Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-07-04][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-275-421-2018].docx
Bylos nr.: e3K-3-275-421/2018
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 188725330 trečiasis asmuo
Lietuvos valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Mažeikių skyrius 191738576 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
3. BYLOS, KYLANČIOS IŠ ŠEIMOS TEISINIŲ SANTYKIŲ
2.6.5. Skolos perkėlimas (cessio debitis)
2.6. Prievolių teisė
3.7. Kitos bylos, kylančios iš šeimos teisinių santykių
2.1.29. Iš kitų sutarčių rūšių kilusios bylos

Civilinė byla Nr. e3K-3-275-421/2018 

              Teisminio proceso Nr. 2-19-3-00658-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.5

(S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. liepos 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),  

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei R. K. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisminio precedento taikymo ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tėvų prievolę materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, šios prievolės nevykdymo pasekmes ir skolą vaikų išlaikymo fondui, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 3390,91 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo ieškinio padavimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir perkelti atsakovei jo 2515,53 Eur skolą, kuri susidarė Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išmokėjus išmokas atsakovei R. K. A. K..
  3. Ieškovas nurodė, kad šalys 2003 metais pradėjo draugauti ir intymiai bendrauti, kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Santuoka tarp šalių nebuvo sudaryta. (duomenys neskelbtini) atsakovei gimė duk A. K.. Vaiko gimimo liudijime vaiko tėvu nurodytas ieškovas. Kadangi tarpusavio santykiai nesusiklostė, šalys nuo 2005 m. pabaigos pradėjo gyventi atskirai, buvo priteistas išlaikymas dukteriai, atsakovė dėl išlaikymo išieškojimo kreipėsi į antstolių kontorą. Nuo 2006 m. sausio 10 d. iki 2016 m. sausio 22 d., kol buvo gautas atsakovės prašymas nutraukti išlaikymo išieškojimą, nepilnamečiam vaikui išlaikyti iš ieškovo buvo išieškota 3297,14 Eur; pagal antstolio patvarkymą iš ieškovo darbo užmokesčio buvo išskaičiuota ir atsakovei pervesta 57,92 Eur; išieškota 35,85 Eur vykdymo išlaidų atlyginimo. Vaikų išlaikymo fondo administracija vaikui išlaikyti pervedė 2515,53 Eur, todėl ieškovas tapo Vaikų išlaikymo fondo administracijos skolininku. Jurbarko rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu nustatė, kad ieškovas nėra A. K. tėvas.
  4. Atsakovė elgėsi nesąžiningai, nes nuo pat nėštumo pradžios neabejotinai žinojo, kad ieškovas nėra A. K. (G.) tėvas, tačiau apie tai jo neinformavo, bet su pareiškimu kreipėsi į teismą prašydama vaiko išlaikymą išieškoti iš ieškovo. Šitai savo tyčiniais veiksmais atsakovė padarė ieškovui žalą, kurią sudaro iš ieškovo išieškotos vaiko išlaikymo išlaidos ir vykdymo išlaidos. Be to, atsakovei turi būti perkelta Vaikų išlaikymo fondo administracijai susidariusi skola, išmokant vaiko išlaikymo išmokas.
  5. Atsakovė nurodė, kad buvo įsitikinusi, jog ieškovas buvo vaiko tėvas. Kai buvo priteistas išlaikymas dukteriai, atsakovas dėl tėvystės nuginčijimo nesikreipė. Išlaikymą vaikui ieškovas teikė nereguliariai, išlaikymą taip pat teikė Vaikų išlaikymo fondas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Jurbarko rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 3390,91 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gegužės 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Teismas nustatė, kad A. K. gimė 2005 m. sausio 18 d., gimimo įraše tėvai nurodyti atsakovė R. G. (dabar K.) ir ieškovas A. K.. Iš 2016 m. sausio 25 d. UAB „UNGE“ teismo medicinos specialisto išvados Nr. 0005/16 teismas taip pat nustatė, kad ieškovas nėra A. K. tėvas. Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-741-714/2016 konstatuota, kad ieškovo tėvystė nuginčyta ir nustatyta, kad jis nėra A. K. tėvas.
  3. Jurbarko rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. L2-95-596/2006 2006 m. sausio 10 d. išdavė teismo įsakymą išieškoti iš ieškovo A. K. išlaikymą A. K. iki jos pilnametystės periodinėmis išmokomis po 200 Lt (57,92 Eur) kas mėnesį. Iš antstolio A. Balčiūno 2016 m. balandžio 15 d. išduotos pažymos nustatyta, kad buvo vykdomas išlaikymas iš ieškovo darbo užmokesčio. Dėl išlaikymo A. K. teikimo ieškovas patyrė 3390,91 Eur išlaidų ir ši suma yra nuostoliai, kuriuos ieškovas patyrė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Vaikų išlaikymo fondo administracijos 2016 m. balandžio 21 d. pažymos Nr. (7.4)D2-8804 pagrindu nustatyta, kad atsakovei už A. K. Vaikų išlaikymo fondo administracija sumokėjo 2515,53 Eur.
  4. Teismas nurodė, kad Vaikų išlaikymo fondo administracija yra viešojo administravimo subjektas ir tam, kad atsirastų skolininko prievolė grąžinti šios įstaigos jo išmokėtą vaiko išlaikymo sumą, turi būti teisinis (Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktoriaus įsakymas) ir faktinis pagrindas. Faktinis pagrindas ieškovą pripažinti skolininku pagal Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį yra nustatytas, iš jo teismo sprendimu buvo priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui, tačiau ieškovas jo nemokėjo, todėl išlaikymo sumą mokėjo Vaikų išlaikymo fondo administracija. Tačiau, nagrinėjamu atveju nesant sprendimo „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“, nėra teisinio pagrindo ieškovą pripažinti fondo skolininku, o tokiu atveju skolos perkėlimas kitam asmeniui (atsakovei) nėra galimas.
  5. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. sausio 16 d. nutartimi Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  6. Kolegija nustatė, kad Vaikų išlaikymo fondo administracija apeliantą laiko savo skolininku, skolos suma – 2515,53 Eur. Pats apeliantas (tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde) pripažįsta faktą, kad pagal Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 9 d. išduotą teismo įsakymą ir Vaikų išlaikymo fondo administracijai už jį vaiko išlaikymui sumokėjus pirmąją įmoką, t. y. nuo 2008 m. lapkričio 27 d., jis tapo Vaikų išlaikymo fondo administracijos skolininku ir turi pareigą nurodyto fondo administracijai sugrąžinti už jį sumokėtą išlaikymą.
  7. Kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant ieškovo reikalavimą perkelti skolą atsakovei, taikytinos ginčijamą teisinį santykį skolos perkėlimą reglamentuojančios teisės normos. Pagal teismų praktiką kreditorius, sutikdamas su skolos perkėlimu, išreiškia sutikimą ne tik dėl naujojo skolininko asmens, bet dėl visų iš konkrečios sutarties kylančių pradinio skolininko teisių ir pareigų perkėlimo naujajam skolininkui. Savo esme skolos perkėlimo sutartis yra daugiašalis sandoris, kuris be kreditoriaus valios sutikti su jo sąlygomis negali būti sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).
  8. Nagrinėjamu atveju dalyvaujantys byloje asmenys nėra pateikę skolos perkėlimo sutarties, Vaikų išlaikymo fondo administracija, kaip kreditorė, nėra davusi sutikimo perkelti skolą. Priešingai, Vaikų išlaikymo fondo administracija, išdėsčiusi savo poziciją atsiliepime į ieškinį, nurodė, jog su ieškinio reikalavimu, kad skola būtų perkelta, nesutinka. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas, įvykdęs prievolę Vaikų išlaikymo fondo administracijai, gali reikalauti iš atsakovės atlyginti žalą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas skolos perkėlimo klausimą, aplinkybes, kurių pagrindu atsirado skola Vaikų išlaikymo fondo administracijai, laikė teisiškai nereikšmingomis, visiškai nevertino skolos (prievolės) atsiradimo teisinio pagrindo, neteisingai nustatė ginčo santykį, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir rėmėsi netinkamu precedentu. Skola Vaikų išlaikymo fondo administracijai atsirado ne sutartinių teisinių santykių pagrindu, o imperatyvių įstatymo normų, reglamentuojančių tėvų pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192 straipsnio 1 dalies), pagrindu. Ieškovo prievolė sumokėti skolą atsirado praeityje klaidingai nustatytų reikšmingų aplinkybių (tėvystės), teismo sprendimo ir imperatyvių įstatymo normų pagrindu. Vaikų išlaikymo fondo administracija neturėjo ir negalėjo turėti jokios diskrecijos spręsti, už kurį asmenį teikti išlaikymą, t. y. neturėjo diskrecijos pasirinkti skolininką. Ieškovo 2515,53 Eur skola Vaikų išlaikymo fondo administracijai turėjo būti perkelta atsakovei teismo sprendimu remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
    2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė nevykdė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, nepranešė ieškovui iki dukters gimimo apie turėtus artimus santykius su kitu vyru ir apie tai, kad jos būsimo vaiko tėvas gali būti ne jis, o kitas asmuo, ir nesiėmė priemonių dukters tėvystei išsiaiškinti, o kreipėsi į teismą dėl išlaikymo priteisimo. Skolos Vaikų išlaikymo fondo administracijai susidarymą iš esmės nulėmė tik atsakovės elgesys. Apeliacinės instancijos teismo nuomonė, kad, įvykdęs prievolę Vaikų išlaikymo fondo administracijai, ieškovas gali reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės, prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams.
    3. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi teismų praktika, kuria šioje byloje nebuvo teisinio pagrindo remtis, nes nesutapo šių bylų faktinės aplinkybės. Visose teismo cituojamose bylose buvo nagrinėjami prievolių, kilusių iš sutartinių teisinių santykių, perkėlimo klausimai. Ieškovo ieškinyje buvo keliamas reikalavimas perkelti skolą (prievolę), atsiradusią visiškai kitokiu teisiniu pagrindu. Todėl, sprendžiant nagrinėjamą bylą, turėjo būti taikomos kitokios teisės normos, nei buvo taikomos apeliacinės instancijos teismo cituojamose nutartyse.
  2. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius prašo palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Tais atvejais, kai yra nuginčijama tėvystė ir nustatoma kito asmens tėvystė, sprendžiant vaiko išlaikymo klausimą svarbu nustatyti, ar iki pasikeičiant tėvystei vaiko teisė į išlaikymą buvo užtikrinta tinkamai. CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Ieškovas iki pasikeičiant tėvystei tinkamai neužtikrino vaiko teisės į išlaikymą. Skolininkas Vaikų išlaikymo fondo įstatymo prasme nėra siejamas su biologinės tėvystės faktu; skolininko sąvoką apibrėžia teismo sprendimas priteisti išlaikymą vaikui ir priteisto išlaikymo nemokėjimo ar netinkamo mokėjimo faktas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-3193-643/2016).
    2. Išmokų, skiriamų iš Vaikų išlaikymo fondo administracijos, nutraukimas yra pakankamai aiškiai apibrėžtas, todėl jei nėra įstatyme nustatytų pagrindų sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo administracijos mokėjimą, įstatymų leidėjo nustatyta materialinė parama neturėtų būti atimta dėl to, kad nuginčytas tėvystės faktas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-5402-331/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A556-2175/2013 ir Nr. A602-197/2014). Išmokų mokėjimas iš Vaikų išlaikymo fondo administracijos turi būti nutraukiamas nuo teismo sprendimo, kuriuo nuginčyta tėvystė, įsiteisėjimo dienos.
    3. Ieškovo pareiga mokėti išlaikymą buvo nustatyta teismo sprendimu, todėl ieškovas laikytinas skolininku pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą.
    4. Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. rugsėjo 25 d. priėmė sprendimą Nr. V3-961 „Dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“, kuriuo nuspręsta išieškoti iš ieškovo 2515,53 Eur Vaikų išlaikymo fondo administracijos išmokėtų išmokų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas. Ieškovas apie šį sprendimą buvo informuotas 2017 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. (1.34-12577)D2-18720, kuriame taip pat nurodyta galimybė ieškovui nesutinkant su priimtu sprendimu jį skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau ieškovas sprendimo neskundė.
    5. Pats ieškovas pripažino aplinkybę, kad pagal Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 9 d. išduotą teismo įsakymą ir Vaikų išlaikymo fondo administracijai už jį vaikui išlaikyti sumokėjus pirmąją įmoką jis tapo Vaikų išlaikymo fondo administracijos skolininku ir turi pareigą sugrąžinti už jį sumokėtą išlaikymą.    

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl teismo precedento šioje byloje

 

  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori (lot. iš anksto), bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą, reikia remtis tik tokiomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kurios išdėstytos ankstesniuose teismų sprendimuose, priimtuose analogiškose bylose, t. y. jų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, abiejose bylose turi būti taikoma ta pati teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; 2018 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-403/2018 35 punktą).
  2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo perkelti atsakovei jo skolą Vaikų išlaikymo fondo administracijai pagrįstumo, nurodė, kad šiam reikalavimui taikytinos ginčijamą teisinį santykį – skolos perkėlimą – reglamentuojančios teisės normos ir vadovavosi kasacinio teismo praktika, suformuota aiškinant ir taikant skolos perkėlimo instituto normas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nurodytų kasacinio teismo spręstų bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa, todėl kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti nurodytose nutartyse, šioje byloje negali būti taikomi, nes, pirma, nagrinėjamoje byloje ieškovo skola atsirado ne sutartinių santykių, o imperatyviųjų įstatymo normų, reglamentuojančių tėvų pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, pagrindu; antra, Vaikų išlaikymo fondo administracijos reikalavimo teisė ieškovui taip pat atsirado ne sutartinių teisinių santykių, o įstatymo normų, užtikrinančių vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuojančių valstybės įsipareigojimą esant įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Vaikų išlaikymo fondo administracija neturėjo diskrecijos teisės pasirenkant skolininką. Tuo tarpu bylose, kuriose pateiktais skolos perkėlimo instituto normų išaiškinimais vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, buvo nagrinėjami prievolių, kilusių iš sutartinių teisinių santykių, perkėlimo klausimai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas netinkamai rėmėsi kasacinio teismo pateiktais teisės normų, reglamentuojančių skolos perkėlimą, išaiškinimais

 

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tėvų prievolę materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, šios prievolės nevykdymo pasekmes ir skolą Vaikų išlaikymo fondui

 

  1. Tėvų prievolė išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra įtvirtinta įstatyme: pagal CK 3.192 straipsnio 1 dalį tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus; išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Nepilnamečio vaiko tėvams (ar vienam iš jų) šios pareigos nevykdant, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo), ar valstybinės vaiko teisių institucijos ieškinį (CK 3.194 straipsnio 1 dalis).
  2. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad teisinė prievolė teikti išlaikymą ir materialiai rūpintis savo vaiku atsiranda tik tiems tėvams, kurių tėvystė (motinystė) yra įforminta įstatyme nustatyta tvarka, t. y. tiems, kurie vaiko gimimo įraše nurodyti kaip vaiko tėvas (motina). Tai reiškia, kad tiek motina, tiek tėvas, jeigu pagal įstatymą nustatyta vaiko kilmė iš jų, yra asmeniškai (individualiai) atsakingi už išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams teikimą, todėl šių prievolių vykdymas negali būti perleistas ar perkeltas kitiems (išskyrus įtėvius) asmenims, įkeičiamas, įskaitytas už skolas ir pan., taip pat negali būti atsisakyta jų vykdymo. Nuginčijus tėvystę ir nustačius ją kitam asmeniui, šiam pareiga išlaikyti vaiką atsiranda nuo to momento, kai galima konstatuoti, kad vaiko teisė į išlaikymą nėra užtikrinama tinkamai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  3. Vaiko iš tėvų kilmė patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir nuo tos dienos sukuria su ja susijusias, įstatymų nustatytas teises ir pareigas (CK 3.137 straipsnio 3 dalis). Duomenis gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą leidžiama nuginčyti tik teismo tvarka (CK 3.149 straipsnio 1 dalis). Taigi, kol nėra pripažinta, kad vaiko gimimo įraše nurodyti neteisingi tėvų duomenys, asmenys, nurodyti vaiko gimimo įraše kaip tėvai, jais ir laikomi nuo pat vaiko gimimo. Nuginčijus tėvystę, asmuo, kuris buvo įrašytas vaiko gimimo įraše kaip tėvas, nebelaikomas vaiko tėvu taip pat nuo vaiko gimimo momento ir nuo šio momento išnyksta jo teisės ir pareigos vaiko atžvilgiu. Tačiau pažymėtina, kad įstatyme nustatyta tvarka įforminus asmens tėvystę, kyla atitinkamos teisinės pasekmės, viena iš jų – prievolė teikti vaikui materialinį išlaikymą. Nagrinėjamu atveju tokia prievolė buvo patvirtinta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (teismo įsakymu), priteisus išlaikymą vaikui. Ieškovui, kaip asmeniui, įrašytam vaiko tėvu, nevykdant savo pareigų, šią prievolę įvykdė Vaikų išlaikymo fondo administracija. Todėl nuginčijus tėvystę, teisiniai padariniai lieka galioti (jie automatiškai nepasinaikina).
  4. Vaiko teisei į socialinę apsaugą užtikrinti ir valstybės įsipareigojimui suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą garantuoti, esant įstatyme nustatytiems pagrindams, priimtas Vaikų išlaikymo fondo įstatymas. Šis įstatymas įtvirtina valstybės skiriamų nustatyto dydžio lėšų vaikui išlaikyti mokėjimo pagrindus, taip pat ir valstybės teisę reikalauti, kad asmenys, privalantys išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas (žr. įstatymo 1 straipsnio 1, 3 dalis; redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.).
  5. Pagal šios nutarties 21 punkte nurodyto įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas Vaikų išlaikymo fondo išmokos pagal šį įstatymą mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir vaikas negauna nustatyto išlaikymo ar gauna tik jo dalį. Skolininku pagal šio įstatymo nuostatas laikomas asmuo, kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko (vaikų) išlaikymo sutartį kiekvieną mėnesį privalo mokėti periodines išmokas vaikui išlaikyti, bet nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos (įstatymo 2 straipsnio 4 dalis).
  6. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė šias aplinkybes: A. K. gimė (duomenys neskelbtini), jos gimimo įraše buvo nurodyti tėvai atsakovė R. G. (dabar K.) ir ieškovas A. K.; Jurbarko rajono apylinkės teismas 2006 m. sausio 10 d. išdavė teismo įsakymą išieškoti iš A. K. išlaikymą A. K. iki jos pilnametystės periodinėmis išmokomis po 200 Lt (57,92 Eur) kas mėnesį; vykdant išlaikymo išieškojimą, iš ieškovo išieškota 3390,91 Eur; Vaikų išlaikymo fondo administracija atsakovei sumokėjo 2515,53 Eur išmokų A. K. išlaikymui; Vaikų išlaikymo fondo administracija ieškovą laiko skolininku, sumokėtų išmokų suma 2515,53 Eur; Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškovo tėvystė nuginčyta ir nustatyta, kad jis nėra A. K. tėvas. Šių aplinkybių šalys neginčija.
  7. Šios nutarties 18, 20, 21 ir 22 punktuose nurodytos materialiosios teisės normos bei 23 punkte nurodytos bylą nagrinėjusių teismų nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovo skola Vaikų išlaikymo fondo administracijai, kaip ir šios reikalavimo teisė į ieškovą, atsirado ne sutartinių teisinių santykių, o imperatyvių įstatymo normų, įtvirtinančių tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, šios pareigos nevykdymo ar netinkamo vykdymo pasekmes bei valstybės pareigą užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti jam nustatyto dydžio išlaikymo suteikimą, taip pat valstybės teisę reikalauti iš asmenų, privalančių išlaikyti vaiką, sugrąžinti išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas, pagrindu. Minėtos teisės normos neįtvirtina galimybės perkelti asmenų, privalančių išlaikyti vaiką, skolą, atsiradusią dėl tėvų pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus nevykdymo ar netinkamo vykdymo, kai šią pareigą įvykdo valstybė, net ir tuo atveju, kai tėvystė yra nuginčijama.  
  8. Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovo teisinė prievolė teikti materialinį išlaikymą vaikui atsirado įstatyme nustatyta tvarka įforminus jo tėvystę ir įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (teismo įsakymu) priteisus iš jo išlaikymą vaikui, o ieškovo skola valstybei atsirado dėl to, kad jis šios prievolės tinkamai nevykdė, tačiau ją įstatymo pagrindu vykdė valstybė ir ieškovo atžvilgiu egzistuoja vykdytini dokumentai, kurie nėra panaikinti teisės aktų nustatyta tvarka, ir įstatymai nenustato pagrindo perkelti šios prievolės kitam asmeniui, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą perkelti jo skolą atsakovei.
  9. Kasacinis teismas taip pat pažymi, kad, nagrinėjamoje byloje teismams nustačius civilinės atsakomybės sąlygas ir konstatavus, jog išlaidos vaikui išlaikyti iš ieškovo atsakovės naudai buvo išieškotos dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, bei pripažinus šias išlaidas ieškovo nuostoliais, ieškovas, padengęs savo skolą Vaikų išlaikymo fondui, įgytų pagrindą reikalauti šias lėšas taip pat išieškoti iš atsakovės, kaip nuostolių padariusio asmens.  
  10. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nors bylą nagrinėję teismai ir netinkamai taikė bei aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, tačiau ieškinį dėl skolos perkėlimo atmetė pagrįstai, t. y. skundžiami teismų sprendimai iš esmės yra teisėti ir kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo juos keisti ar naikinti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 6,11 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,11 Eur (šešis Eur 11 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                      Danguolė Bublienė

 

 

Andžej Maciejevski

 

 

Donatas Šernas


Paminėta tekste:
  • e2-741-714/2016
  • e3K-3-191-915/2016
  • CK3 3.192 str. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus
  • CK
  • e3K-3-220-403/2018
  • CK3 3.194 str. Išlaikymo priteisimas
  • CK3 3.137 str. Vaiko kilmė
  • CK3 3.149 str. Tėvystės (motinystės) nuginčijimo sąlygos
  • CPK