Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-05-03][nuasmeninta nutartis byloje][2A-627-302-2016].docx
Bylos nr.: 2A-627-302/2016
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Šiaulių rajono savivaldybės taryba 111105174 atsakovas
"Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras" 145787276 atsakovas
Kuršėnų komunalinio ūkio UAB 175606358 atsakovas
Šiaulių rajono savivaldybės taryba 111105174 atsakovas
Šiaulių r. savivaldybės administracija 188726051 atsakovas
Kuršėnų komunalinio ūkio UAB 175606358 atsakovas
"Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras" 145787276 atsakovas
Šiaulių r. savivaldybės administracija 188726051 atsakovas
"Švarinta" 145282046 atsakovas
"Švarinta" 145282046 atsakovas
"Specializuotas transportas" 144128180 Ieškovas
"Specializuotas transportas" 144128180 Ieškovas
Advokatas Muradas Bakanas ieškovo atstovas
Viešųjų pirkimų tarnyba 188656261 išvadą duodanti institucija
Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija 8860237 trečiasis asmuo
LR Konkurencijos tarnyba 1886688192 trečiasis asmuo
LR Konkurencijos tarnyba trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija 8860237 tretysis asmuo
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1.23. Bylos dėl viešo konkurso
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.8. Sutarčių teisė:
2.5.8.11. Sutarčių pabaiga:
2.5.8.11.3. Sutarties ar jos dalies negaliojimas
2.5.35. Viešas konkursas
3. CIVILINIS PROCESAS
3. CIVILINIS PROCESAS
3.1. Bendrosios nuostatos
3.1.14. Ieškinys:
3.1.14.2. Kelių ieškinio reikalavimų sujungimas ir išskyrimas
3.1.14.8. Atsisakymas priimti ieškinį:
3.1.14.8.2. Atsisakymas priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas teismui
3.1.18. Laikinosios apsaugos priemonės:
3.1.18.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.1. Pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui:
3.2.1.1. Atsiliepimas į pareikštą ieškinį
3.2.2. Bylos skyrimas nagrinėti teismo posėdyje
3.2.3. Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
3.2.3.1. Žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
3.2.3.2. Rašytinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
3.2.3.5. Bylos nagrinėjimo atidėjimas
3.2.3.6. Bylos sustabdymas (bylos sustabdymo pagrindai, terminai, teisiniai padariniai ir bylos nagrinėjimo atnaujinimas):
3.2.3.6.1. Privalomas bylos sustabdymas:
3.2.3.6.1.7. Bylos sustabdymas, kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą
3.2.7. Pirmosios instancijos teismo nutartys ir rezoliucijos:
3.2.7.1. Klausimai, kuriuos pirmosios instancijos teismas gali spręsti nutartimi
3.2.7.2. Pirmosios instancijos teismo nutarčių rūšys, priėmimo tvarka ir turinys
3.2.7.3. Pirmosios instancijos teismo nutarčių nuorašų įteikimas
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3. Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1. Apeliacinis procesas:
3.3.1.9. Atsiliepimai į apeliacinį skundą
3.3.2. Atskirieji skundai:
3.3.2.1. Atskirasis skundas ir jo pateikimo tvarka
3.3.2.4. Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
3.4. Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
3.4.2. Įmonių bankrotas:
3.4.2.5. Bankrutuojančios įmonės kreditoriai, jų teisės ir reikalavimų tvirtinimas bei tenkinimas
3.4.3. Įmonių restruktūrizavimas:
3.4.3.9. Kiti su įmonės restruktūrizavimo procesu susiję klausimai

Civilinė byla Nr. 2A-627-302/2016

                                                                          Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00780-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.; 2.5.35.;

(S)

2.5.8.11.3

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. gegužės 3 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Šiaulių rajono savivaldybės tarybos ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, uždarosios akcinės bendrovės Kuršėnų komunalinis ūkis ir UAB „Švarinta“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo bei atsakovo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prisidėjimą prie atsakovų Šiaulių rajono savivaldybės mero ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos apeliacinio skundo civilinėje byloje Nr. 2-68-372/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Specializuotas transportas“ patikslintą ieškinį atsakovams Šiaulių rajono savivaldybės tarybai, Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui, uždarajai akcinei bendrovei Kuršėnų komunalinis ūkis, uždarajai akcinei bendrovei „Švarinta“ dėl Šiaulių rajono savivaldybės sprendimų pripažinimo neteisėtais ir panaikinimo, viešųjų pirkimų įstatymo ir viešojo pirkimo procedūrų pažeidimo bei sutarčių panaikinimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba, išvadą teikianti institucija -Viešųjų pirkimų tarnyba, ir

 

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė AB „Specializuotas transportas“ patikslintu ieškiniu prašė:

  1. Pripažinti Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. T-236 „Dėl pavedimo Kuršėnų komunalinio ūkio UAB teikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas ir įpareigojimo sudaryti sutartį“ neteisėtu, pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) 4 straipsnį ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatas ir jį panaikinti (1 T., b.l. 12).
  2. Pripažinti Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. T-121 dėl Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 dienos sprendimo Nr. T-236 „Dėl pavedimo Kuršėnų komunalinio ūkio UAB teikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas ir įpareigojimo sudaryti sutartį“ papildymo neteisėtu ir jį panaikinti (9 T., b.l. 71).
  3. Pripažinti Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. T-247 dėl Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T-236 „Dėl pavedimo Kuršėnų komunalinio ūkio UAB teikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas ir įpareigojimo sudaryti sutartį“ pakeitimo neteisėtu ir jį panaikinti (9 T., b.l. 72).
  4. Pripažinti Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. T-279 dėl Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2013-10-31 sprendimo Nr. T-247 „Dėl Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 dienos sprendimo Nr. T-236 „Dėl pavedimo Kuršėnų komunalinio ūkio UAB teikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas ir įpareigojimo sudaryti sutartį pakeitimo“ pakeitimo neteisėtu ir jį panaikinti (9 T., b.l. 73).
  5. Pripažinti VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras 2012 m. birželio 1 d. su Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudarytą Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutartį Nr. S-12-89/SRZ-608 neteisėta ir negaliojančia (9 T., b.l. 2-8).
  6. Pripažinti Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. T-3 „Dėl papildomo susitarimo prie 2012 m. birželio 1 d. Šiaulių rajono savivaldybės komunalinių I (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutarties Nr. Nr. S-12-89/SRZ-608“ neteisėtu ir jį panaikinti (9 T., b.l. 97).
  7. Pripažinti Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. T-291 „Dėl 2012 m. birželio 1 d. Šiaulių rajono savivaldybės komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutarties Nr. S-12-89/SRZ- 608 pakeitimo“ neteisėtu ir jį panaikinti (9 T., b.l. 98).
  8. Pripažinti VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras 2013 m. kovo 1 d. su Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudarytą Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų 2012 m. birželio 1 d. sutarties Nr. S-12-89/SRZ-608 papildomą susitarimą Nr. S-13-27 (SRZ-317/3.54) neteisėtu ir negaliojančiu (9 T., b.l. 24-25).
  9. Pripažinti VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras 2013 m. lapkričio 15 d. su Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudarytą Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų 2012 m. birželio 1 d. sutarties Nr. S-12-89/SRZ-608 papildomą susitarimą Nr. SRZ-964 (3.54)/S-13-155 neteisėtu ir negaliojančiu (9 T., b.l. 65-66).
  1. Pripažinti UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ 2010 m. rugsėjo 30 d. su UAB „Švarinta“ sudarytą Buitinių atliekų konteinerių ir transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimą bei techninę priežiūrą, Nr. 8/K-96 apsimestine, neteisėta ir ją panaikinti (1 T., b.l. 69-70).
  2. Pripažinti VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras 2010 m. rugsėjo 30 d. su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudarytą Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. S-10-640 neteisėta (2 T., b.l. 72-78).
  3. Pripažinti VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras 2010 m. spalio 29 d. su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudarytą Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. S-10-657 neteisėta (8 T., b.l. 48-54).
  4. Pripažinti VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras 2010 m. gruodžio 1 d. su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudarytą Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutartį Nr. S-10-664A neteisėta ir ją panaikinti (6 T., b.l. 147-155).
  5. Pripažinti VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras 2014 m. sausio 1 d. su Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudarytą Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutartį Nr. S-14-22/SRZ-130/3.54) neteisėta ir negaliojančia (9 T., b.l. 37-45).
  6. Pripažinti VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ 2015 m. sausio 1 d. su Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudarytą Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų 2014 m. sausio 1 d. sutarties Nr. S-14-22/SRZ-130 (3.54) papildomą susitarimą Nr. S-15-2/ SRZ-59 (3.54) neteisėtu ir negaliojančiu (9 T., b.l. 61-62).
  7. Pripažinti VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras 2015 m. kovo 30 d. su Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudarytą 2014 m. sausio 1 d. sutarties Nr. Nr. S-14-22/SRZ-130 (3.54) „Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų 2014 m. sausio 1 d. sutarties papildymą Nr. SRZ-310 (3.54)/ S-15-72 neteisėtu ir negaliojančiu (9 T., b.l. 63-64).
  8. Pripažinti Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. T-60 „Dėl Šiaulių rajono savivaldybės atliekų priėmimo punktų tvarkymo“ neteisėtu ir jį panaikinti (10 T., b.l. 52).
  9. Įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybės tarybą nedelsiant organizuoti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugos viešojo pirkimo konkurso procedūras.             

Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė UAB „Švarinta“ teikė komunalinių atliekų surinkimo Šiaulių rajone paslaugas. Šias paslaugas ieškovė teikė kaip konkurso nugalėtoja, su kuria Šiaulių rajono savivaldybės administracija 2007 m. liepos 11 d. buvo sudariusi Komunalinių ir kitokių atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų pirkimo sutartį Nr. SRZ-660. Šiaulių rajono savivaldybės taryba (toliau – Taryba) 2010 m. rugpjūčio 26 d. priėmė sprendimą Nr. T-236 „Dėl pavedimo Kuršėnų komunalinio ūkio UAB teikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas ir įpareigojimo sudaryti sutartį“. Ieškovės teigimu, Taryba, pavedusi šią paslaugą teikti savo įsteigtai įmonei be jokio konkurso, faktiškai sukū savo teritorijoje vienos įmonės monopolį komunalinių paslaugų teikimo rinkoje ir taip apribojo kitų įmonių teisę teikti šią paslaugą šioje teritorijoje. UAB „Kuršėnų komunalinis ūkisneturėjo visų pagrindinių techninių priemonių t.y. transporto priemonių (šiukšliavežių), konteinerių ir nebuvo įdarbinusi pakankamo skaičiaus darbuotojų, todėl, pradėjusi viena teikti šią paslaugą, tą pačią dieną buvo priversta pasitelkti į pagalbą privačią įmonę UAB „Švarinta“, kuriai sudarytos išskirtinės sąlygos dirbti šioje rinkoje ir kuri šiuo metu atlieka didžiąją dalį darbų Šiaulių rajone. Taigi atsakovė pavedė UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis teikti komunalinių atliekų surinkimo paslaugas, nors suprato, kad ši savivaldybės kontroliuojama bendrovė negalės viena teikti šios paslaugos ir turės pasitelkti privačią įmonę, kurios savivaldybė visai nekontroliuoja. Tai patvirtina faktas, kad tarp UAB „Kuršėnų komunalinis ūkisir UAB „Švarinta“ 2010 m. rugsėjo 30 d. buvo sudaryta Buitinių atliekų konteinerių ir transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimą bei techninę priežiūrą, sutartis Nr. 8/K-96. Ieškovė sutiko, kad, vadovaujantis VPĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatomis, savivaldybė turėjo teisę pavesti savo valdomai įmonei be viešojo pirkimo procedūrų vykdyti komunalinių atliekų surinkimo paslaugas pilna apimtimi, tačiau pažymėjo, kad tokia situacija būtų buvus galima tik tuo atveju, jei UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ būtų turėjusi pakankamai pajėgumų šiai paslaugai teikti. Ieškovės teigimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimas patvirtino jos reikalavimų pagrįstumą.

Šiaulių rajono savivaldybės taryba ir Šiaulių rajono savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2007 m. liepos 11d. paslaugų pirkimo sutarties Nr. SRZ-660, pagal kurią AB „Specializuotas transportas“ bei UAB „Švarinta“ teikė komunalinių atliekų surinkimo, rūšiavimo, parengimo perdirbti, išrūšiuotų atliekų perdavimo jų tvarkytojams ir mišrių atliekų pervežimo į Šiaulių regioninį sąvartyną paslaugas, galiojimas baigėsi 2010 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis numato, jog viešąsias paslaugas teikia savivaldybių tarybų įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal sudarytas sutartis viešai pasirenkami fiziniai ar juridiniai asmenys. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ATĮ) 30 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybė gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai arba savivaldybės gali organizuoti ir komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo paslaugų operatorių (atliekų tvarkytojų) atrankos konkursą arba, nutarusios įvesti vietinę rinkliavą iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, turi organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo (komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo) paslaugų viešojo pirkimo konkursą. Atsakovių nuomone įstatymų leidėjas nustatė du alternatyvius aptariamos savivaldybės teisės įgyvendinimo būdus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (2010 m. kovo 29 d. nutartis adm. byloje Nr. A525- 471/2010, 2010 m. birželio 17 d. nutartis adm. byloje Nr. A822-382/2010)taip pat yra konstatavęs, jog šios alternatyvos yra savarankiškos, todėl reikalavimas organizuoti paslaugų viešojo pirkimo konkursą, kai įvedama minėta vietinė rinkliava, nėra taikomas atvejams, kai savivaldybė pasinaudoja galimybe aptariamas funkcijas pavesti savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei, organizacijai.

Taip pat atsakovės nurodė, kad VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo reikalavimai netaikomi pirkimams: 1) jeigu perkančioji organizacija sudaro sutartį su atskirą juridinio asmens statusą turinčiu subjektu, kurį ji kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį ir kuriame ji yra vienintelė dalyvė; 2) jeigu kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 90 procentų pardavimų pajamų gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti. Kitų griežtinančių sąlygų (tokių, kaip pvz. techninio pajėgumo vertinimas) minėtos teisės akto nuostatos nenumato. UAB „Kuršėnų komunalinis ūkisyra Šiaulių rajono savivaldybės įmonė, kurios steigėja yra Šiaulių rajono savivaldybės taryba. Ši įmonė, tenkinant Šiaulių rajono savivaldybės poreikius, pardavimų pajamų iš veiklos gauna daugiau negu 90 procentų, todėl laikytina, kad ši įmonė atitinka VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus subjektams, kuriems gali būti pavesta vykdyti paslaugų teikimą netaikant VPĮ nuostatų.

Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 sprendimas Nr. T-236 , kuriuo nuo 2010 m. lapkričio 1 d. buvo pavesta UAB „Kuršėnų komunalinis ūkisteikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas, buvo priimtas vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, kurios suteikia teisę savivaldybei pasirinkti alternatyvius sprendimų būdus. Taryba šiuo sprendimu pavedė savo kontroliuojamai įmonei vykdyti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas, o ne UAB „Švarinta“, todėl ieškovės teiginiai, kad UAB „Švarinta“ visiškai neatitinka VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, vertintini kaip teisiškai nesusiję su ginčijamu Tarybos sprendimu.

 

Atsakovė UAB „Kuršėnų komunalinis ūkissu ieškiniu nesutiko, tvirtino, kad Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. T-236 yra pagrįstas, nes priimtas remiantis VPĮ 10 straipsnio 5 dalimi. Šiaulių rajono savivaldybė yra vienintelė UAB „Kuršėnų komunalinis ūkissteigėja ir savininkė.

 

Atsakovė UAB „Švarinta“ su ieškiniu taip pat nesutiko, nurodė, kad Taryba teisėtai parinko Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų teikėją pagal tuo metu galiojančią ATĮ 30 straipsnio 4 dalies redakciją ir susiklosčiusią jos taikymo praktiką. Taryba 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. T-236 pavedė UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis, 100 proc. savivaldybės kontroliuojamai bendrovei, teikti paslaugas Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje. Vadovaudamiesi šiuo sprendimu, ŠRATC ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis2010 m. gruodžio 1 d. sudarė sutartį Nr. S-10-664A. Nors formaliai viena šios sutarties šalimi buvo ŠRATC, tačiau ji tik vykdė savivaldybės įpareigojimą pasirašyti sutartį dėl paslaugų teikimo. Teisę atlikti pavedimą pagal ATĮ 30 straipsnio 4 dalį turėjo savivaldybė ir ji tai padarė Tarybos sprendimu, todėl ŠRATC laikytina tik formaliu tarpininku. Tokio tarpininko buvimas netrukdo pripažinti šios sutarties vidaus sandoriu pagal VPĮ 10 straipsnio 5 dalį. Atsakovė prašė remtis Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. kovo 5 d. nutarime Nr. KT9-N5/2015 pateiktais išaiškinimais. Pasisakydama dėl konkurencijos ribojimo, atsakovė nurodė, kad teismų praktika šiuo klausimu keitėsi. 2015 metų laikotarpiu nagrinėjant bylas, kuriose buvo ginčijamas Konkurencijos tarybos sprendimų teisėtumas, teismų praktika buvo formuojama ta linkme, kad savivaldybių diskrecija pavesti teikti viešąsias paslaugas savo įsteigtai bendrovei yra ribojama reikalavimo atsižvelgti į Konkurencijos įstatymo nuostatas ir užtikrinti, kad toks pavedimas nepažeistų sąžiningos konkurencijos imperatyvo. Ginčijamas Tarybos sprendimas buvo priimtas ir teisiniai santykiai jo pagrindu susiklostė 2010 metais. Pastaruoju metu suformuoti teismų išaiškinimai atsakovams negalėjo būti žinomi priimant sprendimus 2010 metais ir negali būti visa apimtimi taikomi praeityje susiklosčiusiems teisiniams santykiams. Be to, atsakovė pažymėjo, kad savivaldybė pavedė paslaugas teikti UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis, o ši, būdama perkančiąja organizacija ir atlikusi viešojo pirkimo procedūrą, pasirinko UAB „Švarinta“ teikti konteinerių ir transporto priemonių nuomos paslaugas.

 

Atsakovė VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo funkcijas gali pavesti tik atskirą juridinio asmens statusą turinčiam subjektui, kurį ji kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį ir kuriame ji yra vienintelė dalyvė (arba įgyvendina valstybės ar savivaldybės, kaip  vienintelės dalyvės, teises ir pareigas), ir jeigu kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 90 procentų pardavimo pajamų gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. Minėta įstatymo nuostata, atsakovės nuomone, įgalina teigti, kad Taryba, priimdamas ginčijamą administracinį aktą, laikėsi taikomo bendrojo viešojoje teisėje veikiančio teisinio reguliavimo principo „galima tai, kas nustatyta“ ir priimtu viešojo administravimo subjekto administraciniu aktu įstatyminės kompetencijos ribų neviršijo, todėl naikinti 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. T-236 „Dėl pavedimo Kuršėnų komunalinis ūki UAB teikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas ir įpareigojimo sudaryti sutartį nėra įstatyminio pagrindo.

 

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba nurodė, kad, vadovaujantis KĮ 4 straipsnio 2 dalimi, kuri detalizuoja 4 straipsnio 1 dalį, viešojo administravimo subjektų veiksmai gali būti traktuojami kaip KĮ 4 straipsnio reikalavimų pažeidimas, kai egzistuoja šių aplinkybių visuma: 1) institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Jei atsakovė iš tiesų neteisėtai, nevykdant konkurencingos procedūros paslaugų teikėjui parinkti, pavedė UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ teikti komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas, tai kiti šias paslaugas galintys teikti ūkio subjektai buvo diskriminuojami, nes jiems buvo nepagrįstai užkirstas kelias varžytis dėl veikimo atitinkamoje rinkoje. Dėl įstatymų reikalavimų vykdymo Konkurencijos taryba pabrėžė, kad ATĮ 30 straipsnyje yra reglamentuojamos savivaldybių funkcijos komunalinių atliekų tvarkymo srityje. Šio įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti atliekų tvarkytojų parinkimo būdai savivaldybei suteikia teisę pasirinkti ir nustatyti, kaip savivaldybės teritorijoje organizuoti atliekų tvarkymo sistemą, tačiau įstatymo nuostatų vykdymas nesąlygoja būtinybės suteikti išimtines teises ar nustatyti skirtingas konkurencijos sąlygas.

 

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su ieškovės ieškiniu sutiko, nurodė, kad ATĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, o to paties straipsnio 4 dalyje numatomi trys alternatyvūs būdai, kuriais savivaldybės gali eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą. Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių rajono savivaldybės taryba 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. T-316 (pakeistas 2007-06-13 sprendimu Nr. T-183) yra nusprendusi įvesti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir išvežimą Šiaulių rajone, darytina išvada, kad Šiaulių rajono savivaldybė pasirinko trečiąjį minėto įstatymo straipsnyje įtvirtintą atliekų tvarkymo sistemos organizavimo modelį, pagal kurį, jei savivaldybė nutaria įvesti vietinę rinkliavą iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, reikalinga organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų viešojo pirkimo konkursą. Esminis atliekų tvarkymo veiklos tikslas - teikti reikiamos kokybės paslaugas mažiausiomis kainomis, o tai galima pasiekti tik parenkant paslaugos teikėją konkurso būdu, taip kartu užtikrinant ir sąžiningą konkurenciją.

 

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį ir patikslintą ieškinį tenkino visiškai bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Įvertinęs bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus, pirmos instancijos teismas sprendė, kad atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m.  rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. T-236 „Dėl pavedimo Kuršėnų komunalinio ūkio UAB teikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliavų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas ir įpareigojimo sudaryti sutartį“ pažeidė 4 straipsnio ir VPĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, pirmos instancijos teismas darė išvadą, kad pavedimas (kaip privaloma užduotis) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai buvo galimas tik tokiu atveju, kai tokiu pavedimu šiai bendrovei, įstaigai, įmonei ar organizacijai nesuteikiama privilegijų, nediskriminuojami kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, užtikrinamas atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas. Pirmos instancijos teismo nuomone, toks pavedimas galimas tik išskirtiniu atveju, o tokiu pagrindu nelaikytina vien tai, kad savivaldybė yra įsteigusi ūkio subjektą, veikiantį atliekų tvarkymo srityje. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Šiaulių rajono savivaldybės taryba ir administracija nepagrindė savo sprendimo pavesti vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei. Pirmos instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju atsakovei UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis Šiaulių rajono savivaldos institucijos nepagrįstai suteikė monopoliją, nors ir žinojo, kad UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ be UAB „Švarinta“ neturi pakankamai resursų teikti paslaugas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad tiek UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis, tiek UAB „Švarinta“ atsidūrė geresnėse sąlygose negu ieškovė, nors iš esmės be konkurso nebuvo galima įvertinti jų gebėjimo teikti paslaugas.

Be to, pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime akcentavo ir tai, kad po Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimo Šiaulių rajono savivaldybės taryba ir toliau atsisako organizuoti atliekų tvarkymą konkurso būdu. Tarybos atsisakymas pasirašyti Taikos sutartį šioje byloje, pirmos instancijos teismo vertinimu, rodo jos siekį toliau nesąžiningai monopolizuoti šią ūkinę veiklą, suteikiant išskirtines sąlygas būtent atsakovei UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis, kuriai, be kita ko, suteikiama galimybė sudaryti sutartį be skaidraus viešojo konkurso organizavimo  su atsakove UAB „Švarinta“.

Nurodytų argumentų kontekste pirmos instancijos teismas sprendė, kad nuo pat pirmojo Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T-236 „Dėl pavedimo Kuršėnų komunalinio ūkio UAB teikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliavų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas ir įpareigojimo sudaryti sutartį“ priėmimo tęsėsi eilė sprendimų ir sandorių, pažeidžiančių 4 straipsnį ir VPĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl juos visus pripažino negaliojančiais ir įpareigojo Šiaulių rajono savivaldybės tarybą nedelsiant organizuoti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugos viešojo pirkimo konkurso procedūras.

 

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

 

Atsakovės Šiaulių rajono savivaldybė ir Šiaulių rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be to, prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo.

Atsakovių apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Ieškovė UAB „Specializuotas transportas“ 2007 m. liepos 11 d. paslaugų pirkimo sutarties Nr. SRZ-660 pagrindu su UAB „Švarinta“ teikė komunalinių atliekų surinkimo, rūšiavimo, parengimo perdirbti, išrūšiuoti atliekų perdavimo jų tvarkytojams ir mišrių atliekų pervežimo į Šiaulių regioninį sąvartyną paslaugas. Šios paslaugos teikimas baigėsi 2010 m. rugsėjo 1 d. Dėl laiko stokos naują paslaugos tiekėją parinkti konkurso būdu nebebuvo įmanoma, kadangi reikėjo užtikrinti, kad nebus pažeistos savivaldybės gyventojų teisės į saugią ir sveiką aplinką, sveikatą ir gerovę, ką užtikrina atliekų surinkimo paslaugos teikimo nepertraukiamumas. Ūkio subjektų konkurencija atliekų tvarkymo srityje nėra savitikslis dalykas, ji turi užtikrinti, kad savivaldybės gyventojams atliekų surinkimo paslaugos bus teikiamos rinkos ar mažesne kaina. Skundžiamame Tarybos sprendime nurodyti paslaugų teikimo įkainiai buvo mažesni nei buvo numatyti 2007 m. liepos 11 d. paslaugų pirkimo sutartyje Nr. SRZ-660. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Šiaulių rajono savivaldybės veiksmai visiškai atitiko Konstitucinio Teismo nurodytą sąlygą, kad vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei galima tik išskirtiniu atveju – kai kitu būdu būtų neįmanoma užtikrinti atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų nepertraukiamo teikimo, geros kokybės ir prieinamumo.

2. Tarp UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis ir UAB „Švarinta“ susiklostė visai kiti civiliniai santykiai. UAB „Švarinta“ komunalinių atliekų surinkimo paslaugos neteikė, todėl jokio konkurencinio pranašumo prieš ieškovę neįgijo.

3. Pirmos instancijos teismas, pasisakęs dėl Tarybos sprendimo neatitikimo VPĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatoms, visai neaptarė, kaip tas neatitikimas pasireiškia. Be to, teismas visiškai nevertino VPĮ 10 straipsnio 5 dalies taikymo pagrindų ir sąlygų, nepasisakė dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nurodytų aspektų, susijusių su vidaus sandoriais, kuriems netaikomos viešojo pirkimo procedūros. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas priėmė visiškai nepagrįstą, nemotyvuotą sprendimą, kuris neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų, todėl jis turėtų būti panaikintas CPK 329 straipsnio pagrindu. Konstatavus pagrindą taikyti viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo išimtis, yra laikoma, kad viešųjų pirkimų ar kitokios konkurencinga atranka pagrįstos procedūros taikymas yra nereikalingas, o vidaus sandorio sudarymas nepažeidžia 4 straipsnio, VPĮ 3 straipsnio ir 32 straipsnio 2 dalies bei 25 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir nediskriminuoti rinkos dalyvių. Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai neanalizavo 4 straipsnio ir VPĮ 10 straipsnio 5 dalies santykio, tik abstrakčiai nurodydamas 4 straipsnį kaip savivaldybės pareigų įgyvendinimo tvarkos reguliavimo teisinį pagrindą. 4 straipsnyje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos laisvės užtikrinimo principas laikytinas bendrąja norma VPĮ normų atžvilgiu, įskaitant VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas išimtis. Šios išimties taikymas negali būti laikomas sąžiningos konkurencijos principo pažeidimu. Priešingu atveju, VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta išimtis netektų prasmės ir objektyviai būtų neįgyvendinama. ŠRATC, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkissudaryta sutartis bei jos visi papildymai ir pakeitimai atitinka visas vidaus sandorių sudarymo sąlygas, nustatytas VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje.

4. Pirmos instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai pripažino neteisėtomis ŠRATC ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkissudarytas sutartis, kadangi jos neteisėtai sudarytos, vadovaujantis VPĮ 92 straipsniu, įvykdžius apklausą iš vieno subjekto. 2010 m. rugsėjo 24 d. buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdytas Tarybos sprendimo galiojimas bei uždrausta Tarybai pasirašyti sutartį su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkisdėl paslaugų teikimo. 2010 m. rugsėjo 1 d. pasibaigė sutarties tarp Šiaulių rajono savivaldybės administracijos ir ieškovės terminas ir toliau ieškovei nesutikus teikti paslaugų, ko nebuvo galima numatyti, vadovaujantis VPĮ 92 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatomis, buvo nutarta skubos tvarka įsigyti paslaugų tam laikotarpiui, kol bus sudaryta pagrindinė sutartis VPĮ 10 straipsnio 5 dalies pagrindu. Skubos tvarka neįsigijus paslaugų, būtų nutrauktas komunalinių ir žaliųjų atliekų tvarkymas Šiaulių rajono savivaldybėje. ŠRATC vykdė apklausas VPĮ ir ŠRATC supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių tvarka. ŠRATC sprendimai įforminti 2010 m. rugsėjo 21 d. protokolu Nr. VP-SRKAV-1, 2010 m. rugsėjo 28 d. Nr. VP-SRKAV-3, 2010 m. rugsėjo 28 d. Nr. 2, o sutartys (sutartis Nr. S-10-640 ir sutartis Nr. S-10-657) sudarytos, vadovaujantis administracijos direktoriaus įsakymais: 2010 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. A-1257 ir 2010 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. A-1438.

5. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai, sprendimu įpareigojo savivaldybės tarybą vykdyti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugos viešojo pirkimo konkurso procedūras. Savivaldybės taryba nėra perkančioji organizacija pagal VĮ 4 straipsnį, todėl negali vykdyti viešojo pirkimo procedūrų.

 

Atsakovė UAB „Švarinta“ su pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiai argumentais:

1. Pirmos instancijos teismas netinkamai ir nepagrįstai kvalifikavo VPĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų bei KĮ 4 straipsnio, kuriame įtvirtinta bendro pobūdžio pareiga užtikrinti konkurenciją, teisinį santykį. KĮ 4 straipsnio nuostatos negali būti laikomos specialiomis viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo ir VPĮ 10 straipsnio 5 dalies atžvilgiu, kadangi tiek pagal VPĮ tikslų aiškinimo teisinę praktiką, tiek pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo tikslus, tiek pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, konstatavus pagrindą taikyti viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo išimtis, yra laikoma, kad viešųjų pirkimų ar kitokia konkurencinga atranka pagrįstos procedūros taikymas yra nereikalingas ir nepažeidžiantis ES reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir nediskriminuoti rinkos dalyvių.

2. Pirmos instancijos teismas taip pat netinkamai aiškino ir taikė VPĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimą, todėl padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, kad Tarybos sprendimai ir juos įgyvendinant sudaryti sandoriai yra neteisėti ir negaliojantys. Spręsdamas dėl Tarybos sprendimų teisėtumo, teismas išimtinai vadovavosi ATĮ 30 straipsnio 4 dalies redakcija, kuri nuo 2012 m. balandžio 19 d. nebegalioja. Tai reiškia, kad daugelis ginčo sprendimų, kuriuos teismas pripažino negaliojančiais, buvo priimti galiojant visai kitai ATĮ 30 straipsnio nuostatų redakcijai ir įstatyme nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarime minimos ATĮ 30 straipsnio 4 dalies redakcijos. Nuo 2014 m. balandžio 30 d. galiojančioje ATĮ 30 straipsnio 11 punkto redakcijoje numatyta, kad savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi ATĮ nėra jokios nuostatos, kad atliekų tvarkytojas pagal ATĮ 30 straipsnį turi būti parenkamas konkurso tvarka. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas, naikindamas Tarybos sprendimus, įskaitant ir tuos, kurie priimti nebegaliojant ATĮ 30 straipsnio 4 dalies formuluotei, dėl kurios buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, taip pat nevertindamas galiojančio ATĮ 30 straipsnio 11 dalies nuostatų, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

3. Pirmos instancijos teismas taip pat netinkamai aiškino ir taikė seniau galiojusios ATĮ 30 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios reglamentavo atliekų tvarkymo sistemos operatoriaus paskyrimą. Šiuo atveju Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarime pateikti išaiškinimai bei tuo metu galiojusios ATĮ 30 straipsnio 4 dalies nuostatos būtų aktualios, jei būtų kvestionuojama ŠRATC teisė ir kompetencija vykdyti atliekų tvarkymo sistemos operatoriaus/administratoriaus veiklą. Tuo tarpu šioje byloje kilę klausimai yra ne dėl komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus/operatoriaus paskyrimo, ką reglamentavo anksčiau galiojusio ATĮ 30 straipsnio 4 dalies nuostatos ir dėl ko pasisakė Konstitucinis Teismas, tačiau dėl atliekų tvarkymo paslaugą teikiančių atliekų tvarkytojų parinkimo.

4. Pirmos instancijos teismas netyrė jokių įrodymų ir faktinių aplinkybių dėl UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ ir UAB „Švarinta“ sudarytos 2010 m. rugsėjo 30 d. sutarties, kuri pasibaigė 2010 m. gruodžio 31 d. UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis sudaromi sandoriai, kuriais užtikrinama įmonės veikla ir gebėjimas teikti paslaugas nepriklauso nuo Tarybos sprendimų galiojimo ir dėl šios priežasties negalėjo būti pripažinti neteisėtais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Lietuvos teisėje galioja santykinis sutarčių uždarumo principas, pagal kurį sutartis susaisto tik jos šalis, todėl, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, teisinę galią turi jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms.

5. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu ne tik 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. T-236, bet ir kitus Tarybos sprendimus (2012 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. T-121, 2013 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. T-3, 2013 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. T-247, 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. T-291, 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. T-279, 2015 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. T-60), tačiau pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime netyrė ir nevertino šių sprendimų turinio bei nenurodė teisinio pagrindo dėl šių sprendimų pripažinimo negaliojančiais. Be to, teismas visiškai nenurodė jokių motyvų dėl ginčijamų ŠRATC, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkissutarčių ir susitarimų dėl Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų teikimo. Neteisėtomis buvo pripažintos ir ŠRATC bei UAB „Kuršėnų komunalinis ūkissudarytos 2010 m. rugsėjo 30 d., 2010 m. spalio 29 d. ir 2010 m. gruodžio 1 d. sutartys dėl laikino paslaugų įsigijimo, nors tokiais atvejais ir yra pripažįstama galimybė sudaryti sutartis apklausus tik vieną tiekėją dėl ypatingos skubos (VPĮ 56 str., 92 str.).

6. Pirmos instancijos teismas netyręs ir nevertinęs atliekų tvarkymo Šiaulių rajone faktinių aplinkybių, susijusių su atliekų tvarkymo situacija ir konkurencija, padarė nepagrįstą išvadą dėl tinkamiausio būdo užtikrinti atliekų tvarkymo paslaugų teikimą ir ieškovės gebėjimus tinkamai vykdyti atliekų tvarkymą.

7. Pirmos instancijos teismo įsipareigojimas nedelsiant organizuoti atliekų tvarkymo paslaugų konkursą yra neteisėtas, pažeidžiantis perkančiųjų organizacijų diskrecijos teisę ir prieštaraujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai šiais klausimais. Visiškai nėra aišku, kodėl ir kokiu pagrindu pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad turi būti vykdomos konkurso procedūros, o ne, pavyzdžiui, skelbiamos derybos ar organizuojamos riboto konkurso procedūros, kurias leidžia VPĮ. Be to, pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą savivaldybės taryba nėra perkančioji organizacija ir negali vykdyti viešojo pirkimo procedūrų (VPĮ 4 str.), kas taip pat patvirtina, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir jo nėra įmanoma įvykdyti.

8. Iš visų ieškovės reikštų reikalavimų tik vienas reikalavimas buvo pripažinti negaliojančiu sandorį, kurio šalimi buvo UAB „Švarinta“. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo ieškovei bylinėjimosi išlaidas iš visų atsakovių priteisė solidariai.

 

Atsakovė UAB „Kuršėnų komunalinis ūkistaip pat nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Pateikia šiuos esminius nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:

1. Pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčijamo Tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T-236 priėmimo metu galiojusio ATĮ 30 straipsnio 4 dalies nuostatas, nevertino įrodymų, patvirtinančių būtinybę komunalinių atliekų tvarkytoją atrinkti pavedimo (kaip privaloma užduotimi) būdu. Komunalinių atliekų tvarkytojo atrinkimo būdas – savivaldybės pavedimas (kaip privaloma užduotis) savo įsteigtai bendrovei ar kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai vykdyto komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, buvo galimas pagal tuo metu galiojusio ATĮ 30 straipsnio 4 dalies nuostatas, dėl kurių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai buvo pasisakyta Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarime. Taigi pavedimas (kaip privaloma užduotis) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, buvo galimas ir pats savaime nepažeidė VPĮ ar KĮ nuostatų. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Šiaulių rajono savivaldybė yra vienintelė atsakovės UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ steigėja ir akcininkė, todėl akivaizdu, kad Šiaulių rajono savivaldybė, įgyvendindama ATĮ 30 straipsnio 4 dalį, turėjo teisę kaip privalomą užduotį pavesti savo įsteigtai bendrovei vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą Šiaulių rajono savivaldybėje. Tai patvirtina ir tuo metu plėtota teismų praktika – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-382/2010.

2. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. T-236 buvo priimtas įvertinus tuo metu susiklosčiusią faktinę situaciją. Iki minėto sprendimo priėmimo komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas nuo 2007 m. liepos 11 d. trejus metus jungtinės veiklos principu dirbusios įmonės: ieškovė UAB „Specializuotas transportas“ ir UAB „Švarinta“, kurios buvo atrinktos konkurso būdu, tačiau jų vykdoma veikla buvo nuostolinga, buvo surašyti protokolai dėl administracinės teisės pažeidimų. Įvertinus tokią situaciją, Šiaulių rajono savivaldybė nusprendė pakeisti komunalinių atliekų tvarkytojo parinkimo būdą ir pavesti šių paslaugų teikimą atlikti savo kontroliuojamai įmonei, kad savivaldybė turėtų daugiau galimybių kontroliuoti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo procesą ir kokybę. Minėtas Tarybos sprendimas buvo ekonomiškai pagrįstas, kadangi pavedus paslaugų teikimą savivaldybės kontroliuojamai įmonei 1 tonos brangiausios rūšies atliekų tvarkymo kaina sumažėjo nuo 127,16 Lt iki 115 Lt (su PVM). Taryba prieš baigiantis 2007 m. liepos 11 d. sutarties dėl komunalinių atliekų tvarkymo su UAB „Švarinta“ terminui su ieškove svarstė sutarties pratęsimo galimybę, tačiau, UAB „Specializuotas transportas“ nesutikus mažinti teikiamų paslaugų įkainio, buvo priimtas sprendimas sutarties nebepratęsti, ką patvirtina 2010 m. vasario 24 d. raštas Nr. S-421(8.31) ir 2010 m. kovo 5 d. raštas Nr. 121.

3. Savivaldybės pavedimas kaip privaloma užduotis savo bendrovei vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą yra įgyvendintas daugiau nei 10 Lietuvos savivaldybių (Jonavos raj. sav., Kaišiadorių raj. sav., Kauno m. sav., Kretingos raj. sav., Palangos m. sav., Panevėžio m. sav., Rokiškio r. sav., Šiaulių raj. sav., Utenos raj. sav., Vilniaus r. sav.). Konkurencijos tarybos 2015 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 1S-47/2015 patvirtintos Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų rinkos tyrimo išvados patvirtina, kad konkursas, kaip komunalinių atliekų tvarkytojo atrankos būdas, neužtikrina ir negarantuoja, kad viešo konkurso būdu atrinktas komunalinių atliekų tvarkytojas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teiks kokybiškiau ar už žemesnę kainą nei pavedimu kaip privaloma užduotimi atrinktas komunalinių atliekų tvarkytojas. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (10 T., b.l. 3-49) ir su apeliaciniu skundu teikiamas 2016 m. sausio 8 d. raštas „Informacija apie 2010-2015 m. investicijas atliekų tvarkymui“) patvirtina, kad UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ turi visus reikiamus išteklius vykdyti komunalinių atliekų tvarkymą Šiaulių rajono savivaldybėje. Taigi pirmos instancijos teismo išvada, kad tik konkurso būdu galima užtikrinti konkurencingą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą ir kad ji būtų teikiama pigiau kvalifikuočiau, yra visiškai nepagrįsta.

4. Sudarant ieškovės ginčijamus trišalius sandorius tarp ŠRATC, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis bei dvišalius sandorius, tarp UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis ir UAB „Švarinta“, nebuvo pažeisti KĮ ir VPĮ reikalavimai. Pirmos instancijos teismas netinkamai kvalifikavo VPĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų bei KĮ 4 straipsnyje įtvirtintos pareigos užtikrinti konkurenciją teisinį santykį. VPĮ normos yra specialiosios normos KĮ normų atžvilgiu. KĮ 4 straipsnyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio pareiga visoms valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms užtikrinti sąžiningą konkurenciją visose srityse bei vengti sprendimų, diskriminuojančių atitinkamus asmenis ar jų grupes bei užtikrinti efektyvią/sąžiningą konkurenciją. Iš esmės panašaus turinio yra ir viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo tikslai, įtvirtinti tiek VPĮ, tiek išgryninti viešųjų pirkimų teisminių ginčų praktikoje. Be to, efektyvios ir sąžiningos konkurencijos, nediskriminavimo tikslai yra labai aiškiai suformuluoti ir Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyvoje 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. Tiek pagal VPĮ tikslų aiškinimo teisinę praktiką, tiek pagal ES direktyvos 2004/18/EB tikslus, apibrėžtus jos preambulėje, bei ESTT praktiką, konstatavus pagrindą taikyti viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo išimtis yra laikoma, kad viešųjų pirkimų ar kitokios konkurencinga atranka pagrįstos procedūros taikymas yra nereikalingas ir nepažeidžiantis ES (atitinkamai ir nacionalinės teisės) reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir nediskriminuoti rinkos dalyvių.

5. ŠRATC pagal ginčijamą Tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą atstovavo savivaldybei, įforminant pavedimą UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis sudaryta sutartis atitiko VPĮ  straipsnio 5 dalyje įtvirtintos išimties požymius, todėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos pirkimas, netaikant viešojo pirkimo procedūrų, buvo teisėtas ir viešųjų pirkimų aspektu. Jeigu vidaus sandorio išimtis būtų leidžiama ne tik esant dviem VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje griežtai apibrėžtoms sąlygoms, bet ir privalomai taikant imperatyvą neriboti konkurencijos, tai vidaus sandoriai praktiškai taptų neįmanomi. Nagrinėjamoje byloje egzistuojanti vidaus sandorio išimtis yra papildoma galimybė Šiaulių rajono savivaldybės tarybai leidusi realizuoti ATĮ 30 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisę pavesti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą kaip privalomą užduotį savivaldybės kontroliuojamai įmonei, tačiau pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vidaus sandorio aplinkybių, šalims teigiant, kad tai yra vidaus sandoris, net nevertino ir dėl jų skundžiamame sprendime apskritai nepasisakė. Vidaus sandorio išimtis negali būti traktuojama kaip reikalaujanti lygiai to paties konkurencingumo užtikrinimo kaip ir pavedimas pagal ATĮ 30 straipsnio 4 dalį.

6. UAB „Kuršėnų komunalinis ūkisir UAB „Švarinta“ sudarytais sandoriais nebuvo pažeistos VPĮ nuostatos, nes sandoriai buvo sudaryti viešos apklausos būdu, vykdant viešąjį pirkimą. Šis viešasis pirkimas buvo vykdomas remiantis 2006 m. gegužės 18 d. UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis direktoriaus patvirtintomis „Prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pirkimų taikant įprastą komercinę praktiką taisyklėmis“. Pasiūlymai buvo pateikti trims tiekėjams: UAB „Pakruojo komunalininkas“, UAB „Joniškio komunalinis ūkis“ ir UAB „Švarinta“. Išanalizavus iš tiekėjų gautus pasiūlymus, buvo nuspręsta sutartį sudaryti su UAB „Švarinta“, nes kiti tiekėjai neturėjo galimybių išnuomoti transporto priemonių ir konteinerių. Ieškovei pasiūlymas siųstas nebuvo, kadangi ieškovė nesutiko su Tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. T-236 nustatytais įkainiais. Atitinkamai apklausos būdu buvo sudaryta ir vėlesnė 2010 m. gruodžio 31 d. sutartis.

 

Atsakovė VŠĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ sutinka su atsakovių Šiaulių rajono savivaldybės administracijos bei Šiaulių rajono savivaldybės tarybos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir reikalavimais, todėl prisideda prie minėtų atsakovių apeliacinio skundo.

Atsiliepime į UAB „Švarinta“ ir UAB Kuršėnų komunalinis ūkis apeliacinius skundus nurodė, kad su skundais taip pat sutinka bei prašo juos tenkinti.

 

Atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės taryba ir Šiaulių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovių UAB „Švarinta“ ir UAB Kuršėnų komunalinis ūkis apeliacinius skundus nurodė, kad sutinka su juose išdėstytais argumentais ir prašo juos tenkinti.

 

Ieškovė UAB „Specializuotas transportas“ atsiliepime į atsakovių apeliacinius skundus nurodė, kad su skundais nesutinka, prašė pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o visus apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsiliepdama į UAB „Kuršėnų komunalinis ūkisapeliacinį skundą, pateikė šiuos esminius nesutikimo su skundu argumentus:

1. Ieškovė neginčija, kad pagal ATĮ 30 straipsnio 4 dalies teisinį reguliavimą savivaldybės galėjo pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, tačiau toks pavedimas, kaip išaiškino Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. kovo 5 d. nutarime, yra galimas tik išimtiniais atvejais – kai kitu būdu būtų neįmanoma užtikrinti atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo. Be to, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė kolegija 2015 m. birželio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015 pažymėjo, kad savivaldybių galimybė pavesti savo įsteigtai įmonei teikti atliekų tvarkymo paslaugas nėra absoliuti, kadangi savivaldybių galias riboja konstitucinės vertybės inter alia užtikrinti sąžiningą konkurenciją, apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, nepažeisti vartotojų teisių. Savivaldybės, pasirinkdamos, kokiu būdu organizuoti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų tiekimą, turi skatinti privačių ūkio subjektų iniciatyvą ir įvertinti šių subjektų veiklos rinkoje galimybes. Reikalavimas komunalinių atliekų naudojimo ir/ar šalinimo paslaugų tiekėjus atrinkti konkurso ar kitu konkurencingu būdu galėjo būti netaikomas tik dėl objektyvių priežasčių, kurias galėtų atitikti situacija, kai atitinkamoje rinkoje nėra kitų ūkio subjektų galinčių teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, atitinkančias nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo kriterijus. Nagrinėjamu atveju rinkoje buvo ir kitų subjektų, atitinkančių minėtus kriterijus, kas suponuoja Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T-236 neteisėtumą.

2. Negalima sutikti, kad Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. T-236 užtikrino vartotojų teisę gauti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą už konkurencingą ir protingą kainą. 2007 m. pasirašant sutartį dėl komunalinių atliekų tvarkymo su ieškove, bendru šalių sutarimu buvo nustatyta kaina, kuri tiko savivaldybei. Už tokią pat kainą paslaugas teikė ir kitas tos pačios rinkos dalyvis UAB „Švarinta“. Be to, Šiaulių rajono savivaldybė bet kada galėjo nutraukti sutartį su ieškove ir surengti konkursą, jei jai buvo svarbi paslaugos kaina ir vartotojų interesai, tačiau kažkodėl konkursas paskelbtas nebuvo. Iš į bylą pateikto Konkurencijos tarybos 2015 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 1S-47/2015 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų rinkos tyrimo baigimo“ matyti, jog UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis mokama kaina už atliekų surinkimą ir pervežimą nėra pati mažiausia Lietuvoje, yra savivaldybių, kuriose kaina, nustatyta konkurso būdu, yra net mažesnė. Bet kuriuo atveju vien tai, kad kaina vartotojams sumažėjo, negali suteikti galimybės Šiaulių rajono savivaldybei ignoruoti teisės aktų reikalavimo organizuoti konkursą ir parinkti paslaugos tiekėją už mažiausią kainą. Taip pat ir faktas, kad  2015 m. net 1/3 savivaldybių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas pirko nekonkurso būdu, negali būti teisinis pagrindas Šiaulių rajono savivaldybei nesilaikyti teisės aktų reikalavimų. Negalima sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, kad UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ turėjo ir turi visus išteklius vykdyti komunalinių atliekų tvarkymą Šiaulių rajono savivaldybėje. Tai akivaizdžiai patvirtina faktas, kad UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis 2010 m. rugsėjo 30 d. su UAB „Švarinta“ sudarė buitinių atliekų konteinerių ir transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimą ir techninę priežiūrą.

3. Apeliantės nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartis negalėjo turėti jokios reikšmės priimant ginčijamą 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. T-236, kadangi situacija, kuri buvo nagrinėta minėtoje byloje, nėra identiška su ginčo situacija.

4. Negalima sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiu, kad sudarant ginčijamus trišalius sandorius tarp atsakovės ŠRATC, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis ir dvišalius sandorius tarp UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ ir UAB „Švarinta“ nebuvo pažeisti VPĮ ir KĮ reikalavimai. Visos šios sutartys buvo sudarytos neteisėto Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T-236 pagrindu, todėl laikytinos neteisėtomis. Nei UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“, nei Šiaulių rajono savivaldybė neįrodė, kad nagrinėjamu atveju buvo galima remtis vidaus sandorio išimtimi. Nors VPĮ 10 straipsnio 5 dalis ir suteikia galimybę be viešųjų pirkimų procedūros perkančiosioms organizacijoms sudaryti vidaus sandorius, tačiau tai turi būti aiškinama siejant su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje ir 4 straipsnyje įtvirtintais konkurencijos apsaugos reikalavimais, kurių negali paneigti galimybė tam tikrais atvejais sudaryti vidaus sandorius. Vidaus sandorio, atitinkančio VPĮ numatytus kriterijus, sudarymas nepanaikina pareigos užtikrinti savivaldybės sprendimų atitiktį KĮ 4 straipsnio reikalavimams. Bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad ginčo atveju sandoriai dėl komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų sudarė tokias ūkinės veiklos vykdymo sąlygas, kad buvo monopolizuota atitinkama komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų rinka Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje.

5. Tarp UAB „Kuršėnų komunalinis ūkisir UAB „Švarinta“ 2010 m. rugsėjo 30 d. sudaryta sutartis Nr. 8/K-96 dėl buitinių atliekų konteinerių ir transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimą bei techninę priežiūrą, yra niekinė ir negaliojanti, kadangi ji sudaryta trišalio sandorio, sudaryto tarp atsakovės ŠRATC, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis, pagrindu, kuris priimtas remianti neteisėtu Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. T-236.

 

Atsiliepdama į atsakovės UAB „Švarinta“ apeliacinio skundo argumentus, kurie nesutapo su atsakovės UAB Kuršėnų komunalinis ūkis apeliacinio skundo argumentais, pateikė šiuos esminius nesutikimo motyvus:

1. Negalima sutikti su UAB „Švarinta“ apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas, pripažindamas negaliojančiais be 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T-236 ir visus kitus Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimus, neteisėtai vadovavosi ATĮ 30 straipsnio 4 dalies redakcija, kuri nuo 2012-04-19 nebegalioja. Kiti Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimai buvo pripažinti negaliojančiais vien dėl to, kad jie buvo priimti neteisėto 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo pagrindu.

2. Nepagrįstas ir UAB „Švarinta“ apeliacinio skundo teiginys, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog rinkoje yra ir daugiau dalyvių, galinčių teikti šias paslaugas.

3. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmos instancijos teismas neteisėtai įpareigojo nedelsiant organizuoti atliekų tvarkymo paslaugų konkursą. Tokio draudimo įstatymai nenumato, o civilinėje teisėje galioja principas, kad visa, kad neuždrausta, yra leidžiama.

 

Atsiliepdama į atsakovių Šiaulių rajono savivaldybės tarybos ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos apeliacinio skundo argumentus, ieškovė nurodo, kad jų skundo argumentai iš esmės sutampa su aukščiau minėtų atsakovių apeliacinių skundų argumentais, todėl atsikirtimai į juos pakartotinai nebedėstomi. Papildomai pažymi, kad nesutinka su prašymu kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, kadangi Lietuvos vyriausias administracinis teismas tokio pobūdžio ginče jau kartą tokį prašymą buvo atmetęs (2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2563/2011). Be to, toks kreipimasis dar labiau užvilkintų bylos, kuri jau yra nagrinėjama nuo 2011 metų, nagrinėjimą.

 

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

 

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

 

Dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos

 

Apeliantė UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ su apeliaciniu skundu pateikė Konkurencijos tarybos 2015 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 1S-47/2015 patvirtintas Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų rinkos tyrimo išvadas ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ 2016 m. sausio 8 d. raštą „Informacija apie 2010-2015 m. investicijas atliekų tvarkymui“.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymai turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.).

Apeliantės pateikti nauji rašytiniai įrodymai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl pirmos instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl juos atsisakytina priimti. Be to, pastebėtina, kad Konkurencijos tarybos 2015 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 1S-47/2015 patvirtintos Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų rinkos tyrimo išvados galėjo būti pateiktos ir pirmos instancijos teismui, tačiau šia teise neaišku dėl kokių priežasčių pasinaudota nebuvo.

 

Dėl faktinių bylos aplinkybių

 

Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių savivaldybės taryba (toliau – Taryba) 2010 m. rugpjūčio 26 d. priėmė sprendimą Nr. T-236 „Dėl pavedimo Kuršėnų komunalinis ūkis UAB teikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas ir įsipareigojimo sudaryti sutartį“, kuriuo nusprendė:

  1. pavesti UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis nuo 2010 m. lapkričio 1 d. teikti Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas;
  2. įpareigoti UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ iki 2010 m. spalio 15 d. pasirašyti sutartį su ŠRATC dėl komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas;
  3. nustatyti nuo 2010 m. lapkričio 1 d. komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) kainą 95,04 Lt (kainą be PVM) už vienos tonos atliekų surinkimą ir transportavimą ir žaliųjų atliekų – 82,64 Lt (kainą be PVM) už vienos tonos atliekų surinkimą ir transportavimą.

Tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. T-236 buvo papildytas ir pakeistas 2012 m. gegužės 17 d. Tarybos sprendimu Nr. T-121, 2013 m. spalio 31 d. Tarybos sprendimu Nr. T-247, 2014 m. spalio 30 d. Tarybos sprendimu Nr. T-279.

2010 m. rugsėjo 24 d. buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdytas minėto 2010 m. rugpjūčio 26 d. Tarybos sprendimo galiojimas bei uždrausta Tarybai pasirašyti sutartį su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ dėl paslaugų teikimo. Sutartis su ieškove dėl paslaugų teikimo galiojo iki 2010 m. rugsėjo 30 d. 2010 m. rugsėjo 30 d. ir 2010 spalio 29 d. ŠRATC, įvykdęs apklausą iš vieno tiekėjo, sudarė dvi laikinas sutartis su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkisdėl paslaugų teikimo (sutartis Nr. S-10-640 ir sutartis Nr. S-10-657). Sutartys buvo sudarytos remiantis Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. A-1257 ir 2010 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. A-1438. ŠRATC sprendimai įforminti 2010-09-21 protokolu Nr. VP-SRKAV-1, 2010-09-28 protokolu Nr. VP-SRKAV-3, 2010-09-28 protokolu Nr. 2. Paslaugų teikimas tuo laikotarpiu, kai galiojo laikinosios apsaugos priemonės ir buvo sustabdytas minėto 2010 m. rugpjūčio 26 d. Tarybos sprendimo galiojimas bei uždrausta Tarybai pasirašyti sutartį su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis dėl paslaugų teikimo, buvo atliekamas laikantis VPĮ ir ŠRATC supaprastintų pirkimų taisyklių nuostatų. 2010 m. rugsėjo 30 d. tarp UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ ir UAB „Švarinta“ buvo sudaryta Buitinių atliekų konteinerių ir transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimą bei techninę priežiūrą, sutartis“ Nr. 8/K-96. 2010 m. lapkričio 5 d. buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės (4 T., b.l. 21-24). ŠRATC ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ 2010 m. gruodžio 1 d. sudarė sutartį Nr. S-10-664A. 2012 m. birželio 1 d. ŠRATC ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudarė Šiaulių rajono savivaldybės komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutartį Nr. S-12-89/SRZ-608, kuri buvo pakeista ir papildyta 2013 m. vasario 21 d. Tarybos sprendimu Nr. T-3, 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. T-291. 2014 m. sausio 1 d. ŠRATC, Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudarė Šiaulių rajono savivaldybės komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutartį Nr. S-14-22/SRZ-130/3.54, kuri buvo pakeista ir papildyta 2015 m. sausio 1 d. papildomu susitarimu Nr. S-15-2/SRZ-59 (3.54) ir 2015 m. kovo 30 d. susitarimu Nr. SRZ-310 (3.54)/S-15-72.

Ieškovė AB „Specializuotas transportas“ kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti neteisėtu Tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. T-236, be to, pripažinti negaliojančiais visus minėto Tarybos sprendimu pagrindu sudarytus sandorius. Ieškovė tokį reikalavimą grindė tuo, kad Tarybos sprendimas pažeidžia KĮ 4 straipsnio ir VPĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Atsakovės su tokiais ieškovės reikalavimais nesutiko, tvirtino, kad pagal tuo metu galiojusią ATĮ 30 straipsnio 4 dalies redakciją ir VPĮ 10 straipsnio 5 dalį Šiaulių rajono savivaldybė turėjo teisę priimti skundžiamą Tarybos sprendimą ir pavesti savo kontroliuojamai UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ savivaldybės teritorijoje teikti komunalinių atliekų ir žaliųjų atliekų surinkimo paslaugas. Įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pirmos instancijos teismas sprendė, kad atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m.  rugpjūčio 26 dienos sprendimas Nr. T-236 „Dėl pavedimo Kuršėnų komunalinio ūkio UAB teikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliavų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas ir įpareigojimo sudaryti sutartį“ pažeidė 4 straipsnį ir VPĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Šiaulių rajono savivaldybės taryba ir administracija nepagrindė savo sprendimo pavesti vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei kaip būtinybės savo įsteigtam ūkio subjektui be konkurencingų procedūrų pavesti teikti aptariamas viešąsias paslaugas. Be to, teismas pažymėjo, kad tiek UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis, tiek UAB „Švarinta“ atsidūrė geresnėse sąlygose negu ieškovė, nors iš esmės be konkurso nebuvo galima įvertinti šių subjektų gebėjimo teikti paslaugas. Kadangi Tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. T-236 neatitiko KĮ 4 straipsnio ir VPĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tai visus šio sprendimo pagrindu sudarytus sandorius pirmos instancijos teismas pripažino negaliojančiais. Atsakovės su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniais skundais prašo pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

 

Dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo

 

Apeliantės Šiaulių rajono savivaldybė taryba ir Šiaulių rajono  savivaldybės administracija, prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl preliminaraus nutarimo šiais klausimais priėmimo:

1)              ar vidaus sandorio (kaip jis apibrėžtas VPĮ 10 str. 5 d.) sudarymas prieštarauja ES sutartyje ir ES direktyvoje nurodytiems tikslams užtikrinti laisvą prekių ir paslaugų judėjimą bei neiškraipytą konkurenciją visose valstybėse narėse;

2)              ar vertinant vidaus sandorio (kaip jis apibrėžtas VPĮ 10 str. 5 d.) teisėtumą pagal ESTT formuojamą jurisprudenciją vidaus sandorių klausimais ir ES sutartyje ir ES viešųjų pirkimų direktyvose nurodytus tikslus užtikrinti laisvą prekių ir paslaugų judėjimą bei neiškraipytą konkurenciją visose valstybėse narėse yra privaloma taikyti sąlygą, jog vidaus sandoris gali būti sudaromas tik tuo atveju, jei perkančioji organizacija negali patenkinti poreikių, taikydama konkurencingą viešųjų pirkimų procedūrą, taip pat kai egzistuoja pakankamai konkurencinga atitinkamų prekių/paslaugų rinka.

Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo 267 straipsnyje įtvirtinta, jog ESTT jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl: a) Sutarčių išaiškinimo; b) Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti ESTT priimti dėl jo prejudicinį sprendimą. Nors nacionalinės valstybių narių teisės aiškinimas, pagal bendrąją taisyklę, nėra prejudicinio sprendimo dalykas, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog kreipimasis dėl prejudicinio sprendimo yra galimas ir tuo atveju, kai ginčo klausimai susiję su nacionalinės teisės nuostatomis, nukreipiančiomis į Europos Sąjungos teisę, arba susiję su Europos Sąjungos teisės nuostatomis, perkeltomis į nacionalinę teisę (ETT Sprendimo byloje Nr. C-28/95 Leur-Bloem prieš Inspecteur der Belastingdienst 32 paragrafas; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-871/2014).

Taigi prejudicinio sprendimo institutas suteikia valstybių narių nacionaliniams teismams teisę, nagrinėjant bylą iškilus abejonėms dėl Europos Sąjungos teisės aktų ar konkrečių teisės nuostatų taikymo ir aiškinimo, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, tačiau pažymėtina, kad nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio), nes pareiga kreiptis dėl tokio sprendimo priėmimo teismui kyla tik tuomet, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas (CPK 3 str. 5 d.). Tuo atveju, kai teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas sprendžiamas vadovaujantis nacionalinės teisės normomis, Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimas nėra kilęs, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

 

Dėl Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T-236 teisėtumo

 

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T-236 „Dėl pavedimo Kuršėnų komunalinio ūkio UAB teikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas ir įpareigojimo sudaryti sutartį“ ir kitų šio sprendimo pagrindu priimtų sprendimų ir sudarytų sutarčių teisėtumo. Ieškovės UAB „Specializuotas transportas“ teigimu, minėtu sprendimu Šiaulių rajono savivaldybės taryba faktiškai sukū savo teritorijoje vienos įmonės monopolį komunalinių paslaugų teikimo rinkoje ir taip apribojo kitų įmonių teisę teikti šią paslaugą Šiaulių rajono teritorijoje. Tuo tarpu atsakovai tvirtina, kad Šiaulių rajono savivaldybės taryba minėtą sprendimą priėmė vadovaudamasi ATĮ 30 straipsnio ir VPĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl jis negali būti pripažintas neteisėtu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tirdamas ATĮ 30 straipsnio 4 dalies nuostatos „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ atitiktį Konstitucijai (inter alia joje įtvirtintam konstituciniam sąžiningos konkurencijos principui), 2015 m. kovo 5 d. nutarime iš esmės pasisakė dėl šios savivaldybių teisės įgyvendinimo sąlygų, ir inter alia pažymėjo, kad:

1) ATĮ (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatoje (buvo) nustatytas vienas iš savivaldybių vykdomos komunalinių atliekų tvarkytojų, teikiančių šių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, atrankos būdų – pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti šią veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai; kitas šių paslaugų teikėjų atrankos būdas – konkursas;

2) savivaldybės, pasirinkdamos komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikėjų atrankos būdą, turi vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais, inter alia privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumą, gerą kokybę ir prieinamumą;

3) pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai galimas tik tokiu atveju, kai tokiu pavedimu šiai bendrovei, įstaigai, įmonei ar organizacijai neteikta privilegijų, nediskriminuoti kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, užtikrintas atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas;

4) toks pavedimas (buvo) galimas tik išskirtiniu atveju – kai kitu (šių paslaugų teikėjų konkurso) būdu būtų neįmanoma užtikrinti atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo;

5) reikalavimas atliekų tvarkytojus atrinkti konkurso būdu pagal jų galimybes teikti nepertraukiamas, geros kokybės ir prieinamas paslaugas gali būti nevykdomas tik objektyviai pateisinamu pagrindu; tokiu pagrindu nelaikytina vien tai, kad savivaldybė yra įsteigusi ūkio subjektą, veikiantį atliekų tvarkymo srityje;

6) įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį atliekų tvarkymo organizavimo teisinį reguliavimą, kad savivaldybės šioje srityje užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia kad atliekų tvarkymo rinka nebūtų monopolizuota, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas), taip pat vartotojų teisių, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą (inter alia kad būtų užtikrintas atliekų tvarkymo paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė).

Taigi Konstitucinis Teismas 2015 m. kovo 5 d. nutarime, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015 nurodė, kad savivaldybės, priimdamos sprendimus pavesti (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai, privalėjo įvertinti tokių sprendimų įtaką sąžiningai konkurencijai ir inter alia nepriimti sprendimų, kuriais teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atskiri komunalinių atliekų tvarkymo rinkoje veikiantys ūkio subjektai ar jų grupės ir dėl kurių atsiranda arba gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Taip pat pažymėjo, kad pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo (nagrinėjamu atveju – mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo) veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei galimas tik išskirtiniu atveju – kai kitu (šių paslaugų teikėjų konkurso) būdu būtų neįmanoma užtikrinti šių paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo; reikalavimas atliekų tvarkytojus atrinkti konkurso būdu pagal jų galimybes teikti nepertraukiamas, geros kokybės ir prieinamas paslaugas gali būti nevykdomas tik objektyviai pateisinamu pagrindu. Šis teisės aiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje. Pastebėtina, kad tokia praktika nuosekliai plėtojama ir kitose tokio pobūdžio bylose, nagrinėtose Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-923-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-347-552/2016).

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kad sprendimas pavesti teikti viešąsias paslaugas būtent UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ buvo objektyviai būtinas (pvz., kilus realiai grėsmei šių paslaugų teikimo nepertraukiamumui, kokybei ir prieinamumui). Atsakovei Šiaulių rajono savivaldybės administracijai nepateikus duomenų, kad prieš pavesdama UAB „Kuršėnų komunalinis ūkisteikti aptariamas viešąsias paslaugas, ji būtų kokiu nors būdu vertinusi kitų atitinkamoje rinkoje veikiančių ūkio subjektų galimybes užtikrinti šių paslaugų prieinamumą, gerą kokybę ir nepertraukiamumą, vien atsakovės deklaratyvūs teiginiai, kad reikėjo užtikrinti viešosios paslaugos teikimo nepertraukiamumą bei kokybę, negali būti pakankamu pagrindu riboti konkurenciją. Nors Šiaulių rajono savivaldybė apeliaciniame skunde ir akcentuoja tai, jog, ieškovei atsisakius pratęsti 2007 m. liepos 11 d. paslaugų pirkimo sutartį Nr. SRZ-660, Šiaulių rajono savivaldybėje susidarė situacija, kai buvo aišku, jog viešosios komunalinių atliekų surinkimo paslaugos teikimas 2010 m. rugsėjo 30 d. pasibaigs, todėl dėl laiko stokos nebuvo galimybių naują paslaugos tiekėją pasirinkti viešojo konkurso būdu, tačiau pastebėtina, kad tokia situacija susiklostė ne be pačios atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės kaltės. Pastebėtina, kad iki ginčo 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T-236 priėmimo, komunalinių atliekų surinkimo paslaugas 2007 m. liepos 11 d. paslaugų pirkimo sutarties Nr. SRZ-660 pagrindu teikė ieškovė AB „Specializuotas transportas“. 2007 m. liepos 11 d. paslaugų pirkimo sutarties Nr. SRZ-660 6 ir 34- 35 punktuose buvo įtvirtinta, kad paslaugų teikimo trukmė - 36 mėnesiai nuo paslaugų teikimo pradžios, be to, paslaugų teikimo trukmė galėjo būti pratęsta dar 24 mėnesiams (3 T., b.l. 14-19). 2010 m. liepos 15 d. papildomu susitarimu Nr. SRZ-644 šalys susitarė sutartį Nr. SRZ-660 pratęsti iki 2010 m. rugsėjo 30 d. (3 T., b.l. 34). 2010-09-01 Šiaulių rajono savivaldybės administracija pranešė ieškovei, kad, vadovaujantis Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. T-236 „Dėl pavedimo Kuršėnų komunalinio ūkio UAB teikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas ir įpareigojimo sudaryti sutartį“, yra nuspręsta nuo 2010 m. lapkričio 1 d. Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų teikimą pavesti UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“, be to, tuo pačiu raštu Šiaulių rajono savivaldybės administracija prašė ieškovės pratęsti paslaugų teikimo trukmę iki 2010 m. spalio 31 d. (3 T., b.l. 140). 2010-09-28 raštu Nr. 529 ieškovė kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybę ir Šiaulių rajono savivaldybės administraciją su pasiūlymu pratęsti 2007 m. liepos 11 d. paslaugų pirkimo sutarties Nr. SRZ-660 galiojimo terminą (3 T., b.l. 150), tačiau 2010 m. rugsėjo 30 d. ŠRATC, vadovaudamasi Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-09-20 įsakymu Nr. A-1257, su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis sudarė atliekų vežimo sutartį. Taigi, nors Šiaulių rajono savivaldybė ir turėjo galimybę pratęsti 2007 m. liepos 11 d. paslaugų pirkimo sutarties Nr. SRZ-660 galiojimą tam tikram laikui ir, siekdama paslaugas pirkti už mažesnę kainą, bet kuriuo metu galėjo suorganizuoti viešąjį konkursą, tačiau net ir praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo 2007 m. liepos 11 d. paslaugų pirkimo sutarties Nr. SRZ-660 galiojimo pabaigos, viešasis konkursas vis tiek nebuvo rengiamas tam, kad būtų užtikrinta vartotojų teisė gauti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą už konkurencingą kainą. Jokių veiksmų nebuvo imtasi ir po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimo priėmimo. Sutiktina su pirmos instancijos teismo pozicija, kad tokie Šiaulių rajono savivaldybės administracijos veiksmai/neveikimas suponuoja jos siekį nesąžiningai monopolizuoti Šiaulių rajono atliekų tvarkymo rinką, suteikiant išskirtines sąlygas būtent atsakovei UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Šiaulių rajono savivaldybė, siekdama įsitikinti, ar yra esamų ir/ar potencialių ūkio subjektų, galinčių ir norinčių teikti savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas konkrečiomis sąlygomis, turėjo organizuoti konkursą ar kitą konkurencingą procedūrą šios paslaugos teikėjui parinkti. Pažymėtina, kad vien tai, kad kaina vartotojams, lyginant su kaina, už kurią paslaugas teikė ieškovė UAB „Specializuotas transportas“ 2007 m. liepos 11 d. paslaugų pirkimo sutarties Nr. SRZ-660 pagrindu, sumažėjo, negali suteikti galimybės Šiaulių rajono savivaldybei ignoruoti teisės aktų reikalavimo organizuoti konkursą ir parinkti paslaugos tiekėją už mažiausią kainą. Taip pat ir faktas, kad 2015 m. net 1/3 savivaldybių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas pirko ne konkurso būdu, negali būti teisinis pagrindas Šiaulių rajono savivaldybei nesilaikyti teisės aktų reikalavimų. Neatsižvelgusi į tai, kad tokių paslaugų teikimo rinkoje gali vykti konkurencija ir neįvertinusi galimybės konkurencijos neribojančiu būdu organizuoti šių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą, Šiaulių rajono savivaldybės administracija privilegijavo UAB „Kuršėnų komunalinis ūkiskitų ūkio subjektų atžvilgiu ir tuo sudarė iš esmės skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje galintiems veikti ūkio subjektams, lyginant su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis, kuri atitinkamas paslaugas teikia išimtinėmis teisėmis. Tai, kad komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje be UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ teikė ir kiti ūkio subjektai, patvirtina Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011-09-22 Nr. 5S-38 tyrimo išvadoje nustatytos aplinkybės. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba tyrimo metu nustatė, kad ginčo laikotarpiu komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas Šiaulių rajono savivaldybėje teikė ieškovė AB „Specializuotas transportas“, UAB „Švarinta“ ir UAB „Ecoservice“ (7 T., b.l. 33-43).

Išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015 pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės valdymo ar savivaldos institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-762/2009, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis 2011 m. kovo 31 d. administracinėje byloje Nr. A822-2563/2011).Aptardama pirmąsias dvi aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnį, ūkinė veikla suprantama kaip visokia gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti, o prekė – kaip kiekvienas pirkimo ar pardavimo objektas, įskaitant visų rūšių paslaugas, darbus, teises ar vertybinius popierius. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo bei perdirbimo organizavimas ir sąvartynų įrengimas bei eksploatavimas yra savarankiška savivaldybių funkcija. Ši funkcija apima ir komunalinių atliekų tvarkymo viešųjų paslaugų teikimo organizavimą, ir tai yra ūkinė veikla Konkurencijos įstatymo prasme. Iš oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų išplaukia, kad išimtinės teisės vykdyti ūkinę veiklą atsiranda tuo atveju, kai valstybė (savivaldybė) suteikia įmonei monopolines teises užsiimti tam tikra ekonomine (ūkine) veikla (pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. ir 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Europos Sąjungos teisėje išimtinės teisės apibrėžiamos, kaip teisės, kurias valstybė narė suteikia vienai įmonei bet kuriuo įstatymu ar kitu teisės aktu, paliekant jai teisę teikti tam tikrą paslaugą ar užsiimti tam tikra veikla nurodytoje geografinėje zonoje (2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyva 2006/111/EB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybių įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse). Pažymėtina, kad konkurencija suprantama ne vien tik kaip atitinkamoje rinkoje veikiantys ūkio subjektai (jų skaičius), bet ir kaip tam tikra įtampa tarp rinkos dalyvių, varžantis dėl kuo geresnio klientų poreikių patenkinimo, taip pat atvirumas naujiems rinkos dalyviams. Sąžiningos konkurencijos sąlygomis konkursų ar kitos konkurencingos procedūros dalyviai siūlo savarankiškai nustatytas paslaugų kainas, kurios apskaičiuojamos, atsižvelgiant į tai, jog paslaugos turi būti teikiamos kuo efektyviau už priimtiniausią kainą. Nekonkurencingu būdu parinktų įmonių teikiamų paslaugų kaina ir kokybė nėra veikiama iš konkurencijos kylančios įtampos, todėl paprastai nėra tokia efektyvi. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad neužtikrinus vienodų konkurencijos sąlygų varžytis dėl teisės teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas konkurencija komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų rinkoje Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje buvo absoliučiai panaikinta, kadangi monopolines teisės teikti aptariamas paslaugas buvo suteiktos UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“, nors akivaizdu, kad Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų tvarkymu iki sutarties sudarymo užsiėmė ir kiti rinkos dalyviai.

Sąžiningos konkurencijos pažeidimas gali būti pateisintas, jeigu nustatoma, kad skirtingų konkurencijos sąlygų nebuvo įmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų ar jiems prilygstančių teisės aktų reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad 4 straipsnio 2 dalies nuostata „neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus“ turėtų būti aiškinama, kaip nurodanti atvejus, kai viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos pasirinkti tam tikro elgesio modelio, o priimdamas konkretų sprendimą, paprasčiausiai vykdo iš įstatymo kylantį imperatyvų reikalavimą. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju egzistuoja pirmiau aptarta 4 straipsnio 2 dalies sąlyga, turi būti vertinama, ar viešojo administravimo subjektas turėjo diskreciją elgtis tam tikru būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-1484/2012; 2016 m kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-347-552/2016). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad savivaldybė, norėdama pasiremti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi, privalo įrodyti, kad ji vykdė konkrečiame Lietuvos Respublikos įstatyme pakankamai aiškiai įtvirtintą reikalavimą (įpareigojimą) pavesti savo įsteigtai bendrovei, įmonei ar organizacijai teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas atitinkamoje teritorijoje. Pažymėtina, kad ir nurodytoje Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, kuria remiasi atsakovai, numatyta galimybė esant tam tikroms sąlygoms sudaryti vidaus sandorius taip pat nereiškia, kad neturi būti paisoma Konkurencijos 4 straipsnyje numatytų konkurencijos apsaugos reikalavimų. Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies taikymas tiesiogiai susijęs su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Vietos savivaldos įstatyme, Atliekų tvarkymo įstatyme, Konkurencijos įstatyme, pagal kurį sureguliuota savivaldybės pareiga organizuoti viešą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančių atliekų tvarkytojų atranką. Be to, minėtas Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas taip pat turi būti aiškinamas neatsietai ir nuo šiai bylai aktualiame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarime pateiktų išaiškinimų dėl konkurencijos teikiant atliekų tvarkymo paslaugas. Sutiktina, kad nagrinėjamu atveju teoriškai egzistavo galimybė sudaryti vidaus sandorį (VPĮ 10 str. 5 d.), tačiau Šiaulių rajono savivaldybė savo įsteigtai įmonei galėjo pavesti tik tokiu atveju, jeigu įstatymų nustatyta tvarka atlikusi viešą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančių atliekų tvarkytojų (inter alia savivaldybės įsteigtų paslaugų teikėjų, kitų asmenų) atranką, būtų nustačiusi, kad nėra kitų asmenų, galinčių teikti viešą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, arba tokią paslaugą teikiant kitiems asmenims nebūtų užtikrinamas šios viešosios paslaugos nuolatinis teikimas, gera kokybė, prieinamumas. Kaip jau ir buvo konstatuota, nagrinėjamu atveju Šiaulių rajono savivaldybė neįrodė, kad ji, atlikusi viešą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančių atliekų tvarkytojų atranką, būtų nustačiusi, jog Šiaulių rajone nėra kitų asmenų, galinčių teikti viešą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, už konkurencingą kainą, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių rajono savivaldybė neįrodė, kad turėjo teisę, remdamasi VPĮ 10 straipsnio 5 dalimi, diskriminuoti Šiaulių rajono komunalinių atliekų tvarkymo rinkoje veikiančius ūkio subjektus ar jų grupes.

Nurodytų argumentų kontekste darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai Tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. T-236 pripažino pažeidžiančiu KĮ 4 straipsnio ir VPĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas. Be to, pagrįstai, kaip priimti neteisėto Tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T-236 pagrindu, pripažinti negaliojančiais ir 2012-05-17 sprendimas Nr. T-121 dėl Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T-236 „Dėl pavedimo Kuršėnų komunalinio ūkio UAB teikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas ir įpareigojimo sudaryti sutartį“ papildymo, Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2013-10-31 sprendimas Nr. T-247 dėl Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T-236 „Dėl pavedimo Kuršėnų komunalinio ūkio UAB teikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas ir įpareigojimo sudaryti sutartį“ pakeitimo bei Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2014-10-30 sprendimas Nr. j T-279 dėl Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2013-10-31 sprendimo Nr. T-247 „Dėl Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T-236 „Dėl pavedimo Kuršėnų komunalinio ūkio UAB teikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas ir įpareigojimo sudaryti sutartį pakeitimo“ pakeitimo, kadangi minėti sprendimai buvo priimti imperatyvioms teisės normos prieštaraujančio sprendimo pagrindu. Taip pat negaliojančia pripažintina vis dar vykdoma ŠRATC, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Kuršėnų komunalinio ūkis“ 2014 m. sausio 1 d. sudaryta Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutartis Nr. S-14-22/SRZ-130/3.54) bei prie jos sudaryti papildomi susitarimai: 2015 m. sausio 1 d. papildomas susitarimas Nr. S-15-2/ SRZ-59 (3.54) ir 2015 m. kovo 30 d. papildomas susitarimas Nr. SRZ-310 (3.54)/ S-15-72. Negaliojančiu pripažintinas ir Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2015-03-26 sprendimas Nr. T-60 „Dėl Šiaulių rajono savivaldybės atliekų priėmimo punktų tvarkymo“.

Negalima sutikti su apeliantės UAB „Švarinta“ apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas, pripažindamas negaliojančiais be 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T-236 ir visus kitus Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimus, neteisėtai vadovavosi ATĮ 30 straipsnio 4 dalies redakcija, kuri nuo 2012-04-19 nebegalioja. Pažymėtina, kad visi Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimai buvo pripažinti negaliojančiais vien dėl to, kad jie buvo priimti neteisėto 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T-236 pagrindu.

Akivaizdu, kad kol įstatyme nustatyta tvarka bus sudaryta nauja sutartis su kitu tiekėju, kuris bus atsakingas už komunalinių atliekų tvarkymą Šiaulių rajono savivaldybėje, gali praeiti ne mažai laiko, todėl 2014 m. sausio 1 d. Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutartį Nr. S-14-22/SRZ-130/3.54 pripažinus negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nuo šio teismo procesinio sprendimo paskelbimo momento atsakovė UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ nutrauktų komunalinių atliekų tvarkymo Šiaulių rajono savivaldybėje paslaugas. Kadangi Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje būtina užtikrinti komunalinių atliekų surinkimo paslaugos teikimo nepertraukiamumą ir kokybę, kas leistų užtikrinti Šiaulių rajono savivaldybės gyventojų teisę į saugią aplinką ir sveikatą, kol bus nustatytas paslaugų tiekėjas viešųjų pirkimų įstatymo pagrindu, tai minėta sutartis paliekama galioti 6 mėnesius nuo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo paskelbimo dienos.

Atsakovės Šiaulių rajono savivaldybė ir Šiaulių rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai, sprendimu įpareigojo savivaldybės tarybą vykdyti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugos viešojo pirkimo konkurso procedūras. Sutiktina su apeliantėmis, kad toks teismo įpareigojimas vertintinas kaip perteklinis, todėl jis šalintinas iš pirmos instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies. Atkreiptinas Šiaulių rajono savivaldybės administracijos dėmesys, kad, pripažinus negaliojančiais aukščiau išvardintas sutartis ir Tarybos sprendimus, viešojo pirkimo procedūros turi būti vykdomos įstatymo nustatyta tvarka.

Dėl jau įvykdytų sutarčių pripažinimo neteisėtomis

Bylos medžiaga patvirtina, kad ŠRATC 2012 m. birželio 1 d. su Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudaryta Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutartis Nr. S-12-89/SRZ-608 ir jos pakeitimai, patvirtinti 2013-02-21 sprendimu Nr. T-3 ir 2013-12-12 sprendimu Nr. T-291, bei ŠRATC 2013 m. kovo 1 d. ir 2013 m. lapkričio 15 d. su Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudaryti Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų 2012 m. birželio 1 d. sutarties Nr. S-12-89/SRZ-608 papildomi susitarimai Nr. S-13-27 (SRZ-317/3.54) jau yra visiškai įvykdyti. Be to, įvykdyta yra jau ir ŠRATC 2010 m. rugsėjo 30 d. su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudaryta Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų teikimo sutartis Nr. S-10-640, ŠRATC 2010 m. spalio 29 d. su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudaryta Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų teikimo sutartis Nr. S-10-657, ŠRATC 2010 m. gruodžio 1 d. su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudaryta Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų: atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutartis Nr. S-10-664A.

Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str.), sudarydami sandorius asmenys, veikdami civilinių teisinių santykių dalyvių autonomijos principo pagrindu, įgyvendina savo civilinį teisnumą. Civilinių teisinių santykių subjektų autonomijos principas nėra absoliutus - įgyvendindami civilines teises ir vykdydami pareigas, asmenys negali pažeisti imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų (CK 1.137 str.). Kai sandorio sudarymu pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai ar viešasis interesas, tokie pažeidimai šalinami ir pažeistos teisės ginamos taikant sandorio negaliojimo institutą, t. y. jį nuginčijant ar pripažįstant niekiniu (CK 1.78 str.). Sandorio negaliojimo instituto esmė yra ta, kad negaliojantis sandoris nesukeltų tų pasekmių, kurių siekė jo dalyviai, tačiau, pripažinus sandorį negaliojančiu, ne visada gali būti anuliuotos faktinės sandorio pasekmės. Nagrinėjamu atveju, pripažinus aukščiau minėtas sutartis ir jų pakeitimus negaliojančiomis, atsižvelgiant į sutarčių specifiką, neįmanoma būtų taikyti privalomų sandorio negaliojimo pasekmių (restitucijos), t.y. grąžinti šalis į status quo, nes atliekų tvarkymo paslaugos jau yra suteiktos ir už jas yra atsiskaityta. Taigi, jau įvykdytų sutarčių pripažinimas negaliojančiomis nagrinėjamu atveju nesukeltų jokių realių teisinių pasekmių ieškovei, kuri jas prašo pripažinti negaliojančiomis, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju jų pripažinimas negaliojančiomis būtų nepagrįstas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, šioje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys toje dalyje atmestinas.

 

Dėl 2010 m. rugsėjo 30 d. sutarties Nr. 8/K-96, sudarytos tarp UAB „Švarinta“ ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“, teisėtumo

 

Ieškovė prašo pripažinti negaliojančia ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ 2010 m. rugsėjo 30 d. su UAB „Švarinta“ sudarytą Buitinių atliekų konteinerių ir transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimą bei techninę priežiūrą, sutartį Nr. 8/K-96, kaip sudarytą neteisėto Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. T-236 pagrindu.

Pastebėtina, kad Šiaulių rajono savivaldybė komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas šioje byloje ginčijamų sprendimų pagrindu pavedė teikti UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“, kuri savo ruožtu, atlikusi viešąjį pirkimą apklausos būdu, 2010 m. rugsėjo 30 d. su UAB „Švarinta“ sudarė buitinių atliekų konteinerių ir transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimą bei techninę priežiūrą, sutartį. Atkreiptinas ieškovės dėmesys, kad minėto viešojo pirkimo procedūrų skaidrumas ir teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl ieškinio argumentai, kad, vykdant viešąjį pirkimą apklausos būdu nepagrįstai buvo kreipiamasi tik į vieną tiekėją, t.y. UAB „Švarinta“, nagrinėjamos bylos kontekste nevertinami.

Teisėjų kolegijos nuomone, iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų viseto negalima būtų daryti vienareikšmiškos išvados, kad UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ transporto priemones ir buitinių atliekų konteinerius iš UAB „Švarinta“ nuomojo būtent siekdama vykdyti komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų vykdymą Šiaulių rajone. Atsakovės UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudaromi sandoriai, kuriais užtikrinama įmonės veikla ir gebėjimas vykdyti sutartinius įsipareigojimus, nėra tiesiogiai susiję su ginčijamais Šiaulių rajono savivaldybės sprendimais. Be to, teisėjų kolegijos įsitikinimu, bet kuriuo atveju 2010 m. rugsėjo 30 d. sutarties Nr. 8/K-96 pripažinimas negaliojančia neturėtų jokios įtakos ieškovės teisėms ir interesams šioje byloje. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, o privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas. Dėl to, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamuoju pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t.y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Ginčo sandorio pripažinimas negaliojančiu, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju prieštarautų šiam stabilumo tikslui ir sutarties laisvės principui, todėl ir šioje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – reikalavimas 2010 m. rugsėjo 30 d. Buitinių atliekų konteinerių ir transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimą bei techninę priežiūrą, sutartį Nr. 8/K-96 pripažinti negaliojančia atmestinas.

 

Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų

 

Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

Vadovaudamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš esmės teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. T-236 „Dėl pavedimo Kuršėnų komunalinio ūkio UAB teikti Šiaulių rajono komunalinių ir žaliavų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas ir įpareigojimo sudaryti sutartį“ pažeidė KĮ 4 straipsnį ir VPĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl jį bei jį papildančius Tarybos sprendimus ir 2014 m. sausio 1 d. tarp VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudarytą Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutartį Nr. S-14-22/SRZ-130/3.54) ir prie jos sudarytus papildomus susitarimus, kuriais remiantis dabar Šiaulių rajono savivaldybėje yra teikiamos komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugos, pripažino neteisėtais ir negaliojančiais. Tačiau nepagrįstai pripažino neteisėtomis ir negaliojančiomis jau įvykdytas paslaugų teikimo sutartis ir papildomus susitarimus prie jų, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas toje dalyje, kuria pripažintos neteisėtomis ir negaliojančiomis šios sutartys ir sprendimai ir papildomi susitarimai prie sutarčių:

1) VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ 2012 m. birželio 1 d. su Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudaryta Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutartis Nr. S-12-89/SRZ-608;

2) Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. T-3 „Dėl papildomo susitarimo prie 2012 m. birželio 1 d. Šiaulių rajono savivaldybės komunalinių I (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutarties Nr. Nr. S-12-89/SRZ-608“;

3) Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas Nr. T-291 „Dėl 2012 m. birželio 1 d. Šiaulių rajono savivaldybės komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutarties Nr. S-12-89/SRZ-j 608 pakeitimo“;

4) VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ 2013 m. kovo 1 d. su Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudarytas Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų 2012 m. birželio 1 d. sutarties Nr. S-12-89/SRZ-608 papildomas susitarimas Nr. S-13-27 (SRZ-317/3.54);

5) VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ 2013 m. lapkričio 15 d. su Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudarytas Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų 2012 m. birželio 1 d. sutarties Nr. S-12-89/SRZ-608 papildomas susitarimas Nr. SRZ-964 (3.54)/S-13-155;

6) UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ 2010 m. rugsėjo 30 d. su UAB „Švarinta“ sudaryta Buitinių atliekų konteinerių ir transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimą bei techninę priežiūrą, Nr. 8/K-96;

7) VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ 2010 m. rugsėjo 30 d. su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudaryta Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų teikimo sutartis Nr. S-10-640;

8) VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ 2010 m. spalio 29 d. su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudaryta Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų teikimo sutartis Nr. S-10-657;

9) VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ 2010 m. gruodžio 1 d. su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudaryta Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų: atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutartis Nr. S-10-664A,

naikintinas ir toje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškinys dėl minėtų Tarybos sprendimų, sutarčių ir susitarimų prie sutarčių pripažinimo negaliojančiais atmestinas.

Kitoje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, atitinkamai paskirstant tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme

 

Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.).

Ieškinį tenkinus iš dalies, ieškovei bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Įvertinus tai, kad šiuo procesiniu sprendimu dalis ieškinio reikalavimų yra tenkinama, o kita dalis vis dėlto atmetama, bei atsižvelgiant į tai, kad sudėtinga nagrinėjamu atveju būtų tiksliai procentaliai apskaičiuoti tenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, teisėjų kolegijos nuomone, būtų teisinga ir pagrįsta ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, tenkinti iš dalies ieškovei priteisiant 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad pripažįstami negaliojančiais Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. T-236 ir jo papildymai bei VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ 2014 m. sausio 1 d. su Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudaryta Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutartis Nr. S-14-22/SRZ-130/3.54) ir prie jos sudaryti papildomi susitarimai, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos atsakovių Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, ŠRATC ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“, iš kiekvienos atsakovės priteisiant po 600 Eur.

Be to, atmetus ieškinį dalyje dėl UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ 2010 m. rugsėjo 30 d. su UAB „Švarinta“ sudarytos Buitinių atliekų konteinerių ir transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimą bei techninę priežiūrą, sutarties Nr. 8/K-96 pripažinimo negaliojančia spręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, atlyginimo atsakovei UAB „Švarinta“. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme patyrė 2 057 Eur bylinėjimosi išlaidų (9 T., b.l. 138-140). Įvertinusi bylos pobūdį ir suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovės UAB „Švarinta“ prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra tinkamai pagrįsta, todėl priteistina iš ieškovės visa apimtimi.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

 

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).

Atsakovių apeliacinius skundu tenkinus iš dalies, atsakovėms Šiaulių rajono savivaldybės administracijai ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ iš ieškovės priteistina dalis jų patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Bylos medžiaga patvirtina, kad Šiaulių rajono savivaldybės administracija už apeliacinio skundo parengimą sumokėjo 1 815 Eur (11 T., b.l. 18-19, 64), o UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ 519 Eur (11 T., b.l. 33). Įvertinus atmestų ir tenkintų reikalavimų santykį, apeliacinės instancijos teismo nuomone, būtų teisinga ir pagrįsta Šiaulių rajono savivaldybės administracijai priteisti iš ieškovės 500 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, o UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ – 250 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tuo tarpu, pripažinus, kad UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ 2010 m. rugsėjo 30 d. su UAB „Švarinta“ sudarytos Buitinių atliekų konteinerių ir transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimą bei techninę priežiūrą, sutarties Nr. 8/K-96 nėra pagrindo pripažinti negaliojančia, atsakovei UAB „Švarinta“ iš ieškovės UAB „Specializuotas transportas“ priteistina 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad atsakovės UAB „Švarinta“ prašyta priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma, t.y. 3 993 Eur, vertintina, kaip akivaizdžiai viršijanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius (Rekomendacijų 8.11 p.), todėl ši suma buvo ženkliai sumažinta.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą toje dalyje, kuria buvo pripažintos negaliojančiomis šios sutartys ir papildomi susitarimai, panaikinti:

1) VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ 2012 m. birželio 1 d. su Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudaryta Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutartis Nr. S-12-89/SRZ-608;

2) Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. T-3 „Dėl papildomo susitarimo prie 2012 m. birželio 1 d. Šiaulių rajono savivaldybės komunalinių I (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutarties Nr. Nr. S-12-89/SRZ-608“;

3) Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas Nr. T-291 „Dėl 2012 m. birželio 1 d. Šiaulių rajono savivaldybės komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutarties Nr. S-12-89/SRZ-j 608 pakeitimo“;

4) VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ 2013 m. kovo 1 d. su Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudarytas Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų 2012 m. birželio 1 d. sutarties Nr. S-12-89/SRZ-608 papildomas susitarimas Nr. S-13-27 (SRZ-317/3.54);

5) VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ 2013 m. lapkričio 15 d. su Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudarytas Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų 2012 m. birželio 1 d. sutarties Nr. S-12-89/SRZ-608 papildomas susitarimas Nr. SRZ-964 (3.54)/S-13-155;

6) UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ 2010 m. rugsėjo 30 d. su UAB „Švarinta“ sudaryta Buitinių atliekų konteinerių ir transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimą bei techninę priežiūrą, Nr. 8/K-96;

7) VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ 2010 m. rugsėjo 30 d. su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudaryta Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų teikimo sutartis Nr. S-10-640;

8) VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ 2010 m. spalio 29 d. su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudaryta Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų teikimo sutartis Nr. S-10-657;

9) VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ 2010 m. gruodžio 1 d. su UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ sudaryta Šiaulių rajono komunalinių ir žaliųjų: atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutartis Nr. S-10-664A.

Toje dalyje priimti naują sprendimą – reikalavimus dėl minėtų sutarčių ir papildomų susitarimų atmesti.

2014 m. sausio 1 d. Šiaulių rajono komunalinių (mišrių ir išrūšiuotų antrinių žaliavų) ir žaliųjų atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugų sutartį Nr. S-14-22/SRZ-130/3.54 pripažinti negaliojančia, tačiau ją palikti galioti iki 2016 m. lapkričio 3 d.

  Priteisti ieškovei AB „Specializuotas transportas“ (į. K. 144128180, buveinė Pramonės g.8, Šiauliai) iš atsakovų Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (į. k. 188726051, buveinė Vilniaus g. 263, Šiauliai), UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ (į. k. 175606358, buveinė Sodo g. 18, Kuršėnų m.) ir VšĮ Šiaulių regiono atliekų centro (į. k. 145787276, buveinė Jurgeliškių k. 9, Šiaulių r.sav.) po 600 Eur (šeši šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme.

Priteisti UAB „Švarinta“ (į. k. 145282046, buveinė Bieskio g. 26, Šiauliai) iš ieškovės ieškovei AB „Specializuotas transportas“ (į. K. 144128180, buveinė Pramonės g.8, Šiauliai) 2 057 Eur (du tūktančiai penkiasdešimt septyni eurai) bylinėjimosi pirmos instancijos teisme.

Kitoje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti Šiaulių rajono savivaldybės administracijai (į. k. 188726051, buveinė Vilniaus g. 263, Šiauliai) iš ieškovės AB „Specializuotas transportas“ (į. K. 144128180, buveinė Pramonės g.8, Šiauliai) 500 Eur (penki šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ (į. k. 175606358, buveinė Sodo g. 18, Kuršėnų m.) iš ieškovės AB „Specializuotas transportas“ (į. K. 144128180, buveinė Pramonės g.8, Šiauliai) 250 Eur (du šimtai penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti UAB „Švarinta“ (į. k. 145282046, buveinė Bieskio g. 26, Šiauliai) iš ieškovės ieškovei AB „Specializuotas transportas“ (į. K. 144128180, buveinė Pramonės g.8, Šiauliai) 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme.

 

 

Teisėjai                                                         Artūras Driukas

 

                                                                                    Romualda Janovičienė

 

                                                                                    Nijolė Piškinaitė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 


Paminėta tekste:
  • 2-68-372/2015
  • CPK 270 str. Sprendimo turinys
  • CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
  • CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • CPK
  • CPK 180 str. Įrodymų ryšys su byla
  • CPK 181 str. Atsisakymas priimti įrodymą
  • 3K-3-302/2014
  • 3K-3-66/2015
  • 2A-871/2014
  • CPK 3 str. Bylų nagrinėjimas pagal galiojančią teisę
  • A-1581-502/2015
  • A-923-858/2015
  • A-347-552/2016
  • CK1 1.63 str. Sandorių samprata ir rūšys
  • CK1 1.137 str. Civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas
  • CK1 1.78 str. Niekiniai ir nuginčijami sandoriai
  • CK
  • 3K-3-219/2009
  • 3K-3-287/2010
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas