Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [A-1823-822-2015].docx
Bylos nr.: A-1823-822/2015
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras 188725864 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.1. Bylos dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1.3. Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje
1.3.5. Kiti klausimai dėl užsieniečių teisinio statuso

Administracinės byla Nr. A-1823-822/2015

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-01397-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. vasario 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. S., vertėjui Ibrahim Hicham, pareiškėjo atstovui advokatui Laurynui Biekšai, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Natalijai Ivanovskai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimo pareiškėjo byloje.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėjas A. S. kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą, prašydamas panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą dėl jo sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras), išnykus pareiškėjo sulaikymo pagrindams.

Nurodė, kad kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo ir Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-12)-15PR-353 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. S. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo“. Užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, Migracijos departamentui priėmus minėtą sprendimą, jo būvimas Lietuvos Respublikoje yra įteisintas, todėl išnyko teismo sprendime nurodytas sulaikymo pagrindas.

Dėl pareiškėjo sulaikymo pagrindo – siekiant nustatyti jo tapatybę, pažymėjo, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu administracinėje byloje Nr. N822-70/2014, užsienietis šiuo pagrindu gali būti sulaikomas, tik jei kompetentinga institucija imasi visų reikiamų priemonių jo tapatybei nustatyti. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas ir remiantis įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 68 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos kompetentingos institucijos negali kreiptis į pareiškėjo kilmės valstybę ar jos diplomatines atstovybes, siekiant patikrinti ir (ar) nustatyti pareiškėjo tapatybę. Todėl pareiškėjas kaip prieglobsčio prašytojas negali būti sulaikytas šiuo pagrindu, nebent kompetentingos institucijos pateiktų duomenis apie tai, kokių įstatymams neprieštaraujančių veiksmų jos ėmėsi tam, kad būtų patikrinta ir (ar) nustatyta pareiškėjo tapatybė.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 14 d. sprendimu, vadovaudamasis įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 113 straipsnio 2 dalimi, 118 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo prašymo netenkino. Teismas nustatė, kad iš užsieniečio asmens byloje esančio užsieniečio apklausos lapo matyti, kad A. S. iš savo kilmės valstybės išvyko 2012 m. Po išvykimo iš kilmės valstybės jis aplankė daug valstybių, taip pat ir ES šalis. Pareiškėjas buvo Latvijos Respublikoje, iš Rygos miesto kartu su Latvijos piliečiais per Lietuvos Respubliką važiavo į Berlyną. Jo tikslas buvo patekti į Vokietiją pas giminaičius. Bet Lenkijos Respublikoje jis buvo sulaikytas ir 2014 m. lapkričio 5 d. perduotas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT prie LR VRM) pareigūnams. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu, Įstatymo l užsieniečių teisinės padėties 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kaip neteisėtai esantis Lietuvos Respublikoje, A. S. sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki 2015 m. gegužės 7 d. Užsienietis kreipėsi dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo ir Migracijos departamentas 2014 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-12 )15PR-353 nagrinėti A. S. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės, suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir išduoti pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą. Todėl užsienietis šiuo metu yra prieglobsčio prašytojas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas būdamas Latvijos Respublikoje, keliaudamas per Lietuvos Respubliką, bei būdamas sulaikytas Lenkijos Respublikoje, su prašymu dėl prieglobsčio jam suteikimo nei vienoje iš šių valstybių nesikreipė. Tik perduotas VSAT prie LR VRM pareigūnams bei Lietuvos Respublikoje teismo sprendimu sulaikytas jis kreipėsi dėl prieglobsčio jam suteikimo. Apklaustas užsienietis nurodė, kad jo tikslas yra patekti į Vokietiją pas giminaičius, o Lietuva yra tik tranzitinė šalys. Toks užsieniečio elgesys leidžia daryti prielaidą, kad užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra ir pateikdamas prieglobsčio prašymą siekia sutrukdyti priimti bei įvykdyti sprendimą grąžinti jį į kilmės šalį. Esant tokioms aplinkybėms yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo, užsienietis, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus. Teismas rėmėsi taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz. administracinė byla Nr. N822-92/2014).

 

II.

 

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 2533) prašydamas panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad iš teisinio reglamentavimo ir aktualios teismų praktikos matyti, jog prieglobsčio prašytojai įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties113 straipsnio 2 dalies pagrindu gali būti sulaikyti, jei yra nustatoma, kad užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio sistema ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikia tik tam, kad sutrukdytų įvykdyti sprendimą grąžinti jį į užsienio valstybę. Nors pareiškėjas A. S. prašymą dėl prieglobsčio jam suteikimo pateikė jau būdamas teismo sprendimu sulaikytas, ši faktinė aplinkybė pati savaime negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra. Todėl siekiant nustatyti, ar pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą tik tam, kad sutrukdytų ar išvengtų grąžinimo į kilmės valstybę, Švenčionių rajono apylinkės teismas turėjo išnagrinėti visas reikšmingas bylos aplinkybes, tarp jų įvertinti ir tai, kad pareiškėjas A. S. yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Ši faktinė aplinkybė yra reikšminga, kadangi atsižvelgiant į tarptautinių ir nacionalinių organizacijų rengiamas ataskaitas bei kitą viešai prieinamą informaciją (pvz. žiniasklaidos pranešimus), (duomenys neskelbtini), kurioje vyksta daug civilių gyvybių pareikalavęs ir didžiulius pabėgėlių srautus sukėlęs ginkluotas konfliktas, yra viena iš pagrindinių prieglobsčio Europos Sąjungoje prašančių asmenų kilmės valstybė. Didžioji dalis šių tarptautinės apsaugos prašymų tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse yra tenkinami, t. y. priimami sprendimai suteikti pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą. Iš pateiktos Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro pozicijos aiškiai matyti, jog prieglobsčio prašytojų iš (duomenys neskelbtini) tarptautinės apsaugos prašymai turėtų būti laikomi prima facie pagrįstais, o šių asmenų išsiuntimas atgal į (duomenys neskelbtini) – negalimas. Tokiame kontekste Švenčionių rajono apylinkės teismo išvada, kad pareiškėjas A. S. piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra ir pateikdamas prieglobsčio prašymą tik siekia sutrukdyti priimti bei įvykdyti sprendimą grąžinti jį į kilmės šalį, negali būti vertinama kaip pagrįsta, kadangi atsižvelgiant į šiuo metu egzistuojančią saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) piliečiai ir nuolatiniai gyventojai apskritai negali būti išsiunčiami į (duomenys neskelbtini) dėl pavojaus jų gyvybei, laisvai ir saugumui, o pagrindinis šių asmenų migracijos į kaimynines šalis ir Europos Sąjungos valstybes nares tikslas yra prieglobsčio siekimas, o ne ekonominė migracija. Pažymėtina, kad vadovaujantis tiek Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 5 straipsniu, tiek įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 130 straipsniu, valstybės turi pareigą susilaikyti nuo išsiuntimo, kai asmens grąžinimas į kilmės valstybę gali pažeisti non-refoulement (neišsiuntimo) principą.

Švenčionių rajono apylinkės teismo išvados, jog pareiškėjas A. S. piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, nepagrindžia ir teismo nurodomos individualios bylos aplinkybės, t. y. tai, jog pareiškėjas buvo keliose Europos Sąjungos valstybėse narėse, tačiau nei vienoje iš jų nepateikė prieglobsčio prašymo, o apklausiamas nurodė, kad jis keliavo į Vokietiją pas giminaičius. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Sąjungos prieglobsčio teisyne nėra įtvirtintos jokios nuostatos, kuri numatytų pareigą asmenims dėl tarptautinės apsaugos kreiptis toje Europos Sąjungos valstybėje narėje, į kurią jie atvyko pirmiausia. Europos Sąjungos prieglobsčio teisynas įtvirtina principą, jog visais atvejais turi būti nustatyta už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakinga Europos Sąjungos valstybė narė. Tai reiškia, kad tarptautinės apsaugos prašymas bet kuriuo atveju turi būti išnagrinėtas iš esmės. Tokiu būdu yra užtikrinama Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnyje įtvirtinta teisė į prieglobstį. Šiam tikslui pasiekti Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, yra įtvirtinti už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės nustatymo kriterijai. Asmens perdavimas atsakingai valstybei yra tik priemonė, kurios pagalba yra įgyvendinamas reikalavimas, kad kiekvienas tarptautinės apsaugos prašymas būtų išnagrinėtas iš esmės. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, jog pagal minėtame reglamente įtvirtintus kriterijus, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą gali būti atsakinga ir valstybė, kuri nėra pirmoji Europos Sąjungos valstybė narė, į kurią atvyko prieglobsčio prašytojas. Iš viso to seka, kad asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymus ne pirmojoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, už tai nėra taikomos jokios sankcijos. tai, kad pareiškėjas nesikreipė dėl prieglobsčio jam suteikimo pirmojoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, į kurią jis atvyko, nes norėjo vykti į Vokietiją, kur gyvena jo giminaičiai, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2012 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-1275/2012, 2014 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N822-75/2014), negali būti vienareikšmiškai vertinama kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra ar slapstymosi pavojų pagrindžiančiomis aplinkybėmis, todėl turi būti vertinama bylos aplinkybių visuma. Šiuo atveju pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui A. S. suteikus laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, jis būtų nesilaikęs nustatytos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tvarkos, būtų bandęs slėptis nuo Lietuvos kompetentingų institucijų, nebendradarbiautų ar kaip nors kitaip būtų trukdęs kompetentingoms institucijoms atlikti veiksmus, susijusius su pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimu iš esmės. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo sulaikymas įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 113 straipsnio 2 dalies pagrindu yra negalimas, kadangi šiuo konkrečiu atveju nėra jame nurodytų taikymo sąlygų – sulaikymas nėra būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti.

Šiuo atveju Švenčionių rajono apylinkės teismas išnagrinėjo pareiškėjo A. S. prašymą pakartotinai svarstyti jo sulaikymo klausimą nedalyvaujant pačiam pareiškėjui, tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjo teisę dalyvauti teismo posėdyje, kuriame svarstomas jo sulaikymo klausimas, teisę būti išklausytam ir teikti byloje paaiškinimus aktualiais bylai klausimais. Nagrinėjamu atveju, siekdama kuo greičiau išspręsti savo atstovaujamo užsieniečio sulaikymo klausimą ir suprasdama, kad teismo posėdžio atidėjimas taip pat reiškia ir tolesnį užsieniečio asmens laisvės varžymą, pareiškėjo atstovė nereiškė prieštaravimų ir sutiko nagrinėti bylą nedalyvaujant pačiam užsieniečiui. Tačiau ši praktika yra ydinga ir teismas turėtų užtikrinti užsieniečių dalyvavimą teismo posėdžiuose.

Švenčionių rajono apylinkės teismas nustatė, kad išnyko pagrindas, kuriuo remiantis Lazdijų rajono apylinkės teismas sulaikė pareiškėją Užsieniečių registracijos centre, tačiau nesant policijos ar kitos teisėsaugos institucijos pareigūno teikimo sulaikyti pareiškėją kitu įstatyme numatytu pagrindu, Švenčionių rajono apylinkės teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui pritaikė kitą, įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 113 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sulaikymo pagrindą ir paliko galioti Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimą sulaikyti pareiškėją. Nesant kompetentingos institucijos pareigūno teikimo sulaikyti pareiškėją kitu, nei Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu sankcionuotu sulaikymo pagrindu, nei pareiškėjas A. S., nei jo atstovė, neturėjo galimybės pateikti paaiškinimus ar atsikirtimus dėl įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 113 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto sulaikymo pagrindo taikymo pareiškėjui. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam.

Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Nurodo, kad negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad vien faktai, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir jo atžvilgiu priimtas Migracijos departamento sprendimas suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvoje, panaikina sulaikymo taikymo pagrįstumą nagrinėjamu atveju. Iš asmens bylos faktinės medžiagos nustatyta, kad A. S. buvo sulaikytas Lenkijos Respublikoje, keliaudamas į Vokietiją. Pareiškėjas(duomenys neskelbtini) išvyko 2013 m. į Alžyrą, kur įsidarbino laivų statykloje. Išvykęs iš (duomenys neskelbtini), aplankė Libaną, Alžyrą, Argentiną, Braziliją, Ispaniją, Turkiją, Bulgariją, Rumuniją, Graikiją, Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą, Latviją. Pirminės apklausos metu paaiškino, kad į Latviją keliavo, turėdamas tikslą patekti į Švediją, tačiau nepavykus, nusprendė vykti atgal į Vokietiją. Pažymėtina, kad nei vienoje iš šių šalių asmuo nebuvo sulaikytas – t. y. keliavo nevaržomai, neteisėtai, neturėdamas leidimo būti Europos Sąjungos teritorijoje, pažeisdamas visų minėtų šalių bei Europos Sąjungos migracijos įstatymus bei niekur nesikreipė dėl tarptautinės apsaugos jam suteikimo. Būdamas sulaikytas Lenkijos Respublikoje pareigūnų, pareiškėjas irgi nepateikė tarptautinės apsaugos prašymo. Ji nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo nei sulaikymo metu, nei nagrinėjant jo sulaikymo klausimą teisme, kur jam buvo suteikta galimybė naudotis advokato bei vertėjo paslaugomis, nei vėliau, būnant sulaikytam Užsieniečių registracijos centre, kur jam buvo paaiškinta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, jog asmuo neturėjo tikslo kreiptis dėl prieglobsčio nei Lietuvos Respublikoje, nei kitose aplankytose šalyse. Iš faktų visumos manytina, kad prieglobsčio prašymo pateikimas yra tik būdas pakeisti sulaikymo režimą į laisvą judėjimą šalyje bei Europos Sąjungoje. Šios bylos faktinės aplinkybės leidžia teigti, jog nebūdamas sulaikytas, pareiškėjas bandys išvykti iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo bei sprendimo dėl jo išsiuntimo arba neišsiuntimo (kurio priėmimas vykdomas vienos administracinės procedūros metu) priėmimui, taip pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos įstatymus.

Pareiškėjas yra sulaikytas ne dėl turimos (duomenys neskelbtini) pilietybės, o dėl to, kad neteisėtai nevaržomai keliavo Europos Sąjungos teritorijoje, tuo daugybę kartų pažeisdamas įstatymus. Jo prašymas panaikinti sulaikymą buvo netenkintas ne dėl to, kad jis pateikė prašymą dėl prieglobsčio, o dėl to, kad, įvertinus visas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad yra didelė tikimybė, kad asmuo pasišalins iš Užsieniečių registracijos centro ir iškeliaus iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis.

Viena iš Ženevos Konvencijos preambulėje minimų priemonių, kuriomis siekiama mažinti įtampos tarp valstybių tikimybę dėl pabėgėlių problemos – tai asmens laisvės ribojimas jo prašymo nagrinėjimo metu tais atvejais, kai sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių. Aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teigiama, jog įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties UTPĮ 113 straipsnyje numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai gali būti taikomi visiems užsieniečiams nepriklausomai nuo to, ar jie yra padavę prieglobsčio prašymą, ar ne, ar jiems yra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, ar ne, taip pat kad sulaikymo pagrindai gali būti taikomi bet kurioje prašymo nagrinėjimo procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos.

Savo skunde pareiškėjas klaidingai vadovaujasi Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (toliau – JTVPK) apžvalga. Iš pateiktos JTVPK ataskaitos matyti, kad kiekvienas tarptautinės apsaugos prašymas turi būti išnagrinėtas iš esmės individualiai, ir tik po to priimtas sprendimas, ar konkrečiam asmeniui suteiktina apsauga, ar ne, ir ar jis turi būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ar į trečią šalį, ar ne. Taigi pareiškėjo atžvilgiu galioja tie patys kriterijai, nagrinėjant jo sulaikymo pagrįstumą, kaip ir kitų prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad užsieniečio asmens tapatybė bei pilietybė nėra patvirtinta, pareiškėjas turi tik (duomenys neskelbtini) piliečio paso kopiją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jeigu užsienietis neturi asmens tapatybę bei pilietybę patvirtinančių dokumentų, o byloje esančios dokumentų kopijos nėra patvirtintos kompetentingų institucijų, laikytina, kad jo tapatybė nėra nustatyta.

Švenčionių rajono apylinkės teismas apie vyksiantį 2015 m. sausio 14 d. posėdį tinkamai informavo ir Užsieniečių registracijos centrą, ir pareiškėjo įgaliotą atstovą. Užsieniečių registracijos centras, savo ruožtu, pranešė užsieniečiui apie numatomą teismo posėdį, tačiau užsienietis neišreiškė pageidavimo išvykti iš centro į teismo posėdį, o centro funkcija yra tik suteikti asmeniui galimybę išvykti, bet ne priverstinai jį gabenti. Taigi, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos užsieniečio teisės, nes posėdžio metu jo interesai buvo atstovaujami teisėto atstovo, o jis pats nebuvo išreiškęs pageidavimo dalyvauti bylos nagrinėjime. Apeliantas klaidingai mano, kad užsieniečio nedalyvavimas teismo posėdyje pažeidžia įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 116 ir 118 straipsnių nuostatas. Sprendimo sulaikyti užsienietį pakartotinis svarstymas reglamentuojamas 118 straipsnyje, kuris nenumato užsieniečio būtino dalyvavimo teismo posėdyje (116 straipsnis nustato kreipimosi į teismą tvarką, sulaikant užsienietį ilgiau negu 48 val.). Tuo labiau, kad pareiškėjas buvo tinkamai atstovaujamas, o jo atstovas teismui pareiškė, kad prašymas gali būti išnagrinėtas nedalyvaujant užsieniečiui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs (pvz. 2013 m. kovo 25 d. nutartyje Nr. N575-43/2013), kad administraciniame procese teismas yra aktyvus, todėl pirmosios instancijos teismas turi aiškintis bet kurio iš UTPĮ 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų buvimą arba nebuvimą nagrinėjamu atveju, o ne vien spręsti esamame sprendime nurodytų užsieniečio sulaikymo pagrindų buvimo arba nebuvimo klausimą.

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

III.

 

Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas A. S. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki 2015 m. gegužės 7 d. Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu (dėl to, kad neteisėtai atvyko į Lietuvą ir neteisėtai yra joje), kol bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje. Teismui pareiškėjas paaiškino, kad neturi jokio galiojančio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, niekada neturėjo vizos, suteikiančios teisę atvykti į Europos Sąjungą.

Švenčionių rajono apylinkės teismas skundžiamu 2015 m. sausio 14 d. sprendimu, vadovaudamasis įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 113 straipsnio 2 dalimi, atmetė pareiškėjo prašymą panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimą. Šioje byloje svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėjo sulaikymas buvo pagrįstai paliktas galioti vadovaujantis minėtu pagrindu.

Užsieniečio sulaikymo pagrindus nustato Įstatymo 113 straipsnis. Remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-548 redakcija), užsienietis yra sulaikomas, jei jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra. Vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalimi (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-548 redakcija) užsienietis šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu gali būti sulaikytas tik siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę (pilietybę) ir (arba) išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį, taip pat kai jo prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas su persekiojimo pavojumi kilmės šalyje akivaizdžiai nesusijusiais motyvais ar paremtas apgaule arba kai prieglobsčio prašytojui nesuteiktas laikinas teritorinis prieglobstis ir yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-548 redakcija) numatyta, kad kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo ir pan.).

Iš byloje esančios ir Užsieniečių registracijos centro pateiktos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas A. S. su kitais asmenimis vyko automobiliu iš Latvijos, norėdamas patekti į Vokietiją, ir buvo sulaikytas Lenkijos Respublikoje, dėl to, kad be dokumentų, suteikiančių teisę atvykti ir būti Lenkijos Respublikos teritorijoje, kirto Lenkijos sieną iš Lietuvos Respublikos pusės, pažeisdamas vykimo per valstybės sieną nustatytą tvarką. 2014 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas perduotas VSAT prie LR VRM pareigūnams. Pareiškėjui neturint jokių dokumentų, kurie patvirtintų teisėtą jo buvimą Lietuvoje, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės Sienos kontrolės skyrius 2014 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl pareiškėjo sulaikymo, kol bus nustatyta jo teisinė padėtis. Lazdijų rajono apylinkės teismas, atsižvelgdamas į gautame teikime nurodytas aplinkybes, pareiškėjo neteisėtą buvimą Lietuvoje, 2014 m. lapkričio 7 d. nusprendė pareiškėją sulaikyti Užsieniečių registracijos centre iki 2015 m. gegužės 7 d. (Įstatymo 113 str. 1 d. 2 p., 114 str. 4 d.), kol bus nustatyta jo teisinė padėtis.

Užsienietis kreipėsi dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo ir Migracijos departamentas 2014 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-12)15PR-353, kuriuo nusprendė nagrinėti A. S. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės, suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. (15/6-12)15PR-353 pareiškėjui buvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, ši aplinkybė pati savaime iš esmės nekeičia esminių aplinkybių, sietinų su pareiškėjo suėmimo pagrįstumu. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. (15/6-12)15PR-353 suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, darytina išvada, kad minėto sprendimo priėmimo metu nebuvo nustatyta numatytų Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 77 straipsnyje laikinojo teritorinio prieglobsčio nesuteikimo priežasčių, t. y. pareiškėjas atvyko ne iš saugios šalies, pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį nėra akivaizdžiai nepagrįstas.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR padarė išvadą, kad 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva Nr. 2003/9/EB, nustatančia minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo ir 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva Nr. 2005/85/EB, nustatančia būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) nedraudžiama, jog trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, jog tam, kad užsienietis, bandydamas išvengti galimo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teritorijos, nepasinaudotų laisvo asmenų judėjimo Šengeno erdvėje galimybe, gali būti patvirtinta būtinybė taikyti jam judėjimo laisvės ribojimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-115/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-131/2013 ir kt.).

Rengdamasis bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teismas kreipėsi į Migracijos departamentą prie LR VRM dėl turimos bendro pobūdžio informacijos apie pareiškėją pateikimo. Migracijos departamentas 2015 m. vasario 19 d. rašte Nr. (15/6-1)10K-8586 nurodė, kad (duomenys neskelbtini) piliečio A. S., gim. (duomenys neskelbtini), byloje asmens tapatybę patvirtinančių duomenų nėra, sulaikymo metu pareiškėjas jų nepateikė. Asmens byloje yra tik A. S. vardu išduotų jūreivio asmens tapatybės kortelės ir (duomenys neskelbtini) jūreivio paso kopijos, dokumentų autentiškumo patvirtinti neįmanoma, tačiau pagrįstų abejonių užsieniečio pateiktos dokumentų kopijos nekelia. Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad 2015 m. sausio 13 d. Užsieniečių registracijos centre buvo atlikta pareiškėjo apklausa dėl prieglobsčio suteikimo, kurioje pareiškėjas atsakė į visus jam užduodamus klausimus, konkrečių požymių, leidžiančių konstatuoti, kad užsienietis piktybiškai nevykdo pareigos bendradarbiauti, nenustatyta. Šiuo metu įrodymų, kad jis būtų pateikęs tikrovės neatitinkančią informaciją, Migracijos departamentas neturi. Sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo dar nėra priimtas.

Prašymą suteikti prieglobstį A. S. motyvavo karinių veiksmų keliamomis grėsmėmis kilmės šalyje bei nenoru tarnauti (duomenys neskelbtini) kariuomenėje ir dalyvauti kariniuose veiksmuose. Remiantis EURODAC sistemos duomenimis, kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse prašymo dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjas pateikęs nebuvo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Švenčionių rajono apylinkės teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjo sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo ir pan.), rėmėsi tik prielaidomis, kurios nėra pagrįstos bylos medžiaga. Byloje nėra duomenų, kad užsienietis, suteikus jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, savo elgesiu būtų parodęs ketinimą išvykti iš Lietuvos Respublikos ar kaip nors kitaip trukdęs kompetentingoms institucijoms atlikti veiksmus, susijusius su jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimu iš esmės. Priešingai, Migracijos departamento pateikta informacija patvirtina, kad A. S. bendradarbiauja su pareigūnais, nėra įrodymų, kad asmuo būtų pateikęs tikrovės neatitinkančią informaciją. Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis galima būtų daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėjui netaikant sulaikymo, jis bandys išvykti iš Lietuvos, trukdys priimti galutinį sprendimą dėl jo prašymo suteikti prieglobstį.

Nors byloje nėra pareiškėjo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, tik dokumentų kopijos, tačiau Migracijos departamento nuomone, pateiktos dokumentų kopijos pagrįstų abejonių nekelia, pareiškėjui yra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis ir išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad sulaikymo pagrindu siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti užsieniečio tapatybę (pilietybę) ir (ar) išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį, pagrįstai galima remtis tik tam tikrą laikotarpį ir šiuo atveju turi būti aišku ir įmanoma patikrinti, kokių veiksmų ėmėsi kompetentingos institucijos, siekiant išsiaiškinti pareiškėjo motyvus, kokių veiksmų kompetentingos institucijos nespėjo atlikti per atitinkamą laikotarpį. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalis). Gero administravimo principas reikalauja, kad užsieniečio prašymas dėl prieglobsčio nebūtų nagrinėjamas nepagrįstai ilgą laiką ir tik siaurai formaliai (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. N822-70/2014).

Nors pareiškėjui prašant prieglobsčio, valstybės institucijos neturi galimybės kreiptis į jo kilmės valstybę dėl jo tapatybės patvirtinimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad būtų imtasi kokių nors veiksmų siekiant nustatyti ar patvirtinti pareiškėjo tapatybę. Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka šią aplinkybę (kad sulaikymo laikotarpiu nebuvo imtasi jokių veiksmų dėl pareiškėjo tapatybės nustatymo) patvirtino ir bylos šalys. Kaip minėta, remiantis Migracijos departamento nuomone, pateiktos dokumentų kopijos pagrįstų abejonių dėl jų tikrumo nekelia. Juo labiau, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas, peržiūrėdamas Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendime nurodytą pareiškėjo sulaikymo pagrindą Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu atveju laikė nebeaktualiu ir dėl jo atskirai nepasisakė, kaip pagrindą ir toliau sulaikyti pareiškėją nurodydamas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas nurodo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismui be jokio kompetentingos institucijos teikimo pakeitus Lazdijų rajono apylinkės teismo nurodytą pareiškėjo sulaikymo pagrindą, buvo pažeista teisinė procedūra ir pareiškėjo teisės. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Įstatymo 117 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka išnagrinėja užsieniečio skundą, o taip pat į tai, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administraciniame procese teismas yra aktyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl užsieniečio sulaikymo pagrįstumo, turi aiškintis visų konkrečiu atveju aktualių UTPĮ 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų buvimą arba nebuvimą, o ne vien tik spręsti esamame sprendime nurodytų užsieniečio sulaikymo pagrindų buvimo arba nebuvimo klausimą (žr., pvz. 2013 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N575-43/2013). Todėl minėti apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byla Švenčionių rajono apylinkės teisme išnagrinėta pareiškėjui nedalyvaujant. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apie teismo posėdį buvo informuotas ir jame tinkamai atstovaujamas, tačiau nedalyvavimo priežastis nėra žinoma. Skirtingai nuo kreipimosi į teismą, sulaikant užsienietį ilgiau negu 48 val. (Įstatymo 116 str.), Įstatymo 118 straipsnyje nėra numatyta būtino pareiškėjo dalyvavimo pakartotinai svarstant dėl užsieniečio sulaikymo, tačiau Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

Todėl kiekvienu atveju turėtų būti įsitikinta, kad užsienietis nepageidauja dalyvauti teismo posėdyje, kuriame sprendžiama dėl jo sulaikymo. Esant tokiam patvirtinimui dėl to, kad užsienietis nepageidauja dalyvauti posėdyje, teismui nebūtų pagrindo konstatuoti užsieniečio teisės į gynybą pažeidimo. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad užsienietis nepageidavo dalyvauti teismo posėdyje ir dėl to teismas neturi pagrindo patvirtinti, kad pareiškėjo procesinės teisės nebuvo pažeistos. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas tinkamai pasinaudojo teise asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjimu atveju įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, nėra pagrindo manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Aplinkybės, kad užsienietis iki prieglobsčio prašymo pateikimo Lietuvoje daug keliavo neturėdamas leidimo būti Europos Sąjungoje ir buvo sulaikytas keliaudamas į Vokietiją, negali būti vienareikšmiškai vertinama kaip lemianti tą faktą, kad jis slėpsis vengdamas išsiuntimo neigiamo sprendimo dėl prieglobsčio atveju. Byloje nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjui turėtų būti taikomi kiti Įstatymo 113 straipsnyje nurodyti sulaikymo pagrindai.

Remiantis ankščiau minėtais pagrindais konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – užsieniečio prašymą tenkinti ir Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą dėl jo sulaikymo panaikinti.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog, remiantis Įstatymo 79 straipsnio 1 dalimi, klausimą dėl užsieniečio apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre privalo spręsti Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo l užsieniečių teisinės padėties 118 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą dėl A. S. sulaikymo.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai                             Audrius Bakaveckas

     

 

Anatolijus Baranovas

 

 

Skirgailė Žalimienė