Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-444-70-09].doc
Bylos nr.: A-444-70-09
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

                                                                                   Administracinė byla Nr. A444-70/2009

                                                               Procesinio sprendimo kategorija 38.

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. balandžio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas)

sekretoriaujant Ilonai Kovger

dalyvaujant pareiškėjui L. U., atsakovo atstovui R. V.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. U. skundą Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai dėl įpareigojimo akredituoti ir išduoti nuolatinį leidimą įeiti į Seimo rūmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

L. U. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo Ryšių su visuomene skyrių jį akredituoti ir išduoti nuolatinį leidimą įeiti į Seimo rūmus.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog elektroniniu paštu ir faksu Lietuvos Respublikos Seimo Ryšių su visuomene skyriui pateikė užpildytą akreditavimo anketą. 2007 m. kovo 6 d. elektroniniu paštu iš Seimo Ryšių su visuomene skyriaus gavo atsakymą, kad yra tikslinama informacija, reikalinga sprendimo dėl akreditavimo priėmimui. 2007 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto Darbo grupės posėdyje nutarta, jog žurnalisto ir akreditavimo institutai turi būti aiškinami sistemiškai, todėl akreditacija turi būti suteikiama tik asmenims, atitinkantiems žurnalisto sampratą. Pareiškėjas 2007 m. kovo 26 d. Seimo Ryšių su visuomene skyriui faksu išsiuntė UAB „Interactive Marketing Partners Baltic“ 2007 m. kovo 26 d. raštą „Dėl prašymo akredituoti“. 2007 m. kovo 27 d. pareiškėjas iš Seimo Ryšių su visuomene skyriaus gavo atsakymą, kuriame buvo prašoma pateikti sutartį, sudarytą su UAB „Interactive Marketing Partners Baltic“ arba žurnalistų profesinės organizacijos pažymėjimą.

Pareiškėjas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad per du mėnesius nuo prašymo (anketos) pateikimo dienos jam nebuvo išduotas nuolatinis leidimas įeiti į Seimo rūmus, darytina išvada, kad atsakovas vilkina jo kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimą.

L. U. skunde nurodė, jog akreditavimo turinys – tai ilgalaikiai informacijos šaltinio ir informacijos naudotojo santykiai. Pareiškėjas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl saviraiškos laisvės, garantuojamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir EŽTK, Konvencija). Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 72 dalyje apibrėžta žurnalisto samprata palieka neaiškumų, ar įstatymas saviraiškos laisvę pilna apimtimi garantuoja tik pagal darbo sutartį su viešosios informacijos rengėju dirbantiems fiziniams asmenims (t. y. žurnalistams). Toks aiškinimas, pareiškėjo nuomone, būtų tiesioginis saviraiškos laisvės ribojimas bei pažeistų pamatinę teisę į darbą.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog itin svarbi UAB „Interactive Marketing Partners Baltic“, valdančios interneto svetainę www.blogas.lt, pozicija ir minėtos uždarosios akcinės bendrovės direktoriaus M. K. patvirtinimas, jog 2005 m. balandžio 26 d. L. U., sutikęs su pasiūlytomis „Blogas.lt“ taisyklėmis, registravo savo blogą www.blogas.lt/liutauras, kuriame iki šio rašto pasirašymo datos reguliariai publikuoja visuomenės informavimui svarbius raštus. Pareiškėjo nuomone, tai, kad abi šalys (UAB „Interactive Marketing Partners Baltic“ ir L. U.) patvirtina sutarties sudarymą, yra pakankamas pagrindas teigti, jog bendrovei pateikus pasiūlymą, o fiziniam asmeniui jį priėmus, buvo sudarytą sutartis, atitinkanti Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 72 dalyje įvardintą reikalavimą. Pareiškėjas taip pat rėmėsi 2007 m. kovo 28 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu Nr. SPR-9, kuriuo viešosios informacijos rengėjų teisinis statusas buvo pripažintas ir blogų autoriams.

L. U. teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme palaikė skunde išdėstytus reikalavimus ir prašė jį tenkinti. Pareiškėjas pažymėjo, kad sutartys gali būti sudaromos ne tik raštu. Blogas.lt sistema visiškai atitinka atsakovo keliamus reikalavimus, kad jis būtų akredituotas Seime, blogas.lt yra viena iš interneto svetainių rūšių, ir jiems yra taikoma atsakomybė, techninę bazę kontroliuoja UAB „Interactive Marketing Partners Baltic“. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis nėra minėtos bendrovės narys ir yra padavęs prašymą žurnalistų sąjungai, tačiau pažymėjimo dar neturi (b. l. 52-53).

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į skundą su pareiškėjo argumentais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

1. Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad viešosios informacijos rengėjo statuso suteikimui neužtenka fakto, kad asmuo turi galimybę kažkokiu būdu viešai skleisti savo rengtą informaciją. Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtinta daug reikalavimų viešosios informacijos rengėjui (jis turi būti įsteigtas kaip juridinis asmuo), kurio viena iš veiklos sričių būtų viešosios informacijos paslaugos, jis turi turėti vidaus darbo taisykles ir (ar) vidaus etikos kodeksą, turėti paskirtą asmenį, atsakingą už rengiamos viešosios informacijos turinį ir pan., o tai įgalina kompetentingas valstybės bei savivaldos institucijas prižiūrėti viešosios informacijos rengėjų veiklą bei taikyti teisės aktų nustatytą atsakomybę už Visuomenės informavimo įstatyme ir kituose įstatymuose įtvirtintų rengiamos ir teikiamos skleisti informacijos turinio reikalavimų ar rengimo tvarkos pažeidimus.

2. „Blogo“ sąvokos ar jo statuso joks Lietuvos Respublikos teisės aktas nereglamentuoja. „Blogas“ suprantamas kaip pačių vartotojų kuriamas ir tvarkomas interneto tinklalapis, pildomas chronologine tvarka. „Blogai“ yra neseniai atsiradęs viešas asmeninės nuomonės, mąstymo ar minčių skleidimo šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis būdas. Tačiau „blogerių“ rengiami ir šiuolaikinių informacinių technologijų pagalba interneto tinklo vartotojams skleidžiami pamąstymai, nuomonės ar samprotavimai negali būti tapatinami su oficialiai įsisteigusių ir licencijas turinčių visuomenės informacijos rengėjų ir skleidėjų rengiama bei platinama viešąja informacija, kaip tai apibrėžta Visuomenės informavimo įstatyme. Visų pirma, skiriasi ir pačios informacijos rengimo ir skleidimo tvarkos reglamentavimas (t. y. „bloguose“ skleidžiamos nuomonės ir samprotavimų turiniui, jų rengimo ir skleidimo tvarkai Visuomenės informavimo įstatymas paprasčiausiai netaikomas). Antra, skiriasi ir patys informacijos rengėjai („blogų“ autoriai yra patys interneto tinklo vartotojai, dažnai anonimai, tuo tarpu viešosios informacijos rengėjai yra oficialiai įsteigti juridiniai asmenys). Trečia, „blogų“ reglamentavimo nebuvimas sąlygoja ir faktišką atsakomybės nebuvimą už dedamos informacijos turinį (išskyrus atvejus, kada vykdoma Baudžiamajame kodekse numatyta veika).

3. „Blogo“ kaip interneto tinklalapio sukūrimas (ką gali padaryti bet kuris interneto tinklo vartotojas) bei savo pamąstymų, nuomonių ar minčių skleidimas jame negali būti prilyginamas viešosios informacijos rengėjui, todėl pareiškėjo reikalavimas akredituoti jį Lietuvos Respublikos Seime nesuderinamas su Visuomenės informavimo įstatymo 12 straipsnio nuostata. Be to šiame straipsnyje numatyta, jog akreditavimas atliekamas šalių susitarimu, taigi nėra jokio absoliutaus įpareigojimo institucijoms akredituoti žurnalistus, netgi ir esant viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo kreipimuisi.

4. L. U. nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo priklausymą žurnalistų profesinei sąjungai ir dokumentų, liudijančių apie egzistuojančius sutartinius santykius su viešosios informacijos rengėju. Pareiškėjas kaip dokumentą, liudijantį apie sutartinių santykių su viešosios informacijos rengėju buvimą, įvardija UAB„Interactive Marketing Partners Baltic“ direktoriaus 2007 m. kovo 26 d. raštą „Dėl prašymo akredituoti“, kuriame patvirtinama, kad pareiškėjas yra „sutikęs su pasiūlytomis „blogas.lt taisyklėmis“, tačiau tai prieštarauja paties pareiškėjo skunde išdėstytiems argumentams dėl rašytinės sandorių formos, kuriems Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.73 straipsnio 2 dalis numato reikalavimą, jog būtų galima identifikuoti parašą. Pareiškėjo pateiktuose dėl akreditacijos Lietuvos Respublikos Seime dokumentuose šis reikalavimas nėra tenkinamas. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus nebuvo pagrindo jam suteikti akreditacijos Lietuvos Respublikos Seime.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčą reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija) bei Viešosios informacijos rengėjų akreditavimo Lietuvos Respublikos Seime taisyklės, patvirtintos 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimo valdybos sprendimu Nr. 1026 (toliau – ir Taisyklės). Teismas atkreipė dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog nėra specialaus norminio teisės akto, reglamentuojančio „blogerių“ veikla, jų veiklos reglamentavimui taikytinos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos.

Teismas, remdamasis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 72 dalyje pateiktu žurnalisto apibrėžimu, nurodė, kad žurnalistas yra fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Visuomenės informavimo įstatymo 12 straipsnyje reglamentuota žurnalistų akreditavimo tvarka, o minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas turi teisę akredituoti savo žurnalistus prie valstybės institucijų, politinių partijų, politinių organizacijų ir asociacijų, taip pat kitų institucijų šalių susitarimu.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Visuomenės informavimo įstatymą ir Taisykles, padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos Seimo Ryšių su visuomene skyrius turi diskrecijos teisę akredituoti žurnalistus pagal Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, kurio 2 straipsnio 72 dalyje apibrėžta žurnalisto sąvoka. Teismas kritiškai įvertino pareiškėjo teiginį, kad jo pateiktas UAB „Interactive Marketing Partner Baltic“ direktoriaus 2007 m. kovo 26 d. raštas „Dėl prašymo akredituoti“, kuriame patvirtinama, kad pareiškėjas yra „sutikęs su pasiūlytomis „blogas.lt taisyklėmis“, laikytinas sutartimi su viešosios informacijos rengėju. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad šis prašymas nelaikytinas sutartimi, nes neatitinka esminių sąlygų, reglamentuojančių sandorių sudarymą. Šiuo prašymu pažymima, kad L. U. susipažinęs su blogas.lt taisyklėmis, tačiau civilinėje teisėje sutartimi laikytina sutarties šalių valios išraiška, kuria siekiama sukurti civilinius teisinius santykius. Pateiktas prašymas, kurį L. U. vadina sutartimi su UAB „Inetarctive Marketing Partner Baltic“, teismo nuomone, neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.73 straipsnyje nustatytų rašytinei sandorių formai keliamų reikalavimų. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog jis su viešosios informacijos rengėju sandorį sudarė konkliudentiniais veiksmais, kaip prieštaraujančius byloje pateiktiems įrodymams, nes pareiškėjas atsakovui pateikė 2007 m. kovo 26 d. raštą „Dėl prašymo akredituoti“, juo grįsdamas savo sutartinius santykius su UAB „Interactive Marketing Partner Baltic“.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas pripažino, kad jis yra pateikęs prašymą žurnalistų profesinei organizacijai, tačiau tokio pažymėjimo šiuo metu neturi. Kitų dokumentų, patvirtinančių priklausymą žurnalistų profesinei sąjungai ar sutarties su viešosios informacijos rengėju, pareiškėjas nepateikė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad L. U. neatitinka Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 72 dalyje nustatytos žurnalisto sąvokos.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimo Ryšių su visuomene skyrius turi teisę akredituoti žurnalistus šalių susitarimu, tačiau nėra imperatyvaus įpareigojimo akredituoti žurnalistus, net jei jie atitiktų Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas. Teismas konstatavo, kad akredituoti žurnalistą ar ne, yra Lietuvos Respublikos Seimo Ryšių su visuomene skyriaus diskrecijos teisė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio nuostatomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta nuomonės bei pasisakymų laisvė, nustatyta, jog ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Nors Konvencijos 10 straipsnis laikomas vienu iš svarbiausių demokratinės visuomenės pagrindų, nuomonės reiškimo laisvė pagal šį straipsnį nėra absoliuti. Valstybė Konvencijos dalyvė, turi teisę apriboti šią laisvę, tačiau gali tai daryti tik laikydamasi Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų. Jei valstybė, apribodama nuomonės reiškimo laisvę, nesilaiko minėto straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų ir reikalavimų, tokie valstybės veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip Konvencijos pažeidimas. Teisėtų apribojimų atvejai turi būti numatyti įstatyme ir galimi tik tada, kai jie yra būtini demokratinėje visuomenėje (Autronic AG prieš Šveicariją byla, Prager ir Oberschlick byla)

 

III.

 

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinti apeliacinį skundą bei įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo Ryšių su visuomene skyrių akredituoti apeliantą ir išduoti nuolatinį leidimą įeiti į Lietuvos Respublikos Seimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, jog „Lietuvos Respublikos Seimo Ryšių su visuomene skyrius turi diskrecijos teisę akredituoti žurnalistus pagal Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas“. Ši išvada, apelianto nuomone, yra teisinga, tačiau ją būtina suvokti demokratijos ir teisinės valstybės principų kontekste, t. y. įvertinti valstybės įstaigų ir institucijų bazinę paskirtį – tarnauti piliečiams. Tuo pagrindu minima diskrecijos teisė turi būti naudojama ne atskirų institucinių interesų apsaugai (pavyzdžiui, sumažinti darbo apkrovą, ribojant dalies asmenų akreditavimą), tačiau aiškiai išreikštų teisėtų institucijos interesų apsaugai. Byloje Lietuvos Respublikos Seimo Ryšių su visuomene skyrius nepateikė argumentų, kurie pagrįstų teisėtus Lietuvos Respublikos Seimo interesus pasinaudoti diskrecijos teise ir mažinti akredituojamų žurnalistų skaičių.

2. Teismas netinkamai aiškino sutarties sampratą, todėl padarė neteisingą išvadą, jog tarp pareiškėjo, L. U. ir UAB „Interactive Marketing Partner Baltic“ nebuvo sukurti civiliniai teisiniai santykiai. Pagal Civilinio kodekso 6.154 straipsnį sutartis yra „susitarimas sukurti <...> civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę“. Abipusių įsipareigojimų ir reikalavimo teisių pavyzdžiai iš „blogas.lt“ taisyklių galėtų būti: i. 2. Registracijos BLOGas.lt metu asmuo sutinka, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais <...>; ii. 13. BLOGas.lt svetainėje lankytojams suteikiama galimybė skelbti bet kokio turinio tekstus bei publikuoti grafinę informaciją“. Apelianto nuomone, tai, kad atitinkamos teisės ir pareigos buvo prisiimtos dar 2005 m. balandžio 26 d. bei jomis buvo naudojamasi, patvirtina UAB „Interactive Marketing Partner Baltic“ 2007 m. kovo 26 d. raštas „Dėl prašymo akredituoti“. Teismas suklydo, aiškindamas Civilinio kodekso 1.73 straipsnį, nes minėto straipsnio 2 punktas nurodo, jog „<...> Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą“. Apelianto nuomone, minėtas 2007 m. kovo 26 d. raštas patvirtina, jog 2005 m. balandžio 26 d. teksto apsauga buvo užtikrinta ir parašas identifikuotas. Apeliantas pažymi, kad Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 72 dalyje nurodyta sąlyga „pagal sutartį“ nenurodo konkrečios sutarties formos, todėl, remiantis Civilinio kodekso 1.71 straipsnio 2 punktu („2. Sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai)“ sutartis turi būti laikoma sudaryta.

3. Teismas įvertino, jog apeliantas kol kas neturi pažymėjimo, patvirtinančio formalų priklausymą žurnalistų profesinei organizacijai, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į apelianto argumentus, jog jis nuo 2004 m. reguliariai įvairius tekstus, komentarus, apžvalgas skelbia interneto portaluose www.omni.lt (dabar – www.balsas.lt), www.delfi.lt, www.elektronika.lt, www.alfa.lt, www.vz.lt, savaitraščiuose „Atgimimas“, „Laikas“, žurnale „Verslo klasė“.

4. Teismas, remdamasis klaidinga išvada, jog sutartinių santykių tarp apelianto ir UAB „Interactive Marketing Partner Baltic“ nebuvo, padarė klaidingą išvadą, kad apeliantas neatitinka Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 72 punkte nustatytos žurnalisto sąvokos. Net ir tuo atveju, jeigu apeliacinis teismas palaikytų tokią pirmosios instancijos teismo poziciją dėl faktinių aplinkybių traktavimo, apelianto nuomone, lieka neginčijamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos saviraiškos laisvės aiškinimo, kurį plėtoja Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje, prioritetas prieš Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatas. Šiuo atveju Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika palaiko poziciją, jog žurnalisto ir jam tenkančių teisių bei pareigų skyrimo klausimai turi būti nagrinėjami pagal realią asmens vykdomą veiklą (t. y. visuomenės informavimą), o ne formalius nacionalinių teisės aktų reikalavimus.

5. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad atsakovas nevilkino akreditavimo klausimo išsprendimo. Vilkinimą patvirtina tai, jog Lietuvos Respublikos Seimo Ryšių su visuomene skyrius tik pateikdavo kitų subjektų nuomones, o konkretaus sprendimo dėl apelianto akreditavimo nepriimdavo.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teisingai nurodė, jog saviraiškos laisvės apribojimai galimi tik tada, kai jie numatyti įstatyme ir kai jie būtini demokratinėje visuomenėje. Būtinumo kriterijus niekaip neatitinka Visuomenės informavimo įstatyme numatytos sąlygos, jog žurnalistas turi dirbti „pagal sutartį“. Atsakovo delsimas priimti sprendimą taip pat nėra pagrįstas būtinumo kriterijumi.

Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipia dėmesį į tai, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos struktūrinius pokyčius, Seimo valdybos 2007 m. spalio 24 sprendimu Nr. 1881 „Dėl tvarkos Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose“ patvirtintas naujas Viešosios informacijos rengėjų atstovų akreditavimo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje tvarkos aprašas, o buvusio Seimo kanceliarijos Seimo Ryšių su visuomene skyriaus funkcijas šiuo metu vykdo Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyrius.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Ginčo santykius reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos (2006 m. liepos 11 d. Nr. X-752, V.Ž, 2006-07-27, Nr.: 82, 3254) (toliau- VIĮ) bei Viešosios informacijos rengėjų akreditavimo Lietuvos Respublikos Seime taisyklės, patvirtintos 2002 m. spalio 29 Lietuvos Respublikos Seimo valdybos sprendimu Nr. 1026 (toliau – Akreditavimo taisyklės). 

VIĮ 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas turi teisę akredituoti savo žurnalistus prie valstybės institucijų, politinių partijų, politinių organizacijų ir asociacijų, taip pat kitų institucijų šalių susitarimu. Minėtos Akreditavimo taisyklės detalizavo akreditavimo tvarką Lietuvos Respublikos Seime. Šių taisyklių 1 punkte numatyta, kad Seimo ryšių su visuomene skyrius akredituoja viešosios informacijos rengėjų (redakcijų, valstybės institucijų, ūkio subjektų) ryšių su visuomene atstovus, žurnalistus pagal Visuomenės informavimo įstatymą. 5 punkte teigiama, kad Seime gali būti akredituotas Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka veikiančios mokslo ir tyrimo institucijos darbuotojas, jei šios institucijos vadovas pasirašo Seimo ryšių su visuomene skyriuje nustatytos formos akreditavimo anketą-prašymą. 6 punktas nustatyta, jog žurnalistas, atstovaujantis viešosios informacijos rengėjui ir turintis tikslą nuolat teikti informaciją iš parlamento savo atstovaujamai institucijai, gali būti akredituotas 5 punkte nurodyta tvarka; 7 punkte – akreditavimo anketoje-prašyme turi būti nurodyta akredituoti prašančios institucijos pavadinimas, adresas, telefono ir fakso numeriai, akredituoti prašomo asmens vardas, pavardė, asmens kodas, pareigos, darbo vieta, adresas, telefono, elektroninio pašto ir fakso numeriai, darbo pobūdis ir atvykimo į Seimo rūmus tikslas. 8 punkte – numatyta, kad atsižvelgiant į 7 punkte pateiktus duomenis, akredituojamam asmeniui išduodamas nuolatinis leidimas įeiti į Seimo rūmus. Remiantis šiomis Akreditavimo taisyklėmis, darytina išvada, jog Lietuvos Respublikos Seime akreditacija gali būti suteikiama viešosios informacijos rengėjui atstovaujančiam ir turinčiam tikslą nuolat teikti informaciją iš Seimo savo atstovaujamai institucijai žurnalistui. 

Siekiant išsiaiškinti, kas yra viešosios informacijos rengėjas ir žurnalistas, ir kaip turi būti kvalifikuojami internetinių tinklaraščių autoriai jų akreditacijos prie valdžios institucijų tikslais, reikia sistemiškai remtis VIĮ 2 straipsnyje pateikiamomis sąvokomis. VIĮ 2 straipsnio 62 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjas yra transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją. To paties straipsnio 17 dalyje numatyta, jog  informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas – tai asmuo, faktiškai valdantis informacinės visuomenės informavimo priemonę, kurioje rengiama ir (ar) skleidžiama viešoji informacija, arba rengiantis ir (ar) skleidžiantis tokios priemonės turinį. VIĮ 2 straipsnio 16 dalis nustato, kad informacinės visuomenės informavimo priemonės yra visuomenės informavimo priemonės, kuriomis skleidžiant viešąją informaciją teikiamos informacinės visuomenės paslaugos. Pagal aptariamo straipsnio 18 dalį informacinės visuomenės paslaugomis laikytinos paprastai už atlyginimą elektroninėmis priemonėmis ir per atstumą individualiu informacinės visuomenės paslaugos gavėjo prašymu teikiamos paslaugos. Galiausiai pagal to paties straipsnio 72 dalį žurnalistu laikomas fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys.

Šiame kontekste pirmiausiai pažymėtina, jog VIĮ nenustato, kad viešosios informacijos rengėjas visais atvejais turi būti tik juridinis asmuo. Tai aiškiai patvirtina VIĮ 22 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, jog viešosios informacijos rengėjais ir (ar) skleidėjais gali būti tik Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų filialai, išskyrus informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojus. Be to, minėto straipsnio 7 dalyje numatyta, jog tuo atveju, kai viešosios informacijos rengėjas ir dalyvis yra tas pats fizinis asmuo, jis atsako už savo viešosios informavimo priemonės turinį. Taigi darytina išvada, jog viešosios informacijos rengėjai - informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojai, gali būti ir fiziniai asmenys.

Konstatavus, jog viešosios informacijos rengėjais, kurie yra informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojai, gali būti ir fiziniai asmenys, iš minėtų VIĮ nuostatų taip pat išplaukia, jog atsižvelgiant į konkrečių fizinių asmenų - internetinių tinklaraščių (toliau – ir dienoraščių) autorių veiklos pobūdį ir jų vykdomas viešosios informacijos teikimo visuomenei funkcijas, jie gali būti pripažįstami sui generis informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojais, taigi ir viešosios informacijos rengėjais ir (ar) skleidėjais, o jų internetiniai tinklaraščiai – informacinės visuomenės  informavimo priemonėmis VIĮ prasme.

Šiuo atveju pirmiausiai reikia konkrečiai įvertinti formaliuosius VIĮ reikalavimus, taikomos viešosios informacijos rengėjų atžvilgiu, ir patikrinti, ar pareiškėjas nagrinėjamoje byloje juos atitinka. Pažymėtina, jog pareiškėjo L. U. valdomas internetinis tinklaraštis www.blogas.lt/liutauras (vėliau pakeistas į www.liutauras.lt) gali būti prilygintas informacinės visuomenės priemonei, nes pareiškėjas joje rengia ir skleidžia viešąją informaciją VIĮ prasme ir taip teikia sui generis informacinės visuomenės informavimo paslaugas. Nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, jog prieigos prie minėto internetinio tinklaraščio paslauga buvo viešai prieinama visiems ja pasinaudoti norintiems asmenims per atvirus viešojo naudojimo elektroninius tinklus. Be to, neatlygintinas prieigos prie pareiškėjo internetinio tinklaraščio pobūdis neužkerta kelio šią prieigą traktuoti kaip informacinės visuomenės paslaugą, kadangi VIĮ 2 straipsnio 18 dalyje aiškiai numatyta, jog tokios paslaugos tik paprastai, t.y. ne visada, yra atlygintino pobūdžio. Galiausiai prisijungdamas prie šio internetinio tinklaraščio informacinės visuomenės paslaugos gavėjas išreiškė savo valią gauti jame talpinamą informaciją. Internetiniai tinklalapiai kaip tam tikra informacinės visuomenės informavimo priemonių forma pripažįstami ir VIĮ (28 straipsnio 6 dalies 5 punkte – tiesiogiai, 50 straipsnio 5 dalyje - netiesiogiai).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi internetinių tinklaraščių autorių veiklos specifiką, taip pat konstatuoja, jog šie asmenys tam tikrais atvejais ir atsižvelgus į jų vykdomų visuomenės informavimo funkcijų pobūdį gali būti prilyginti žurnalistams. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina ir 2000 m. kovo 8 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Nr. R (2000) 7 dėl žurnalistų teisės neatskleisti savo informacijos šaltinio. Šioje rekomendacijoje numatyta, jog saviraiškos ir informacijos laisvė laikytina vienu iš esminių demokratinės visuomenės ir jos tolesnio vystymosi pagrindų. Laisvas ir netrukdomas žurnalistinės veiklos plėtojimas yra sudėtinė saviraiškos laisvės ir visuomenės teisės būti informuotai apie reikšmingus visuomenės gyvenimo įvykius dalis. Be to, remiantis šia rekomendacija, atspindinčia Europos Tarybos Ministrų komiteto, t. y. ir Europos Tarybos valstybių narių nuomonę, žurnalistu laikomas bet koks fizinis ar juridinis asmuo, kuris reguliariai arba profesiniais pagrindais renka informaciją ir ją skleidžia visuomenei per bet kokio tipo masines informavimo priemones. Iš šio apibrėžimo aiškiai matyti, jog žurnalisto sąvoka turi būti aiškinama plačiai. Toje pačioje rekomendacijoje taip pat įtvirtinta, jog informacija laikytinas bet koks faktų, nuomonės ar idėjos pareiškimas tekstine, garsine ar vaizdine forma.

Paminėtina ir tai, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2008 m. gruodžio 16 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C73/07 pažymėjo, kad veikla, susijusi su pagal nacionalinės teisės aktus viešais pripažįstamuose dokumentuose esančiais duomenimis, gali būti vertinama kaip „žurnalistikos veikla“, jei ja visuomenei siekiama skleisti informaciją, nuomones ar idėjas bet kokiu perdavimo būdu. Šia veikla gali užsiimti ne tik visuomenės informavimo įmonės ir ja gali būti siekiama pelno (žr. 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo Satakunnan, dar nepaskelbto rinkinyje, C-73/07, 61 punktą). Nors šis Teisingumo Teismo išaiškinimas priimtas visiškai kitokių faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste, nei nagrinėjamoje byloje, jis atspindi tendenciją žurnalistika pripažinti bet kurią veiklą, kuria siekiama skleisti informaciją, nuomones ar idėjas, nepriklausomai nuo jų perdavimo būdo.

Be to, remiantis Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto dekano doc. dr. A. V. 2008 m. rugsėjo 29 d. išvada, pabrėžtina, jog internetinis dienoraštis gali būti vertinamas kaip vienas iš publicistikos žanrų, atspindinčių autoriaus nuomonę. Taigi šia prasme kai kurie internetinių tinklaraščių autoriai gali būti prilyginti žurnalistams – komentatoriams, inter alia pateikiantiems savo požiūrį, komentarus, įžvalgas ar analitinius pamąstymus apie visuomenei reikšmingus politinio, ekonominio ar kultūrinio gyvenimo įvykius.

Taigi vien tai, jog internetinio tinklaraščio autoriaus veikla ar teisinis statusas formaliai ir eksplicitiškai nėra reglamentuojami VIĮ, dar nesudaro pagrindo teigti, kad tokie asmenys yra apskritai eliminuojami iš teisinio reguliavimo sferos, arba kad jie pagal savo vykdomas funkcijas negali būti prilyginti žurnalistams - komentatoriams, o taip pat kad jų atžvilgiu tam tikra apimtimi negali galioti VIĮ nuostatos, numatančios žurnalistų teises bei pareigas. VIĮ reikia aiškinti plačiai, apimant ne tik tradicines, bet ir šiuolaikines, nors tiesiogiai ir nereglamentuotas elektroninių visuomenės informavimo priemonių formas, dėmesį kreipiant ne į formaliuosius tokių informavimo priemonių organizavimo požymius, o į jų realiai vykdomas funkcijas. Priešingas įstatymo aiškinimas prieštarautų tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintam saviraiškos laisvės principui, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsniui, kuris aiškiai numato, jog žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, o tokia jo laisvė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, tiek ir esminiams visuomenės informavimo, pliuralizmo ir visuomenės informavimo priemonių sąžiningos konkurencijos principams, numatytiems VIĮ.

Minėta, kad remiantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 72 dalimi žurnalistu laikomas fizinis asmuo, kuris profesionaliai  renka, rengia  ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui  pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Ši žurnalisto sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į aukščiau minėtus aiškinimo kriterijus, siekiant suteikti šiai sąvokai platų turinį.

Šiame sprendime jau konstatuota, kad viešosios informacijos rengėju gali būti tiek fizinis asmuo, tiek juridinis asmuo. Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kiekvienas viešosios informacijos rengėjas ar jo dalyvis turi paskirti asmenį (vyriausiąjį redaktorių, redaktorių,  laidos vedėją), kuris atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį. Kai viešosios informacijos rengėjas ir dalyvis yra tas pats fizinis asmuo, jis atsako už savo viešosios informavimo priemonės turinį. Šiame sprendime jau pateiktas teisės aiškinimas, kodėl internetinis tinklaraštis prilygintinas informacinės visuomenės priemonei. Remiantis šiuo aiškinimu, fizinis asmuo, faktiškai valdydamas informavimo priemonę – internetinį tinklaraštį (VIĮ 2 str. 17 d.), gali būti pripažįstamas ir viešosios informacijos rengėju. VIĮ tiesiogiai nereglamentuoja, tačiau ir nedraudžia  tokių atvejų, kuomet žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas yra tas pats asmuo. Padarius priešingą išvadą, t.y., kad tas pats asmuo tuo pačiu metu negali būti ir viešosios informacijos rengėju, ir žurnalistu, būtų suvaržyta konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą (Konstitucijos 48 str. 1 d.), o argumentų, kodėl tokie ribojimai būtų pateisinami, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija neįžvelgia. Konstatavus, kad tas pats fizinis asmuo gali būti tiek viešosios informacijos rengėju, tiek žurnalistu, VIĮ 2 straipsnio 72 dalies sąvoka „Žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai  renka, rengia  ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui  pagal sutartį su juo <...>“ turi būti aiškinama protingai, atsižvelgiant į bendruosius sutarčių sudarymo principus. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas (Civilinio kodekso 6.154 str. 1 d.). Fizinis asmuo pats su savimi sudaryti sutarties negali. Tačiau tai nereiškia, kad turi būti suvaržoma fizinio asmens, kuris tuo pačiu yra ir viešosios informacijos rengėjas, teisė verstis žurnalisto veikla. Dėl šios priežasties Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad VIĮ 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai  renkantis, rengiantis  ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai  renka, rengia  ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Taigi, atsižvelgiant į pateiktus teisinius argumentus, reikia konstatuoti, jog internetinių tinklaraščių autoriai gali būti prilyginti žurnalistams ir akreditacijos prie valstybės institucijų tikslais, tačiau jie turi, be kita ko, įrodyti akreditaciją suteikiančiai institucijai, jog jų vykdomos funkcijos iš esmės prilygintinos prie tos institucijos akredituojamų žurnalistų vykdomoms funkcijoms, laikytis, kiek įmanoma atsižvelgiant į specifinį jų statusą, viešosios informacijos rengėjams – fiziniams asmenims bei žurnalistams numatytų pareigų, o taip pat atitikti kitus akredituojančių institucijų numatytus reikalavimus (profesionalumo, tikslo nuolat ir sistemingai rengti ir skelbti viešąją informaciją apie akredituojančios institucijos veiklą, institucijos vidaus tvarkos ir kt.). Akreditaciją teikianti institucija turi kiekvienu konkrečiu atveju atskirai įvertinti akreditacijos prašančio internetinio tinklaraščio autoriaus veiklos pobūdį ir jo vykdomas funkcijas.

Pareiškėjas savo skunde formuluoja reikalavimą įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo Ryšių su visuomene skyrių jį akredituoti ir išduoti nuolatinį leidimą įeiti į Seimo rūmus. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija vykdė tam tikrą susirašinėjimą su L. U., tačiau jokio formalaus sprendimo dėl jo akreditavimo ar neakreditavimo nepriėmė. Paskutinis raštas, kurį L. U. gavo iš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, buvo Seimo kanceliarijos Seimo ryšių su visuomene skyriaus vedėjos pasirašytas 2007 m. kovo 27 d. raštas Nr. S-2007-3040, kuriuo pareiškėjui persiųstas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto raštas. Pastarajame rašte pateikiamas kai kurių VIĮ nuostatų aiškinimas. Nors iš šio susirašinėjimo matyti tam tikra neigiama pozicija dėl pareiškėjo akreditavimo, tačiau nei Seimo kanceliarijos Seimo ryšių su visuomene skyriaus vedėjos pasirašytame 2007 m. kovo 27 d. rašte Nr. S-2007-3040, nei Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto rašte nėra pateiktas aiškus atsakymas pareiškėjui dėl jo prašymo akredituoti jį kaip žurnalistą prie Lietuvos Respublikos Seimo.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija šiame sprendime jau yra pažymėjusi, kad fizinis asmuo, kuris kartu yra ir viešosios informacijos rengėjas, valdantis internetinį tinklaraštį (blogą), gali būti pripažįstamas žurnalistu, jei jis profesionaliai  renka, rengia  ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas. Konstatavus, jog tam tikrais atvejais internetinio tinjklaraščio autoriai - viešosios informacijos rengėjai, gali būti prilyginti žurnalistams akreditacijos tikslais, atsakovui tenka pareigą įvertinti, ar minėtas sąlygas tenkina ir pareiškėjas L. U.. Taigi atsakovui būtina ištirti, ar L. U. veikla atitinka šiuos požymius, t. y. ar jis profesionaliai  renka, rengia  ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas. Tam atsakovui būtina įvertinti pareiškėjo vykdomos veiklos turinį ir pobūdį. Atsakovas pareiškėjo vykdomos veiklos iš esmės nevertino ir sprendimo dėl jo akreditacijos nepriėmė.

Kartu Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nesutinka nei su atsakovo, nei su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad akredituoti žurnalistą ar ne, yra Lietuvos Respublikos Seimo Ryšių su visuomene skyriaus diskrecijos teisė. Nors remiantis VIĮ 12 straipsnio 1 dalimi žurnalistai iš tiesų akredituojami šalių susitarimu, tačiau Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija yra valstybės institucija, kuri saistoma, be kita ko, bendraisiais teisės principais (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą) ir gero administravimo principais (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia). Absoliučios diskrecijos neturi nė vienas valstybės valdžios subjektas. Kiekvienas valdžios institucijos sprendimas turi būti tinkamai motyvuojamas, grindžiamas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis. Šie teisiniai imperatyvai saisto ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliariją.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Pareiškėjo L. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti.

Įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos Seimo kanceliariją išnagrinėti pareiškėjo L. U. prašymą dėl akreditacijos ir priimti dėl jo sprendimą.

Sprendimas neskundžiamas.

             

Teisėjai

Antanas Ablingis

 

 

 

 

Ričardas Piličiauskas

 

 

 

 

Virgilijus Valančius