Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-474-2013].docx
Bylos nr.: 3K-3-474/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos 188659752 atsakovas
"PricewaterhouseCoopers" 111473315 Ieškovas
"Deloitte Lietuva" 111525235 trečiasis asmuo
UAB "Ernst & Young Baltic" 110878442 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.1. Bylos dėl pirkimo-pardavimo
2.1.1.3. dėl viešojo pirkimo-pardavimo
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.11. Pirkimas-pardavimas:
2.5.11.4. Viešasis pirkimas-pardavimas
2.5.35. Viešas konkursas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.3. Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
3.2.3.5. Bylos nagrinėjimo atidėjimas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 3K-3-474/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00685-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4; 69 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. spalio 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „PricewaterhouseCooperskasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „PricewaterhouseCoopers“ ieškinį atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo; tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Ernst & Young Baltic“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Deloitte Lietuva“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl tiekėjo pasiūlyme nurodytos bendros paslaugų kainos žodžiais neatitikties paslaugų kainai skaičiais teisinio kvalifikavimo – ar ji laikytina kainos apskaičiavimo (aritmetine) klaida, ar pripažinta technine pasiūlymo įforminimo klaida, kurią galima ištaisyti vokų su pasiūlymais atplėšimo (susipažinimo su CVP IS priemonėmis gautais pasiūlymais) posėdžio metu.

Ieškovė UAB „PricewaterhouseCoopers“ (toliau – ieškovė, kasatorė) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovė, perkančioji organizacija) viešojo pirkimo komisijos (toliau – Komisija) sprendimus atmesti ieškovės ir jos partnerių PricewaterhouseCoopers“ SIA beiPricewaterhouseCoopers“ Sp. z o.o (toliau kartu – tiekėjas) pateiktą pasiūlymą, pripažinti trečiojo asmens UAB „Ernst & Young Baltic“ pateiktą pasiūlymą laimėjusiu ir sudaryti Elektroninių paslaugų organizacinio veiklos modelio bei dokumentacijos parengimo paslaugų viešojo pirkimo sutartį; priimti naują sprendimą – pripažinti, kad tiekėjo pasiūlyme nurodyta kaina yra 484 000,00 (keturi šimtai aštuoniasdešimt keturi tūkstančiai) Lt.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 20 d. tiekėjas pateikė pasiūlymą atsakovės atviro konkurso būdu vykdomam viešajam pirkimui „Elektroninių paslaugų organizacinio veiklos modelio bei dokumentacijos parengimas“ (pirkimo Nr. 129413) (toliau – Konkursas). Pateikdamas informaciją apie siūlomų paslaugų kainą, CVP IS lauke „Vokas 2. Pasiūlymo kainos LTL“ tiekėjas nurodė bendrą pasiūlymo kainą 484 000,00 Lt, o pasiūlymo B dalyje „Kainos“ – „484 000,00 Lt (keturi šimtai aštuoniasdešimt keturi litai, 00 ct)“. Ieškovės teigimu, pasiūlymo B dalyje nurodydama siūlomų paslaugų kainą žodžiais ji padarė techninę klaidą – praleido žodį „tūkstančiai“; aplinkybę, kad tai buvo techninė klaida, patvirtina ne tik vienodos pasiūlymo kainos skaičiais, bet ir tai, jog, sudėjus atskiras pasiūlymo B dalyje pateiktas paslaugų kainos sudedamąsias dalis, gaunama analogiška suma – 484 000,00 Lt. Komisija, vadovaudamasi Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 31 straipsnio 7 dalimi, nusprendė, kad teisinga laikytina pasiūlyme nurodyta paslaugų kaina, išreikšta žodžiais (keturi šimtai aštuoniasdešimt keturi litai 00 ct), todėl paprašė tiekėjo ištaisyti pasiūlyme nurodytos kainos apskaičiavimo klaidas, nekeičiant bendros paslaugų kainos, nurodytos žodžiais, kaip tai nustatyta VPĮ 39 straipsnio 1 dalyje. Atsakydama į perkančiosios organizacijos prašymą, ieškovė laikėsi pozicijos, kad jos pasiūlymo kaina yra 484 000,00 Lt, o perkančioji organizacija netinkamai aiškina VPĮ. Motyvuodama tuo, kad ieškovė neištaisė kainos apskaičiavimo klaidų, perkančioji organizacija atmetė jos pasiūlymą kaip neatitinkantį pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, o Konkurso laimėtoju pripažino trečiąjį asmenį UAB „Ernst & Young Baltic“. Komisija netenkino ieškovės pretenzijos dėl sprendimų panaikinimo ir prašymo priimti naują sprendimą – pripažinti, kad ieškovės pasiūlyme nurodyta kaina yra 484 000,00 Lt (keturi šimtai aštuoniasdešimt keturi tūkstančiai litų), todėl, manydama, jog, neleidusi ištaisyti akivaizdžios techninės klaidos, Komisija pažeidė protingumo principą, viešųjų pirkimų tikslą, nepagrįstai atsisakė patenkinti ieškovės pretenziją, netinkamai taikė VPĮ 32 straipsnio 7 dalies, 39 straipsnio 1 dalies nuostatas, ieškovė kreipėsi į teismą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino, panaikino atsakovės Komisijos sprendimus: sudaryti Elektroninių paslaugų organizacinio veiklos modelio ir dokumentacijos parengimo paslaugų viešojo pirkimo sutartį su UAB „Ernst & Young Baltic“, atmesti tiekėjo pateiktą pasiūlymą, pripažinti UAB „Ernst & Young Baltic“ pasiūlymą laimėjusiu; pripažino, kad tiekėjo pasiūlyme nurodyta kaina žodžiais yra keturi šimtai aštuoniasdešimt keturi tūkstančiai litų; 2013 m. gegužės 13 d. papildomu sprendimu paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad pagal VPĮ 31 straipsnio 7 dalį tais atvejais, kai pasiūlymo kaina, išreikšta skaičiais, neatitinka kainos, nurodytos žodžiais, teisinga laikoma kaina, nurodyta žodžiais. Nustatęs, kad, nurodant kainą žodžiais nepraleidus žodžio „tūkstančiai“, ieškovės pasiūlymo kaina skaičiais ir žodžiais būtų vienoda, atitiktų kainos sudėtinių dalių sumą, teismas sprendė nesant pagrindo laikyti, jog skaičiuodamas kainą tiekėjas gudravo ir taip siekė parodyti mažesnę kainą žodžiais, kad ja remdamasis galėtų laimėti Konkursą. Teismas konstatavo, kad kainos nurodymas praleidus žodį „tūkstančiai“ yra akivaizdus rašymo apsirikimas, kuris, remiantis VPĮ 31 straipsnio 10 dalimi, galėjo būti ištaisytas vokų atplėšimo metu ir kuris nelaikytinas aritmetine klaida, taisytina pagal VPĮ 39 straipsnio 1 dalį. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, jog, leidžiant viešai ištaisyti akivaizdžią rašymo klaidą, tiekėjų lygiateisiškumas galėtų būti pažeistas tik tuomet, jei vienam dalyviui būtų leista pataisyti akivaizdžią rašymo klaidą, o kitam– ne, arba atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008). Kadangi VPĮ 31 straipsnio 10 dalyje nenustatyta, kokiuose pasiūlymo dokumentuose gali būti taisomi įforminimo trūkumai, tai teismas darė išvadą, kad klaida, kuri nekeičia pasiūlymo esmės ir gali būti viešai ištaisyta nedelsiant, gali būti ištaisoma atplėšus vokus, o formaliai taikant VPĮ 39 straipsnio 1 dalį ir netaikant įstatymo 31 straipsnio 10 dalies būtų pažeistas 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas protingumo principas.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą, 2013 m. birželio 17 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą ir 2013 m. gegužės 9 d. papildomą sprendimą panaikino; priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad ieškovės padaryta klaida atsitiktinė, formali, techninė, todėl neteisinga ją laikyti kainos apskaičiavimo klaida, kaip tai nustatė Komisija. Pažymėjusi, kad aritmetine laikoma klaida, padaryta atliekant aritmetinius veiksmus, pvz., skaičiuojant atskirų paslaugų dalių kainas, bendrą kainą ir pan., bet ne nurodant kainą žodžiais, įvertinusi, jog ieškovės padarytos klaidos ištaisymas nepakeistų jos pasiūlymo esmės, nes tikroji pasiūlymo kaina nurodyta keliose vietose, galutinė bendra detalizuotų paslaugų kaina atitinka pasiūlymo B dalyje nurodytą kainą skaičiais, teisėjų kolegija pripažino, jog pirmosios instancijos teismas klaidą pagrįstai kvalifikavo pasiūlymo įforminimo trūkumu, kurį buvo įmanoma ištaisyti vokų su pasiūlymais atplėšimo metu. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad kiekvienas tiekėjas, teikdamas pasiūlymą ir dalyvaudamas vokų su pasiūlymais atplėšime, privalo būti atidus, rūpestingas ir apdairus bei pateikti tokį pasiūlymą, kuris atitiktų perkančiosios organizacijos nurodytas pirkimo sąlygas, o nustačius pateikto pasiūlymo trūkumus – imtis iniciatyvos kuo greičiau šiuos trūkumus pašalinti. Teisėjų kolegija atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, kad, Komisijai susipažinus su Konkursui pateiktais pasiūlymais ir paskelbus galutinę ieškovės pasiūlymo kainą, išreikštą žodžiais, vokų atplėšimo posėdyje dalyvavęs ieškovės atstovas jokių pastabų, pageidavimų ar pasiūlymų dėl neteisingai pasiūlyme nurodytos kainos žodžiais nepareiškė, protokolo priede savo parašu patvirtino, jog su gautais pasiūlymais ir jų kainomis susipažino, t. y. nepasinaudojo jam suteikta teise pasiūlyme padarytą įforminimo trūkumą ištaisyti vokų su pasiūlymais atplėšimo metu, nors pagal Konkurso sąlygų 2.1, 3.1–3.5.10 punktus būtent ieškovei kilo pareiga pateikti pirkimo sąlygas atitinkantį pasiūlymą, o ne Komisijai – pareiga rūpintis, kad pateiktas pasiūlymas būtų ištaisytas taip, jog atitiktų Konkurso sąlygose nustatytus reikalavimus. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė, būdama apdairi ir rūpestinga viešųjų pirkimų teisinių santykių dalyvė, privalėjo tiksliai nurodyti pasiūlyme visus reikalaujamus duomenis, o to nepadariusi, galėjo pasinaudoti įstatymo jai suteikta teise ištaisyti nustatytą dokumento įforminimo trūkumą vokų su pasiūlymais atplėšimo metu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad Komisija laikė, jog padaryta klaida yra aritmetinė, ir pasiūlė ieškovei ją ištaisyti VPĮ 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nepaneigia padarytos išvados, kad ieškovės atstovas nepasinaudojo teise prašyti ištaisyti klaidą vokų su pasiūlymais atplėšimo metu. Teisėjų kolegijos manymu, pasiūlymo įforminimo klaidų taisymo procedūra negali tęstis neapibrėžtą laiką, taip suteikiant klaidų padariusiems tiekėjams galimybę piktnaudžiauti jiems suteiktomis teisėmis, pažeidžiant lygiateisiškumo, nediskriminavimo ar skaidrumo principus vykdant viešojo pirkimo procedūras ir nustatant jo laimėtoją. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad formaliai taikydama VPĮ 39 straipsnio 1 dalį ir netaikydama VPĮ 31 straipsnio 10 dalies perkančioji organizacija pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą protingumo principą, nes, neįvertinusi ir atmetusi ekonomiškai naudingiausią ieškovės pasiūlymą, Konkursą laimėjo dalyvis, pasiūlęs daugiau kaip 100 000 Lt didesnę kainą, negu ieškovė. Teisėjų kolegija nurodė, kad mažiausios kainos pasiūlymo pateikimas nepanaikina dalyvio pareigos laikytis pirkimo sąlygų, neleidžia teigti, jog tokio pasiūlymo pripažinimas neatitinkančiu pirkimo sąlygose įtvirtintų reikalavimų, pažeidžia protingumo principą, priešingai, Komisijai nusprendus, kad ieškovės pasiūlymas, kurio įforminimo trūkumas nebuvo ištaisytas, atitinka Konkurso sąlygose nustatytus reikalavimus, būtų pažeisti skaidrumo ir lygiateisiškumo principai (VPĮ 3 straipsnis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė UAB „PricewaterhouseCoopers“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą ir 2013 m. gegužės 9 d. papildomą sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl įrodymų tyrimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Kasatorė nurodo, kad CPK 183 straipsnio 2, 3 dalyse, 200 straipsnio 1, 3 dalyse expressis verbis įtvirtinta bylos šalių teisė susipažinti su byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir dėl jų pateikti savo paaiškinimus. Kasatorės teigimu, teisėjų kolegija jai nesuteikė teisės susipažinti su išreikalautu įrodymu – atsakovės Komisijos 2013 m. sausio 22 d. posėdžio protokolu (toliau – Protokolas), pateikti savo paaiškinimus, kurie galėjo turėti esminę įtaką ginčijamo sprendimo priėmimui, nes pagrindinius skundžiamo sprendimo argumentus sudarė iš Protokolo gauta informacija. Nors CPK 4231 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo pareiga visus procesinius dokumentus pateikti elektroninių ryšių priemonėmis (tai byloje ne kartą buvo padaryta), tačiau nei apeliacinės instancijos teismas, nei atsakovė nurodytu būdu kasatorei Protokolo nepateikė. Kasatorė pažymi, kad, pripažinusi, jog jos padaryta techninė klaida yra pasiūlymo įforminimo trūkumas, kurį buvo galima ištaisyti vokų atplėšimo metu VPĮ 31 straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija kasatorei nepalankų sprendimą priėmė remdamasi išimtinai tik iš Protokolo, su kuriuo ši nebuvo susipažinusi, gautais duomenimis. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Protokolas buvo surašytas pasibaigus vokų atplėšimo procedūrai, kasatorės atstovas su juo nesusipažino, jis pasirašė tik Protokolo priede, kuriame užfiksuoti posėdyje dalyvavę tiekėjų atstovai, todėl nepagrįstas teisėjų kolegijos argumentas, jog kasatorės atstovas jokių pastabų, pageidavimų ar pasiūlymų dėl neteisingai pasiūlyme nurodytos kainos žodžiais nepareiškė, o Protokolo priede savo parašu patvirtino, kad su gautais pasiūlymais bei jų kainomis susipažino, t. y. nepasinaudojo teise ištaisyti trūkumą vokų atplėšimo posėdžio metu.
  2. Dėl netinkamo VPĮ 31 straipsnio 10 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatorė nesutinka su teisėjų kolegijos išvada, kad vokų su pasiūlymais atplėšimo posėdžio metu jos atstovas galėjo pasinaudoti VPĮ 31 straipsnio 10 dalies suteikta teise ir ištaisyti pastabėtus pasiūlymo įforminimo trūkumus, pažymėdama, jog tokios galimybės kasatorės atstovui nesuteikė Komisija, dėl pastebėto trūkumo pažadėjusi atsiųsti oficialų raštą bei viso ginčo metu laikiusis pozicijos, kad kasatorės padaryta klaida yra aritmetinė (kainos apskaičiavimo) ir ją ištaisyti galima tik vadovaujantis VPĮ 39 straipsnio 1 dalimi.
  3. Dėl rungimosi principo pažeidimo. Kasatorė įsitikinusi, kad, nesudaręs sąlygų jai susipažinti su Protokolu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė rungimosi principą. Pasak kasatorės, CPK 4238 straipsnio 1 dalimi teismui suteikiama teisė tik surinkti, jo nuomone, bylai svarbius įrodymus, tačiau neįgalina teismo vienašališkai, nesuteikiant bylos šalims galimybės pateikti paaiškinimų ir argumentų dėl tiriamo įrodymo, ištirti savo iniciatyva išreikalautus įrodymus ir remiantis gautomis (galbūt klaidingomis) išvadomis priimti galutinį sprendimą, neatsižvelgiant į visų byloje esančių įrodymų visumą.
  4. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teisėjų kolegijos išvada, jog Komisija pagrįstai sprendė dėl kasatorės pasiūlymo neatitikties Konkurso sąlygoms, padaryta formaliai vertinant VPĮ 31 straipsnio 7 dalies ir 39 straipsnio 1 dalies reikalavimus, paneigiant įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą proporcingumo principą bei bendruosius teisės principus. Kasatorė pažymi, kad kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog VPĮ ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai tiek perkančiajai organizacijai, tiek tiekėjams yra nustatyti ne siekiant atlikti formalias procedūras tam, kad perkančiosios organizacijos ir tiekėjo veiksmai atitiktų teisės normas, o tam, jog šiomis procedūromis būtų įgyvendinti viešųjų pirkimų tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; kt.).
  5. Dėl niekinio sandorio ir restitucijos. Kasatorė teigia, kad teismas, nustatęs, jog vykdydama viešąjį pirkimą atsakovė pažeidė imperatyviąsias teisės normas, remdamasis CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostata ir formuojama teismų praktika, turėtų pasisakyti ir dėl pirkimo sutarties pripažinimo niekine. Konstatavus, kad atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta viešojo pirkimo sutartis yra niekinė, pasisakytina dėl restitucijos taikymo.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl įrodymų tyrimą reglamentuojančių teisės normų. Atsakovė nurodo, kad, išreikalaudama iš jos Protokolą, teisėjų kolegija nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų, nes vadovavosi CPK 4238 straipsnio 1 dalimi, suteikiančia teisę teismui viešųjų pirkimų bylose savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Atsiliepime teigiama, kad Komisija susipažinimo su elektroninėmis priemonėmis pateiktais pasiūlymais procedūrą atliko nepažeisdama VPĮ reikalavimų, paskelbė įstatymo 31 straipsnio 7 dalyje nurodytą informaciją, procedūrą įformino pagal Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 1S-86 patvirtinto Komisijos vokų atplėšimo procedūros protokolų privalomųjų rekvizitų aprašo reikalavimus. Atsakovė pažymi, kad viešuosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta perkančiosios organizacijos pareigos supažindinti tiekėjus su surašytu protokolu, jeigu jie neišreiškia pageidavimo, o kasatorė tokio nepareiškė.
  2. Dėl VPĮ 31 straipsnio 10 dalies aiškinimo ir taikymo. Atsakovė laikosi pozicijos, kad pasiūlymas, kurio kaina nurodyta klaidingai (kaina, išreikšta žodžiais, skiriasi nuo išreikštos skaičiais), yra netinkamas. Ji teigia, kad Komisija, priimdama sprendimus dėl kasatorės pasiūlymo, vadovavosi imperatyviąja VPĮ 31 straipsnio 7 dalies nuostata, reglamentuojančia, kaip turi būti vertinamas pasiūlymas, kurio skaičiais ir žodžiais išreikšta kaina skiriasi, ir nenustatančia jokių išlygų. Pasak atsakovės, siekiant užtikrinti dalyvių lygiateisiškumą ir nediskriminavimą, viešųjų pirkimų procesas yra formalizuotas; VPĮ nesuteikta teisė nei perkančiajai organizacijai, nei jos komisijai savo nuožiūra spręsti, ar pasiūlymo neatitiktis įstatymo ir (ar) konkrečių pirkimo sąlygų reikalavimams gali būti ignoruojama ir į ją neatsižvelgiama, todėl, komisijai nustačius tok pasiūlymo neatitik, dėl kurios pasiūlymas pagal VPĮ ir (ar) pirkimo dokumentų sąlygas turi būti atmestas, perkančioji organizacija privalo tai padaryti.
  3. Dėl niekinio sandorio ir restitucijos. Pažymėdama, kad, taikant restituciją ir sprendžiant klausimą dėl šalių interesų pusiausvyros, teisiškai reikšmingas sąžiningumo principas (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), atsakovė laikosi pozicijos, jog nagrinėjamoje byloje restitucija netaikytina, nes pirkimo procedūros buvo atliktos ir pirkimo sutartis sudaryta pagal galiojančius teisės aktus, t. y. teisėtai ir sąžiningai. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką, perkančiosios organizacijos veiksmų ir sprendimų panaikinimas pateisinamas tik dėl esminių pažeidimų, kuriais sulaužomos imperatyviosios VPĮ nuostatos; tik nustačius viešojo pirkimo procedūrų pažeidimų, t. y. perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, jau sudaryta pirkimo sutartis turėtų būti pripažinta niekine (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Abovita“ v. Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-295/2007). Kadangi ginčo pirkime Komisija jokių pažeidimų nepadarė, vadovavosi VPĮ ir kitais viešuosius pirkimus reglamentuojančiais teisės aktais (juos būtų pažeidusi neatmesdama kasatorės pasiūlymo), tai, atsakovės nuomone, pirkimo sutartis nepripažinta negaliojančia.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Ernst & Young Baltic“ prašo kasacinį skundą atmesti; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl rungimosi principo ir įrodymų tyrimą reglamentuojančių teisės normų. Sistemiškai vertindamas CPK 7 straipsnyje ir 183 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą proceso koncentruotumo principą bei iš to kylančias šalies pareigas, specialiuosius sutrumpintus viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo terminus (CPK XXI1 skyrius), trečiasis asmuo daro išvadą, kad šalims kyla pareiga ypač aktyviai domėtis vykstančiu procesu. Trečiojo asmens vertinimu, kasatorė, informuota apie teismo kreipimąsi dėl Protokolo išreikalavimo, turėjo visas galimybes pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, tačiau nesiėmė jokių aktyvių veiksmų – nesikreipė į teismą dėl susipažinimo su išreikalautu įrodymu, nepareiškė ketinimo pateikti papildomų rašytinių įrodymų (paaiškinimų dėl Protokolo) bei neprašė atidėti bylos nagrinėjimo. Aiškindamas rungimosi principo turinį trečiasis asmuo pažymi, kad, pirma, nedispozityviose bylose teismas turi pareigą būti aktyvus (kartu ir CPK 4238 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę rinkti įrodymus), antra, tokią pareigą turi ir šalys, kurios privalo domėtis bylos eiga, operatyviai teikti paaiškinimus arba bent jau informuoti apie ketinimą tai padaryti (priešingai, CPK neįpareigoja teismo kreiptis į bylos šalis, kad jos pateiktų savo rašytinius paaiškinimus dėl byloje esančių ar teismo išreikalautų įrodymų). Trečiasis asmuo atkreipia dėmesį į tai, kad Protokolo turinys yra fakto klausimas, nenagrinėtinas kasacine tvarka (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kadangi tiekėjų pastabos, pageidavimai ir pasiūlymai yra privalomas Komisijos vokų su pasiūlymais atplėšimo posėdžio Protokolo rekvizitas, tai, Protokole nesant informacijos apie kasatorės atstovo pareikštus pageidavimus ištaisyti kainą ir kasatorei nereiškus pastabų dėl Protokolo turinio, trečiasis asmuo daro išvadą, kad prašymo ištaisyti pasiūlymo trūkumus nebuvo, pabrėždamas, jog paskesnis taisymas negalimas, pažeistų lygiateisiškumo principą.
  2. Dėl VPĮ 31 straipsnio 10 dalies aiškinimo ir taikymo. Trečiasis asmuo sutinka su teisėjų kolegijos išvada, kad kasatorė turėjo pareigą įforminimo trūkumus ištaisyti vokų su pasiūlymais atplėšimo posėdžio metu, o šiai to nepadarius, jos pasiūlymas buvo pagrįstai atmestas, tačiau nepritaria kolegijos išvadai, jog klaidingas bendros pasiūlymo kainos žodžiais nurodymas nėra aritmetinė klaida, taisytina pagal VPĮ 39 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Trečiasis asmuo atkreipia dėmesį į tai, kad, pasibaigus vokų su pasiūlymais atplėšimo posėdžiui, VPĮ nenustatyta kitų procedūrų, leidžiančių teisėtai koreguoti pasiūlyme nurodytą kainą, išskyrus įtvirtintą VPĮ 39 straipsnio 1 dalyje. Trečiojo asmens įsitikinimu, jeigu kasatorei būtų buvę leista patikslinti pasiūlymo kainą žodžiais, būtų pakeista galutinė pasiūlymo kaina po vokų su pasiūlymais atplėšimo, o tai prieštarautų VPĮ 39 straipsnio 1 daliai, skaidrumo ir lygiateisiškumo principams.
  3. Dėl niekinio sandorio ir restitucijos. Trečiasis asmuo nesutinka su kasatorės argumentais, nurodydamas, kad atsakovė tinkamai vykdė pirkimo procedūras, laikėsi viešųjų pirkimų principų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų bei pagrįstai atmetė kasatorės pasiūlymą, todėl reikalavimas pripažinti pirkimo sutartį niekine bei taikyti restituciją yra nepagrįstas ir neteisėtas. Trečiasis asmuo nurodo, kad, sprendžiant dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia, taip pat reikia atsižvelgti ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktiką (Teisingumo Teismo 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Inter-Environnement Wallonie / Région wallonne, C-129/96, Rink. 1997, p. I-7411; 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Mangold, C-144/04, Rink. 2005, p. 1-9981) ir į 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/66/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 93/13/EEB dėl viešųjų pirkimų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo, 2 d straipsnį, kuriame įtvirtinta, jog peržiūros institucija gali nepripažinti sutarties negaliojančia, net jeigu ji buvo suteikta neteisėtai, jei nustatoma, kad dėl svarbių bendro intereso priežasčių reikėtų išsaugoti sutarties padarinius. Atsiliepime pažymima, kad, vadovaujantis VPĮ 952 straipsnio 2 dalimi, net jei būtų konstatuoti esminiai įstatymo pažeidimai, dėl kurių sudaryta sutartis galėtų būti panaikinta, teismas, atsižvelgęs į tai, jog pirkimo sutartis jau sudaryta ir vykdoma, o ją pripažinus niekine atsakovei skelbiant naują viešąjį pirkimą būtų neracionaliai panaudojamos lėšos, gali taikyti alternatyvias sankcijas, nustatytas VPĮ 952 straipsnio 4 dalyje.

 

Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo vertinant tiekėjo pasiūlymą

 

Byloje iš esmės sprendžiamas perkančiosios organizacijos veiksmų, vertinant tiekėjo pasiūlymo B dalyje nustatytą kainos išraiškų skaičiais ir žodžiais neatitiktį, nurodant kainą žodžiais, praleidus žodį „tūkstančiai“, teisėtumo klausimas. Perkančioji organizacija, laikydamasi VPĮ 31 straipsnio 7 dalies nuostatų, vertino, kad tikroji (teisinga) kaina yra išreikšta žodžiais, todėl pagal VPĮ 39 straipsnio 1 dalį paprašė ieškovės ištaisyti pasiūlyme pastabėtą aritmetinę klaidą. To nepadarius, jos pasiūlymas buvo atmestas.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertino, kad ieškovės padaryta klaida kvalifikuotina ne aritmetine, sistemingo pobūdžio, o rašymo, techninio pobūdžio formaliu, atsitiktiniu trūkumu, kuriuo nesiekta gudrauti pateikiant mažesnę kainą. Atsižvelgdami į tai, teismai sprendė, kad perkančioji organizacija, vadovaudamasi VPĮ 31 straipsnio 10 dalimi, turėjo leisti tiekėjui pataisyti pasiūlymo įforminimo trūkumą, t. y. rašymo apsirikimą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepriklausomai nuo tiekėjo pasiūlyme nustatyto trūkumo kvalifikavimo – ar tai aritmetinė, techninio ar kitokio pobūdžio klaida – bei atitinkamų VPĮ nuostatų taikymo (dėl kurio bus pasisakyta toliau), pagal šią bylą individualizuojančias aplinkybes perkančiosios organizacijos sprendimas atmesti tiekėjo pasiūlymą (2013 m. vasario 28 d. atsakovės raštas ieškovei Nr. (3.4-04-1)-RV-179) pripažįstamas formaliu, neproporcingu, todėl neteisėtu ir naikintinu.

Byloje nustatyta, kad ieškovė, kaip ir kiti tiekėjai, pasiūlymą pateikė Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos elektroninėmis priemonėmis. CVP IS lauke „Vokas 2. Pasiūlymo kainos LTL“ (šiame lauke pateikiamas kainas galima nurodyti tik skaičiais) nurodyta paslaugų kaina – 484 000,00  Lt; pasiūlymo B dalyje „Kainos“ pirkimo objekto kaina, išreikšta skaičiais, lygi pirmiau nurodytajai, o kaina, išreikšta žodžiais, buvo „keturi šimtai aštuoniasdešimt keturi litai“. Be to, paslaugos kainos detalizavimo lentelėje ties sudėtiniais paslaugos elementų įkainojimais nurodytos kainos su ir be PVM siekia vertes, išreikštas tūkstančiais, o ne šimtais ar dešimtimis litų, šių sudėtinių elementų suma, išreikšta skaičiais, taip pat lygi pirmiau nurodytos sumos skaitinei reikšmei – 484 000,00  Lt, t. y. keturi šimtai aštuoniasdešimt keturi tūkstančiai litų. Kitų tiekėjų pasiūlymuose pateiktos kainos taip pat siekė apie pusę milijono litų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad bet kuris vidutinis, įprastinę patirtį viešuosiuose pirkimuose turintis šių santykių subjektas byloje aptariamą pasiūlymo trūkumą turėjo suprasti bei vertinti akivaizdžiai formalia bei nereikšminga neatitiktimi, dėl kurios galėjo būti inicijuotas perkančiosios organizacijos ir tiekėjo bendradarbiavimo procesas aiškinantis šios klaidos turinį, tačiau bet kokiu atveju dalyviui negalėjo lemti (kad ir netiesiogiai dėl tariamos aritmetinės klaidos neištaisymo) griežčiausių neigiamų padarinių – pasiūlymo atmetimo. Priešingi perkančiosios organizacijos veiksmai, kaip nurodyta pirmiau, kvalifikuotini pažeidžiančiais viešųjų pirkimų principus, vertintini per daug formaliais ir neproporcingais.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje, kurioje buvo spręstas kito tiekėjo ir tos pačios perkančiosios organizacijos, t. y. atsakovės, ginčas, kasacinio teismo pasisakyta dėl formalumų svarbos viešuosiuose pirkimuose, šie išaiškinimai buvo nuosekliai plėtojami vėlesnėje jo praktikoje, todėl atsakovei jie turėjo būti žinomi, ne siurpriziniai. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad viešųjų pirkimų principų laikymasis ir tinkamas jų taikymas nėra tik besąlyginė perkančiųjų organizacijų VPĮ normų, būtent 3 straipsnio nuostatų, laikymosi pareiga, bet ir viešųjų pirkimų turiningųjų tikslų pasiekimo garantas. VPĮ ir kitų teisės aktų reikalavimai tiek perkančiajai organizacijai, tiek teikėjams nustatyti ne siekiant atlikti formalias procedūras tam, kad perkančiosios organizacijos ir tiekėjo veiksmai atitiktų teisės normas, o tam, jog šiomis procedūromis būtų įgyvendinti viešųjų pirkimų tikslai. VPĮ nustatytos įsakmiosios nuostatos, reikalaujančios besąlygiško jų laikymosi, tik patvirtina tokį aiškinimą, nes viešųjų pirkimų procesas yra dinamiškas, preciziškai tiksliai nustatyti kiekvieną viešųjų pirkimų situaciją sudėtinga, todėl šių imperatyvų laikymasis yra nukreiptas į tam tikrų tikslų pasiekimą, o šie yra tokių imperatyvų taikymo matas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-583/2008).

Viešojo pirkimo teisinių santykių formalizavimas svarbus tiek, kiek tai padeda siekti viešųjų pirkimų tikslų ir nepažeidžia viešųjų pirkimų principų. Dėl tiekėjo veiksmų bei perkančiosios organizacijos sprendimų teisėtumo sprendžiama pagal turiningąjį vertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-119/2011), kuris, atsižvelgiant į viešųjų pirkimų principus ir tikslus, turi viršenybę prieš formalumus (turinio viršenybės prieš formą principas). Turiningasis vertinimas atliekamas laikantis inter alia aktualių teisės normų dėl tiekėjų kvalifikacijos ir pasiūlymų vertinimo bei nepažeidžiant viešųjų pirkimų principų (VPĮ 3, 32, 39 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Corpus A“ v. Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-280/2012).

Viešųjų pirkimų principai – bendrųjų teisės principų (teisingumo, protingumo ir sąžiningumo) turinio konkreti išraiška. Tinkamas viešųjų pirkimų principų aiškinimas ir taikymas iš esmės reiškia tinkamą bendrųjų teisės principų išaiškinimą ir taikymą viešųjų pirkimų srityje. Būtent viešųjų pirkimų principai – tos imperatyviosios teisės nuostatos, dėl kurių perkančiajai organizacijai kyla pareiga elgtis tam tikru būdu arba nuo tam tikrų veiksmų susilaikyti (kai jos elgesio modelis VPĮ neįtvirtintas), taip pat iš kurių aiškėja tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų teisių ir pareigų, įtvirtintų VPĮ, turinys konkrečioje jų tarpusavio santykių situacijoje. Kasacinio teismo konstatuota, kad viešųjų pirkimų principai yra ne tik perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų teisių bei pareigų viešojo pirkimo srityje tiesioginis šaltinis, bet ir tiesiogiai taikytinos teisės normos. Vien viešųjų pirkimų principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia papildoma norma, yra pakankamas pagrindas reikalauti teismo pripažinti neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje IDT Biologika GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009, ir joje nurodytą kasacinę praktiką).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo Konkursas – tarptautinės vertės pirkimas, taip pat atkreipia dėmesį į Teisingumo Teismo 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18 dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva 2004/18) aiškinimo ir taikymo poziciją šiuo klausimu. Teisingumo Teismas vienoje naujesnių bylų nurodė, kad Direktyvoje 2004/18 nėra jokių nuostatų, kuriose būtų nustatyta, kaip turi elgtis perkančioji organizacija, nustačiusi, jog tiekėjo pasiūlymas yra neaiškus ar neatitinka techninių specifikacijų. Jei perkančiajai organizacijai būtų leista prašyti tiekėjo, kurio pasiūlymą jį laiko neaiškiu ar neatitinkančiu techninių specifikacijų, pateikti atitinkamus paaiškinimus, tuo atveju, jei šio dalyvio pasiūlymas galiausiai būtų atrinktas, galėtų atrodyti, kad perkančioji organizacija slaptai dėl jo derėjosi kitų tiekėjų nenaudai ir taip pažeidė vienodo vertinimo principą. Tačiau Direktyvos 2004/18 2 straipsniu [„Sutarčių sudarymo principai“] konkrečiai nedraudžiama išimtiniais atvejais taisyti ar pildyti atskirus pasiūlymo duomenis dėl to, kad akivaizdžiai būtinas paprastas jų paaiškinimas, arba siekiant ištaisyti akivaizdžias redakcinio pobūdžio klaidas, jei dėl šio pakeitimo faktiškai nepateikiamas naujas pasiūlymas. Perkančiosios organizacijos prašymas tiekėjui paaiškinti pasiūlymą turi būti susijęs su visais neaiškiais ar techninių specifikacijų neatitinkančiais pasiūlymo aspektais, ir perkančioji organizacija negali atmesti pasiūlymo dėl šiame prašyme nenurodyto neaiškumo (Teisingumo Teismo 2012 m. kovo 29 d. Sprendimas SAG ELV Slovensko, C-599/10, nepaskelbtas Rinkinyje; jame nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencija).

Perkančiosios organizacijos veiksmai, kai ji pagal byloje nustatytas aplinkybes tikrąja kaina pripažino žodžiais išreikštą kainą (kurią nurodant praleistas žodis „tūkstančiai“), paprašė tiekėjo ištaisyti aritmetines klaidas, kvalifikuotini formaliais ir neproporcingais ir dėl to, kad, net ir tiekėjui sutikus siūlomos paslaugos kainą sumažinti tūkstantį kartų, t. y. pataisant tariamą aritmetinę klaidą atitinkamai pakeičiant visas sudėtines kainos dalis (pavyzdžiui, vietoj pirmojoje paslaugos sudėtinėje dalyje nurodytų vieno šimto šešiasdešimties tūkstančių litų be PVM įrašant vieną šimtą šešiasdešimt litų be PVM), tiekėjo pasiūlymas greičiausiai būtų atmestas, nes tūkstantį kartų mažesnė pakoreguota (naujoji) kaina neišvengiamai lemtų neįprastai mažos ir iš esmės nulinės kainos pripažinimą, tiekėjas turėtų labai detaliai ją pagrįsti, nurodydamas, kaip ir iš kokių resursų jis padengtų nepelningos ir iš esmės nuostolingos sutarties kaštus (dėl šio aspekto žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VšĮ „Kretingos maistas“ v. Akmenės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-216/2010).

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalimi dėl tiekėjui dėl jo nerūpestingumo tenkančių neigiamų padarinių, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės atstovas dalyvavo viešame vokų atplėšimo posėdyje ir turėjo galimybę pasinaudoti VPĮ 31 straipsnio 10 dalyje nustatytomis teisėmis, t. y. pataisyti techninę klaidą, tačiau neprašė perkančiosios organizacijos leisti tai padaryti. Kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus duomenis (pažeidė įrodymų vertinimo taisykles), todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškovės sužinojimo apie įveltą klaidą bei jos valingo nepasinaudojimo galimybe ją ištaisyti. Pažymėtina, kad teismo pareiga kruopščiai ir kritiškai vertinti įrodymus aktuali ir viešųjų pirkimų ginčuose (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2012).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš byloje pateikto Protokolo ir jo priedo bei kitos bylos medžiagos negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie tai, jog ieškovė vokų atplėšimo posėdžio metu buvo supažindinta su jos pasiūlyme nustatyta aptariama klaida. Pažymėtina, kad nors Protokolo antrajame puslapyje yra pastaba apie tai, jog tiekėjų atstovai pastabų, pageidavimų ir pasiūlymų nepareiškė, tačiau be Komisijos atstovų, dalyvių atstovų parašų jame nėra. Šie atstovai pasirašė Protokolo priede. Nors sutiktina su atsakove, kad pagal teisinį reguliavimą perkančioji organizacija neprivalo supažindinti tiekėjų su Protokolu, tai ir nėra draudžiama. Tokiu atveju, kai kyla perkančiosios organizacijos ir viešojo pirkimo komisijos posėdyje dalyvavusio tiekėjo ginčas dėl posėdžio metu nagrinėtų klausimų ar viešojo pirkimo komisijos nustatytų aplinkybių materializavimo posėdžio protokole, perkančioji organizacija prieš tiekėją negali remtis vien jo nepasirašytu protokolo turiniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad Protokolo ir jo priedo turinys neįrodo, jog ieškovės atstovas iš tiesų buvo informuotas apie Komisijos pastebėtą pasiūlymo kainos nurodymo trūkumą, kartu įvertinus ir tai, kad kasaciniame skunde nurodoma, jog tiekėjų atstovai pasirašė Komisijos posėdyje dalyvavusių asmenų sąraše, o Protokolas buvo parengtas pasibaigus posėdžiui, su juo dalyvių atstovai nebuvo supažindinti. Šie argumentai perkančiosios organizacijos įtikinamai nepaneigti.

Iš ieškovės ir atsakovės susirašinėjimo (taip pat iš procesinių dokumentų, ypač atsiliepimo į ieškinį) darytina išvada, kad perkančioji organizacija aptariamos klaidos niekada nelaikė įforminimo trūkumu, nes, kaip nurodyta pirmiau, pagal VPĮ 31 straipsnio 7 dalį pirmumą visada teikė kainos išraiškai žodžiais ir tiekėjo prašė ištaisyti aritmetines klaidas. Perkančiosios organizacijos vertinimas dėl aptariamo trūkumo nepakito dėl to, kad tiekėjas, tariamai apie tai informuotas, neištaisė nustatytos klaidos. Kita vertus, nepriklausomai nuo perkančiosios organizacijos pozicijos šiuo klausimu, dėl toliau pateikiamo ieškovės pasiūlyme nustatytos klaidos kvalifikavimo, atsakovė, net ir norėdama, negalėtų leisti tiekėjui viešame posėdyje taisyti tariamos įforminimo klaidos. Dėl to argumentai dėl klaidos nustatymo momento bei šios aplinkybės išviešinimo šalių ginčui spręsti teisiškai nereikšmingi.

 

Dėl VPĮ 31 straipsnio 7 dalies ir 39 straipsnio 1 dalies taikymo

 

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl perkančiosios organizacijos veiksmų taikant VPĮ 31 straipsnio 7 dalies, 39 straipsnio 1 dalies nuostatas, pirmiausia nepagrįstomis pripažįsta pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvadas dėl tiekėjo pasiūlyme nustatytos klaidos kvalifikavimo pasiūlymo įforminimo trūkumu VPĮ 31 straipsnio 10 dalies prasme. Jau vien šalių nesutarimas, kaip vertinti ieškovės pasiūlyme nustatytą kainos nurodymo klaidą, ir galimos įvairios situacijos dėl tokių ar panašių pasiūlymų trūkumų, susijusių su kainos pateikimu, suponuoja išvadą, kad tokio pobūdžio pasiūlymų netikslumai nėra ir negali būti visuotinai pripažinti paprastu pasiūlymo įforminimo trūkumu VPĮ 31 straipsnio 10 dalies prasme. Kasacinio teismo išaiškinimai pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008 pateikti dėl tiekėjų sąžiningumo deklaracijos surašymo datos, kuri buvo vėlesnė už pasiūlymo pateikimo momentą, ištaisymo negali būti pagal analogiją taikomi ir kainos trūkumams (kad ir tariamai nereikšmingiems). Nors ir sutiktina su teismų išvada dėl kasatorės padarytos klaidos akivaizdumo, tačiau kaina, kaip vienas svarbiausių pasiūlymo elementų, jos išraiška, sudėtinių dalių skaičiavimai ir kiti panašūs aspektai privalo būti kruopščiai išnagrinėti, o dėl tam tikrų su ja susijusių netikslumų sprendžiama pagal atitinkamas VPĮ nuostatas.

Nors šioje byloje teisėjų kolegijos konstatuota, kad pagal bendrąsias viešųjų pirkimų nuostatas (principus), nepriklausomai nuo konkrečių VPĮ normų taikymo, atsakovės sprendimas neteisėtas, tačiau, atsižvelgdamas į tai, jog perkančiosios organizacijos sprendimas atmesti ieškovės pasiūlymą buvo grindžiamas VPĮ 31 straipsnio 7 dalimi, 39 straipsnio 1 dalimi, be to, ginčo šalys procesiniuose dokumentuose dėl šių nuostatų pasisako, kasacinis teismas teikia šių normų aiškinimą.

Pirmiausia pažymėtina, kad teisės aiškinimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, kurioje turi būti taikomas atitinkamas teisės aktas, prerogatyva. Teismo kompetencija taikyti ir aiškinti įstatymus bei kitus teisės aktus įtvirtinta CPK 3 straipsnyje, Teismų įstatymo 1 straipsnyje, 3 straipsnio 2 dalyje, taip pat akcentuota Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimą, 2011 m. spalio 25 d. nutarimą). Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisingumo vykdymas yra išimtinė teismo kompetencija, todėl teismai, vykdydami teisingumą, ne tik turi teisę, bet ir privalo aiškinti įstatymą, nes teisės aiškinimas yra neatskiriama teisingumo vykdymo proceso dalis. Teismas, aiškindamas teisę, taiko įvairius aiškinimo metodus ir taisykles, juos pasirinkdamas ir derindamas pagal tai, kokiame teisės akte įtvirtinta aiškintina teisės norma ar normos, atsižvelgdamas į šio teisės akto reglamentuojamų santykių sritį, poreikio aiškinti konkrečią teisės normą priežastis ir kitas svarbias aplinkybes. Teisės doktrinoje ir praktikoje pripažįstama ir taikoma nemažai skirtingų ir kartu tarpusavyje susijusių teisės aiškinimo metodų – lingvistinis (gramatinis), sisteminis, teleologinis, lyginamasis, istorinis, loginis, bendrųjų teisės principų, kt. Kokie metodai taikytini konkrečiu atveju, kaip jie derinami tarpusavyje, kaip sprendžiami jų konkurencijos klausimai ir motyvuojamos jais remiantis gautos išvados – teismo, nagrinėjančio konkrečią bylą, kurioje sprendžiamas teisės aiškinimo klausimas, kompetencijos dalykas (plačiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VšĮ Nacionalinis kraujo centras v. VšĮ Šiaulių apskrities ligoninė, bylos Nr. 3K-3-406/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, Europos Sąjungos teisėje neįtvirtinta analogiškų nuostatų dėl pasiūlymo kainos nustatymo, klaidų taisymo ir pan. Tai – Lietuvos įstatymų leidėjo valia VPĮ nustatytos nuostatos. VPĮ 31 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, kai pasiūlyme nurodyta kaina, išreikšta skaičiais, neatitinka kainos, nurodytos žodžiais, teisinga laikoma kaina, nurodyta žodžiais. Pažymėtina, kad ši nuostata aktuali tarptautiniams pirkimams. Perkančiosios organizacijos supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklėse ar konkretaus supaprastinto viešojo pirkimo sąlygose, nepažeisdamos viešųjų pirkimų principų ir nesukurdamos neribotos diskrecijos situacijų, turi teisę nustatyti ir kitą nei VPĮ 31 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą tvarką.

VPĮ 31 straipsnio 7 dalimi iš esmės išspręsta galima kainos išraiškų (skaičiais ir žodžiais) kolizijos situacija, pirmenybę suteikiant kainai, išreikštai žodžiais. Taip netiesiogiai pripažįstama, kad tiekėjas, perkančiajai organizacijai pateikdamas kainą, turi mažiau galimybių suklysti bei gali pateikti iš anksto suplanuotą („tikrąją“) siūlyti kainą, kai ši išreiškiama žodžiais, o ne skaičiais. Be to, įstatymų leidėjas, viena vertus, šioje srityje susiaurino netinkamo ir dėl to atmestino pasiūlymo apimtį (suteikdamas galimybę skirtingą pasiūlymo kainą žodžiais ir skaičiais nurodžiusiam tiekėjui nebūti pašalintam iš viešojo pirkimo procedūrų), antra vertus, įtvirtino reguliavimą, dėl kurio išvengiama skirtingų tos pačios situacijos vertinimų, kai nustatoma kainos išraiškų neatitiktis (pvz., teisinga laikyti mažesnę kainą, išreikštą skaičiais, žodžiais ir pan.). Vis dėlto, atsižvelgiant į šios normos reguliavimo tikslus, manytina, kad VPĮ 31 straipsnio 7 dalis skirta reguliuoti tiems atvejams, kai pasiūlyme pateikiama viena verte išreikšta, iš sudėtinių dalių nesudaryta kaina. Kitu atveju, tokiu kaip ir nagrinėjamoje byloje, kai tiekėjai pasiūlymus turi pateikti juose detalizuodami pirkimo objekto sudėtines dalis ir jas atitinkančius įkainojimus, VPĮ 31 straipsnio 7 dalies taikymo prasmė, atsižvelgiant į konkretaus viešojo pirkimo ypatumus, gali sumenkti.

Perkančioji organizacija, pasiūlymų vertinimo metu radusi pasiūlyme nurodytos kainos apskaičiavimo klaidų, privalo paprašyti dalyvių per jos nurodytą terminą ištaisyti pasiūlyme pastebėtas aritmetines klaidas (VPĮ 39 straipsnio 1 dalis). Kai tiekėjas aritmetinių klaidų nepadaro, t. y. sudėtinės kainos dalys atitinka bendrą šios kainos rezultatą (sumą), tačiau kainos išraiška skaičiais ir žodžiais nesutampa (pvz., 10+10+10=30; „penkiasdešimt“), tokiu atveju tampa aiški šios neatitikties priežastis, ypač kai, kaip ir šioje byloje, tiesiog praleidžiamas tam tikras žodis (pvz., 1000+1000+1000=3000; „trys“). Tai – neteisingai nurodyta kainos išraiška žodžiais, todėl neprasminga taikyti įstatyme įtvirtintos teisingos kainos prezumpciją, kuri skirta neaiškumams dėl kainos išraiškos neatitikties išspręsti. Perkančioji organizacija kreipiasi į tiekėją siekdama įsitikinti šios priežasties turinio tikrumu, prašydama tokią neatitiktį paaiškinti, nekeičiant pasiūlymo esmės (VPĮ 39 straipsnio 1 dalis). Šiuo pristatytu kainos išraiškų neatitikties atveju dalyvis (tą iš esmės pripažino ir pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai) iš tiesų nepadaro jokios aritmetinės klaidos nei klaidingai nurodydamas sudėtinius elementus, nei neteisingai apskaičiuodamas jų bendrą sumą. VPĮ 31 straipsnio 7 dalies taikymas pirkimuose, kuriuose prašoma išskaidyti pirkimo objektą į dalis ir nurodyti atskirų dalių kainas (įkainius), tampa aktualus tada, kai tiekėjas padaro aritmetinę klaidą tiek nurodydamas kainą žodžiais, tiek skaičiais (pavyzdžiui, „2+3=4“; „šeši“). Tokiu atveju, kaip nurodyta pirmiau, neaišku, dėl kurios kainos išraiškos formos tiekėjas padarė klaidą, todėl prasminga taikyti įstatyme įtvirtintą teisingos (tikrosios) kainos prezumpciją.

VPĮ 31 straipsnio 7 dalies taikymas taip, kaip tą darė atsakovė, lemtų tai, kad aritmetinė klaida nustatoma iš esmės dėl VPĮ taikymo, o ne dėl visuotinos tokio pobūdžio trūkumo sampratos. Kita vertus, tokia dirbtinė tariamos aritmetinės klaidos taisymo praktika, kokios laikėsi atsakovė, priklausomai nuo atitinkamos kainos išraiškos, gali būti nenaudinga ne tik tiekėjui, kuris būtų verčiamas mažinti sudėtines kainos dalis pagal žodžiais išreikštą kainą, bet ir perkančiajai organizacijai, kai žodžiais nurodęs didesnę kainą, už išreikštą skaičiais (tačiau vis tiek mažiausią visų pasiūlymų), taisydamas aritmetines klaidas tiekėjas padidintų kainos sudėtines dalis ir perkančioji organizacija turėtų sumokėti daugiau, nei tiekėjas pasiūlė iš tiesų, nors šiai kainos išraiškų neatitikčiai pakaktų paprasto paaiškinimo.

 

Dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų padarinių ir procesinės bylos baigties

 

Kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės ir jų vertinimas suponuoja atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiojo asmens UAB „Ersnt & Young Baltic“ 2013 m. liepos 5 d. viešojo paslaugų pirkimo sutarties pripažinimą neteisėta ab initio. Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką teismas, nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu ir taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Taigi teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes, tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių, užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „G4S Lietuva“ v. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-94/2013).

Pagal VPĮ 952 straipsnio 2 dalį teismas gali nepripažinti viešojo pirkimo sutarties negaliojančia ir taikyti alternatyvias sankcijas, nors pirkimo sutartis buvo sudaryta neteisėtai, jeigu dėl viešojo intereso, įskaitant su pirkimo sutartimi nesusijusius ekonominius interesus, dėl kurių pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia turėtų neproporcingų padarinių, būtina išsaugoti šios sutarties padarinius. Skirdamas šio straipsnio 4 dalyje įvardytas alternatyvias sankcijas, teismas turi atsižvelgti į visus reikšmingus aspektus, įskaitant pažeidimo rimtumą, perkančiosios organizacijos elgesį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nekyla poreikio taikyti VPĮ 952 straipsnio nuostatas – išsaugoti neteisėtai sudarytą sandorį ir perkančiajai organizacijai skirti vieną iš galimų alternatyvių sankcijų, nes nenustatyta šios išimtinės nuostatos taikymo pagrindų.

Tiek įstatyme nurodyta, tiek kasacinio teismo atskirai pažymėta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „VSA Vilnius“ v. UAB „Jonavos paslaugos“, bylos Nr. 3K-3-340/2013), kad tiesiogiai su pirkimo sutartimi susiję ekonominiai interesai, inter alia dėl pirkimo sutartį vykdančio tiekėjo pakeitimo, teisinių pareigų, kurios atsirado pripažinus pirkimo sutartį negaliojančia, nelaikytini priežastimi, pateisinančia neteisėtai sudarytos sutarties sudarymą (VPĮ 952 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės argumentai dėl restitucijos taikymo tikslingumo, taip pat trečiojo asmens – dėl sutarties vykdymo aplinkybės teisiškai nereikšmingi, nes, viena vertus, kasacinis teismas, šioje byloje sprendžia tik perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą ir jų padarinius, tačiau nepasisako dėl negaliojančio pripažinto sandorio šalių tarpusavio atsiskaitymo tvarkos ar restitucijos, nes byloje nėra pateiktų duomenų dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo, o kasacinės instancijos teismas nenustatinėja faktinių aplinkybių. Antra vertus, šis klausimas priskirtinas prie tiesiogiai su pirkimo sutartimi susijusių ekonominių interesų, nepateisinančių neteisėtai sudaryto sandorio išsaugojimą pagal VPĮ. Perkančioji organizacija įtikinamai nepagrindė, kad projekto, dėl kurio paskelbtas Konkursas, laikinas sustabdymas neišvengiamai lems jam skirtų ES struktūrinės paramos lėšų praradimą ir dėl to jo baigtį, taigi viešojo intereso pažeidimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tam tikrus sprendimus priimti ar alternatyvius veiksmus atlikti gali tik perkančiosios organizacijos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių ir tiekėjų pažeistų teisių veiksmingos gynybos praktikoje išaiškinta atgalinio šalių grąžinimo į pirminę prieš pažeidimą buvusią padėtį prielaidos, sąlygos ir ribojimai. Pagal kasacinio teismo praktiką byloje perkančiosios organizacijos veiksmus ir sprendimus dėl tiekėjo pripažinus neteisėtais, jos pareigos tinkamai atlikti viešojo pirkimo procedūras išlieka. Grąžinus perkančiąją organizaciją atgal į pirkimo procedūras, ji, remdamasi VPĮ ir ginčo pirkimo sąlygomis, pagal savo kompetenciją privalo spręsti dėl tolesnio pirkimo procedūrų vykdymo, atitinkančio dabartinius jos viešojo pirkimo sutarties poreikius, bei atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Nuaras“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2011, ir joje nurodytą kasacinę praktiką).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia atsakovės dėmesį į tai, kad pagal nusistovėjusią kasacinio teismo praktiką teismo nutartis yra vientisas procesinis dokumentas, todėl, vykdant ją, privalu įvykdyti ne tik rezoliucinėje jos dalyje nurodytą sprendimą, bet ir laikytis motyvuojamojoje dalyje išdėstytų išaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Pireka“ v. UAB Neringos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-425/2010).

 

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmingų teisėjų kolegija nepasisako.

 

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė pasiūlymų kainos vertinimą reglamentuojančias VPĮ normas ir dėl to neteisingai išsprendė šalių ginčą, todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir, šioje nutartyje išdėstytais motyvais pašalinus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacijos netikslumus, paliktinas galioti Vilniaus apygardos teismo sprendimas, kuriuo teismas šalių ginčą išsprendė iš esmės teisingai (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Teikdama kasacinį skundą ieškovė sumokėjo 1000 Lt žyminio mokesčio. Patenkinus kasacinį skundą, ši suma jai priteistina iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Byloje nėra duomenų apie ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Kasaciniame teisme ieškovė prašė priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė duomenų apie turėtas išlaidas, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą bei 2013 m. gegužės 9 d. papildomą sprendimą.

Pripažinti niekine ir negaliojančia 2013 m. liepos 5 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir UAB „Ernst & Young Baltic“ viešojo pirkimo sutartį.

Priteisti ieškovei PricewaterhouseCoopers (j. a. k. 111473315) iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                        Gražina Davidonienė

                                                                     

 

Gintaras Kryževičius

                                                                     

 

Egidijus Laužikas