Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-10-24][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-381-695-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-381-695/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Žemaitijos nacionalinio parko direkcija 191440964 Ieškovas
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos 188724381 trečiasis asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministarijos 188704927 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.9.1. dėl imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo
2.1. Bendrosios nuostatos
2.1.2.4.1. Niekiniai sandoriai
2.1.2.4.1.1. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1.2. Sandoriai
2.9.3. dėl juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo
2.1.5.3. Ieškinio senaties termino sustabdymas, nutraukimas ir atnaujinimas
2.1.2.4. Negaliojantys sandoriai
2.1.5. Ieškinio senatis
2.1.6. Bylos dėl panaudos (neatlygintinio naudojimosi daiktu)
2.9. Bylos dėl sandorių negaliojimo

?

Civilinė byla Nr. e3K-3-381-695/2018

Teisminio proceso Nr. 2-33-3-01794-2016-1 

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.5.3

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

 

        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos ieškinį atsakovui A. G., dalyvaujant tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl CK 1.80, 6.225 straipsnių aiškinimo ir taikymo, ginčijant panaudos sandorį, taip pat teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino taikymą, konstatavus niekinio sandorio faktą ir sprendžiant dėl restitucijos taikymo, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir pripažinti niekine bei negaliojančia Žemaitijos nacionalinio parko ir atsakovo 1997 m. liepos 3 d. sudarytą panaudos sutartį dėl gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) panaudos ir įpareigoti atsakovą namą grąžinti ieškovei. 

3.       Ieškovė nurodė, kad pagal panaudos sutartį ji perdavė 99 metams atsakovui naudotis gyvenamuoju namu ir žemės plotu (10 m apie jį). Inicijavus panaudos sutarties patikrinimą, jos atitik sandorio metu galiojusių teisės aktų nuostatoms, nustatyta, kad sutartis sudaryta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Žemaitijos nacionalinis parkas yra ir sandorio sudarymo metu buvo biudžetinė organizacija, viešasis juridinis asmuo, vykdęs tik savo nuostatuose ir teisės aktuose apibrėžtas funkcijas. Sandorio sudarymo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 283 patvirtintų Žemaitijos nacionalinio parko laikinųjų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) nebuvo įtvirtinta teisė perduoti patikėjimo teise valdomą valstybės turtą fiziniams asmenims panaudos sutarties pagrindu, todėl sudarytas sandoris prieštarauja viešiesiems interesams. Pagal kasacinio teismo praktiką viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatymo kompetencijos ribas, yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Be to, neatlygintinis namo naudojimas nuo 1997 m. liepos 3 d. iki nurodyto sutarties termino pabaigos – 2096 m. liepos 2 d. pažeidžia protingumo, sąžiningumo ir teisingumo pricipus, todėl yra ekonomiškai neefektyvus bei neracionalus.

4.       2016 m. gegužės 31 d. ieškovė kreipėsi į atsakovą, siūlydama geranoriškai nutraukti viešosios teisės principą pažeidžiančią sutartį, tačiau atsakovas pateikto susitarimo nepasirašė, o žodžiu informavo nesutinkantis nutraukti panaudos sutartį. Kadangi sudaryta sutartis prieštaravo 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 47, 48, 49 straipsnių nuostatoms, tai ji laikytina niekine ir negaliojančia.

5.       20072009 m. vyko teisminis procesas tarp tų pačių šalių dėl gyvenamojo namo, todėl nebuvo racionalaus pagrindo kreiptis į teismą iki civilinės bylos išnagrinėjimo pabaigos, dėl šių priežasčių bendrasis ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo civilinės bylos išnagrinėjimo pabaigos, nėra praleistas. Jei teismas spręstų priešingai, tai proceso šalis nuo pat sutarties sudarymo siejo sudėtingi teisiniai santykiai, kurių pobūdžio kvalifikavimas reikalavo gilios teisinės analizės ir specialiųjų teisinių žinių. Faktas apie šalis siejančius neteisėtus panaudos santykius ieškovei tapo žinomas, kai Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė atliko valstybinį nekilnojamojo turto valdymo auditą ir paviešino 2015 m. kovo 10 d. ataskaitą Nr. VA-P-20-4-4. Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą pažeistoms teisėms ginti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

6.       Plungės rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu atnaujino ieškinio senaties terminą ir pripažino 1997 m. liepos 3 d. sutartį Nr. 34, kuria Žemaitijos nacionalinis parkas 99 metų laikotarpiui leido A. G. naudotis namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės plotu (10 m apie namą), negaliojančia, pripažino, kad 1997 m. liepos 3 d. sutartis Nr. 34 tarp Žemaitijos nacionalinio parko ir A. G. negalioja nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, įpareigojo A. G. grąžinti gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą (10 m apie namą) Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai.

7.       Teismas nurodė, kad Žemaitijos nacionalinis parkas ir atsakovas 1997 m. liepos 3 d. sudarė sutartį Nr. 34, kuria Žemaitijos nacionalinis parkas 99 metų laikotarpiui perdavė (leido naudotis) gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 10 m žemės plotą apie jį (duomenys neskelbtini), o atsakovas įsipareigojo atlikti pastato remontą ir prižiūrėti priskirtą teritoriją, leisti Žemaitijos nacionalinio parko administracijai naudotis pastatu poilsiautojams apgyvendinti.

8.       Tiek pagal panaudos sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK (47 straipsnis), tiek pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normas (1.80 straipsnis) sandoris, neatitinkantis įstatymų reikalavimų, yra niekinis, todėl, nustačius ieškovės nurodytą pagrindą, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalis). Ieško neįvardijo imperatyviųjų teisės normų, kurioms prieštarauja panaudos sutartis, rėmėsi CK 26 straipsniu, pagal kurį juridinis asmuo turi civilinį teisnumą pagal jo veiklos tikslus, bei bendruoju teisės principu, kad niekas negali perleisti daugiau teisių, nei jų turi pats.

9.       Žemaitijos nacionalinis parkas yra specialiojo įstatymo pagrindu įsteigtas ir veikiantis teisės subjektas (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimas Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“). Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, kaip biudžetine įstaiga, savo veikloje privalėjo vadovautis jos veiklą reglamentavusiais įstatymais ir kitais teisės aktais (1964 m. CK 26 straipsnis, Žemaitijos nacionalinio parko laikinųjų nuostatų 2, 13 punktai).

10.       Pagal 1964 m. CK 95 straipsnį buvo pripažįstamos dvi viešosios nuosavybės formos: valstybės ir savivaldybių nuosavybė (95 straipsnio 3 dalis), kurios subjektai Lietuvoje buvo valstybė ir savivaldybės (1964 m. 97 straipsnis). Pagal buvusį teisinį reglamentavimą visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklausė valstybei, jeigu jie įstatymų nustatyta tvarka nebuvo perduoti savivaldybės nuosavybėn. Ginčijama sutartimi atsakovui perduotas gyvenamąsias patalpas Žemaitijos nacionalinis parkas įgijo Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministro 1998 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. 28 „Dėl Žemaitijos nacionalinio parko“ pagrindu, t. y. valstybė, kaip savininkė, veikdama per įgaliotą instituciją, Žemaitijos nacionaliniam parkui perdavė valdyti turtą patikėjimo teise (1964 m. CK 99 straipsnis). 1964 m. CK 99 straipsnio 2 dalis nustatė, jog valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ar organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdė, naudojo bei disponavo juo turto patikėjimo teise, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais). Žemaitijos nacionalinis parkas, kaip viešasis asmuo, vykdo tik savo nuostatuose ir teisės aktuose apibrėžtas funkcijas. Nei panaudos sutarties sudarymo metu galioję teisės aktai, nei Žemaitijos nacionalinio parko laikinieji nuostatai neįtvirtino teisės perduoti patikėjimo teise valdomą valstybės turtą – pastatus fiziniams asmenims.

11.       Sudarant panaudos sutartį nebuvo galiojančio įstatymo, tiesiogiai reguliavusio valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisinius santykius, tačiau tai nereiškia, kad Žemaitijos nacionalinio parko vadovas (direktorius), kaip atstovas, galėjo disponuoti valstybei priklausančiu turtu savo nuožiūra. 1997 m. liepos 3 d. sutartimi atsakovui panaudai buvo perduotas turtas (gyvenamasis namas ir žemė), priklausantis valstybei, šį turtą Žemaitijos nacionalinis parkas valdė patikėjimo teise, todėl tik valstybė, kaip savininkė, turėjo teisę nevaržomai spręsti, kokiu būdu ir forma turi būti naudojamas jai priklausantis turtas (1964 m. CK 96 straipsnis). Tokio akto, išreiškiančio savininko (valstybės) sutikimą, jog būtų sudaryta gyvenamojo namo panaudos sutartis, ginčo sutarties sudarymo metu nebuvo, todėl Žemaitijos nacionalinis parkas, pastatus valdęs tik patikėjimo teise, negalėjo gyvenamojo namo perduoti panaudai atsakovui.

12.       Ginčo sutartimi atsakovui 99 metų laikotarpiui buvo perduotas ne tik namas, bet ir žemės plotas (10 m apie gyvenamąjį namą). Pagal buvusį teisinį reglamentavimą Žemaitijos nacionalinis parkas neturėjo teisės patikėjimo teise valdomą valstybei priklausančią žemę neatlygintinai perduoti 99 metų laikotarpiui atsakovui (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnis (1994 m. balandžio 26 d. įstatymo Nr. I-446 redakcija), Žemaitijos nacionalinio parko laikinųjų nuostatų 18 punktas, Valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428, 1.1, 1.2.2, 1.2.3 punktai). Tai, kad panaudos sutartis sudaryta nesilaikant viešosios teisės principo, kuriuo draudžiama viskas, kas tiesiogiai neleidžiama, pagal kurį viešosios nuosavybės teisę įgyvendinantys subjektai veikia neperžengdami savo kompetencijos ribų pagal teisės aktų reikalavimus, konstatuota ir atlikus nekilnojamojo turto valdymo auditą valstybiniuose parkuose (2015 m. kovo 10 d. ataskaita Nr. VA-P-20-4-4).

13.       Pagal galiojančio CK 6.225 straipsnio 1 dalį sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Žemaitijos nacionaliniam parkui, kaip viešosios teisės subjektui, valdančiam valstybės turtą, nebuvo leidžiama turto perleisti kitaip nei įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka. Nenustatyta jokio teisinio pagrindo, suteikiančio Žemaitijos nacionaliniam parkui teisę perduoti fiziniam asmeniui valstybės turtą neatlygintinai 99 metų laikotarpiui. Panaudos sutartis prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei viešosios teisės principui tvarkant valstybės turtą, todėl pripažintina niekine ir negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

14.       Žemaitijos nacionalinis parkas yra valstybinė biudžetinė įstaiga, įsteigta kaip ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, išlaikomas iš valstybės ar savivaldybės biudžetų asignavimų (Nacionalinio parko laikinųjų nuostatų 13 punktas, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis), savo veikloje besivadovaujantis jo veiklą reglamentuojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais. Taigi, ieškovė kaip viešasis juridinis asmuo, gali turėti ir įgyti tik tokių civilinių teisių ir pareigų, kurios neprieštarauja jos steigimo dokumentams ir veiklos tikslams (CK 2.74 straipsnio 2 dalis). Žemaitijos nacionalinio parko tikslas tenkinti viešuosius interesus (CK 2.34 straipsnio 2 dalis; Nuostatų 6.1–6.8 punktai). Sudaryta panaudos sutartis prie ieškovės veiklos tikslų siekimo neprisidėjo. Nors pagal panaudos sutartį atsakovas įsipareigojo atlikti pastato remontą, tvarkyti priskirtą teritoriją, leisti naudotis pastatais poilsiautojams apgyvendinti, tačiau dėl šių sąlygų panaudos sutarties negalima pripažinti atitinkančia ieškovės veiklos tikslus dėl to, jog šia sutartimi iš esmės tenkinami ne visuomenės, bet privataus asmens (šiuo atveju atsakovo šeimos) interesai. Ginčijama panaudos sutartis nėra suderinama su Žemaitijos nacionalinio parko veiklos tikslais. Sudaryta panaudos sutartimi, kuria 99 metų laikotarpiui neatlygintinai perleidžiamas ilgalaikis turtas, pažeidžiami tiek valstybės, tiek visuomenės interesai, nes valstybė netenka turto, kuris galėtų būti panaudotas visų visuomenės narių interesams. Panaudos sutartis buvo sudaryta ne tik pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas ir viešosios teisės principą tvarkant valstybės turtą, bet ir Žemaitijos nacionaliniam parkui peržengus įstatymo nustatytas kompetencijos ribas. Tokie ieškovės, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmai vertintini kaip neteisėti, o sutartis – kaip negaliojanti ir CK 1.82 straipsnio 2 dalies pagrindu.

15.       Iš ieškinio turinio matyti, kad yra ginčijama visa panaudos sutartis, tik dėl techninės klaidos panaudos sutartis įvardijama sutartimi dėl gyvenamojo namo. Nustatęs, kad panaudos sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir tuo pažeidžiamas viešasis interesas, teismas ex officio (pagal pareigas) pripažino sandorį negaliojančiu ne tik dėl gyvenamojo namo, bet ir dėl žemės sklypo panaudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).

16.       Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti ir toks sandoris jokių teisinių padarinių, išskyrus jo negaliojimo padarinius, nesukelia ir negali sukelti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009). Pripažinęs negaliojančiu sandorį kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms, teismas atmetė atsakovo argumentą dėl sandorio patvirtinimo.

17.       2012 m. kovo 7 d. valstybinės žemės panaudos sutartimi žemės sklypas iki 2036 m. kovo 6 d. perduotas laikinai naudotis Žemaitijos nacionaliniam parkui, todėl ieškovė turi teisinį suinteresuotumą ginčyti sudarytą panaudos sutartį. Be to, CK 1.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu straipsnyje nurodytais pagrindais turi teisę pareikšti pats juridinis asmuo. Panaudos sutartis ginčijama ir CK 1.82 straipsnio pagrindu, todėl Žemaitijos nacionalinio parko direkcija laikytina tinkamu subjektu ginčyti sudarytą sandorį.

18.       Šalys, sudarydamos panaudos sutartį, sąžiningai klydo dėl sutarties teisėtumo, tačiau neturėjo žinomai priešingo Lietuvos Respublikos visuomenės interesams tikslo, todėl nėra pagrindo šią sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.81 straipsnio (1964 m. CK 48 straipsnio) pagrindu.

19.       Pagal sutartį ieškovė perdavė panaudai atsakovui gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, o atsakovas sutartyje nustatytomis sąlygomis gyvenamąjį namą remontavo. Šalių sudaryta panaudos sutartis buvo vykdoma daugiau kaip 20 metų, visą šį laikotarpį atsakovas valdė gyvenamąjį namą, tvarkė ir prižiūrėjo teritoriją apie jį. Grąžinti šalių į padėtį, buvusią iki sudarant panaudos sutartį, negalima, todėl niekinio sandorio pasekmės šiuo konkrečiu atveju taikytinos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.95 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjus teismo sprendimui atsakovas įpareigotinas ieškovei perduoti panaudos sutartimi įgytą turtą – gyvenamąjį namą ir žemės sklypą apie jį.

20.       Ginčijama panaudos sutartis sudaryta 1997 m. liepos 3 d., ieškinio senaties termino eiga šioje byloje turi būti pradėta skaičiuoti nuo jos sudarymo. Pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį reikalavimams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais 1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu taikytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas baigėsi 2000 m. liepos 3 d., t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, ieškovės reikalavimui dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia taikytinas 1964 m. CK nustatytas ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis), taigi ieškovė ieškinį pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą.

21.       Ieškovės nurodytos priežastys  darbuotojų teisinių žinių stoka, teisminiai ginčai dėl nuosavybės į gyvenamąjį namą nelaikytinos priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Ieškinys pareikštas 2016 m. spalio 4 d., byloje nustatyta, kad apie tai, jog panaudos sutartis sudaryta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ieškovė buvo informuota atlikus valstybinį auditą ir paviešinus 2015 m. kovo 10 d. ataskaitą. Ieškovė, gavusi informaciją apie panaudos sutartį, bandė ginčą spręsti taikiai, 2016 m. gegužės 31 d. pasiūlydama atsakovui nutraukti panaudos sutartį, o pastarajam nesutikus, pareiškė ieškinį teisme. Ieškinys pateiktas per protingą laiką nuo sužinojimo apie galimą teisės pažeidimą, nagrinėjamos bylos ypatybė yra ta, kad buvo pažeista valstybės nuosavybės teisė, kurios gynimas šiuo konkrečiu atveju yra prioritetinis viešasis interesas ir dėl jo yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą bei ginti pažeistas valstybės teises (CK 1.5 straipsnis, 1.131 straipsnio 2 dalis). Nėra pagrindo pripažinti, kad niekiniai sandoriai užtikrina civilinių teisinių santykių stabilumą visuomenėje. Be to, asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad tik pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

22.       Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. vasario 15 d. nutartimi paliko nepakeistą Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą. 

23.       Kolegija nurodė, kad panaudos sutarties sudarymo metu buvo analogiška CK 6.225 straipsnio 1 daliai norma – 1964 m. CK 48 straipsnis, kuriame nustatyta, kad negalioja sandoris, sudarytas turint priešingą Lietuvos Respublikos interesams tikslą. Ginčijamas sandoris, sudarytas akivaizdžiai tenkinant atsakovo privatų interesą (atsakovas nemokamai vasaroja ir poilsiauja valstybei nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name), prieštarauja visuomeniniam tikslui, nes naudojamas ne visuomenės reikmėms.

24.       Lietuvos Respublikos valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas įsigaliojo nuo 1998 m. birželio 12 d. Žemaitijos nacionalinis parkas yra ir buvo biudžetinė įstaiga, kurios veiklą panaudos sandorio sudarymo metu reglamentavo Biudžetinių įstaigų įstatymas. Šio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. kovo 7 d.) nustatyta, kad biudžetinė įstaiga savo veikloje vadovaujasi nuostatais (5 straipsnis). Vadovaujantis sandorio sudarymo metu galiojančių Žemaitijos nacionalinio parko laikinųjų nuostatų 1, 15 punktais, Žemaitijos nacionalinis parkas įkurtas vertingiausioms gamtiniu bei kultūriniu požiūriu Žemaitijos teritorijoms išsaugoti, tvarkyti ir naudoti. Žemaitijos nacionalinis parkas buvo viešasis juridinis asmuo, vykdęs tik savo nuostatuose ir teisės aktuose apibrėžtas funkcijas. Nuostatų 714 punktuose buvo apibrėžtos Žemaitijos nacionalinio parko kompetencijos ribos (uždaviniai). Juose nebuvo įtvirtinta teisė perduoti patikėjimo teise valdomą valstybės turtą fiziniams asmenims panaudos pagrindais. Taigi panaudos sutartis neatitinka Nuostatuose nurodytų Žemaitijos nacionalinio parko uždavinių, todėl yra sudaryta ultra vires (viršijant įgaliojimus) ir prieštarauja viešiesiems interesams bei imperatyviosioms Biudžetinių įstaigų įstatymo ir iš jo išplaukiančių teisės aktų, kaip visumos, nuostatoms.

25.       Žemaitijos nacionalinio parko steigėja yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio redakcija, galiojusi sandorio metu). Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas. Šis įstatymas (redakcija, galiojusi sandorio metu) nustatė, kad Vyriausybė valdo, naudoja ir disponuoja valstybiniu turtu; steigia ir panaikina Vyriausybės įstaigas; tvirtina ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų nuostatus (Vyriausybės įstatymo 21 straipsnio 5, 8, 9 punktai). Taigi, Žemaitijos nacionalinis parkas savo veikloje, be kitų teisės aktų (ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos), vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės normatyviniais aktais bei nuostatais. Sutarties sudarymo metu galiojo panašius teisinius santykius reguliavęs teisės aktas  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gegužės 8 d. nutarimas Nr. 448 „Dėl negyvenamųjų pastatų ir patalpų panaudos“. Šiuo nutarimu patvirtintose Negyvenamųjų patalpų ir nuomos taisyklėse (toliau – Taisyklės) nėra nustatyta valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais fiziniam asmeniui išimčių. Sutarties sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 11 straipsnyje buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu nėra įstatymo, reguliuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reguliuojantį panašius santykius, jeigu tokio nėra  vadovaujasi bendraisiais teisės principais. Atsakovui gyvenamasis namas buvo perduotas naudoti nesilaikant nutarime nustatytos tvarkos ir iš esmės įstatymo analogijos pagrindu, pažeidžiant Taisyklių 1.1, 1.2, 1.3 punktus ir bendruosius teisės principus.

26.       Kolegija konstatavo, kad ginčijama sutartis yra niekinė ir pažeidžianti imperatyviąsias įstatymo nuostatas (1964 m. CK 47 straipsnis, CK 1.80 straipsnio 1 dalis) – Biudžetinių įstaigų įstatymą, Vyriausybės įstatymą bei su jais susijusius teisės aktus – kaip visumos, bendruosius teisės principus, visuomenės interesus. Žemaitijos nacionalinio parko tikslas tenkinti viešuosius interesus (CK 2.34 straipsnio 2 dalis). Žemaitijos nacionalinis parkas, kaip viešasis subjektas, patikėjimo teise valdantis valstybei priklausantį turtą, turi ne tik užtikrinti sandorių, susijusių su valstybei priklausančio turto perdavimu, teisėtumą, bet ir siekti maksimalios naudos visuomenei, užtikrinti efektyvų valstybei priklausančio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą. Dėl to Žemaitijos nacionalinis parkas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto, privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyviojoje teisės normoje – nurodytuose įstatymuose ir jais sistemiškai susietuose kituose teisės aktuose (nutarimuose, nuostatuose).

27.       Šiuo atveju veikia bendrasis teisės principas, kad niekas negali perleisti daugiau teisių, nei jų pats turi. Žemaitijos nacionalinis parkas, kaip viešasis subjektas, patikėjimo teise valdantis valstybei priklausantį turtą, turi ne tik užtikrinti sandorių, susijusių su valstybei priklausančio turto perdavimu, teisėtumą, bet ir siekti maksimalios naudos visuomenei, užtikrinti efektyvų valstybei priklausančio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo. Ginčijama panaudos sutartis nėra suderinama su Žemaitijos nacionalinio parko veiklos tikslais. Vadovaujantis Konstitucija, valstybės turtas negali būti valdomas, naudojamas, juo negali būti disponuojama taip, kad jis tenkintų tik kurios nors vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesus arba poreikius, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Panaudos sutartimi, kuria 99 metų laikotarpiui neatlygintinai perleidžiamas ilgalaikis turtas, pažeidžiami tiek valstybės, tiek visuomenės interesai, nes valstybė netenka turto, kuris galėtų būti panaudotas visų visuomenės narių interesams. Panaudos sutartis buvo sudaryta ne tik pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas ir viešosios teisės principą tvarkant valstybės turtą, bet ir Žemaitijos nacionaliniam parkui peržengiant įstatymo nustatytas kompetencijos ribas (1964 m. CK 26, 99 straipsniai, Biudžetinių įstaigų įstatymo 5 straipsnis). Tokie ieškovės, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmai vertintini kaip neteisėti, o sutartis pripažintina negaliojančia ir CK 1.82 straipsnio 2 dalies pagrindu.

28.       Panaudos sutarties dalykas iš esmės buvo gyvenamasis namas, o ne žemės plotas – 10 m apie gyvenamąjį namą. Tačiau ieškovė patikslintame ieškinyje pasisakė ir dėl panaudos sutartimi atsakovui leisto naudotis žemės ploto. Taigi, ieškinyje pasisakyta ir dėl gyvenamojo namo, ir dėl žemės ploto panaudos sutarties negaliojimo.

29.       Panaudos sutartis, kuria leista naudotis ir žemės sklypu (10 m apie jį), sudaryta Žemaitijos nacionalinio parko ir atsakovo. Be to, žemės sklypas, kuriame yra panaudos sutartimi perduotas atsakovui naudotis gyvenamasis namas, 2012 m. kovo 7 d. valstybinės žemės panaudos sutartimi Nr. 36SUN-9 perduotas neatlygintinai naudotis Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai. Taigi Žemaitijos nacionalinio parko direkcija turi teisinį suinteresuotumą ginčyti savo pačios sudarytą sandorį.

30.       Vadovaujantis Žemės įstatymo 6 straipsniu valstybinės žemės valdymo teisė galėjo būti suteikiama nacionalinių ir regioninių parkų administracijoms tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu. Bylos duomenimis, Vyriausybė nėra (ir nebuvo) priėmusi sprendimo dėl ginčijamo valstybinės žemės ploto valdymo teisės suteikimo Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai. Taigi ieškovė pagal buvusį teisinį reglamentavimą negalėjo valstybei priklausančią žemę, kurią panaudos sudarymo metu valdė apskrities valdytojas, neatlygintinai perduoti 99 metų laikotarpiui atsakovui. Nustas, kad panaudos sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir taip pažeidžiamas viešasis interesas, pirmosios instancijos teismas teisėtai ex officio pripažino sandorį negaliojančiu ne tik dėl gyvenamojo namo, bet ir dėl žemės sklypo panaudos.

31.       Niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio (nuo pradžių), todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2010). Reikalavimui pašalinti niekinio sandorio pasekmes (dėl padarinių), t. y. dėl restitucijos taikymo, gali būti taikoma ieškinio senatis, tokiam reikalavimui pareikšti senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada sandoris pradėtas vykdyti ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014).

32.       Svarstant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo ir jo pagrindo (priežasčių) niekinio sandorio pasekmių (padarinių), svarbu tai, kad šioje byloje nagrinėjamas visuomenei svarbus ir su viešuoju interesu susijęs klausimas – valstybei (jos žmonėms) priklausančio turto (ne)tinkamas valdymas. Žemaitijos nacionalinio parko direkcija Plungės rajono apylinkės teismui 2016 m. spalio 4 d. pateikė ieškinį, 2017 m. birželio 13 d. patikslintą ieškinį, jame nurodė priežastis, kurios, jos nuomone, sudarė pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Sutarties pagrindu kilusios daiktinės teisės (panauda) į nekilnojamąjį turtą nebuvo įregistruotos (išviešintos) teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 7 straipsnio 2 punktas (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. balandžio 1 d.). Be to, atsakovo ir ieškovės nesiejo glaudūs sutartiniai tarpusavio įsipareigojimai (atsiskaitymai), kurie preziumuotų sutarties sudarymo faktą ir atsakovo sutartinių įsipareigojimų vykdymą. 20062009 m. vyko civilinis procesas dėl atsakovo sutuoktinės V. G. palikimo priėmimo fakto dėl gyvenamojo namo nustatymo ir Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į jį panaikinimo. V. G. palikimo priėmimo faktas civilinėje byloje nebuvo nustatytas, Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą nepanaikintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2009). Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė atliko valstybinį nekilnojamojo turto valdymo auditą ir 2015 m. kovo 10 d. paviešino ataskaitą Nr. VA-P-20-4-4 „Nekilnojamojo turto valdymas, teritorijų priežiūrai skirtos priežiūros naudojimas valstybiniuose parkuose ir rezervatuose“, joje nurodomas faktas apie bylos šalis siejančius neteisėtus sutartinius teisinius santykius. Šios aplinkybės, viešojo intereso gynimo būtinybė sudaro pagrindą konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju ieškinio senaties termino praleidimas gali būti pateisintas svarbiomis priežastimis. Akcentuotina, kad sulaukusi Valstybės kontrolės ataskaitos ieškovė ėmėsi ginti interesus. Tokiu atveju senaties termino atnaujinimas sudaro prielaidas išsamiai ištirti panaudos sutarties sudarymo aplinkybes ir jos teisėtumą bei teisingai išspręsti šį ginčą iš esmės.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

33.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1.                      Teismai visiškai nepagrįstai pripažino viešojo intereso egzistavimą šioje byloje vien tuo pagrindu, kad viena panaudos sutarties šalis yra valstybė, o šios sutarties objektas – valstybės turtas. Teismai nepagrįstai suteikė pranašumą valstybei, kuri yra stipresnioji sutarties šalis. Viešojo intereso egzistavimas turi būti nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-415/2016; kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad bet kokios valstybės institucijos padarytos klaidos riziką turi prisiimti pati valstybė ir kad tokios klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimas byloje Digrytė Klibavičienė prieš Lietuvą; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Bogdel prieš Lietuvą; 2008 m. liepos 29 d. sprendimas byloje Xheraj prieš Albaniją). Valstybės institucijos klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Gashi prieš Kroatiją).

33.2.                      Teismai ieškinio senaties termino atnaujinimą grindė iš esmės tik tuo, kad byloje egzistuoja viešasis interesas, nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, kai byloje yra ginamas viešasis interesas, turi būti atsižvelgta į tai, ar ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios ieškovui laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ar ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų pažeistoms teisėms ginti ir ar praleistas terminas nėra neprotingai ilgas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013). Šiuo atveju nebuvo nustatytos nurodytos aplinkybės. Priešingai, byloje surinkti įrodymai ir ieškovės paaiškinimai patvirtina, kad ieškinio senaties terminą ji praleido dėl išimtinai nuo jos valios priklausančių aplinkybių, t. y. dėl savo pačios neveikimo.

33.3.                       Panaudos sutarties neįregistravimas Nekilnojamojo turto registre neturėjo jokios įtakos ieškinio senaties termino praleidimui, nes panaudos sutartį ginčija ją sudariusi šalis, kuriai sutarties sudarymo faktas buvo žinomas nuo sutarties sudarymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Ieškovė visuomet žinojo apie panaudos sutartį, kurią pati sudarė, be to, sutarties pobūdis lemia, kad nėra vykdomi jokie tarpusavio atsiskaitymai. Audito ataskaita buvo paviešinta praėjus 18 metų nuo panaudos sutarties sudarymo, t. y. praėjus 15 m. nuo 1964 m. CK nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino pabaigos. Teismai apskritai nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių ieškovė negalėjo pareikšti ieškinio iki ataskaitos paviešinimo ir kurios būtų buvusios svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis. Ieškovės nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys (darbuotojų teisinių žinių stoka, vertinant sutarties teisėtumą, teisminiai ginčai dėl nuosavybės teisės į namą), kurios susijusios su vėlesniu sužinojimu apie galimą panaudos sutarties neteisėtumą, teismo pripažintos nesvarbiomis. Valstybinio audito išvados paviešinimas negali būti laikomas svarbia aplinkybe, sutrukdžiusia ieškovei kreiptis į teismą per 1964 m. CK nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Ieškovė tiek šią bylą, tiek ir kitas bylas, įskaitant civilinę bylą Nr. 3K-3-175/2009, kurioje buvo sprendžiamas atsakovo sutuoktinės palikimo priėmimo klausimas, vedė pati. Taigi ieškovė geba pati parengti procesinius dokumentus ir tinkamai įgyvendinti kitas procesines teises ir pareigas. Ieškovė sandorio neteisėtumą grindė prieštaravimu jos teisnumui ir veiklos tikslams. Tokiam tariamam panaudos sutarties neteisėtumui nustatyti nereikia gilios analizės ar specialiųjų teisin žinių. Dėl to nepagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ieškovė apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei atlikus valstybinį nekilnojamojo turto valdymo auditą ir paviešinus ataskaitą. Be to, tokia išvada prieštarauja ieškovės pozicijai, kad „buvus komplikuotam gyvenamojo namo nuosavybės klausimui, nebuvo racionalaus pagrindo kreiptis į teismą iki aukščiau minėtos bylos išnagrinėjimo pabaigos“, kad „neatlygintinis namo naudojimas nuo 1997 m. liepos 3 d. iki numatyto sutarties termino pabaigos  2096 m. liepos 2 d. pažeidžia protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principą, inter alia, akivaizdžiai laikytinas ekonomiškai neefektyvu ir neracionaliu.Taigi panaudos sutarties neteisėtumas ieškovei buvo žinomas nuo jos sudarymo, ieškinio senaties termino praleidimą lėmė ieškovės veiksmai.

33.4.                      Tarp bylos šalių susiklostė civiliniai panaudos santykiai, kuriuose valstybė, atstovaujama ieškovės, dalyvavo kaip civilinės teisės subjektas. Bylą nagrinėjusių teismų pozicija akivaizdžiai diskriminuoja vieną civilinių santykių šalį – atsakovą. Viešojo intereso buvimas pats savaime jokiu būdu nėra pagrindas atnaujinti 18 metų praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, ieškovė yra valstybės institucija, veikianti valstybės vardu ir interesais, besivadovaujanti teisės aktais ir privalanti užtikrinti savo veiksmų teisėtumą. Kita panaudos sutarties šalis yra fizinis asmuo, neturintis teisinio išsilavinimo. Panaudos sutartis buvo sudaryta sąžiningai, nesiekiant jokių neteisėtų tikslų, prieš daugiau kaip 20 metų, ieškinio senaties terminas praleistas gerokai (18 metų, t. y. 6 kartus viršija 1964 m. CK nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą), praleistas buvo bendrasis, o ne sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Taigi ieškinio senaties terminas atnaujintas sureikšminant stipresnės panaudos sutarties šalies – valstybės interesus ir ignoruojant silpnesnės šalies interesus.

33.5.                      Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiai konkrečiai įstatymo imperatyviajai nuostatai, galiojusiai sudarant panaudos sutartį, prieštaravo panaudos sutarties dalis dėl namo perdavimo naudotis atsakovui, ir pripažino, kad tokia teisės norma neegzistavo. Pagal kasacinio teismo praktiką sandoris gali būti pripažintas prieštaraujančiu imperatyviosioms teisės normoms tik suradus konkrečią imperatyvią teisės normą ir nustačius jos pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-313/2015; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015). Apeliacinės instancijos teismas nurodė bendras Biudžetinių įstaigų ir Vyriausybės įstatymų bei nutarimo, kuris yra poįstatyminis teisės aktas, nuostatas, taip pažeisdamas kasacinio teismo praktikoje suformuluotą pirmiau nurodytą taisyklę, taip pat pažeidė draudimą poįstatyminiame teisės akte nustatyti imperatyviąsias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016).

33.6.                      Sudarant panaudos sutartį egzistavo teisės normos, leidžiančios ieškovei sudaryti tokią sutartį. 1964 m. CK 99 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais. Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais). To paties teisės akto trisdešimt pirmajame skirsnyje panaudos sutartis buvo nurodyta kaip atskira sutarties rūšis.

33.7.                      Pirmosios instancijos teismo išvada, kad panaudos sutarčiai sudaryti ieškovė turėjo gauti valstybės, kaip namo savininkės, sutikimą, prieštarauja 1964 m. CK 99 straipsnio nuostatoms, pagal kurias valstybė turtu disponuoja per patikėtinius.

33.8.                      Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas panaudos sutartį niekine CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, iš esmės rėmėsi ne sandorio prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, bet tuo, kad ieškovė veikė ultra vires, t. y. viršijo savo įgaliojimus, kas yra visiškai kitas sandorio pripažinimo negaliojančiu (bet ne niekiniu) pagrindas. 

33.9.                      Pagal 1964 m. CK 48 straipsnį sandorio negaliojimo sąlyga yra žinomai priešingo Lietuvos Respublikos visuomenės interesams tikslo buvimas, o pagal CK 6.225 straipsnio 1 dalį sutarties negaliojimui yra būtina nustatyti pagrindinių sutarčių teisės principų pažeidimą. Šios sąlygos teismai nenustatė ir nenurodė, kaip konkrečiai ji pasireiškia panaudos sutarties atveju. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti iki CK įsigaliojimo ir galėję būti pripažinti negaliojančiais pagal anksčiau galiojusius įstatymus, negali būti pripažinti negaliojančiais įsigaliojus šiam kodeksui, jeigu šiame kodekse nėra nurodyta tokio sandorių negaliojimo pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai taikė CK 6.225 straipsnio 1 dalį pripažindamas panaudos sutartį niekine.

33.10.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad panaudos sutarties sudarymo metu namą ieškovė valdė patikėjimo teise. Ieškovė, vykdydama Nuostatuose įtvirtintas funkcijas, valdo ir naudoja Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje esančią valstybinę žemę (Žemės įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalys, Nuostatų 1, 15 punktai). Taigi ieškovė panaudos sutartimi teisėtai leido atsakovui naudotis 10 m žeme aplink namą. Net ir padarius priešingą išvadą, tai reikštų tik panaudos sutarties dalies dėl žemės ploto suteikimo naudotis negaliojimą (CK 1.96 straipsnis, 6.226 straipsnio 1 dalis). Panaudos sutarties pagrindinis objektas buvo namas, esantis valstybinėje žemėje Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje, kurioje lankytis gali visi asmenys, taip pat – ir atsakovas. Taigi panaudos sutartis galėjo būti sudaryta neįtraukiant nuostatos dėl leidimo naudotis žeme.

33.11.                      Apeliacinės instancijos teismas specialiąsias teisės normas, reglamentuojančias konkrečiai negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomą ir panaudą, taikė pagal analogiją kitiems teisiniams santykiams – gyvenamojo namo panaudai. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagal analogiją pritaikytą normą iš esmės pripažino imperatyviąja ir, konstatavęs panaudos sutarties prieštaravimą šiai normai, pripažino panaudos sutartį niekine. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.8 straipsnio 3 dalį, draudžiančią specialiąsias teisės normas taikyti pagal analogiją.

33.12.                      Ieškovė savo veiksmais, t. y. sandorio vykdymu beveik 20 metų, patvirtino panaudos sutartį, todėl neteko teisės ginčyti panaudos sutartį 1964 m. CK 49 straipsnio (CK 1.82 straipsnio) pagrindu (CK 1.79 straipsnio 1, 2 dalys).

33.13.                      Panaudos sutarties sudarymo metu galiojusios Žemaitijos nacionalinio parko nuostatų redakcijos 1 punkte buvo nustatyta, kad Žemaitijos nacionalinis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 1-1244 vertingiausioms gamtiniu bei kultūriniu požiūriu Žemaitijos teritorijoms išsaugoti, tvarkyti ir naudoti. Nuostatų 7 punkte buvo nustatytas svarbiausių Žemaitijos nacionalinio parko uždavinių sąrašas, 15 punkte  kad Žemaitijos nacionalinis parkas valdo ir naudoja jam patikėtą valstybinę nuosavybę. Atsakovas savo sąskaita namą prižiūri, išlaiko jo gerą būklę, atlieka einamąjį remontą, teritorijoje prie namo rengiamos viešos parodos, lankosi ir poilsiauja turistai, niekuomet nebuvo jokių skundų. Be to, atsakovas savo lėšomis atliko namo kapitalinį remontą, ieškovė į namą neinvestavo jokių lėšų. Atsakovas taip pat laikosi Žemaitijos nacionalinio parko teritorijai taikomų reikalavimų. Panaudos sutarties sudarymas ne tik neprieštaravo Žemaitijos nacionalinio parko nuostatuose, kurie galiojo sudarant panaudos sutartį, nurodytiems tikslams ir uždaviniams, bet juos atitiko, kadangi namą perdavus atsakovui yra užtikrinamas šių tikslų įgyvendinimas.

33.14.                      Teismai nepagrįstai nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1,5 straipsnio 4 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis). Palikus galioti teismų procesinius sprendimus susiklostytų situacija, kai atsakovas ir jo šeima, būdami teisėti namo valdytojai, prarastų teisę naudotis atsakovo sutuoktinės giminaičių pastatytu ir atsakovo bei jo šeimos lėšomis atstatytu, remontuotu ir prižiūrimu namu. Sodybos teritorijoje yra įrengtos Dirvianskių šeimos kapinės, todėl namas ir gretima teritorija yra itin brangūs atsakovui ir jo sutuoktinei V. G., kuriuos su šia vieta sieja stiprus emocinis ryšys. V. G., kaip mirusios namo savininkės A. N. pusseserė, pagal 1970 m. galiojusį 1964 m. CK negalėjo paveldėti A. N. turto, t. y. atsakovo šeima neturi nuosavybės teisės į namą tik dėl sovietinės okupacijos metais galiojusių teisės aktų nustatyto paveldėjimo apribojimo. Panaudos sutartis ne tik nepažeidžia viešojo intereso – ji jį atitinka. Atsakovo šeima name ir gretimoje teritorijoje, kurią naudoja panaudos sutarties pagrindu, nuolatos rengia viešas parodas, kuriose gali dalyvauti visi norintys.

34.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

34.1.                      Imperatyvioji teisės norma yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis teisės normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014). Neteisėtai perduotas valstybei priklausantis turtas turi būti susigrąžintas ir turi būti naudojamas taip, kad užtikrintų viešąjį interesą. Viešosios nuosavybės objektas (panaudos sutarties objektas) įstatymų leidėjo valia valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalį valstybės turtas turi būti valdomas ir naudojamas teisėtai. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais, ir yra imperatyvus.

34.2.                      Atsakovas nepagrįstai suabsoliutina CK 2.36 straipsnio nuostatą, kad valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Kasacinio skundo argumentai, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju bylos šalys yra civilinių santykių dalyviai lygiais pagrindais, pagrįsta tik iš dalies, kadangi ginčas nagrinėjamas ne dėl galiojančios privačių asmenų civilinės sutarties sudarymo, vykdymo ar nutraukimo, kai tokią apskritai pagal įstatymą galima sudaryti, o sprendžiant dėl imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio teisinių pasekmių, kai sandorio objektas susijęs su viešuoju interesu, o viena šalis, t. y. ieškovė, turi specialų subjektiškumą, kuris riboja jos teisių civiliniuose santykiuose apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 446/2008).

34.3.                      Atsakovas nepagrįstai teigia, kad 1964 m. CK 99 straipsnis ieškovei, kaip patikėtinei, suteikė teisę sudaryti su juo panaudos sutartį, kadangi tokia teisė galėjo būti įgyvendinama nustatyta tvarka, neviršijant teisės aktų ieškovei suteiktos kompetencijos. Ieškovė panaudos sutarties sudarymo metu nevaldė žemės patikėjimo teise ir todėl negalėjo jos perduoti naudoti ir valdyti atsakovui. Be to, žemės sklypas tuo metu net nebuvo suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, patikėjimo teise valdyti ieškovei nebuvo perduotas. Šį žemės sklypą patikėjimo teise nuo 2011 m. valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, valdymas išviešintas viešame registre.

34.4.                      Ieškovė yra viešasis juridinis asmuo, jo kompetenciją panaudos sandorio sudarymo metu reglamentavo Biudžetinių įstaigų įstatymas, kuriame nurodyta, kad biudžetinė įstaiga savo veikloje vadovaujasi nuostatais. Vadovaujantis sandorio sudarymo metu galiojusių Nuostatų 1, 15 punktais, Žemaitijos nacionalinis parkas įkurtas vertingiausioms gamtiniu bei kultūriniu požiūriu Žemaitijos teritorijoms išsaugoti, tvarkyti ir naudoti. Nuostatų 714 punktuose buvo apibrėžtos Žemaitijos nacionalinio parko kompetencijos ribos (uždaviniai) ir nebuvo įtvirtinta įstaigos teisė perduoti patikėjimo teise valdomą valstybės turtą fiziniams asmenims panaudos sutarties pagrindu, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad panaudos sutartis sudaryta ultra vires ir prieštarauja viešiesiems interesams bei imperatyviosioms Biudžetinių įstaigų įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų kaip visumos nuostatoms. 

34.5.                      Atsakovas netinkamai aiškina CK 1.82 straipsnio nuostatas, nes šios taikytinos tais atvejais, kai sudarytas sandoris nėra niekinis, t. y. iš principo gali būti sudarytas ir vėliau patvirtintas. Esminis niekinio sandorio požymis – negaliojimas nepriklausomai nuo valinių teisės subjektų veiksmų, niekinio sandorio nereikia nuginčyti ir negalima patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Atsakovas šiuo klausimu remiasi kasacinio teismo nutartimis, kuriose buvo sprendžiami privačių juridinių asmenų sudaryti sandoriai.

34.6.                      Atsakovas nepagrįstai sureikšmina savo teises, kadangi sudaryta sutartis yra panaudos, t. y. šia sutartimi jam perduotas naudotis valstybės turtas neatlygintinai, panaudos sutartis gali būti ieškovės nutraukta prieš terminą (CK 6.641 straipsnio 2 dalis). Taigi atsakovas nepagrįstai remiasi EŽTT bylomis, susijusiomis su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, tokiomis kaip nuosavybė. Šioje byloje nagrinėjamu atveju viešasis interesas yra neabejotinai svarbesnis nei ieškovo privatus interesas neatlygintinai valdyti valstybinį turtą.

34.7.                      Dėl panaudos objekto nuosavybės teisių ginčo nėra, todėl kasacinio skundo argumentai, kad atsakovas panaudos objektą laiko savu, prieštarauja panaudos sutarties esmei. 

34.8.                      Aplinkybė, kad atsakovas į namą investavo lėšų, neturi įtakos sutarties galiojimui. Kompensacijos klausimas, jeigu tokį atsakovas byloje būtų kėlęs, galėjo būti teismo išspręstas taikant restituciją, atsižvelgiant į tai, kad sutartis pripažinta negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kad atsakovas ilgą laiką naudojosi namu ir privalėjo jį išlaikyti, saugoti, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas (CK 6.636 straipsnis), kad panaudos gavėjas turi teisę į daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą, jei šie padaryti panaudos davėjo leidimu ir negali būti atskirti be žalos daiktui (CK 6.501 straipsnis, 6.629 straipsnio 2 dalis).

34.9.                      Atsakovui neįrodinėjus savo išlaidų, kurias ieškovė privalėtų kompensuoti, ir to neprašius, teismai šio klausimo negalėjo tinkamai išspręsti, to padaryti negalima ir kasaciniame teisme, kadangi šių išlaidų nustatymas ir jo dydžio apskaičiavimas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2011). Kadangi nagrinėjamu atveju panaudos sandoris pripažintas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento, atsakovas turi dešimties metų terminą savo reikalavimui dėl išlaidų kompensavimo suformuluoti ir pareikšti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-701/2016).

34.10.                      Pagal kasacinio teismo praktiką niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008; 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2010).

35.       Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

35.1.                      Sutarties pagrindu kilusios daiktinės teisės (panauda) į nekilnojamąjį turtą teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įregistruotos (išviešintos). Bylos šalių nesiejo glaudūs sutartiniai tarpusavio įsipareigojimai (atsiskaitymai), kurie preziumuotų sutarties sudarymo faktą ir atsakovo sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė atliko valstybinį nekilnojamojo turto valdymo auditą ir 2015 m. kovo 10 d. paviešino ataskaitą Nr. VA-P-20-4-4 „Nekilnojamojo turto valdymas, teritorijų priežiūrai skirtos priežiūros naudojimas valstybiniuose parkuose ir rezervatuose“, joje nurodomas faktas apie šalis siejančius neteisėtus sutartinius teisinius santykius. Nurodytos aplinkybės, viešojo intereso gynimo būtinybė sudaro pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju ieškinio senaties praleidimas gali būti pateisintas svarbiomis priežastimis.

35.2.                      Niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2010). Reikalavimui pašalinti niekinio sandorio pasekmes (dėl padarinių), t. y. dėl restitucijos taikymo, gali būti taikoma ieškinio senatis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014). Svarstant dėl restitucijos taikymo svarbu tai, kad šioje byloje nagrinėjamas visuomenei svarbus ir su viešuoju interesu susijęs klausimas – valstybei (jos žmonėms) priklausančio turto (ne)tinkamas valdymas.

35.3.                      Vadovaujantis Žemės įstatymo 6 straipsnio nuostatomis valstybinės žemės valdymo teisė galėjo būti suteikiama nacionalinių ir regioninių parkų administracijoms tik Vyriausybės sprendimu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra (ir nebuvo) priėmusi sprendimo, kuriuo būtų valstybinės žemės ploto, kuriuo panaudos sutartimi buvo suteikta teisė naudotis atsakovui, valdymo teisę suteikusi Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai. Taigi Žemaitijos nacionalinio parko direkcija pagal buvusį teisinį reglamentavimą negalėjo atsakovui 99 m. laikotarpiui perduoti valstybei priklausančios žemės, kurią panaudos sudarymo metu valdė apskrities valdytojas. Nustatęs, kad panaudos sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir taip pažeidžiamas viešasis interesas, teismas teisėtai ex officio pripažino sandorį negaliojančiu ne tik dėl gyvenamojo namo, bet ir dėl žemės sklypo panaudos.?

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl panaudos sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu

 

36.       Lietuvos Respublikos CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti iki CK įsigaliojimo ir galėję būti pripažinti negaliojančiais pagal anksčiau galiojusius įstatymus, negali būti pripažinti negaliojančiais įsigaliojus šiam kodeksui, jeigu šiame kodekse nėra numatyta tokio sandorių negaliojimo pagrindo.

37.       Ginčijamos panaudos sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 47 straipsnyje buvo nustatyta, kad sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Analogiška nuostata įtvirtinta ir galiojančio CK 1.80 straipsnyje, pagal kurį negalioja imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris. Taigi nagrinėjamoje byloje gali būti sprendžiamas klausimas dėl šio sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu. 

38.       Pagal CK 1.80 straipsnį imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis).

39.       Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015).

40.       Apie tai, ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius. Teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja, nes, to nepadarius, teismų procesiniai sprendimai būtų nepakankamai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2012; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015; kt.).

41.       Sprendžiant dėl CK 1.80 straipsnio taikymo nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus ginčijamos panaudos sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 99 straipsnis, kuris savo prigimtimi yra viešosios teisės norma. Šiame straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais. Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).

42.       Konstitucijos 128 straipsnyje, kuris galiojo ir ginčijamo sandorio sudarymo metu, nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko), jos 128 straipsnio 2 dalies, kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti; visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymais nustatyti tokį valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisinį reguliavimą, kad šis turtas būtų naudojamas visuomenės poreikiams, tarnautų viešajam interesui, tautos gerovei; valstybės turtas negali būti valdomas, naudojamas, juo negali būti disponuojama taip, kad jis tenkintų tik kurios nors vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesus arba poreikius, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių (Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. KT26-N13/2016).

43.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dėl civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų – valstybės (savivaldybės) – savitumo ir objekto – valstybės (savivaldybės) turto – specifikos su valstybės ir savivaldybės turto perdavimu susijusiems santykiams netaikomos CK nuostatos, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymo nenustatytų pagrindų; pripažinus priešingai, būtų sudarytos sąlygos švaistyti valstybės ir savivaldybių turtą, taip pažeisti viešąjį interesą. Valstybės ar savivaldybių turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, o teisės normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybės turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011; kt.).

44.       Reikalavimas, kad sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių valstybės ir (ar) savivaldybių turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, nustatytais atvejais ir būdais, yra imperatyvus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“ (viešosios teisės principas), pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatymo įgalinimų (kompetencijos) ribas (lot. ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti supriešinama su pareiga laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

45.       Nagrinėjamoje byloje šalių sudarytos panaudos sutarties objektas yra valstybei priklausantis turtas, t. y. viešosios nuosavybės objektas, kuris įstatymų leidėjo valia valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka. Taigi teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Šalys, sudarydamos sutartį dėl valstybės turto panaudos, gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose, nes jos yra varžomos įstatyme nustatytų sąlygų, kurių privalo laikytis. Toks civilinių teisių suvaržymas įstatymo pagrindu neprieštarauja CK normoms (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Taigi, tiek sutarčių dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sudarymas, tiek vėlesnis jų vykdymas turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų normas – sutarties laisvės principas turi būti derinamas su teisės aktais reglamentuotais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. Kadangi viešosios teisės normoms nebūdingas dispozityvumas – jose įsakmiai nustatomi leidžiami ir draudžiami veiksmai, tai viešosios teisės normos adresatas neturi teisės susikurti savo veikimo modelio vadovaudamasis bendraisiais teisės principais. Taigi ieškovė privalėjo rinktis tik tokį elgesį, kurį tiesiogiai leido teisės aktai.

46.       1998 m. gegužės 12 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas Nr. VIII-729 detaliai reglamentuoja valdymo, naudojimo ir disponavimo valstybės (savivaldybės) turtu atvejus ir būdus, tačiau nagrinėjamos bylos atveju netaikytinas, nes sudarant ginčijamą panaudos sutartį dar nebuvo priimtas. Panaudos sutarties sudarymo metu galiojančio 1964 m. CK 99 straipsniu, kitomis teisės normomis nebuvo nustatyta, kad valstybės turto patikėtinis gali valdyti valstybės turtą, jį perduodamas fiziniam asmeniui panaudos sutarties pagrindu.

47.       Nagrinėjamu atveju pagal panaudos sutartį Žemaitijos nacionalinis parkas perdavė atsakovui valstybei priklausančias patalpas (kartu su dalimi žemės sklypo), sandoris sudarytas pažeidžiant viešosios teisės principą – valstybės turtas perduotas atsakovui naudotis pažeidžiant  imperatyvų reglamentavimą, jo tikslus (saugomas vertybes), t. y. valstybės turtas buvo perduotas naudotis tenkinant atskiro asmens (atsakovo) interesus ir poreikius, kas neatitiko viešojo intereso (nutarties 42 punktas). Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad sudarant ginčijamą panaudos sutartį buvo pažeistas CK 99 straipsnyje įtvirtintas imperatyvus tuo metu galiojęs valstybės turto valdymo reglamentavimas, viešosios teisės principas, kad valstybės institucija turto valdymo srityje turi tiek įgaliojimų, kiek jų yra suteikta. 

48.       Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas ne CK 1.80 straipsnis, bet kita teisės norma, reglamentuojanti sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl juridinio asmens įgaliojimų viršijimo sudarant ginčijamą sandorį (CK 1.82 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje aktualus būtent CK 1.80 straipsnio taikymas, nustačius, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu viešosios teisės normomis nebuvo nustatyta galimybė valstybės turto patikėtiniui perduoti šį turtą panaudos sutarties pagrindu naudotis fiziniam asmeniui. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį sandoris yra niekinis ir negalioja, jeigu jis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo, o ne žemesnės galios teisės akto, normoms. Sandoris, sudarytas pažeidžiant juridinio asmens organų kompetenciją, įtvirtintą juridinio asmens nuostatuose (ne įstatyme), pripažįstamas negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnį. Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016, 28 punktas). Nagrinėjamos bylos atveju buvo sudarytas panaudos sandoris, kurio nebuvo leidžiama sudaryti konkrečia įstatyme įtvirtinta teisės norma. Minėta, kad valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo santykiuose teisėta yra tik tai, kas tiesiogiai leista įstatymo (nutarties 44, 45 punktai).

49.       Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog ginčijamas panaudos sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, yra pagrįsta.

 

        Dėl CK 6.225 straipsnio taikymo sprendžiant dėl sandorio negaliojimo

 

50.       Pagal CK 6.225 straipsnio 1 dalį sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. CK 6.225 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartis yra santykinai negaliojanti (nuginčijama sutartis), jeigu ją sudarant viena šalis veikė sąžiningai ir pripažinti sutartį negaliojančia būtina tik dėl to, kad būtų apginti sąžiningos šalies privatūs interesai.

51.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.225 straipsnio normos neįtvirtina konkrečių absoliučiai ar santykinai negaliojančios sutarties negaliojimo ar nuginčijimo pagrindų, todėl jos nėra ir negali būti savarankiškas sutarties negaliojimo ar nuginčijimo pagrindas. Konkrečius sutarties negaliojimo dėl valios ar išorinės valios išraiškos formos trūkumų pagrindus nustato kitos CK normos, įtvirtinančios konkrečius sutarties negaliojimo pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 40 punktas).

52.       Teisėjų kolegija, aiškindama nurodytas teisės normas ir atsižvelgdama į kasacinio teismo formuojamą praktiką, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip teisinį pagrindą pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu nurodė ir CK 6.225 straipsnio 1 dalį, tačiau toks nurodymas neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti iš esmės teisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties. Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė CK 6.225 straipsnį, tačiau faktiškai tinkamai ginčo teisiniams santykiams taikė CK 1.80 straipsnyje įtvirtintą sandorio negaliojimo pagrindą.

 

        Dėl ieškinio senaties termino taikymo, konstatavus niekinio sandorio faktą ir sprendžiant dėl restitucijos taikymo

 

53.       Esminis niekinio sandorio požymis – negaliojimas nepriklausomai nuo valinių teisės subjektų veiksmų. Niekinio sandorio nereikia nuginčyti ir negalima patvirtinti. Niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008; 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2010; 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014; kt.).

54.       Niekinis sandoris gali sukelti teisinius ir faktinius padarinius, jis gali būti vykdomas ir jo pagrindu gali atsirasti civilinės apyvartos pokyčių, pažeidžiančių kitų asmenų teises. Dėl to reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius gali būti taikoma ieškinio senatis, tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada sandoris pradėtas vykdyti ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2006; 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2010; 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014; kt.).

55.       Teisėjų kolegijai konstatavus, kad ginčijama panaudos sutartis yra niekinė, ieškinio senaties termino taikymas yra aktualus tik reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius, t. y. taikyti restituciją.

56.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti negaliojančia ginčijamą panaudos sutartį ir įpareigoti atsakovą turtą grąžinti ieškovei. Teismai nustatė, kad ginčijama panaudos sutartis sudaryta 1997 m. liepos 3 d., ir ieškinio senaties termino eigą šioje byloje skaičiavo nuo jos sudarymo (ieškinio senaties termino eigos pradžia) (CPK 351 straipsnio 1 dalis). Ieškovės reikalavimui teismai taikė 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis) ir konstatavo, kad ieškovė ieškinį pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą. Tokią išvadą padarę teismai sprendė esant pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą dėl svarbių priežasčių. Atsakovas kasaciniame skunde tokią teismų išvadą laiko nepagrįsta.

57.       1964 m. CK 90 straipsnyje buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį. Jeigu teismas, trečiųjų teismas (arbitražas) pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama. Ieškinio senaties terminai ir jų atnaujinimas šiuo metu reglamentuojami CK 1.125, 1.131 straipsniuose.

58.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors ieškinio senaties institutas, užtikrindamas civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nustatytu terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, įstatyme įtvirtinta teismo teisė jį atnaujinti, kai teismas pripažįsta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Visiems teisinių santykių dalyviams vienodai taikomo ir jų praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas bei, nustačius svarbias praleidimo priežastis, šis terminas gali būti atnaujinamas tiek privatiems asmenims, tiek viešąjį interesą ginantiems subjektams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).

59.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto normų taikymas yra viešojo intereso dalys, o teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010). Sprendžiant dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo niekinio sandorio pasekmėms pašalinti turi būti įvertinti ieškinio senaties tikslai, viešojo ir privataus intereso svarba, konkrečios pasekmės niekinio sandorio šalims ir kitos svarbios konkrečios bylos aplinkybės. Sprendžiant dėl turtinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo užtikrinimo turi būti įvertinama, kokio pobūdžio prieštaraujantis įstatymui sandoris buvo įvykdytas ar vykdomas, ar civilinių santykių stabilumo saugojimas būtų pateisinamas konkrečioje situacijoje teisingumo ir protingumo aspektu. Tai gali priklausyti nuo sutarties pobūdžio, kai vienai šaliai tenka daugiau naudos – ar ta nauda yra vienkartinė, ar ilgalaikė, ar šalims tenka proporcingi įsipareigojimai. Civilinių santykių stabilumo išsaugojimas vienaip gali būti vertinamas ir pateisinamas ekvivalentiškai atlygintinių sandorių atveju ir mažiau priimtinas, kai stabilumo išsaugojimu pateisinamas neatlygintinio sandorio įvykdymas, žalos atlyginimo neužtikrinimas ir pan. Svarbu gali būti tai, kad vienai pusei nauda suteikiama didelės apimties, ilgam laikui ir pan. Turi įtakos tai, kad susitarimas dėl neatlygintinio turto naudojimo sudaromas dėl viešosios nuosavybės, kuri privalomai turi būti naudojama bendriems visuomenės poreikiams ir interesams tenkinti, atitinkamai nepateisinamas jos naudojimas tik vieno privataus asmens naudai.

60.       Nagrinėjamoje byloje kilo dviejų viešųjų interesų – valstybės turto teisėto valdymo ir naudojimo užtikrinimo ir civilinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo siekio – konkurencija. Ginčą nagrinėję teismai sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė pareiga, – kad valstybės turtas būtų valdomas ir naudojamas įstatymuose nustatyta tvarka visuomenės poreikiams, tarnautų viešajam interesui, nusvėrė civilinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo siekį. Teisėjų kolegija tokią teismų išvadą laiko pagrįsta. Šioje konkrečioje byloje egzistuoja svarus viešasis interesas neleisti įteisinti situacijų, kurios savo esme prilygsta draudžiamam valstybės turto valdymui ir naudojimui ne įstatymo pagrindu. Nagrinėjamu atveju valstybės nuosavybės teisė pažeista perdavus jos turtą naudotis privačiam asmeniui be atlyginimo. Privataus asmens interesai dėl giminystės sąsajų su buvusiais gyvenamojo namo savininkais, dėl giminaičių palaidojimo vietų lankymo ir atminimo saugojimo yra nepakankami, atsižvelgiant į viešojo intereso suvaržymo trukmę ir apimtį. Nurodytų privataus asmens interesų tenkinimas nėra gyvybiškai būtinas, nes nesusijęs su apsirūpinimu gyvenamąja patalpa, yra rekreacinio pobūdžio. Atsakovo privatūs interesai nėra paneigiami ir gali būti tenkinami kitais būdais be viešosios nuosavybės neatlygintinio naudojimo. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas savaime negali paneigti siekiamo tikslo įgyvendinti teisėtą valstybės turto valdymą ir naudojimą.

61.       Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, įvertino šio termino praleidimo priežastis ir aplinkybes (nutarties 58 punktas). Byloje nustatyta, kad panaudos sutarties šalys, sudarydamos šią sutartį, klydo dėl sutarties teisėtumo. Be to, šalių nesiejo glaudūs sutartiniai tarpusavio įsipareigojimai (atsiskaitymai). 2006–2009 m. vyko civilinis procesas dėl atsakovo sutuoktinės V. G. palikimo priėmimo fakto dėl gyvenamojo namo nustatymo ir valstybės nuosavybės teisės į jį panaikinimo. V. G. palikimo priėmimo faktas civilinėje byloje nebuvo nustatytas, valstybės nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą nepanaikintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2009). Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė atliko valstybinį nekilnojamojo turto valdymo auditą ir 2015 m. kovo 10 d. paviešino ataskaitą Nr. VA-P-20-4-4 „Nekilnojamojo turto valdymas, teritorijų priežiūrai skirtos priežiūros naudojimas valstybiniuose parkuose ir rezervatuose“, kurioje konstatuotas faktas apie bylos šalis siejančius neteisėtus sutartinius teisinius santykius. Ieškovė, gavusi Valstybės kontrolės ataskaitą, bandė ginčą spręsti taikiai, pasiūlydama atsakovui nutraukti panaudos sutartį, o pastarajam nesutikus, pareiškė ieškinį teisme.

62.       Minėta, kad nagrinėjamos bylos atveju buvo pažeista valstybės nuosavybės teisėto valdymo ir naudojimo teisė, kurios gynimas šiuo konkrečiu atveju yra prioritetinis viešasis interesas, dėl kurio teismams buvo pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, atsižvelgiant į byloje nustatytas šio termino praleidimo priežastis, ir ginti pažeistas valstybės teises – pripažinus ginčijamą panaudos sutartį niekine ir negaliojančia, įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovei šios patikėjimo teise valdomą valstybei priklausantį turtą (CK 1.5 straipsnis, 1.131 straipsnio 2 dalis).

63.       Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės galutiniam šios bylos teisiniam rezultatui.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

64.       Kasaciniame teisme patirta 2,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. pažyma). CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Remiantis teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymominimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Dėl šios priežasties 2,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei iš atsakovo nepriteistinas.

65.       Ieškovė pateikė dokumentus, patvirtinančius 900 Eur išlaidas advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Pagal kasaciniam teismui pateiktus dokumentus ir prašymo turinį spręstina, kad yra prašoma priteisti iš atsakovo šių išlaidų atlyginimą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 8.14 punktu, sprendžia, kad ieškovės prašomas priteisti išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimas atitinka nustatytus reikalavimus, todėl prašymas tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai (j. a. k. 191440964) 900 (devynis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                        Egidijus Laužikas

 

 

                                        Algis Norkūnas

 

 

                                        Donatas Šernas

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK6 6.225 str. Absoliutus ir santykinis sutarties negaliojimas
  • CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • CK2 2.74 str. Juridinių asmenų teisnumas
  • CK2 2.34 str. Viešieji ir privatieji asmenys
  • CK1 1.82 str. Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • 3K-3-532/2009
  • CK1 1.81 str. Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • CK1 1.95 str. Momentas, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu
  • CK1 1.5 str. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas
  • CPK
  • 3K-3-11/2010
  • 3K-3-503/2014
  • 3K-3-175/2009
  • 3K-3-549-415/2016
  • 3K-3-446/2009
  • 3K-3-633/2013
  • 3K-3-399/2010
  • 3K-3-511/2014
  • 3K-3-499-313/2015
  • 3K-3-192-695/2015
  • 3K-3-108-611/2016
  • CK1 1.96 str. Sandorio dalies negaliojimo pasekmės
  • CK1 1.8 str. Įstatymo ir teisės analogija
  • CK1 1.79 str. Nuginčijamo sandorio patvirtinimas
  • CPK 3 str. Bylų nagrinėjimas pagal galiojančią teisę
  • CK2 2.36 str. Valstybės ir savivaldybių dalyvavimas civiliniuose santykiuose
  • CK1 1.78 str. Niekiniai ir nuginčijami sandoriai
  • CK6 6.641 str. Daikto neatlygintinio naudojimo sutarties nutraukimas prieš terminą
  • CK6 6.636 str. Panaudos gavėjo pareiga išlaikyti ir saugoti daiktą
  • CK6 6.501 str. Daikto pagerinimas
  • 3K-3-503/2011
  • 3K-3-53-701/2016
  • 3K-3-60/2007
  • 3K-3-432/2008
  • 3K-3-492/2012
  • 3K-3-416/2005
  • 3K-3-237/2011
  • 3K-3-154/2008
  • CK1 1.1 str. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reglamentuojami santykiai
  • CK1 1.2 str. Civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai
  • 3K-3-288-611/2016
  • 3K-3-299/2006
  • 3K-7-4/2006
  • CPK 351 str. Atsiliepimai į kasacinį skundą
  • CK1 1.131 str. Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės
  • 3K-3-675/2013
  • 3K-3-177/2010
  • CPK 96 str. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas