Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-04-22][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-132-611-2020].docx
Bylos nr.: e3K-3-132-611/2020
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“ 110057869 Ieškovas
Kategorijos:
2.2.4.1. Bylos, susijusios su civilinės atsakomybės draudimu
2.10.1. Užsienio teisės taikymas ir taikymo apribojimas, užsienio teisės turinio nustatymas
3.2.4.8.1. Teismo pripažintos visiems žinomos aplinkybės
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6.39.2. Draudimo rūšys
2.6.39.2.2. Asmens sveikatos draudimas
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3. CIVILINIS PROCESAS
2.2.4. Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
2.6.4. Reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacija)
3.2.4. Įrodymai ir įrodinėjimas
2.6. Prievolių teisė
2.10.8. Deliktinėms prievolėms taikytina teisė
3.2.4.8. Atleidimas nuo įrodinėjimo
2.10. Tarptautinė privatinė teisė
2.6.39.2.13. Kitos draudimo rūšys
2.6.39. Draudimas

?

Civilinė byla Nr. e3K-3-132-611/2020

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00156-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4; 2.6.39.2.2; 2.6.39.2.13; 2.10.1; 2.10.8; 3.2.4.8.1

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m.balandžio 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 201m. spalio 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės Gjensidige ieškinį atsakovei V. D. dėl žalos atlyginimo subrogacijos tvarka.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių draudiko teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos atlyginimo iš žalą padariusio asmens subrogacijos tvarka, taikytiną teisę sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už eismo įvykį, įvykusį ne Lietuvos Respublikoje, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė ADB „Gjensidige“ prašė subrogacijos tvarka priteisti iš atsakovės V. D. 32 558,64 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad išmokėjo M. B. draudimo išmoką už medicinines ir repatriacijos išlaidas, patirtas dėl jos sveikatos sužalojimo, kilusio 2015 m. gruodžio 30 d. keliaujant į Odesą (Jungtinės Amerikos Valstijos, Teksaso valstija) įvykusio eismo įvykio metu, kai automobilį vairavo atsakovė. Eismo įvykio metu nukentėjusioji M. B. buvo apdrausta kompleksiniu kelionių draudimu.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5.       Teismas nustatė, kad:

5.1.                      MB. AAS Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale buvo apdrausta kompleksiniu kelionių draudimu nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. vasario 20 d.;

5.2.                      draudimo laikotarpiu atsakovė su MB. išvyko į JAV, ten įsigijo transporto priemonę Volvo V70;

5.3.                      2015 m. gruodžio 30 d. kelionės į Odesą (JAV, Teksaso valstija) metu įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjo M. B., automobilį vairavo atsakovė, automobilio valdytojų civilinė atsakomybė eismo įvykio metu nebuvo apdrausta;

5.4.                      dėl įvykusio draudžiamojo įvykio MB. buvo išmokėta 32 558,64 Eur draudimo išmoka.

6.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencija dėl eismo įvykiams taikytinos teisės (toliau – ir Konvencija) netaikoma atgręžtiniams reikalavimams tarp privalančių atsakyti asmenų, taip pat atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis (Konvencijos 2 straipsnio 4, 5 dalys), todėl atmetė atsakovės teiginius dėl byloje taikytinos JAV Teksaso teisės.

7.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme nenurodyta tokia draudimo grupė kaip „kelionių draudimas“. Teismo vertinimu, ieškovės teiginiai, kad nukentėjusioji buvo drausta finansinių nuostolių draudimu, yra taip pat nepagrįsti, nes Kompleksinio kelionių draudimo taisyklėse Nr. 208 (toliau – Taisyklės), kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis, tokia rizika neįrašyta (nei prie draudžiamų rizikų, nei prie galimai papildomai draustinų rizikų). Taisyklių VI dalies 18 punkte nustatyta, kad draudimo nuo nelaimingų atsitikimų užsienyje rizika siekiama apsaugoti apdraustųjų turtinius interesus, susijusius su apdraustojo kūno sužalojimu ar mirtimi dėl nelaimingo atsitikimo.

8.       Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad žala nukentėjusiajai kilo dėl įvykusio eismo įvykio. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė savo teiginių apie atsakovės kaltę dėl eismo įvykio, nepagrindė reikalavimo dėl jos deliktinės atsakomybės. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų ne tik apie patį apie eismo įvykį, bet ir apie atsakovės kaltę ar neatsargumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis), tikrąjį eismo įvykio kaltininką ir paties įvykio eigą bei pasekmes, todėl ieškovės teiginius apie atsakovės kaltę laikė leistinais įrodymais nepagrįstomis prielaidomis bei samprotavimais.

9.       Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo eismo įvykio – subrogacija netaikoma.

10.       Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. spalio 24 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovei iš atsakovės 32 558,64 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. procesines palūkanas.

11.       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl draudimo grupės, nurodė, kad draudimo liudijimo draudžiamųjų rizikų lentelėje nurodytos šios draudimo rizikos: 1) būtinoji medicinos pagalba; 2) repatriacijos išlaidos. Taisyklių 2 punkte nurodyta, kad draudimo objektu laikomi draudėjo ir apdraustųjų turtiniai interesai, susiję su draudžiamaisiais įvykiais dėl draudėjo pasirinktų ir draudimo liudijime nurodytų draudimo rizikų; 4 punkte – kad kompleksinio kelionių draudimo sutartimi apdraustasis yra draudžiamas būtinosios repatriacijos draudimu, o kitos rizikos apdraudžiamos tik pasirinktinai kartu su būtinosios repatriacijos draudimo rizika; 6 punkte – kad draudimo variantai yra nurodomi draudimo liudijime. Taisyklių 8 punkte nurodyta, kad būtinosios repatriacijos draudimo rizika siekiama apsaugoti apdraustąjį nuo galimų turtinių nuostolių, kai dėl kelionės metu įvykusio draudžiamojo įvykio apdraustasis ar jo palaikai repatrijuojami. Draudžiamuoju įvykiu yra laikomas draudimo sutarties galiojimo metu ir draudimo sutartyje nurodytoje teritorijoje atsiradęs sveikatai ar gyvybei grėsmę keliantis atsitiktinis apdraustojo kūno sužalojimas ar netikėtas ūmus sveikatos sutrikimas, dėl kurio apdraustajam reikalinga neatidėliotina medicinos pagalba arba dėl kurio apdraustąjį ištinka mirtis (Taisyklių 9 punktas). Taisyklių 13 punkte nurodyta, kad būtinosios medicinos pagalbos draudimo rizika siekiama apsaugoti apdraustuosius nuo galimų turtinių nuostolių, kai dėl kelionės metu įvykusio draudžiamojo įvykio apdraustajam suteikiama būtinoji medicinos pagalba. Taisyklių 134 punkte nustatyta, kad išmokėjęs draudimo išmoką (išskyrus sumų draudimo atvejus) draudikas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už atsiradusius nuostolius asmenį arba į asmenį, kuris pagal teisės aktų reikalavimus privalo šiuos nuostolius kompensuoti.

12.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nukentėjusioji M. B. buvo apdrausta draudimu nuo nelaimingų atsitikimų rizikos. Draudimo liudijime aiškiai nurodyta, kad M. B. buvo apdrausta nuo būtinosios medicinos pagalbos ir repatriacijos išlaidų rizikų. Draudimo liudijime nenurodyta, kad draudikė ir draudėja būtų susitarusios dėl draudimo nuo nelaimingų atsitikimų užsienyje rizikos, nurodytos draudimo taisyklių VI skyriuje, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Taisyklių 18 punktu, apibrėžiančiu draudimo nuo nelaimingų atsitikimų užsienyje riziką. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad draudimo apimtį nustato būtent individualios draudimo sutarties sąlygos, kurios nurodomos draudimo liudijime (polise). Nagrinėjamu atveju draudimo liudijime yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad draudėja apdrausta būtinosios repatriacijos draudimu ir papildomai būtinosios medicinos pagalbos rizikos draudimu (Taisyklių 5.1 punktas), bet ne draudimu nuo nelaimingų atsitikimų užsienyje rizikos pagal Taisyklių 5.2 punktą.

13.       Pagal ieškovės ir nukentėjusiosios sudarytą draudimo sutartį draudžiamuoju įvykiu yra laikomas draudimo sutarties galiojimo metu ir draudimo sutartyje nurodytoje teritorijoje atsiradęs sveikatai ar gyvybei grėsmę keliantis atsitiktinis apdraustojo kūno sužalojimas ar netikėtas ūmus sveikatos sutrikimas, dėl kurio apdraustajam reikalinga neatidėliotina medicinos pagalba. Draudimo sutartyje papildomai pasirinkta būtinosios medicinos pagalbos draudimo rizika siekta apsaugoti apdraustuosius nuo galimų turtinių nuostolių, kai dėl kelionės metu įvykusio draudžiamojo įvykio apdraustajam suteikiama būtinoji medicinos pagalba. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, atsitikus draudimo sutartyje apibrėžtam draudžiamajam įvykiui, t. y. sveikatai grėsmę keliančiam atsitiktiniam apdraustojo kūno sužalojimui, ieškovė turėjo teisę išmokėti draudėjai draudimo išmoką, todėl įgijo reikalavimo teisę į atsakingą už atsiradusius nuostolius asmenį.

14.       Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Konvencijos netaikymo.

15.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovė, kaip transporto priemonės savininkė, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytoja ir privalo atlyginti žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, nes neįrodė, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio 1 dalis). Atsakovė neginčijo ieškovės nurodytų argumentų, kad eismo įvykis, kurio metu nukentėjo M. B., įvyko, kai atsakovė vairavo automobilį, kurio valdytojų civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta, jo nesuvaldė ir nuvažiavo nuo važiuojamosios kelio dalies. Atsakovės pateiktoje Teksaso valstijos teisę apibendrinančioje doktrinoje nurodyta, kad bendrasis deliktinės teisės principas, jog, norint taikyti atsakomybę už aplaidų veiksmą, tarp tokio veiksmo ir žalos turi būti artimas priežastinis ryšys, yra taikomas bylose dėl eismo įvykių. Vairuotojas yra traukiamas atsakomybėn, jeigu įrodoma ne tik tai, kad jis buvo aplaidus, bet ir tai, kad tarp vairuotojo aplaidumo ir žalos yra artimas priežastinis ryšys. Artimo priežastinio ryšio doktrina apima du skirtingus elementus: faktinį priežastinį ryšį ir numatomumą, kurie yra privalomi atsakomybei už nelaimingą atsitikimą atsirasti. Atsakovė turėjo pateikti įrodymus, kad eismo įvykis įvyko ne dėl jos kaltės. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, nepriklausomai nuo valstybėse taikomų kelių eismo taisyklių ar kitų su saugiu eismu susijusių teisės aktų, visuotinai yra žinoma, kad eismo įvykis, kurį lėmė nuvažiavimas nuo kelio, paprastai įvyksta dėl kelių eismo dalyvių (vairuotojų ir kt.) neatidumo bei nerūpestingumo ir kelių eismo taisyklių nesilaikymo, t. y. teisės aktuose nustatytos pareigos nevykdymo.

16.       Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė įrodymus, kad draudimo išmoką nukentėjusiajai išmokėjo dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, jų gydymo, t. y. žalos draudėjos sveikatai, kuri atsirado atsakovei nesuvaldžius automobilio ir nuvažiavus nuo kelio. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad dėl eismo įvykio, kurio metu nukentėjo M. B., yra kalta atsakovė. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad eismo įvykis įvyko ne dėl jos kaltės, t. y. kad ji automobilį vairavo saugiai, rūpestingai ir apdairiai, laikydamasi kelių eismo taisyklių. Atsakovė taip pat neįrodinėjo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo ir pan., t. y. aplinkybių, susijusių su civilinės atsakomybės mažinimu ar atleidimu nuo jos (CK 6.253, 6.270, 6.282 straipsniai).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

17.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. sprendimą; priteisti iš ieškovės kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas Lietuvos teisę deliktinei prievolei nustatyti, pažeidė tarptautinės privatinės teisės normas, netinkamai taikė CK 1.44 straipsnį ir Konvencijos 3 straipsnį, pagal kuriuos eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo prievolei taikytina eismo įvykio vietos teisė. Nors reguliavimas šiuo klausimu yra labai aiškus, apeliacinės instancijos teismas žalos, patirtos JAV Teksaso valstijoje įvykusio eismo įvykio metu, atlyginimo prievolei taikė Lietuvos teisės nuostatas, argumentuodamas tuo, jog žalos atlyginimo reikalavimą pareiškė ne pati apdraustoji, bet draudikė. Tokiu būdu buvo paneigta subrogacijos esmė, kad, įvykus subrogacijai, pasikeičia tik prievolės šalis (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis), bet pati prievolė niekaip nesikeičia. Taip nukrypta ir nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią subrogacijos pagrindu draudikas tik įstoja į žalos atlyginimo prievolę, tačiau nesikeičia nei šiai prievolei taikytina teisė, nei terminų skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016; 2016 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016; 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016; 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-313/2016; 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-469/2016; 2016 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-969/2016). Jeigu šioje byloje būtų taikyta JAV Teksaso valstijos teisė, tai ieškinys turėtų būti atmestas tiek tuo pagrindu, kad ieškovė praleido 2 metų ieškinio senaties terminą, tiek tuo pagrindu, kad JAV Teksaso valstijos teisė nenustato griežtosios atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą (atsakovė į bylą pateikė tai įrodančią JAV teismų praktiką), o ieškovė jokių atsakovės atsakomybės sąlygų neįrodinėjo.

17.2.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 1 dalį, nurodančią, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, teismo pripažintų visuotinai žinomomis. Teismas pripažino visuotinai žinoma aplinkybę, kad tuo atveju, jeigu nuo kelio nuvažiuoja automobilis, dėl to „paprastai yra atsakingas jo vairuotojas. Visuotinai žinomomis galima pripažinti tik konkrečias faktines aplinkybes, o ne prielaidas, formuluojamas sąlyginėmis frazėmis. Vien teismo vartojamas žodis „paprastai“ indikuoja, kad tariamai visuotinai žinoma faktinė aplinkybė pasiteisina ne visada (t. y. ne visada nuvažiavimą nuo kelio lemia vairuotojo neatidumas). Tai akivaizdžiai neatitinka CPK reguliavimo, pagal kurį faktai turi būti nustatomi remiantis konkrečiais įrodymais (CPK 176178, 185 straipsniai), o ne prielaidomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analizė patvirtina, kad net tais atvejais, kai visuotinai žinomu faktu pripažįstamas apibendrintas faktas (tendencija), tai jis individualiai situacijai netaikomas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009). Teismo nurodymas, kad tariamai visuotinai žinoma faktinė aplinkybė gali būti paneigta, prieštarauja visuotinai žinomos faktinės aplinkybės esmei ir leidžia spręsti, jog teismas šiuo atveju iš tiesų nustatė ne visuotinai žinomą faktinę aplinkybę, bet rėmėsi prezumpcija (CPK 182 straipsnio 4 punktas), tačiau prezumpcijos, kad dėl eismo įvykio, kurio metu automobilis nuvažiuoja nuo kelio, atsakingas vairuotojas, įstatymas nenustato. Šiuo atveju teismas iš esmės preziumavo ne faktinę aplinkybę, o neteisėtus veiksmus kaip civilinės atsakomybės sąlygą, tačiau neteisėti veiksmai nei pagal CK, nei pagal CPK negali būti preziumuojami  jie privalo būti įrodyti visais atvejais, net ir griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atveju.

17.3.                      Teismas, preziumuodamas atsakovės neteisėtus veiksmus, nubaudė atsakovę, o ne kompensavo tariamus nuostolius. Skundžiamame sprendime atsakovės neteisėti veiksmai nenustatyti jokiais konkrečiais įrodymais, susijusiais būtent su 2015 m. gruodžio 30 d. eismo įvykiu. Byloje nėra nei eismo įvykio schemos, nei jokių JAV Teksaso atsakingų institucijų aktų dėl eismo įvykio įvertinimo ar administracinės atsakomybės atsakovei taikymo. Skundžiamame sprendime nenurodytas nė vienas JAV Teksaso valstijos kelių eismo taisyklių reikalavimas, kurį būtų pažeidusi atsakovė. Apeliacinės instancijos teismas atsakovės atstovo išsakytus paaiškinimus, kad automobilis nuo kelio nuvažiavo dėl šalia važiavusio sunkvežimio pavojingų manevrų, apskritai ignoravo. Nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisė šioje byloje būtų taikoma žalos atlyginimo prievolei, ieškovei teko pareiga įrodyti konkrečius atsakovės neteisėtus veiksmus (CPK 178 straipsnis).

17.4.                      Teismas pažeidė CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą subrogacijos draudimą ir teisės aktus, reglamentuojančius draudimo grupes. Apeliacinės instancijos teismas padarė absurdišką išvadą, kad eismo įvykis, kurio metu keleivis patiria žalą, tariamai nelaikytinas nelaimingu atsitikimu. Tokia išvada akivaizdžiai prieštarauja teisiniam reguliavimui (Draudimo įstatymui, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. kovo 23 d. nutarimui dėl gyvybės draudimo šakos ir ne gyvybės draudimo šakos draudimo grupių aprašymo patvirtinimo (toliau – Nutarimas), Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymui), pagal kurį eismo įvykis pripažįstamas nelaimingu atsitikimu. Apeliacinės instancijos teismas tai, kas yra „nelaimingas atsitikimas“ CK 6.1015 straipsnio 1 dalies prasme, nustatė ne pagal teisės aktus, bet analizuodamas draudimo sutarties, kurios šalis atsakovė net nėra, sąlygas. Kadangi MB. reikėjo gydyti ne dėl ligos, o dėl nelaimingo atsitikimo, tai šiuo konkrečiu atveju draudimas, sutartyje įvardytas kaip būtinosios medicinos pagalbos draudimas, priskirtinas būtent draudimo nuo nelaimingų atsitikimų grupei. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime draudimo, kuriuo buvo drausta MB., taip ir nepriskyrė jokiai draudimo grupei. Draudimo grupes detalizuojančio Nutarimo 6 punktas nustato, kad draudimo nuo nelaimingų atsitikimų grupė apima tokias draudimo rūšis, kai draudimo įmonė įsipareigoja išmokėti draudimo išmoką draudėjo (apdraustojo) mirties, žalos sveikatai ar darbingumo (pastovaus, laikino ar dalinio) netekimo dėl nelaimingo atsitikimo atveju. Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimo grupė apima nelaimingus atsitikimus (įskaitant gamybines traumas ir profesines ligas), kai: i) sudaromos sumų draudimo sutartys; ii) sudaromos nuostolių draudimo sutartys; iii) sudaromos mišrios draudimo sutartys; iv) mokama draudimo išmoka dėl keleivių sužalojimo. Darytina išvada, kad MB. išmokėta draudimo išmoka laikytina išmoka pagal draudimą nuo nelaimingų atsitikimų.

18.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovės kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      Sprendžiant šalių ginčą taikytina Lietuvos Respublikos materialioji teisė. Konvencijos 2 straipsnyje nustatytos jos taikymo ribos, šio straipsnio 4, 5 punktai įtvirtina, kad Konvencija netaikoma atgręžtiniams reikalavimams tarp privalančių atsakyti asmenų, taip pat atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis. Todėl šiuo pagrindu negali būti taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis (Teksaso valstijos), vidaus teisė. Pagal CK 1.43 straipsnio 4 dalį, jeigu abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pat valstybėje, žalos atlyginimui taikoma šios valstybės teisė. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šalis, kuri remiasi užsienio teise, turi pareigą pateikti su jos turiniu susijusius įrodymus. Informacija apie užsienio teisę yra fakto, o ne teisės klausimas, tačiau atsakovė, įrodinėdama, jog turi būti taikoma Teksaso valstijos teisė, nepaneigė ieškovės argumentų dėl taikytinos Lietuvos teisės.

18.2.                      Jeigu asmens veikla arba joje naudojami objektai kelia didesnę žalos atsiradimo riziką, tačiau asmuo, ją suvokdamas, veikia ir savo veiklos neatsisako, tai jis prisiima atsakomybę už galimą šios rizikos materializavimąsi – žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011). Dėl to tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų pažeidimu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, ar buvo pažeisti saugumo reikalavimai. Taigi atsakovė, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, neturi pagrindo kvestionuoti, ar egzistavo atsakovės neteisėti veiksmai. Pakanka nustatyti žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu, žalą (nuostolius) bei priežastinį ryšį tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio. Atsakovė, turėdama pareigą elgtis itin atsargiai, kiek tai vairuojant transporto priemonę buvo būtina, šios pareigos nevykdė (nors pakanka nustatyti žalos padarymo faktą), tokiais savo neteisėtais veiksmais padarydama žalą nukentėjusiosios sveikatai ir turtiniams interesams. Atsakovė elgėsi nerūpestingai ir neapdariai, vairavo nesaugiai ir, nesuvaldžiusi automobilio, nuvažiavo nuo važiuojamosios kelio dalies. Šie nerūpestingi atsakovės veiksmai sudarė sąlygas turtinei žalai atsirasti, nukentėjusiajai patyrus gydymo, vaistų, repatriacijos išlaidas, kurias vėliau atlygino ieškovė. Ieškovė pritaria skundžiamo sprendimo argumentams, kad atsakovė, kaip transporto priemonės savininkė, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytoja ir privalo atlyginti žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, nes neįrodė, jog žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis).

18.3.                      Subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (detaliau žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015; kt.). Sutartimi buvo apdrausti nukentėjusiosios turtiniai interesai, kelionėje patyrus apibrėžtų rizikų išlaidas. Pažymėtina, kad pagal Nutarimą sudaryta draudimo sutartis atitinka pagalbos draudimo grupę, kurią apima draudimo rūšys, kuriomis draudimo įmonė įsipareigoja išmokėti draudimo išmoką dėl nuostolių, susijusių su patirtais sunkumais kelionėje, išvykus iš namų ar nuolatinės gyvenamosios vietos. Tai reiškia, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalies pagrindu ieškovė, pagrįstai išmokėjusi draudimo išmoką, turi teisę, nesant nei sutartyje, nei teisės aktuose nustatytų apribojimų, ją susigrąžinti.

18.4.                      Atsakovė klaidinančiai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl draudimo sutarties sąlygų, taisyklių ir rizikos. Kaip matyti iš pateiktų bylos dokumentų (1 t., b. l. 3539; 4248), nukentėjusiajai buvo išmokėta draudimo išmoka už medicinines ir repatriacijos išlaidas, kurios atitinka draudimo liudijime nurodytas draudimo rizikas. Todėl atsakovė, nurodydama, kad repatriacijos išlaidos nėra susijusios su eismo įvykiu ir nekyla pareiga jų apmokėti, visiškai ignoruoja faktą, kad draudimo objektas ir su juo susijusios rizikos (kaip pagrindinė iš jų repatriacijos) atsirado būtent dėl atsakovės sukelto eismo įvykio. Draudimo liudijimo draudžiamųjų rizikų esančioje lentelėje nurodytos būtinosios medicinos pagalbos ir repatriacijos išlaidos, kitaip tariant, draudžiamosios rizikos, leidžia pagrįstai manyti, kad draudėja buvo apdrausta ne nuo nelaimingų atsitikimų rizikos sutarties pagrindu, tačiau būtent dėl finansinių nuostolių rizikos dėl patirtų medicininių ir kelionės išlaidų. Draudimo santykiuose susiklosčiusi praktika rodo, kad, draudėjui pasirinkus skirtingas draudimo rizikas, gali keistis draudimo grupė arba pasirinktos rizikos gali apimti keletą draudimo grupių. Šiuo atveju nelaimingų atsitikimų rizika ne tik neįtraukta į draudimo liudijimą, tačiau ir pati draudimo apsauga pagal draudimo objekto pobūdį negali būti laikoma draudimu nuo nelaimingų atsitikimų, kai draudėja buvo apdrausta būtinosios repatriacijos draudimu. Todėl Nutarime nurodytas reglamentavimas, kuriuo remiasi atsakovė, kad „draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimo grupė apima nelaimingus atsitikimus, kai mokama draudimo išmoka dėl keleivių sužalojimo“, šiuo atveju yra nereikšmingas ir neatitinkantis draudimo liudijime nurodytų draudimo rizikų ir draudimo apsaugos objekto, kuris negali būti keičiamas ir apimti kitų rizikų, kurios nenurodytos draudimo liudijime ar neatitinka draudimo išmokos paskirties pagal draudžiamą objektą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl taikytinos teisės sprendžiant dėl civilinės atsakomybės  eismo įvykį, įvykusį ne Lietuvos Respublikoje

 

19.       CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma tada, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Nuoroda į užsienio teisę aprėpia visas teisės normas, taikytinas bylos faktams pagal teisę; negalima atsisakyti taikyti užsienio teisę remiantis vien ta aplinkybe, kad taikytina teisės norma priskiriama viešajai teisei (CK 1.10 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 1.10 straipsnio 3 dalį nuoroda į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos valstybės vidaus materialiąją teisę, o ne į šios valstybės tarptautinę privatinę teisę, išskyrus CK nustatytas išimtis.

20.       CK 1.12 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę bei jos turinį nustatyti pačiam (lot. ex officio), o kuriais su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys: 1) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų nustatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio (savo iniciatyva); 2) jeigu užsienio teisės taikymą nustato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Ginčo šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę.

21.       Skirtingai nei šalių pasirinktos sutarčiai taikytinos teisės atveju, kai nėra aiškiai išreikšto šalių susitarimo, užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės, o ne fakto klausimu, ir pareiga jį, vadovaujantis ius novit curia (teismas žino teisę) principu, aiškintis tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Tokiu atveju taikytina užsienio teisė apima visas materialiosios teisės normas, kurios reglamentuoja ginčo santykius, o tai, kas yra laikoma taikytinos materialiosios teisės šaltiniais, nustatoma remiantis atitinkamos valstybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-684/2015). Pažymėtina, kad teismo pareiga ex officio nustatyti užsienio teisės turinį ir ją taikyti tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti nedaro įtakos teismo valstybės teisės (lot. lex fori) nustatytų proceso teisės normų, tarp jų ir šalių bendradarbiavimo su teismu principui, kuriuo siekiama, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Šis principas iš esmės reiškia aktyvų šalių ir bylą nagrinėjančio teismo bendradarbiavimą, todėl net ir tais atvejais, kai teismui tenka pareiga byloje ex officio nustatyti užsienio teisės turinį, bylą nagrinėjantis teismas gali pasiūlyti šalims pateikti, jų nuomone, ginčo išsprendimui aktualius su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, savo paaiškinimus ir atsikirtimus dėl užsienio teisės aiškinimo ir taikymo, o šalys turi visas teises tai padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110-684/2015).

22.       CK 1.44 straipsnio norma nurodo, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Minėtos Hagos konvencijos 1 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad ši konvencija nustato teisę, taikytiną nustatant civilinę deliktinę atsakomybę už eismo įvykius, neatsižvelgiant į tai, kokia teisena siekiama patraukti atsakomybėn. Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta, jog taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė. Taikytina teisė nustato, be kita ko, atsakomybės pagrindą ir mastą, senaties taisykles, tarp jų taisykles, susijusias su senaties termino pradžia ir su šio termino nutraukimu bei sustabdymu (Hagos konvencijos 8 straipsnio 1 ir 8 punktai).

23.       Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog CK 1.44 straipsnis yra blanketinė norma, visais atvejais nukreipianti į Hagos konvenciją, kai sprendžiamas taikytinos teisės klausimas reikalavimams dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, todėl, vadovaujantis CK 1.44 straipsniu, Hagos konvencijos nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, ar konkrečiu atveju yra tenkinamos šios konvencijos 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-313/2016, 20 punktas).

24.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad eismo įvykis, kurio metu nukentėjo M. B. ir dėl kurio ieškovė jai išmokėjo draudimo išmoką pagal šalis siejančią draudimo sutartį, įvyko JAV, Teksaso valstijoje. Todėl sprendžiant dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, žalos dydžio, senaties termino, vadovaujantis Hagos konvencijos 3 ir 8 straipsniais, taikytina būtent JAV, o ne Lietuvos materialioji teisė.

 

Dėl draudiko subrogacinio reikalavimo žalą padariusiam asmeniui        

 

25.       1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos 2 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad ši konvencija netaikoma atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis. Tai reiškia, kad ši konvencija netaikoma, sprendžiant dėl ieškovės kaip draudikės turimos subrogacijos teisės į atsakovę. Subrogacijos pagrindu draudikui perėjusios reikalavimo teisės įgyvendinimą reglamentuoja draudiko prievolei atlyginti žalą nukentėjusiajam taikytina teisė, nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos.

26.       Ieškovė pareiškė atsakovei subrogacinį reikalavimą, grindžia CK 6.1015 straipsniu. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

27.       CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad subrogacija netaikoma draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo ligos atveju, civilinės atsakomybės draudimo atveju, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju sudaryta kompleksinio kelionių draudimo sutartis kvalifikuotina kaip draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartis, nes draudimas, sutartyje įvardytas kaip būtinosios medicinos pagalbos draudimas, priskirtinas draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimo grupei, dėl to subrogacija negalima. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Byloje nustatyta, kad ieškovė su nukentėjusiąja buvo sudariusios Kompleksinio kelionių draudimo sutartį, kuria nukentėjusioji buvo apdrausta būtinosios repatriacijos ir būtinosios medicinos pagalbos draudimu, tačiau ja nebuvo susitarta dėl draudimo nuo nelaimingų atsitikimų užsienyje rizikos, nurodytos Draudimo taisyklių VI skyriuje. Draudžiamuoju įvykiu pagal nurodytą sutartį laikomas draudimo sutarties galiojimo metu ir draudimo sutartyje nurodytoje teritorijoje atsiradęs sveikatai ar gyvybei grėsmę keliantis atsitiktinis apdraustojo kūno sužalojimas ar netikėtas ūmus sveikatos sutrikimas, dėl kurio apdraustajam reikalinga neatidėliotina medicinos pagalba arba dėl kurio apdraustąjį ištinka mirtis (Taisyklių 9, 14 punktai). Nors šis draudžiamojo įvykio apibrėžimas iš dalies sutampa su nelaimingo atsitikimo apibrėžimu, pateiktu Taisyklių 1.13 punkte (nelaimingas atsitikimas – apdraustojo atsitiktinis ūminis apsinuodijimas ar staigus, netikėtas įvykis, kurio metu prieš apdraustojo valią jo kūną veikia išorinė jėga (smūgis, terminis, cheminis, nuodingų medžiagų ar kitas poveikis), dėl kurios padaroma žala apdraustojo sveikatai arba tampa jo neįgalumo ar mirties priežastimi), ir eismo įvykis atitinka abi šias sąvokas, tačiau, kvalifikuojant draudimo sutartį CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyto subrogacijos ribojimo (ne)taikymo tikslu, esminę reikšmę turi draudimo išmokos pobūdis, pagal kurį draudimo sutartys skirstomos į nuostolių draudimo ir sumų draudimo sutartis.

28.       Sumų draudimo sutartys yra gyvybės draudimo sutartys, taip pat sveikatos draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią draudimo sumai ar jos daliai. Nuostolių draudimo sutartys yra turto draudimo, civilinės atsakomybės draudimo, taip pat sveikatos draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią patirtiems nuostoliams (Draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 89 straipsnio 3, 4 dalys).

29.       Nuostolių draudimo sutartimi draudžiamas turtinis interesas, kuris gali būti objektyviai įvertintas pinigais ir vadinamas draudimo interesu. Tokia sutartimi apdrausti turtiniai interesai pagal draudimo sutarčių teisėje pripažįstamą kompensacijos principą lemia maksimalų draudimo išmokos dydį. Sumų draudimo atveju egzistuoja turtinis interesas, nevertinamas pinigais, todėl įvykus draudžiamajam įvykiui patirti nuostoliai nevertinami, o išmokama draudimo išmoka, kuri yra lygi draudimo sumai arba jos daliai. Šio draudimo išmokos paskirtis yra aprūpinti naudos gavėją pinigine parama draudžiamojo įvykio atveju. Sumų draudimo atveju naudos gavėjo asmeninio turtinio intereso turinį sudaro tiek turtinių (pvz., susijusių su pajamų šaltinio netekimu mirus materialinę paramą teikusiam asmeniui), tiek neturtinių praradimų (susijusių su gyvybės, kaip neturtinės vertybės, suinteresuoto asmens subjektyviu vertinimu) atlyginimo subjektyvus poreikis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2010).

30.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė dėl subrogacijos negalimumo CK projekte P-2530(2) atsirado po Lietuvos Respublikos Seimo Pagrindinio (Teisės ir teisėtvarkos) komiteto 2000 m. liepos 12 d. išvados dėl Civilinio kodekso šeštosios knygos Prievolių teisė projekto (P-2530), kurioje pritarta pastabai, jog žalos draudėjo sveikatai dydis paremtas subjektyviu draudėjo įsitikinimu apie savo sveikatos vertę ir jo finansinėmis galimybėmis sumokėti draudimo įmoką, todėl atgręžtinis reikalavimas į kaltą asmenį, kai reikalavimo dydį lemia subjektyvūs kriterijai, iš esmės negali būti įmanomas.

31.       Atsižvelgdama į subrogacijos esmę, pirmiau nurodytus nuostolių ir sumų draudimo sutarčių skirtumus, taikydama loginį, teleologinį bei įstatymo leidėjo ketinimo teisės aiškinimo metodus, teisėjų kolegija išaiškina, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė dėl subrogacijos negalimumo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimo ligos atveju taikytina tik sumų draudimo sutartims – kai draudimo išmoka nepriklauso nuo patirtų nuostolių dydžio, o yra apibrėžiama iš anksto nustatyta pinigų suma.

32.       Nagrinėjamu atveju, minėta, nukentėjusioji buvo apdrausta būtinosios repatriacijos ir būtinosios medicinos pagalbos draudimu. Būtinosios repatriacijos draudimo rizika buvo draudžiama siekiant apsaugoti apdraustąjį nuo galimų turtinių nuostolių, kai dėl kelionės metu įvykusio draudžiamojo įvykio apdraustasis ar jo palaikai repatrijuojami (Taisyklių 8 punktas), o būtinosios medicinos pagalbos rizika – apsaugoti apdraustuosius nuo galimų turtinių nuostolių, kai dėl kelionės metu įvykusio draudžiamojo įvykio apdraustajam suteikiama būtinoji medicinos pagalba (Taisyklių 13 punktas). Taisyklių 11 ir 16 punktuose išvardyti kompensuojami nuostoliai. Taigi šiuo atveju buvo sudaryta nuostolių draudimo sutartis, t. y. ieškovė įsipareigojo įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti apdraustajai (M. B.) draudimo išmoką, lygią jos patirtiems nuostoliams.

33.       Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų užsienyje rizika (kuri šiuo atveju nebuvo apdrausta) pagal Taisyklių 18 punktą siekiama apsaugoti apdraustųjų turtinius interesus, susijusius su apdraustojo kūno sužalojimu ar mirtimi dėl nelaimingo atsitikimo. Draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis Taisyklių Priedu Nr. 1 „Draudimo išmokų, mokamų dėl nelaimingų atsitikimų, lentelė“ (Taisyklių 21 punktas). Taigi draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartis pagal ieškovės Taisykles, jei tokia būtų sudaryta, būtų sumų draudimo sutartis, kuria draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią draudimo sumai ar jos daliai 

34.       Nagrinėjamu atveju, minėta, buvo sudaryta nuostolių draudimo sutartis, kuria buvo apdrausti nukentėjusiosios turtiniai interesai, kelionėje patyrus apibrėžtų rizikų išlaidas, taigi CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė dėl subrogacijos negalimumo netaikytina.

35.       Pagal CK 6.1015 straipsnį subrogacija draudimo santykiuose yra draudėjo reikalavimo teisių į žalos atlyginimą iš atsakingo už padarytą žalą asmens perėjimas draudikui. Subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas, t. y. kai esant žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolei nukentėjusio asmens (kreditoriaus) vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Šis teisės institutas skirtas tam, kad užkirstų kelią nukentėjusio asmens, t. y. draudėjo, nepagrįstam praturtėjimui, be to, subrogacijos institutas užtikrina principo „niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų“ (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) realumą: subrogacijos institutas leidžia draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš žalą padariusio asmens draudimo išmokos dydžio sumos, taigi taip žalą padariusiam asmeniui pritaikoma civilinė atsakomybė. Taigi subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).

36.       Subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, keičiasi tik prievolės šalis. Draudikui, atlyginusiam nukentėjusiam asmeniui šio patirtą žalą (išmokėjusiam draudimo išmoką), pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog draudikas, įgyvendindamas subrogacijos pagrindu perimtą teisę iš savo draudėjo, negali įgyti daugiau teisių, nei turėjo jo draudėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2013).

37.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 6.1015 straipsnio 1 ir 2 dalių normomis, subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis, šiuo atveju tai yra prievolės, kylančios iš delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015).

38.       Apibendrindama aptartus motyvus ir plėtodama kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija išaiškina, kad, sprendžiant dėl draudiko reikalavimo teisės į žalą padariusį asmenį subrogacijos atveju, taikomos tos deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios materialiosios teisės normos, kurios būtų taikomos, jeigu dėl žalos atlyginimo tiesiogiai į atsakovą būtų kreipęsis nukentėjęs asmuo. Tai reiškia, kad draudikas, subrogacijos būdu įgijęs reikalavimo teisę, yra saistomas tų teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, kurios būtų taikomos draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto. Taigi, į prievolę įstojus draudikui, nesikeičia nei prievolės pobūdis, nei taikytina jai teisė. Priešingas aiškinimas sudarytų pagrindą taikyti asmeniui atsakomybę net tuo atveju, kai pagal deliktinį ar sutartinį teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas jis neturėtų atsakyti žalą patyrusiam asmeniui.

39.       Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės atlyginti M. B. išmokėtą draudimo išmoką, pačios reikalavimo teisės egzistavimui, civilinės atsakomybės pagrindo buvimui, ieškinio senaties skaičiavimui turi būti taikoma eismo įvykio vietos, t. y. JAV Teksaso valstijos, teisė. Todėl teismai turėjo nustatyti JAV Teksaso valstijos materialiosios teisės turinį ir aiškintis, ar pagal JAV teisę M. B. būtų turėjusi teisę į žalos atlyginimą iš atsakovės. Jeigu būtų nustatyta, kad pagal JAV teisę atsakovei nekyla civilinė atsakomybė M. B., tai ir ieškovė neturėtų teisės reikalauti iš atsakovės sumokėtos draudimo išmokos atlyginimo.

 

Dėl CPK 182 straipsnio 1 punkto aiškinimo ir taikymo

 

40.       Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visuotinai žinoma pripažino aplinkybę, jog paprastai automobilio nuslydimą nuo kelio lemia vairuotojo neatsargumas ar aplaidumas. Atsakovė teigia, kad vien žodžio „paprastai“ pavartojimas reiškia, kad ne visuomet automobilio nuslydimą nuo kelio lemia vairuotojo klaida, todėl tokia aplinkybė negali būti pripažįstama visuotinai žinoma. Teisėjų kolegija pritaria tokiems kasacinio skundo argumentams.

41.       Įstatymų leidėjas, siekdamas palengvinti įrodinėjimo pareigos paskirstymą šalims, patį įrodinėjimo procesą, gali nustatyti bendrosios pareigos įrodyti faktus, kuriais šalis remiasi, išimtį. Minėtos įstatyme įtvirtintos bendrosios įrodinėjimo pareigos išimtys reiškia, kad tam tikri faktai pripažįstami egzistuojančiais be atskiro jų įrodinėjimo. Tokios išimtys gali būti nustatytos tiek materialiosios, tiek proceso teisės normose. CPK 182 straipsnyje yra įtvirtintos būtent tokios bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės išimtys.

42.       CPK 182 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, teismo pripažintų visuotinai žinomomis. Teisės doktrinoje nurodoma, kad visiems žinomais pripažįstami faktai, kuriuos žino: 1) visi žmonės iš savo gyvenimo patirties, t. y. kuriuos žino bet kuris protingas, vidutinio išprusimo žmogus, pavyzdžiui, istoriniai įvykiai, mokslo atradimai, geografinės žinios, metų laikai, dienų skaičius metuose ir t. t.; 2) tam tikri asmenys tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku, pavyzdžiui, avarija, stichinė nelaimė ir panašiai. Taigi pripažįstamos visiems žinomos aplinkybės, kurios: objektyviai žinomos šalims nagrinėjant bylą ir priimant joje sprendimą; žinomos bylą nagrinėjančiam teismui (Laužikas, E., Mikelėnas, V., Nekrošius, V. Civilinio proceso teisė, I tomas. Vilnius: Justitia, 2003, p. 443444).

43.       Teisėjų kolegija, pritardama minėtai teisės doktrinos pozicijai, pažymi, kad visuotinai žinomomis aplinkybėmis gali būti pripažįstamos bylos nagrinėjimo metu objektyviai žinomos bylos šalims bei bylą nagrinėjančiam teismui aplinkybės. Dėl tokių aplinkybių egzistavimo ginčas objektyviai negalimas, tačiau gali būti ginčas dėl jų įvertinimo, kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismo visuotinai žinoma buvo pripažinta aplinkybė, jog eismo įvykį automobiliui nuvažiavus nuo kelio paprastai lemia kelių eismo dalyvių (vairuotojų ir kt.) neatidumas, nerūpestingumas ir kelių eismo taisyklių nesilaikymas, neatitinka visuotinai žinomai aplinkybei keliamų pirmiau aptartų reikalavimų, nes eismo įvykis automobiliui nuvažiavus nuo kelio gali įvykti dėl daugelio įvairių priežasčių, kartais ir nesant nuvažiavusio nuo kelio automobilio vairuotojo neteisėtų veiksmų ar kaltės (tai gali būti kitų kelių eismo dalyvių netinkamo pareigų vykdymo pasekmė), todėl pats automobilio nuvažiavimo nuo kelio faktas negali būti vertinamas kaip visuotinai žinoma šio automobilio vairuotojo neteisėtų veiksmų aplinkybė. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo išvada dėl visuotinai žinomos aplinkybės konstatavimo yra nepagrįsta.

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

44.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.44 straipsnį, Hagos konvencijos nuostatas, neatsižvelgė į jas spręsdami dėl ieškovės reikalavimo teisės į atsakovę turėjimo, dėl to netinkamai nustatė taikytiną teisę spręsdami dėl ieškovės teisės subrogacijos pagrindu reikalauti iš atsakovės išmokėtos draudimo išmokos atlyginimo pagrindo buvimo. Atsakovė pateikė į bylą JAV Teksaso valstijos taikytinos teisės turinį, įrodinėjo, jog pagal JAV teisę automobilis nelaikomas didesnio pavojaus šaltiniu ir vairuotojas atsako bendrais pagrindais, prašė taikyti JAV teisėje nustatytą dvejų metų ieškinio senaties terminą, tačiau bylą nagrinėję teismai nevertino šių atsakovės nurodomų argumentų ir aplinkybių, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

45.       Apeliacinės instancijos teismas ieškovės teisę reikalauti iš atsakovės išmokėtos draudimo išmokos atlyginimo iš esmės grindė tuo, kad, įvykus draudimo sutartyje aptartam draudžiamajam įvykiui, ieškovė turėjo teisę išmokėti draudėjai draudimo išmoką, todėl vien dėl šios priežasties įgijo reikalavimo teisę į atsakingą už atsiradusius nuostolius asmenį, tačiau visiškai netyrė, ar nukentėjęs asmuo būtų turėjęs reikalavimo teisę į atsakovę dėl eismo įvykio metu patirtos žalos atlyginimo. 

46.       Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas turėtų nustatyti ginčui taikytinos JAV Teksaso valstijos teisės turinį ex officio ir ja remdamasis spręsti, ar M. B. turi reikalavimo teisę į atsakovę, ir tik nustačius atsakovės civilinės atsakomybės prieš M. B. pagrindo ir sąlygų buvimą, gali būti sprendžiama dėl ieškovės reikalavimo teisės į atsakovę įgijimo subrogacijos pagrindu, t. y. įstojus į deliktinį teisinį santykį vietoj M. B.

47.       Kiti atsakovės kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

 

48.       Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškovė kasaciniam teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius jos turėtas 700 Eur išlaidas advokato pagalbai surašant atsiliepimą į kasacinį skundą; atsakovė turėjo 250 Eur išlaidų žyminiam mokesčiui už kasacinį skundą ir 1742,40 Eur išlaidų advokato pagalbai surašant kasacinį skundą. Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui. 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Goda Ambrasaitė-Balynienė

 

 

        Andžej Maciejevski

 

                

        Donatas Šernas

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CPK
  • CK
  • 3K-3-67/2013