Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-12-28][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-499-403-2017].docx
Bylos nr.: 3K-3-499-403/2017
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2.1. Bendrosios nuostatos
2.1.2.4.1. Niekiniai sandoriai
2.1.2.4.1.1. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.1.2. Sandoriai
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.4.8.2. Prejudiciniai faktai
2.1.17.3. kitos bylos dėl paskolos
3. CIVILINIS PROCESAS
2.1.2.4. Negaliojantys sandoriai
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas
2.6. Prievolių teisė
3.2.4.8. Atleidimas nuo įrodinėjimo
2.6.15. Dovanojimas
2.1.17. Bylos dėl paskolos

                                                                                      Civilinė byla Nr. 3K-3-499-403/2017

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09895-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1;

2.6.15; 3.2.4.8.2

(S)
 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Vinco Versecko

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovei A. N. dėl skolos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, teismo pareigą teisiškai kvalifikuoti šalių santykius, sandorio pripažinimą niekiniu ir negaliojančiu, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 14 481 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovas ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.16.4, 6.38, 6.63 straipsnių nuostatomis. Jis nurodė, kad 2014 m. gegužės 10 d. atsakovė pasirašė įsipareigojimą (toliau – Įsipareigojimas), kuriuo įsipareigojo, nutraukus santuoką su R. N., iširus šeimai ir pasikeitus turtinei situacijai, grąžinti savo motinai A. P. ir jos vyrui ieškovui V. P. (atsakovės patėviui) po 50 000 Lt (14 481 Eur) už paramą N. šeimai nekilnojamuoju turtu (vieno kambario butu ir 6 arų žemės sklypu). Įsipareigojimu buvo susitarta dėl skolos sumokėjimo, nes ne viskas, ką ieškovas su savo sutuoktine (atsakovės motina) padarė dėl atsakovės, yra dovana. Buvo apskaičiuota, kiek ieškovui kainavo atsakovės namo statybos darbai, sklypų suformavimas, įvertintos ieškovo pastangos.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė V. P. A. N. 14 481 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. gegužės 20 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.
  2. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punkto nuostatomis, nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-12299-451/2015 atmetė A. N. ieškinį atsakovams A. P. ir V. P. dėl Įsipareigojimo pripažinimo negaliojančiu, neįrodžius, kad ji buvo verčiama pasirašyti Įsipareigojimą. Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 2 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą. Išnagrinėtoje byloje A. N. neneigė aplinkybės, kad A. P. ir V. P. jai nupirko butą (duomenys neskelbtini), vėliau, A. N. sukūrus šeimą, iš lėšų, gautų už parduotą butą ir jos bei buvusio sutuoktinio santaupų, A. N. šeima įsigijo trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini). Pastarąjį butą A. N. pardavė ir su buvusiu sutuoktiniu ant atsakovams priklausančio žemės sklypo pradėjo statytis namą.
  3. Teismas sprendė, kad 2007 m. balandžio 12 d., 2008 m. gegužės 12 d., 2008 m. gegužės 13 d.  mokėjimo nurodymai, pagal kuriuos atsakovė pervedė ieškovui atitinkamai 50 000 Lt (14 481 Eur), 4000 Lt (1158,48 Eur) ir 3000 Lt (868,86 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodydama „už žemę“ ir „skola“, patvirtina aplinkybę, jog atsakovė pasirašė Įsipareigojimą, neketindama jo įvykdyti. Mokėjimo nurodymų datos, teismo vertinimu, teikia pagrindą daryti išvadą, kad jie nesusiję su prašomos priteisti skolos sumokėjimu pagal Įsipareigojimą, nes atsakovė įsipareigojo 14 481 Eur skolą grąžinti iširus šeimai ir pasikeitus turtinei situacijai bei pasirašė jį 2014 m. gegužės 10 d., vykstant procesui dėl atsakovės santuokos nutraukimo; santuoka nutraukta 2014 m. birželio 16 d., o žemę ir namą atsakovė pardavė 2015 m. sausio 27 d. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad nuo 2015 m. sausio 28 d. atsakovei atsirado prievolė atsiskaityti su ieškovu.
  4. Teismas nurodė, kad atsakovė, pasirašydama Įsipareigojimą, laisva valia sudarė vienašalį sandorį, prisiėmė prievolę grąžinti pinigus. Įsipareigojimas nenuginčytas, jis galioja, todėl atsakovė privalo vykdyti.
  5. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. kovo 16 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
  6. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po turto (žemės sklypo su statiniais) pardavimo 2015 m. sausio 27 d. atsakovei, pagal vienašalį sandorį įsipareigojusiai grąžinti pinigus, atsirado prievolė atsiskaityti su ieškovu. Kolegija pažymėjo, kad byloje nenustatyta skolos kilmė, jos faktinis pagrindas, nenustatyta, iš kokių šalių teisinių santykių ši skola kildinama. Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-12299-451/2015, kuriuo konstatuota, kad A. N. neįrodė, jog buvo verčiama pasirašyti vienašalį sandorį, kolegijos vertinimu, savaime neįpareigoja atsakovės sumokėti reikalaujamą skolą.
  7. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, nepagrįstai nekvalifikavo šios bylos šalių santykių, kadangi teisinis ginčo santykio kvalifikavimas yra teismo prerogatyva. Kolegija sutiko su atsakovės argumentu, kad Įsipareigojimas (grąžinti ieškovui lėšas) negali būti vertinamas kaip savarankiškas teises ir pareigas sukuriantis sandoris, nes jo turinys nepatvirtina, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Įsipareigojime nurodyta, kad atsakovė įsipareigoja savo motinai ir jos vyrui grąžinti lėšas už jų paramą N. šeimai nekilnojamuoju turtu (vieno kambario butu ir 6 arų žemės sklypu). Kolegija iš bylos duomenų nustatė, kad Įsipareigojime nurodytas turtas buvo šalių sudarytų kitų (ankstesnių) sandorių objektas: butą (duomenys neskelbtini), A. P. ir ieškovas padovanojo atsakovei 2001 m. rugpjūčio 30 d. dovanojimo sutartimi; žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), atsakovei padovanojo jos motina A. P. 2012 m. lapkričio 5 d. dovanojimo sutartimi. Atsižvelgdama į tai, kolegija padarė išvadą, kad tarp šalių susiklostė neatlygintino pobūdžio teisiniai santykiai, o atsakovės pasirašytas Įsipareigojimas kildinamas būtent iš , todėl negali būti tenkinamas reikalavimas grąžinti pinigus už dovanotą turtą.
  8. Kolegija pažymėjo, kad nors ieškovas nurodė, jog jis rūpinosi statybomis, projektavimo, dujofikavimo darbais, prisidėjo prie namo statybų, mokėjo už atliktus darbus, tačiau rašytinių įrodymų nepateikė, o atsakovė pateikė įrodymus, kad už atliktus darbus ji yra sumokėjusi ieškovui dar 20072008 metais (mokėjimo nurodymais), ir tai atitinka laikotarpį, už kurį ieškovas pateikė atliktus darbus pagrindžiančius dokumentus. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad minėtus darbus ieškovas atliko būdamas žemės sklypo savininkas, o atsakovė jo savininke tapo tik 2012 metais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad Įsipareigojimu atsakovė įsipareigojo ieškovui grąžinti pinigus už jo nurodytus darbus.
  9. Kolegija konstatavo, kad tarp šalių nebuvo sudarytos nei paskolos, nei atlygintinų paslaugų teikimo, nei rangos sutartys, todėl atsakovė neturi pareigos sumokėti ieškovui jo reikalaujamos skolos. 2014 m. gegužės 10 d. pasirašant Įsipareigojimą, atsakovės prievolė sumokėti pinigus ieškovui neegzistavo, todėl vienašalis sandoris, neturintis dalyko, yra savaime negaliojantis ir niekinis (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias prejudicinius faktus (CPK 182 straipsnio 2 punktas), nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo įsiteisėjusį teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-12299-451/2015 ir iš naujo vertino vienašalio sandorio sudarymo aplinkybes, Įsipareigojimo atitiktį galiojantiems įstatymams. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė prejudicinių faktų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai rėmėsi pirmiau nurodytoje civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai pažymėjo, jog atsakovės argumentai jau buvo nagrinėjami ir vertinami kitoje civilinėje byloje sprendžiant ginčą dėl Įsipareigojimo pripažinimo negaliojančiu.
    2. Teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai. Dėl atsakovės Įsipareigojimo ir prievolės pagal Įsipareigojimą V. ir A. P. Kauno apygardos teismas skirtingose civilinėse bylose priėmė vienas kitam priešingus sprendimus: civilinėje byloje, kurioje spręsta išimtinai dėl Įsipareigojimo galiojimo, teismas nenustatė pagrindų pripažinti šį sandorį negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, kaip prieštaraujantį imperatyviosioms teisės normoms, taip pat pagrindo savo iniciatyva pripažinti jį negaliojančiu esant akivaizdžiam pagrindui; civilinėje byloje, kurioje spręsta dėl skolos priteisimo A. P. pagal Įsipareigojimą, vienam iš sutuoktinių buvo priteista skola, o nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas Įsipareigojimą ex officio (pagal pareigas) pripažino niekiniu ir negaliojančiu bei ieškovo ieškinį (priteisti skolą iš atsakovės pagal Įsipareigojimą) atmetė.
    3. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013 ir 2014 m. spalio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2014 pateiktais išaiškinimais, bylą išnagrinėjęs rašytinio proceso tvarka, teisinius santykius kvalifikavo pagal byloje esančius dokumentus, taigi taip pat nesilaikė kasacinio teismo išaiškinimų dėl pareigos teismui pasiūlyti šaliai pateikti naujus įrodymus, siekiant tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius. Byla turėjo būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
    4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimą negaliojančiu savo iniciatyva (CK 1.78 straipsnis). Teismas Įsipareigojimą pripažindamas niekiniu ir negaliojančiu, rėmėsi CK 1.80 straipsniu, todėl nepagrįstai nenurodė konkrečios imperatyviosios teisės normos, kuriai prieštaravo šis vienašalis sandoris. Sistemiškai aiškinant CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostatas yra svarbios ir šio straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai.
  2. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Civilinėje byloje Nr. 2-12299-451/2015 įrodinėjimo dalykas buvo kitas įrodinėta, kad A. N. Įsipareigojimą pasirašė ne laisva valia, o dėl V. P. ir A. P. psichologinio spaudimo. Šioje byloje įrodinėjimo dalykas yra skolos faktinis pagrindas, jos kilmė, ginčo šalių santykiai, iš kurių kildinama A. N. pareiga sumokėti skolą. Taigi šioje byloje nagrinėjamas kitokio pobūdžio ginčas dėl atsakovės prievolės grąžinti V. P. lėšas pagal Įsipareigojimą. Apeliacinės instancijos teismas iš naujo nevertino Įsipareigojimo sudarymo aplinkybių, o rėmėsi 2015 m. spalio 26 d. Kauno apylinkės teismo sprendime (civilinės bylos Nr. 2-12299-451/2015) nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
    2. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nekvalifikavo ginčo teisinių santykių. Teisinis ginčo šalių santykių kvalifikavimas nebuvo atliktas ir nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-12299-451/2015. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atliko teismui priskirtą pareigą. Tik tinkamas ginčo santykių teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
    3. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (CPK 327 straipsnis); teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo nustatytus trūkumus. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 327 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl pagrįstai ištaisė pažeidimus, padarytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ginčo šalių santykius apeliacinės instancijos teismas kvalifikavo pagal šios bylos duomenis ir anksčiau išnagrinėtoje byloje nustatytus faktus (atsižvelgiant ir į prejudicinę galią turintį sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-12299-451/2015), atsižvelgdamas į šalių pasiūlytą teisinį ginčo kvalifikavimą.
    4. Ieškovas nepagrįstai kvestionuoja apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad šiuo atveju Įsipareigojimas, kaip neturintis dalyko, yra savaime negaliojantis ir niekinis (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismui kvalifikavus ginčo šalių santykius, vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindas tapo akivaizdus. Esminė anksčiau nagrinėtoje byloje nustatyta faktinė aplinkybė – kad atsakovei pasirašant Įsipareigojimą šalių nesiejo teisiniai skolos santykiai. Sandoris, neturintis dalyko, yra savaime negaliojantis (niekinis) kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų. Tokio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2009). Be to, Įsipareigojimas negali būti vertinamas kaip savarankiškas civilines teises ir pareigas sukuriantis sandoris, nes iš jo turinio negalima nustatyti, koks savarankiškas sandoris buvo sudarytas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 20002012 metais tarp šalių susiklostė neatlygintiniai (dovanojimo, paramos, panaudos) santykiai, o Įsipareigojimas kildinamas iš jų, taigi ieškovo reikalavimas priteisti skolą tokiu atveju yra atmestinas kaip nepagrįstas (Įsipareigojimo dalykas jo pasirašymo metu neegzistavo). Įsipareigojimu nustatyta prievolės įvykdymo tvarka, tačiau, neegzistuojant pačiai prievolei, negali būti susitarta ir dėl jos vykdymo.
    5. Dėl kasacinio skundo argumento, kad skirtingose civilinėse bylose priimti priešingi teismo sprendimai, pažymėtina, jog tik apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvykdė pareigą atlikti ginčo šalių santykių teisinį kvalifikavimą, dėl to tapo akivaizdus niekinio sandorio faktas, todėl, pripažinus Įsipareigojimą niekiniu ir negaliojančiu, atsirado teisinis pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal A. P. ieškinį atsakovei dėl skolos priteisimo pagal Įsipareigojimą. Taigi skirtingų sprendimų egzistavimo problema išspręstina taikant proceso civilinėje byloje atnaujinimo institutą.

 

              Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, sandorio pripažinimą niekiniu ir negaliojančiu, aiškinimo ir taikymo

 

  1. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
  2. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008).
  3. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad, teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatymo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012).
  4. CK 1.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Pagal šio straipsnio 3 dalį niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
  5. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas, todėl, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamuoju pagrindu, būtina nustatyti, ar yra toks visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus. CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010, kt.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).
  6. Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-12299-451/2015, kurioje dalyvavo šioje byloje ieškovu ir atsakove esantys asmenys, buvo nustatyta, kad ieškovė neįrodė faktinės aplinkybės, kad buvo verčiama pasirašyti vienašalį įsipareigojimą atsakovams A. P. ir jos vyrui V. P. grąžinti po 50 000 Lt (14 481 Eur) už jų paramą N. šeimai nekilnojamuoju turtu (vieno kambario butu ir 6 arų žemės sklypu). Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-732-390/2016, kuria buvo atmestas A. N. apeliacinis skundas ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-12299-451/2015 paliktas nepakeistas, papildomai nurodyta, jog byloje neįrodyta, kad ginčijamas sandoris (A. N. įsipareigojimas atsakovams A. P. ir jos vyrui V. P. grąžinti po 50 000 Lt (14 481 Eur) už jų paramą N. šeimai nekilnojamuoju turtu (vieno kambario butu ir 6 arų žemės sklypu) prieštarautų kokioms nors imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (teisės aktuose nurodytiems draudimams ar imperatyviems įsipareigojimams).
  7. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas faktas, jog A. N. įsipareigojimas atsakovams A. P. ir jos vyrui V. P. grąžinti po 50 000 Lt (14 481 Eur) už jų paramą N. šeimai nekilnojamuoju turtu (vieno kambario butu ir 6 arų žemės sklypu) neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (teisės aktuose numatytiems draudimams ar imperatyviems įsipareigojimams), turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas neteisėtai sprendė, kad vienašalis sandoris, t. y. A. N. įsipareigojimas atsakovams A. P. ir jos vyrui V. P. grąžinti po 50 000 Lt (14 481 Eur) už jų paramą N. šeimai nekilnojamuoju turtu (vieno kambario butu ir 6 arų žemės sklypu), kaip neturintis dalyko, yra niekinis ir negalioja.
  8. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2011 yra konstatavęs, jog sandoris, neturintis dalyko, yra negaliojantis kaip prieštaraujantis sandorio esmei (CK 1.63 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tai konstatavo įvertinęs dvišalį sandorį ir nustatęs, kad rangovas buvo įsipareigojęs grąžinti užsakovui avanso dalį, viršijančią atliktų darbų kainą, anksčiau, nei užsakovas rangovui tą avansą sumoka. Taigi, dėl šių iš esmės skirtingų nei šioje byloje aplinkybių vadovautis minėta Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi šioje byloje nėra pagrindo.

 

Dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo pareigą teisiškai kvalifikuoti šalių santykius, aiškinimo ir taikymo

 

  1. Pagal CPK 135 straipsnį ieškovas kreipdamasis į teismą turi nurodyti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą teisinį santykį, rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013).
  2. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2011; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; kt.).
  3. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo priešieškinio (jei pareikštas) pagrindą ir dalyką, šiuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir įrodymus, kuriais šalis grindžia savo reikalavimus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai; 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis; 143 straipsnio 3 dalis). Tačiau teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013).
  4. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
  5. Šioje byloje nustatyta, kad Įsipareigojime nurodytas turtas (vieno kambario butas ir 6 arų žemės sklypas) buvo šalių sudarytų neatlygintinų sandorių objektas. Byloje taip pat nustatyta, kad tarp šalių nebuvo sudarytos nei paskolos, nei atlygintinų paslaugų teikimo, nei rangos sutartys, o visi ieškovo nurodomi darbai, susiję su Įsipareigojime minimu žemės sklypu ir jame esančio namo statyba, buvo atlikti dar iki atsakovei tampant šio žemės sklypo ir jame esančio namo savininke.
  6. Byloje esant nustatytai aplinkybei, kad atsakovės 2014 m. gegužės 10 d. pasirašytas įsipareigojimas ieškovui sumokėti 50 000 Lt (14 481 Eur) susijęs su anksčiau ieškovės naudai sudarytais neatlygintinais sandoriais ir nėra siejamas su atsakovės egzistuojančios turtinės prievolės ieškovui vykdymu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Įsipareigojimas vertintinas kaip pažadas padovanoti turtą (14 481 Eur sumą) ateityje.
  7. CK 6.465 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pažadas padovanoti turtą ar turtinę teisę arba atleisti nuo turtinės pareigos ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi. Tačiau asmuo, kuriam buvo pažadėta ką nors padovanoti ateityje, turi teisę į nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną, atlyginimą, jeigu dovanotojas atsisakė sudaryti dovanojimo sutartį dėl nepateisinamų priežasčių.
  8. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad priežastys, dėl kurių asmuo buvo pažadėjęs padovanoti turtą ateityje, gali būti reikšmingos tik sprendžiant, ar asmuo atsisakė sudaryti dovanojimo sutartį dėl pateisinamų ar dėl nepateisinamų priežasčių. Įstatymas nenustato pasižadėjusiam padovanoti turtą ateityje asmeniui pareigos vykdyti pažadą, o asmeniui, kuriam buvo pažadėta padovanoti turtą ateityje, – teisės reikalauti vykdyti pažadą. Pinigai paprastai nėra toks turtas, kurio priėmimui būtina iš anksto pasirengti patiriant nuostolių.
  9. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nors apeliacinės instancijos teismas šioje byloje netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, tačiau atmesdamas ieškinį priėmė teisingą sprendimą dėl ginčo esmės, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti iš esmės nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Netenkinus kasacinio skundo, iš ieškovo priteistinos kitos šalies patirtos bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kadangi byloje nepateikta duomenų apie atsakovės patirtas tokias išlaidas, tai teisėjų kolegija dėl jų priteisimo nesprendžia.
  2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 4,82 Eur tokių išlaidų. Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovo V. P. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,82 Eur (keturis Eur 82 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                      Antanas Simniškis

 

                                                                      Algirdas Taminskas

 

                                                                      Vincas Verseckas


Paminėta tekste:
  • CK
  • CPK
  • CPK 182 str. Atleidimas nuo įrodinėjimo
  • 3K-3-205-415/2017
  • CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas
  • CPK 327 str. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui
  • 3K-3-445/2009
  • 3K-3-37/2008
  • CPK 279 str. Sprendimo įsiteisėjimas
  • 3K-3-214/2008
  • 3K-3-582/2012
  • 3K-3-432/2008
  • 3K-3-14/2010
  • 3K-3-511/2014
  • 3K-3-550/2011
  • CK1 1.63 str. Sandorių samprata ir rūšys
  • 3K-3-299/2013
  • 3K-3-95/2011
  • 3K-3-369/2014
  • 3K-3-255/2013
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CK6 6.465 str. Dovanojimo sutarties samprata
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
  • CPK 79 str. Bylinėjimosi išlaidos