Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-10-12][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-357-687-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-357-687/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 288724610 išvadą duodanti institucija
Kategorijos:
3.1. Bendrosios nuostatos.
3.2. Bylos, susijusios su vaikų ir tėvų teisėmis ir pareigomis
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3. BYLOS, KYLANČIOS IŠ ŠEIMOS TEISINIŲ SANTYKIŲ
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1.18.3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
3.2.3. Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje
3.6.3. Europos Sąjungos civilinio proceso normų taikymas
3.2.5. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
3.2.3.6.5. Kiti su bylos sustabdymu susiję klausimai
3.2.3.6. Bylos sustabdymas
3.6. Tarptautinis civilinis procesas
3.6.3.6. Jurisdikcija santuokos ir tėvų pareigų bylose
3.2.12. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo
3.1.18. Laikinosios apsaugos priemonės

?PASTABA: D

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         Civilinė byla Nr. e3K-3-357-687/2018

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07077-2017-4                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.3;

 3.2.3.6.5; 3.6.3.6.                                

(S)                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. spalio 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. R. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018  m. vasario 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. R. ieškinį atsakovui N. D. (N. D.) dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam sūnui priteisimo, institucija, teikianti išvadą, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tarptautinės jurisdikcijos bylose dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo nustatymo klausimus, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė R. R. kreipėsi į teismą prašydama nustatyti nepilnamečio sūnaus S.  D. (S. D.), gimusio duomenys neskelbtini, nuolatinę gyvenamąją vietą su ja, priteisti iš atsakovo N. D. sūnaus išlaikymui po 500 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2017 m. liepos 1 d. iki sūnaus pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuoti kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

3.       Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartimi buvo tenkintas ieškovės prašymas ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nustatant S. D. gyvenamąją vietą su motina, iki bus išnagrinėta civilinė byla. Teismas atsižvelgė į vaiko interesus, į tai, jog jam reikalingas stabilumas, kad jis prisirišęs prie mamos, jo adaptacija Švedijos Karalystėje buvo sudėtinga, todėl gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove neprieštarautų vaiko interesams. Teismas atmetė atsakovo prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, iki įsiteisės Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje dėl vaiko grąžinimo, nurodydamas, kad teismo posėdžiai apeliacinės instancijos teismo yra paskirti 2017 m. lapkričio 30 d. ir 2017 m. gruodžio 20 d., todėl tikėtina, kad iki to laiko Vilniaus apygardos teismo nutartis neįsiteisės.

4.       Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartimi buvo atmestas N. D. prašymas grąžinti neteisėtai išvežtą sūnų į jo kilmės šalį Švedijos Karalystę pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, nurodant, kad R. R. su sūnumi į Lietuvą iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės Švedijos Karalystės išvyko neteisėtai, nesant tėvo sutikimo, 2017 m. rugpjūčio 1 d. Teismas nenustatė, kad jei vaikas būtų grąžintas, jis patektų į jam netoleruotiną situaciją ar jam būtų padaryta nepataisoma žala. Tačiau teismas atsisakė grąžinti vaiką motyvuodamas tuo, kad S. D. prisitaikė prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos ir šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jo interesų. Teismo vertinimu, N. D. dalyvavimas vaiką ugdant ir auklėjant, kai vaikas gyveno Švedijos Karalystėje, buvo epizodinis, tarp tėvo ir sūnaus nėra užsimezgęs stiprus emocinis ryšys ir N. D. nesiekia jo sukurti. Kadangi nuo vaiko išvežimo į Lietuvą N. D. neteikia vaikui išlaikymo, teismas padarė išvadą, kad tėvas ne iki galo supranta savo tėviškąsias pareigas ir nėra pasirengęs prisiimti atsakomybę dėl vaiko auklėjimo ir globos. Tuo tarpu jei vaikas būtų grąžintas į Švedijos Karalystę, jis prarastų nuolatinį stiprų emocinį ryšį su motina.

5.       Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta grąžinti S. D. į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, paliko nepakeistą.   

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

6.       Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs atsakovo N. D. prašymą sustabdyti civilinę bylą dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi prašymą tenkino ir sustabdė civilinę bylą, iki bus išnagrinėta civilinė byla Švedijos Karalystės Sodertorno apylinkės teisme. 

7.       Teismas nustatė, kad atsakovas N. D. Švedijos Karalystės Sodertorno apylinkės teismui ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pateikė 2017 m. rugpjūčio 23 d. Ieškovė R. R. ieškinį Panevėžio miesto apylinkės teismui pateikė 2017 m. rugsėjo 11 d.

8.       Iš byloje surinktų duomenų teismas nustatė, kad S. D. gimimas buvo registruotas Švedijos Karalystėje. Nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. birželio 25 d. berniukas su motina gyveno Lietuvoje, čia lankė lopšelį-darželį, tačiau vėliau grįžo į Švedijos Karalystę. Kaip nustatyta Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusioje 2017 m. spalio 16 d. nutartyje, S. D. kartu su motina iš Švedijos Karalystės į Lietuvą, neturėdami tėvo sutikimo, išvyko 2017 m. rugpjūčio 1 d. Nepilnamečio gyvenamoji vieta Lietuvoje deklaruota 2013 m. vasario 11 d. Teismas sprendė, kad šiuo metu nėra pakankamai duomenų spręsti, jog nepilnamečio S. D. ir jo motinos gyvenamoji vieta visada buvo Lietuvoje ir ieškinys priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai. Kadangi atsakovas į Švedijos Karalystės teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kreipėsi anksčiau, civilinė byla yra stabdoma, iki šios valstybės teismas priims atitinkamą procesinį sprendimą. Teismas nurodė, kad, pasikeitus aplinkybėms arba šalims pateikus papildomus įrodymus, kurie leistų neginčytinai tvirtinti, kad nepilnamečio S. D. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, bylos nagrinėjimas gali būti atnaujintas.

9.       Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės atskirąjį skundą, 201m. vasario 20 d. nutartimi Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017  m. lapkričio 24 d. nutartį paliko nepakeistą.

10.       Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog yra pasibaigusi Švedijos teismų jurisdikcija pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, (toliau – ir reglamentas „Briuselis II bis“) 10 straipsnį. Be to, pagal reglamento „Briuselis II bis“ 19 straipsnio 2 dalį teismas, kuriame vėliau iškelta byla dėl to paties vaiko tėvų pareigų, savo iniciatyva turi sustabdyti nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija. Kadangi atsakovo prašymas Švedijos Karalystės Sodertorno apylinkės teismui dėl sūnaus S. D. globos paduotas pirmiau, nei ieškovė kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, ir Švedijos Karalystės Sodertorno apylinkės teismas 2017 m. spalio 25 d. nutartimi vaiko laikinąją globą nustatė atsakovui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė bylos nagrinėjimą.  

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

11.       Kasaciniu skundu ieškovė R. R. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018  m. vasario 20 d. nutartį ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį ir perduoti bylą Panevėžio apylinkės teismui nagrinėti iš esmės, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Teismai nesirėmė kasacinio teismo suformuota praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017), pagal kurią, siekiant nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, reikia atsižvelgti į vaiko interesų centrą. Šiuo atveju vaikas didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Lietuvoje, laiko save lietuviu, todėl nesuprantama, kodėl teismai nesprendė bylos iš esmės, kai vaiko gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, o priėmė abejonėmis grįstą procesinį sprendimą, kad šiuo metu neva nėra pagrindo teigti, jog vaiko gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.

11.2.                      Civilinio proceso tikslai reikalauja, kad teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir pažeistų teisių gynimu, todėl ir šiuo atveju teismas privalėjo išnagrinėti visiškai pagrįstą motinos reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ja ir išlaikymo priteisimo. Be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 785 straipsnio 1 dalį, Lietuvos teismai turi jurisdikciją spręsti šeimos bylas, jei viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis ir jos gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.

11.3.                       Atsakovo N. D. prašymas dėl vaiko grąžinimo buvo atmestas, nurodant, kad vaikas prisitaikė prie aplinkos Lietuvoje. Ieškovė pateikė įrodymus, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, todėl teismas privalėjo nagrinėti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iš esmės.

12.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas N. D. prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

12.1.                       Švedijos Karalystėje teisminis procesas dėl šalių sūnaus globos teisių eina į pabaigą, ieškovė bylos nagrinėjime dalyvauja aktyviai. Nors ieškovė kasaciniame skunde vis akcentuoja CPK 785 straipsnį, tačiau šiuo atveju taikytinas reglamentas „Briuselis II bis“ ir jame įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės (CPK 780 straipsnis).

12.2.                       Ieškovės nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-280-969/2017 faktinės ir teisinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, todėl vien ja remtis nėra tikslinga.

12.3.                       Atsakovas pateikė Švedijos Karalystės Sodertorno apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimą, kuriame nurodyta, kad teismas atmeta R. R. prašymą jai laikinai pavesti sūnaus globą ar jo nuolatinę gyvenamąją vietą nustatyti pas ją, ir palieka galioti apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimą, kuriuo S. D. globa paskirta tėvui, iki klausimas dėl berniuko globos bus išspręstas iš esmės. Teismas taip pat nurodė, kad jokių naujų aplinkybių, pateisinančių R. R. sprendimą prieš N. D. valią išgabenti berniuką į Lietuvą ir kad berniuko globą būtų geriausia patikėti motinai, nebuvo nustatyta.

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl jurisdikcijos bylose dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo 

 

13.       Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi.

14.       Tais atvejais, kai byla yra su tarptautiniu elementu, teismingumo taisyklės nustatomos pagal tarptautinio civilinio proceso teisės normas, reglamentuojamas tarptautinėse sutartyse, Europos Sąjungos (toliau – ES) teisėje arba nacionaliniuose teisės aktuose, priklausomai nuo to, su kokia užsienio valstybe yra susijęs byloje esantis tarptautinis elementas.

15.       Spręsdamas, ar šeimos byla yra su tarptautiniu (užsienio) elementu, teismas turi įvertinti šias aplinkybes: 1) ar byloje egzistuoja tarptautinis (užsienio) elementas; 2) koks yra šio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdis; 3) su kokia valstybe (kokiomis valstybėmis) jis yra susijęs.

16.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė 2017 m. rugsėjo 11 d. pateikė Panevėžio miesto apylinkės teismui ieškinį dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo. Ieškinyje buvo nurodyta, kad ieškovė su atsakovu susipažino dirbdami Švedijoje, ten jiems gimė sūnus, jį kartu augino, 2017 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė su atsakovu galutinai nutraukė tarpusavio bendravimą ir su vaiku grįžo į Lietuvą. Ieškovė prašė nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su ja ir priteisti išlaikymą iš tėvo, taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

17.       Teisėjų kolegija nurodo, kad esant tokiai faktinei situacijai akivaizdu, jog byloje egzistuoja tarptautinis elementas, nes vaiko tėvas yra užsienio valstybės pilietis, gyvenantis užsienio valstybėje, vaikas su motina, nors ir yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau iki ieškinio pateikimo gyveno užsienio valstybėje. Nustatęs, kad byloje yra tarptautinis elementas, teismas turi spręsti, koks jo pobūdis ir intensyvumas, t. y. ar tarptautinis elementas gali lemti teismingumo klausimo sprendimą, procesinių dokumentų kitai šaliai įteikimą ir pan.

18.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šeimos bylose su tarptautiniu elementu teismas turi būti itin atidus ir nuosekliai vertinti faktines bylos aplinkybes. Tai, kad vienos iš šalių gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, gali būti svarbus veiksnys sprendžiant ne tik dokumentų įteikimo klausimą, bet ir tai, ar ieškinio reikalavimas yra teismingas teismui. O vaiko, dėl kurio reiškiamas reikalavimas, gyvenamoji vieta yra ypač svarbi aplinkybė tokio pobūdžio bylose. Būtent ji lemia, ar šeimos byla su tarptautiniu elementu, kurioje reiškiami reikalavimai dėl vaiko, yra teisminga konkrečios valstybės teismui.

19.       CPK 137 straipsnis įtvirtina trumpą dešimties dienų terminą, per kurį teismas privalo išspręsti ieškinio priėmimo klausimą, o tais atvejais, jeigu ieškinyje prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, – nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo ieškinio gavimo teisme dienos (CPK 137 straipsnio 3 dalis). Kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas pareikštame ieškinyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio, kuriame jas prašoma taikyti, priėmimo klausimą. Išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos (CPK 147 straipsnio 1 dalis).

20.       Taigi visų pirma teismas, gavęs ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi atidžiai įvertinti, ar yra pakankamai įrodymų, leidžiančių spręsti, kad byla teisminga jam ir ieškinys gali būti priimtas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai pareikštas ieškinys yra susijęs su tarptautiniu elementu, jo priėmimo klausimą sprendžiantis teismas, nustatęs, kad iš ieškinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų nėra pakankamo pagrindo spręsti dėl pareikštų reikalavimų teismingumo, turi taikyti trūkumų šalinimo institutą, t. y. nurodyti ieškovui pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos teismui sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo. Jei ieškovas teismo nustatytu terminu pateikia atitinkamas aplinkybes patvirtinančius įrodymus arba nurodo įrodymus, kurių negali pateikti dėl objektyvių priežasčių, teismas priima ieškinį. Atsisakymas priimti Lietuvos Respublikos teismams neteismingą ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), prieš tai nepritaikius trūkumų šalinimo instituto, taikomas tais atvejais, kai teismui iš pateikto ieškinio turinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų akivaizdu, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 25 punktas).

21.       Nustatęs, kad byloje egzistuoja tarptautinis elementas, teismas turi nustatyti, su kokia valstybe jis yra susijęs, ir pagal tai parinkti taikytinus teisės aktus bylos teismingumo klausimui išspręsti. Tais atvejais, kai tarptautinis elementas yra susijęs su ES valstybe nare, išskyrus Daniją, taikomi ES reglamentai. Šeimos bylose su tarptautiniu elementu šią dieną yra aktualūs du teisės aktai: klausimams dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – reglamentas ,,Briuselis II bis“), o klausimams dėl išlaikymo – 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šie ES reglamentai ir jų nustatytos jurisdikcijos taisyklės turi viršenybę prieš CPK nustatytas tarptautinio teismingumo taisykles (CPK 780 straipsnis).

22.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinyje nurodė atsakovo, vaiko tėvo, gyvenamąją vietą Švedijoje, taip pat pažymėjo, kad iki ieškinio pateikimo ji kartu su vaiku taip pat gyveno Švedijos Karalystėje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad byla yra susijusi su ES valstybe nare, Švedijos Karalyste, todėl jai taikytinas ES teisinis reguliavimas.

23.       Toliau, spręsdamas bylos teismingumo klausimą, teismas turi nustatyti ieškinio dalyką ir išskirti jį sudarančius reikalavimus, jei byloje pareiškiamas ne vienas reikalavimas. Išskyręs ieškiniu reiškiamus reikalavimus, teismas turi nustatyti kiekvienam iš jų taikytiną teisės aktą ir, vadovaudamasis jame nustatytomis taisyklėmis, spręsti kiekvieno ieškinio reikalavimo teismingumo klausimą atskirai.

24.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė buvo pareiškusi du reikalavimus: 1) dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir 2) dėl išlaikymo vaikui priteisimo.

25.       Kaip pažymėta pirmiau, klausimams, susijusiems su tėvų pareigomis vaikui, taigi ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, taikomas reglamentas „Briuselis II bis“.

26.       Reglamento „Briuselis II bis“ 8, 9, 10, 12 ir 13 straipsniuose įtvirtinti jurisdikcijos pagrindai yra grindžiami įvairiais – tiek objektyviaisiais, tiek subjektyviaisiais, nuo bylos šalių valios priklausančiais, kriterijais (pvz., 8 straipsnyje įtvirtintas bendrasis jurisdikcijos pagrindas grindžiamas objektyvia aplinkybe – vaiko nuolatine gyvenamąja vieta, tuo tarpu 12 straipsnyje įtvirtintas jurisdikcijos pagrindas priklauso, be kita ko, nuo byloje dalyvaujančių asmenų pritarimo teismo, į kurį ieškovas kreipėsi su ieškiniu, jurisdikcijai).

27.       Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, ar teismas galėjo spręsti, kad vaiko, dėl kurio pareiškiamas reikalavimas, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje ir dėl to byla teisminga Lietuvos Respublikos teismui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvoje turi būti nustatoma bylos iškėlimo momentu. Be to, nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatoma vadovaujantis ne nacionalinėmis taisyklėmis (pavyzdžiui, CK 2.12 straipsniu), o ES teisės normų pagrindu (plačiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017 48 punktą).

28.       Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą ir nustatęs, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, turėtų atsisakyti priimti jam neteismingą ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybės, svarbios sprendžiant ieškinio teismingumo klausimą, gali paaiškėti ir vėliau, po bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Tokiais atvejais, kai teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

29.       Klausimams dėl išlaikymo priteisimo taikomas Išlaikymo reglamentas, todėl ir šio reikalavimo teismingumas turi būti nustatomas vadovaujantis šiame reglamente nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis.

30.       Bendroji jurisdikcija reikalavimui dėl išlaikymo nustatoma pagal atsakovo (skolininko) arba kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a, b punktai).  Paprastai jurisdikciją dėl išlaikymo priteisimo turi kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, laikantis pozicijos, kad kreditoriaus, t. y. asmens, kuriam reikalingas išlaikymas, gyvenamojoje vietoje gali būti geriausiai įvertintos jam reikalingos gyvenimo sąlygos.

31.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, esant pareikštam ieškiniui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, nors abiem reikalavimams ir taikomi skirtingi ES reglamentai, esminis klausimas sprendžiant dėl bylos teismingumo yra vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas. Atsižvelgdamas į ją teismas priima ir atitinkamą procesinį sprendimą: 1) priima ieškinį, jei vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje; 2) atsisako priimti ieškinį, jei vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje ir Lietuvoje negyvena vaiko skolininkas, kaip nagrinėjamu atveju tėvas, arba sprendžia tik dėl išlaikymo reikalavimo priėmimo, jei vaiko skolininkas gyvena Lietuvoje; 3) palieka pareiškimą nenagrinėtą, jei teismas, priimdamas ieškinį dėl duomenų trūkumo ar netinkamo jų interpretavimo, neteisingai nustatė vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą ir iškėlė jam neteismingą bylą.

32.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenurodė ieškinio priėmimo pagrindo, t. y. nenustatė, ar vaiko, dėl kurio pareiškiami reikalavimai, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tuo atveju, kai teismas iš kartu su ieškiniu pateikiamų duomenų negali daryti pagrįstos išvados, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, jis turi taikyti trūkumų šalinimo institutą (žiūrėti šios nutarties 20 punktą), nes skubotas ieškinio priėmimas, nesant pakankamo pagrindo manyti, kad reikalavimas teismingas būtent šios valstybės teismui, gali sukelti nesuderinamų skirtingų valstybių teismų sprendimų riziką.  

33.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškovės ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi sustabdė šios civilinės bylos nagrinėjimą, iki bus išnagrinėta civilinė byla Švedijos Karalystės Sodertorno apylinkės teisme. Apeliacinės instancijos teismas šią nutartį paliko nepakeistą. Teismai vadovavosi reglamento „Briuselis II bis“ 19 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl tėvų pareigų tam pačiam vaikui ir tuo pačiu ieškinio pagrindu, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija (lis pendens taisyklė).    

34.       Lis pendens taisyklei taikyti yra būtinos šios sąlygos: 1) tos pačios ginčo šalys; 2) tas pats ieškinio ar reikalavimo dalykas; 3) reikalavimas pareikštas dviejų valstybių teismuose; 4) teismas, kuriame reikalavimas pareikštas pirmiau, nėra priėmęs sprendimo dėl bylos teismingumo. Lis pendens taisyklė taikoma remiantis vieninteliu principu – pirmumas laiko atžvilgiu, t. y. valstybės, į kurią buvo kreiptasi pirmiau, teismas turi teisę pirmas spręsti, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti bylą. Teismas, į kurį kreiptasi vėliau, privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol pirmasis teismas nustatys jurisdikciją. Antrasis teismas šį veiksmą privalo atlikti ex officio (pagal pareigas). Ši pareiga yra imperatyvi ir neturi išimčių, jos įgyvendinimui neturi įtakos nei teismo, nei šalių pozicija, nei kitos aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame etape turi būti atliekamas tik bylos sustabdymas, bet ne jurisdikcijos atsisakymas. Tais atvejais, kai galutinai nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija nagrinėti bylą, antrasis teismas privalo atsisakyti jurisdikcijos (reglamento „Briuselis II bis“ 19 straipsnio 3 dalis). Kaip ir pirmajame procedūros etape pareiga dėl bylos sustabdymo, taip antrajame etape galiojanti pareiga atsisakyti jurisdikcijos yra imperatyvi ir nepaliekanti erdvės teismo diskrecijai. Tik tais atvejais, kai pirmasis teismas konstatuoja, kad neturi jurisdikcijos, arba, pavyzdžiui, tais atvejais, kai pirmojo teismo procesinis sprendimas, kuriuo prisiimta jurisdikcija, panaikinamas galutiniu aukštesnio teismo procesiniu sprendimu, antrajam teismui nebelieka teisinių kliūčių nagrinėti bylą, nes nėra pagrindo taikyti lis pendens taisyklės.  

35.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškinį, vėliau nustatė, kad šiuo metu nėra pakankamai duomenų nustatyti, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, be to, ieškovė į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2017 m. rugsėjo 11 d., tuo tarpu atsakovas dėl vaiko globos į kompetentingą Švedijos Karalystės teismą kreipėsi anksčiau, 2017 m. rugpjūčio 23 d. Taikant lis pendens taisyklę, teismas Lietuvoje, būdamas antrasis teismas, į kurį kreipiasi viena iš šalių tuo pačiu klausimu, gali sustabdyti bylą, iki pirmasis teismas, šiuo atveju kompetentingas teismas Švedijos Karalystėje, priims sprendimą dėl jurisdikcijos. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad taikant lis pendens taisyklę antrasis teismas negali stabdyti bylos iki pirmasis teismas išspręs klausimą iš esmės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas ne tik pirmiau kreipėsi į Švedijos Karalystės teismą, bet šis teismas ir ėmėsi spręsti vaiko globos klausimą iš esmės, taigi prisiėmė jurisdikciją nagrinėjamu klausimu, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo ne sustabdyti bylą, o atsisakyti jurisdikcijos ir ieškinio reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo palikti nenagrinėtą (CPK 782 straipsnis, reglamento „Briuselis II bis“ 19 straipsnio 3 dalis).

36.       Sprendžiant dėl reikalavimo priteisti išlaikymą teismingumo Lietuvos Respublikos teismui, turi būti įvertinta ne tik tai, kad bylos iškėlimo metu skolininko, kreditoriaus nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Švedijos Karalystėje (žr. šios nutarties 35 punktą), bet ir tai, kad reikalavimas dėl išlaikymo gali būti teismingas teismui, kuris turi jurisdikciją spręsti su tėvų pareigomis susijusius klausimus (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktas). Kadangi byla dėl vaiko globos teisių yra sprendžiama Švedijos Karalystėje, tai, remdamasis visais pirmiau nurodytais pagrindais, pirmosios instancijos teismas turėtų palikti nenagrinėtą ne tik reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bet ir reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo.

37.       Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė reglamentą „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamentą, dėl to nepagrįstai sustabdė civilinės bylos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo nagrinėjimą, iki civilinė byla dėl vaiko globos bus iš esmės išnagrinėta Švedijos Karalystės kompetentingame teisme.

 

 

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos bylose su tarptautiniu elementu

 

38.       Tais atvejais, kai kartu su ieškiniu dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo yra pateikiamas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas turi būti itin atidus vertindamas, ar yra visos būtinos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

39.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šeimos byloje, turinčioje tarptautinį elementą, laikinųjų apsaugos priemonių klausimas sprendžiamas vadovaujantis tarptautinio civilinio proceso teisės normomis. Kadangi nagrinėjamoje byloje tarptautinis bylos elementas yra susijęs su Švedijos Karalyste ir ES reglamentų taikymu, toliau teisėjų kolegija pasisakys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal šiuos reglamentus.

40.       Sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, kaip pažymėta pirmiau, yra taikomas reglamentas „Briuselis II bis“, kurio 20 straipsnis nustato, kad laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti ir jurisdikcijos spręsti klausimą iš esmės neturintis teismas, jei yra būtina skubiai imtis priemonių jo veiklos teritorijos valstybėje esančiam vaikui apsaugoti. Reglamentas „Briuselis II bis“ įtvirtina šias būtinas sąlygas: laikinosios apsaugos priemonės turi būti 1)  neatidėliotinos, 2) būtinos ir 3)  terminuotos. Reglamentas „Briuselis II bis“ nedetalizuoja, kokios laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, todėl konkreti laikinoji apsaugos priemonė nustatoma pagal ją taikančios valstybės teisę.

41.       Tais atvejais, kai teismas, gavęs ieškinį, sprendžia, kad jame pareikšti reikalavimai yra jam teismingi, jis taiko laikinąsias apsaugos priemones pagal savo nacionalinę teisę. Tačiau tais atvejais, kai teismas nustato, kad pareikštas reikalavimas yra jam neteismingas, laikinąsias apsaugos priemones jis gali taikyti tik esant būtinoms šios nutarties 40 punkte nurodytoms sąlygoms.

42.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ja, iki bus išnagrinėta civilinė byla. Panevėžio miesto apylinkės teismas, 2017 m. rugsėjo 12 priėmęs ieškovės ieškinį, 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartimi įpareigojo ieškovę pateikti papildomus duomenis, būtinus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti, t. y. duomenis ir juos patvirtinančius įrodymus, pagrindžiančius ieškovės ir vaiko gyvenamąją vietą, būsto sąlygas, ryšius su kitais šeimos nariais ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie duomenys neatspindi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, t. y. kad jos yra neatidėliotinai būtinos vaikui apsaugoti. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, esant ginčui dėl tėvų pareigų, teismas turi dėti visas pastangas padėdamas tėvams rasti taikų sprendimą ir užkirsti kelią nepagrįstam vaiko atskyrimui nuo vieno iš tėvų ir bendravimo su juo apribojimui. Ypač tai aktualu tuomet, kai vaikas perkeliamas iš vienos valstybės į kitą ir yra sprendžiamas jo grąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų klausimas. Tokiu atveju laikinosios apsaugos priemonės gali tapti priemone neteisėtai vaiką išvežusiam ar jį laikančiam asmeniui įteisinti faktinę situaciją ir toliau pažeidinėti tiek vaiko, tiek likusio tėvo (motinos) interesus.

43.       Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai šeimos byloje su tarptautiniu elementu teismui kyla abejonių dėl pareikšto reikalavimo teismingumo, jis turi surinkti papildomus duomenis, įrodančius ne tik vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, bet ir tuos, kurie pagrįstų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nenustačius vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų, vaiko saugumui ir vystymuisi iškiltų reali grėsmė.    

 

Dėl civilinės bylos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir civilinės bylos dėl neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo santykio

 

44.       Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 5 d. priėmė pareiškėjo (atsakovo nagrinėjamoje byloje) pareiškimą dėl leidimo grąžinti neteisėtai laikomą vaiką į Švedijos Karalystę. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 16 d. nutartimi nustatė, kad: 1) vaikas išvežtas neteisėtai; 2) nėra aplinkybių, patvirtinančių, kad vaikui būtų nesaugu grįžti į jo kilmės šalį. Tačiau teismas atsisakė išduoti leidimą grąžinti vaiką į jo kilmės šalį, motyvuodamas tuo, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos. Teisėjų kolegija nenagrinės plačiau tokio atsisakymo motyvų, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau pasisakys dėl šios bylos ir civilinės bylos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tarpusavio santykio.

45.       Pirma, remiantis 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 16 straipsniu, gavusi pranešimą apie neteisėtą išvežimą ar laikymą, nurodytą 3 straipsnyje, Susitariančiosios Valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija nesprendžia dėl vaiko globos teisių iš esmės, kol nenustatoma, kad vaikas neturi būti grąžinamas pagal šią Konvenciją, arba sprendžia dėl globos teisių iš esmės tik tada, jei per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nuo minėto pranešimo gavimo dienos nepateikiamas prašymas pagal šią Konvenciją.

46.       Antra, neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo atveju jurisdikcija nustatoma ne pagal bendrąją jurisdikcijos taisyklę, įtvirtintą reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje – vaiko, dėl kurio pareikštas reikalavimas, nuolatinę gyvenamąją vietą, o pagal specialiąsias jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnyje.

47.       Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnyje nustatyta, kad, vaiką neteisėtai išvežus ar negrąžinus, valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai išlaiko savo jurisdikciją iki tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje ir: a) išvežimui ar negrąžinimui tylėjimu pritaria kiekvienas globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija; arba b) vaikas toje kitoje valstybėje narėje pragyvena bent vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, ir vaikas susigyvena su nauja aplinka, ir įvykdoma bent viena iš sąlygų: i) per vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, valstybės narės, kurioje vaikas buvo išvežtas ar yra laikomas, kompetentingoms valdžios institucijoms nebuvo pateiktas prašymas jį grąžinti; ii) globos teisių turėtojo prašymas grąžinti buvo atsiimtas ir per i papunktyje nustatytą laikotarpį nebuvo pateiktas naujas prašymas; iii) byla valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teisme buvo užbaigta pagal 11 straipsnio 7 dalį; iv) valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai priėmė sprendimą dėl globos, nereikalaujantį vaiką grąžinti.

48.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai yra sprendžiamas klausimas dėl neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo, vaiko buvimo vietos valstybės teismas negali spręsti klausimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iš esmės, iki nebus priimtas sprendimas dėl vaiko negrąžinimo. Tačiau net ir tuo atveju, jei teismas atsisakė išduoti leidimą grąžinti vaiką, turi būti įvertinamos tokio sprendimo priežastys. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui konstatavus, jog vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, taigi patvirtinus, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje nei jo buvimo valstybėje, tačiau atsisakius išduoti leidimą grąžinti vaiką dėl kitų priežasčių, teismas neturi teisės spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iš esmės, jei nėra įvykdytos reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnyje nurodytos sąlygos.   

49.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas į teismą dėl neteisėtai laikomo vaiko grąžinimo kreipėsi pirmiau, nei ieškovė pateikė ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo. Tad, nepaisant argumentų, išdėstytų šios nutarties 13–28 punktuose, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį arba, aplinkybėms dėl nagrinėjamos civilinės bylos dėl leidimo grąžinti neteisėtai išvežtą ar laikomą vaiką paaiškėjus vėliau, sustabdyti bylą iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl teismo leidimo grąžinti vaiką išdavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui konstatavus, jog vaikas buvo išvežtas ar laikomas Lietuvoje neteisėtai, bet priėmus sprendimą negrąžinti vaiko, jurisdikciją spręsti klausimą dėl vaiko globos (gyvenamosios vietos nustatymo) vis tiek išlaiko vaiko kilmės valstybės, šiuo atveju Švedijos Karalystės, teismai. Todėl tokiu atveju pareiškimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo turėtų būti paliktas nenagrinėtas.

50.       Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent tokia kasacinio teismo praktika nustatyta ir ieškovės minimoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017, priešingai nei šioje byloje, jurisdikciją turėjęs Nyderlandų Karalystės teismas jau buvo priėmęs sprendimą dėl vaiko globos, nereikalaujantį jo grąžinti, bei buvo perdavęs jurisdikciją tolesnius klausimus dėl vaiko globos spręsti Lietuvos Respublikos kompetentingam teismui. Būtent tai ir buvo pagrindiniai argumentai, dėl ko kasacinis teismas sprendė, kad nustatytas jurisdikcijos taisyklių pažeidimas savaime nėra pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamus sprendimus.

51.       Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas, atsisakydamas išduoti leidimą vaiką grąžinti į jo kilmės valstybę, nurodė, kad vaikas yra prisitaikęs prie naujos aplinkos. Reglamento „Briuselis II bis“ 15 straipsnis nustato, kad tam tikrais išimtiniais atvejais byla dėl tėvų pareigų gali būti perduota kitam nei jurisdikciją turinčiam teismui, jei nustatoma, kad vaiką su kita valstybe sieja konkretus ryšys ir tai atitiktų vaiko interesus. Prašymą perduoti jurisdikciją gali pateikti ir tos valstybės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys, teismas.

52.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, sustabdęs civilinės bylos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo nagrinėjimą, iki bus išnagrinėta civilinė byla Švedijos Karalystės kompetentingame teisme, iš esmės pažeidė jurisdikcijos nustatymo taisykles, todėl skundžiama apeliacinės instancijos nutartis, kuria buvo palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis, yra naikintina. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, galėtų būti sprendžiama, ar aplinkybės, kad vaikas jau metus gyvena Lietuvoje, Lietuva yra vaiko pilietybės valstybė, čia gyvena jo motina ir kiti artimi giminaičiai, nelemia vaiko konkretaus ryšio su Lietuva, kas leistų teismui prašyti kompetentingą Švedijos Karalystės teismą perduoti jam jurisdikciją nagrinėti klausimą dėl vaiko globos (gyvenamosios vietos nustatymo) iš esmės (žr. šios nutarties 51 punktą).

53.       Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama Panevėžio apygardos teismo nutartis yra naikintina perduodant klausimą dėl bylos teismingumo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.        

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

54.       Kasacinis teismas patyrė 2,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi klausimas dėl bylos teismingumo perduotinas apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs šį klausimą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

 

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl bylos teismingumo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai        Alė Bukavinienė

 

        Janina Januškienė

 

        Vincas Verseckas

        


Paminėta tekste:
  • 3K-3-280-969/2017
  • CPK
  • CPK 780 str. Normų taikymas
  • CPK 137 str. Ieškinio priėmimas
  • CPK 147 str. Atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas
  • 3K-7-443-969/2016
  • CK2 2.12 str. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta
  • CPK 782 str. Neteismingumo pasekmės
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas