Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2K-316-2012].doc
Bylos nr.: 2K-316/2012
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-316/2012

Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00577-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                     1.1.5.1.1;

                                                                                                     2.4.2.1 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. birželio 5 d.

Vilnius

 

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. nuosprendis pripažįstant G. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys. G. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dal paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki trejų metų. Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. nuosprendžiu G. S. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo baume ketveriems metams.

Priteista iš G. S. G. K. 420 Lt turtinei ir 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 9 832,56 Lt Valstybinės ligonių kasos Panevėžio teritorinei ligonių kasai turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimą,

n u s t a t ė :

 

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 5 d., apie 00.15 val., (duomenys neskelbtini) esančiame namo kieme, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buteliu sudavė vieną smūgį G. K. į galvą, taip padarydamas jam atvirą įspaustinį kairio smilkinkaulio lūžį, kairio smilkinio muštinę žaizdą, dėl to išsiliejo kraujas kairėje galvos smegenų pusrutulio momeninėje skiltyje bei po voratinkliniu galvos smegenų dangalu dešiniajame pusrutulyje; dėl sunkios smegenų traumos, atviro įspaustinio smilkinkaulio lūžio bei kraujo išsiliejimo galvos smegenyse nukentėjusiajam išliko ryški neurologinė simptomatika ir taip buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pakeitė dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas) ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino apelianto veiksmus, tačiau neatsižvelgė į nukentėjusiojo vaidmenį konflikte. Kadangi liudytojų ir apelianto parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis naktį nekviestas atėjo į I. P. namo kiemą, nepakluso jos prašymui išeiti, prašinėjo cigarečių, keikėsi, stumdėsi su apeliantu ir tokiu elgesiu neatsargiai skatino apelianto smurtinius veiksmus prieš jį, todėl teismas apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas paties nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismas, nustatęs apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, sušvelnino jam paskirtą bausmę.

Nuteistasis G. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą, ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius pažymi, kad apeliaciniu skundu ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodydamas, jog nepagrįstai netaikyta bendrosios dalies BK 28 straipsnio 2 dalies nuostata, nes jis nukentėjusįjį sužalojo esant būtinosios ginties situacijai.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino nukentėjusiojo veiksmus dėl kėsinimosi pavojingumo, realumo ir akivaizdumo BK 28 straipsnio 2 dalies prasme. Šiuo atveju neįtikinami teisiniai argumentai vertinant veiką kaip muštynes, nes susistumdymas nekėlė akivaizdaus ir realaus pavojaus jo gyvybei ar sveikatai ir, esant tokiai situacijai, jam nereikėjo nuo nukentėjusiojo gintis taip agresyviai ir pavojingai smogiant iš nedidelio atstumo vyno buteliu į gyvybiškai pavojingą kūno dalį galvą. Teismas netinkamai vertino įvykio aplinkybes ir nepagrįstai nurodė, kad muštynėse įvykęs kontaktas jokių pavojingų kėsinimosi sampratą atitinkančių veiksmų nesukėlė, pavojaus kaltinamajam nebuvo, nes šalia buvo ir jo draugai, ir aiškiai nebuvo reikalo gintis.

Anot kasatoriaus, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog liudytojų parodymais nustatyta, kad konfliktas vyko trumpai ir pasireiškė nukentėjusiojo žodine agresija, o po to apelianto sugriebimu už atlapų ir smūgio sudavimu. Tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik nustatė, bet ir konstatavo, kad besikėsinantysis ne tik siekė, bet ir pažeidė baudžiamojo įstatymo vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje, t. y., apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad žodine agresija nukentėjusysis pasikėsino ne tik į kasatoriaus ir kitų kieme buvusių asmenų garbę ir orumą (BK 155 straipsnis), bet sutrikdė visų kieme buvusių asmenų ramybę, t.y. teisę į normalų poilsį (BK 284 straipsnis). Taip pat besikėsinantysis, be jokio pagrindo griebdamas atlapų, pasikėsino į laisvę, garbę ir orumą (BK 155, 284 straipsniai). Taip pat besikėsinantysis be jokio pagrindo suduodamas kasatoriui smūgį, pasikėsino į jo sveikatą (BK 138 straipsnis) ir kūno neliečiamumą (BK 140 straipsnis). Kasatoriaus nuomone, nukentėjusiojo kėsinimasis buvo pavojingas ir todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vienas nukentėjusiojo smūgis buvo silpnas ir todėl nepavojingas, neatitinka BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl nukentėjusiojo atliktų veiksmų realumo bei akivaizdumo BK 28 straipsnio 2 dalies prasme, o tik konstatavo, kad tarp apelianto ir nukentėjusiojo įvyko tik įprastas neblaiviems asmenims susistumdymas, nekėlęs akivaizdaus ir realaus pavojaus apelianto gyvybei ar sveikatai.

Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino baudžiamosios bylos tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir dėl to padarė baudžiamojo proceso pažeidimą. Lietuvos Respublikjos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą bylą išnagrinėti neperžengiant apeliacinių skundų ribų, t.y. patikrinti nuosprendžių teisėtumą ir pagrįstumą pagal byloje esančią medžiagą, taip pat nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 naujoji redakcija) (Teismų praktika 23), pasisakyta, jog BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde. Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai. Panevėžio apygardos teismas šių reikalavimų nesilaikė.

Kasatorius pažymi, jog apeliaciniame skunde buvo pateikti teisiniai argumentai dėl muštynių atribojimo nuo kėsinimosi. Skunde buvo pasisakoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Muštynėse nėra besiginančių ir todėl teisės į būtinąją ginti nekyla (kasacinės nutartys Nr. 2K-684/1999,                2K-394/2007). Skunde nurodyta, kad su tokiomis išvadomis jis visiškai sutinka, tačiau šiuo konkrečiu atveju teismų praktika pirmosios instancijos teismas vadovavosi nepagrįstai. Šiuo atveju buvo tik vieno nukentėjusiojo kėsinimąsis į (be pagrindo tampymas jošvarko ir smūgio sudavimas), o pirmosios instancijos teismas be jokio faktinio ir teisinio pagrindo įvardijo tai abipusėmis muštynėmis. Kasatorius skunde kartoja apeliacinio skundo argumentus.

Kasatorius pažymi, kad kasacinėje nutartyje Nr. 2K-336/2008 pasisakyta, jog pagal baudžiamąją teisę ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais -pavojingu kėsinimusi ir gynyba. Dėl to būtinas tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepime su kasacinio skundo argumentais nesutinka ir prašo šį skundą atmesti, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos teismo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti. Argumentai, kuriais ginčijamos teismo išvados, iš esmės yra tie patys, kaip ir buvo nurodyti apeliaciniame skunde. Teismai įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Prokurorės nuomone, skunde teiginiai deklaratyvūs, todėl į juos plačiau atsakyti nėra reikalo. Panevėžio apygardos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, padarė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Kasatorius net nekritikuoja apeliacinės instancijos teismo išvadų, tik pakartotinai apeliacinio skundo argumentus išdėsto kasaciniame skunde.

Kasacinio skundo argumentai, kad G. S. veika turėjo būti vertinama kaip būtinoji gintis, prokurorės nuomone, nepagrįsti, nes pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes G. S. veiksmai neatitiko būtinosios ginties sąlygų, nenustatyta pavojingo kėsinimosi, kaip vienos iš būtinosios ginties sąlygų. Byloje nėra įrodymų, jog tarp kasatoriaus ir nukentėjusiojo kilusio konflikto metu kasatoriui būtų reikėję nuo ko nors gintis, nes nukentėjusiojo veiksmai per trumpai vykusį konfliktą pasireiškė žodine agresija, po to kasatoriaus sugriebimu už atlapų ir smūgio, nuo kurio neliko jokių žymių ir dėl kurio jis į medikus nesikreipė (tai rodo, kad smūgis buvo silpnas ir nepavojingas), sudavimu. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis jokio puolimo įrankio neturėjo, kartu su nukentėjusiuoju į kiemą atėję asmenys konflikte nedalyvavo. Tai, kad nukentėjusiojo veiksmai kasatoriui nekėlė jokio pavojaus, patvirtina ir jo draugų elgesys: nė vienas iš jų nepuolė skirti konfliktuojančiųjų, apie įvykį nepranešė policijai. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad tąkart įvyko įprastas neblaiviems asmenims susistumdymas, nekėlęs akivaizdaus ir realaus pavojaus kasatoriaus gyvybei ar sveikatai, tad G. S. nereikėjo nuo nukentėjusiojo gintis, be to, dar taip agresyviai ir pavojingai. Nukentėjusiajam suduoto smūgio stiprumą patvirtino teismo medicinos specialisto išvada, kuria G. K. konstatuotas atviras kairiojo smilkinkaulio lūžis. Šios aplinkybės rodo, kad kasatoriaus veiksmus nulėmė ne būtinybė gintis nuo nukentėjusiojo, o jo pyktis dėl netinkamo nukentėjusiojo elgesio. Prokurorė laikosi pozicijos, kad G. S., vieną kartą stipriai smogdamas buteliu nukentėjusiajam į galvą, suvokė keliantis pavojų jo sveikatai, tai suvokdamas realiai numatė, kad gali sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, ir, nors nenorėjo tokių pasekmių, tačiau sąmoningai leido joms kilti, t. y. jis veikė netiesiogine tyčia. Kasatoriaus veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nes nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji šio nusikaltimo požymiai.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 28 straipsnio 1 dalis)

 

Kasatorius šioje byloje nesutinka su teismų išvadomis, kad nebuvo pagrindo taikyti BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatytos normos asmens teisės į būtinąją gintį.

Asmuo, vadovaujantis BK 28 straipsnio 1 dalimi, turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010).

Kolegijos nuomone, G. S. veika negali būti vertinama kaip būtinoji gintis. Teismai pagrįstai konstatavo, kad nėra aplinkybių, pagal kurias jo veiksmai atitikbūtinosios ginties sąlygas. Byloje nenustatyta viena būtinosios ginties sąlygų – pavojingas kėsinimasis, t. y. tai, kad konflikto metu G. S. būtų tekę nuo ko nors gintis, nes šiuo atveju nukentėjusiojo agresija konflikto metu pasireiškė žodine forma, vėliau nukentėjusysis įsikibo į atlapus, smūgiavo, bet neliko jokių žymių, į medikus nesikreipė, o tai rodo, kad smūgis buvo silpnas ir nepavojingas. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis konflikto metu neturėjo jokio įrankio, o su juo atėję asmenys nedalyvavo konflikte ir nekėlė realaus pavojaus kasatoriui. Be to, G. S. draugai neprisidėjo prie konflikto: neskyrė konflikto pusių, dėl įvykio nesikreipė į policiją, o šios aplinkybės patvirtina faktą, kad konflikto metu nesusidarė situacija, kuri keltų realų pavojų nuteistajam ir G. S. Jam nereikėjo nuo nukentėjusiojo gintis taip agresyviai ir pavojingai - smogiant iš nedidelio atstumo putojančio vyno buteliu į gyvybiškai pavojingiausią kūno dalį galvą. Beje, apeliacinės instancijos teismas įvertino paties nukentėjusiojo netinkamą elgesį – jį pripažino rizikingu, turėjusiu įtakos G. S. nusikalstamai veikai. Teismas tai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir sušvelinino bausmę. Kolegijos nuomone, teisingai konstatuota, kad kasatoriaus veiksmus lėmė ne būtinybė gintis nuo nukentėjusiojo, bet pyktis dėl jo netinkamo elgesio, ir G. S., vieną kartą stipriai smogdamas buteliu nukentėjusiajam į galvą, suvokė keliantis pavojų jo sveikatai, realiai numatė, kad gali sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, ir, nors nenorėjo tokių pasekmių, tačiau sąmoningai leido joms kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

Kolegija mano, kad G. S. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikaltimo požymiai. Esant aptartoms aplinkybėms, nuteistojo G. S. veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, todėl baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Dėl baudžiamojo proceso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis)

 

Kolegijos nuomone, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas neišsamiai, byla nepatikrinta tiek, kiek buvo prašoma skunde.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, patikrino bylą ta apimtimi, kiek buvo prašoma apeliaciniu skundu, ir savo išvadas motyvavo, todėl nenusižengė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 naujoji redakcija) suformuotai praktikai.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliaciniame skunde buvo pateikti teisiniai argumentai dėl muštynių atribojimo nuo kėsinimosi, nurodytos pirmosios instancijos teismo klaidos ir pažeidimai vertinant faktus, taip pat tai, kad apygardos teismas nepasisakė dėl skunde išdėstytų argumentų.

Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo išvadų ir pagrįstai savo poziciją motyvavo išnagrinėtais ir įvertintais įrodymais apeliacinio skundo ribose, įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymu.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos apeliacinio teismo išvados, iš esmės yra tie patys, kaip ir buvo nurodyti apeliaciniame skunde bei išnagrinėti teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistojo G. S. kasacinį skundą atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                                                              Aldona Rakauskienė

 

 

                                                                                                                                            Jonas Prapiestis

 

 

                                                                                                                                            Antanas Klimavičius