminių kriterijų, sąlygų konkretų laikotarpį kvalifikuoti kaip darbo laiką. Teismai pagal bylos duomenis turi įvertinti darbuotojo ginčo laiko kokybę, t. y. ar vairuotojas turi būti darbo vietoje, ar turi būti pasiekiamas darbdavio, ar gali disponuoti laiku be didelių suvaržymų savo ir (ar) savo šeimos interesais ir pan.

34.       Atsižvelgiant į ieškovo kasaciniame skunde keliamus klausimus, aktualios ir teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios darbo laiko režimą. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnyje buvo nustatyta, kad: kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (Kodekso 19 straipsnis) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka (1 dalis); darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Įmonėse, įstaigose, organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, kuriuose taikoma suminė darbo laiko apskaita, ir darbams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, darbo grafikai paskelbiami viešai įmonėse ar jų padaliniuose ar kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka ne vėliau kaip prieš savaitę iki šių grafikų įsigaliojimo. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi (3 dalis).

35.       Vyriausybės nutarimo Nr. 587, reglamentavusio darbo ir poilsio laiko ypatumus ekonominės veiklos srityse, tarp jų – transporto srityje, 3 punkte buvo nustatyta, kad darbo dienų skaičius per savaitę, darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga, pertrauka pailsėti ir pavalgyti, papildomos ir specialios pertraukos, savaitės nepertraukiamasis poilsis nustatomi kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, įmonės darbo (pamainų) grafikuose, kuriuos tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (Darbo kodekso 19 straipsnis), arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Dirbant pamainomis, privalo būti garantuotas tolygus pamainų keitimasis. Pagal šio nutarimo 5 punktą 1 punkte nurodytų ekonominės veiklos rūšių įmonių darbuotojams, kuriems dėl darbo pobūdžio ir (ar) darbų sezoniškumo negalima iš anksto numatyti kasdieninio ar savaitės darbo laiko trukmės, gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita ir nustatomi suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiai.

36.       Pažymėtina, kad, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam Darbo kodeksui, darbo ir poilsio laiko sąvokos iš esmės liko tos pačios (DK 111115 straipsniai, 119 straipsnis, 120121 straipsniai, 122, 139 straipsniai). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto „Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo“, keitusio Vyriausybės nutarimą Nr. 587, nuostatos taip pat iš esmės atitinka ankstesnį reglamentavimą.

 

Dėl atsakovės pareigos mokėti darbo užmokestį, atsižvelgiant į ieškovo darbo laiko režimą ir ginčo laikotarpių kaip darbo laiko (ne)kvalifikavimą 

 

37.       Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, kad į darbo laiką turi būti įskaitytas visas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, nes yra visos būtinos sąlygos (žr. šios nutarties 22, 24 punktus), ieškovas neturi galimybės laisvai, savo nuožiūra disponuoti pertraukų tarp maršrutų laiku. Ieškovo įsitikinimu, atsakovė nepagrįstai jam nemoka priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną.

38.       Šią bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovui darbo užmokesčio, nes ginčo (pertraukų tarp maršrutų) laikas nelaikytinas darbo laiku. Ieškovas, nesutikdamas su šia išvada, kasaciniame skunde argumentuoja, kad pertraukų tarp maršrutų metu jis yra priklausomas nuo darbdavės (esant reikalavimui, privalo vykdyti nurodymus), yra priverstas laukti kito maršruto, atlieka kitus darbus ir negali visiškai laisvai naudotis savo laiku, be to, visą darbo dieną jis yra materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą (kasoje esančias lėšas bei transporto priemonę), taigi yra darbdavės žinioje.

39.       Teismai, ištyrę bylos duomenis, nustatė šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: 1) UAB Kuršėnų autobusų parko autobusų vairuotojams nuo 2004 m. įvestas specialus darbo laiko režimas taikant suminę darbo laiko apskaitą; 2) atsakovės patvirtintose Darbo tvarkos taisyklėse, su kuriomis ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas, nustatytas darbo laikas darbuotojams, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, nurodyta, kad tokių darbuotojų darbo laikas yra ne ilgesnis kaip 48 val. per savaitę (5.1 punktas); negali būti dirbama daugiau kaip 12 val. per darbo dieną (pamainą) (5.2 punktas); darbuotojų darbo laikas nustatomas darbo laiko grafike (5.3 punktas); pertraukos pradžia ir pabaiga nustatoma darbo laiko grafike (5.4 punktas); pertrauka pavalgyti ir pailsėti į darbo laiką neįskaitoma (5.5 punktas); esant suminei darbo laiko apskaitai, privalo būti garantuota DK nustatyta paros bei savaitės nepertraukiamo poilsio trukmė (5.7 punktas); 3) 2013 m. gruodžio 27 d. darbo sutartyje ieškovui nustatyta 8 valandų darbo dienos trukmė dirbant pagal patvirtintą darbo grafiką; 5) 2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymu nuo 2015 m. liepos 20 d. nustatyta vairuotojų-konduktorių pietų pertraukos metu arba pertraukų metu tarp maršrutų autobusų privaloma stovėjimo vieta autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui – bendrovės teritorijoje; 6) pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas neprivalėjo būti darbo vietoje, likti autobuse, tokia pareiga atsakovės lokaliniuose norminiuose aktuose nenustatyta; 7) ieškovas neprivalėjo būti pasiekiamas (nebudėjo); 8) jis neprivalėjo tvarkyti transporto priemonės, nes tam buvo skiriamas kitas laikas ir už jį sumokama, neatliko kitų pagalbinių darbų; 9) ginčo laikotarpiu ieškovas vykdavo į namus.  

40.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas galėjo laisvai disponuoti laiku tarp maršrutų, tenkinti savo poreikius, ilsėtis ir pan., šiuo laiku jis nebuvo darbdavės žinioje ir nevykdė darbo funkcijų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu. Vien tai, kad asmuo su savimi turi bendrovės lėšas, teismo vertinimu, neteikia pagrindo pripažinti, kad tas laikotarpis įskaitytinas į darbo laiką. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė šioms išvadoms.

41.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal darbo laiko režimą reglamentuojančias DK nuostatas darbo ir poilsio laiko pasiskirstymą per parą (kaitą) nustato darbo tvarkos taisyklės (žr. iki 2018 m. liepos 1 d. galiojusio DK 147 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų 3 punktą; Vyriausybės nutarimu Nr. 534 patvirtinto aprašo 3 punktą; šios nutarties 3436 punktai). Šios nuostatos ir atsakovės Darbo tvarkos taisyklių 5.3 punktas (žr. šios nutarties 39 punktą) suponuoja, kad darbo ir poilsio laiko kaita reglamentuojama darbo (pamainų) grafikuose. Juose, be kita ko, gali būti nustatytas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, kai darbuotojo darbo laikas padalijamas į kelias dalis ir vežimai vykdomi pagal suderintus darbo grafikus su pertraukomis, kurios savaime nelaikytinos darbo laiku. Darbuotojų pareiga dirbti darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku (buvo) nustatyta DK 147 straipsnio 3 dalyje, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 115 straipsnio 1 dalyje.

42.       Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad sprendžiant, kuris laikas yra skirtas darbui, kuris – poilsiui ir ar yra taikomas pertraukiamas darbo režimas, atsižvelgtina į tai, ar šalys darbo sutartyje sulygo dėl darbo pagal darbo grafikus, nes juose, minėta, gali būti nustatyta ne tik darbo (pamainos) diena, bet ir darbo bei poilsio laiko kaita per parą.

43.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 39 punkte nurodytas teismų nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad, šalių susitarimu pagal darbo sutarties nuostatas ieškovui įsipareigojus atsakovės įmonėje dirbti pagal patvirtintą darbo grafiką, įmonėje, atsižvelgiant į jos vykdomos ekonominės veiklos ypatumus, esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai, ieškovui faktiškai buvo (yra) taikomas pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas. 

44.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis, kad pertraukų tarp maršrutų laikotarpiai nelaikytini darbo laiku. Minėta, kad pagal ES bei nacionalinį teisinį reguliavimą, Teisingumo Teismo išaiškinimus tam, kad  konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti nustatyta sąlygų visuma, t. y. kad darbuotojas šiuo laiku privalo fiziškai būti darbo vietoje, yra darbdavio žinioje ir atlieka savo funkcijas ar veiklą. Teismai vertino visų šių sąlygų įrodytumą pagal bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad 2015 m. liepos 16 d. bendrovės direktoriaus įsakymas patvirtina, jog darbo grafikuose nurodytų pertraukų tarp maršrutų metu autobusai turi būti darbdavės nurodytoje vietoje, kurioje ieškovas neprivalo likti, nes tokia pareiga įmonės vidaus teisės aktuose vairuotojams nenustatyta. Šių pertraukų metu, kaip nustatė teismai, ieškovas neprivalo vykdyti darbo, jokių papildomų, tiesiogiai su darbu susijusių, funkcijų (valyti, techniškai prižiūrėti transporto priemonę ir pan.), šioms funkcijoms vykdyti nustatytas kitas laikotarpis, už kurį ieškovui mokamas darbo užmokestis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog darbo grafikuose nustatytų pertraukų laiku ieškovas gali disponuoti be didelių suvaržymų, skirti jį savo interesams tenkinti, toks laikas nepriskirtinas darbo laikui ar jam prilygintinam laikotarpiui (netenkinamos būtinosios sąlygos) ir atsakovė neturi pareigos už jį mokėti darbo užmokestį. Ginčo pertraukos yra pateisinamos, atsižvelgiant į įmonės veiklos specifiką bei darbo sutarties sąlygas. Kitokios išvados nesuponuoja ir ieškovo įrodinėta aplinkybė, kad ginčo laikotarpiu jis yra materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą. Aplinkybę dėl atsakomybės už transporto priemonę paneigia pirmiau šioje pastraipoje aptarti faktai (dėl autobuso stovėjimo vietos reikalavimo), o tai, kad ieškovas su savimi turi bendrovės lėšas, kaip teisingai sprendė teismai, nereiškia, kad vien dėl to ginčo laikotarpis turi būti įskaitytas į darbo laiką.

45.       Dėl ieškovo kasaciniame skunde nurodyto argumento, kad suminės darbo laiko apskaitos taikymas turėjo būti derinamas su profesine sąjunga, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nustatė teismai, UAB Kuršėnų autobusų parko suminė darbo laiko apskaita autobuso vairuotojams įvesta 2004 m. sausio 2 d. Įsakymu, o Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinys – UAB Kuršėnų autobusų parko profesinė sąjunga – įmonėje įsteigtas 2015 m. lapkričio 23 d. steigiamojo susirinkimo metu. Pagal ankstesnį teisinį reguliavimą (žr. Įsakymo priėmimo metu galiojusio DK 149 straipsnio 1 dalį) nepertraukiamai veikiančiose įmonėse, atskiruose darbuose, kur yra pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, suminę darbo laiko apskaitą buvo galima įvesti, atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę. Teismai nustatė, kad vidaus teisės aktai (įsakymai, darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikai) iki profesinės sąjungos įsisteigimo atsakovės įmonėje buvo derinami su darbuotojų išrinkta atstove, o 2015 m. lapkričio 23 d. įsisteigusios profesinės sąjungos įgalioti atstovai iš esmės yra susipažinę su darbo grafikais, jų sudarymo principais, juose išdėstyta informacija, didžiąją daugumą grafikų yra patvirtinę savo parašais.

46.       Nors ieškovas teigia, kad jis nežinojo apie atsakovės įmonėje įvestą suminę darbo laiko apskaitą, nes darbo sutartyje tai nenurodyta, o su 2004 m. sausio 2 d. Įsakymu jis nesupažindintas, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šias aplinkybes teismai tyrė ir nustatė, kad kai ieškovas pradėjo dirbti, jam buvo pateikti įmonės vidaus dokumentai susipažinti, be to, ieškovas žinojo, jog dirbs vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto patvirtintą grafiką, kiekvieną mėnesį jis gaudavo darbo užmokestį pagal darbo laiko apskaitos duomenis, nekėlė klausimų dėl nustatytos darbo laiko apskaitos.

47.       Įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo teisėjų kolegija nekonstatuoja ir sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su teismų išvada, jog ieškovas žinojo (jam negalėjo būti nežinoma), kad už darbą jam mokama pagal suminę darbo laiko apskaitą. Pažymėtina, kad suminės darbo laiko apskaitos įvedimo, 2004 m. sausio 2 d. Įsakymo teisėtumo ieškovas iš esmės neginčija, nepateikia atitinkamų teisinių argumentų, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

48.       Atsižvelgdama į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti iš esmės teisėtus teismų procesinius sprendimus. Teismai tinkamai taikė ginčui išspręsti aktualias teisės normas ir pagrįstai pripažino, kad atsakovė neturėjo pareigos mokėti ieškovui darbo užmokestį už ginčo laikotarpius (pertraukas tarp maršrutų pagal suderintus darbo grafikus).  

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

49.       Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovui neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė teismui nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl teisėjų kolegija nesprendžia jų atlyginimo priteisimo klausimo.

50.       Kasacinis teismas patyrė 13,14 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimas priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio  dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. 

Priteisti valstybei iš ieškovo R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 13,14 Eur (trylika Eur 14 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                  Gražina Davidonienė

           

           Algis Norkūnas

                                                                                                                       

                                                                                                                       Algirdas Taminskas

 


Paminėta tekste:
  • DK
  • DK 144 str. Darbo laiko trukmė
  • DK 19 str. Darbuotojų atstovai
  • DK 158 str. Pertrauka pailsėti ir pavalgyti
  • DK 159 str. Papildomos ir specialios pertraukos
  • CPK
  • DK 156 str. Poilsio laiko sąvoka
  • DK 147 str. Darbo laiko režimas
  • DK 115 str. Darbo sutartis su namudininkais
  • DK 149 str. Suminė darbo laiko apskaita
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas