Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2021-03-04][nuasmenintas sprendimas byloje][eI3-691-764-2021].docx
Bylos nr.: eI3-691-764/2021
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba 303118754 atsakovas
Kategorijos:
55.1. Teismo sprendimas
55.1.3. Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
25.8. Kiti su mokslu ir švietimu susiję klausimai
17. Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
22. Mokslas ir švietimas
25. Mokslas ir švietimas
41. Kiti ginčai viešojo administravimo srityje
55. Teismo procesiniai dokumentai

?

      Administracinė byla Nr. eI3-691-764/2021

  Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02179-2020-6

     Procesinio sprendimo kategorijos: 25.8; 41; 55.1.3

(S)   

                    

 

img1 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. kovo 3 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. R. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybai dėl sprendimo, raštų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

Pareiškėjas O. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus 2020 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. SP-8 „Dėl baigiamojo magistro darbo vadovo autorystės“ (toliau – Sprendimas);                                               2) panaikinti 2020 m. gegužės 26 d. raštus Nr. S-143 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuorašo išsiuntimo“ ir Nr. S-144 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuorašo išsiuntimo“ (toliau kartu – Raštai); 3) priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

             Pareiškėjas skunde nurodo nesutinkantis su priimtu Sprendimu, nes jis yra nepagrįstas jokiais objektyviais faktais, o jo turinys pareiškėjui nesuprantamas. Remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika bei kontrolieriaus 2019 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. V-19, pareiškėjas nurodo, kad nepaisant nurodomų teisės aktų nuostatų ir formuojamos teismų praktikos, nagrinėjamu atveju Sprendimas yra surašytas tokiu būdu, kad iš jo turinio neįmanoma suprasti nei nagrinėjamų santykių esmės, nei to, kokie subjektai bei kokiu būdu dalyvavo nagrinėjamose santykiuose. Pareiškėjo tvirtinimu, ginčijamame sprendime nenurodoma informacija nei apie asmenį, pateikusį skundą, nei apie asmenį, kurio veiksmai skundžiami, taip pat neįvardijami nagrinėtų straipsnių, magistro darbo, universiteto pavadinimai, kurio Akademinės etikos kodeksu rėmėsi kontrolierius ir kitos aplinkybės. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimo tekstas yra abstraktus, jo esmę galima nuspėti/numanyti tik asmeniui, kuris turi išsamių išankstinių žinių apie ginčo aplinkybes. Dėl šių aplinkybių, pareiškėjo nuomone, Sprendimas bei jo pagrindu priimti Raštai yra naikintini dėl jų neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

              Pareiškėjo teigimu, Sprendimu ir Raštais buvo pažeisti teisėtumo, įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia, objektyvumo ir išsamumo principai. Pasak pareiškėjo, kontrolierius priimdamas ginčijamą Sprendimą ir Raštus viršijo Mokslo ir studijų įstatyme nustatytą kompetenciją, nes pripažinęs skundą nepagrįstu, išsiuntė pasekmes sukeliančius Raštus ir konstatavo, jog pareiškėjas nėra ginčo straipsnio bendraautorius, nors autorystės prezumpcija gali būti ginčijama tik teismo tvarka. Pažymi, jog Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kokius sprendimus gali priimti kontrolierius, išnagrinėjęs skundą arba atlikęs tyrimą, įskaitant sprendimą informuoti pareiškėją, mokslo ir studijų institucijas ir Švietimo ir mokslo ministeriją apie asmenis, padariusius akademinės etikos ir (arba) procedūrų pažeidimus; rekomenduoti mokslo ir studijų institucijoms imtis priemonių, kad būtų pašalinti akademinės etikos ir procedūrų pažeidimai ir jų priežastys; pripažinti skundą nepagrįstu. Pareiškėjas primena, jog Sprendimu skundas buvo pripažintas nepagrįstu, kas pareiškėjui leido pagrįstai tikėti, kad Sprendimas jam negali ir neturi sukelti neigiamų pasekmių, tačiau toks teisėtas pareiškėjo lūkestis nepasiteisino, nes kontrolierius abiem Raštais pateikė pareiškėjui rekomendaciją dėl savo autorystės pašalinimo iš Ginčo straipsnio autorių sąrašo ir nurodė Vilniaus universitetui informuoti apie veiksmus, kurių bus imtasi pašalinant akademinės etikos pažeidimą. Pareiškėjo nuomone, tokie kontrolieriaus veiksmai viršija Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 11 dalyje numatytą kompetenciją, be to, kontrolierius Raštus Vilniaus universitetui ir pareiškėjui išsiuntė nedelsdamas, dar nepasibaigus sprendimo apskundimo terminui, tuo padarydamas neigiamą poveikį pareiškėjo reputacijai. Tuo pačiu pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal minėto straipsnio 1 dalį, kontrolierius yra valstybės pareigūnas, nagrinėjantis skundus, pranešimus ir savo iniciatyva atliekantis tyrimus dėl galimų akademinės etikos ir procedūrų pažeidimų, tuo tarpu pažeistų autoriaus teisių gynimas, autorių teisių ginčų sprendimas teisės aktais nėra priskiriamas kontrolieriaus kompetencijai. Akcentuoja, kad autorių teisės yra ginamos teisme, tačiau nagrinėjamu atveju tariamą K. M. autoriaus teisių pažeidimą pripažino kontrolierius, Sprendime konstatuodamas, jog kontrolieriui neturint duomenų apie pareiškėjo autorinį indėlį į Ginčo straipsnį, pareiškėjas nėra Ginčo straipsnio bendraautorius. Todėl pareiškėjo įsitikinimu, tokia kontrolieriaus išvada dėl pareiškėjo bendraautorystės Ginčo straipsnyje nebuvimo yra padaryta viršijant Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintą kontrolieriaus kompetenciją. Pareiškėjas pabrėžia, jog pareiškėjo autorystė Ginčo straipsnyje nėra nuginčyta, todėl pagal ATGTĮ 6 straipsnį yra galiojanti. Pareiškėjas nurodo, kad jis yra Ginčo straipsnio autorius, nes ne tik formulavo Ginčo straipsnio idėją ir struktūrą, bet ir tiesiogiai prisidėjo prie straipsnio rašymo.

             Pareiškėjas nurodo, kad Ginčo straipsnis buvo publikuotas dar 2005 m., t.y. anksčiau nei jo bendraautorė K. M. apgynė savo magistro darbą. Taigi nuo Ginčo straipsnio publikacijos iki skundo pateikimo kontrolieriui dienos yra praėję 15 metų. Pareiškėjo teigimu, autorystės klausimus reglamentuojančiame ATGTĮ jokių specialių terminų autorių teisių gynimui nėra nustatyta, tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrasis ieškinio senaties terminas – 10 metų. Anot pareiškėjo, faktą, kad pareiškėjas yra nurodomas Ginčo straipsnio bendraautoriumi, K. M. neabejotinai žinojo jau nuo straipsnio publikavimo 2005 m. momento, todėl dėl praėjusių senaties terminų jos teisių bei interesų gynyba negalima nei civiline, nei baudžiamąja ar administracine tvarka. Todėl skundo tyrimas, pareiškėjo nuomone, neatitiko teisėtumo reikalavimo, teisingumo ir protingumo principų. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad kontrolierius apskritai negalėjo skundo nagrinėti, o jo pagrindu pradėtas tyrimas turėjo būti nutrauktas, ko pareiškėjas iš kontrolieriaus reikalavo raštu. Kadangi tyrimas nebuvo nutrauktas, Sprendimas vertintinas kaip neteisėtas, priimtas remiantis deklaratyviais teiginiais, nesant pakankamų ir svarių įrodymų, pagrindžiančių 15 metų senumo įvykius.

Pareiškėjo teigimu, ginčijamas Sprendimas prieštarauja įsiteisėjusiam sprendimui. Anot pareiškėjo, kontrolieriaus sprendimas neatitinka teisėtumo reikalavimo, nes Sprendime padarytos išvados dėl to, kad pareiškėjas nėra ginčo straipsnio bendraautorius, prieštarauja įsiteisėjusiam sprendimui. Palikus šį Kontrolieriaus sprendimą galioti, būtų neteisėtai paneigiamos Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. civilinėje byloje Nr. e2-3232-580/2018 sprendimo išvados, jog pareiškėjas nėra atlikęs K. M. autorystės teisę pažeidžiančių veiksmų (įskaitant ir autorystę Ginčo straipsnyje). Kadangi Ginčo straipsnio bendraautorystės klausimas jau buvo išnagrinėtas, dėl jo pasisakyta įsiteisėjusiame teismo sprendime, Sprendimas, kuriame skelbiamos priešingos išvados, turi būti naikintinas.

Pareiškėjas pažymi, jog ginčijamo sprendimo motyvai yra neišsamūs ir kai kuriais atvejais prieštaringi, nes kontrolierius sprendime iš viso nepasisakė dėl senaties taikymo/netaikymo ginčo santykiams; Sprendime neargumentavo dėl Sprendimo ir įsiteisėjusio teismo sprendimo tarpusavio santykio; Sprendime nepaaiškino, kodėl nagrinėjant klausimą dėl Ginčo straipsnio yra remiamasi 2014-2015 m. vykdyto tyrimo duomenimis ir pareiškėjo prašoma pakomentuoti prieš penkerius metus kito tyrimo eigoje pasakytas frazes, o ne vykdoma nauja pareiškėjo apklausa; Sprendime nepaaiškino loginio prieštaravimo, kodėl Ginčo straipsnio ir K. M. magistro darbo sutaptys lemia išvadą, kad ginčo straipsnis yra vienas iš magistro darbo šaltinių.

Pareiškėjo teigimu, kontrolieriaus tyrimo eigoje buvo pažeista konstitucinė pareiškėjo teisė į gynybą, ignoruojamas gero administravimo principas, pareiškėjui nesuteikiant esminės informacijos apie jo atžvilgiu gautą skundą ir atliekamą tyrimą, kas iš esmės panaikino pareiškėjo galimybes apginti savo poziciją. Teigia, kad pareiškėjui ir jo atstovui nepaisant pakartotinių prašymų, kontrolierius nesudarė galimybės susipažinti su tyrimo medžiaga. Pareiškėjo tvirtinimu, dalyvavimas tyrime vyko iš esmės jo paties iniciatyva, būtent pareiškėjui teiraujantis, ar reikalinga ir kada reikalinga pateikti atsiliepimą į gautą skundą, o kontrolieriui nuolat ignoruojant pareiškėjo prašymus dėl informacijos suteikimo. Kontrolierius niekada nepateikė pareiškėjui pilnos skundo kopijos, o tik atskirus jo fragmentus; neinformavo, kas yra skundo autorius; neįvardijo, ar skundas bus nagrinėjamas pilna apimtimi, kokie dar asmenys minimi skunde, ar prie skundo yra pateikta papildomų įrodymų, ar dėl skunde minimų aplinkybių buvo pradėti kokie nors teisminiai procesai; tyrimo metu pareiškėjas niekada nebuvo apklaustas. Dar daugiau, priėmus ginčijamą sprendimą, kontrolierius atsisakė pateikti pareiškėjui 2015 m. sausio 15 d. vykusio Tarnybos posėdžio garso įrašą, nors minėtu protokolu Kontrolierius rėmėsi priimdamas ginčijamą sprendimą. Tuo pačiu kontrolierius pažeidė ir Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkto nuostatą, kurioje numatyta advokato teisė gauti iš valstybės ir savivaldybės institucijų, taip pat registrų, valstybės informacinių sistemų jų turimą ar tvarkomą ir teisinėms paslaugoms teikti reikalingą informaciją. Apibendrindamas, pareiškėjas nurodo, kad kontrolierius iš esmės apribojo pareiškėjo gynybos teises, teisę tyrimo metu būti išklausytam bei susipažinti su tyrimo medžiaga bei išreikšti savo nuomonę. Tyrimas buvo atliktas vienašališkai, nesudarantis pareiškėjui realios galimybės pristatyti ir apginti savo poziciją, iš esmės pažeidžiant gero administravimo principą. Todėl pareiškėjo nuomone, tokio tyrimo pasekmėje priimtas Sprendimas turėtų būti naikintinas.

Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas nurodo, kad dėl aukščiau išvardytų veiksmų neteisėtumo, ko pasekoje, buvo priimtas neteisėtas sprendimas, pareiškėjas teismo prašo priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas pažymi, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis, be kita ko, jautė neigiamą kolegų ir studentų požiūrį. Pareiškėjui pateiktos rekomendacijos verčia jį atsisakyti bendraautorystės Ginčo straipsnyje, kas yra reikšminga tiek moraliniu, tiek karjeros aspektu. Patirtą žalą pareiškėjas grindžia priežastiniu ryšiu su kontrolieriaus atliktais neteisėtais veiksmais, nes pareiškėjui pasireiškusios neigiamos pasekmės yra sukeltos būtent dėl kontrolieriaus priimto Sprendimo ir Raštų bei kontrolieriaus atlikto tyrimo eigos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba (toliau – Tarnyba) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl pateiktų duomenų apimties Tarnyba pažymi, kad ne kartą teikė pareiškėjo atstovui paaiškinimus dėl skundo, dėl kurio buvo priimtas kontrolieriaus 2020 m. gegužės 26 d. sprendimas, aplinkybių. Tvirtina, jog pareiškėjui buvo sudaromos sąlygos susipažinti su skundu. Tarnyba, teikdama paaiškinimus pareiškėjo atstovui nurodė, kad informacija, susijusi su pareiškėjo asmens duomenimis, užtikrinant asmens duomenų apsaugą, nebus teikiama. Be to, Tarnyba informavo, kad pareiškėjas pageidavo anonimiškumo. Taip pat buvo nurodyta, kad ginčijamas pareiškėjo neprisidėjimas prie publikacijos ir bendraautorystės. Kitos informacijos nepateikimą pareiškėjo atstovui Tarnyba grindė tuo, kad informacija nėra susijusi su Tarnybos rašte pateiktais klausimais, į kuriuos pareiškėjas buvo prašomas pateikti paaiškinimus. Taip pat pareiškėjo atstovui buvo atsakyta, kad teikiant paaiškinimus į Tarnybos rašte pateiktus klausimus, pareiškėjui aktualus įrodymas yra Tarnybos posėdžio protokolas, kurio patvirtinta kopija buvo pateikta, ir pažymėta, kad kontrolierius kiekvienu atveju savarankiškai sprendžia, kokios apimties informacija reikalinga objektyviam skundo išnagrinėjimui.

Dėl kontrolieriaus įgaliojimų nurodo, kad kontrolierius 2020 m. gegužės 26 d. sprendime konstatavo pareiškėjo sąžiningo tyrimo ir tiesos siekimo idealų nepaisymo ir neveikimo prieštaravimą Vilniaus universiteto Akademinės etikos kodekso 4.1 punkto nuostatai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad mokslinė veikla turi būti grindžiama sąžiningo tyrimo ir tiesos siekimo idealais, tačiau, kaip kontrolierius aiškiai nurodė ginčijamame sprendime, dėl akademinės etikos reglamentavimo spragų nesant pagrindo konstatuoti akademinės etikos pažeidimo, akademinės etikos pažeidimo nekonstatavo. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad ne visos aktualiame Vilniaus universiteto Akademinės etikos kodekse įtvirtintos nuostatos pagal savo turinį, pobūdį ir struktūrą gali būti laikomos akademinės etikos normomis, apibrėžiančiomis Vilniaus universiteto bendruomenės narių etišką elgesį. Vilniaus universiteto Akademinės etikos kodekse įtvirtintos ir tokios nuostatos, kurios nustato mokslinės veiklos ir studijų organizavimo ir vykdymo principus.

Teigia, kad kontrolierius, priimdamas sprendimus, vadovaujasi Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 11 dalimi, kurioje nustatytas baigtinis sprendimų, kuriuos gali priimti kontrolierius, sąrašas. Vadovaudamasis minėta Mokslo ir studijų įstatymo nuostata, kontrolierius, neturėdamas pagrindo kvalifikuoti pareiškėjo neveikimą kaip akademinės etikos pažeidimą, priėmė sprendimą pripažinti skundą nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kad mokslinė veikla grindžiama sąžiningo tyrimo ir tiesos siekimo idealais, ir siekiant mokslinės sklaidos skaidrumo ir teisingumo, pareiškėjui buvo pasiūlyta inicijuoti savo kaip autoriaus nurodymo pašalinimą iš publikacijos lietuvių kalba autorių sąrašo. Pažymi, jog minėtas prašymas mokslo ir studijų institucijai informuoti teisiniu požiūriu nėra rekomendacija pagal Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas, o pasiūlymas nėra įpareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus.

Dėl senaties termino taikymo šioje administracinėje byloje atsakovas nurodo, kad kontrolierius nagrinėja skundus dėl akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo, kuriems senaties terminai teisės aktuose nėra nustatyti.

              Dėl teisės į gynybą pažymi, kad ginčijamame sprendime nurodoma, kad Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos 2014-2015 m. buvo išnagrinėtas skundas ir priimtas sprendimas dėl daugelio iš skunde nurodytų aplinkybių, todėl jos nelaikytinos naujomis aplinkybėmis ir iš naujo nenagrinėjamos. Tarnyboje, nagrinėjant skundą, be kitų įrodymų, gautų nagrinėjant skundą, naudojami susiję įrodymai, surinkti nagrinėjant 2014 m. skundą. Ginčijamame sprendime taip pat nurodoma, kad nenagrinėjamos skunde nurodomos aplinkybės, dėl kurių 2015 m. kovo 31 d. buvo priimtas kontrolieriaus sprendimas. Pažymi, kad iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad Tarnyboje ginčijamas sprendimas buvo priimtas užtikrinant pareiškėjo teisę būti išklausytam, todėl pareiškėjo atstovo pozicija dėl pareiškėjo teisės į gynybą neužtikrinimo yra nepagrįsta.

Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsakovė pažymi, kad kontrolierius, priešingai negu nurodo pareiškėjo atstovas, akademinės etikos pažeidimo nekonstatavo, todėl ginčijamu sprendimu pareiškėjui neigiamų teisinių pasekmių nesukėlė, atitinkamai dėl to pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos 2020 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. SP-8 „Dėl baigiamojo magistro darbo vadovo autorystės“; 2020 m. gegužės 26 d. raštų Nr. S-143 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuorašo išsiuntimo“ ir Nr. S-144 Dėl kontrolieriaus sprendimo nuorašo išsiuntimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

              Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad K. M. 2020 m. sausio 9 d. kreipėsi į Tarnybą su skundu dėl pareiškėjo, kaip buvusio jos magistro baigiamojo darbo vadovo, akademinės etikos vertinimo. K. M. skunde nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai buvo įvardintas 2005 m. žurnale Laboratorinė medicina publikuoto jos straipsnio „Policijos pareigūnų stresas“ (toliau – Ginčo straipsnis) bendraautoriumi, nes Ginčo straipsnis buvo parengtas išimtinai jos magistro baigiamojo darbo pagrindu.

Išnagrinėjusi K. M. skundą, Tarnyba 2020 m. gegužės 26 d. sprendimu skundą pripažino nepagrįstu, tačiau ginčijamame sprendime konstatavo, kad tik studentė K. M. gali būti laikoma prisidėjusia prie publikacijos lietuvių kalba sukūrimo – autoriumi, o profesorius nėra šios publikacijos bendraautorius, todėl nurodė, kad profesoriaus, kaip autoriaus, nurodymas turėtų būti pašalintas iš publikacijoje lietuvių kalba nurodytų autorių sąrašo. Taip pat konstatavo, kad dėl akademinės etikos reglamentavimo spragų nėra pagrindo konstatuoti akademinės etikos pažeidimo, todėl pripažino profesoriaus veiksmus kaip sąžiningo tyrimo ir tiesios siekimo idealų nepaisymą ir neveikimą, kurie prieštarauja Akademinės etikos kodekso 4.1 punkto nuostatai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad mokslinė veikla turi būti grindžiama sąžiningo tyrimo ir tiesos siekimo idealais.

Priėmusi sprendimą, Tarnyba 2020 m. gegužės 26 d. raštu Nr. S-143 ginčijamą Sprendimą persiuntė pareiškėjui, siūlydama jam inicijuoti savo kaip autoriaus nurodymo pašalinimą iš publikacijos lietuvių kalba, t.y. straipsnio „Policijos pareigūnų stresas“ autorių sąrašo. Taip pat       2020 m. gegužės 26 d. raštu Nr. S-144 Tarnyba ginčijamą Sprendimą persiuntė Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centrui, prašydama esant galimybei, informuoti Tarnybą, kokių veiksmų bus imamasi, siekiant užtikrinti ginčijamame Sprendime konstatuoto prieštaravimo pašalinimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu ir Raštais, kreipėsi į teismą su skundu dėl jų panaikinimo bei neturtinės žalos atlyginimo. Sprendimo ir jį papildančių Raštų neteisėtumą ir nepagrįstumą pareiškėjas grindžia tuo, kad Tarnyba grubiai pažeidė bendruosius teisės ir viešojo administravimo principus, viršijo savo kompetenciją, nepagrįstai atskleidė pareiškėjo tapatybę tretiesiems asmenims, ignoravo ginčo klausimui taikytiną senatį ir priimtus teismų sprendimus, iš esmės apribojo pareiškėjo galimybes dalyvauti tyrimo procese, susipažinti su tyrimo medžiaga ir efektyviai ginti savo galimai pažeistas teises. Dėl šių priežasčių, pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, kurią įvertino 2 000 Eur.

Visų pirma pažymėtina, jog sutiktina su pareiškėjo nuomone, kad ginčijamas Sprendimas yra jam teisiškai reikšmingas ir sukelia teisines pasekmes, todėl jis turi teisę su skundu dėl Sprendimo panaikinimo kreiptis į teismą. Todėl toks Sprendimas gali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnis). Pažymėtina, kad ir atsakovė šios pareiškėjo teisės neginčija, todėl plačiau dėl to nepasisakytina.

Pareiškėjo teigimu, ginčijamas Sprendimas yra nemotyvuotas, jo turinys pareiškėjui nesuprantamas. Sprendimas surašytas tokiu būdu, kad iš jo turinio neįmanoma suprasti nei nagrinėjamų santykių esmės, nei kokie subjektai ir kokiu būdu dalyvavo nagrinėjamose santykiuose. Ginčijamame sprendime nenurodoma informacija nei apie asmenį, pateikusį Tarnybai skundą, nei apie asmenį, kurio veiksmai skundžiami, taip pat neįvardijami straipsnių, magistro darbo, universiteto pavadinimai, kurio Akademinės etikos kodeksu remiamasi ginčijamame sprendime ir kitos aplinkybės, suponavusios būtent tokio sprendimo priėmimą.

Pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) redakcijos (t.y. įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės <...> turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje reglamentuojamos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr. pvz., 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji norma, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr. pvz., 2013 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-146-206/2013). Tai reiškia, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti imperatyvai yra privalomi ir Kontrolieriui, kuris yra viešojo administravimo subjektas, priimant individualius administracinius aktus, nagrinėjamu atveju priimant ginčijamą sprendimą.

Aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat dar yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14; ir kt.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014).

Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad VAĮ nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t.y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011). Neretai susiklosto tokios faktinės situacijos, kai individualus administracinis aktas būna atitinkamo prieš tai atlikto darbo įteisinimas, kuriame formuluojamos visuomeninių – teisinių santykių dalyviams konkrečios teisės bei pareigos, sukeliančios teisinius padarinius. Pirminėje informacijoje atspindėti faktai nebūtinai turėtų būti perkėlinėjami į administracinį aktą, tad priimant individualų administracinį aktą neretai pakanka padaryti nuorodą į atitinkamą šaltinį (šiais aspektais žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-822-800/2013; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-2003/2012, LVAT biuletenis Nr. 24, 2012, 364-377 p.). Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, ir juos pridėti prie šio akto. Individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė (motyvuojamoji) dalis (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-822-1440/2014; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-410-552/2015; ir kt.).

 Tačiau šios bylos kontekste dar labiau akcentuotina tai, kad papildomos dokumentacijos buvimas viešojo administravimo subjekto žinioje per se (savaime) nereiškia, jog jo priimtas individualus administracinis aktas yra pagrįstas. Svarbu, kad ši papildoma dokumentacija būtų pateikta pareiškėjui, į šią dokumentaciją būtų pateikta aiški nuoroda individualiame administraciniame akte. Priešingu atveju, tokia dokumentacija negali būti laikoma individualaus administracinio akto sudedamąja (motyvuojamąją) dalimi (šiais aspektais žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-47/2014; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1266-624/2015, LVAT biuletenis Nr. 29, 2015, 405-418 p.).

 Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad kontrolieriaus priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, t.y. nepagrįstas; neatitinkantis minėtų imperatyvių VAĮ nuostatų bei administracinių teismų praktikos. Sutiktina su pareiškėjo skundo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas yra nemotyvuotas, jo turinys yra nesuprantamas. Iš ginčijamo sprendimo turinio neįmanoma suprasti nagrinėjamų santykių esmės, kokie subjektai bei kokiu būdu dalyvavo santykiuose. Skundžiamame sprendime nenurodoma informacija apie asmenį, pateikusį skundą ir asmenį, kurio veiksmai skundžiami, taip pat nenurodoma švietimo institucija, kurios Akademinės etikos kodeksu rėmėsi kontrolierius priimdamas ginčijamą Sprendimą. Sprendimas iš esmės yra grindžiamas deklaratyvaus pobūdžio argumentais, nepaisant įsiteisėjusiais teismo sprendimais patvirtintų nenuginčijamų faktų.

Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad kontrolierius savo priimtą Sprendimą ir atitinkamą jo motyvavimą iš esmės bando pateisinti asmens duomenų apsauga, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šis atsakovės argumentas yra netinkamas. Nėra jokio pagrindo priešinti asmens duomenų apsaugą su VAĮ įtvirtintais imperatyviais reikalavimais, keliamais individualiam administraciniam aktui. Viešojo administravimo subjekto priimtas individualus administracinis aktas privalo atitikti VAĮ imperatyvius reikalavimus, tai susiję su teisėtumo principu; tuo tarpu jį skelbiant viešai, siekiant nepažeisti asmens duomenų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų, jis turėtų būti nuasmeninamas. Šiuo atveju, atsakovė iš esmės asmens duomenų apsauga paneigė kitą imperatyvą, įtvirtintą VAĮ dėl privalomo individualaus teisės akto motyvavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pasirinktas elgesio modelis dėl duomenų apsaugos, kai net pareiškėjas, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas, negali aiškiai suprasti sprendimo įtakos jo teisėms ir pareigoms, bei tuo pačiu ženkliai apsunkinantis sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę teisme, netinkamas. Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kontrolieriaus priimtas ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų.

Pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatui (pareiškėjui) suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šiame kontekste, dėl viešojo administravimo subjekto priimamo sprendimo privalomo motyvavimo, pasakytina ir tai, kad LVAT yra konstatavęs, jog viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai; administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, bei po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr., pvz., 2014 m. kovo 25 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-34/2014). Taigi, atsakovės ginčijamo sprendimo trūkumus ištaisyti pačiam teismui nėra galimybės ir pagrindo.

 Nustačius, kad Sprendimas yra nepagrįstas, t.y. nemotyvuotas, kiti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su ginčijamu Sprendimu, nebevertintini šioje byloje. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovės ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis neatitinka VAĮ imperatyvių reikalavimų; tad jis naikintinas ir atsakovė įpareigotina priimti individualų teisės aktą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas, 91 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, jog jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-2008/2013; 2014 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-2014).

Pareiškėjas, be kita ko, prašo teismo panaikinti ne tik ginčijamą Sprendimą, bet ir jį papildančius 2020 m. gegužės 26 d. raštus Nr. S-143 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuorašo išsiuntimo“ ir Nr. S-144 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuorašo išsiuntimo“.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Šios ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-488/2014). Tik nustatęs paminėtas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose nustatytų būdų.

Vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis, darytina išvada, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-699/2014, 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-393-662/2017, 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-681-520/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-550-525/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015 yra pažymėjęs, jog viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai, inter alia (lot. be kita ko), jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys. Dėl šios priežasties, kiekvienu atveju vertinama, ar skundžiamas aktas turi įtakos suinteresuoto asmens teisinei padėčiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-29/13, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS328-438/2015). Administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobūdžio viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-671/2011, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011, 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-29/13). 

Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nustatė, kad ginčijamu Raštu Nr. S-143 pareiškėjui buvo persiųstas ginčijamas Sprendimas, pasiūlant pareiškėjui inicijuoti savo kaip autoriaus nurodymo pašalinimą iš publikacijos lietuvių kalba, t.y. straipsnio „Policijos pareigūnų stresas“, autorių sąrašo. Tuo tarpu ginčijamu raštu Nr. S-144 Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centrui persiųstas ginčijamas Sprendimas, informuojant, kad šiuo Sprendimu konstatuotas pareiškėjo neveikimo prieštaravimas Akademinės etikos kodekso 4.1 punkto nuostatai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad mokslinė veikla turi būti grindžiama sąžiningo tyrimo ir tiesos siekimo idealais. Šiuo raštu taip pat prašoma Vilniaus universiteto Gyvybės mokslo centro informuoti Tarnybą kokių veiksmų bus imamasi, siekiant užtikrinti Sprendime konstatuoto prieštaravimo pašalinimą.

Įvertinusi ginčijamų Raštų turinį ir atsižvelgdama į aukščiau cituojamą teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju Raštai yra informacinio-rekomenduojamojo pobūdžio, juose nėra jokių privalomojo pobūdžio patvarkymų, sukuriančių pareiškėjui ar kitiems asmenims tam tikrų teisių ar pareigų. Šiais Raštais siekiama informuoti subjektus apie konstatuotą prieštaravimą ir pasiūlyti galimus sprendimo būdus, savarankiškai pasirenkant įgyvendinimo priemones. Pagal savo turinį Raštai nėra individualūs administraciniai aktai, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Raštų panaikinimo yra nenagrinėtinas teismų, kadangi šie Raštai nėra administraciniai aktai, darantys įtaką pareiškėjo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams, jais nėra keičiama pareiškėjo teisių ir (ar) pareigų apimtis (ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 1 dalis) ir negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu. Vadovaujantis ABTĮ 12 straipsniu, pareiškėjui išaiškintina, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Dėl nurodomų priežasčių, sprendžiama, pareiškėjo skundo dalį, kurioje pareikštas reikalavimas dėl Raštų panaikinimo, nutraukti kaip nenagrinėtiną administracinių teismų.

              Trečiuoju skundo reikalavimu pareiškėjas teismo prašo priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovės neteisėtų veiksmų, t.y. kad kontrolierius, Sprendime nepagrįstai konstatuodamas pareiškėjo akademinės etikos pažeidimą, padarė neatitaisomą žalą pareiškėjo reputacijai, panaikindamas pareiškėjo galimybes kandidatuoti į įvairias su mokslu ir studijomis susijusias pareigas, taip pat gauti finansavimą iš Lietuvos mokslo tarybos būsimiems mokslo projektams, kuriuose akademinės etikos kriterijus yra esminis. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atsakovei išsiuntus sprendimą Vilniaus universitetui, pareiškėjas jautė neigiamą kolegų ir studentų požiūrį, o raštu pateiktos rekomendacijos pareiškėjui verčia jį atsisakyti bendraautorystės Ginčo straipsnyje, kas yra reikšminga tiek moraliniu, tiek karjeros aspektu. Pareiškėjo teigimu, patirta neturtinė žala yra susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kontrolieriaus atliktais neteisėtais veiksmais, nes pareiškėjui pasireiškusios neigiamos pasekmės yra sukeltos būtent kontrolieriaus atlikto tyrimo eigos ir priimto Sprendimo bei Raštų.

              Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ir savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.249 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004; 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; kt.). Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Taigi civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. – restitutio in integrum), visiškai kompensuojant nukentėjusiajam dėl padaryto delikto atsiradusius nuostolius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje bylos Nr. 3K-7-465/2008; kt.). Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo                 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, pareikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismui turėjo pateikti įrodymus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti faktą, kad pareiškėjui padaryta jo nurodoma žala dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, t.y. kad tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

               Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu ir bylos rašytinę medžiagą, nenustatė, kad atsakovės neteisėtais veiksmais būtų padaryta neatitaisoma žala pareiškėjo atžvilgiu. Pirmiausia atkreiptinas pareiškėjo dėmesys į tai, kad ginčijamu Sprendimu nebuvo konstatuotas akademinės etikos pažeidimas, buvo nustatytas prieštaravimas atitinkamiems akademinės etikos principams, pripažįstant skundą nepagrįstu. Teisėjų kolegijai taip pat nesuprantama, kokiu būdu ir kokiais konkrečiais atsakovės veiksmais buvo panaikintos pareiškėjo galimybės kandidatuoti į įvairias su mokslu ir studijomis susijusias pareigas, taip pat gauti finansavimą iš Lietuvos mokslo tarybos mokslo projektams. Aplinkybė, kad dėl prieš tai priimto kontrolieriaus sprendimo pareiškėjas galimai negavo atitinkamo finansavimo, neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo šioje byloje.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centrui gavus ginčijamą Sprendimą, pareiškėjas jautė neigiamą kolegų ir studentų požiūrį, tačiau įrodymų arba detalizuojančių šį teiginį argumentų (kaip pasireiškė neigiamas požiūris ir kt.), byloje nepateikė. Taip pat nesutiktina su pareiškėjo argumentu, jog Raštu pateikta rekomendacija pareiškėją įpareigoja atsisakyti bendraautorystės Ginčo straipsnyje. Kaip jau minėta, šiuo Raštu pareiškėjui buvo tik pasiūlyta (neįpareigojant) atlikti tam tikrus veiksmus, todėl pareiškėjas turėjo teisę pasirinkti savo elgesio modelį nepriklausomai nuo gauto pasiūlymo. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas iš esmės neturtinę žalą motyvuoja deklaratyviais, bendro pobūdžio teiginiais, nepateikdamas jokių svarių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų patyręs tam tikras neigiamas pasekmes, kurios sąlygotos būtent atsakovės galimai neteisėtais veiksmais (ginčijamu Sprendimu arba atliktu tyrimu). Todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas teismo prašo priteisti iš atsakovės jo naudai 3 651,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013; kt.). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; kt.).

Pažymėtina ir tai, kad laimėjusiai proceso šaliai atlyginamos jos bylinėjimosi išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; kt.).

Tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017; kt.). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017; kt.).   

Nagrinėjamu atveju teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, todėl priteisdamas pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgs į proporcingai patenkintų reikalavimų dalį.

              ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis CPK nuostatomis.

             CPK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. 

             Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

             Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso šalis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus. Teismas gali atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu, o suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą atlyginti išlaidas, bet ir išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą (žr. LVAT 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.). Taigi teismui turi būti pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad asmuo, prašantis, jog jam iš kitos šalies būtų priteistas patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, realiai patyrė jo nurodytas išlaidas (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1431-822/2016; 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-176-602/2017).

               Byloje pateiktas 2020 m. birželio 23 d. advokato orderis Nr. 55886 patvirtina, kad pareiškėjas yra atstovaujamas advokatų profesinės bendrijos „IP Forma“ advokato G. P. Patirtų išlaidų realumą patvirtina byloje pateiktas Swedbank banko sąskaitos išrašas, 2020 m. balandžio 3 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. IP 1614, 2020 m. gegužės 21 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. IP 1666, 2020 m. birželio 23 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. IP 1712, 2020 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. IP 1795 ir 2021 m. sausio 30 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. IP 2002. Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro išlaidos, patirtos teikiant teisines paslaugas nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme.

               Nustatyta, kad už skundo parengimą ir pateikimą teismui dėl ginčijamo Sprendimo ir Raštų panaikinimo, neturtinės žalos priteisimo ir reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bei žyminį mokestį pareiškėjas pagal 2020 m. birželio 23 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. IP 1712 yra sumokėjęs iš viso 1 547,60 Eur.

               Rekomendacijų 8.2 papunktyje numatyta, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį koeficientas yra 2,5. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad skundas teismui pateiktas buvo 2020 m. birželio 23 d. 2019 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė    1 358,6 Eur. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad maksimali priteistina suma už šios rūšies teisines paslaugas sudaro 3 396,5 Eur (1358,6 Eur x 2,5). Pareiškėjas už skundo parengimą ir teismui pateikimą bei žyminį mokestį teismo prašo atlyginti 1 547,60 Eur. Atsižvelgiant į maksimaliai leidžiamą priteisti sumą, darytina išvada, jog pareiškėjui už minėtas paslaugas gali būti priteistina     1 547,60 Eur suma.

               Pagal 2020 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. IP 1795 pateiktus duomenis matyti, kad pareiškėjo advokatas parengė prašymą teismui dėl medžiagos išreikalavimo šioje byloje, už šio prašymo parengimą prašoma atlyginti suma – 145,20 Eur. Rekomendacijų 8.16 papunktyje numatyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai taikomas 0,4 koeficientas. Prašymas dėl medžiagos išreikalavimo teismui buvo pateiktas 2020 m. liepos 31 d. 2020 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 1381,0 Eur. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad maksimali priteistina suma už šios rūšies teisines paslaugas sudaro 552,4 Eur (1381,0 Eur x 0,4). Pareiškėjas už prašymo dėl įrodymų išreikalavimo parengimą ir pateikimą teismui prašo atlyginti 145,20 Eur. Atsižvelgiant į maksimaliai leidžiamą priteisti sumą, darytina išvada, jog pareiškėjui už minėtas teisines paslaugas gali būti priteistina 145,20 Eur suma.

               Pagal 2021 m. sausio 30 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. IP 2002 pateiktus duomenis matyti, kad pareiškėjo advokatas parengė apibendrinančią poziciją/baigiamąją kalbą šioje byloje ginčijamais klausimais, už šios rūšies teisines paslaugas pareiškėjas prašo priteisti 1 210,00 Eur.

               Rekomendacijų 8.16 papunktis numato, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, koeficientas yra – 0,4. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad baigiamoji kalba teismui buvo pateikta 2021 m. vasario 1 d. 2020 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 1 454,8 Eur. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad maksimali priteistina suma už šios rūšies teisines paslaugas sudaro 581,92 Eur (1 454,8 Eur x 0,4). Pareiškėja už baigiamosios kalbos parengimą ir pateikimą teismui prašo atlyginti 1 210,00 Eur. Atsižvelgiant į maksimaliai leidžiamą priteisti sumą, darytina išvada, jog pareiškėjui už minėtas paslaugas gali būti priteistina 581,92 Eur suma. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos pagal PVM sąskaitas-faktūras Nr. 1614 ir Nr. 1666 patirtos nagrinėjant ne šią administracinę bylą, todėl klausimas dėl jų priteisimo šioje administracinėje byloje nesprendžiamas.

                Taigi, pareiškėjas teismo prašo priteisti iš viso 3 651,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau teisėjų kolegija iš byloje surinktų rašytinių įrodymų ir atliktų paskaičiavimų nustatė, kad realiai maksimali priteistina bylinėjimosi išlaidų suma gali sudaryti 2 274,72 Eur. Tačiau atsižvelgus į tai, jog pareiškėjo skundas šioje administracinėje byloje patenkintas iš dalies, pareiškėjui iš viso priteistina 750,66 Eur (2 274,72 Eur x 0,33) bylinėjimosi išlaidų suma.

 

  Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais,                               91 straipsniu, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a :

 

 Pareiškėjo O. R. skundą patenkinti iš dalies.  

 Panaikinti Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus                                 2020 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. SP-8 „Dėl baigiamojo magistro darbo vadovo autorystės ir įpareigoti atsakovę priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

 Pareiškėjo O. R. skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

 Administracinę bylą dalyje dėl 2020 m. gegužės 26 d. raštų Nr. S-143 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuorašo išsiuntimo“ ir Nr. S-144 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuorašo išsiuntimo“ panaikinimo nutraukti.

Priteisti pareiškėjui O. R. iš atsakovės Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos 750,66 Eur (septynių šimtų penkiasdešimt eurų ir šešiasdešimt šešių euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą. 

 

Teisėjos                                                        Egidija Puzinskaitė

 

 

                                                                                                               Rasa Ragulskytė-Markovienė

 

 

                                                                                                               Eglė Žulytė-Janulionienė

 


Paminėta tekste:
  • e2-3232-580/2018
  • A-1536-662/2015
  • A-410-552/2015
  • A-1266-624/2015
  • AS-393-662/2017
  • eAS-681-520/2017
  • eAS-550-525/2017
  • AS-1193-552/2015
  • CK
  • CK6 6.246 str. Neteisėti veiksmai
  • CK6 6.249 str. Žala ir nuostoliai
  • CK6 6.247 str. Priežastinis ryšys
  • 3K-3-62/2008
  • 3K-7-465/2008
  • eA-2147-415/2020
  • A-500-756/2016
  • A-1282-442/2017
  • AS-310-602/2017
  • CPK
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
  • AS-816-438/2015
  • eA-1431-822/2016