Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-575-22-09].doc
Bylos nr.: A-575-22-09
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Pareiškėja A-B

                                                                          Administracinė byla Nr. A575-22/2009

                                                                     Procesinio sprendimo kategorija 9.4; 9.5; 23.1

(S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. gegužės 25 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Mechel Nemunas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Mechel Nemunas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

       Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėjas UAB „Mechel Nemunas“  (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) – pagal Lietuvos Respublikos teisę įsteigtas privatus juridinis asmuo, kurio vienintelis akcininkas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo Šveicarijos Konfederacijoje įregistruota bendrovė – 2006 m. sausio 20 d. kreipėsi į Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Kauno AVMI) prašydamas grąžinti 559 495 Lt, kuriuos nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. jis sumokėjo kaip atskaitymus nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą (toliau – ir Įstatymas). Prašymą grindė tuo, kad, jo nuomone, atskaitymai nuo pajamų pagal Įstatymą (toliau – ir Kelių mokestis) yra Europos Bendrijos teisės draudžiamas apyvartos mokestis, be to, jis buvo diskriminuojamas, nes užsienio kompanijų filialai bei kitų rūšių buveinės Lietuvos Respublikoje šiuo mokesčiu nebuvo apmokestinamos, todėl paminėta 559 495 Lt suma turėtų būti jam grąžinta kaip mokesčio permoka.

Kauno AVMI 2006 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.  Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl paminėto Kauno AVMI sprendimo, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą taip pat atmetė.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti VMI prie FM 2006 m. balandžio 27 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą grąžinti UAB „Mechel Nemunas“ 559 495 litus atskaitymų nuo pajamų pagal Įstatymą, sumokėtus už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. Pareiškėjas teismui nurodė, kad atskaitymai nuo pajamų pagal Įstatymą turi visus teisinius pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), kaip jis yra suprantamas Europos Bendrijos teisėje, elementus ir yra nesuderinamas su Bendrijos teisės normomis, reglamentuojančiomis apyvartos mokesčius, prieštarauja 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos Nr. 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji Tarybos direktyva) 33 straipsniui. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad visos Lietuvos Respublikoje įsteigtos įmonės privalėjo mokėti Kelių mokestį, bet užsienio kompanijų filialai bei kitų rūšių nuolatinės buveinės Lietuvoje šiuo mokesčiu nebuvo apmokestinamos. Pareiškėjo vertinimu, Kelių mokestis diskriminavo pareiškėją, nes nebuvo jokio pagrindo užsienio bendrovių dukterines įmones ir nuolatines buveines vertinti skirtingai, t. y. priklausomai nuo to, kokią teisinę veiklos formą užsienio verslininkai pasirinko įsisteigdami Lietuvoje. Tuo, pareiškėjo nuomone, buvo pažeisti (Konsoliduotos) Europos Bendrijos Steigimo Sutarties (toliau – ir EB Steigimo Sutartis) 43, 48 straipsniai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savanoriškai nuo kiekvieną mėnesį gautų pajamų mokėjo atskaitymus nuo pajamų pagal Įstatymą, pateiktos deklaracijos ir įmonės apskaitos kortelės nepatvirtina, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. būtų turėjęs šio mokesčio permoką – pareiškėjas neteikė mokesčių administratoriui patikslintų atskaitymų nuo pajamų pagal Įstatymą deklaracijų, kuriose atsispindėtų minėto mokesčio permoka nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. (imtinai). Be to, Kelių mokestis  pagal savo esmę negali būti prilyginamas apyvartos mokesčiui ta prasme, kuri nustatyta Šeštojoje Tarybos direktyvoje, kadangi Kelių mokestis nustato specifinius apmokestinimo objektus, apmokestinimo tvarką, tarifus ir pagal savo požymius (pvz., nėra skaičiuojamas nuo konkrečių sandorių) nėra tapatus pridėtinės vertės mokesčiui. Teismui abejonių dėl Kelių mokesčio atitikimo Šeštosios Tarybos direktyvos 33 straipsniui bei EB Steigimo Sutarties 43 ir 48 straipsniams nekilo, todėl pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) jis netenkino.

 

II.

 

            Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, patenkinant apelianto reikalavimą įpareigoti atsakovą grąžinti UAB „Mechel Nemunas“ 559 495 litus Kelių mokesčio, sumokėto už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. (imtinai). Taip pat UAB „Mechel Nemunas“ prašo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo. Apeliantas savo skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

- Kelių mokestis pagal savo esmę yra apyvartos mokestis, atitinkantis esminius PVM  požymius, suformuluotus Teisingumo Teismo praktikoje, ir todėl yra nesuderinamas su Šeštosios Tarybos direktyvos 33 straipsniu;

- net jeigu Kelių mokestis būtų pripažintas neprieštaraujančiu Šeštosios Tarybos direktyvos 33 straipsnio nuostatoms, Kelių mokestis yra laikytinas nesuderinamu su EB Steigimo Sutarties 12, 43 ir 48 straipsniais, nes Kelių mokestis buvo taikomas Lietuvos Respublikoje įsteigtiems juridiniams asmenims (kontroliuojamiems tiek Europos Sąjungos piliečių bei Europos Sąjungoje įsisteigusių juridinių asmenų, tiek trečiųjų šalių piliečių bei trečiosiose šalyse įsisteigusių juridinių asmenų), tuo tarpu kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsisteigusių juridinių asmenų Lietuvos Respublikoje esantiems filialams bei atstovybėms Kelių mokestis nebuvo taikomas. Tad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, Kelių mokesčio taikymas Lietuvos Respublikoje įsteigtiems juridiniams asmenims ir jo netaikymas kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsisteigusių juridinių asmenų Lietuvos Respublikoje esantiems filialams bei atstovybėms, turi būti laikomas diskriminavimu pilietybės pagrindu EB Steigimo Sutarties 12 ir 43 straipsnių prasme.

            Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas VMI prie FM ir tretysis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsikirsdama į pareiškėjo argumentus dėl Kelių mokesčio prieštaravimo Šeštosios Tarybos direktyvos 33 straipsniui VMI prie FM nurodo:

- nagrinėjamu atveju Kelių mokesčio mokėjimo našta neperkeliama galutiniam vartotojui, kaip tai yra būdinga PVM (ginčytini mokesčiai yra skaičiuojami periodinės apyvartos pagrindu, todėl neįmanoma tiksliai nustatyti mokesčio, kurį gali reikėti perkelti klientui kiekvieno prekės pardavimo ar paslaugos suteikimo atveju, sumos);

- PVM yra mokamas sudarant kiekvieną sandorį prekybos etape, jo suma yra proporcinga tiektų prekių ar suteiktų paslaugų kainai, o ginčytinas mokestis yra skaičiuojamas nuo skirtumo, nustatyto pagal apskaitą reglamentuojančius teisės aktus;

- ankstesnėse grandyse sumokėtas mokestis nėra atskaitomas, todėl ginčytinas mokestis yra mokamas ne tik nuo prekių ir paslaugų atitinkamame etape sukurtos pridėtinės vertės, bet ir nuo apmokestinamojo asmens periodinės apyvartos (t. y. visų tam tikru periodu gautų pajamų);

- apmokestinamoji vertė nustatoma remiantis kitais parametrais, o ne kliento sumokėta kaina už prekes ar paslaugas (nėra bendro proporcingumo ryšio tarp apmokestinamojo asmens sumokėtos ginčytino mokesčio sumos ir jo tiekiamų prekių ar suteiktų paslaugų kainos).

 

III.

 

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 7 d. kreipėsi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą klausimu: „Ar Pirmosios Tarybos direktyvos 67/227/EEB ir (arba) Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB 33 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos kaip draudusios Valstybei Narei išlaikyti ir rinkti atskaitymus nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą, kaip mokestį, kuris buvo apibūdintas aukščiau šioje nutartyje?“

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2009 m. vasario 5 d. nutarė, kad 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas su pakeitimais, padarytais 1991 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 91/680/EEB, 33 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis nesudaro kliūčių rinkti tokio mokesčio, kaip antai Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatyme numatyti atskaitymai nuo pajamų.

IV.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

Dėl apelianto argumentų, kad Kelių mokestis pagal savo esmę yra apyvartos mokestis, nesuderinamas su Šeštosios Tarybos direktyvos 33 straipsniu.

 

Iš 1967 m. balandžio 11 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 67/227/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, reglamentuojančių apyvartos mokesčius, suderinimo (toliau – ir Pirmoji Tarybos direktyva) konstatuojamųjų dalių išplaukia, jog teisės aktų, reglamentuojančių apyvartos mokesčius, derinimas turi padėti sukurti bendrą rinką, kurioje vyktų neiškreipta konkurencija ir kurios savybės būtų panašios į vidaus rinkos savybes, panaikinant fiskalinių rinkliavų skirtumus, galinčius iškreipti konkurenciją ir sudaryti prekybos kliūčių (2006 m. spalio 3 d. sprendimo Banca popolare di Cremona, C-475/03, Rink. p. I-9373, 19 punktas). Bendra pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sistema buvo įdiegta Antrąja ir Šeštąja direktyvomis (minėto sprendimo Banca popolare di Cremona 20 punktas).

Remiantis Pirmosios Tarybos direktyvos 2 straipsniu, pagal bendros PVM sistemos principą iki mažmeninės prekybos etapo prekės ir paslaugos apmokestinamos bendruoju vartojimo mokesčiu, kuris yra tiksliai proporcingas prekių bei paslaugų kainai, neatsižvelgiant į operacijų skaičių gamybos ir paskirstymo procese iki to etapo, kuriam esant skaičiuojamas mokestis (minėto sprendimo Banca popolare di Cremona 21 punktas). Vis dėlto vykdant kiekvieną operaciją PVM turi būti mokamas tik atskaičius PVM sumą, kuri tiesiogiai buvo sumokėta nuo įvairių kainos sudedamųjų dalių sumų. Atskaitos tvarka reglamentuojama Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią apmokestinamasis asmuo turi teisę iš PVM, kurį privalo sumokėti, atskaityti PVM sumas, sumokėtas už prekes ir paslaugas, ir kad kiekvienu etapu mokestis mokamas tik nuo pridėtinės vertės ir galiausiai jo mokėjimo našta tenka galutiniam vartotojui (minėto sprendimo Banca popolare di Cremona 22 punktas).

Tam, kad tos pačios operacijos apmokestinimo sąlygos būtų vienodos, nesvarbu, kurioje valstybėje narėje ši operacija atlikta, bendra PVM sistema, remiantis Antrosios direktyvos konstatuojamosiomis dalimis, turi pakeisti skirtingose valstybėse narėse galiojančius apyvartos mokesčius (minėto sprendimo Banca popolare di Cremona 23 punktas). Tęsiant pirmosios ir antrosios direktyvų pradėtą derinimą ir vadovaujantis tuo, kas nurodyta Antrosios direktyvos 19 straipsnyje, pagal Šeštosios direktyvos 33 straipsnį valstybei narei leidžiama toliau taikyti ar nustatyti tik tuos mokesčius, rinkliavas ir mokėjimus prekėms tiekti, paslaugoms teikti ar importui, kurie negali būti priskirti apyvartos mokesčiams (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Banca popolare di Cremona 24 punktą). Taigi mokesčio, kaip antai atskaitymai nuo pajamų, teisėtumą reikia nagrinėti remiantis Šeštosios direktyvos 33 straipsniu, kurio taikymo sritis turi būti nustatyta atsižvelgiant į jo vaidmenį suderintoje apyvartos mokesčio sistemoje – bendroje PVM sistemoje (1985 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Rousseau Wilmot, 295/84, Rink. p. 3759, 14 punktas).

Pagal nusistovėjusią Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką tam, kad būtų nustatyta, ar mokestis, rinkliava ar mokėjimas gali būti priskirti apyvartos mokesčiui Šeštosios direktyvos 33 straipsnio 1 dalies prasme, reikia įvertinti, ar jis galėtų neigiamai paveikti bendros PVM sistemos funkcionavimą, nes juo prekių ir paslaugų judėjimas ir komerciniai sandoriai būtų apmokestinami panašiai kaip PVM (2007 m. spalio 11 d. sprendimo KÖGÁZ ir kt., C-283/06 ir C-312/06, Rink. p. I-8463, 34 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Teisingumo Teismas šiuo klausimu pažymėjo, kad bet kuriuo atveju prekių ir paslaugų judėjimas turi būti laikomas apmokestinamu panašiai kaip PVM, kai jis apmokestinamas mokesčiais, rinkliavomis ir mokėjimais, turinčiais esmines PVM savybes, net jeigu jie nėra visiškai jam tapatūs (minėto sprendimo KÖGÁZ ir kt. 35 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Kita vertus, Šeštosios direktyvos 33 straipsnio 1 dalis nedraudžia toliau taikyti ar nustatyti mokesčio, kuris neturi vienos iš esminių PVM savybių (minėto sprendimo KÖGÁZ ir kt. 36 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad yra keturios esminės PVM savybės: pirma, PVM yra bendrai taikomas sandoriams, kurių objektas yra prekės ar paslaugos; antra, jo dydis nustatomas proporcingai kainai, kurią apmokestinamasis asmuo gavo už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas; trečia, šis mokestis yra renkamas kiekvienu gamybos ir distribucijos proceso etapu, įskaitant mažmeninės prekybos etapą, neatsižvelgiant į iki tol atliktų sandorių skaičių; ir ketvirta, pirmesniais gamybos ir platinimo proceso etapais sumokėtas sumas galima atskaityti iš apmokestinamojo asmens mokėtino PVM, t. y. konkrečiu etapu mokestis mokamas tik nuo šiuo etapu atsiradusios pridėtinės vertės ir galiausiai jo mokėjimo našta tenka galutiniam vartotojui (minėto sprendimo KÖGÁZ ir kt. 37 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

Analizuojant Kelių mokestį, pirmiausia reikia pažymėti, kad didžioji dalis su prekėmis ar paslaugomis susijusių sandorių juo neapmokestinami, pavyzdžiui, prekių importas iš trečiųjų šalių, prekių įsigijimas Bendrijos viduje arba įmonės turto panaudojimas privatiems tikslams. Be to, šis mokestis taikomas tik juridiniams asmenims, o kai kuriems iš jų galioja išimtys, taigi juo neapmokestinamos ūkine veikla besiverčiančių fizinių asmenų pajamos. Iš to seka, kad su pirmąja PVM savybe susijusi sąlyga dėl mokesčio bendrojo taikymo sandoriams, kurių objektas yra prekės arba paslaugos, nėra įvykdyta, kiek tai susiję su tokiu mokesčiu, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

Kelių mokesčiui nebūdinga ir antroji PVM savybė, nes jo suma nėra proporcinga už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas gautai kainai, bet yra skaičiuojama nuo bendros apyvartos per tam tikrą laikotarpį. Konkrečiau tariant, šio mokesčio apmokestinamoji vertė neleidžia tiksliai nustatyti jo sumos, kuri gali būti perkeliama klientui kiekvieną kartą parduodant prekę ar teikiant paslaugas. Vien šio elemento pakanka nuspręsti, jog toks mokestis, kaip antai atskaitymai nuo pajamų, negali būti „apyvartos mokestis“ Šeštosios direktyvos 33 straipsnio prasme (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Rousseau Wilmot 16 punktą).

Kalbant apie ketvirtąją savybę, reikia pasakyti, kad toks įstatymas, koks yra Finansavimo įstatymas, nenumato ankstesniais etapais sumokėto pirkimo mokesčio atskaitos sistemos. Taigi atskaitymai nuo pajamų taikomi ne prekių ir paslaugų pridėtinei vertei, o visai gautų pajamų sumai. Nuo pajamų, gautų iš parduoto turto vertės padidėjimo ir apskaičiuotų Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, šie atskaitymai mokami tik parduodant ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, vertybinius popierius arba išvestines finansines priemones. Net ir šiais atvejais minėtų atskaitymų apskaičiavimo tvarka neprilygsta atskaitos sistemai.

Kaip jau nurodyta, pakanka, jog mokesčiui nebūtų būdinga bent viena esminė PVM savybė, kad Šeštosios direktyvos 33 straipsnio 1 punktas nedraustų toliau taikyti tokio mokesčio. Kadangi tokiam mokesčiui, koks nagrinėjamas šioje byloje, nebūdingos pirmoji, antroji ir ketvirtoji PVM savybės, nebūtina tikrinti, ar jai būdinga trečioji.

Taigi Šeštosios direktyvos 33 straipsnis nesudaro kliūčių rinkti tokio mokesčio, kaip atskaitymai nuo pajamų.

 

Dėl kitų apelianto argumentų, tame tarpe, kad Kelių mokestis turi būti laikomas diskriminavimu pilietybės pagrindu EB Steigimo Sutarties 12 ir 43 straipsnių prasme.

 

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, Kelių mokesčio taikymas Lietuvos Respublikoje įsteigtiems juridiniams asmenims ir jo netaikymas kitose ES valstybėse narėse įsisteigusių juridinių asmenų Lietuvos Respublikoje esantiems filialams bei atstovybėms, turi būti laikomas diskriminavimu pilietybės pagrindu EB sutarties 12 ir 43 straipsnių prasme.

EB sutarties 12 straipsnyje (ex 6 straipsnis) nustatyta: „Šios Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl priklausymo vienai ar kitai valstybei. Taryba 251 straipsnyje nustatyta tvarka gali priimti tokią diskriminaciją draudžiančias teisės normas.“ Šios nuostatos įgyvendinimą įsisteigimo laisvės srityje užtikrina EB sutarties 43 straipsnis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nediskriminavimo principas, susijęs su draudimu diskriminuoti pilietybės pagrindu, numatytas EB sutarties 12 straipsnyje, gali būti taikomas įmonėms (1990 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Factortame (II), C-213/89). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiga mokėti Kelių mokestį buvo siejama ne su ūkio subjekto registracijos vieta (ar Lietuvoje, ar kitoje ES valstybėje narėje), o su tuo, ar subjektas yra juridinis asmuo (turi juridinio asmens teises). Kadangi kelių mokesčio mokėtojais nebuvo tiek Lietuvos, tiek užsienio įmonių filialai ar kiti padaliniai, neturintys juridinio asmens teisių, todėl argumentas dėl Lietuvos įmonių diskriminacijos Europos Sąjungos valstybių narių įmonių filialų ir kitų nuolatinių buveinių atžvilgiu nepagrįstas. Be to, ES teisė reguliuoja atvejus, kai kitų ES valstybių narių piliečiai yra diskriminuojami pilietybės pagrindu, t. y., kai kitų ES valstybių narių piliečiams sudaroma nepalankesnė teisinė aplinka nei nacionalinės valstybės (šiuo atveju Lietuvos Respublikos) piliečiams. UAB „Mechel Nemunas“ yra pagal Lietuvos Respublikos teisę įsteigtas privatus juridinis asmuo. Taigi šiuo atveju nacionalinis ūkio subjektas teigia, kad jo teisės pažeistos tuo, kad kitiems ES valstybių narių ūkio subjektams taikomas palankesnis režimas nei jam, t.y. keliamas vadinamosios atvirkštinės diskriminacijos klausimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinių laisvių garantija yra susijusi su tarp valstybių narių taikomomis priemonėmis (žr. 1990 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Massam Dzodzi v Belgija, C-297/88 ir C-197/89, 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje A. Fournier ir kiti v. V. van Werven, Bureau central français ir kt., C-73/89). Valstybės narės vidaus situacijos gali būti vertinamos pagrindinių laisvių kontekste tik išimtiniais atvejais (pvz., kai ES erdvėje tam tikras klausimas yra harmonizuojamas, žr. 1990 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje SARPP v. Chambre syndicale des raffineurs et conditionneurs de sucre de France ir kt. C-241/89). Pavyzdžiui, ETT yra konstatavęs, kad valstybės narės nacionalinės prekėms taikomas mažiau palankus teisinis režimas nei importuojamoms prekėms, nepatenka į ES teisės reguliuojamų visuomeninių santykių taikymo sritį, jei toks teisinis režimas taikomas ne ES kompetencijai priklausančioje srityje arba jei nebuvo derinti tos srities teisės aktai (sprendimas byloje Ministre public v. Mattot, 98/86). Kitoje byloje ETT pažymėjo, kad EB sutarties 28 straipsnio tikslas yra pašalinti kliūtis importuoti prekes į valstybę narę, o ne užtikrinti, kad valstybėje narėje pagamintoms prekėms būtų taikomas toks pat teisinis režimas kaip ir importuojamoms iš kitos valstybės narės (sprendimas byloje Nederlandse Bakkerij Stichting ir kt. v. Edah BV 159/85). Nors šiose bylose buvo keliami atvirkštinės diskriminacijos laisvo prekių judėjimo srityje klausimai, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, visa tai taikytina ir analizuojant įsisteigimo laisvės klausimus. Nuostatos dėl įsisteigimo laisvės yra skirtos užtikrinti naudojimąsi priimančiojoje valstybėje narėje tomis pačiomis teisėmis kaip ir nacionalinių subjektų, jos taip pat draudžia, kad kilmės valstybė savo piliečiams ar pagal jos teisės aktus įsteigtoms bendrovėms ribotų įsisteigimo laisvę kitoje valstybėje narėje. Taigi EB sutarties 43 straipsnyje numatyta įsisteigimo laisvės apsauga nukreipta į galimybės patekti į rinką užtikrinimą, o ne visų Europos Sąjungos rinkų suvienodinimą. Todėl jei vidaus subjektams būtų taikomas mažiau palankus teisinis režimas nei kitų ES valstybių narių subjektams, tai per se nereikštų ES teisėje įtvirtinto nediskriminavimo pilietybės pagrindu principo pažeidimo. Žvelgiant iš ES teisės perspektyvos, kiekviena valstybė narė turi teisę taikyti griežtesnius teisinio reguliavimo metodus savo vidaus reikaluose nei spręsdama klausimus, reguliuojamus ES teisės. Tai patvirtina ir ETT praktika bylose, kuriose ETT sprendė atvirkštinės diskriminacijos klausimus (žr. 1983 m. sausio 25 d. sprendimas byloje D. J. Smit Transport BV v Commissie Grensoverschrijdend Beroepsgoederenvervoer, C-126/82). Valstybės narės teisę savarankiškai nustatyti ir taikyti teisinį režimą valstybės narės viduje lemia vienas iš kertinių ES teisės principų – subsidiarumo principas. Šiuo metu nei ES teisės nuostatų, nei ETT praktikos analizė neleidžia daryti išvados, kad tokia situacija, kokia susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje, pažeistų EB teisės principą, draudžiantį diskriminaciją pilietybės pagrindu EB sutarties 12 ir 48 straipsnių prasme.

Dėl paminėtų argumentų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio l dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Mechel Nemunas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                                     Anatolijus Baranovas

 

 

Ričardas Piličiauskas

 

 

                                                                                                                        Arūnas Sutkevičius