Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-520-2098-12].doc
Bylos nr.: A-520-2098-12
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520–2098/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02376-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.2, 7.8

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. balandžio 2 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Jurgiui Gyliui, advokatui Andriui Iškauskui,

atsakovo atstovei Dainorai Anulytei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei advokatei Anai Novosad,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „IMK LT“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „IMK LT“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei UAB ,,Mediashop“ ir uždarajai akcinei bendrovei ,,TC Prekyba“ dėl nutarimo dalies panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba)    2011 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 2S-24 nutarė: 1) pripažinti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „IMK LT“ nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d. internetinėje parduotuvėje www.imk.lt skleistą reklamą, kurioje buvo nurodoma UAB „IMK LT“ parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kainų kortelių nuotraukas, kuriose matėsi konkurento prekių kainos, bei nurodant kainų skirtumą, išreikštą procentine išraiška, neleidžiama lyginamąja reklama, pažeidžiančia Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir RĮ) 6 straipsnio reikalavimus (pirmoji reklama); 2) pripažinti UAB „IMK LT“ nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d. internetinėje parduotuvėje www.imk.lt bei 2011 m. balandžio 26 d. elektroniniais laiškais skleistą reklamą, kurioje buvo nurodoma UAB „IMK LT“ parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kortelių nuotraukas, kuriose matėsi konkurentų prekių kainos, bei šių kainų fiksavimo data, neleidžiama lyginamąja reklama, pažeidžiančia RĮ 6 straipsnio reikalavimus (antroji reklama); 3) pripažinti UAB „IMK LT“ elektroniniais laiškais 2011 m. balandžio 26 d., 2011 m. gegužės 4 d. bei 2011 m. gegužės 13 d. skleistą reklamą, kurioje buvo lyginamos UAB „IMK LT“ teikiamos prekių pristatymo paslaugos bei konkurentų teikiamos prekių pristatymo paslaugos, bei kurioje buvo teigiama „nemokamas pristatymas“, „visos prekės pristatomos nemokamai“, nurodant, jog UAB „IMK LT“ prekes vartotojams pristato nemokamai, neleidžiama lyginamąja reklama, pažeidžiančia RĮ 6 straipsnio reikalavimus (trečioji reklama); 4) už Nutarimo rezoliucinės dalies 1-3 punktuose nurodytos neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą skirti UAB „IMK LT“ 20 000 Lt baudą.

 

II.

 

Pareiškėjas UAB „IMK LT“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 2S-24 2, 3 ir 4 punktus bei prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų nutarimą šiais klausimais: ar Europos Parlamento ir Tarybos 1997 m. spalio 6 d. direktyvos 97/55/EB iš dalies keičiančios Tarybos 1984 m. rugsėjo 10 d. direktyvą 84/450/EEB dėl klaidinančios reklamos, kad būtų įtraukta lyginamoji reklama (toliau – ir Direktyva), 3a straipsnio 1 dalies c punktas reiškia, kad lyginamoji reklama, kurioje yra lyginama reklamos davėjo ir konkuruojančio ūkio subjekto konkrečiu praeities momentu užfiksuota tapačių prekių kaina, yra objektyvi ir tuo atveju, kai lyginama reklamos davėjo kaina yra užfiksuota ne tuo pačiu praeities momentu kaip konkuruojančių ūkio subjektų; jeigu atsakymas į šį klausimą yra neigiamas – ar Europos Parlamento ir Tarybos 1997 m. spalio 6 d. direktyvos 97/55/EB iš dalies keičiančios Tarybos 1984 m. rugsėjo 10 d. direktyvą 84/450/EEB dėl klaidinančios reklamos, kad būtų įtraukta lyginamoji reklama, 3a straipsnio 1 dalies c punktas reiškia, jog lyginamoji reklama, kurioje lyginama reklamos davėjo ir konkuruojančio ūkio subjekto konkrečiu praeities momentu užfiksuota tapačių prekių kaina, yra objektyvi tik tuo atveju, kai lyginama reklamos davėjo kaina yra užfiksuota tuo pačiu praeities momentu kaip konkuruojančių ūkio subjektų; jeigu atsakymas į šiuos pirmiau nurodytus klausimus yra neigiamas – kaip lyginamų kainų taikymo laikiškumo aspektu tuomet turėtų būti aiškinama leistinos lyginamosios reklamos sąlyga „ji objektyviai palygina vieną ar kelias šių prekių ir paslaugų esmines, svarbias, patikrinamas ir tipines savybes, tarp kurių gali būti ir kaina“.

              Pareiškėjas nesutiko su skundžiamais Konkurencijos tarybos Nutarimo punktais ir nurodė, kad UAB „IMK LT“ yra ūkio subjektas, vykdantis mažmeninės elektroninės užsakomosios prekybos buitine, kompiuterine, garso ir vaizdo technika bei namų apyvokos prekėmis veiklą. Pareiškėjo elektroninė parduotuvė yra pasiekiama interneto adresu www.imk.lt 2011 m. vasario - gegužės mėn. pareiškėjas vykdė skirtingas reklamines kampanijas, kurių metu buvo lyginamos atskirų televizorių Samsung modelių kainos, taikytos UAB „IMK LT“ ir su bendrove konkuruojančių ūkio subjektų UAB „Mediashop“, UAB „Ogmina“, UAB „TC prekyba“ ir UAB „Senukų prekybos centras“ prekybos centruose „Elektromarkt“, „Topo centras“, „Ogmina“ ir „Senukai“. UAB „IMK LT“ darbuotojai fotoaparatu užfiksavo televizorių Samsung prekių korteles minėtuose prekybos centruose. Panaudodamas šias prekių korteles, UAB „IMK LT“ parengė reklaminius pranešimus, kuriuose prekės kaina pareiškėjo elektroninėje parduotuvėje www.imk.lt buvo lyginama su konkuruojančių ūkio subjektų taikytomis kainomis. Reklaminiuose pranešimuose, skelbtuose nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d., taip pat buvo nurodomas prekių kainų skirtumas (nuolaida), išreikštas procentine išraiška, o nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d. – prekių kainų fiksavimo data. 2011 m. balandžio 26 d., 2011 m. gegužės 4 d. ir 2011 m. gegužės 13 d. UAB „IMK LT“ taip pat platino naujienlaiškius „Prasidėjo kalėdinis išpardavimas!“, „Ar žinai kaip išsirinkti siuvimo mašiną?“ ir „Karštas iPad2 pasiūlymas“, kuriuose buvo lyginamos pareiškėjo ir konkuruojančių ūkio subjektų, valdančių prekybos tinklus „Topo centras“, „Elektromarkt“, „Senukai“ ir UAB „Ogmina“, teikiamos paslaugos. Pareiškėjas nurodė Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/55/EB iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB dėl klaidinančios reklamos, kad būtų įtraukta lyginamoji reklama, antroje konstatuojamojoje dalyje įtvirtintas nuostatas dėl lyginamosios reklamos ir nurodė, kad lyginamajai reklamai keliamos teisėtumo ir leistinumo sąlygos visais atvejais turi būti aiškinamos reklamai naudingiausiu būdu. Tą, anot pareiškėjo, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) praktika (2009 m. birželio 18 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-487/07 (L'Oreal ir kt. byla). Pareiškėjas nesutiko su Nutarime pateiktu UAB „IMK LT“ lyginamosios reklamos, kuri Konkurencijos tarybos yra išskiriama kaip antroji reklama, teisėtumo ir leistinumo aiškinimu. Nurodė, kad Konkurencijos taryba lyginamosios reklamos objektyvumo sąlygą aiškino per plačiai. Nutarime pateikta Konkurencijos tarybos pozicija dėl objektyvaus palyginimo kriterijaus prieštarauja ESTT praktikai neleistinos lyginamosios reklamos srityje pasisakant dėl objektyvaus palyginimo kaip lyginamosios reklamos teisėtumo ir leistinumo sąlygos turinio. Pareiškėjo nuomone, objektyvumas reiškia, kad naudojama reklama reklamos adresatui turi objektyviai parodyti joje lyginamų prekių ir /ar atskirų šių prekių privalumus. ESTT jurisprudencijoje yra išaiškinta, jog pastaruoju reikalavimu iš esmės siekiama, kad vietoj objektyvaus konstatavimo nebūtų pateiktas lyginamosios reklamos davėjo subjektyvus vertinimas (2006 m. rugsėjo 19 sprendimas, priimtas byloje Nr. C-356/04 (Lidl Belgium byla). Nagrinėjamoje byloje ginčo dalyką sudarančioje lyginamojoje reklamoje, viešai skelbtoje nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d., buvo lyginamos televizorių Samsung mažmeninės kainos, taikytos UAB „IMK LT“ valdomoje elektroninėje parduotuvėje ir konkuruojančių ūkio subjektų (UAB ,,Mediashop“, UAB ,, Senukų prekybos centras“, UAB ,,TC prekyba“ ir UAB „Ogmina“) parduotuvėse. Anot pareiškėjo, prekių kaina, galiojusi skirtingose prekybos vietose, yra objektyviai patikrinama ir palyginama prekių savybė, todėl neperskaičiuotų mažmeninių kainų, taikytų toms pačioms prekėms, konkuruojančiose elektronikos prekių parduotuvės palyginimas negali būti laikomas pažeidžiančiu lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijų, nes jis yra susijęs su pačios lyginamosios reklamos pobūdžiu. ESTT praktikoje taip pat pripažįstama, jog tokie duomenys, kaip prekės kaina, negali būti vertinami subjektyviai (2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-356/04 (Lidl Belgium byla). Nutarime objektyvaus prekių ir / ar paslaugų savybių palyginimo sąlyga yra aiškinama kitaip – kaip reikalavimas užtikrinti, kad vartotojams, susipažinusiems su reklama, be papildomų vartotojų pastangų būtų nurodomos taip pat atitinkamos prekės konkrečiu laikotarpiu aktualios (realiai taikomos) konkurentų kainos. Nurodė, kad tinkamas RĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos objektyvaus palyginimo sąlygos turinio atskleidimas iš esmės lemia lyginamosios reklamos teisėtumo vertinimą. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, pareiškėjas padarė išvadą, jog Konkurencijos tarybai netinkamai taikius objektyvaus palyginimo kriterijų, negalima sutikti ir su jos išvada, jog UAB „IMK LT“ skleistoje lyginamojoje reklamoje, su kuria susipažinęs pakankamai informuotas ir protingai atidus vidutinis vartotojas buvo informuotas apie prekės įsigijimo privalumus internetinėje parduotuvėje www.imk.lt ir pagrįstai galėjo tikėtis televizorių Samsung pareiškėjo valdomoje parduotuvėje įsigyti ekonomine prasme palankesnėmis sąlygomis (sutaupant), nes šios prekės kaina pareiškėjo parduotuvėje yra mažesnė už kainą, už kurią reklamoje nurodytą dieną vartotojas prekę būtų galėjęs įsigyti konkuruojančio ūkio subjekto prekybos salonuose, nebuvo užtikrintas objektyvus konkuruojančių ūkio subjektų siūlomų prekių kainų palyginimas. Remiantis RĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu reklamos objektyvumo reikalavimu, Konkurencijos taryba nepagrįstai reklamos davėjui nustatė pareigą nuolat tikrinti, ar lyginamojoje reklamoje lyginamų prekių kainos konkuruojančių ūkio subjektų valdomuose prekybos centruose nepasikeitė ir reklaminiuose pranešimuose atspindėti lyginamų konkuruojančių ūkio subjektų prekių kainų pokyčius laiko požiūriu. Toks reikalavimas neproporcingai suvaržo ir apsunkina reklamos davėjo konkurencinį elgesį rinkoje. Aplinkybė, kad UAB „IMK LT“ lyginamojoje reklamoje lygino aktualias parduodamų prekių kainas su konkuruojančių ūkio subjektų parduodamų prekių aktualiu momentu neegzistuojančiomis prekių kainomis, negali turėti jokios įtakos prekių kainų lyginimo objektyvumui. Sprendžiant dėl lyginamosios reklamos teisėtumo ir leistinumo, ši aplinkybė galėjo būti vertinama nebent RĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto (suklaidinimo) aspektu, ko atsakovas nenustatė. Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad ginčo reklama neklaidina vartotojų, nes pamatęs lyginamojoje reklamoje nurodytą prekių kortelės nuotraukos datą, vidutinis vartotojas supras, jog konkuruojančio ūkio subjekto siūlomos įsigyti prekės kortelė buvo užfiksuota reklamoje nurodytą dieną, ir nesitikės, kad ir reklamos matymo metu nurodyta kaina bus aktuali ir kad būtent už šią kainą vartotojas galės prekę įsigyti konkuruojančio ūkio subjekto prekybos salonuose. Dėl šių priežasčių pareiškėjas darė išvadą, kad UAB „IMK LT“ reklama, kurioje buvo nurodomos pareiškėjo parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kainų kortelių nuotraukas, kuriose matėsi šių prekių kainos, taikytos konkuruojančių ūkio subjektų, bei šių kainų fiksavimo data atitiko visus RĮ lyginamosios reklamos leistinumui bei teisėtumui keliamus reikalavimus ir Konkurencijos taryba nepagrįstai pripažino, kad UAB „IMK LT“ reklamą naudojo konkurencijai prieštaraujančiu ir nesąžiningu būdu.

              Pareiškėjas taip pat nesutiko, kad pareiškėjo UAB „IMK LT“ skleistos reklamos teiginys „nemokamas pristatymas“ turi Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir NKVVDĮ) 7 straipsnio 18 punkte numatyto klaidinančios komercinės veiklos požymių. Anot pareiškėjo, pagal NKVVDĮ 7 straipsnio 18 punktą reklama visais atvejais yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip produkto apibūdinimas „papildomai už tapačią kainą“, „nemokamas“ ir panašiai, jeigu vartotojai iš tiesų turi mokėti. Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba UAB „IMK LT“ taikomą pristatymo mokestį visiškai nepagrįstai vertino atitikties klaidinančios komercinės veiklos, kurios pagal NKVVDĮ nereikia įrodinėti, aspektu, nes vartotojo patiriami pristatymo kaštai nepatenka į NKVVDĮ sritį. NKVVDĮ 7 straipsnio 18 punkte yra numatyta klaidinančios reklamos prezumpcijos taikymo išimtis būtinosioms išlaidoms, susijusioms su prekės įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jos pristatymą. Nutarime išdėstyta Konkurencijos tarybos pozicija dėl išlaidų, susijusių su prekių pristatymu, nepriskyrimo būtinosioms išlaidoms NKVVDĮ prasme, yra nenuosekli, pagrįsta prielaida, kad būtinosios išlaidos, susijusios su prekių pristatymu, negali būti laikomos būtinosiomis išlaidomis, nes reklamoje nurodoma, kad vartotojas šių išlaidų nepatirs. Konkurencijos taryba spręsti dėl nagrinėjamos UAB „IMK LT“ reklamos klaidinančio pobūdžio galėjo tik nustačiusi, kad lyginamojoje reklamoje yra neišsamiai pateikiama informacija apie prekių pristatymo išlaidas ir kad dėl pareiškėjo pasirinkto informacijos apie prekių pristatymo išlaidas pateikimo būdo galėjo būti daroma įtaka vartotojų ekonominiam elgesiui. Nurodytų aplinkybių Konkurencijos taryba nesiaiškino. UAB „IMK LT“ naujienlaiškiuose „Prasidėjo kalėdinis išpardavimas, „Ar žinai kaip išsirinkti siuvimo mašiną?‘‘ ir „Karštas iPad2 pasiūlymas‘‘ skelbta lyginamoji reklama, kurioje buvo lyginamos konkuruojančių ūkio subjektų vartotojams teikiamos paslaugos, anot pareiškėjo, negali būti laikoma pažeidžiančia teisės aktų reikalavimus. Pirma, nurodytuose naujienlaiškiuose vartotojams buvo siūlomos tik tokios prekės, kurių kaina viršijo 199,99 Lt, taigi šioms prekėms pristatymo mokestis nebuvo taikomas. Be to, apie papildomas nemokamo pristatymo sąlygas, taikomas prekėms, kurios nėra įtrauktos į naujienlaiškį, tai yra apie tai, kad prekių, kurių kaina mažesnė nei 199,99 Lt, pristatymui UAB „IMK LT“ taiko papildomą pristatymo mokestį, vartotojams aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta internetinės parduotuvės www.imk.lt taisyklėse, paslaugų aprašymuose, taip pat kiekvienos už tokią kainą parduodamos prekės kortelėje (greta mygtuko „pirkti“). Dėl šių priežasčių, pareiškėjo nuomone, Konkurencijos tarybos išvada dėl pareiškėjo ir konkuruojančių ūkio subjektų paslaugų lyginamosios lentelės su teiginiu „nemokamas pristatymas“ vertinimo kaip klaidinančios reklamos RĮ 2 straipsnio 4 dalies ir 5 straipsnio taikymo prasme yra neteisėta ir nepagrįsta.

              Dėl paskirtos baudos dydžio pareiškėjas nurodė, kad Konkurencijos taryba sankcijos vidurkį viršijančią baudą skyrė tariamai įvertinusi ilgą reklamos sklaidos trukmę bei vidutinį mastą, taip pat aplinkybę, kad pareiškėjas naudojo tris skirtingas RĮ reikalavimus pažeidžiančias reklamas, iš kurių viena turėjo NKVVDĮ įtvirtintų klaidinančios reklamos bruožų. Anot pareiškėjo, paskirtos baudos suma yra per didelė ir neatitinka proporcingumo principo. Konkurencijos taryba netinkamai įvertino neleistinos lyginamosios reklamos sklaidos apimtį (mastą ir trukmę), taip pat nepagrįstai UAB „ IMK LT“ naujienlaiškiuose skleistą lyginamąją reklamą atsisakė vertinti kaip mažareikšmius pažeidimus. Konkurencijos taryba padarytus RĮ pažeidimus, nustatydama baudos dydį, vertino kaip vieną pažeidimą, kurio trukmė laikytina labai ilga, o mastas – vidutinis, tačiau kartu, kaip vieną iš atsakomybės dydį determinuojančių veiksnių, nurodė aplinkybę, kad buvo skleistos trys reklamos, kurios pažeidė lyginamajai reklamai keliamus reikalavimus. Konkurencijos taryba nepagrįstai visus galbūt pareiškėjo padarytus RĮ pažeidimus vertino kaip vieną. Pareiškėjo nuomone, kiekvienas pažeidimas tokiu atveju turėjo būti vertinamas atskirai, o to nepadarius, Konkurencijos tarybos už neleistinos lyginamosios reklamos naudojimą paskirta bauda negali būti laikoma objektyvi ir proporcinga pažeidimų pobūdžiui. Nurodė, kad neleistina lyginamoji reklama, kurioje buvo nurodomos pareiškėjo parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kainų kortelių nuotraukas, kuriose matėsi prekių kainos, bei nurodant kainų skirtumą, išreikštą procentine išraiška, buvo publikuojama mažiau nei 5 (penkias) dienas, t. y. itin trumpą laikotarpį. Ši reklama buvo skleista tik viename šaltinyje – tik internetu ir tik UAB „IMK LT“ interneto tinklalapyje. Nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d. interneto tinklalapyje, pasiekiamame adresu www.imk.lt, vidutiniškai per vieną dieną apsilankydavo 3 438 lankytojai. Be to, 2011 m. vasario 9 d. pareiškėjas UAB „IMK LT“ savo iniciatyva pakeitė lyginamosios reklamos turinį, į ją įtraukdamas informaciją apie konkuruojančių subjektų kainų fiksavimo laiką, tokiu būdu užkirsdamas kelią galimoms žalingoms RĮ pažeidimo pasekmėms, kas pripažintina atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taigi pareiškėjo skleistos neleistinos lyginamosios reklamos, susijusios su konkuruojančių ūkio subjektų kainos palyginimu, skleidimo mastas turėjo būti vertintinas kaip itin mažas. Nurodė, jog vidutiniam reklamos skleidimo mastui Konkurencijos taryba ankstesnėse RĮ pažeidimo bylose prilygindavo ženkliai didesnę adresatų auditoriją pasiekusį reklamos sklaidos mastą. Anot pareiškėjo, lyginamosios reklamos, kurioje buvo lyginamos UAB „IMK LT“ bei konkurentų teikiamos paslaugos, įskaitant nemokamo pristatymo paslaugą, sklaidos mastas taip pat turėjo būti vertintinas kaip itin mažas. Ši reklama buvo publikuojama tik 3 kartus ir tik viename šaltinyje „IMK LT“ naujienlaiškiuose, kurie iš viso buvo perskaityti tik 4 062 kartų. Be to, klaidinančia reklama gali būti laikoma tik sąlyginai nedidelei UAB „IMK LT“ internetinėje parduotuvėje vartotojams siūlomai prekių grupei. Visos nurodytos aplinkybės, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad UAB „IMK LT“ lyginamų reklamų skleidimas nepadarė esminės žalos RĮ saugomiems interesams ir galėjo būti vertinamas kaip mažareikšmis pažeidimas, o Konkurencijos taryba, nustatydama baudos dydį, taikė neteisingą jos apskaičiavimo metodologiją.

              Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje tarp pareiškėjo ir atsakovo yra kilęs ginčas dėl Direktyvoje numatyto lyginamosios reklamos kumuliatyvaus leistinumo kriterijaus – objektyvaus palyginimo – aiškinimo. Nei Europos Sąjungos teisminėse institucijose, nei nacionaliniuose teisės aktuose nėra suformuota ir nusistovėjusi Direktyvoje numatyto objektyvaus palyginimo sąvoka ginčuose dėl reklamos pripažinimo neleistina lyginamąja reklama, kas leidžia susiklostyti tokiai situacijai, kad valstybėse narėse skirtingai interpretuojami lyginamajai reklamai keliami leistinumo reikalavimai ir taikomas skirtingas (vienur reklamos davėjams palankesnis, kitur – mažiau palankus) teisinis režimas skaido vieningą rinką. Dėl šių priežasčių pareiškėjas manė, kad yra pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo pateikimo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo UAB „IMK LT“ skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas Konkurencijos taryba dėl pareiškėjo argumento, kad Konkurencijos taryba lyginamosios reklamos, kurioje buvo rodoma UAB „IMK LT“ parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kortelių nuotraukas, kuriose matėsi konkurento prekių kainos, bei ant šių nuotraukų nurodoma kainų fiksavimo data, objektyvumo sąlygą aiškino per plačiai, kad Nutarime pateikta Konkurencijos tarybos pozicija dėl objektyvaus palyginimo kriterijaus prieštarauja ESTT praktikai lyginamosios reklamos srityje, nurodė, kad pagal RĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punktą lyginamoji reklama leidžiama, kai reklamoje yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau šių prekių ir paslaugų reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-931/2005 aiškindamas lyginamosios reklamos kriterijus, rėmėsi ESTT praktika bei pažymėjo, kad ESTT praktikoje taip pat pabrėžiamas leidžiamai lyginamajai reklamai taikytinas objektyvaus konkuruojančių prekių ar paslaugų savybių ir kainų lyginimo principas. Byloje Nr. C-44/01 Pippig Augenoptik nagrinėdamas ginčą dėl lyginamosios reklamos leistinumo ESTT nurodė, kad kainų lyginimas savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog tokia reklama diskredituoja ar menkina konkurentą, kurio kainos didesnės, ir savaime nėra neteisėta, jeigu joje yra objektyviai lyginamos kainos ir atitinkamų prekių savybės. Minėtas teismo išaiškinimas, anot atsakovo, suponuoja išvadą, kad yra leidžiamas ne bet koks prekių kainų palyginimas, o objektyvus. Tam, kad prekių kainų palyginimas būtų objektyvus, visų pirma jis turi būti nešališkas. Tai ir buvo akcentuota Konkurencijos tarybos Nutarime. Lyginimo kriterijus turi būti aiškiai ir vienareikšmiškai suprantamas bei neturėti numanomų reikšmių. Tuo tarpu, kaip nustatė Konkurencijos taryba, pareiškėjas UAB „IMK LT“ visą reklamos (Nutarime įvardytos kaip antroji reklama) skleidimo laikotarpį lygino tik aktualias internetinės parduotuvės www.imk.lt parduodamų prekių kainas su savo konkurentų prekybos tinkluose parduodamų prekių praeities kainomis, kurios buvo užfiksuotos konkrečiais momentais praeityje, tačiau reklamos skleidimo metu jau buvo neaktualios. Dėl šios priežasties vartotojai negalėjo objektyviai palyginti UAB „IMK LT“ ir jos konkurentų kainų reklamos skleidimo metu, kadangi vienos kainos (UAB „IMK LT“) reklamos skleidimo metu buvo aktualios, o pareiškėjo konkurentų kainos reklamos skleidimo metu buvo neaktualios. Žinant tik UAB „IMK LT“ aktualias kainas reklamos skleidimo metu, vartotojams nebuvo sudaryta galimybė žinoti realų lyginamų prekių kainų skirtumą konkrečiu metu bei atitinkamai objektyviai įvertinti reklamoje pateikiamą pareiškėjo kainų pasiūlymą, nes aktualių konkurentų kainų jie nežinojo.

Nagrinėjamu atveju UAB „IMK LT“ lygindama prekių aktualias kainas su konkurentų analogiškų prekių neaktualiomis kainomis, suteikė savo parduodamoms prekėms didesnį pranašumą kainų požiūriu lyginant su konkurentais, t. y. atitinkamai koregavo www.imk.lt parduodamų prekių kainas (kurias, kaip nustatė Konkurencijos taryba, mažindavo), palikdama konkurentų prekių kainas nepakitusias, fiksuotas konkrečią dieną, nors laiko požiūriu šios kainos atitinkamai keitėsi (sumažėjo). Dėl šios priežasties susiklostė situacija, jog pareiškėjo parduodamų prekių kainų skirtumas, palyginus su konkurentų analogiškų prekių kainomis, buvo didesnis, taip suteikiant joms pranašumą kainų požiūriu prieš konkurentų prekes. Dėl anksčiau išvardytų priežasčių, anot atsakovo, pareiškėjo taikytas prekių kainų palyginimas nėra objektyvus. Nors pareiškėjas teigia, kad lyginamoji reklama turi būti aiškinama palankiausiu reklamai būdu, tačiau negalima pamiršti vartotojo, kuriam būtent ir taikoma RĮ apsauga ir kuriam reklama turi būti naudinga, priimant sprendimą dėl sandorio. Tuo tarpu, iškreipiant kainų skirtumo santykį tarp UAB „IMK LT“ ir konkurentų, vartotojui sudaromas klaidingas įspūdis apie prekių kainas ir jis negali tinkamai įvertinti sandorio teikiamos naudos. Vidutinis vartotojas, nors reklamoje ir galėjo matyti, kurią dieną buvo fiksuota konkurento kaina, tačiau reklamos matymo metu, priimdamas sprendimą dėl sandorio, turėjo dėti papildomas pastangas išsiaiškinti, kokia yra UAB „IMK LT“ ir jo konkurentų realiai taikoma kaina, kad galėtų objektyviai įvertinti reklamoje nurodytą pareiškėjo pateiktą kainos pasiūlymo naudą ar privalumą prieš konkurentų taikomas kainas tuo pačiu metu. Dėl UAB „IMK LT“ skleistos Nutarime nurodytos antrosios reklamos pareiškėjo konkurentai atsidūrė nelygiavertėje konkurencinėje kovoje, nes pareiškėjas sau suteikė didesnį pranašumą. Jeigu UAB „IMK LT“ būtų lyginusi vienodo laikotarpio analogiškų prekių kainas reklamos skleidimo metu, nebūtų pagrindo teigti, jog prekių kainos lyginamos neobjektyviai. Atkreipė dėmesį, jog vienas iš Direktyvos tikslų – nustatyti leistinas lyginamosios reklamos lyginimo sąlygas, siekiant nustatyti, kuri lyginamosios reklamos praktika gali iškraipyti konkurenciją, būti žalinga konkurentams ir daryti neigiamą poveikį vartotojų pasirinkimui, tokios leistinos reklamos sąlygos turėtų apimti objektyvaus prekių ir paslaugų savybių lyginimo kriterijus. Taigi nors, kaip nurodė pareiškėjas, lyginamajai reklamai keliamos teisėtumo ir leistinumo sąlygos visais atvejais turi būti aiškinamos reklamai naudingiausiu būdu, tačiau, atsakovo nuomone, ši nuostata nėra pateisinama tais atvejais, kai lyginamoji reklama galėtų iškraipyti konkurenciją, būti žalinga konkurentams ir pasunkintų vartotojo apsisprendimą dėl sandorio. Tai, kad pareiškėjo skleista antroji reklama tenkina minėtas sąlygas, buvo įrodyta Konkurencijos tarybos Nutarime.

Atkreipė dėmesį, kad kriterijai RĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nurodyti kaip viena ar daugiau šių prekių ir paslaugų reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių. Pareiškėjas nurodė, kad tai gali būti, pavyzdžiui, paslaugos kaina, dydis, suteikiamos garantijos terminas. Tačiau, anot atsakovo, nors šiuos kriterijus galima laikyti objektyviais, vis dėlto akivaizdu, kad pati RĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto dispozicija įtvirtina ir tai, kad ir patys šie kriterijai dar turi būti lyginami objektyviai. Pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendime byloje Nr. C-356/04 Lidl Belgium GmbH&Co KG prieš Establissementen Franz Colruyt NV. Iš esmės tiek Direktyva, tiek ją įgyvendinantis RĮ nustato dvigubą objektyvaus palyginimo sąlygą: objektyvūs kriterijai turi būti lyginami objektyviai. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog aplinkybė, kad UAB „IMK LT“ lyginamojoje reklamoje lygino aktualias parduodamų prekių kainas su konkuruojančių ūkio subjektų parduodamų prekių aktualiu momentu neegzistuojančiomis prekių kainomis, negali turėti jokios įtakos prekių kainų lyginimo objektyvumui. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad užtenka, jog būtų tik nurodoma kaina tam, kad palyginimas būtų objektyvus, nes, anot atsakovo, yra taikoma dviguba objektyvaus palyginimo sąlyga. Atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra ne kartą pasisakęs, jog ne visi kainų lyginimo būdai gali būti laikomi leistinais lyginamojoje reklamoje (pvz., byla Nr. C-44/01 Pippig Augenoptik). Anot atsakovo, ne bet koks kainų palyginimo būdas lyginamojoje reklamoje yra laikytinas tinkamu. Kadangi reklama yra orientuota į vartotojus, ji privalo būti pateikta kuo aiškesniu jiems būdu, todėl objektyviu ir dėl to leistinu negali būti laikomas ir toks kainų palyginimo būdas, kai yra lyginamos skirtingų laikotarpių kainos (aktualios su neaktualiomis), kaip nustatyta nagrinėjamu atveju Konkurencijos tarybos Nutarime. Pažymėjo, kad vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas RĮ 6 straipsnis, užtenka nustatyti bent vieną lyginamajai reklamai keliamų reikalavimų pažeidimą, kadangi kiekvieno pažeidimo sudėtis yra savarankiška (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje                            Nr. A4-825/2005). Dėl šios priežasties nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijus gali būti lyginamas tik vartotojų suklaidinimo kontekste. Nors šiuo atveju nebuvo konstatuota, kad vartotojas būtų suklaidintas RĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, tačiau jam nebuvo užtikrinta galimybė be pastangų objektyviai įvertinti reklamoje pateikiamo pasiūlymo pirkti prekes internetinėje parduotuvėje www.imk.lt naudingumą.

Dėl pareiškėjo argumento, jog Konkurencijos taryba, vertindama pareiškėjo reklamą dėl nemokamų prekių pristatymo paslaugų, UAB „IMK LT“ taikomą pristatymo mokestį visiškai nepagrįstai vertino atitikties NKVVDĮ aspektu, nes vartotojo patiriami pristatymo kaštai nepatenka į minėto teisės akto taikymo sritį, pažymėjo, kad Konkurencijos taryba nustatė, jog pareiškėjas naujienlaiškiais vartotojams siuntė reklamą, kurioje buvo lyginamos UAB „IMK LT“ teikiamos prekių pristatymo paslaugos bei konkurentų teikiamos prekių pristatymo paslaugos, bei kurioje buvo teigiama „Nemokamas pristatymas, „Visos prekės pristatomos nemokamai“, nurodant, jog UAB „IMK LT“ prekes vartotojams pristato nemokamai. Pareiškėjas skunde teigia, jog Konkurencijos tarybos pozicija dėl išlaidų, susijusių su prekių pristatymu, nepriskyrimo būtinosioms išlaidoms nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo prasme, yra nenuosekli, pagrįsta prielaida, kad būtinosios išlaidos, susijusios su prekių pristatymu, negali būti laikomos būtinosiomis išlaidomis, nes reklamoje nurodoma, kad vartotojas šių išlaidų nepatirs. Nurodė, kad UAB „IMK LT“ reklamoje vienareikšmiškai buvo nurodoma, jog pareiškėjo paslauga (prekių pristatymas) yra nemokama, tokiu būdu vartotojui sudarant įspūdį, kad jis gaudamas paslaugą nepatirs jokių papildomų išlaidų. Tačiau, kaip nustatė Konkurencijos taryba, vartotojas ne visais atvejais paslauga galėjo pasinaudoti nemokamai. Vartotojas, kurio pirkinių vertė mažesnė nei 199,99 Lt, vis dėlto būtų turėjęs sumokėti 10 Lt mokestį už atitinkamų prekių pristatymą. NKVVDĮ 7 straipsnio 18 punkte aiškiai įvardijama, kas laikytina būtinosiomis išlaidomis, t. y. išlaidos, susijusios su produkto įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą. Pažymėjo, jog Europos Komisijos 2009 m. gruodžio 3 d. Gairėse dėl Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos (2005/29/EB) įgyvendinimo / taikymo (SEC(2009) 1666) (toliau – ir Gairės) nurodoma, kad komercinės veiklos subjektams yra draudžiama apibūdinti prekę ar paslaugą, kaip „dovana“, „nemokamai“, „be mokesčių“ ar panašiai, jei vartotojo yra prašoma sumokėti tam tikrą kainą. Šis draudimas susijęs su tuo, kad vartotojas tikisi, jog tuo atveju, jei nurodoma „nemokamai“, tai reiškia, kad vartotojas gaus kažką už nieką: ne už pinigus ar atlygį, duodamą mainais. Priešingas aiškinimas, anot atsakovo, lemtų, jog komercinės veiklos subjektas galėtų sukurti apgaulingą įspūdį apie save, savo prekes ar paslaugas, reklamos būdu pateikdamas kaip patrauklesnes nei savo konkurentų, nes vartotojams žadėtų kažką, kas yra „nemokama“, nors faktiškai vartotojai vis dėlto patirtų tam tikras išlaidas, siekdami tokias prekes ar paslaugas gauti. Nors išlaidos, susijusios su prekių pristatymu, priskiriamos būtinosioms išlaidoms, tačiau UAB „IMK LT“ reklamoje nedviprasmiškai buvo nurodyta, jog vartotojas jokių prekių pristatymo išlaidų nepatirs, nes prekės pristatomos nemokamai. Anot atsakovo, jeigu vartotojas už prekių pristatymą vis dėlto privalo mokėti, nors reklamoje nėra jokių nuorodų ar išlygų, jog tam tikrais atvejais mokestis gali būti taikomas, tuomet reklamos teiginys, kad prekės pristatomos nemokamai, netenka prasmės ir akivaizdžiai klaidina vartotoją. Taigi pareiškėjo argumentas, kad vartotojo patiriami pristatymo kaštai nepatenka į NKVVDĮ taikymo sritį, nes tai yra būtinosios išlaidos, nepagrįstas. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigė, jog Konkurencijos taryba spręsti dėl UAB „IMK LT“ reklamos klaidinančio pobūdžio galėjo tik nustačiusi, kad lyginamojoje reklamoje yra neišsamiai pateikiama informacija apie prekių pristatymo išlaidas ir kad dėl pareiškėjo pasirinkto informacijos apie prekių pristatymo išlaidas pateikimo būdo galėjo būti daroma įtaka vartotojų ekonominiam elgesiui. Nurodė, kad pagal RĮ 5 straipsnio 6 dalį, nustačius, kad reklama turi NKVVDĮ požymių, reklama bet kuriomis aplinkybėmis laikoma klaidinančia, todėl poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui įrodinėti nereikia. Konkurencijos taryba konstatavo, jog pareiškėjo skleista reklama turi NKVVDĮ požymių. Tuo tarpu norint konstatuoti RĮ 5 straipsnio pažeidimą pakanka nustatyti, kad pateikta informacija yra reklama pagal RĮ 2 straipsnio 7 dalį, kad ūkio subjektas yra skelbtos reklamos davėjas ir kad reklama atitinka NKVVDĮ 7 straipsnio 1-21 punktuose nustatytus klaidinančios komercinės veiklos požymius. Taigi Konkurencijos tarybai nebuvo pareigos vertinti reklamą papildomai pagal išsamumo kriterijų, kuris numatytas RĮ 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte bei atskirai įvertinti, ar tokia reklama galėjo paveikti vartotojo ekonominį elgesį, tam, jog būtų galima konstatuoti RĮ 5 straipsnio pažeidimą. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės (naujienlaiškiuose vartotojams buvo siūlomos tik tos prekės, kurių kaina viršijo 199,99 Lt, atitinkamai šioms prekėms pristatymo mokestis nebuvo taikomas, apie papildomas nemokamo pristatymo sąlygas – papildomą mokestį, taikomą prekėms, kurių suma yra mažesnė negu 199,99 Lt, aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta internetinės parduotuvės www.imk.lt taisyklėse, paslaugų aprašymuose, taip pat kiekvienos už tokią kainą parduodamos prekės kortelėje (greta mygtuko „pirkti’’) galėjo paneigti reklamos klaidingumą. Nurodė, jog reklamoje nebuvo jokių nuorodų ar išlygų apie papildomas nemokamo prekių pristatymo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, vidutinis vartotojas negalėjo suvokti, jog gali būti teiginį dėl nemokamų paslaugų paneigiančių išlygų. Be to, net jeigu ir būtų išlygų ar nuorodų apie papildomas sąlygas, vartotojo ekonominis elgesys gali būti paveiktas tuo aspektu, jog siekdamas sužinoti išsamią informaciją apie nemokamo pristatymo sąlygas, jis turėtų papildomai ieškoti informacijos kituose informacijos šaltiniuose. Nesant nuorodų ar išlygų, vartotojas iš viso nesuvoktų, jog jis turi ieškoti papildomų sąlygų. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1184/2010, kurioje pažymėta, jog reklamoje skleista informacija nesietina su internete platinama išsamesne informacija.

Dėl pareiškėjo argumento, kad Konkurencijos tarybos paskirta bauda yra pernelyg didelė ir neatitinka proporcingumo principo, nurodė, kad pagal RĮ 22 straipsnio 7 dalies nuostatas už klaidinančios ir neleistinos lyginamosios reklamos naudojimą skirtinos baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ir skiriamas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį. Konkurencijos taryba, nors Nutarime reklamas vertino atskirai, atitinkamai jas įvardydama pirmąja, antrąja bei trečiąja reklama, vis dėlto reklamų pobūdis buvo vienodas – tai neleidžiamos lyginamosios reklamos, kurios atitinkamai susijusios su UAB „IMK LT“ siūlomomis prekėmis bei paslaugomis, t. y. UAB „IMK LT“ skleistoje lyginamojoje reklamoje buvo lyginama pareiškėjo parduodamų prekių kaina su konkuruojančių ūkio subjektų parduodamų analogiškų prekių kainomis bei pareiškėjo teikiamos paslaugos su konkuruojančių ūkio subjektų teikiamomis paslaugomis. Dėl šios priežasties Konkurencijos taryba, skirdama sankciją, bendrai vertino skleistų reklamų trukmę bei mastą. Konkurencijos taryba atsižvelgė į tai, kad buvo skleidžiamos trys reklamos, kurios pažeidė lyginamajai reklamai keliamus reikalavimus. Be to, pripažinta, jog trečioji reklama turi NKVVDĮ               7 straipsnio 18 punkte įtvirtintų požymių, t. y. nepriklausomai nuo jokių aplinkybių visais atvejais laikoma klaidinančia. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių visų reklamų trukmė bei mastas buvo vertinami bendrai, atitinkamai trukmė pripažinta labai ilga, o mastas – vidutinis, nes pirmoji reklama buvo skleidžiama internetiniame puslapyje www.imk.lt nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d., antroji reklama buvo skleidžiama internetiniame tinklalapyje www.imk.lt nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d. bei 2011 m. balandžio 26 d. siųstų elektroninių laiškų pagalba, trečioji reklama buvo siunčiama elektroniniais laiškais 2011 m. balandžio 26 d., 2011 m. gegužės 4 d. bei 2011 m. gegužės 13 d. Nesutiko, kad pirmoji ir trečioji reklamos turėjo būti vertinamos kaip mažareikšmės, atsižvelgiant į jų mastą bei trukmę. Nurodė, kad pirmoji reklama pripažinta neleistina lyginamąja, nes galėjo suklaidinti vartotojus bei neatitiko objektyvumo kriterijaus, dėl ko sudarė vartotojui klaidingą įspūdį apie prekių kainas. Trečioji reklama, kaip nustatyta, turėjo NKVVDĮ 7 straipsnio 18 punkte nustatytų požymių ir nepriklausomai nuo jokių aplinkybių visais atvejais turėjo būti laikoma klaidinančia. Taip pat Konkurencijos taryba atsižvelgė į aplinkybę, jog reklamos buvo susijusios su prekių ir paslaugų kainomis, o kaina vartotojui yra esminė prekę ar paslaugą apibūdinanti savybė, kuri ypač gali daryti įtaką vartotojų ekonominiam elgesiui. Be to, nors šių reklamų skleidimo trukmė nelaikytina ilga, anot atsakovo, pažeidimo mastas, atsižvelgiant į www.imk.lt internetinio puslapio lankomumą (3 438 lankytojai per dieną) bei naujienlaiškių tiražą (2011 m. balandžio 26 d. (5 686 laiškai), 2011 m. gegužės 4 d. (5 697 laiškai) bei 2011 m. gegužės 13 d. (5 701 laiškai), negalėjo būti laikomas mažu. Pareiškėjas nurodė, jog 2011 m. vasario 9 d. savo iniciatyva pakeitė lyginamosios reklamos turinį, į ją įtraukdamas informaciją apie konkuruojančių subjektų kainų fiksavimo laiką, tokiu būdu užkirsdamas kelią galimoms žalingoms RĮ pažeidimo pasekmėms, tačiau antroji pareiškėjo skleista reklama taip pat buvo pripažinta neleistina lyginamąja reklama, todėl pareiškėjo argumentas, jog buvo pagrindas pritaikyti lengvinančią aplinkybę, kadangi užkirstas kelias žalingoms pasekmėms atsirasti, nepagrįstas. Dėl Konkurencijos tarybos praktikos, skirtingai vertinant vidutinį pažeidimo mastą, nurodė, kad kiekvienu atveju Konkurencijos taryba atsižvelgia į visas konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes ir atlieka išsamų jų vertinimą. Konkurencijos taryba yra kompetentinga skirti baudas, atsižvelgusi į kiekvieną konkretų atvejį, tai daro objektyviai ir pagrįstai, motyvuodama, kodėl kiekvienu atveju skiriama konkreti bauda. Akcentavo, kad pareiškėjas teigdamas, jog Konkurencijos taryba turėjo atskirai įvertinti kiekvieną reklamą kaip atskirą pažeidimą (atskirai įvertindama kiekvienos reklamos pobūdį, trukmę, mastą), neįvertino, jog tokiu atveju ir baudos būtų skiriamos už kiekvieną reklamą atskirai, kas galėtų pasunkinti pareiškėjo padėtį.

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą atsakovas nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad Direktyvoje įtvirtinto objektyvaus palyginimo reikalavimo aiškinimas, kurį atliko Konkurencijos taryba, nepagrįstai apriboja lyginamosios reklamos leistinumą, pažeidžia reikalavimą lyginamosios reklamos sąlygas aiškinti reklamai naudingiausiu būdu bei prieštarauja Direktyvos tikslams, ir manė, kad kreipimasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo nėra tikslingas. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Konkrečiu atveju Konkurencijos taryba, vertindama pareiškėjo reklamą dėl objektyvumo, atsižvelgė į Direktyvos 97/55/EB nuostatas bei rėmėsi ESTT praktika, todėl priėmė pagrįstą bei teisėtą Nutarimą. Anot atsakovo, objektyvaus palyginimo samprata yra pakankamai aiški, todėl nėra įstatyminio pagrindo nagrinėsiančiam bylą teismui kreiptis į ESTT dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimu.

              Trečiasis suinteresuotas asmuo „TC prekyba“ atsiliepime su pareiškėjo UAB „IMK LT“ skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Konkurencijos taryba priėmė Nutarimą dėl trijų skirtingų UAB „IMK LT“ reklamų. Sutiko su Konkurencijos tarybos Nutarime padarytomis išvadomis ir manė, kad pareiškėjas UAB „IMK LT“ pažeidė Nutarime nurodytas RĮ nuostatas ir bauda pareiškėjui buvo skirta pagrįstai.

Dėl lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijaus taikymo nurodė, kad Konkurencijos tarybos pateiktas lyginamosios reklamos objektyvumo sąlygos aiškinimas nėra per platus ir jis neprieštarauja ESTT praktikai. UAB „IMK LT“ cituojamame ESTT 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendime byloje Nr. C-356/04 pažymima, jog (priešingai nei teigia UAB „IMK LT“) objektyvumo kriterijus turi būti aiškinamas kaip nustatantis dviejų rūšių reikalavimus dėl lyginimo objektyvumo, t. y. turi būti lyginamos esminės, svarbios, patikrinamos ir tipinės prekės savybės bei minėtus kriterijus atitinkančios prekių savybės turi būti palygintos objektyviai. Taigi objektyvumo kriterijus reikalauja lyginti ne tik objektyviai palyginamas prekių savybes, bet ir tokios prekių savybės turi būti palygintos objektyviu būdu. Kaina, anot trečiojo suinteresuoto asmens, be abejonės yra viena iš objektyviai palygintinų savybių, tačiau pagal pirmiau paminėtą ESTT praktiką, pats kainų lyginimas lyginamojoje reklamoje turi būti objektyvus ir nešališkas. Taip pat trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad RĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte reikalavimas įtvirtintas tiek prekių savybėms, kurios yra lyginamos, tiek palyginimo būdui. Toks reglamentavimas atitinka ESTT praktiką. Konkurencijos taryba Nutarime ir konstatavo, kad UAB „IMK LT“ skleistoje lyginamojoje reklamoje (antroji reklama) prekių kainos lygintos neobjektyviai, kadangi aktualios UAB „IMK LT“ prekių kainos buvo lyginamos su praeityje užfiksuotomis ir neaktualiomis konkurentų kainomis. Taigi Nutarime konstatuota, kad lyginamoji reklama yra neleistina ne dėl objektyviai nepalyginamos prekės savybės (kadangi kaina, be abejonės, yra palyginama savybė), o dėl lyginimo būdo, kuris yra neobjektyvus. Anot trečiojo suinteresuoto asmens, UAB „IMK LT“ antrojoje reklamoje neobjektyviai lyginant prekių kainas, vartotojai galėjo būti suklaidinti, tačiau tam nereikia, priešingai nei teigia pareiškėjas, papildomai įrodinėti reklamos prieštaravimo RĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 punktui, nes vartotojų suklaidinimas nėra savarankiškas RĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, o tik RĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo pasekmė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, trečiasis suinteresuotas asmuo padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba Nutarime tinkamai pritaikė RĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punktą, o tokia praktika atitinka ESTT praktiką.

Dėl Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad UAB „IMK LT“ klaidingai teigia, jog Konkurencijos tarybos išvada dėl NKVVDĮ 7 straipsnio 18 dalies pažeidimo yra nepagrįsta. Trečiasis suinteresuotas asmuo pritarė Konkurencijos tarybos išvadai, jog ši išimtis netaikoma būtinosioms išlaidoms, susijusioms su prekių pristatymu tuomet, kai reklamoje vienareikšmiškai nurodoma, kad „Nemokamas pristatymas, „Visos prekės pristatomos nemokamai“. Neteisinga  aiškinti minėtą išimtį taip, kad nurodžius, jog prekių pristatymas nemokamas, galima taikyti vartotojui mokestį už prekių pristatymą. NKVVDĮ 7 straipsnio 18 dalies išimtis taikytina tik tuomet, kai, pavyzdžiui, prekė vartotojui yra nemokama, tačiau taikomas pristatymo ar kitoks mokestis, kuriuo padengiamos būtinos pardavėjo nemokamos prekės perleidimo išlaidos. Konkrečiu atveju prekių, kurių kaina mažesnė nei 199,99 Lt, pristatymui UAB „IMK LT“ taikė pristatymo mokestį, tačiau naujienlaiškiuose, kuriuose buvo skleisti trečiosios reklamos šūkiai „Nemokamas pristatymas“, „Visos prekės pristatomos nemokamai“, tokių prekių nebuvo. Anot trečiojo suinteresuoto asmens šis faktas neturi reikšmės. Trečiojoje reklamoje pareiškėjas vienareikšmiškai nurodė, jog „Visos prekės pristatomos nemokamai“, o ne „šios prekės“, „nurodytos prekės“ ir panašiai, todėl Konkurencijos taryba dėl trečiosios reklamos taip pat padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.

Pasisakydamas dėl paskirtos nuobaudos proporcingumo, trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės pritarė Konkurencijos tarybos paskirtam baudos dydžiui. Papildomai nurodė, kad nepaisant nedidelio vartotojų, kuriems buvo pasiekiama reklama, skaičiaus, lyginant su bendru interneto vartotojų skaičiumi, reklama pasiekė didelę UAB „IMK LT“ tikslinės auditorijos dalį. Tikėtina, jog UAB „IMK LT“ naujienlaiškių adresatai ir interneto svetainės www.imk.lt lankytojai – asmenys, kurie yra esami ar buvę pareiškėjo klientai, apsiperkantys internete, besidomintys prekių kainų pasiūlymais internete. Dėl šios priežasties, anot trečiojo suinteresuoto asmens, galima daryti išvadą, kad analizuojamos UAB „IMK LT“ reklamos pasiekė gana didelį sklaidos mastą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nepritarė UAB „IMK LT“ prašymui kreiptis dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimu į ESTT. Nurodė, kad UAB „IMK LT“ neteisingai aiškina esamą ESTT praktiką, paminėdamas tik vieną iš dviejų objektyvumo kriterijaus reikalavimų. Konkurencijos tarybos Nutarimas visiškai atitinka ESTT praktiką dėl objektyvumo kriterijaus taikymo. UAB „IMK LT“ niekaip nepagrindė teiginio, kad kitose valstybėse narėse skirtingai nei Lietuvos valstybėje interpretuojami lyginamajai reklamai keliami leistinumo reikalavimai ir taikomas skirtingas teisinis režimas, dėl ko kyla grėsmė vieningai rinkai. Be to, UAB „IMK LT“ suformuluotas klausimas nėra tikslus ir neatitinka Konkurencijos tarybos Nutarime padarytų išvadų. UAB „IMK LT“ siekia preliminaraus ESTT nutarimo atsakant į klausimą, ar lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijus reiškia, jog lyginamoji reklama, kurioje yra lyginama reklamos davėjo ir konkuruojančio ūkio subjekto konkrečiu praeities metu užfiksuota tapačių prekių kaina, yra objektyvi ir tuo atveju, kai lyginama reklamos davėjo kaina yra užfiksuota ne tuo pačiu praeities momentu, kaip konkuruojančių ūkio subjektų. Tačiau, anot trečiojo suinteresuoto asmens, toks klausimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. UAB „IMK LT“ antrojoje reklamoje buvo lyginamos aktualios UAB „IMK LT prekių kainos ir nebeaktualios konkurentų kainos, nors ir nurodant konkurentų kainų fiksavimo datą. Pareiškėjo klausimas, suformuotas ESTT, yra netinkamas, nes jame daroma prielaida, kad ir UAB „IMK LT“, ir konkurentų kainos buvo užfiksuotos, tačiau skirtingais praeities momentais, tačiau pagal faktines bylos aplinkybes pareiškėjas savo kainos, lygindamas su konkurentų kainomis, iš viso nefiksavo, o reklamoje nuolat buvo skleidžiama aktuali UAB „IMK LT“ prekių kaina.

 

III.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo UAB „IMK LT“ skundą tenkino iš dalies ir sumažino Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos                        2011 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 2S-24 rezoliucinės dalies 4 punktu UAB „IMK LT“ paskirtą baudą iki 15 000 Lt.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 2S-24 „Dėl IMK LT, UAB reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ rezoliucinės dalies 2 (antrosios reklamos), 3 (trečiosios reklamos) ir 4 (paskirtos baudos dydžio) punktų teisėtumo. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalies, 5 straipsnio 2 dalies, 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad lyginamoji reklama, jei laikomasi nustatytų reikalavimų, nėra draudžiama. RĮ 5 straipsnyje įtvirtintas draudimas ūkio subjektams naudoti klaidinančią reklamą, o kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar reklama yra klaidinanti, yra įtvirtinti RĮ 5 straipsnio 2 dalyje. Vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas RĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną RĮ 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-931/2005; 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008). Pirmosios instancijos teismas išanalizavo UAB „IMK LT“ skleistos reklamos faktines aplinkybes bei nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog pareiškėjo pateikta informacija apie internetinėje parduotuvėje www.imk.lt nurodomas kainas ir prekių pristatymo paslaugas yra reklama (RĮ 2 str. 7 d.) bei ši reklama yra lyginamoji (RĮ 2 str. 5 d.), tik nesutinkama, jog UAB IMK LT“ reklaminiai teiginiai pažeidžia RĮ 6 straipsnio reikalavimus, pareiškėjui nurodant, kad atsakovas nepagrįstai plačiai aiškina lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijus. Atsakydamas į šį argumentą, teismas analizavo, ar ginčijama lyginamoji reklama atitiko RĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytas sąlygas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad antrosios reklamos skleidimo laikotarpiu UAB „IMK LT“ (nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d.) lygino tik aktualias internetinės parduotuvės www.imk.lt parduodamų prekių kainas su savo konkurentų prekybos tinkluose parduodamų prekių kainomis, kurios buvo užfiksuotos konkrečiais momentais praeityje, tačiau reklamos skleidimo metu buvo neaktualios. Atsižvelgiant į tai, anot teismo, pagrįstai pripažinta, kad lyginimo būdas nėra objektyvus, nes žinant aktualias pareiškėjo kainas reklamos skleidimo metu vartotojams nebuvo sudaryta galimybė žinoti realų lyginamų prekių kainų skirtumą konkrečiu metu ir dėl to objektyviai įvertinti pateiktus kainų pasiūlymus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, lygindamas prekių aktualias kainas su konkurentų analogiškų prekių neaktualiomis kainomis, jo parduodamoms prekėms suteikė didesnį pranašumą kainų požiūriu prieš konkurentų prekes. Klausimas, ar konkrečiu atveju galima konstatuoti klaidinančios reklamos buvimą, anot teismo turi būti vertinamas paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (RĮ 5 straipsnio 7 dalis). Vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (NKVVDĮ 2 str. 13 d.). Pažymėjo, kad tokia vidutinio vartotojo samprata formuojama ir ESTT praktikoje, kurioje vidutinis vartotojas laikomas pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu  (pvz., 1998 m. liepos 16 d. ESTT sprendimas Gut Springenheide (C-210/96, Rink., p. I-004657); 2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios Instancijos Teismo sprendimas Procter&Gamble prieš VRDT (T-118/00, Rink., p. II-02731), taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008). Atkreipė dėmesį, kad klaidinančios reklamos konstatavimui nėra būtina įrodyti, jog ginčo reklama buvo realiai paveikti vartotojai, nes reklamos klaidinantį pobūdį gali patvirtinti ir tikėtinas poveikis vartotojams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1235/2010).

              Vertindamas pareiškėjo motyvus, kad Konkurencijos taryba per plačiai aiškino lyginamosios reklamos objektyvumo sąlygas, teismas pastebėjo, kad ESTT praktikoje taip pat pabrėžiamas leidžiamai lyginamajai reklamai taikytinas objektyvaus konkuruojančių prekių ar paslaugų savybių ir kainų lyginimo principas. Teismas vadovavosi ESTT byloje Nr. C-44/01 Pippig Augenoptik ir ESTT 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendime byloje Nr. C-356/04 Lidl Belgium GmbH&Co KG prieš Establissementen Franz Colruyt NV išsakyta pozicija ir pažymėjo, kad priešingai nei nurodo pareiškėjas, objektyvumo kriterijus reikalauja lyginti ne tik objektyviai palyginamas prekių savybes, bet ir tokios prekių savybės turi būti palygintos objektyviu būdu. Kaina yra viena iš objektyviai palygintinų savybių, tačiau pagal pirmiau nurodytą ESTT praktiką, pats kainų lyginimas lyginamojoje reklamoje turi būti objektyvus ir nešališkas. Tokios pozicijos, anot teismo, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2005 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-931/2005). Teismas taip pat pabrėžė, kad Direktyvos 97/55/EB konstatuojamosios dalies 7 punkte nurodyta, jog vienas iš minėtos direktyvos tikslų – nustatyti leistinas lyginamosios reklamos lyginimo sąlygas, siekiant nustatyti, kuri lyginamosios reklamos praktika gali iškraipyti konkurenciją, būti žalinga konkurentams ir daryti neigiamą poveikį vartotojų pasirinkimui, tokios leistinos reklamos sąlygos turėtų apimti objektyvaus prekių ir paslaugų savybių lyginimo kriterijus. Esant šioms aplinkybėms, teismo nuomone, pareiškėjo motyvai, kad lyginamajai reklamai keliamos teisėtumo ir leistinumo sąlygos visais atvejais turi būti aiškinamos reklamai naudingiausiu būdu, nėra pateisinama tuo atveju, kai taikoma lyginamoji reklama galėtų iškraipyti konkurenciją bei apsunkintų vartotojo apsisprendimą dėl sandorio. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, kurie prieštarauja ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Prie tokių draudžiamų veiksmų priskiriamas ir reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimas (KĮ 16 str. 1 d. 7 p.). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad klaidinančiais pripažįstami ūkio subjekto reklamos teiginiai, galintys klaidingai veikti vidutinio vartotojo elgseną, kartu sudaro ūkio subjektui sąlygas aktyviau skverbtis į rinką, išvengiant papildomų sąnaudų (2005 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-931/2005). Taigi tokia pareiškėjo pasirinkta elgsena, anot teismo, veikia ir vieną svarbiausių laisvosios rinkos elementų – sąžiningą konkurenciją. Teismas akcentavo, jog vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas RĮ 6 straipsnis, užtenka nustatyti bent vieną lyginamajai reklamai keliamų reikalavimų pažeidimą, kadangi kiekvieno pažeidimo sudėtis yra savarankiška (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-825/2005). Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo argumentus, jog lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijus gali būti lyginamas tik vartotojų suklaidinimo kontekste, ir padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, jog reklaminiai teiginiai, kurie yra priskirti lyginamosios reklamos kategorijai, neatitinka RĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų objektyvaus konkuruojančių kainų lyginimo kriterijų.

              Dėl UAB „IMK LT“ veiksmų, kai pareiškėjas elektroniniais laiškais (naujienlaiškiais) 2011 m. balandžio 26 d. (5 686 laiškai), 2011 m. gegužės 4 d. (5 697 laiškai) bei 2011 m. gegužės 13 d. (5 701 laiškai) vartotojams siuntė reklamą, kurioje buvo lyginamos UAB „IMK LT“ teikiamos prekių pristatymo paslaugos bei konkurentų teikiamos prekių pristatymo paslaugos, bei kurioje buvo teigiama Nemokamas pristatymas, „Visos prekės pristatomos nemokamai, nurodant, jog pareiškėjas prekes vartotojams pristato nemokamai, teismas pažymėjo, jog pagal RĮ 5 straipsnio 6 dalį reklama bet kuriomis aplinkybėmis laikoma klaidinančia, jeigu ji turi NKVVDĮ 7 straipsnio 1-21 punktuose nustatytų klaidinančios komercinės veiklos požymių. Pažymėjo, kad nustačius, jog reklama turi minėtų požymių, savaime laikoma, kad reklama yra klaidinanti, o poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui įrodinėti nereikia. Anot teismo, norint konstatuoti RĮ 5 straipsnio pažeidimą, pakanka nustatyti, kad pateikta informacija yra reklama pagal RĮ 2 straipsnio 7 dalį, kad ūkio subjektas yra skelbtos reklamos davėjas ir kad reklama atitinka NKVVDĮ 7 straipsnio 1-21 punktuose nustatytus klaidinančios komercinės veiklos požymius. Pažymėjo, kad pagal NKVVDĮ 7 straipsnio 18 punkto nuostatas preziumuojama, jog komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip produkto apibūdinimas kaip „papildomai už tą pačią kainą“, „nemokamas“ ar panašiai, jeigu vartotojas turi mokėti, išskyrus būtinas išlaidas, susijusias su produkto įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo atveju reklamoje buvo nurodoma, jog prekių pristatymas yra nemokamas, nors atsakovas nustatė, jog vartotojas, kurio prekių vertė mažesnė nei 199,99 Lt, turėtų sumokėti 10 Lt mokestį už atitinkamų prekių pristatymą.  Dėl šios priežasties teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad vartotojo patiriamos pristatymo išlaidos nepatenka į NKVVDĮ taikymo sritį, nes turėjo būti taikoma NKVVDĮ 7 straipsnio 18 punkte numatyta dėl šių nuostatų taikymo išimtis būtinosioms išlaidoms, susijusioms su prekės įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą. Anot teismo, pačioje reklamoje nurodant, kad prekės pristatomos nemokamai, bet koks papildomas reklamoje nenurodytas mokestis sudaro pagrindą reklaminius teiginius vertinti kaip klaidinančius. Atkreipė dėmesį, kad pagal Gaires komercinės veiklos subjektams yra draudžiama apibūdinti prekę ar paslaugą, kaip „dovana“, „nemokamai“, „be mokesčių“ ar panašiai, jei vartotojo yra prašoma sumokėti tam tikrą kainą. Dėl pareiškėjo argumentų, kad ši reklama nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, kadangi naujienlaiškiuose vartotojams buvo siūlomos tik tos prekės, kurių kaina viršijo 199,99 Lt, atitinkamai šioms prekėms pristatymo mokestis nebuvo taikomas, be to, apie papildomą mokestį, taikomą prekėms, kurių suma yra mažesnė negu 199,99 Lt, buvo nurodyta internetinės parduotuvės www.imk.lt taisyklėse, paslaugų aprašymuose, taip pat kiekvienos už tokią kainą parduodamos prekės kortelėje, teismas pažymėjo, kad reklamoje nebuvo jokių užuominų apie nemokamo prekių pristatymo papildomas sąlygas, todėl vidutinis vartotojas objektyviai negalėjo suvokti, jog gali būti reklaminį teiginį dėl nemokamų paslaugų paneigiančių išlygų. Dėl šios priežasties aplinkybė, jog papildomos sąlygos nurodomos kituose informacijos šaltiniuose, nepaneigia reklamos klaidingumo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką protingai atidus ir apdairus vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, jog Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skleista trečioji reklama yra klaidinanti reklama RĮ 2 straipsnio 4 dalies ir 5 straipsnio prasme, todėl pažeidžia RĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Pripažinęs, kad Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, jog skleista trečioji reklama turi NKVVDĮ požymių, teismas atmetė ir pareiškėjo motyvus dėl ginčo reklamos  vertinimo RĮ 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto aspektu.

Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino pareiškėjo argumentus dėl taikytos baudos dydžio ir atsižvelgė į bylai aktualias RĮ 22 straipsnio 1, 7, 10 ir 11 dalies nuostatas. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad buvo pagrindas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl pirmosios reklamos  (pareiškėjas savo iniciatyva pakeitė lyginamosios reklamos turinį, į ją įtraukdamas informaciją apie konkuruojančių subjektų kainų fiksavimo laiką, tokiu būdu užkirsdamas kelią galimoms žalingoms RĮ pažeidimo pasekmėms) vertinti kaip lengvinančias atsakomybę, nes, anot teismo, Konkurencijos taryba nustatė, jog ir antroji pareiškėjo skleista reklama laikytina neleistina lyginamąja reklama. Taip pat pripažino nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad pirmoji bei trečioji reklama turėjo būti vertinamos kaip mažareikšmės. Pažymėjo, kad pirmoji reklama pripažinta neleistina lyginamąja, kadangi neatitiko RĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 bei 3 punktuose nustatytų lyginamajai reklamai keliamų reikalavimų, o trečioji reklama turi NKVVDĮ 7 straipsnio 18 punkte nustatytų požymių. Toks neleidžiamos lyginamosios reklamos pobūdis, teismo nuomone, negali būti vertinamas kaip  mažareikšmis pažeidimas. Kita vertus, vertindamas paskirtos baudos dydžio pagrįstumą, teismas pripažino reikšminga tai, kad pirmosios ir trečiosios reklamos skleidimo trukmė nebuvo ilga, todėl įvertinęs vartotojų, kuriems buvo pasiekiama reklama, skaičių bei atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta pareiškėjo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, konstatavo, kad buvo pagrindas pareiškėjui skirti RĮ sankcijoje nustatytos baudos minimumo ir maksimumo vidurkio dydžio baudą – 15 000 Lt. Dėl šios priežasties teismas sumažino Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktu UAB „IMK LT“ paskirtą baudą iki 15 000 Lt.

            Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų nutarimą jo nurodytais klausimais, pažymėjo, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Anot teismo, nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba, vertindama pareiškėjo skleistą reklamą dėl objektyvumo kriterijaus taikymo, atsižvelgė į Direktyvos nuostatas bei rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, o teismui abejonių dėl taikytinų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų nagrinėjamos bylos kontekste nekilo. Dėl šių aplinkybių teismas nenustatė pagrindo kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.  

      

IV.

 

Pareiškėjas UAB „IMK LT“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą pakeisti ir panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 2S-24 „Dėl IMK LT, UAB reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ 2, 3 ir 4 punktus, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų nutarimą jo nurodytais klausimais.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pripažinta, kad pareiškėjo reklamos, kuriose buvo nurodoma UAB „IMK LT“ parduodamų prekių kaina, pateikiama konkuruojančių ūkio subjektų parduodamos analogiškos prekės kainų kortelės nuotrauka su prekės kainos fiksavimo data, ir lyginamos UAB „IMK LT“ bei konkuruojančių ūkio subjektų teikiamos prekių pristatymo paslaugos, yra neleistina lyginamoji reklama, už ką pareiškėjui skirta ekonominė sankcija. Pareiškėjas mano, kad administracinę bylą nagrinėjęs teismas, vertindamas Konkurencijos tarybos Nutarimo dėl UAB „IMK LT“ lyginamosios reklamos teisėtumą, netinkamai aiškino lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijų, nepagrįstai taikė NKVVDĮ nuostatas, neadekvačiai įvertino administracinės atsakomybės už galbūt padarytus RĮ pažeidimus dydį, tuo pažeisdamas pareiškėjo teises ir teisėtus interesus bei formuodamas netinkamą RĮ 6 straipsnio taikymo praktiką. Pareiškėjas iš esmės vadovaujasi motyvais, nurodytais  skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, remiantis ESTT išaiškinimais, pateiktais Lidl Belgium byloje, nurodoma, kad objektyvumo kriterijus reikalauja lyginti ne tik objektyviai palyginamas prekių savybes, bet ir jas palyginti objektyviu ir nešališku būdu, tačiau neatsižvelgiama į teismo toje pačioje byloje pateiktus išaiškinimus, kad tokių lyginamų duomenų, kaip antai prekės kaina arba bendras didelių parduotuvių tinklų nustatytų prekių asortimento kainų lygis, specifika suponuoja vertinimo objektyvumą. Pareiškėjo nuomone, prekių kaina, galiojusi skirtingose prekybos vietose, yra objektyviai patikrinama ir palyginama prekių savybė, todėl neperskaičiuotų ir neturinčių jokių numanomų reikšmių mažmeninių kainų, taikytų toms pačioms prekėms konkuruojančiose elektronikos prekių parduotuvėse, palyginimas teismo sprendime visiškai nepagrįstai buvo pripažintas pažeidžiančiu lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijų. Pažymi, kad ESTT Lidl SNC ir Lidl Belgium bylose yra netgi išaiškinęs, kad lyginamoji reklama, kurioje palyginamas bendras panašių prekių asortimentų kainų, nustatytų konkuruojančių parduotuvių tinklų, lygis pagal Europos Sąjungos teisę yra leistina (ESTT 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-356/04 (Lidl SNC byla); ESTT 2006 m. rugsėjo 19 sprendimas, priimtas byloje Nr. C-356/04 (Lidl Belgium byla). Taigi teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog galiojantis teisinis reguliavimas neleidžia reklamoje lyginti internetinės parduotuvės www.imk.lt parduodamų prekių kainos su konkuruojančių ūkio subjektų prekybos tinkluose užfiksuotomis tų pačių prekių kainomis. Tokios teismo išvados prieštarauja ESTT suformuluotoms Direktyvoje numatytų lyginamosios reklamos leistinumo reikalavimų aiškinimo taisyklėms ir paneigia lyginamosios reklamos pobūdį.

Nurodo, kad teismo pateiktas RĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas iš esmės sukuria pareigą reklamos davėjui nuolat tikrinti, ar lyginamojoje reklamoje lyginamų prekių kainos konkuruojančių ūkio subjektų valdomuose prekybos centruose nepasikeitė, ir reklaminiuose pranešimuose realiu laiku atspindėti lyginamų konkuruojančių ūkio subjektų prekių kainų pokyčius laiko požiūriu, kad vartotojams būtų užtikrinta galimybė žinoti realų lyginamų prekių kainų skirtumą konkrečiu metu ir įvertinti pateiktus kainų pasiūlymus. Toks reikalavimas, anot pareiškėjo, ne tik neproporcingai suvaržo ir apsunkina reklamos davėjo konkurencinį elgesį rinkoje, nes pastarajam nėra ir negali būti žinomos konkuruojančių ūkio subjektų konkrečioms prekėms taikoma kainų politika, bet ir neįmanomas įgyvendinti technine prasme (ad impossibilia lex non cogit). Nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog lyginamajai reklamai keliamos teisėtumo ir leistinumo sąlygos aiškinimas reklamai naudingiausiu būdu nėra pateisinamas nagrinėjamu atveju, nes ginčo reklama dėl savo klaidinančio pobūdžio gali iškraipyti konkurenciją bei apsunkinti vartotojo apsisprendimą dėl sandorių.

Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad ginčo reklama neklaidina vartotojų, nes pamatęs lyginamojoje reklamoje nurodytą prekių kortelės nuotraukos datą, vidutinis vartotojas supras, jog konkuruojančio ūkio subjekto siūlomos įsigyti prekės kortelė buvo užfiksuota reklamoje nurodytą dieną, ir nesitikės, kad ir reklamos matymo metu nurodyta kaina bus aktuali ir kad būtent už šią kainą vartotojas galės prekę įsigyti konkuruojančio ūkio subjekto prekybos salonuose. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, apsiribodamas bendra išvada, kad tokia reklama gali iškraipyti konkurenciją, būti žalinga konkurentams ir daryti neigiamą poveikį vartotojų pasirinkimui, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo skleistoje lyginamojoje reklamoje, su kuria susipažinęs pakankamai informuotas ir protingai atidus vidutinis vartotojas buvo informuotas apie prekės įsigijimo privalumus internetinėje parduotuvėje www.imk.lt ir pagrįstai galėjo tikėtis televizorių Samsung pareiškėjo valdomoje parduotuvėje įsigyti ekonomine prasme palankesnėmis sąlygomis (sutaupant), nebuvo užtikrintas objektyvus konkuruojančių ūkio subjektų siūlomų prekių kainų palyginimas. Pareiškėjas dėl nurodytų priežasčių padarė išvadą, kad pareiškėjo reklama, kurioje buvo nurodomos pareiškėjo parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kainų kortelių nuotraukas, kuriose matėsi šių prekių kainos, taikytos konkuruojančių ūkio subjektų, bei šių kainų fiksavimo data, atitiko visus RĮ keliamus teisėtumo bei leistinumo reikalavimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT dėl preliminaraus nutarimo, nurodęs, kad jam nekyla jokių abejonių dėl Direktyvos ir RĮ nuostatų, numatančių, jog lyginamoji reklama yra leidžiama, jeigu reklamoje yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau šių prekių reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių, turinio aiškinimo. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas ir aiškinamas lyginamosios reklamos objektyvumo reikalavimas, taip pat į tai, kad nesikreipus dėl Direktyvos aiškinimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir nesiremiant ankstesne šio teismo jurisprudencija, kilęs ginčas negali būti išspręstas tinkamai, yra pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo pateikimo. Dėl NKVVDĮ taikymo pareiškėjas nurodo, kad teismas negalėjo nustatyti NKVVDĮ 7 straipsnio 18 punkto pažeidimo fakto, nes pristatymo išlaidos nepatenka į minėto įstatymo taikymo sritį. UAB „IMK LT“ teiginys „nemokamas pristatymas“ konkrečiu atveju galėjo būti pripažintas klaidinančia reklama tik įvertinus jį vidutinio reklamos vartotojo požiūriu, t. y. nustačius, kad lyginamojoje reklamoje yra neišsamiai pateikiama informacija apie prekių pristatymo išlaidas ir kad dėl pareiškėjo pasirinkto informacijos apie prekių pristatymo išlaidas pateikimo būdo galėjo būti daroma įtaka vartotojų ekonominiam elgesiui arba kito asmens galimybėms konkuruoti. Nurodytų aplinkybių bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesiaiškino. Dėl paskirtos baudos dydžio ir jos atitikimo proporcingumo principui pareiškėjas nurodo, kad teismas, kaip ir Konkurencijos taryba, galbūt padarytus RĮ pažeidimus nepagrįstai vertino kaip vieną trunkamąjį pažeidimą, neatsižvelgė į aplinkybę, kad buvo skleistos trys atskiros reklamos, todėl pareiškėjo administracinė atsakomybė už galbūt padarytus RĮ pažeidimus, skleidžiant klaidinančią ir / ar neleidžiamą konkuruojančių ūkio subjektų siūlomų prekių ir paslaugų lyginamąją reklamą, nebuvo tinkamai įvertinta. Mažindamas paskirtos baudos dydį, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino neleistinos lyginamosios reklamos sklaidos apimtį (mastą ir trukmę), taip pat nepagrįstai pareiškėjo nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d. ir naujienlaiškiuose „Prasidėjo kalėdinis išpardavimas!“, „Ar žinai kaip išsirinkti siuvimo mašiną?“ ir „Karštas iPad2 pasiūlymas“ skleistą lyginamąją reklamą atsisakė vertinti kaip mažareikšmius pažeidimus. Lyginamoji reklama, kurioje buvo lyginamos UAB „IMK LT“ bei konkurentų teikiamos prekių pristatymo paslaugos, įskaitant nemokamo pristatymo paslaugą, pareiškėjo nuomone, taip pat turėtų būti vertintina kaip mažareikšmis pažeidimas, nes ši reklama publikuota tik 3 kartus ir tik viename šaltinyje – UAB „IMK LT“ naujienlaiškiuose, kurie iš viso buvo perskaityti tik 4 062 kartų. Visos nurodytos aplinkybės (reklamų sklaidos mastas ir trukmė, vartotojų skundų dėl klaidinančios reklamos nebuvimas ir pan.) rodo, kad nurodytų UAB „IMK LT“  lyginamų reklamų skleidimas nepadarė esminės žalos RĮ saugomiems interesams ir turėjo būti teismo vertinami kaip mažareikšmiai pažeidimai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo UAB „IMK LT“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas, vadovaudamasis iš esmės analogiškais Nutarimo ir atsiliepimo, pateikto pirmosios instancijos teismui, motyvais, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino teisingu Konkurencijos tarybos atliktą vertinimą dėl antrosios lyginamosios reklamos,                  t. y. tai, jog reklama, kurioje buvo nurodoma UAB „IMK LT“ parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kortelių nuotraukas, kuriose matėsi konkurento prekių kainos, bei ant šių nuotraukų nurodoma kainų fiksavimo data, neatitinka RĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų objektyvaus konkuruojančių kainų lyginimo kriterijų. Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pažymi, kad tiek Konkurencijos taryba Nutarime, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime, vertindami pareiškėjo reklamą objektyvumo aspektu, atsižvelgė į Direktyvos nuostatas bei rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kuri yra aiški ir nedviprasmiška, bei atitinkamai padarė išvadas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo. Dėl NKVVDĮ taikymo atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo nustatyti minėto įstatymo 7 straipsnio 18 punkto pažeidimo fakto, nes pristatymo išlaidos nepatenka į NKVVDĮ taikymo sritį. NKVVDĮ 7 straipsnio 18 punkto dispozicijoje yra aiškiai įvardyta, kas laikytina būtinomis išlaidomis, t. y. išlaidos, susijusios su produkto įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą, o pareiškėjo reklamoje buvo nurodoma, kad teikiama paslauga (prekių pristatymas) yra nemokamas, tokiu būdu vartotojui sudarant įspūdį, jog jis gaudamas paslaugą nepatirs jokių papildomų išlaidų, tačiau, kaip nustatė Konkurencijos taryba, vartotojas ne visais atvejais paslauga galėjo pasinaudoti nemokamai. Atkreipia dėmesį į Gairėse įtvirtintą reguliavimą. Dėl pareiškėjo teiginio, kad UAB „IMK LT“ reklamos teiginys „nemokamas pristatymas“ konkrečiu atveju galėjo būti pripažintas klaidinančia reklama tik įvertinus jį vidutinio vartotojo požiūriu, nurodo, kad norint konstatuoti RĮ 5 straipsnio pažeidimą, kai reklama turi NKVVDĮ požymių, pakanka nustatyti, kad pateikta informacija yra reklama pagal RĮ 2 straipsnio 7 dalį, kad ūkio subjektas yra skelbtos reklamos davėjas ir kad reklama atitinka NKVVDĮ 7 straipsnio 1-21 punktuose nustatytus klaidinančios komercinės veiklos požymius, todėl Konkurencijos taryba neprivalėjo vertinti reklamą papildomai pagal išsamumo kriterijų, kuris numatytas RĮ 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte, bei atskirai įvertinti, ar tokia reklama galėjo paveikti vartotojo ekonominį elgesį tam, jog būtų galima konstatuoti RĮ 5 straipsnio pažeidimą. Dėl atsakomybės už RĮ pažeidimą ir paskirtos nuobaudos proporcingumo Konkurencijos taryba palaiko savo apeliacinio skundo motyvus, kad paskirta bauda pirmosios instancijos teismo sprendimu sumažinta nepagrįstai, tačiau nurodo, kad teismas pagrįstai pareiškėjo skleistas reklamas vertino bendrai. Konkurencijos taryba Nutarime UAB „IMK LT“ skleistas reklamas išskyrė į pirmąją, antrąją ir trečiąją tam, kad jas būtų galima tinkamai išanalizuoti ir įvertinti, kas ir buvo padaryta Nutarime. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, jog atitinkama sankcija pareiškėjui buvo paskirta neišsamiai įvertinus kiekvienos reklamos turinį, savybes, trukmę ir mastą bei kitas sankcijos skyrimui reikšmingas aplinkybes, įtvirtintas RĮ 22 straipsnio 7 dalyje. Pareiškėjas teigdamas, jog Konkurencijos taryba bei pirmosios instancijos teismas turėjo atskirai įvertinti kiekvieną reklamą kaip atskirą pažeidimą (atskirai įvertinant kiekvienos reklamos pobūdį, trukmę, mastą), iš esmės tokiais teiginiais pats paneigia savo argumentus, jog jam skirta bauda yra per didelė, nes vietoje vienos baudos už atskirus RĮ pažeidimus turėtų būti skirtos trys atskiros baudos, iš kurių kiekviena atskirai galėtų siekti iki 30 000 Lt (jei nėra sunkinančių atsakomybę aplinkybių). Dėl paskirtos baudos proporcingumo, nesutikdamas su pareiškėjo motyvais, pažymi, kad Konkurencijos taryba pripažino, jog pirmoji reklama yra neleidžiama lyginamoji reklama, kadangi galėjo suklaidinti vartotojus bei neatitiko objektyvumo kriterijaus, dėl ko sudarė vartotojui klaidingą įspūdį apie prekių kainas. Nustatyta, jog trečioji reklama turi NKVVDĮ 7 straipsnio 18 punkte nustatytų požymių ir nepriklausomai nuo jokių aplinkybių visais atvejais laikoma klaidinančia. Taip pat Konkurencijos taryba atsižvelgė į aplinkybę, jog reklamos buvo susijusios su prekių ir paslaugų kainomis, o kaina vartotojui yra esminė prekę ar paslaugą apibūdinanti savybė (RĮ 5 straipsnio 5 dalies 3 punktas), kuri ypač gali daryti įtaką vartotojų ekonominiam elgesiui. Be to, nors pirmosios ir trečiosios reklamos skleidimo trukmė nelaikytina ilga, pažeidimo mastas, atsižvelgiant į www.imk.lt internetinio puslapio lankomumą bei naujienlaiškių tiražą, negali būti laikomas mažu. Taigi pirmoji bei trečioji reklama, atsižvelgiant į reklamų pobūdį bei mastą, negalėtų būti laikomos mažareikšmėmis, o tai ir pripažino pirmosios instancijos teismas. Anot atsakovo, tai, kad pareiškėjas savo iniciatyva pakeitė lyginamosios reklamos turinį, į ją įtraukdamas informaciją apie konkuruojančių subjektų kainų fiksavimo laiką, tokiu būdu užkirsdamas kelią galimoms žalingoms RĮ pažeidimo pasekmėms, nelaikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes Konkurencijos taryba konstatavo, kad antroji UAB „IMK LT“ skleista reklama taip pat laikytina neleidžiama lyginamąja reklama.

 

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mediashop“ atsiliepimu į pareiškėjo UAB „IMK LT“ apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino lyginamosios reklamos leistinumo sąlygas ir nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo skleista lyginamoji reklama neatitinka objektyvaus konkuruojančių prekių savybių lyginimo kriterijų. Pažymi, kad pareiškėjo skelbiamų esamų pardavimo kainų lyginimas su praeityje skelbtomis konkuruojančių subjektų prekių pardavimo kainomis akivaizdžiai neatitinka objektyvaus lyginimo kriterijaus ir gali suklaidinti vartotoją. Nesuteikiant vartotojui galimybės objektyviai palyginti, kokią prekės pardavimo kainą siūlo konkuruojantys subjektai aktualiu laiku, yra galimybė, kad pagal pateiktą lyginamąją informaciją rinkdamasis pareiškėjo pasiūlymą kaip sau palankiausią (leidžiantį sutaupyti), vartotojas iš esmės suklys. Konkuruojančiam subjektui prekės pardavimo kainą iš esmės pakeitus (nustačius mažesnę nei paties pareiškėjo taikoma analogiškos prekės pardavimo kaina), neužtikrinant lyginamosios reklamos atitikimo objektyvumo kriterijams (laiko atžvilgiu), tikėtina situacija, kad pagal pareiškėjo pateiktą informaciją nusprendęs įsigyti tam tikrą prekę būtent iš pareiškėjo, vartotojas klaidingai manys, kad renkasi geriausią iš nurodytų prekės įsigijimo pasiūlymų, kai sprendimo įsigyti prekę metu lyginamojoje reklamoje pateiktas konkuruojantis pasiūlymas gali būti iš esmės pakitęs bei naudingesnis vartotojui. Pažymi, kad UAB „Mediashop“ pateikė tyrimą vykdžiusiai Konkurencijos tarybai papildomą informaciją apie konkrečius atvejus, kai pareiškėjo reklamoje pateikta informacija apie konkuruojančio subjekto konkrečių prekių pardavimo kainas šios informacijos pateikimo metu buvo neteisinga ir klaidinanti. Atkreipia dėmesį, kad pripažinus tokią lyginamąją reklamą leistina, būtų sudarytos sąlygos reklamos davėjui sąmoningai parinkti neaktualius konkuruojančių subjektų pasiūlymus bei lyginti juos su savo realiu laiku taikomais pasiūlymais, nors pastarieji objektyviai gali būti blogesnis pasirinkimas vartotojui. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentu dėl to, kad reikalavimas lyginamojoje reklamoje pateikti objektyvųjį lyginimo kriterijų atitinkančią informaciją neproporcingai suvaržo reklamos davėjo konkurencinį elgesį. Pripažindamas, kad nagrinėjamu atveju objektyvumo reikalavimas nėra įmanomas įgyvendinti techniškai, reklamos davėjas turėtų atsisakyti tokio lyginamosios reklamos būdo ir rinktis tokius būdus, kurių atitikimas nustatytiems reikalavimams, taip pat – ir objektyvaus palyginimo kriterijui – būtų tinkamai užtikrintas. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl nagrinėjamam atvejui taikytinos NKVVDĮ 7 straipsnio 18 punkte numatytos išimties būtinosioms išlaidoms, susijusioms su prekės įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jos pristatymą. UAB „Mediashop“ nuomone, nurodyta išimtis įstatymų leidėjo nustatyta atvejams, kai tokios papildomos būtinosios išlaidos yra susijusios su siūlomo neatlygintino produkto pateikimu vartotojui. Pareiškėjo naujienlaiškiais skleistos reklamos atveju buvo lyginamos UAB „IMK LT“ ir konkuruojančių subjektų teikiamos prekių pristatymo paslaugos, nurodant tikrovės neatitinkančius teiginius, kad UAB „IMK LT“ visas prekes vartotojams pristato nemokamai. Pareiškėjo skleista reklama „Nemokamas pristatymas“ ir „Visos prekės pristatomos nemokamai“ yra savarankiški pasiūlymai, atskiri reklamos objektai, produktai, kurie vartotojui negali būti suteikiami atskiru konkrečiu atveju kartu ir nemokamai, ir atlygintinai. Nėra abejonių, kad vartotojas tokios reklamos negalėjo suprasti kitaip, nei pagrįstai tikėdamasis, kad visas jo įsigytas prekes UAB „IMK LT“ pristatys nemokamai.

 

V.

 

 

              Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui UAB „IMK LT“ sumažinta bauda nuo 20 000 iki 15 000 Lt.

Atsakovas nurodo, kad Konkurencijos taryba išsamiai įvertino visumą aplinkybių, numatytų RĮ 22 straipsnio 7 dalyje, atitinkamus baudos skyrimo motyvus nurodydama Nutarime, todėl pareiškėjui skirta 20 000 Lt bauda yra pagrįsta ir teisėta. Konkurencijos taryba konstatavo, kad UAB „IMK LT“ įvairiais laikotarpiais ir įvairiomis sklaidos priemonėmis skleidė reklamas, pažeidžiančias RĮ 6 straipsnio reikalavimus. Nors Nutarime Konkurencijos taryba reklamas vertino atskirai, atitinkamai jas įvardydama pirmąja, antrąja bei trečiąja reklama, visų reklamų pobūdis buvo vienodas – neleidžiamos lyginamosios reklamos, kurios atitinkamai susijusios su UAB „IMK LT“ siūlomomis prekėmis bei paslaugomis, t. y. UAB „IMK LT“ skleistoje lyginamojoje reklamoje buvo lyginama pareiškėjo parduodamų prekių kaina su konkuruojančių ūkio subjektų parduodamų analogiškų prekių kainomis, bei pareiškėjo teikiamos paslaugos su konkuruojančių ūkio subjektų teikiamomis paslaugomis. Dėl šios priežasties Konkurencijos taryba, skirdama sankciją, bendrai vertino skleistų reklamų trukmę bei mastą. Konkurencijos taryba atsižvelgė į tai, kad buvo skleidžiamos paminėtos trys reklamos, kurios pažeidė lyginamajai reklamai keliamus reikalavimus, numatytus RĮ. Be to, pripažinta, kad trečioji reklama turi NKVVDĮ 17 straipsnio 18 punkte įtvirtintų požymių, t. y. nepriklausomai nuo jokių aplinkybių visais atvejais laikoma klaidinančia. Visų reklamų trukmė bei mastas buvo vertinami bendrai, atitinkamai trukmė pripažinta labai ilga, o mastas – vidutinis. Pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių Konkurencijos taryba nenustatė. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino skleistų reklamų trukmę bei mastą, todėl Konkurencijos tarybos paskirta bauda buvo nepagrįstai sumažinta. Teismas, vertindamas skleidžiamos reklamos trukmę, išskyrė pirmąją bei trečiąją reklamą, tačiau neįvertino, kad buvo skleista ir antroji reklama, kurios vien jau trukmė, ją skaičiuojant atskirai nuo kitų dviejų reklamų laikytina labai ilga. Tai, kad pirmoji bei trečioji reklamos buvo skleistos trumpiau, anot atsakovo, savaime negali daryti įtakos antrosios reklamos trukmei, tuo pačiu ir bendrai pažeidimo trukmei. Taip pat teismas, mažindamas baudą, atsižvelgė į vartotojų, kuriems buvo pasiekiama reklama, skaičių. Kitaip tariant, teismas taip pat atsižvelgė į pirmosios ir trečiosios reklamos skleidimo mastą, tačiau be pagrindo nebuvo vertinamas ir antrosios reklamos skleidimo mastas. Pažymi, kad Konkurencijos taryba pripažino bendrą reklamos skleidimo mastą vidutiniu. Anot atsakovo, sutinkant su teismo sprendimu, tektų pripažinti, kad pareiškėjas atsidūrė palankesnėje padėtyje vien dėl to, kad be labai ilgos trukmės reklamos taip pat skleidė dar ir trumpesnės trukmės reklamas, kurios lengvina jo atsakomybę, tačiau toks aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų ir būtų nepagristas, kadangi tai, jog buvo skleistos ir kelios trumpesnės reklamos, negali panaikinti ir sumažinti ilgiau skleistos antrosios reklamos trukmės ir masto, nes negalima situacija, kai faktiškai darant daugiau pažeidimų, jų neigiamos pasekmės mažėtų. Nurodo, kad RĮ 22 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog už klaidinančios reklamos naudojimą skirtinos baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ir skiriamas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį. Iš minėtos teisės normos dispozicijos, anot atsakovo, matyti, kad lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės yra tik dalis aplinkybių, kurios turi būti vertinamos, skiriant baudą už RĮ pažeidimus. Konkurencijos taryba, skirdama baudą, atsižvelgė į skleistų reklamų pobūdį, jų bendrą skleidimo mastą bei trukmę, nustatė, kad nėra pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, todėl pagrįstai ir teisėtai skyrė didesnę nei įstatyme numatytos baudos vidurkis baudą. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-825/2005 pažymėjo, jog įstatymo leidėjas, nustatydamas baudos ribas (maksimalią ir minimalią) ir apibrėždamas aplinkybes, į kurias būtina atsižvelgti skiriant baudą, tuo suteikė Konkurencijos tarybai teisę veikti savo nuožiūra ir pačiai parinkti baudos, atitinkančios pažeidimus, dydį.

 

Pareiškėjas UAB „IMK LT“ atsiliepimu į atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo Konkurencijos tarybos skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalis yra teisėta bei pagrįsta. Nesutinka su Konkurencijos tarybos išdėstytais motyvais ir pažymi, kad RĮ nustatytos ekonominės sankcijos pagal savo teisinę prigimtį, turinį ir kitus požymius yra priskirtinos administracinės teisinės atsakomybės institutui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-108/2010). Atsižvelgiant į tai klausimai, susiję su teisės pažeidėjui skiriama nuobauda, kurių tiesiogiai nereglamentuoja RĮ, nagrinėjant klaidinančios ar neleistinos lyginamosios reklamos pažeidimo bylas, turi būti sprendžiami taikant įstatymo analogiją, t. y. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) bendrosios dalies normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1647/2008). ATPK 33 straipsnis numato, kad tais atvejais, kai vienas asmuo padaro du arba daugiau administracinių teisės pažeidimų, nuobauda yra skiriama už kiekvieną teisės pažeidimą atskirai, o galutinai šiam asmeniui skiriama ekonominė sankcija parenkama sankcijos, nustatytos už sunkiausiąjį iš padarytų administracinių teisės pažeidimų, ribose. Anot pareiškėjo, administracinėn atsakomybėn už lyginamosios reklamos naudojimo reikalavimų pažeidimus traukiamo asmens teisinė padėtis negali būti blogesnė už padėtį asmens, kuriam taikoma administracinė atsakomybė. Esant nurodytam teisiniam reguliavimui, Konkurencijos taryba apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigia, kad teismas privalėjo bendrai vertinti visų trijų pareiškėjo skleistų reklamų bendrą skleidimo trukmę ir mastą. Minėtos reklamos negali būti vertintos kartu jau vien dėl to, kad skiriasi jų objektas, turinys, tikslinė auditorija, taip pat Konkurencijos tarybos nustatytų RĮ pažeidimų pobūdis. Konkurencijos tarybos Nutarimu skirta 20 000 Lt bauda yra itin griežta poveikio priemonė ir negali būti laikoma atitinkančia proporcingumo reikalavimus, nes Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo skleista reklama neklaidina vartotojų, t. y. vidutinis vartotojas, pamatęs lyginamojoje reklamoje nurodytą prekių kortelės nuotraukos datą, supras, jog konkuruojančio ūkio subjekto siūlomos įsigyti prekės kortelė buvo užfiksuota reklamoje nurodytą dieną, ir nesitikės, kad ir reklamos matymo metu nurodyta kaina bus aktuali ir kad būtent už šią kainą vartotojas galės prekę įsigyti konkuruojančio ūkio subjekto prekybos salonuose. Taigi teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas baudą sumažinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mediashop“ atsiliepimu į atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su Konkurencijos tarybos apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl Konkurencijos tarybos Nutarimu skirtos atsakovui UAB „IMK LT“ 20 000 Lt dydžio baudos pagrįstumo ir teisėtumo, ir prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „TC prekyba“ atsiliepimu į atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pritaria Konkurencijos tarybos pozicijai, išdėstytai apeliaciniame skunde. Papildomai nurodo, kad vertinant bendrai pareiškėjo reklamų skleidimo trukmė pripažintina labai ilga, o mastas vidutinis. Atsižvelgdama į tai ir į faktą, kad nenustatyta nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, taip pat į kitas aplinkybes, Konkurencijos taryba pagrįstai skyrė 20 000 Lt baudą, kuri yra didesnė nei įstatyme numatytos sankcijos vidurkis. Trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko Konkurencijos tarybos argumentus, kad UAB „IMK LT“ pažeidimai, susiję su visomis trimis analizuotomis reklamomis, turi būti vertinami bendrai. Pirmoji ir antroji reklamos iš esmės yra tos pačios reklaminės kampanijos dalys, kadangi jų esmė – ta pati. Šių reklamų skirtumas yra tas, kad antroji reklama yra laikytina pataisyta pirmąja reklama, joje nurodant konkurento prekės kortelės fotografavimo datą ir atsisakant tam tikrų galbūt konkurentus menkinančių grafinių ženklų. Abi šios reklamos buvo skleistos nepertraukiamai. Taigi pirmoji ir antroji reklamos, be abejonės, vertintinos bendrai, todėl jų abiejų trukmė yra pripažintina labai ilga, ir šiuo pagrindu nėra priežasčių mažinti paskirtos baudos dydžio. Trečioji reklama, kuri buvo skleista trimis elektroniniais laiškais, savo pobūdžiu yra skirtinga nei pirmoji ir antroji reklamos, nes joje lyginamos UAB „IMK LT“ ir konkurentų teikiamos paslaugos, klaidinančiai nurodant, kad UAB „IMK LT“ visas prekes pristato nemokamai. Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, trečioji reklama, tiek vertinant jos sklaidos trukmę kartu su pirmąja ir antrąja reklamomis, tiek atskirai, yra pripažintina kaip skleista ilgą laiką, nes elektroniniuose laiškuose pateiktų akcijų pasiūlymų trukmė yra viena savaitė, o vartotojas savo pašto dėžutėje esantį elektroninį pranešimą gali perskaityti bet kuriuo metu, todėl ir reklamos sklaidos trukmė yra trys savaitės, t. y. trečiosios reklamos trukmė lygi laikotarpiui nuo pirmojo elektroninio pranešimo išsiuntimo dienos (2011 m. balandžio 26 d.) iki trečiojo elektroninio pranešimo pasiūlymų galiojimo pabaigos dienos (2011 m. gegužės 20 d.). Anot trečiojo suinteresuoto asmens, atsižvelgiant į skirtingą pirmosios ir antrosios reklamų bei trečiosios reklamos pobūdį, galima teigti, kad pareiškėjas RĮ pažeidė iš esmės dviem reklamomis. Pritaria atsakovo argumentams, kad UAB „IMK LT“ negali būti mažinama bauda vien dėl to, kad jis atliko ne vieną, o kelis pažeidimus, iš kurių vienas galbūt yra mažiau pavojingas pagal sklaidos trukmę. Vertinant paskirtą baudą proporcingumo aspektu, būtina nepamiršti, kad UAB „IMK LT“ skleidė ne vieną, o kelias neleistinas reklamas ir už kiekvieną pažeidimą turi būti skiriama atitinkama bauda. Teismas taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo trečiosios reklamos pripažinti mažareikšme, todėl ir už trečiosios reklamos, kaip neleistinos lyginamosios reklamos, skleidimą pareiškėjui skirtina bauda. Dėl šios priežasties didesnė nei įstatyme numatytos sankcijos vidurkis bauda, anot trečiojo suinteresuoto asmens, yra laikytina pagrįsta ir proporcinga padarytiems pažeidimams. Teismas pagrįstai atsižvelgė, kad trečioji reklama turi NKVVDĮ 7 straipsnio 18 punkte nustatytų požymių, t. y. turi požymių draudžiamos veiklos, kuri yra įtraukta į vadinamąjį nesąžiningų komercinių veiklų juodąjį sąrašą, todėl laikytina a priori pažeidžiančia vartotojų interesus. Dėl paskirtos baudos proporcingumo nurodo, kad Konkurencijos taryba įvertino visas baudos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes, tai atitinka Konkurencijos tarybos praktiką, kai tokio dydžio baudos buvo skiriamos esant panašioms aplinkybėms kitais atvejais.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

VI.

 

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija atsakovo 2011 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 2S-24 Dėl IMK LT, UAB reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams dalį, kuria buvo nutarta:

(1) pripažinti pareiškėjo nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d. internetinėje parduotuvėje www.imk.lt bei 2011 m. balandžio 26 d. elektroniniais laiškais skleistą reklamą, kurioje buvo nurodoma jo parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kortelių nuotraukas, kuriose matėsi konkurentų prekių kainos, bei šių kainų fiksavimo data, neleidžiama lyginamąja reklama, pažeidžiančia Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus;

(2) pripažinti pareiškėjo elektroniniais laiškais 2011 m. balandžio 26 d., 2011 m. gegužės 4 d. bei 2011 m. gegužės 13 d. skleistą reklamą, kurioje buvo lyginamos jo teikiamos prekių pristatymo paslaugos bei konkurentų teikiamos prekių pristatymo paslaugos, bei kurioje buvo teigiama „Nemokamas pristatymas“, „Visos prekės pristatomos nemokamai“, nurodant, jog pareiškėjas prekes vartotojams pristato nemokamai, neleidžiama lyginamąja reklama, pažeidžiančia Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus;

(3) už neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą skirti pareiškėjui 20 000 Lt baudą.

Nutarimo dalies, kurioje buvo nutarta pripažinti pareiškėjo nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d. internetinėje parduotuvėje www.imk.lt skleistą reklamą, kurioje buvo nurodomos jo parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kainų kortelių nuotraukas, kuriose matėsi konkurento prekių kainos, bei nurodant kainų skirtumą, išreikštą procentine išraiška, neleidžiama lyginamąja reklama, pažeidžiančia Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punkto reikalavimus, pareiškėjas neskundė (b. l. 1–10).

Be to, kaip paminėta pirmiau, apibrėžiant šio ginčo ribas pažymėtina, kad pareiškėjui skirta piniginė bauda pagal savo pobūdį ir esmę atitinka administracinę nuobaudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1931/2005). Vadinasi, viešojo administravimo subjekto – Konkurencijos tarybos – sprendime nurodomas kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, nuosekliai ir nedviprasmiškai, nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas teisės pažeidimas. Būtent šios aplinkybės bei pareiškėjo skunde keliami reikalavimai ir apibrėžia administracinio ginčo dėl tokio individualaus administracinio akto ribas.

Toliau pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1871 redakcija) lyginamąją reklamą apibrėžia kaip reklamą, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodomas reklamos davėjo konkurentas, jo prekės ar paslaugos. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad informacija, už kurios sklaidą pareiškėjui buvo skirta minėta ekonominio pobūdžio sankcija, laikytina lyginamąja reklama cituotos Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatos prasme. Išnagrinėjusi ir įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi faktinio ir teisinio pagrindo paneigti tokį atsakovo bei pirmosios instancijos teismo vertinimą.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su Nutarime bei pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu aiškinimu, jog lyginamoji reklama leidžiama tik tais atvejais, kai yra tenkinamos visos Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje (2008 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. X-1414 redakcija) numatytos sąlygos. Šios sąlygos yra kumuliatyvios, todėl konkrečiu atveju netenkinant bent vienos iš jų, atitinkama lyginamoji reklama negali būti laikoma leistina. Todėl atsižvelgiant į aptartas šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, pirmiausia turi būti įvertinta, ar atsakovas bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog antroji ir trečioji reklamos neatitiko atitinkamai Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 ir 1 punktuose (2008 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. X-1414 redakcija) numatytų reikalavimų.

 

VII.

 

Minėta, kad atsakovas pareiškėjo naudotą antrąją reklamą pripažino neleistina lyginamąja reklama, konstatavęs, kad ji neatitiko Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2008 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. X-1414 redakcija) nustatyto reikalavimo. Ši įstatymo norma įtvirtina, kad leidžiama tik tokia lyginamoji reklama, kurioje „yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau šių prekių ir paslaugų reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina.“

Apibendrinant ginčijamame Nutarime nustatytas su šiuo pažeidimu susijusias faktines aplinkybes bei Nutarime išdėstytus motyvus, matyti, jog atsakovas pareiškėją pažeidusiu minėtus Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimus pripažino konstatavęs, kad antrojoje reklamoje pateiktas pareiškėjo ir konkuruojančių ūkio subjektų analogiškų prekių kainų lyginimo būdas nebuvo objektyvus.

Kaip matyti iš byloje surinktos medžiagos (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, I t., b. l. 49, 81–96, 143–154, 160–169, 193–196) bei yra konstatuota ginčijamame Nutarime, antrosios reklamos sklaidos laikotarpiu pareiškėjas jam priklausančioje elektroninėje parduotuvėje greta savo (aptariamos reklamos naudojimo momentu) aktualių kainų pateikdavo konkuruojančių prekybos įmonių parduodamų analogiškų prekių kortelių nuotraukas, kuriose buvo nurodytos kainos, galiojusios jų (nuotraukų) padarymo metu (papildomai buvo nurodyta ir konkreti nuotraukos padarymo data). Kitaip tariant, buvo lyginamos pareiškėjo aktualios, t. y. lyginamosios reklamos sklaidos momentu galiojusios, kainos su praeityje konkuruojančių ūkio subjektų taikytomis analogiškų prekių kainomis.

Vertinant tokios pareiškėjo pasirinktos lyginamosios reklamos atitikimą Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2008 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. X-1414 redakcija) reikalavimams, pirmiausia paminėtina, kad šiuo įstatymu, be kita ko, yra įgyvendinama 1984 m. rugsėjo 10 d. Tarybos direktyva 84/450/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl klaidinančios reklamos suderinimo (toliau – ir Direktyva 84/450), iš dalies pakeista 1997 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/55/EB (toliau – ir Direktyva 97/55) (Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 1 str. 7 d., priedo 1 ir 2 d. (2006 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. X808 redakcija), kuri, siekiant aiškumo ir racionalumo, buvo kodifikuota nuo 2007 m. gruodžio 12 d. įsigaliojusia 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2006/114/EB dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos (kodifikuota redakcija) (toliau – ir Kodifikuota direktyva).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos teismai ir kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos Lietuvos Respublikos teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir Europos Sąjungoje teisėje įtvirtintą pareigą aiškinti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgdami į atitinkamos direktyvos turinį ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756686/2010; 2011 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A632604/2011 ir kt.).

Vadovaujantis Kodifikuotos direktyvos 4 straipsnio c punktu, kuris atkartoja Direktyvos 84/450 3a straipsnio 1 dalies c punktą ir kurį į nacionalinę teisę perkelia Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas, lyginamoji reklama, kiek ji susijusi su lyginimu (angl. as far as the comparison is concerned), leidžiama, jeigu ji „objektyviai palygina vieną ar kelias esmines, svarbias, patikrinamas ir tipines tų prekių ir paslaugų savybes, tarp kurių gali būti ir kaina“.

Taigi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimo byloje Lidl Belgium, C356/04, 56 punkte, šios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškiai patvirtina, kad dviejų prekių kaina gali būti viena iš savybių, kurios tuo pačiu metu yra esminės, svarbios, patikrinamos ir tipinės, ir kurių palyginimas iš esmės leidžiamas, jeigu tenkinamos kitos sąlygos, kurias numato Direktyva lyginamosios reklamos leistinumui. Tačiau taip pat būtina paminėti, kad iš Direktyvą 84/450 keitusios Direktyvos 97/55 antros konstatuojamosios dalies matyti, kad šia direktyva vykdomas lyginamosios reklamos leistinumo sąlygų suderinimas turi padėti „objektyviai parodyti“ įvairių palyginamų produktų „privalumus“ (Teisingumo Teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Lidl SNC, C159/09, 43 p.). Tos pačios direktyvos septinta konstatuojamoji dalis patikslina, kad leistinos reklamos sąlygos turėtų apimti objektyvaus prekių ir paslaugų savybių lyginimo kriterijus.

Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas minėto sprendimo byloje Lidl Belgium 42–46 punktuose, atsižvelgiant į minėtas dvi konstatuojamąsias dalis, Direktyvos 84/450 3a straipsnio 1 dalies c punktas (atitinkamai Kodifikuotos direktyvos 4 str. c p.) turi būti aiškinamas kaip nustatantis dviejų rūšių reikalavimus dėl lyginimo objektyvumo: (1) kartu taikomi šiame punkte numatyti kriterijai, susiję su esminėmis, svarbiomis, patikrinamomis ir tipinėmis prekės savybėmis, kurių atžvilgiu atliekamas lyginimas, padeda užtikrinti, kad minėtas lyginimas būtų objektyvus; (2) keturis pirmiau minėtus kriterijus (esminės, svarbios, patikrinamos ir tipinės) atitinkančios savybės dar turi būti palygintos objektyviai. Pastaruoju reikalavimu iš esmės siekiama, kad vietoj objektyvaus konstatavimo nebūtų pateiktas paties lyginimo autoriaus subjektyvus vertinimas. Pastebėtina, kad minėto sprendimo byloje Lidl Belgium 51–52 punktuose Teisingumo Teismas užsiminė apie realų prekių kainų skirtumą, palyginamų produktų aktualių kainų lyginimą.

Nagrinėjamu atveju antrąja reklama buvo lyginamos analogiškų prekių kainos, t. y. buvo tenkinama sąlyga, jog gali būti lyginamos tik esminės, svarbios, patikrinamos ir tipinės prekių savybės. Tačiau, kaip matyti iš cituotų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų bei Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2008 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. X-1414 redakcija) loginės ir lingvistinės konstrukcijos, šios savybės (nagrinėjamu atveju – prekių kaina) turi būti lyginamos objektyviai. Šią išvadą patvirtina ir pirmiau nurodyta Teisingumo Teismo praktika.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ginčijamame Nutarime bei pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu vertinimu, jog pareiškėjo atliktas prekių savybės – kainos – lyginimas antrojoje reklamoje pasirinktu būdu negalėjo būti pripažintas objektyviu.

Akivaizdu, kad lyginant tokią prekių savybę kaip jos kaina, lyginamojo laikotarpio (laiko) kriterijus yra vienas iš svarbiausių užtikrinant atliekamo palyginimo objektyvumą. Teisėjų kolegijos manymu, vieno ūkio subjekto esamų (aktualių) kainų lyginimas su kito subjekto analogiškų prekių nesamomis (neaktualiomis) kainomis, net ir nurodant laiką (laikotarpį), kada konkuruojančio subjekto kainos galiojo praeityje, yra neobjektyvus.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad reklama, kurioje reklamuotojas lygina savo pateikiamas prekes ir paslaugas su konkurento prekėmis ir paslaugomis, akivaizdžiai siekiama skatinti pirkti šio reklamuotojo prekes ir paslaugas. Tokia reklama reklamuotojas siekia atskirti savo prekes ir paslaugas, lygindamas jų savybes su konkurentų prekių ir paslaugų savybėmis. Tačiau, kaip matyti iš Direktyvos 97/55 antrosšeštos konstatuojamųjų dalių, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė skatinti lyginamąją reklamą, be kita ko, antroje konstatuojamojoje dalyje pažymėdamas, jog lyginamoji reklama „gali ir skatinti paslaugų bei prekių tiekėjų konkurenciją vartotojo naudai“, o penktoje konstatuojamojoje dalyje – kad ji „gali būti teisėta priemonė informuoti vartotojus apie naudą, kurią jie gali gauti“ (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimo byloje O2 Holdings Limited ir kt., C533/06, 35 ir 38 p.). Todėl atsižvelgiant į lyginamajai reklamai nustatytus teisėtumo reikalavimus, galima teigti, jog kiekvienu individualiu atveju sprendžiant, ar tokia reklama yra leistina, privalu vertinimą atlikti būtent šių Europos Sąjungos teisėkūros subjekto nustatytų tikslų kontekste. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad objektyvios produktų savybės, naudojant lyginamąją reklamą, turi būti lyginamos nešališkai ir sąžiningai.

Teisėjų kolegijos manymu, reklamos davėjo prekių esamų kainų lyginimas su konkuruojančių ūkio subjektų praeityje taikytomis ir nebeaktualiomis kainomis, neleistų pasiekti minėtų tikslų, nes toks lyginimas nepateiktų vartotojui informacijos apie objektyvią ir realią naudą, kurią jis galėtų gauti įsigydamas produktus iš vieno ar kito konkurento. Savo ruožtu kainų lyginimo esmė ir prasmė yra parodyti, kokią naudą (kainos požiūriu) galėtų (galėjo) gauti vartotojas, įsigydamas prekękurio nors konkurento. Lyginant laiko požiūriu aktualią ir nebeaktualią kainas, apie tokią vartotojo naudą informacija nėra pateikiama, nes realus (objektyvus) kainų skirtumas vartotojo sprendimo sudaryti sandorį priėmimo metu gali būti ne toks, koks yra matomas iš reklamos, kurioje lyginama aktuali ir nebeaktuali kaina. Vadinasi, lyginant aktualią ir neaktualią kainas, jų palyginimas tampa dalies subjektyvus. Jis tokiu atveju priklauso ir nuo reklamos davėjo ar skleidėjo pasirinkimo, t. y. kokią konkurento neaktualią kainą jis nusprendžia nurodyti ir lyginti su savo aktualia kaina skleidžiamoje reklamoje. Visa tai suponuoja, kad aktualios ir nebeaktualios kainos palyginimas gali atspindėti ne objektyvų, bet dirbtinai reklaminės veiklos subjekto sukurtą kainų skirtumą ir jų lyginimą, gali išreikšti ne objektyvią tikrovę, bet menamą, hipotetinį kainų skirtumą ir prekių įsigijimo iš tam tikro ūkio subjekto privalumą. Tokia situacija gali (su)klaidinti vartotoją.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad reklama, be kita ko, turi būti teisinga (Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 3 str. 1 p.), o pareiga pagrįsti jo naudojamų teiginių teisingumą tenka būtent reklamos davėjui (nagrinėjamu atveju – pareiškėjui) (Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.). Sisteminė šių nuostatų analizė kitų Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo normų kontekste, ypač atsižvelgiant į šio įstatymo tikslus gerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas, ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę (Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 1 str.), leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju, pasirinkdamas tokį, kaip antroji reklama lyginamosios reklamos naudojimo būdą (t. y. nurodydamas savo aktualias kainas), pareiškėjas privalėjo užtikrinti, kad reklamos skleidimo metu būtų pateikiamas objektyvus jo ir konkuruojančių ūkio subjektų analogiškų prekių kainų lyginimas, t. y. kad jo aktualios ir taikomos prekių kainos būtų lyginamos su kitų ūkio subjektų tuo (lyginimo) metu taikomomis kainomis. Tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjas to neužtikrino, nes buvo lyginamos pareiškėjo aktualios ir kitų konkurentų nebetaikomos (ankstesnės) kainos.

Apibendrinant tai, kas paminėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek atsakovas ginčijamame Nutarime, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, todėl atsakovo apeliacinio skundo dalis dėl šių sprendimų panaikinimo netenkintina.

Vertinant pareiškėjo prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Direktyvos 84/450 3a straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimo, teisėjų kolegija pažymi, jog ši nuostata teisėjų kolegijai yra pakankamai aiški, jai nekyla pakankamų abejonių dėl jos (nuostatos) taikymo šioje byloje susiklosčiusiai ginčo situacijai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pareiškėjo nurodytais klausimais (acte clair doktrina).

 

VIII.

 

Ginčijamu Nutarimu atsakovas pareiškėjo naudotą trečiąją reklamą pripažino neleistina lyginamąja reklama, konstatavęs, kad ji neatitiko Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2008 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. X-1414 redakcija) nustatyto reikalavimo, jog reklama nebūtų klaidinanti pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 4 dalį ir 5 straipsnį. Konstatuodamas šį pažeidimą atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, nustačiusia, kad reklama bet kuriomis aplinkybėmis laikoma klaidinančia, jeigu ji turi Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1–21 punktuose nustatytų klaidinančios komercinės veiklos požymių. Atsakovas konkrečiai rėmėsi minėto įstatymo 7 straipsnio, išdėstančio klaidinančios komercinės veiklos, kurios nereikia įrodinėti, sąrašą, 18 punktu.

Šiame kontekste pirmiausia paminėtina, kad teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog norint konstatuoti Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalies pažeidimą, pakanka nustatyti, kad pateikta informacija yra reklama pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, kad ūkio subjektas yra skelbtos reklamos davėjas ir kad reklama atitinka Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1–21 punktuose nustatytus klaidinančios komercinės veiklos požymius. Byloje ginčo dėl pirmų dviejų aplinkybių nėra.

Minėtas Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punktas įtvirtina, jog „preziumuojama, kad komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip <...> produkto apibūdinimas kaip „papildomai už tą pačią kainą“, „nemokamas“ ar panašiai, jeigu vartotojas turi mokėti, išskyrus būtinas išlaidas, susijusias su produkto įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą“.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog šia įstatymo nuostata ginčo atveju negali būti remiamasi, nes ji netaikoma būtinam mokėjimui už prekių pristatymą, pastebėtina, jog iš Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo priedo matyti, kad jį priimdamas įstatymų leidėjas, be kita ko, siekė įgyvendinti 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (toliau – ir Direktyva 2005/29). Todėl aiškinant minėto įstatymo nuostatas, turi būti atsižvelgta ir į paminėtos Direktyvos nuostatas, tikslus, kurių buvo siekiama ją (Direktyvą) priimant.

Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nesąžininga komercinė veikla draudžiama, o 5 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tokios komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, sąrašas pateikiamas I priede, šis sąrašas galioja visose valstybėse narėse, ir jį galima keisti tik peržiūrint šią direktyvą. Šio priedo 20 punkte kaip klaidinanti komercinė veikla nurodoma veikla, kuomet produktas apibūdinamas kaip dykai, veltui, nemokamas ar panašiai, jei vartotojas turi mokėti už kažką kitką, išskyrus neišvengiamas išlaidas, kylančias dėl atsakymo į komercinę veiklą ir dėl prekės paėmimo ar mokėjimo už jos pristatymą. Kaip matyti iš Direktyvos 2005/29 septynioliktos konstatuojamosios dalies, pacituotos nuostatos, be kita ko, buvo įtvirtintos siekiant didesnio teisinio tikrumo, todėl I priede pateikiamas išsamus visos tokios (draudžiamos) veiklos sąrašas. Tai yra vienintelė komercinė veikla, kurią galima laikyti nesąžininga nevertinant kiekvieno konkretaus atvejo, kaip numato šios direktyvos 5–9 straipsnio nuostatos.

Toliau atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėtose nuostatose vartojama sąvoka „produktas“ yra apibrėžiama kaip „bet kurios prekės arba paslaugos, įskaitant nekilnojamąjį turtą, teises ir pareigas“ (Direktyvos 2005/29 2 str. c p.). Tokia šios sąvokos apibrėžtis leidžia teigti, kad ji apima ir prekės pristatymo paslaugą. Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje taip pat nustatyta, kad produktas tai prekė arba paslauga (veikla ir (arba) jos rezultatas), įskaitant nekilnojamuosius daiktus, teises ir pareigas. Vadinasi, Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punkto nuostata iš esmės draudžia nurodyti prekių pristatymo paslaugą kaip nemokamą, jei iš tiesų reikia už ją mokėti. Atsižvelgiant į tai, kad pats produktas, kuris apibūdinamas kaip nemokamas, nagrinėjamos bylos atveju buvo prekių pristatymo paslauga, akivaizdu, kad tampa nebeaktuali minėto punkto nuostata – „išskyrus būtinas išlaidas, susijusias su produkto įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą“. Kitoks aiškinimas būtų nelogiškas ir prieštaringas.

Taip pat pažymėtina, kad Europos Komisija 2009 m. gruodžio 3 d. priėmė Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos įgyvendinimo ir taikymo gaires (SEC(2009)1666). Į šias Gaires galima atsižvelgti kaip į papildomą Europos Sąjungos teisės aiškinimo šaltinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858370/2012). Iš šių Gairių 3.4.5 punkto matyti, jog prekių pristatymas, kuris siūlomas kaip „nemokama“ savarankiška paslauga, patenka į Direktyvos 2005/29 I priedo 20 punkto taikymo sritį.

Šioje administracinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas 2011 m. balandžio 26 d. (5 686 laiškai), 2011 m. gegužės 4 d. (5 697 laiškai) bei 2011 m. gegužės 13 d. (5 701 laiškai) vartotojams elektroniniu paštu siuntė reklamą, kurioje, be kita ko, buvo lyginamos jo teikiamos prekių pristatymo paslaugos bei konkurentų teikiamos prekių pristatymo paslaugos, bei kurioje buvo teigiama nemokamas pristatymas“, „Visos prekės pristatomos nemokamai“ (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, I t., b. l. 108,109, 117–122, 179). Nustatyta ir tai, kad nors šioje reklamoje buvo nurodoma, jog prekių pristatymas yra nemokamas, nepateikiant jokių išlygų, tačiau pareiškėjas vis dėlto taikė 10 Lt pristatymo mokestį prekėms, kurių vertė mažesnė nei 199,99 Lt. Šių nustatytų faktinių aplinkybių pareiškėjas nekvestionuoja. Teisėjų kolegija, nekartodama atsakovo Nutarime bei pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų, sutinka ir su vertinimu, kad šioje lyginamojoje reklamoje pateikta informacija negalėjo būti pripažinta kaip susijusi tik su naujienlaiškyje nurodytų prekių pristatymu.

 

Šios aplinkybės, atsižvelgiant į anksčiau pateiktas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punkte numatytų požymių pareiškėjo naudotoje trečiojoje reklamoje buvimą, kas atitinkamai suponuoja ir šios lyginamosios reklamos neleistinumą (Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 str. 6 d., 6 str. 1 d. 1 p.) bei eliminuoja teismo pareigą papildomai vertinti ir pasisakyti dėl proceso šalių argumentų, susijusių su tokios reklamos pripažinimu klaidinančia.

 

IX.

 

Pirmosios instancijos teismui pateiktu skundu pareiškėjas taip pat kvestionavo jam skirtos baudos pagrįstumą ir teisėtumą. Nustatyta, kad šį skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą iš dalies patenkino, t. y. sumažino jam (pareiškėjui) skirtą baudą nuo 20 000 Lt iki 15 000 Lt. Pateiktais apeliaciniais skundais tiek pareiškėjas, tiek atsakovas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Vadovaujantis ginčui aktualia Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi (2008 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. X-1414 redakcija), „už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų <...>“. Sankcijos individualizavimo taisykles nustato šio straipsnio 7 dalis, numatanti, kad „skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį ir priklauso nuo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto“.

Baudos pagrįstumo klausimu pirmiausia paminėtina, kad byloje pareiškėjo atsakomybę švelninančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo nurodomas faktas, jog antrojoje reklamoje jis (pareišjas) pateikė nuotraukų, kuriose buvo užfiksuotos konkuruojančių ūkio subjektų analogiškų prekių kainos, padarymo (fiksavimo) datas, negali būti pripažinta kelio pirmąja reklama daryto pažeidimo žalingoms pasekmėms atsirasti užkirtimu savo noru Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 dalies (2008 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. X-1414 redakcija) prasme. Nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad lyginamoji reklama nelaikytina mažareikšme Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies prasme. Tai pat pabrėžtina, kad jei pareiškėjo padaryti pažeidimai būtų buvę įvertinti atskirai (t. y. atskirais Konkurencijos tarybos nutarimais), bendra už šiuos pažeidimus paskirtų baudų suma būtų galėjusi viršyti 30 000 Lt.

Kaip nepagrįsti atmestini ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, sumažindamas pareiškėjui skirtą baudą, netinkamai įvertino pažeidimo mastą ir trukmę. Iš tiesų, nors skundžiamame sprendime Vilniaus apygardos administracinis teismas atskirai pasisakė dėl pirmosios ir trečiosios reklamos trukmės ir masto (įskaitant vartotojų, kuriems buvo skirta trečioji reklama skaičių) bei dėl šių pažeidimų įtakos individualizuojant skiriamą baudą, akivaizdu, jog šis teismas, nustatydamas subendrintą galutinę 15 000 Lt baudą pareiškėjui, atsižvelgė ir į antrosios reklamos mastą bei trukmę. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į padaryto pažeidimo pobūdį, byloje nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytos piniginės baudos dydžio pagrįstumu, jos atitikimu Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje (2008 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. X-1414 redakcija) numatytiems bei teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijams. Dėl šių aplinkybių netenkintini pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų reikalavimai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria sumažinta pareiškėjui skirta bauda nuo 20 000 Lt iki 15 000 Lt.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės IMK LT bei atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Roma Sabina Alimienė

 

 

 

Irmantas Jarukaitis

 

 

 

Dalia Višinskienė