Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2K-179-2009].doc
Bylos nr.: 2K-179/2009
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

                            Baudžiamoji byla Nr. 2K–179/2009

                            Procesinio sprendimo kategorijos

                            1.2.25.4.1; 1.1.5.4; 2.1.7.1; 2.1.7.2 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. balandžio 21 d.

Vilnius

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. gynėjo advokato Benedikto Paulausko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 1300 Lt (10 MGL) dydžio bauda. Civilinei ieškovei G. A. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo M. P. gynėjo kasacinis skundas atmestas, o nukentėjusiosios G. A. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies: G. A. priteista iš UAB „Ergo Lietuva“ 1726,40 Lt, iš M. P. – 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kita G. A. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo iš M. P. atmesta. Priteista G. A. iš M. P. 2500 Lt advokato paslaugoms apmokėti. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

 

n u s t a t ė :

 

M. P. nuteistas už tai, kad vairavo transporto priemonę ir pažeidė eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, t. y. 2004 m. rugsėjo 19 d., 22.56 val., Vilniuje, Ateities–L. Giros g. sankryžoje, M. P. vairavo automobilį „Audi 80“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 145, 148, 173 punktų reikalavimų: atsiradus kliūčiai važiavusiam priešinga kryptimi ir sukančiam į kairę automobiliui „Mazda 626“, vairuojamam N. R., ir, iškilus eismo saugumo grėsmei, nesustabdė savo automobilio, persirikiuodamas nedavė kelio gretima juosta ta pačia kryptimi važiavusiam automobiliui „Opel Corsa“, vairuojamam G. A., ir su juo susidūrė; po šio smūgio „Opel Corsa“ atsitrenkė į elektros tinklų atramą. Eismo įvykio metu G. A. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

              Kasaciniu skundu nuteistojo M. P. gynėjas advokatas Benediktas Paulauskas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 6 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį ir baudžiamąją bylą prieš M. P. nutraukti.

              Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti dėl BPK 20 straipsnio nuostatų esminio pažeidimo. Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai pažeidė įrodymų leistinumo principą, nevisapusiškai ir neišsamiai vertino įrodymus. Pripažindami M. P. kaltu, kartu teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą visų asmenų lygybės teismui principą ir pademonstravo, kad viena proceso šalis – N. R. yra globojama.

              Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į eismo įvykio eigą, t. y. į tai, kad automobilis „Opel Corsa (vairuojamas G. A.) trenkėsi į „Audi-80“ (vairuojamą M. P.) po to, kai šis pravažiavo N. R. sudarytą kliūtį. Tiek M. P., tiek N. R. parodė, kad automobilių susidūrimo garsą išgirdo, kai M. P. vairuojamas „Audi-80“ buvo pravažiavęs pro N. R., o vėliau – dar vieną garsą, kai „Opel Corsa“ trenkėsi į elektros apšvietimo stulpą. Pirmosios instancijos teismo posėdyje davusi paaiškinimus ekspertė L. L. padarė išvadą, kad N. R. veiksmai yra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis. Teismai į šias aplinkybes neatsižvelgė ir nevertino, iš esmės rėmėsi tik raštu pateikta eksperto išvada, kuri nėra objektyviai pagrįsta ir prieštarauja minėtiems M. P. bei N. R. parodymams, todėl negalėjo būti pripažinta leistinu įrodymu. Taigi teismo išvados apie visišką N. R. nekaltumą – akivaizdžiai nepagrįstos.

              Nevisapusiškas ir neobjektyvus bylos įrodymų vertinimas lėmė taip pat nepagrįstą apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad M. P. neveikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Tai, kad gynybos argumentai nepagrįstai atmesti, o nuteistojo parodymai – patikimi ir teisingi (todėl jais turėjo būti remiamasi), rodo šios bylos aplinkybės. Pagal M. P. ir N. R. parodymais patvirtintas aplinkybes, nuteistasis prieš susidariusią kliūtį padarė staigų posūkį į dešinę. Taigi M. P. elgesį, kuriuo jis siekė išvengti susidūrimo su N. R. vairuojamu automobiliu, lėmė ne jo paties, o kito asmens netikėtas ir nesaugus veiksmas (kliūties sudarymas). Dėl M. P. padaryto posūkio į dešinę nė vienam iš eismo dalyvių nebuvo padaryta žala, ji kilo, kai M. P. buvo pravažiavęs kliūtį, ir dėl to, kad G. A. vairuojamas automobilis „Opel Corsa“ susidūrė su „Audi-80“, o po to nukentėjusioji, staiga pasukusi į dešinę, trenkėsi į elektros stulpą, tačiau tokios įvykio eigos nuteistasis negalėjo ir neprivalėjo numatyti. Bylos įrodymai nepatvirtina, kad G. A. susižalojo dėl susidūrimo su M. P. vairuojamu automobiliu. Priešingai, eksperto išvadose nurodyta, kad šis nestiprus susidūrimas neturėjo esminės įtakos G. A. vairuojamo automobilio krypčiai ir greičiui ir kad ji pasuko „Opel Corsa“ vairą į dešinę, o po susidūrimo su „Audi-80“ atsitrenkė į elektros apšvietimo stulpą. G. A. sveikata sutrikdyta dėl sužalojimų, patirtų šio paskutinio trenkimosi į elektros stulpą metu. Dėl nurodytų priežasčių M. P. negali būti pripažintas kaltu, nes jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties požymių.

              Kasatoriaus manymu, jo ginamajam M. P. nebuvo užtikrinta teisė į teisingą bei nepriklausomą teismą ir dėl kitų priežasčių. Pirma, ikiteisminio tyrimo metu tik po gynėjo raštiško kreipimosi buvo apklaustas liudytojas E. S. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, gynėjui paprašius apklausti minėtą liudytoją, šis prašymas netenkintas įvairiais pretekstais – dėl liudytojo išvykimo į užsienį, po to dėl gydymo, pavojaus sveikatai, nors, kasatoriaus duomenimis, E. S. yra sveikas. Antra, atliekant parodymų patikrinimą vietoje (dalyvaujant gynėjui), šis procesinis veiksmas buvo surašytas ant vieno protokolo lapo, o byloje tas pats protokolas susideda iš dviejų dalių. Trečia, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, priėmė nutartį atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytoją N. R., tačiau jos neįvykdė; be to, be pagrindo buvo pakeista teismo sudėtis.

              Atsiliepimu į nuteistojo M. P. gynėjo advokato kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Darius Karčinskas prašo kasacinį skundą atmesti.

              Prokuroras nurodo, kad M. P. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nes jis, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 53, 145, 148, 173 punktų reikalavimus, vairuodamas automobilį „Audi 80“, priekyje pamatęs kliūtį – priešinga kryptimi važiavusį N. R. automobilį „Mazda 626“, kuris, sukdamas į kairę, sustojo M. P. eismo juostoje. Pastarasis, siekdamas išvengti susidūrimo su N. R. vairuojamu automobiliu, staiga persirikiavo į gretimą eismo juostą, neduodamas kelio šia eismo juosta važiavusiam automobiliui „Opel Corsa“, vairuojamam nukentėjusiosios G. A., dėl to automobiliai „Audi 80“ ir „Opel Corsa“ susidūrė; po susidūrimo automobilis „Opel Corsa“ nuvažiavo į pakelę ir atsitrenkė į elektros tinklų atramą; šio atsitrenkimo metu nukentėjusioji G. A. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl M. P. kaltės, ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes: nuteistojo M. P., nukentėjusiosios G. A., liudytojų N. R. parodymus, teismo medicinos bei eismo įvykių tyrimo specialistų, eismo įvykio ekspertizės (kuri atitinka BPK 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus) išvadas, kitus rašytinius įrodymus. Visos bylos aplinkybės išnagrinėtos išsamiai, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais pagrįstos išvados dėl M. P. kaltės, taip pat nurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti jį teisinantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą, dar kartą įvertino įrodymus ir savo nutartyje pateikė motyvuotas išvadas dėl būtinojo reikalingumo situacijos nebuvimo bei M. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Šis teismas taip pat padarė teisingas išvadas dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. lapkričio 11 d. nutarimo, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl N. R. veiksmų.

Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginiai dėl nuteistojo teisės į teisingą ir nepriklausomą teismą pažeidimo nepagrįsti. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžių protokolų matyti, kad buvo imtasi priemonių iškviesti į teismo posėdį liudytojus E. S. ir N. R., tačiau to padaryti nepavyko. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, pagrįstai perskaitė ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus E. S. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, nesant galimybės įteikti šaukimą N. R., pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teisme duotais šio liudytojo parodymais.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginiai dėl nuteistojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo patikimumo – deklaratyvūs. Byloje nėra duomenų, duodančių pagrindą teigti, kad šis procesinis dokumentas buvo pakeistas ar jo turinys parodo kitokias, nei nurodė nuteistasis, aplinkybes. M. P. parodymų patikrinimo vietoje protokolas buvo tiriamas pirmosios instancijos teisme, būtent jame užfiksuotais duomenimis, nuteistasis grindė savo nekaltumą, pretenzijų dėl jame nustatytų aplinkybių tikrumo nebuvo pareikšta. Taip pat deklaratyvūs ir nemotyvuoti kasatoriaus argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos neteisėtumo. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai nušalinimų nepareikšta.

Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų, jų priimti sprendimai – pagrįsti ir teisėti.

 

Dėl nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, BK 31 straipsnio taikymo ir BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi

 

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino bylos įrodymus ir dėl to esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Kasaciniame skunde nurodomos faktinės įvykio eigos aplinkybės ir teigiama, kad joms prieštarauja teismo ekspertizės akto išvados, kuriomis nepagrįstai rėmėsi teismai.

Kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Teismų sprendimų ir juose aptartų įrodymų turiniui prieštarauja kasatoriaus teiginiai apie tai, kad apylinkės teismo nuosprendyje ir apygardos teismo nutartyje remiamasi išimtinai autotechninės ekspertizės akto išvadomis ir kad specialistės L. L. paaiškinimai teisme (kurie kasaciniame skunde nurodyti fragmentiškai, neatspindint jų esmės) esą patvirtina N. R. kaltę. Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad įrodymų tyrimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad M. P. nuteisimas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį pagrįstas įrodymų vertinimu, atliktu laikantis BPK 20 straipsnyje numatytų jų vertinimo taisyklių.

Iš bylos duomenų matyti, kad, sprendžiant M. P. kaltės ir atsakomybės klausimus, buvo remiamasi tik teisėtais būdais gautais įrodymais, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti reikšmingas bylos aplinkybes, tarp jų – ir teismo autotechninės ekspertizės akto išvados. Taigi įrodymų leistinumo ir liestinumo principai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse, nebuvo pažeisti.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs teisingu pirmosios instancijos teismo nuosprendį, savo nutartyje pateiktas išvadas motyvavo teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Taip teismo nutartyje įrodymų viseto pagrindu paneigti M. P. teiginiai, kad pagrindinė eismo įvykio ir dėl to kilusių kitų padarinių (nukentėjusiosios G. A. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) tikroji priežastis esą buvo N. R., vairavusio automobilį „Mazda 626“, nesaugus elgesys kelyje. Išanalizavęs ir įvertinęs paties M. P. bei liudytojo N. R. nurodytas aplinkybes, eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir įvykio vietos plane–schemoje užfiksuotus duomenis (apie automobilių išsidėstymą po įvykio, stabdymo žymių nebuvimą), transporto priemonių techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokoluose nurodytus duomenis (apie susidūrusių automobilių pažeidimus, jų lokalizaciją), autotechninės ekspertizės akto ir specialisto išvadas, apeliacinės instancijos teismas (taip, kaip ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas) nustatė, kad susidariusioje eismo situacijoje, buvusiomis kelio sąlygomis ir eismo įvykyje dalyvavusių automobilių judėjimo greičiui M. P., būdamas didesniu atstumu negu stabdymo kelias iki atsiradusios kliūties, t. y. 70 m atstumu iki sankryžos ir iki jo pastebėto N. R. (važiavusio priešinga kryptimi ir sankryžoje pradėjusio sukti į kairę automobilio), turėjo techninę galimybę stabdydamas išvengti eismo įvykio kilimo ir būtent taip privalėjo elgtis pagal Kelių eismo taisyklių 53, 145, 148, 173 punktų reikalavimus. Tačiau šioje situacijoje M. P. pažeidė minėtus kelių transporto eismo saugumo reikalavimus, nes nestabdė savo vairuojamo automobilio „Audi 80“, o pavojingai manevravo, bandydamas apvažiuoti N. R. vairuojamą automobilį „Mazda 626“: persirikiavo iš antrosios eismo juostos į pirmąją, kuria ta pačia kryptimi tiesiai važiavo G. A. vairuojamas automobilis „Opel Corsa“, apvažiavo šį iš kairės ir kliudė jį staiga pasukęs į dešinę. Dėl šio susidūrimo, kurio G. A. negalėjo išvengti, jos automobilis užvažiavo ant šaligatvio ir trenkėsi į gatvės apšvietimo stulpą; dėl to buvo sužalota „Opel Corsa“ vairuotoja G. A. Nustatęs šias įvykio aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad, nepaisant techniniu požiūriu nepriimtinų N. R. veiksmų, pagrindinė ir tiesioginė atsiradusių padarinių priežastis ir būtina sąlyga eismo įvykiui kilti buvo M. P. nesaugūs veiksmai. Taigi nuteistojo padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo lemiamas ir yra susijęs priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu (susidūrus M. P. ir G. A. vairuojamiems automobiliams), dėl kurio nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pagal objektyviai nustatytas įvykio aplinkybes konstatavo, kad M. P., jei būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, būtų išvengęs eismo įvykio; susidariusioje eismo situacijoje egzistavo galimybė numatyti (suvokti), kad po to, kai pastebėjo atsiradusią kliūtį (N. R. automobilį), laiku stabdant savo automobilį, nekiltų pavojaus eismo saugumui. Teismo nutartyje paneigta, kad nuteistasis negalėjo veikti kitaip (laiku stabdyti), kaip kad pasielgė (pavojingai manevravo). Taigi pagrįstai konstatuota, kad M. P. neveikė būtino reikalingumo sąlygomis, todėl jam BK 31 straipsnio nuostatos netaikytinos.

Darytina išvada, kad pagal teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes M. P. kaltės ir atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį klausimas išspręstas tinkamai. Tai, kad bylos įrodymų vertinimas yra nepalankus nuteistajam, nereiškia, jog teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą visų asmenų lygybės teismui principą ir buvo šališki kurios nors proceso šalies atžvilgiu.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų apie BPK pažeidimus

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad teisė į teisingą ir nepriklausomą teismą nebuvo užtikrinta ir dėl kitų priežasčių, t. y. dėl to, kad atliekant ikiteisminį tyrimą liudytojas E. S. buvo apklaustas tik M. P. gynėjui paprašius, o teisme šis liudytojas taip ir nedavė parodymų. Taip pat teisme – šiuo atveju bylą nagrinėjant apeliacine tvarka – neapklaustas liudytojas N. R. Kitas kasatoriaus argumentas yra dėl parodymų patikrinimo vietoje protokolo (esą neaišku, kodėl byloje yra dvi jo dalys (lapai), nors surašymo metu buvo vienas lapas). Kasatoriaus manymu, nepagrįstai buvo pakeista ir teismo sudėtis.

Šie kasacinio skundo argumentai dėl teisės į teisingą ir nepriklausomą teismą pažeidimų – nepagrįsti.

Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka proceso šalys, tarp jų nuteistasis ir jo gynėjas, neprašė atlikti įrodymų tyrimo (apklausti liudytojus E. S., N. R. ar kitus asmenis), o ir kasaciniame skunde nenurodyta apie būtinybę papildomai tirti kokius nors įrodymus. BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Tai atliekama tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas neišsamus, kai ne visos svarbios aplinkybės yra išaiškintos. Tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad liudytojas E. S. iš esmės negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti kokių nors reikšmingų bylos aplinkybių, nes jis pamatė tik įvykusį faktą, t. y. tai, kas buvo po eismo įvykio (tai rodo ir jo apklausos protokolo turinys). Liudytojas N. R. buvo apklaustas bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, jo parodymai išanalizuoti teismų sprendimuose. Taigi nėra pagrindo teigti, kad svarbios bylos aplinkybės, galinčios turėti įtakos M. P. kaltės klausimui išspręsti, liko neišaiškintos. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. S. apklaustas M. P. gynėjo prašymu, rodo tik šalių rungtyniškumo principo įgyvendinimą (o ne priešingai). Kasatoriaus abejonės dėl parodymų patikrinimo vietoje protokolo lapų skaičiaus (bet ne dėl jame užfiksuotų duomenų tikrumo) niekuo nepagrįstos, todėl atmestinos. Teismo sudėtis, t. y. vienas iš apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos narių, buvo pakeistas BPK 323 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka; pradėjus bylą nagrinėti proceso dalyviams buvo paskelbta ši teismo sudėtis, išaiškinta teisė reikšti nušalinimą, kaip to reikalaujama BPK 324 straipsnio 1 dalyje; nušalinimų nebuvo pareikšta. Taigi jokie pažeidimai dėl bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos sudėties nebuvo padaryti.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

              Atmesti nuteistojo M. P. gynėjo advokato Benedikto Paulausko kasacinį skundą.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                              Vytautas Masiokas

 

 

                                                                                                                              Olegas Fedosiukas

 

 

                                                                                                                                            Dalia Bajerčiūtė