Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-04-16][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-100-823-2020].docx
Bylos nr.: e3K-3-100-823/2020
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB „Leidybos grupė“ 302576784 atsakovas
UAB „Gorunta“ 302848469 atsakovas
UAB „IG Projektai“ 301635895 Ieškovas
Kategorijos:
2.6.8.11.1. Sutarties nutraukimas
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6. Prievolių teisė
2.6.8. Sutarčių teisė
2.10. Kitos su prievolių teise susijusios bylos
2.6.8.11. Sutarčių pabaiga

?PASTABA: D

Civilinė byla Nr. e3K-3-100-823/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07799-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.11.1

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. balandžio 16 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Janinos Januškienės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakov uždarųjų akcinių bendrovių „Gorunta“ ir „Leidybos grupė“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „IG projektai“ ieškinį atsakovėms uždarosioms akcinėms bendrovėms „Gorunta“ ir „Leidybos grupė“ dėl avanso priteisimo bei pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gorunta“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „IG projektai“ dėl mokėjimų pagal reikalavimo perleidimo sutartį priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vienašalį sutarties nutraukimą, pranešimą apie vienašalį sutarties nutraukimą, jo turinį ir įteikimo tvarką, sutarčių aiškinimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovių 6851,86 Eur negrąžinto avanso, 720 Eur žyminio mokesčio, 424 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, 352,25 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.  

3.       Ieškovė nurodė, kad su atsakove UAB „Gorunta“ 2017 m. gegužės 2 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 17-05/1, pagal kurią ieškovė iš atsakovės įsigijo reikalavimo teisę į skolininkę UAB „Nobus LT“. Ieškovė sumokėjo atsakovei sutartyje nustatytą reikalavimo kainos dalį, t. y. 15 proc.  1851,89 Eur. Tačiau, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, ieškovė pasinaudojo sutartyje įtvirtinta teise nutraukti sutartį per 17 dienų nuo reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo dienos ir 2017 m. gegužės 18 d. elektroniniu laišku informavo atsakovę apie sutarties nutraukimą bei pareikalavo grąžinti sumokėtą avansą.

4.       Šalys 2017 m. gegužės 19 d. sudarė susitarimą prie reikalavimo perleidimo sutarties. Be to, tą pačią dieną ieškovė kartu su UAB „Gorunta“ ir UAB Leidybos grupė“ pasirašė laidavimo sutartį prie reikalavimo perleidimo sutarties. Laidavimo sutartimi atsakovė UAB Leidybos grupė laidavo už UAB „Gorunta“ ir įsipareigojo solidariai visu savo turtu atsakyti ieškovei ta pačia suma kaip ir UAB „Gorunta“. Susitarimu prie reikalavimo perleidimo sutarties ieškovė įsipareigojo sutarties galiojimo metu padengti advokato išlaidas (424 Eur) ir sumokėti žyminį mokestį (720 Eur) tuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl UAB „Nobus LT“ skolos priteisimo. Ieškovė savo įsipareigojimus įvykdė, taip pat sumokėjo UAB „Gorunta“ susitarime nustatytą 5000 Eur sumą. Likusi reikalavimo kainos dalis turėjo būti sumokėta iki 2017 m. birželio 18 d.

5.       Ieškovė, turėdama teisę nutraukti susitarimą, ja pasinaudojo 2017 m. birželio 18 d. ir apie tai informavo UAB „Gorunta“, pareikalavo grąžinti visas pagal susitarimą sumokėtas sumas. Vadovaujantis laidavimo sutartimi, ieškovei nutraukus sutartį, UAB Leidybos grupė privalo vykdyti UAB „Gorunta“ mokestinius įsipareigojimus ieškovei. Ieškovė 2017 m. rugsėjo 28 d. įteikė atsakovėms pranešimus dėl reikalavimo įvykdymo ir bankroto bylos iškėlimo. Nė viena iš atsakovių pranešimų įteikimo metu neginčijo ieškovės reikalavimo ar reikalavimo sumų. Nė viena iš atsakovių nėra apmokėjusi ar iš dalies padengusi skolos ieškovei.

6.       Atsakovė UAB „Gorunta“ su ieškiniu nesutiko, priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės mokėjimus pagal reikalavimo perleidimo sutartį  5494,01 Eur, 421,46 Eur palūkanų, 8 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovės teigimu, ieškovė nepagrįstai atsisako vykdyti 2017 m. gegužės 2 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 17-05/1 ir 2017 m. gegužės 19 d. susitarimą prie šios sutarties. Atsakovės nuomone, nebuvo sąlygų ieškovei vienašališkai nutraukti šiuos sandorius, todėl ieškovė privalo vykdyti šių sandorių kylančias prievoles – sumokėti likusią reikalavimo perleidimo kainos dalį.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino ir priteisė iš ieškovės atsakovei UAB „Gorunta“ 5494,01 Eur užmokesčio už perleistus reikalavimus, 421,46 Eur palūkanų, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 5494,01 Eur sumą nuo 2018 m. birželio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1464 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

8.       Teismas, įvertinęs reikalavimo perleidimo sutarties ir susitarimo prie šios sutarties sąlygas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys nei sutartyje, nei susitarime nenurodė pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą išsiuntimo termino, padarė išvadą, kad taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 30 dienų terminas. Nors ieškovės teisė nutraukti sutartį nėra susieta su sutarties nevykdymu, tačiau aptariamoje sutartyje nustatytas jos nutraukimas – vienašalis veiksmas, todėl, teismo vertinimu, jis neįmanomas be kitos sutarties šalies tinkamo informavimo.

9.       Įvertinęs bylos įrodymus, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog sutartyje ir susitarime nustatytu būdu ji išsiuntė atsakovėms (ar vienai iš jų) pranešimus apie sutarties ir susitarimo nutraukimą per CK 6.218 straipsnio 1 dalyje ir 2017 m. gegužės 19 d. susitarimo II.3 punkte įtvirtintą terminą. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ieškovė per sutartyje nustatytą terminą tinkamai nepasinaudojo teise vienašališkai, neaiškindama priežasčių, nutraukti sutartį.

10.       Ieškovės 2017 m. gegužės 18 d. ir 2017 m. birželio 18 d. pranešimai apie sutarties nutraukimą, teismo vertinimu, laikytini įspėjimais apie galimai numatomus veiksmus, tačiau pagal sutarties sąlygas pranešimai, išsiųsti elektroniniu paštu, neturi oficialios galios ir nesukuria sutarties šalims sutartyje nustatytų teisių ir pareigų.

11.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovė, norėdama nutraukti sutartį, turėjo išsiųsti arba įteikti atsakovei atitinkamą rašytinį pranešimą pagal CK 6.218 straipsnio 1 dalį, sutarties VII.7 punkto ir susitarimo VI.7 punkto nuostatas, tačiau to nepadarė. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad 2017 m. gegužės 2 d. reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 17-05/1, pakeista 2017 m. gegužės 19 d. susitarimu, nėra nutraukta, tebegalioja ir ieškovė turi neįvykdytų prievolių, kylančių iš šios sutarties. Ieškovė pagal tebegaliojančią sutartį privalo sumokėti atsakovei UAB „Gorunta“ 12 345,90 Eur. Ieškovė sumokėjo 6851,89 Eur; likusi neįvykdyta prievolių dalis (užmokesčio už perleistus reikalavimus dalis)  5494,01 Eur. Teismas sprendė, kad ši suma priteistina atsakovei UAB „Gorunta“ ieškovės (CK 6.38, 6.59 straipsniai, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).

12.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. spalio 17 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 22 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių 7995,86 Eur sumokėtų įmokų, 352,25 Eur palūkanų bei 6 proc. metines procesines palūkanas už priteistą 7995,86 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. kovo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovei lygiomis dalimis iš atsakovių 262,21 Eur žyminio mokesčio, t. y. po 131,10 Eur iš kiekvienos; priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Gorunta“ 375 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo; priteisė ieškovei iš atsakovės UAB Leidybos grupė 75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo; atmetė atsakovės UAB „Gorunta“ priešieškinį; priteisė ieškovei lygiomis dalimis iš atsakovių 1121 Eur, t. y. po 560,50 Eur iš kiekvienos, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

13.       Kolegija nurodė, kad CK 6.218 straipsnio 1 dalis nustato vienašališko sutarties nutraukimo tvarką kai yra sutarties nutraukimo pagrindai, įtvirtinti CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalyse, t. y. esminiai sutarties pažeidimai. Nagrinėjamu atveju ieškovė sutartį nutraukė pasinaudodama konkrečiai sutartyje šalių sulygta sąlyga, todėl, kolegijos vertinimu, CK 6.218 straipsnis šiuo atveju netaikytinas.

14.       Remdamasi CK 6.156, 6.189 straipsniais, įvertinusi reikalavimo perleidimo sutarties IV.3 punkto ir susitarimo II.3 punkto nuostatas, atsižvelgdama į tai, kad šalys yra juridiniai asmenys, užsiimantys ūkine komercine veikla, todėl sutarčių sudarymas, tikėtina, yra įprastinė šalių verslo praktika, sutartį jos sudarė laisva valia, atsakovė sutarties sąlygų neginčijo, kolegija padarė išvadą, jog šalims sutarties sąlygos buvo aiškios ir priimtinos, todėl šalims įgijo įstatymo galią ir privalėjo būti vykdomos. Dėl šios priežasties kolegija sprendė, kad ieškovė teisėtai ir tinkamai pasinaudojo savo teise nutraukti sutartį.

15.       Kolegija, remdamasi CK 6.193 straipsniu, įvertinusi reikalavimo perleidimo sutarties VIII.7 punkto ir susitarimo VI.7 punkto nuostatas, atsižvelgdama į šalių bendradarbiavimo ir bendravimo praktiką (elektroninėmis ryšio priemonėmis), padarė išvadą, kad ieškovė, išsiųsdama atsakovei pranešimą apie sutarties nutraukimą elektroniniu paštu, nepažeidė pranešimų pagal sutartį įteikimo tvarkos.

16.       Byloje nesant ginčo dėl ieškovės pagal reikalavimo perleidimo sutartį ir susitarimą sumokėtų atsakovei sumų dydžio, kolegija šias sumas, iš viso 7995,86 Eur, priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių (CK 6.6, 6.256 straipsniai). Kolegija taip pat priteisė ieškovei 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

17.       Kasaciniu skundu atsakovės prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir plikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                       Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.218 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią pranešimo apie sutarties nutraukimą pateikimo tvarką, bei netinkamai taikė šią normą aiškinančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Teismas nepagrįstai nurodė, kad CK 6.218 straipsnio 1 dalies nuostatos yra taikytinos tik tais atvejais, kai sutartis yra nutraukiama dėl esminio sutarties pažeidimo, ir, atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju sutartis buvo nutraukta sutartyje nustatytu pagrindu, šios įstatymo nuostatos netaikė. Toks aiškinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kurioje nurodyta, kad, nepaisant to, jog sutartis yra nutraukiama joje nustatytu pagrindu, sutartį nutraukianti šalis kitai šaliai privalo sutarties ar įstatymo nustatyta tvarka iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-358-916/2017).

17.2.                       Teismas, atsisakęs taikyti CK 6.218 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai nevertino, ar 2017 m. birželio 18 d. elektroninis laiškas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotus reikalavimus pranešimui apie sutarties nutraukimą. Atitinkamai teismas, nevertindamas byloje esančių įrodymų, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 1 dalį. Kadangi šalys sutartyje neaptarė termino, prieš kurį ieškovė privalėjo informuoti atsakovę apie sutarties nutraukimą, tai ieškovė apie sutarties nutraukimą atsakovę privalėjo informuoti prieš 30 dienų (CK 6.218 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai tinkamu pranešimu apie sutarties nutraukimą laikė 2017 m. birželio 18 d. elektroninį laišką, pateiktą tik paskutinę sutarties vykdymo dieną. Minėtas laiškas, jo turinys, neatitinka nė vieno kasacinio teismo praktikoje suformuluotų reikalavimų, taikomų pranešimui apie sutarties nutraukimą: pranešimas apie sutarties nutraukimą turi būti aiškus, konkretus, jame turi būti nurodytas sutarties nutraukimo pagrindas, sutarties nutraukimo data, jis turi būti tinkamai įteiktas kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-358-916/2017). Iš šio laiško turinio akivaizdu, kad ieškovė siekė ne nutraukti sutartį, o ją pakeisti atidedant mokėjimus, tačiau ieškovės valia nepasikeitė – ji ir toliau išreiškė valią perimti reikalavimo teisę ir, siekdama sumažinti savo riziką sudaromu sandoriu, prašė atidėti mokėjimus, iki paaiškės daugiau duomenų apie UAB „Nobus LT“ turtinę padėtį. Tokią ieškovės poziciją patvirtina ir vėlesnis jos elgesys – po minėto laiško išsiuntimo, t. y. 2017 m. rugsėjo 25 d., ji patvirtino savo valią tęsti sutartį ir perimti reikalavimo teisę. Be to, elektroniniame laiške kalbama ne apie galimą sutarties, o apie susitarimo nutraukimą, taigi ieškovė niekada neišreiškė valios nutraukti sutartį; minėtas elektroninis laiškas buvo išsiųstas pažeidžiant sutartyje ir susitarime nustatytą pranešimų kitai sutarties šaliai siuntimo įteikimo tvarką – įteikiant asmeniškai, siunčiant registruotu paštu. Pirmosios instancijos teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad šis elektroninis laiškas gali būti laikomas nebent įspėjimu apie galimai numatomus veiksmus, o ne pranešimu apie sutarties nutraukimą. 

17.3.                      Teismas, aiškindamas sutarties IV.3 punkto ir susitarimo II.3 punkto nuostatas, pažeidė CK 6.193 straipsnį, nesivadovavo šią teisės normą aiškinančia kasacinio teismo praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018), nepagrįstai suabsoliutino sutarties laisvės principą ir nesivadovavo sąžiningumo principu. Teismas minėtas sutarties ir susitarimo nuostatas aiškino tik vadovaudamasis pažodiniu sutarčių aiškinimo metodu, neanalizavo jų sutarties IV.1, IV.2, IV.4 punktų ir susitarimo III.3 punkto nuostatų, reglamentuojančių sutarties nutraukimo pagrindus, kontekste, neanalizavo ankstesnių šalių santykių ir nenustatė tikrųjų šalių ketinimų. Sisteminis minėtų sutarties ir susitarimo nuostatų aiškinimas lemia išvadą, kad šalys susitarė, jog sutartis gali būti nutraukta šalių susitarimu ir esant esminiam sutarties pažeidimui (sutarties IV.2 punktas); sutarties pažeidimas, suteikiantis teisę nutraukti sutartį, yra ieškovės prievolės sumokėti kainą nevykdymas (sutarties IV.4 punktas) ir reikalavimo nepagrįstumas (susitarimo III.2 punktas). Sutarties IV.3 ir susitarimo II.3. punktais šalys siekė nustatyti, kad sutartis gali būti nutraukta tik tuo atveju, kai tam yra pagrindas, t. y. esminis sutarties pažeidimas, arba paaiškėjus aplinkybėms, dėl kurių išieškojimas iš reikalavimo yra negalimas (CK 6.102 straipsnis). 

17.4.                      Bylos įrodymai patvirtina, kad ieškovė, rengdama sutartį ir ją iš dalies pakeitusį susitarimą, įtraukdama nuostatas, suteikiančias jai teisę sutartį nutraukti iki paskutinio mokėjimo dienos, siekė užtikrinti savo teisę nutraukti sutartį, jeigu paaiškėtų, jog jos perimama reikalavimo teisė yra negaliojanti ir kad iš jos yra negalimas išieškojimas. Šį ieškovės siekį, be kita ko, patvirtina 2017 m. gegužės 18 d. ir 2017 m. birželio 18 d. elektroniniai laiškai.

17.5.                       Teismas, pažeisdamas CK 6.193 straipsnio 4 dalį, nepagrįstai sutarties IV.3 punktą, kurio prasmė nėra iki galo aiški, aiškino sutartį parengusios šalies – ieškovės – naudai. 

17.6.                       Teismas taip pat pažeidė CK 6.193 straipsnio 5 dalį, nes, vertindamas 2017 m. birželio 18 d. ieškovės išsiųstą elektroninį laišką, nevertino šalių tarpusavio santykių praktikos ir elgesio po sutarties sudarymo, t. y. teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kaip savo ankstesniu elgesiu šalys traktavo labai panašaus turinio pirmąjį 2017 m. gegužės 18 d. ieškovės pranešimą. Šalių elgesys patvirtina, kad ieškovės vienašalis pranešimas likus vienai dienai iki vykdymo termino pabaigos apie sutarties nutraukimą pačių sutarties šalių buvo traktuojamas ne kaip nutraukimas, o tik kaip siūlymas derėtis dėl sutarties pakeitimo, o tai ir buvo padaryta po pirmojo laiško.

17.7.                       Teismas, aiškindamas sutarties IV.3 ir susitarimo II.3 punktus, padarė išvadą, kad šiomis nuostatomis šalys susitarė, jog ieškovė turi teisę be jokios priežasties vienašališkai nutraukti sutartį iki paskutinės reikalavimo teisės kainos dalies sumokėjimo dienos. Toks sutarties aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja sąžiningumo principui, kadangi, juo vadovaujantis, sutarties vykdymo ir nutraukimo klausimai išimtinai priklausytų nuo ieškovės valios. Taip aiškinant sutarties nuostatas susidaro situacija, kai ieškovė turi teisę pasirinkti, ar toliau vykdyti jau sudarytą ir didele dalimi abiejų šalių įvykdytą sutartį, ar ją be jokių motyvų ir atsakomybės nutraukti. Tokių neproporcingų teisių suteikimas vienai sutarties šaliai akivaizdžiai pažeidžia sutarties šalių teisių ir interesų pusiausvyrą bei prieštarauja esminiam sutarties požymiui – jos privalomumui. Toks sutarties aiškinimas lemia, kad ieškovė nėra saistoma sutarties ir ši jai yra neprivaloma, nors analogiška teisė atsakovei nėra suteikiama.

18.       Ieškovė atsiliepimu į atsakov kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1.                       Nagrinėjamu atveju CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma nėra aktuali, todėl netaikytina, taigi apeliacinės instancijos teismas šios normos nepažeidė. Šiuo atveju sutarties nutraukimo pagrindas buvo ne esminis jos pažeidimas, o aiškiai sutartyje apibrėžta ieškovės teisė tą padaryti. Be to, atsakovė neturėjo ir negalėjo atlikti jokių papildomų veiksmų, dėl kurių sutartis galėjo būti vykdoma toliau arba kurie galėjo lemti jo padėties pablogėjimą. Taigi 30 dienų įspėjimo terminas ginčo atveju būtų buvęs perteklinis, nes jis neturėjo jokios prasmės ir neatliko jokios funkcijos. Kita vertus, net jeigu teismas ir laikytų, kad ieškovė privalėjo įspėti atsakovę apie sutarties nutraukimą prieš 30 dienų, tokiu atveju turėtų būti atidedamas sutarties nutraukimo terminas, tačiau nepaneigiamas pats sutarties nutraukimo faktas.

18.2.                      Teismas, aiškindamas sutarties ir susitarimo nuostatas, nepažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių, spręsdamas dėl ieškovės teisės vienašališkai nutraukti sutartį, tinkamai įvertino tikrąją šalių valią, jų tarpusavio santykius ir bendravimo praktiką, aplinkybes, kurioms esant buvo sudarytas 2017 m. gegužės 19 d. susitarimas. Šalių susirašinėjimas ir bendravimas, tiek 2017 m. gegužės 18 d., tiek 2017 m. birželio 18 d. pranešimai patvirtina, kad sutarties ir susitarimo nutraukimas buvo siejamas ne su esminiais jos pažeidimais, o su reikalavimo teisės neperspektyvumu.

18.3.                       Vertindamas 2017 m. birželio 18 d. pranešimo dėl sutarties nutraukimo įteikimo formą, teismas atsižvelgė ne tik į sutarties nuostatas dėl pranešimo teikimo tvarkos, bet ir į CK 6.193 straipsnio 5 dalyje akcentuojamą šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo – nuolatinį bendravimą tik elektroninio ryšio priemonėmis. Pranešime nurodyta jo išsiuntimo data, laikas, sandorio nutraukimo pagrindas ir reikalavimai. Iš pranešimo teksto ir turinio (reikalavimo grąžinti įmokas, žyminį mokestį, advokato išlaidas) yra akivaizdu, kad ieškovė nutraukia ne tik susitarimą, bet ir sutartį, t. y. visą sandorį. Kitaip aiškinti pranešimo esmę nėra įmanoma, kadangi pačių šalių sutarimu sutartis ir susitarimas yra neatsiejama visuma, be to, būtent reikalavimas grąžinti sumokėtas sumas atskleidžia, kad teisiniai santykiai tarp šalių tęsiami nebus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl sutarties šalies teisės vienašališkai nutraukti sutartį ir vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos

 

19.       Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai šaliai suteikiama teisė pačiai nutraukti sutartį vienašališkai arba inicijuoti sutarties nutraukimą teismine tvarka.

20.       Kasacinio teismo pažymėta, kad sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reglamentavimas CK įtvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus (prioritetas sutarties vykdymui) principo taikymą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018, 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

21.       Vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis sutarties pažeidimas kvalifikuojamas kaip esminis. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nurodytais atvejais.

22.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2014 sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015).

23.       Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad ne kiekvienas sutartyje nurodytas vienašališko nutraukimo atvejis turi būti susietas su kitos šalies kalte dėl atsiradimo aplinkybių, sudarančių pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. Sutartis aptariamu teisiniu pagrindu gali būti vienašališkai nutraukta dėl susidariusių objektyvių aplinkybių, susiklosčius tam tikrai padėčiai, kai šios vienašališko sutarties nutraukimo sąlygos yra šalių iš anksto aptartos sutartyje ir faktinė padėtis, aplinkybės atitinka tokias sutartyje įvardytas sąlygas. Nusistačiusios vienašališko sutarties nutraukimo atvejus sutartyje šalys taip susitaria iš esmės dėl to, kad atsiradus tam tikroms sąlygoms nebūtinai dėl kitos šalies kaltės viena iš sutarties šalių praras interesą toliau vykdyti sutartį, kartu ji įgis teisę vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis. Taigi skirtingai nuo CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto vienašališko sutarties nutraukimo teisinio pagrindo – esminio sutarties pažeidimo, nulemto sutartį pažeidusios šalies kaltais veiksmais, aptariamo straipsnio 5 dalyje įtvirtintas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas – sutartyje nurodytais atvejais – nebūtinai siejamas su vienos iš sutarties šalių kalte ar sutarties neįvykdymu (netinkamu vykdymu) siekiant sutartį vienašališkai nutraukti šiuo teisiniu pagrindu. Vis dėlto net ir sutartį vienašališkai nutraukiant, kai tai joje nustatyta, paisant kontrahento teisėtų interesų, tokiu nutraukimu neturėtų būti padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014).

24.       Sprendžiant, ar toks sutarties nutraukimas yra teisėtas, be sutarties nutraukimo pagrindų egzistavimo, svarbu taip pat nustatyti, ar sutartis nutraukta nustatyta tvarka. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad CK 6.217 straipsnyje nustatytais pagrindais šalis gali nutraukti sutartį vienašališkai, apie sutarties nutraukimą pranešdama kita šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks nenustatytas, prieš trisdešimt dienų. Taigi, ši taisyklė nustato du reikalavimus vienašaliam sutarties nutraukimui: 1) apie sutarties nutraukimą ne teismo tvarka būtina iš anksto pranešti kitai šaliai; 2) nustatytas terminas, per kurį turi būti atliktas pranešimas apie sutarties nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-916/2019, 20 punktas). Įstatyme nenustatyta pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą forma, todėl šalys gali pačios susitarti dėl jos, o jeigu sutartyje neaptarta, – pranešimu laikytina bet kokia forma, kuri, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, yra protinga ir priimtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2013). Sprendžiant apie pranešimo tinkamumą svarbu nustatyti, ar sutarties šalis suprato pranešimo turinį ir galėjo išvengti sutarties nutraukimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014).

25.       Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl CK 6.218 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, konstatuota, kad, nustatant terminą, prieš kurį vienašališkai sutartį nutraukianti šalis privalo pranešti kitai šaliai apie savo ketinimus, siekiama apsaugoti kitos šalies interesus, kad ši per nustatytą terminą pasirengtų sutarties nutraukimo teisiniams ir faktiniams padariniams, siekdama išvengti papildomų nuostolių, kurių gali atsirasti dėl to, kad nėra aišku, ar bus reikalaujama įvykdyti sutartį ir ar pavėluotas įvykdymas bus priimtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014).

26.       Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad pareigos prieš nustatytą terminą informuoti apie sutarties nutraukimą pažeidimas pats savaime nesuponuoja pagrindo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, jeigu faktinis sutarties nutraukimo poreikis buvo akivaizdus ir asmuo, savo teisių pažeidimą grindžiantis sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimu, neįrodo, kad pranešimo termino pažeidimas realiai lėmė sutarties šalies civilinių teisių pažeidimą, šalis dėl to patyrė papildomų nuostolių ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2014).

27.       Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad CK 6.218 straipsnis taikytinas tik kai sutartis vienašališkai yra nutraukiama CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais, t. y. esant esminiam sutarties pažeidimui. Pirma, tokios išvados nepatvirtina CK 6.218 straipsnio 1 dalies normos lingvistinė analizė, pagal kurią reikalavimas iš anksto informuoti kitą sutarties šalį apie vienašalį sutarties nutraukimą siejamas su visais CK 6.217 straipsnyje įtvirtintais vienašalio sutarties nutraukimo atvejais, t. y. ir šio straipsnio 5 dalimi, įtvirtinančia vienašalio sutarties nutraukimo galimybę sutartyje nustatytais pagrindais. Antra, šios nutarties 25 punkte aptartas pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą tikslas išlieka aktualus ne tik tais atvejais, kai sutartis vienašališkai nutraukiama įstatyme nustatytais atvejais, bet ir tuomet, kai sutartis vienašališkai nutraukiama pačioje sutartyje nustatytais pagrindais. 

28.       Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CK 6.218 straipsnio 1 dalį įstatyme nustatytas 30 dienų įspėjimo terminas taikytinas tik tais atvejais, kai kitaip neįtvirtina šalių sudaryta sutartis. Pagal CK 6.196 straipsnio nuostatas sutarties sąlygos, įskaitant ir pranešimo terminus nustatančias sąlygas, gali būti ne tik aiškiai nurodytos, bet ir numanomos. Numanomos sutarties sąlygos nustatomos atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Taigi, vertinant, ar pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą konkrečiu atveju atliktas laikantis nustatyto termino, pirmiausia turi būti aiškinama šalių sudaryta sutartis, vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

29.       Kasacinio teismo praktika sutarčių aiškinimo klausimu yra nuosekli ir išplėtota. Be kita ko, kasacinio teismo pažymėta, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sutartis negali būti aiškinama tokiu būdu, jog kuri nors jos sąlyga apskritai netektų prasmės, taptų neįmanoma ją įvykdyti ar pasinaudoti iš jos kylančia teise.

30.       Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovė (naujoji kreditorė) ir atsakovė UAB „Gorunta“ (kreditorė) 2017 m. gegužės 2 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 17-05/1 dėl skolininkės UAB „Nobus LT“ 24 691,80 Eur skolos perleidimo. Šia sutartimi šalys, be kita ko, susitarė dėl reikalavimo perleidimo kainos (sutarties I.3 punktas) ir šios kainos sumokėjimo tvarkos (sutarties I.4 punktas). Naujoji kreditorė įsipareigojo 15 proc. perleidžiamo reikalavimo kainos sumokėti per dvi darbo dienas nuo sutarties ir skolą patvirtinančio perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos, o likusią mokėti sumą – per septyniolika kalendorinių dienų nuo sutarties ir skolą patvirtinančio perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos.

31.       Reikalavimo perleidimo sutartimi šalys taip pat susitarė dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos (sutarties IV.2, IV.3, IV.4 punktai). Remiantis sutarties IV.3 punktu, naujoji kreditorė (ieškovė) turi teisę iki antros reikalavimo kainos išmokėjimo dalies nutraukti sutartį, taip grąžindama reikalavimą kreditorei (atsakovei UAB „Gorunta“), ir reikalauti grąžinti sumokėtą avansą.

32.       2017 m. gegužės 19 d. reikalavimo perleidimo sutarties šalys sudarė susitarimą prie reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 17-05-1. Šiuo susitarimu, kuris yra neatskiriama reikalavimo perleidimo sutarties dalis (susitarimo VI.10 punktas), šalys, be kita ko, pakeitė sutarties I.4 punktą, nustatantį reikalavimo perleidimo kainos sumokėjimo tvarką (susitarimo II.1 punktas), taip pat sutarties IV.3 punktą, įtvirtinantį ieškovės teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Pagal susitarimo II.1 punktą reikalavimo kainą naujoji kreditorė įsipareigojo sumokėti taip: 15 proc. perleidžiamo reikalavimo kainos  per dvi darbo dienas nuo sutarties ir skolą patvirtinančio perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos, 5000 Eur  per septyniolika kalendorinių dienų nuo sutarties ir skolą patvirtinančio perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos, o likusią reikalavimo kainos dalį pagal sutarties 1.3 punktą – per keturiasdešimt septynias kalendorines dienas. Pagal susitarimo II.3 punktą, naujoji kreditorė (ieškovė) turi teisę iki paskutinės reikalavimo kainos dalies išmokėjimo dienos nutraukti sutartį ir įpareigoti kreditorę (atsakovę) grąžinti sumokėtą pirmą ir antrą įmoką į naujosios kreditorės sąskaitą.

33.       Taigi, tiek reikalavimo perleidimo sutartis, tiek ją pakeitęs susitarimas naujosios kreditorės teisę vienašališkai nutraukti sutartį susiejo su terminu, per kurį turėjo būti sumokėta visa perleidžiamos reikalavimo teisės kaina; iki 2017 m. gegužės 19 d. susitarimo šis terminas buvo septyniolika kalendorinių dienų nuo sutarties ir skolą patvirtinančio perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos, šalims pasirašius 2017 m. gegužės 19 d. susitarimą  keturiasdešimt septynios kalendorinės dienos nuo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dienos (30 dienų nuo sutartį pakeitusio susitarimo pasirašymo dienos). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad, ieškovei nutraukiant sutartį IV.3 punkte nurodytu pagrindu, turėjo būti laikomasi CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto 30 dienų pranešimo termino, kadangi toks aiškinimas sutarties IV.3 punkte įtvirtintą ieškovės teisę daro praktiškai neįgyvendinamą (iki susitarimo pasirašymo terminas sutarčiai vienašališkai nutraukti buvo trumpesnis nei 30 dienų, tuo tarpu pasirašius sutartį pakeitusį susitarimą ieškovė, vadovaujantis pirmosios instancijos teismo aiškinimu, apie ketinimą vienašališkai nutraukti sutartį privalėjo pranešti tą pačią dieną, kai buvo pasirašytas atitinkamas susitarimas, o tai akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams).

34.       Nors konkretus terminas, per kurį atsakovė turėjo būti įspėta apie vienašalį sutarties nutraukimą sutarties IV.3 punkto pagrindu, nei sutartyje, nei ją keičiančiame susitarime nėra aiškiai įtvirtintas, šis terminas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra numanomas iš paties sutarties IV.3 punkto nuostatų – kadangi atsakovė jau sutarties sudarymo metu buvo informuota apie ieškovės galimybę iki visos reikalavimo perleidimo kainos sumokėjimo termino (kuris sutartyje aiškiai apibrėžtas) vienašališkai nutraukti sutartį ir toks pranešimas per konkretų apibrėžtą laikotarpį, atsižvelgiant į atitinkamas sutarties nuostatas, negalėjo būti atsakovei netikėtas, darytina išvada, kad ieškovė įspėjimą apie vienašalį sutarties nutraukimą pagal sutarties IV.3 punktą atsakovei galėjo pateikti bet kada per nurodyto termino laikotarpį, įskaitant ir paskutinę šio termino dieną. Atsižvelgiant į šalių sudarytos sutarties pobūdį ir tą aplinkybę, jog atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepagrindė, jog pranešimas apie sutarties nutraukimą paskutinę termino dieną pats savaime (nesiejant to su sutarties nutraukimo pagrindu) būtų pastatęs ją į itin nepalankią padėtį, toks šalių sudarytos sutarties aiškinimas neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams.

35.       Įspėjimo terminui esant numanoma sutarties sąlyga, nėra pagrindo taikyti įstatyme įtvirtintą 30 dienų įspėjimo terminą, kadangi šis terminas taikytinas tik tuo atveju, jei šalių sudaryta sutartis nenustato kitaip. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nors ir vadovaudamasis iš dalies netinkamais teisiniais motyvais, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė, apie vienašalį sutarties nutraukimą pranešdama paskutinę reikalavimo perleidimo sutarties I.4 punkte nurodyto termino dieną, įspėjimo apie vienašalį sutarties nutraukimą termino nepažeidė.

36.       Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, jog sutartis ieškovės vienašališkai buvo nutraukta teisėtai, nepagrįstai neįvertino to, jog šis pranešimas ieškovės buvo išsiųstas pažeidžiant sutartyje ir susitarime nustatytą pranešimų kitai sutarties šaliai siuntimo įteikimo tvarką – elektroniniu paštu, nors tiek sutartis, tiek ją keičiantis susitarimas nustato, kad šalys bet kokius pranešimus pagal šią sutartį įteikia pasirašytinai arba siunčia registruotu laišku šioje sutartyje nurodytais šalių adresais; pranešimas laikomas tinkamai įteiktu: įteikiant asmeniškai – įteikimo momentu, jei siunčiama registruotu paštu – po 3 darbo dienų nuo išsiuntimo momento (sutarties VIII.7 punktas, susitarimo VI.7 punktas). 

37.       Pasisakydama dėl šio atsakovės argumento teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas, spręsdamas klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumo, turi įvertinti, ar kita šalis buvo informuota. Šiam faktui nustatyti reikia įvertinti įstatymo nuostatas dėl pranešimų teikimo, šalių nustatytą susirašinėjimo ar susižinojimo tvarką, faktinį jos vykdymą ir konkrečias aplinkybes, ar pranešimas dėl sutarties nutraukimo kitos sutarties šalies buvo gautas, o ne vien tai, ar laikytasi pranešimų teikimo formos, siuntimo adreso ar kitų susižinojimo tvarkos nuostatų. Jeigu pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo gautas, tai sudaro teismui pagrindą vertinti, kad CK 6.218 straipsnio 1 dalies reikalavimas įvykdytas, nepriklausomai nuo to, ar buvo laikytasi pranešimų teikimo tvarkos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 28 punktą). Atsižvelgiant į nurodytą praktiką ir į tai, kad atsakovė pripažįsta, jog ieškovės siųstą elektroninį laišką gavo, taip pat į apeliacinės instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog nepaisant sutartyje nustatytos pranešimų teikimo tvarkos šalys raštu bendravo elektroniniu paštu, kuriuo, be kita ko, taip pat buvo siunčiami ir susitarimai dėl sutarties pakeitimo (jų projektai), t. y. toks pranešimų siuntimas atitiko tarp šalių susiklosčiusią bendravimo praktiką, atsakovės argumentai, susiję su pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą formos trūkumais, teisėjų kolegijos pripažįstami nepagrįstais.

38.       Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pritarti kasacinio skundo argumentams, kad ieškovės pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą turinys neatitinka aiškumo ir konkretumo reikalavimų. Vien ta aplinkybė, kad pranešime apie sutarties nutraukimą siūloma ir sutarties keitimo alternatyva, nepaneigia šalies valios nutraukti egzistuojančią sutartį, jei siūloma alternatyva kitai sutarties šaliai nebus priimtina.

39.       Minėta, kad vienašalis sutarties nutraukimas gali būti pripažintas teisėtu tik tada, kai: 1) atliktas esant tam teisėtam pagrindui; 2) laikantis nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos. Anksčiau aptartų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje sutartyje nustatyta vienašalio sutarties nutraukimo tvarka pažeista nebuvo, yra pagrįstos ir kasacinio skundo argumentai jų nepaneigia. Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino aplinkybių, susijusių su pagrindo ieškovei nutraukti sutartį egzistavimu, ir kad dėl šios priežasties skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. 

40.       Pasisakydamas dėl pagrindo ieškovei vienašališkai nutraukti sutartį apeliacinės instancijos teismas apsiribojo konstatavimu, kad ieškovė sutartį nutraukė pasinaudodama konkrečiai sutartyje šalių sulygta sąlyga, kuri abiem sutarties šalims buvo aiški ir priimtina, o atsakovė šios sąlygos neginčijo. Tačiau šios sąlygos turinys (kokiam pagrindui esant ieškovė įgyja teisę vienašališkai nutraukti sutartį) skundžiamame apeliacinės instancijos teismo sprendime neatskleistas; dėl jo taip pat nepasisakyta ir pirmosios instancijos teismo sprendime, kuriuo sutarties nutraukimas pripažintas neteisėtu dėl vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos nesilaikymo.

41.       Šalys kiek skirtingai aiškina sutartyje nustatytus sutarties vienašalio nutraukimo pagrindus. Atsakovė laikosi pozicijos, kad, vadovaujantis sisteminiu sutarties nuostatų aiškinimu ir atsižvelgiant į šalių ketinimus, sutartis IV.3 punkto pagrindu ieškovės galėjo būti nutraukta tik esant esminiam sutarties pažeidimui, o esminiu sutarties pažeidimu pagal susitarimo III.2 punktą yra teismo proceso metu paaiškėjęs reikalavimo nepagrįstumas. Ieškovė tuo tarpu teigia, kad sutarties nutraukimo galimybė pagal IV.3 punktą sietina ne su sutarties pažeidimu, o su ieškovės galimybėmis realiai išsiieškoti skolą pagal perleidžiamą reikalavimą, kurios ieškovei galėjo paaiškėti tik po sutarties sudarymo. Atkreiptinas dėmesys, kad nė viena šalių neteigia, jog sutarties nutraukimas pagal IV.3 punktą yra priklausomas išimtinai nuo ieškovės valios ir nesusijęs su jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių ieškovė galėtų būti laikoma teisėtai praradusia interesą toliau vykdyti sutartį.

42.       Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, sprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, o kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisės klausimas, dėl kurio gali pasisakyti kasacinis teismas, yra tik tai, ar žemesnės instancijos teismai teisingai taikė sutarties aiškinimo taisykles ir principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2008; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011; kt.). 

43.       Šios nutarties 23 punkte konstatuota, kad vienašalis sutarties nutraukimas sutartyje nustatytais atvejais galimas ir kitai šaliai nepažeidus sutarties, tačiau tokiu nutraukimu neturėtų būti padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad sutarties aiškinimas, leidžiantis vienai iš sutarties šalių be jokio pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį, ypač kai tokia galimybė kitai sutarties šaliai sutartyje nėra nustatyta, neatitiktų CK įtvirtintų sutarties aiškinimo taisyklių, kadangi lemtų aiškų sutarties nesąžiningumą vienos iš šalių atžvilgiu, prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems bei favor contractus principams. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo, neturėjo apsiriboti konstatavimu, kad tokia ieškovės galimybė yra nustatyta sutartyje, o turėjo analizuoti ir vertinti, ar ieškovė nagrinėjamu atveju turėjo pakankamą pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, įvertindamas tiek šalių argumentus, susijusius su atitinkamų sutarties nuostatų aiškinimu, tiek aplinkybes, susijusias su ieškovės intereso toliau vykdyti sutartį praradimu. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo nebuvo tiriamos ir vertinamos.

44.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, netinkamai taikė ir aiškino vienašališką sutarties nutraukimą ir sutarčių aiškinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenustatė visų šiam klausimui tinkamai išspręsti svarbių aplinkybių ir dėl jų nepasisakė, dėl šios priežasties egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

 

Dėl prašymo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones

 

45.       Šią civilinę bylą teisėjų kolegija išnagrinėjo 2020 m. kovo 18 d. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka. Baigusi nagrinėti bylą, kolegija nutarė nutartį priimti ir paskelbti 2020 m. balandžio 16 d.

46.       Ieškovė UAB „IG Projektai“ 2020 m. kovo 26 d., t. y. pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės ir teisėjų kolegijai išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, pateikė prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

47.       Remiantis CPK 144 straipsnio 2 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka. Tačiau, baigus bylos nagrinėjimą iš esmės ir teisėjų kolegijai išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, jokie nauji byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai ir (ar) prašymai, neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės, negali būti priimami ir nagrinėjami. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti ieškovės pateiktą prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir dėl jo pasisakyti, todėl jis laikytinas nepaduotu ir grąžintinas jį pateikusiam asmeniui.

48.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi teisę pateikti bylą iš naujo nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

49.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 6 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 2,42 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šių ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Laikyti nepaduotu 2020 m. vasario 26 d. ieškovės UAB „IG Projektai prašymą taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones ir grąžinti šį prašymą jį padavusiai ieškovei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjos        Goda Ambrasaitė-Balynienė 

 

 

        Janina Januškienė

 

 

        Sigita Rudėnaitė


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK6 6.218 str. Pranešimas apie sutarties nutraukimą
  • CK6 6.217 str. Sutarties nutraukimas
  • CK6 6.193 str. Sutarčių aiškinimo taisyklės
  • CK6 6.37 str. Palūkanos pagal prievoles
  • e3K-3-358-916/2017
  • CPK
  • e3K-3-9-695/2018
  • CK6 6.102 str. Atvejai, kuriais draudžiama perleisti reikalavimą
  • e3K-3-386-378/2018
  • 3K-7-306/2012
  • 3K-3-114/2014
  • 3K-3-348/2014
  • 3K-3-155/2014
  • 3K-3-45/2014
  • 3K-3-12-695/2019
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas