Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-756-190-14].doc
Bylos nr.: A-756-190-14
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Užsienio reikalų ministerija 188613242 atsakovas
Lietuvos Respublikos ambasada Izraelio valstybėje trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
1. Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
1.1. Bylos dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje
1. ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
1.3. Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje
1.3.5. Kiti klausimai dėl užsieniečių teisinio statuso
3. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
3.21. Teismo sprendimas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-190/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-00360-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija: 3.5

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. vasario 10 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. A. (S. A. A.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ambasadai Izraelio valstybėje, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas S. A. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Izraelio valstybėje (toliau – ir Ambasada) 2013 m. sausio 17 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui S. A. A.“ Nr. 44.5.1.9-53 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Ambasadą išduoti pareiškėjui nacionalinę daugkartinę vizą (D) atvykimui į Lietuvos Respubliką; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Ambasada Sprendime nustatė Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas, UTPĮ) 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą sąlygą – užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų, kadangi neturi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžti į kilmės šalį arba vykti tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai bus įleistas, arba negali teisėtai gauti tokių lėšų. Pareiškėjas su šia išvada nesutinka. 2013 m. sausio 8 d. jis pateikė Ambasadai visus reikiamus dokumentus, pagrindžiančius kelionės tikslą ir sąlygas, taip pat pateikė įrodymus, kad galės teisėtai gauti lėšų, reikalingų pragyvenimui visą buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį savo dėdės A. T. J. banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad šio asmens banko sąskaitoje yra 4 760 955,64 NGN, kas sudaro 77 214 Lt (iš išrašo matyti ir tai, kad pusę metų sąskaitoje esančių piniginių lėšų kiekis išliko stabilus, o įsipareigojantis teikti išlaikymą pareiškėjui asmuo gauna nuolatines pajamas). Kartu su banko išrašu buvo pateiktas ir pareiškėjo dėdės įsipareigojimas sumokėti studijų mokestį bei finansuoti savo sūnėną, t. y. pareiškėją, visu studijų Lietuvos Respublikoje metu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Užsienio reikalų ministerija) su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 2327) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad 2013 m. sausio 8 d. dokumentų pateikimo metu Lietuvos Respublikos ambasadoje Izraelyje su pareiškėju buvo atliktas interviu. Paprašytas pateikti dokumentus, patvirtinančius pakankamą lėšų kiekį pragyvenimui, grįžti į kilmės valstybę, dokumentus apie gaunamas pajamas, pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė. Jis nepateikė išrašo iš jam priklausančios sąskaitos banke bent 3 mėnesių laikotarpiui, atlyginimo banko čekio išgryninimo ir/arba pinigų išmokėjimo pagal čekį banke kvito ar gaunamo atlyginimo atsiskaitymo lapelio. VšĮ „Socialinių mokslų kolegija“ prašyme nurodyta, kad mokslai prasideda 2013 m. sausio 28 d. ir tęsiasi iki 2014 m. sausio 30 d., tuo tarpu pateiktame Hotel Simple rezervacijos patvirtinime nurodytas laikas nuo 2013 m. sausio 20 d. iki 2013 m. birželio 1 d. Nors pareiškėjas pateikė išrašą iš banko sąskaitos, galimai priklausančios J. T. A., bei šio asmens įsipareigojimą finansiniam pareiškėjo rėmimui studijų laikotarpiui, tačiau šie dokumentai nepatvirtinti nei notarine tvarka, nei pažyma Apostille, nepateiktos jų legalizuotos kopijos. Be to, pareiškėjas nepateikė dokumentų, leidžiančių nustatyti, ar tarp jo ir minimo J. T. A. yra giminystės ryšys. Pareiškėjas nurodė, jog yra nevedęs, vaikų neturi, asmenine nuosavybe nekilnojamojo turto neturi. Taigi, konsuliniam pareigūnui, nagrinėjant pareiškėjo pateiktus dokumentus ir informaciją, nebuvo galima nustatyti, ar pareiškėjas turi pakankamai lėšų numatomos buvimo Lietuvoje laikotarpiui, ar gaus reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje bei lėšų grįžti į kilmės valstybę ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti. Šių procedūrų metu kilus abejonėms dėl pateiktų dokumentų turinio teisingumo bei pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, priimtas sprendimas vizos neišduoti.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu (b. l. 4954) pareiškėjo S. A. A. skundą patenkino iš dalies: panaikino Lietuvos Respublikos ambasados Izraelio valstybėje 2013 m. sausio 17 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui S. A. A. Nr. 44.5.1.9-53 ir įpareigojo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją pareiškėjo prašymą suteikti vizą išnagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas taip pat iš dalies patenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo: jo naudai iš Užsienio reikalų ministerijos priteisė 50 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Kitoje dalyje skundą atme.

Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, jog užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001, su visais vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – ir Vizų režimo reglamentas), nuostatos.

Konsoliduojant ir plėtojant atitinkamas Bendrųjų konsulinių instrukcijų nuostatas buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (toliau – ir Reglamentas). Reglamento 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymą išduoti vizą pateikiantys asmenys asmeniškai atvyksta jį pateikti.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respublikos ambasadą Izraelio valstybėje ir pateikė prašymą išduoti nacionalinę daugkartinę D tipo vizą. Su prašymu pareiškėjas pateikė dokumentus, pagrindžiančius aplinkybes, kad jis priimtas studijuoti į VšĮ „Socialinių mokslų kolegiją“ tarptautinio verslo nuolatinių studijų pirmą kursą, susimokėjo už mokslus, patvirtinimą dėl gyvenamosios vietos Lietuvoje, VšĮ „Socialinių mokslų kolegija“ Vilniaus filialo vadovės pasirašytą tarpininkavimo raštą dėl nacionalinės D tipo vizos išdavimo pareiškėjui, kelionės bilietų rezervaciją, A. T. J. banko sąskaitos išrašą, A. T. J. įsipareigojimą sumokėti studijų mokestį bei finansuoti pareiškėją visų studijų Lietuvos Respublikoje laikotarpiu (b. l. 12, 2327). 2013 m. sausio 8 d. dokumentų pateikimo metu Lietuvos Respublikos ambasadoje Izraelyje su pareiškėju buvo atliktas interviu (b. l. 2327).

Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su ,,rizikos grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t. t. Tuo pačiu tikslu svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį. Taip pat galima reikalauti papildomų patvirtinamųjų dokumentų, dėl kurių sutarta vietos konsulinio bendradarbiavimo srityje, jei toks bendradarbiavimas vykdomas. Diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga turi pasitelkti vietos konsulinį bendradarbiavimą, kad sustiprintų savo pajėgumus nustatant padirbtus ar suklastotus dokumentus, pateikiamus kaip patvirtinamieji dokumentai su kai kuriais prašymais išduoti vizą. Jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba dėl pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Pagal V skirsnio 2.2 p., diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga priima sprendimus remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Ambasada Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę daugkartinę D tipo vizą, kadangi prašymo nagrinėjimo metu nustatyta UTPĮ 19 straipsnio sąlyga – užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų, nes pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžti į kilmės šalį arba vykti tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba negali teisėtai gauti tokių lėšų (b. l. 67). Reglamento 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje sprendimas atsisakyti išduoti vizą surašytas tik užpildant (kryželiu pažymint) Standartinės pranešimo apie atsisakymą išduoti vizą, vizos panaikinimą ar atšaukimą ir jos pagrindimo formos (patvirtintos Reglamento VI priede) laukelius, tačiau jokių konkrečių duomenų (faktinių aplinkybių) nėra nurodyta.

Teismo vertinimu, Ambasada, priimdama sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą, privalo vadovautis ne tik minėtomis Reglamento normomis, bet ir laikytis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bendrųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų, t. y. individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Iš Lietuvos Respublikos ambasados Izraelio valstybėje 2013 m. sausio 17 d. Sprendimo turinio negalima suprasti, kokiomis aplinkybėmis remiantis Ambasada sprendė, kad yra tenkinama UTPĮ 19 straipsnio sąlyga. Tik iš atsakovo atsiliepimo turinio matyti, kokias aplinkybes vertino Ambasada, kas sukėlė abejones, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžti į kilmės šalį arba vykti tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba negali teisėtai gauti tokių lėšų.

Pažymėtina, kad pareiškėjo giminystės ryšiai su J. T. A., kaip nurodo atsiliepime atsakovas, Ambasadai nebuvo aiškūs, todėl tai sukėlė abejones dėl galimybės pareiškėjui teisėtai gauti pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiu Lietuvoje, tačiau šie giminystės ryšiai galėjo būti išsiaiškinti pareikalavus pateikti papildomus įrodymus, pvz., dokumentą patvirtinantį giminystės ryšius.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas nepateikė Ambasadai banko sąskaitos, priklausančios J. T. A., išrašo bei J. T. A. įsipareigojimo finansiniam pareiškėjo rėmimui studijų laikotarpiui, patvirtintų notarine tvarka, pažyma Apostille ar legalizuotų kopijų. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas teismui pateikė 2012 m. gruodžio 18 d. notaro patvirtintą J. T. A. pareiškimą dėl finansinės paramos teikimo pareiškėjui studijų laikotarpiui (b. l. 1516). Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas 2013 m. vasario 7 d. teismo nutartimi buvo įpareigotas pateikti visą su byla susijusią medžiagą (b. l. 21) ir į tai, kad jis teismui nepateikė dokumentų, kuriuos pareiškėjas Ambasadai pateikė kartu su prašymu išduoti nacionalinę daugkartinę D tipo vizą, kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, teismas sprendžia, kad atsakovas neįrodė, kad Ambasadai J. T. A. priklausančios banko sąskaitos išrašas bei J. T. A. pareiškimas dėl finansinės paramos teikimo nebuvo pateikti patvirtinta notarine tvarka, pažyma Apostille ar nebuvo pateiktos legalizuotos kopijos.

Atsižvelgus į šias aplinkybes darytina išvada, kad atsakovo išvadai dėl iškilusios abejonės, ar pareiškėjas turi pakankamai pragyvenimo lėšų pareiškėjo numatomo buvimo laikotarpiu ir grįžimui į kilmės šalį arba vykti tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba negali teisėtai gauti tokių lėšų, patvirtinimui nėra pakankamai įrodymų. Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad skundžiamas Lietuvos Respublikos ambasados Izraelio valstybėje 2013 m. sausio 17 d. Sprendimas, nėra pakankamai pagrįstas ir motyvuotas, jį priimant nebuvo objektyviai įvertintos visos aplinkybės. Nustatyti trūkumai yra esminiai, nes nežinant konkrečių atsisakymo išduoti vizą priežasčių ir neištyrus bei neįvertinus visų aplinkybių, priimant ginčijamą Sprendimą, buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai. Dėl šių priežasčių skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Nustatyta, kad pareiškėjas sumokėjo žyminį mokestį (100 Lt, b. l. 3). Kitų įrodymų apie pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nepateikta. Pareiškėjo atlyginama žyminio mokesčio sumokėjimo suma mažintina atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį iki 50 Lt (100 Lt x 50 proc.). Ši pareiškėjo patirta išlaidų suma priteistina iš Užsienio reikalų ministerijos.

 

III.

 

Atsakovas Užsienio reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 5863), kurį patikslino (b. l. 67–72), prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, kad buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai, nes Sprendimas nepakankamai motyvuotas ir pagrįstas. Vadovaujantis ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktais, 82 straipsnio 6 dalimi bei 87 straipsnio 2 dalies 4 punktu, teismas negalėjo šiuo aspektu net pasisakyti, nes pareiškėjas savo skundo šia aplinkybe negrindė. Pareiškėjas nebuvo nurodęs, kad jam Ambasados Sprendimas neaiškus ar nesuprantamas, kad jam nežinomi atsisakymo išduoti vizą motyvai. Taigi, pirmosios instancijos teismas išėjo už pareiškėjo suformuluoto skundo ribų ir savo iniciatyva ėmėsi tirti Sprendimo atitikimą Viešojo administravimo įstatymo normoms. Be to, kad pareiškėjas iš esmės suvokė Lietuvos konsulinio pareigūno priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, motyvus, parodo paties pareiškėjo skundo teismui turinys.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas teismui pateikė 2012 m. gruodžio 18 d. notaro patvirtintą J. T. A. pareiškimą dėl finansinės paramos teikimo pareiškėjui studijų laikotarpiu, todėl atsakovo išvadai dėl iškilusios abejonės, ar pareiškėjas turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiu ir grįžimui į kilmės šalį arba vykti tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba negali teisėtai gauti tokių lėšų, patvirtinimui nėra pakankamai įrodymų. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo sutikti. Pareigą pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei turėjimą pakankamų lėšų trečiųjų šalių piliečiui numato 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (EB) Nr.562/2006 patvirtinto Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalis, 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtinto Bendrijos vizų kodekso 10 straipsnio 3 dalies f punktas, 14 straipsnio c punktas bei 32 straipsnio b punktas. Jei konsului kyla pagrįstų abejonių dėl užsieniečio pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga turi vizos neišduoti. Konsulo teisės aktai neįpareigoja neapibrėžtą laiką bendrauti su pareiškėju, siekiančiu gauti vizą iki pastarasis susirinks ir konsului pateiks visus reikiamus ir tinkamai įformintus dokumentus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas išduoti vizą. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas nesilaikė įrodinėjimą administracinėje byloje nustatančių taisyklių, dėl ko teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. ABTĮ 57 straipsnio 5 dalis nustato, kad įrodymų įrodomoji galia suteikiama tik įstatymų nustatyta tvarka surinktiems ir užfiksuotiems įrodymams. Pagal CPK 114 straipsnį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį grindžia rašytiniais įrodymais, turi pridėti jų originalus arba kopijas, patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens. Teismas nepaisė šių reikalavimų, nes vertino reikalavimų neatitinkantį rašytinį įrodymą – pareiškėjo su skundu teismui pateiktą fotokopiją tariamai 2012 m. gruodžio 18 d. notaro patvirtinto J. T. A. pareiškimo dėl finansinės paramos teikimo pareiškėjui studijų laikotarpiu (b. l. 15–16). Teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio, kad šį rašytinį įrodymą (fotokopiją) patvirtino neturintis tam teisės asmuo – VšĮ „Socialinių mokslų kolegija“ darbuotojas, nedalyvaujantis byloje asmuo ir neturintis įstatymu suteiktų įgalinimų tvirtinti dokumentų kopijas.

Pareiškėjas S. A. A. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 7677) prašo jo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad jis tiek Ambasadai, tiek teismui pateikė tinkamus įrodymus, visi teismui pateikti nuorašai buvo patvirtinti. Be to, apeliantas pirmosios instancijos teisme nereiškė jokių pretenzijų dėl dokumentų kopijų tvirtinimo, todėl neturi teisės šiais argumentais grįsti savo apeliacinio skundo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos ambasados Izraelio valstybėje 2013 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. 44.5.1.9-53, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsniu, buvo atsisakyta išduoti vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui S. A. A., teisėtumo ir pagrįstumo.

Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) yra įtvirtinti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą ir vizos panaikinimo pagrindai. Nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, be kita ko ir tuomet, jeigu: jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (1 p.); norėdamas gauti vizą, jis atsisakė pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (2 p.). Ginčijamame sprendime konkreti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnio  norma (t. y. punktas) nenurodyta.

Pirmosios instancijos teismas atsakovo sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą suteikti vizą išnagrinėti iš naujo, motyvuodamas tuo, kad skundžiamas Ambasados sprendimas ,,Dėl atsisakymo išduoti vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui S. A. A. nėra pakankamai pagrįstas ir motyvuotas, jį priimant nebuvo objektyviai įvertintos visos aplinkybės, taip pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Pagal Bendrosios konsulinės instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) V skirsnio (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nuostatas, Diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba dėl pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Pagal šio skirsnio 2.2 punktą Diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga priima sprendimus remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį.

Lietuvos Respublikos ambasada Izraelio valstybėje, į kurią 2013 m. sausio 7 d. kreipėsi pareiškėjas su prašymu išduoti nacionalinę vizą (b. l. 8-10), 2013 m. sausio 17 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti vizą (b. l. 6-7). Skundžiamame sprendime nurodyta, kad Lietuvos Respublikos ambasada Izraelio valstybėje išnagrinėjo pareiškėjo prašymą išduoti vizą, kurio nagrinėjimo metu ,,nustatytos šios Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje nurodytos sąlygos: užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų: užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžti į kilmės šalį arba vykti tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis būtų tikrai įleistas, arba negali teisėtai gauti tokių lėšų“. Pažymėtina, jog sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą surašytas tik užpildant (kryželiu pažymint) Standartinės pranešimo dėl atsisakymo išduoti vizą formos laukelius, tačiau jokių konkrečių duomenų (faktinių aplinkybių) sprendime nėra nurodyta.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, 32 straipsnio 2 dalies nuostata, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, teisėjų kolegijos vertinimu, nereiškia atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (ar jos padalinio – Lietuvos Respublikos ambasados Izraelio valstybėje) teisės priimamus sprendimus įforminti tik lakoniškai užpildant standartinę pranešimo formą, visiškai nepaisant kitų jo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiklą reglamentuojančių įstatymų, t. y., kad sprendimą atsisakyti išduoti vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti. Iš anksčiau minėtos Instrukcijos V skirsnyje esančių normų turinio taip pat darytina išvada, kad bet kokius sprendimus (tiek išduoti vizą, tiek ir ją atšaukti ar panaikinti) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis. Kitaip tariant sprendimo atsisakyti išduoti vizą priežastys jį gavusiam asmeniui turi būti aiškios ir suprantamos.

Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad ginčijamam sprendimui negali būti keliami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti bendrieji individualaus administracinio akto turinio reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendime (administracinė byla Nr. A556-336/2011) pateiktu išaiškinimu, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pareigą pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei turėjimą pakankamų lėšų trečiųjų šalių piliečiui numato 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (EB) Nr.562/2006 patvirtinto Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalis, 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtinto Bendrijos vizų kodekso 10 straipsnio 3 dalies f punktas, 14 straipsnio c punktas. Pagal šio kodekso 32 straipsnio b punktą vizą atsisakoma išduoti, jei konsului kyla pagrįstų abejonių dėl užsieniečio pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. Taigi, visų pirma sprendime turi būti nurodyta, dėl ko būtent konsului kilo abejonės ir, antra, kilusios abejonės turi būti pagrįstos. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju iš pareiškėjui adresuoto Lietuvos Respublikos ambasados Izraelio valstybėje 2013 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. 44.5.1.9-53 atsisakyti išduoti vizą nebuvo galima suprasti dėl kokių konkrečių priežasčių nuspręsta, jog užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžti į kilmės šalį arba vykti tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba negali teisėtai gauti tokių lėšų (kaip nurodyta sprendime), kurią būtent iš šių sąlygų nustatė Ambasada ir kokiu teisiniu pagrindu remiantis toks sprendimas buvo priimtas. Šie sprendimo trūkumai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra esminiai, nes sukliudė pareiškėjui efektyviai realizuoti teisę į, jo nuomone, pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Pareiškėjo skunde aiškiai nurodytas ginčo dalykas – Ambasados sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Nesutikimo su šiuo sprendimu motyvus pareiškėjas nurodė tik tiek, kiek jis suprato standartinėje sprendimo formoje kryželiu pažymėtą atsisakymo išduoti vizą pagrindą (neturėjimą pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį), todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Ambasados sprendimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, apeliaciniame skunde nurodytų Administracinių bylų teisenos įstatymo normų nuostatų nepažeidė.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti Ambasados sprendimo pagrįstumą, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašė pateikti visą su skundu susijusią medžiagą (b. l. 21, 22), tačiau šis teismo reikalavimas nebuvo įvykdytas. Nei atsakovas, nei Ambasada teismui nepateikė pareiškėjo prašymo išduoti nacionalinę vizą ir kitų kartu su prašymu Ambasadai pateiktų dokumentų. Todėl konstatuotina, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo atsiliepimą į skundą bei apeliacinį skundą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                      Anatolijus Baranovas

 

                                                                    Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

 

                                                                    Skirgailė Žalimienė

 

             

 


Paminėta tekste:
  • CPK