Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-12-29][nuasmeninta nutartis byloje][A-5287-520-2017].docx
Bylos nr.: A-5287-520/2017
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija 188613242 atsakovas
Kategorijos:
21.3. Valstybės tarnautojų atleidimas iš pareigų
22.4. Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos
22.4.4. Kitos valstybės tarnautojų garantijos
21.3.7. Pareigybės panaikinimas
18. Valstybės tarnautojo statuso įgijimas, pasikeitimas, praradimas ir atsakomybė
21. Valstybės tarnautojo statuso įgijimas, pasikeitimas, praradimas ir atsakomybė
22. Kiti su valstybės tarnyba susiję klausimai

Administracinė byla Nr. A-5287-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02056-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.7; 22.4.4

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl potvarkio panaikinimo ir grąžinimo į pareigas.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

             

  1. Pareiškėjas T. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas) kanclerio 2017 m. gegužės 8 d. potvarkį Nr. DP-109 „Dėl T. J. atleidimo“ (toliau – ir Potvarkis); grąžinti pareiškėją į eitas ar lygiavertes pareigas; priteisti iš atsakovo pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
  2. Pareiškėjas nurodė, kad Ministerijos kanclerio 2017 m. balandžio 25 d. potvarkiu Nr. DP-104 (tokia dokumento data ir numeris nurodyti skunde) „Dėl T. J. perkėlimo darbui užsienyje“ jis iš Ministerijos Saugos kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija) pareigų nuo 2016 m. birželio 13 d. (tokia data nurodyta skunde) buvo perkeltas į Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) (toliau – Konsulatas) vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija) pareigas. Atsakovo 2017 m. kovo 13 d. pranešimu „Dėl pareigybės naikinimo“ Nr. (4.11)3-1469 pareiškėjas buvo informuotas, kad nuo 2017 m. gegužės 16 d. bus panaikinta Konsulato vyriausiojo specialisto pareigybė ir kad jis bus atleistas iš einamų pareigų 2017 m. gegužės 15 d., bus informuotas apie atsilaisvinančias pareigybes Ministerijoje. Ginčijamu Potvarkiu pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 15 d. buvo atleistas iš užimamų pareigų.
  3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas jam per visą įspėjimo laikotarpį nepasiūlė užimti to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų, neinformavo jo apie iki atleidimo laikotarpio pabaigos atsirasiančias laisvas to paties lygio ir kategorijos valstybės tarnautojo pareigas. Pareiškėjas 2017 m. sausio 11 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas apsvarstyti galimybę jį perkelti į Konsulate atsilaisvinančią pareigybę ūkinėms ir administracinėms funkcijos vykdyti, tačiau buvo atsisakyta nagrinėti jo prašymą. 
  4. Pareiškėjo manymu, panaikinus jo užimamą pareigybę darbo krūvis nesumažėjo, tačiau krūvis buvo perkeltas analogiškas pareigas užimančiam asmeniui, todėl atsakovo sprendimas naikinti pareiškėjo užimamą pareigybę buvo fiktyvaus pobūdžio.
  5. Pareiškėjas, remdamasis Valstybės tarnybos departamento 2017 m. gegužės 17 d. pateikta išvada, teigė, kad pareiškėjui turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje nustatyta garantija.
  6. Pareiškėjas nurodė, kad nuo pranešimo apie numatomą pareigybės panaikinimą įteikimo dienos iki pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos atsakovas privalėjo pareiškėjui suteikti išsamią informaciją ne tik apie esamas laisvas lygiavertes pareigas, bet ir apie pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą. Pareiškėjo manymu, atsakovas, vykdydamas pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos procedūras, iš esmės paneigė jam įstatymų garantuotą teisę būti paskirtam į kitas karjeros valstybės tarnautojų pareigas.
  7. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
  8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui 2017 m. kovo 13 d. buvo pasiūlyta eiti pareigas pagal terminuotą darbo sutartį Lietuvos Respublikos ambasadoje Danijos Karalystėje arba vienas iš trejų pareigų Konsulate, 2017 m. balandžio 4 d. pasiūlyta eiti pareigas pagal terminuotą darbo sutartį Lietuvos Respublikos ambasadoje Kazachstano Respublikoje, ambasadoje Vokietijos Federacinėje Respublikoje, 2017 m. balandžio 7 d. pasiūlyta eiti pareigas pagal darbo sutartį Ministerijos Informacijos ir viešųjų ryšių departamento Visuomenės informavimo skyriuje.
  9. Atsakovo manymu, pripažinus pareiškėjo teiginius pagrįstais, atsakovas negalėtų atlikti struktūrinių pakeitimų, tuo būtų pažeista atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, diskrecijos teisė organizuoti savo struktūrą. Tenkinus pareiškėjo reikalavimą, susidarytų teisiškai ydinga situacija, nes pareiškėjui besąlygiškai taikant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje numatytą garantiją, reikėtų atleisti kitą darbuotoją arba turėtų būti įsteigtas specialus etatas pareiškėjui, nepaisant nei teisės aktais įtvirtintų Ministerijos tikslų ir uždavinių, nei patvirtinto diplomatų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičiaus, nei Ministro Pirmininko pageidavimo vykdyti viešojo sektoriaus pertvarką.
  10. Atsakovas teigė, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui panaikinus pareiškėjo užimtą Ministerijos Saugos kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija) pareigybę, jis neteko garantijos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalį. Atsakovo teigimu, jis nepažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta laiku, aiškiai nurodant pareigybės panaikinimo faktą ir teisinį pagrindą. Atsakovas informavo pareiškėją apie visas esamas laisvas pareigas, taip pat suteikė jam galimybę toliau eiti tarnybą, pasiūlydamas užimti kitas pareigybes. Pareiškėjui atsisakius užimti jam siūlytas laisvas pareigybes, nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo garantija likti valstybės tarnyboje.
  11. Atsakovas nurodė, kad nėra pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo argumentą, susijusį su tuo, jog jis kreipėsi į Ministerijos Valstybės tarnautojų perkėlimo komisiją su prašymu apsvarstyti galimybę pareiškėją perkelti į Konsulate atsilaisvinančią pareigybę ūkinėms ir administracijos funkcijoms vykdyti, o atsakovas neperkėlė pareiškėjo tolesniam darbui į šias pareigas, nes, atsakovo teigimu, šio prašymo nagrinėjimas nėra Valstybės tarnautojų perkėlimo komisijos kompetencija.

 

II.

 

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo T. J. skundą iš dalies tenkino, t. y. panaikino atsakovo Ministerijos kanclerio 2017 m. gegužės 8 d. potvarkį Nr. DP-109 „Dėl T. J. atleidimo“ ir grąžino pareiškėją į Saugos kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija) arba kitas tos pačios kategorijos pareigas Ministerijoje; pareiškėjui iš atsakovo priteisė 3 963,12 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki 2017 m. spalio 2 d. (teismo sprendimo priėmimo dienos) ir 40,44 Eur vidutinį dienos darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną nuo 2017 m. spalio 3 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjui išmokėtą išeitinę išmoką; nurodė teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjo grąžinimo į valstybės tarnybą vykdyti skubiai; kitą skundo dalį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, Ministerijos Saugos kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas (A lygio 11 kategorija), vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Ministerijos kanclerio 2016 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. DP-222 buvo perkeltas į Konsulato vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija) pareigas. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2016 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. PS-44 buvo panaikinta Ministerijos Saugos kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija) pareigybė, kurią iki perkėlimo užėmė pareiškėjas. Pagal užsienio reikalų ministro 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. V-119 patvirtintą Konsulato vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija) pareigybės aprašymą, ši pareigybė buvo reikalinga dirbti su supaprastinto tranzito dokumentais, juos tvarkyti ir išduoti.
  3. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad Konsulatas 2017 m. vasario 1 d. tarnybiniu pranešimu kreipėsi į Ministeriją, nurodydamas, kad supaprastinto tranzito dokumentų išdavimas yra sezoniškas, didžiąją kalendorinių metų dalį visas funkcijas, susijusias su šių dokumentų išdavimu, galėtų atlikti vienas valstybės tarnautojas vietoje dviejų, o sezoninio piko metu iš Ministerijos galėtų būti komandiruojami pavaduojantys darbuotojai. Ministerijos Personalo departamentas 2017 m. kovo 6 d. tarnybiniame pranešime Nr. (5.2.13E)4-510, atsižvelgęs į tai, kad Konsulate yra įsteigtos dvi vyriausiojo specialisto pareigybės, į kurių funkcijas įeina supaprastinto tranzito dokumentų tvarkymas, ir remdamasis paskutinių metų tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo rezultatais, pasiūlė panaikinti pareiškėjo užimamą vyriausiojo specialisto pareigybę. Ministerijos kanclerio 2017 m. kovo 13 d. pranešimu Nr. (4.11)3-1469 pareiškėjas buvo informuotas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. PS-21 „Dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. sausio 5 d. įsakymo Nr. PS-3 „Dėl pareigybių, finansuojamų iš Vidaus saugumo fondo daugiametės 2014–2020 m. programos lėšų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ 2017 m. gegužės 16 d. bus panaikinta pareiškėjo užimama Konsulato vyriausiojo specialisto pareigybė.
  4. Teismas sprendė, kad atsakovo sprendimas panaikinti pareiškėjo užimtą pareigybę buvo motyvuotas išsamia darbo su supaprastinto tranzito dokumentais Konsulate analize, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo užimta pareigybė buvo realiai panaikinta, nes pareiškėjo vykdytos funkcijos buvo perduotos vykdyti kitam valstybės tarnautojui, tuo sumažinus funkcijai atlikti reikalingų valstybės tarnautojų skaičių. Be to, buvo nuspręsta analogišką struktūrinį pertvarkymą atlikti ir kitame Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Sankt Peterburge, todėl pareiškėjo prielaidą, kad jo pareigybė buvo panaikinta turint tikslą nutraukti su juo tarnybinius santykius, teismas atmetė.
  5. Teismas nurodė, kad pareiškėjui turėjo būti užtikrinta Valstybės tarnybos įstatymo  43 straipsnio 7 dalyje nustatyta garantija, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį perkeltiems į kitas pareigas karjeros valstybės tarnautojams garantuojamos eitos arba kitos tos pačios kategorijos pareigos toje pačioje valstybės įstaigoje. Teismas sprendė, kad ši garantija taikytina ir tuo atveju, kai pareigybė diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje, į kurią valstybės tarnautojas perkeliamas, vėliau panaikinama. Garantijai taikyti neturi įtakos ir aplinkybė, kad pareigybė, iš kurios tarnautojas buvo perkeltas, panaikinta.
  6. Teismas pagal byloje pateiktus duomenis nustatė, kad įspėjimo apie pareiškėjo užimtos pareigybės panaikinimą laikotarpiu visos A lygio 11 kategorijos pareigybės buvo užimtos, o 2017 metais perkelti darbui į diplomatines atstovybes buvo numatyta tik aukštesnės, nei 11 kategorija, pareigas užimančius valstybės tarnautojus. Tačiau, teismo vertinimu, atsakovas privalėjo įstaigos veiklą organizuoti taip, kad panaikinus pareiškėjo užimtą pareigybę konsulinėje įstaigoje jam būtų užtikrinta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje nustatyta garantija grįžti dirbti į eitas ar kitas tos pačios kategorijos pareigas Ministerijoje.
  7. Teismas pripažino pareiškėjo atleidimą iš pareigų neteisėtu, Potvarkį naikintinu ir konstatavo, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalimi pareiškėjas grąžintinas į Ministerijos Saugos kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio, 11 kategorija) arba kitas tos pačios kategorijos pareigas Ministerijoje. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926 redakcija) (toliau – ir DK) 300 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas po atleidimo iš valstybės tarnybos nebuvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, teismas pareiškėjui priteisė 3 963,12 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir 40,44 Eur vidutinio dienos darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną nuo 2017 m. spalio 3 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjui išmokėtą išeitinę išmoką.
  8. Pareiškėjo prašymą priteisti procesines palūkanas teismas atmetė, argumentuodamas tuo, kad pareiškėjas dėl negauto darbo užmokesčio realių nuostolių nepatyrė, ir kad pareiškėjo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą plačiąja prasme kilo iš darbo (tarnybos) teisinių santykių, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose teisiniuose santykiuose, negali būti tenkinamas.

 

III.

 

  1. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, pagal kurią viešojo administravimo įstaigos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas, ir neįvertino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1155 patvirtintų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos nuostatų, pagal kuriuos valstybės užsienio politiką formuoja, jos įgyvendinimą organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, Ministerija nebegalėtų atlikti struktūrinių pakeitimų. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-756-1268/2010, kurioje nurodyta, kad sprendžiant tarnybinius ginčus negali būti ginami išimtinai tik valstybės tarnautojo interesai, būtina užtikrinti tiek pareiškėjo, tiek atsakovo lygiateisiškumą.
    2. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui 2016 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. PS-44 panaikinus pareiškėjo užimtą Ministerijos Saugos kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija) pareigybę, pareiškėjas neteko garantijos pagal Valstybės tarnybos 43 straipsnio 7 dalį.
    3. Pareiškėjo palikimas Ministerijoje iš esmės pažeistų atsakovo interesus, nes susidarytų teisiškai ydinga situacija, kai pareiškėjui besąlygiškai taikant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje nustatytą garantiją, nukentėtų Ministerija, kaip darbdavys, nes reikėtų atleisti kitą Ministerijos darbuotoją arba įsteigti papildomą etatą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pageidavimą vykdyti viešojo sektoriaus pertvarką.
    4. Atsakovas nepažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą pranešė laiku, nurodė pareigybės panaikinimo teisinį ir faktinį pagrindą, suteikė galimybę pareiškėjui tęsti tarnybą, siūlydamas kitas pareigas, ir atsakovas, teikdamas visus įmanomus pasiūlymus pareiškėjui, siekė neapriboti pareiškėjo pareigų valstybės tarnyboje.
    5. Teismas nukrypo nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo praktikos, pagal kurią panaikinus pareiškėjo eitas pareigas, jis besąlygiškai negali būti grąžintas dirbti pas atsakovą, neatsižvelgiant į kitas aplinkybes ar įvykusius struktūrinius pasikeitimus, kad valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, paskyrimas į kitas pareigas priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumos (laisvų to paties lygio ir kategorijos bei žemesnių pareigybių buvimo ar nebuvimo, valstybės tarnautojo atitikimo užimti laisvai pareigybei nustatytus reikalavimus, sutikimo ar nesutikimo užimti atitinkamas pareigas ir kt.).
  2. Pareiškėjas T. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismo sprendimas negali daryti įtakos teisės aktuose numatytomis ministro funkcijoms, nes sprendime nėra motyvų, kurie apribotų ministro teisę vykdyti struktūros pertvarką ar kitas apeliaciniame skunde nurodytas funkcijas, taip pat nėra suvaržoma ministro valia priimti sprendimus bei nesukuriami neigiami padariniai, susiję su Ministerijos funkcijų įgyvendinimu. Be to, atsakovas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad po teismo sprendimo įsigaliojimo atsakovas nebegalėtų atlikti struktūrinių pakeitimų.
    2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad valstybės tarnautojas, spręsdamas dėl sutikimo jį perkelti darbui užsienyje, pagrįstai tikisi, jog jam bus taikoma ir Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje nustatyta garantija, ir jam yra garantuojamos eitos ar lygiavertės pareigos įstaigoje, kurioje jis dirbo prieš perkėlimą. Valstybės tarnybos departamento 2017 m. gegužės 17 d. rekomendacinėje išvadoje taip pat buvo nurodyta, kad pareiškėjui galioja Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta garantija.
    3. 2017 m. spalio 9 d., t. y. po teismo sprendimo priėmimo atsakovas paskelbė konkursą Ministerijos Saugos kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigoms užimti, t. y. analogiškoms pareigoms, kurias ėjo pareiškėjas, tačiau kurios atsakovo buvo panaikintos, o pareiškėjas atleistas. Šie duomenys įrodo, kad pareiškėjo užimtos pareigybės panaikinimas buvo fiktyvus, o atsakovas turėjo galimybių pasiūlyti pareiškėjui atitinkamos kategorijos ir lygio pareigas. Be to, atsakovas skelbia konkursus ir kitoms atsilaisvinančioms valstybės tarnautojų pareigybėms Ministerijoje užimti, todėl atsakovo motyvas, jog jis privalėtų atleisti kitą Ministerijos darbuotoją arba steigti specialų etatą pareiškėjui, yra nepagrįstas.
    4. Atsakovo teiginiai, kad jis suteikė galimybę pareiškėjui tęsti tarnybą, siūlydamas kitas pareigas ir pareiškėjui pateikė visus įmanomus pasiūlymus, yra nepagrįsti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

  1. Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos kanclerio 2017 m. gegužės 8 d. potvarkio Nr. DP-109, kuriuo pareiškėjas T. J. buvo atleistas iš valstybės tarnybos (Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade vyriausiojo specialisto pareigų) pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą nuo 2017 m. gegužės 15 d., teisėtumas ir pagrįstumas.
  2. Sprendžiant šioje byloje klausimą dėl pareiškėjo atleidimo iš Konsulato vyriausiojo specialisto pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymėtina, kad bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje deklaruojamas toks vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas ar viešojo administravimo įstaigos steigėjas, vadovaudamiesi įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdami į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.
  3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, 2011 m. sausio 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A62-340/2011, išaiškino, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Konstatuota, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia (be kita ko) ir tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų.
  4. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip 5 metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.
  5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas (žr., pvz., 2011 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011; 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011; kt.).
  6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-247/2010; kt.).
  7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011, Nr. A662-3380/2011) ne kartą pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises.
  8. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, turėjo nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas, turėdamas įgaliojimus ir nepažeisdamas imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, priėmė sprendimus dėl struktūrinių pertvarkymų ir ar šiuos struktūrinius pertvarkymus atliko realiai; kokias funkcijas iki pareiškėjo pareigybės panaikinimo pareiškėjas atliko ir ar šios funkcijos – visos ar jų dalis – neišliko (paskirstytos kitiems darbuotojams, jų atsisakyta ir pan.); ar pareiškėjas laiku ir tinkamai buvo įspėtas apie atleidimą iš valstybės tarnybos bei ar pareiškėjui buvo užtikrinta garantija tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje.
  9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, susijusius su pareiškėjo pareigybės (Konsulato vyriausiojo specialisto pareigybės) panaikinimu, nustatė, kad atsakovas, turėdamas įgaliojimus ir nepažeisdamas imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, priėmė sprendimą dėl struktūrinių pertvarkymų ir struktūrinius pertvarkymus atliko realiai. Tačiau buvo nustatyta, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui garantijos tęsti tarnybą Ministerijoje, nes tokia garantija pareiškėjui yra įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje, todėl Potvarkis buvo panaikintas.
  10. Atsakovas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, nurodydamas, kad užsienio reikalų ministro 2016 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. PS-44 panaikinus pareiškėjo eitą Ministerijos Saugos kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija) pareigybę pareiškėjas neteko garantijos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalį. Atsakovas akcentuoja aplinkybes, kad darbdaviui dėl įstaigoje įvykusių struktūrinių pasikeitimų yra visiškai nereikalingos pareiškėjo atliekamos funkcijos ir nėra galimybės jo perkelti į kitas pareigas. Pareiškėjas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, kad atsakovas naujai steigia Saugos kontrolės skyriaus specialisto pareigybę, kuri yra analogiška pareiškėjo buvusiai pareigybei Ministerijoje, ir teigia, jog atsakovas iš esmės realiai nepanaikino jo eitos pareigybės iki perkėlimo į Konsulatą, t. y. ši pareigybė atsakovui yra reikalinga įgyvendinant įstatymų leidėjo pavestus uždavinius. Pareiškėjas pateikė 2017 m. spalio 9 d. Ministerijos skelbimą (II t., b. l. 44). 
  11. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados teisėtumo klausimą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
  12. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentų nepripažįsta teisiškai pagrįstais, nes atsakovas nėra nurodęs jokių teisės aktais ir bylos faktais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių šioje byloje turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjui nėra taikoma garantija, įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje.
  13. Analizuojant tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius matyti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 20 d. buvo perkeltas į Konsulato vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija) pareigas iš Ministerijoje eitų Saugos kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija) pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (I t., b. l. 8).
  14. Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas arba statutinis valstybės tarnautojas jo rašytiniu sutikimu gali būti perkeltas į kitas pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, taip pat dirbti į specialiąsias misijas. Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad paprastai pagal šio straipsnio 1 ar 3 dalį perkeltas valstybės tarnautojas kitas pareigas gali eiti ne ilgiau kaip trejus metus, jeigu tarptautinė sutartis ar Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip. Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojų arba statutinių valstybės tarnautojų perkėlimo į šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas ir atšaukimo iš šių pareigų tvarką, socialinių garantijų tarnybos užsienyje metu ypatumus nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį perkeltiems į kitas pareigas karjeros valstybės tarnautojams garantuojamos eitos arba kitos tos pačios kategorijos pareigos toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje (Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 7 d.).
  15. Pabrėžtina, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra nurodytos aplinkybės, kurioms esant karjeros valstybės tarnautojas praranda Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą garantiją.
  16. Pateikti įrodymai, susiję su pareiškėjo perkėlimu dirbti į Konsulatą, ir Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo perkeltas ne nuolatiniam darbui į Konsulatą, ir jis buvo perkeltas, turėdamas įstatyme įtvirtintą garantiją, kad jam garantuojamos eitos arba kitos tos pačios kategorijos pareigos Ministerijoje. Pagal bylos duomenis, pareiškėjas buvo perkeltas tuo metu, kai jo eita pareigybė Ministerijoje nebuvo panaikinta (pareiškėjo eita pareigybė buvo panaikinta 2016 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. PS-44), o pareiškėjas perkeltas į Konsulato vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija) pareigas ne dėl to, kad buvo vykdoma pareiškėjo eitos pareigybės Ministerijoje panaikinimo procedūra pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį.
  17. Akcentuotina, kad atsakovas byloje nėra pateikęs įrodymų, jog 2016 metais vykdydamas struktūrinius pertvarkymus ir naikindamas pareiškėjo eitą pareigybę Saugos kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija) pareigybę, ir žinodamas, jog privaloma užtikrinti pareiškėjui Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą garantiją, sprendė klausimą dėl šios garantijos užtikrinimo / neužtikrinimo pareiškėjui, kai pareiškėjas baigs tarnybą Konsulate. Nepateikti įrodymai, kad pareiškėjas buvo informuotas apie Saugos kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija) pareigybės panaikinimo pasekmes.
  18. Kaip jau buvo minėta, atsakovas turi teisę projektuoti savo vidinę organizacinę struktūrą ir atlikti struktūros pertvarkymus tam, kad būtų efektyviai įgyvendintos institucijai priskirtos funkcijos, tačiau tai atliekant turi būti užtikrintos valstybės tarnautojų teisės ir teisėti interesai.
  19. Darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) veiksmai, susiję su valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų vykdymu, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, nepažeisti inter alia (be kita ko) tokių valstybės tarnybos principų, kaip įstatymų viršenybės, teisėtumo, skaidrumo, karjeros bei tarnybinio bendradarbiavimo užtikrinti visas teises ir garantijas, kurios įstatymų ir juos įgyvendinančių teisės aktų yra garantuojamos atleidžiamiems asmenims; tarnybos santykių nutraukimo teisėtumą lemia ne tik Valstybės tarnybos įstatyme numatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai atlikta valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012).
  20. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, nepripažintina, kad pareiškėjas prarado įstatymų leidėjo įtvirtintą garantiją Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje.
  21. Svarbu pažymėti ir tai, kad byloje nėra pateikti įrodymai, jog pareiškėjui buvo siūlomos kitos tos pačios kategorijos pareigos Ministerijoje, o pareiškėjas jas eiti atsisakė. Akcentuotina, kad pareiškėjas buvo perkeltas į Konsulatą iš Ministerijoje eitų Saugos kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija) pareigų, kurios buvo panaikintos, o tai reiškia, kad pareiškėjui turėjo būti siūlomos lygiavertės panaikintoms pareigoms kitos pareigos.
  22. Pagal bylos duomenis pareiškėjui buvo siūlomos ne karjeros valstybės tarnautojo pareigos, o pareigos, kurios einamos pagal terminuotas darbo sutartis ir darbo sutartį (I t., b. l. 10, 11). Tačiau Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis kaip karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantiją nustato tik paskyrimą į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos (valstybės tarnautojo sutikimu) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje kalbama apie tos pačios kategorijos pareigos toje pačioje valstybės įstaigoje, t. y. pareiškėjui turėjo būti siūlomos karjeros valstybės tarnautojo pareigos.
  23. Šiuo aspektu pažymėtina, kad valstybės tarnybos teisinių santykių specifika bei valstybės tarnautojo ypatinga padėtis, taip pat tai, kad valstybės tarnautojo, užimamos pareigos valstybės tarnyboje yra neatsiejama jo, kaip valstybės tarnautojo, statuso dalis (Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 2 d.), reikalauja, kad su tokiu šių asmenų teisinės padėties elementu, kaip užimamos pareigos valstybės tarnyboje, susiję teisiniai santykiai atsirastų ir pasikeistų tik įstatyme griežtai numatytais pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012). 
  24. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
  25. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010, ir 2012 m. spalio 11 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A146 -2846/2012, išaiškinimais, tačiau šiose bylose nebuvo nagrinėtos aplinkybės, susijusios su Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje nustatytos garantijos taikymu.
  26. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Atsakovas nenurodo jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, o atsakovo nurodomas neįsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3501-535/2017 nedaro įtakos šioje byloje nagrinėjamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
  27. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl Potvarkio neteisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
  28. Pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, prašo priteisti 795 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 795 Eur (II t., b. l. 47–50).
  29. Įvertinus tai, kad atsakovo apeliacinis skundas netenkintas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 ir 8.11 punktuose įtvirtintus kriterijus (maksimalus užmokestis – 1 106,04 Eur), vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas yra tenkintinas ir pareiškėjui iš atsakovo priteistina 795 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

          Priteisti pareiškėjui T. J. iš atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 795 Eur (septynis šimtus devyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.             

 

 

Teisėjai               Laimutis Alechnavičius

 

 

              Ramūnas Gadliauskas

 

 

              Dalia Višinskienė

 

 


Paminėta tekste:
  • DK
  • eI-3501-535/2017