Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2021-03-03][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-157-916-2021].docx
Bylos nr.: 3K-3-157-916/2021
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 188752021 išvadą duodanti institucija
Kategorijos:
3.2. Bylos, susijusios su vaikų ir tėvų teisėmis ir pareigomis
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
3. BYLOS, KYLANČIOS IŠ ŠEIMOS TEISINIŲ SANTYKIŲ
2.3. Šeimos teisė
2.3.4.4.3. Ginčai tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant
3. CIVILINIS PROCESAS
2.3.4. Tėvų teisės ir pareigos vaikams
2.3.4.4. Ginčai dėl vaikų
3.5. Vykdymo procesas
3.2.6. dėl skyrium gyvenančių tėvų bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant
3.5.24. Nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo ypatumai

?PASTABA: D

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Civilinė byla Nr. 3K-3-157-916/2021

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12320-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.4.3; 3.5.24

(S)

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. kovo 3 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Alės Bukavinienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal išieškotojo R. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės I. B. pareiškimą dėl baudos skyrimo, suinteresuoti asmenys byloje – išieškotojas R. K., skolininkė R. K., išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atskirai gyvenančio tėvo bendravimo tvarką su vaiku esant karantinui, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių baudos už teismo sprendimo nevykdymą skyrimo tvarką, aiškinimo ir taikymo.

2.       Pareiškėja antstolė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 771 straipsnio 6 dalies pagrindu kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė teismo skirti R. K. iki 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo R. K. naudai.

3.       Pareiškime nurodoma, kad išieškotojas R. K. (toliau – ir tėvas) kreipėsi į antstolės kontorą informuodamas apie tai, kad skolininkė R. K. (toliau – ir motina) nevykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo Nr. N2-6217-101/2012 ir neleidžia jam bendrauti su dukterimi U. K. karantino metu. Motinai R. K. 2020 m. balandžio 6 d. buvo išsiųstas patvarkymas dėl informacijos pateikimo, kad ji nurodytų, kaip yra laikomasi Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo Nr.  N2-6217-101/2012. Raštiškas atsakymas gautas nebuvo. Kai telefonu buvo susisiekta su motina, ji paaiškino, kad karantino metu tėvui matytis su vaiku neleidžia, kartu su jais gyvena garbingo amžiaus jos tėvai, vaikų tėvas R. K. dirba gydymo įstaigoje, todėl yra ypatingos rizikos zonoje, siūlė jam kompensuoti praleistas dienas po karantino pabaigos. 2020 m. balandžio 24 d. surašytas Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktas.

4.       Tėvas atsiliepime nurodė, kad jis nedirba specializuotuose COVID-19 padaliniuose, nekontaktavo su COVID-19 sergančiais pacientais, gydymo įstaigoje naudoja apsaugos priemones, o ne darbo metu laikosi visų rekomendacijų ir nurodymų, susijusių su karantino paskelbimu. Taip pat nurodė, kad užsienyje šiais metais nebuvo, su grįžusiais iš užsienio žmonėmis ar sergančiais COVID-19 nekontaktavo ir niekada nepriklausė asmenų, kuriems reikėtų asmeniškai izoliuotis, grupei. Be to, vaikams ši infekcija mažai pavojinga. Motinos tėvai, jei nori, gali karantinuotis atskirame kambaryje ar kitu adresu nuo vaikų, ar netgi galėtų būti siūloma perduoti vaikus tėvui, kad nereikėtų su jais kontaktuoti, visam karantino periodui. Vaikų interesus labiausiai atitinka bendravimas su skyriumi gyvenančiais tėvais, kai tarp bendravimo epizodų nedaromos didelės pertraukos, todėl siūlymas kompensuoti prarastą bendravimą neturėtų pateisinti teismo sprendimo nesilaikymo. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba yra nustačiusi, kad R. K. nuteikia vaikus prieš tėvą, dėl to nutrūko tėvo ir sūnaus ryšys. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba jų situacijoje nustatė sunkaus laipsnio tėvų atstūmimą, dėl kurio atsakinga išimtinai R. K., todėl jos ketinimai geranoriškai kompensuoti neįvykusį bendravimą yra abejotini.

5.       Motina atsiliepime nurodė, kad 2020 m. balandžio 8 d. ji gavo antstolio patvarkymą. Patvarkyme antstolė nepasisakė dėl termino, per kurį turi būti pateikta antstolės patvarkyme prašoma informacija. Pagal CPK 510 ir 512 straipsnius R. K. iki 2020 m. balandžio 28 d. turėjo teisę paduoti skundą dėl antstolės patvarkymo. Todėl, kol nebuvo suėję skundo padavimo terminai, antstolė negalėjo 2020 m. balandžio 24 d. surašyti Sprendimų, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto, o vėliau – ir sprendimo su 2020 m. balandžio 27 d. pareiškimu kreiptis į teismą dėl sprendimo nevykdymo ir baudos skyrimo. Taip pat motina nurodė, kad kai ginčijamas teismo sprendimas įsigaliojo, jis buvo preciziškai vykdomas, o duktė, kai jai suėjo 12 metų, su tėvu bendrauja tardamasi su juo asmeniškai. Paskelbus karantiną, motina, siekdama apsaugoti vaikus ir kartu gyvenančius savo tėvus, prašė tėvą nesusitikti su dukterimi asmeniškai, bendrauti su ja per nuotolį ar pateikti kitų pasiūlymų. Tačiau tėvas, neigdamas bet kokią grėsmę, kuri kyla praktikuojantiems gydytojams, nepateikė jokių pasiūlymų, tik dėstė savo demagogiją apie atstūmimą ir smurtą. Karantino sąlygoms švelnėjant, motina nedraudė vaikui susitikti su tėvu ir su juo bendrauti.

6.       Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) išvadoje nurodė, kad Tarnybos atstovė 2020 m. gegužės 15 d. išklausė vaiko U. K. (kuriai šiuo metu yra 14 metų) nuomonės. Mergaitė pasakojo, kad su tėvu iki karantino pradžios bendravo pagal nustatytą bendravimo tvarką, kartais likdavo ilgesniam laikui arba keisdavo susitikimo dienas pagal abiejų susitarimą. Netgi prasidėjus karantinui su tėvu dar susitikdavo, tačiau, daugėjant susirgusiųjų, pasak U., pasidarė baisu išeiti iš namų. Mergaitė nurodė, jog tėvą apie tokį sprendimą informavo, tačiau jis buvo kartą atvykęs jos pasiimti, o ji nesutiko važiuoti, o ir motina neleido. U. nurodė, jog taip norėjo pasisaugoti pati bei apsaugoti senelius, gyvenančius kartu su jais. Mergaitė pažymėjo, jog, sušvelninus karantino sąlygas, ji lankėsi pas tėvą, liko pas jį su nakvyne gegužės 8–10 dienomis, tačiau, padaugėjus susirgusiųjų tėvo darbo vietoje (A. ligoninėje), vėl nustojo su tėvu matytis. Ugnė nurodė, kad su tėvu nuolat ryšį palaiko, bendrauja telefonu, susirašo per programą „Messenger“. Mergaitė pažymėjo, kad motina netrukdo jai matytis su tėvu, leidžia pabūti ir ilgiau.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 10 d. nutartimi atmetė pareiškėjos antstolės pareiškimą dėl baudos skyrimo skolininkei R. K. 

8.       Teismas nurodė, kad 2020 m. balandžio 6 d. antstolės patvarkyme dėl informacijos pateikimo terminas, per kurį turėjo būti pateikta prašoma informacija, nebuvo nurodytas, todėl antstolė, nenustačiusi skolininkei konkretaus termino informacijai pateikti, negalėjo CPK 510 ir 512 straipsniuose nustatytam 20 dienų terminui antstolio procesiniams veiksmas apskųsti nepasibaigus 2020 m. balandžio 24 d. surašyti Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto ir 2020 m. balandžio 27 d. pareiškimu kreiptis į teismą dėl sprendimo nevykdymo ir baudos skyrimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad antstolės pareiškimas dėl baudos už sprendimo nevykdymą skyrimo yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

9.       Teismas, įvertinęs motinos atsiliepime išdėstytus paaiškinimus, nusprendė, kad tėvas, nepaisydamas COVID-19 pandemijos apribojimų, ignoruodamas motinos prašymus, paaiškinimus ir siūlymus, nepagrįstai siekė bendrauti su dukterimi taip, kaip tai vyko įprastomis sąlygomis. Iš teismui pateikto 2020 m. gegužės 15 d. Vaiko išklausymo akto Nr. 1TSD-1462 matyti, kad U. su tėvu nuolat palaiko ryšį, bendrauja telefonu, per programą „Messenger“, sušvelninus karantino sąlygas, ji lankėsi pas tėvą, liko pas jį su nakvyne gegužės 8–10 dienomis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad tėvo (išieškotojo) ir dukters U. bendravimas buvo nutrūkęs.

10.       Vilniaus apygardos teismas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens atskirąjį skundą, 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartį paliko nepakeistą.

11.       Teismas, įvertinęs antstolės surašytą 2020 m. balandžio 24 d. aktą, kurio pagrindu antstolė kreipėsi į teismą, atkreipė dėmesį, kad šiame akte yra tik aprašyta situacija, kurią antstolei pateikė pats išieškotojas R. K., tačiau nėra surinkta faktinių duomenų apie priežastis, dėl kurių neįvykdytas vykdomasis dokumentas, ar sprendimas yra nevykdomas dėl skolininkės tyčinių veiksmų ar neveikimo, taip pat duomenų, kaip antstolė bandė spręsti susidariusią situaciją vykdydama teismo sprendimą, ir pan. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2020 m. balandžio 24 d. Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktas surašytas nesulaukus R. K. atsakymo į 2020 m. balandžio 6 d. Patvarkymą dėl informacijos pateikimo, kuriam antstolė nenustatė termino, o tai yra pakankamas pagrindas netenkinti antstolės pareiškimo dėl baudos už sprendimo nevykdymą skyrimo.

12.       Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vaiko teisė į šeimos ryšius ir jų išsaugojimą, teisė bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu yra viena pamatinių ir yra itin reikšminga, tačiau ji negali būti suabsoliutinama ir neturėtų būti įgyvendinama ignoruojant ir (ar) pažeidžiant kitas, ne mažiau svarbias vaiko teises. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, kad tėvo (išieškotojo) ir dukters U. bendravimas buvo ir yra nutrūkęs, todėl atskirojo skundo argumentai, kad skolininkė, įtraukdama dukterį į tėvų konfliktą, gali jai įdiegti ne tik nenorą bendrauti su tėvu karantino laikotarpiu, bet ir apskritai, atmetami kaip nepagrįsti. 

              

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

13.       Kasaciniu skundu išieškotojas, tėvas, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartį dėl sprendimo nevykdymo ir baudos skyrimo ir priimti naują nutartį – tenkinti antstolės pareiškimą ir skirti skolininkei R. K. iki 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo R. K. naudai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                       Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai diskriminavo tėvą kaip gydytoją, nes atmetė antstolės pareiškimą dėl sprendimo nevykdymo ir baudos skyrimo skolininkei, motyvuodami, inter alia (be kita ko), tuo, kad tėvas yra praktikuojantis gydytojas, taip nepagrįstai apribodami vaiko ir tėvo teises į šeimos ryšius ir diskriminuodami tėvą dėl jo socialinės padėties (profesijos). Teismai, nuspręsdami, kad dukters ir tėvo tiesioginis bendravimas galėjo padidinti riziką plisti virusui vien tuo pagrindu, jog tėvas yra praktikuojantis gydytojas, nediferencijavo jo individualios rizikos užsikrėsti koronavirusu (tiek visų profesijų, tiek dėl gydytojų specializacijų). Tėvas nepriklauso didesnės rizikos asmenų, galinčių užsikrėsti koronavirusu, grupei, dėl to tokia priemonė kaip tėvo ir dukters bendravimo nutraukimas nėra proporcinga ir teisėta. Visuotinai pripažįstama, kad tėvų gyvenimas skyriumi pats savaime yra didelis rizikos veiksnys tiek nepakankamam bendravimui su vaiku, tiek net jo nutrūkimui, tai vaikams gali sukelti didžiulę žalą, todėl pandemija ir įvairaus režimo karantinai neturėtų riboti skyriumi gyvenančių tėvų ir vaikų bendravimo.

13.2.                      Teismai nepagrįstai konstatavo, jog nebuvo pakankamai duomenų sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktui Nr. B-20-11-110 surašyti. Teismų motyvas, jog aktas surašytas nesulaukus skolininkės raštiško atsakymo, nėra pagrįstas, kadangi aktui surašyti buvo pakankamai objektyvių duomenų, kuriuos turėjo antstolė, apie teismo sprendimo (nutarties) dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos neįvykdymą. Patvarkymo dėl informacijos pateikimo ir raštiško į jį atsakymo pateikimas nėra sąlyga surašyti šį aktą, jeigu antstolis turėjo ir taip pakankamai objektyvių duomenų apie teismo sprendimo (nutarties) dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos neįvykdymą.

14.       Prisidėjimu prie tėvo kasacinio skundo antstolė sutinka su kasaciniame skunde išdėstytais argumentais ir prašo panaikinti skundžiamas nutartis bei priimti naują nutartį, papildomai nurodydama, kad:

14.1.                      Antstolės patvarkymas dėl informacijos pateikimo buvo siunčiamas turint tikslą sužinoti R. K. poziciją, o ne įpareigoti ją per tam tikrą laikotarpį atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad R. K. neleido vaikui matytis su tėvu. Tad esminis klausimas buvo, ar skolininkės argumentas, kad ji dėl COVID-19 pandemijos neleidžia matytis su vaiku, yra pakankamas pagrindas nevykdyti teismo nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos, tačiau leidimas nevykdyti teismo sprendimo ar leisti jį vykdyti tik iš dalies nėra antstolio prerogatyva.

14.2.                      Teisės aktuose nėra įtvirtinta būtina sąlyga surašyti sprendimo neįvykdymo aktą, kad antstolis prieš tai turi siųsti skolininkei patvarkymą dėl informacijos pateikimo, todėl, gavusi iš R. K. paaiškinimą telefonu, antstolė, siekdama, kad vykdomasis dokumentas būtų efektyviai vykdomas ir iškilęs klausimas būtų išsprendžiamas nevilkinant proceso, nusprendė nelaukti papildomo rašytinio atsakymo. Išsiuntus teismui vykdomąją bylą su prašymu skirti baudą nebuvo pažeista R. K. teisė įstatymo nustatyta tvarka apskųsti antstolės patvarkymą dėl informacijos pateikimo ir, net esant šio patvarkymo apskundimui, nebūtų priežastis, lemianti negalėjimą antstolei surašyti sprendimo neįvykdymo aktą. Papildomai pažymėtina, jog R. K. gali visus paaiškinimus bei įrodymus pateikti ir teismui, kai vykdomoji byla išsiunčiama į teismą dėl baudos skyrimo.

15.       Atsiliepimu į išieškotojo, tėvo, kasacinį skundą skolininkė, motina, prašo jį atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

15.1.                      Antstolės patvarkymas buvo gautas 2020 m. balandžio 8 d., o R. K. atsakymas į jį buvo reikalingas Sprendimų neįvykdymo aktui surašyti, todėl patvarkyme dėl informacijos pateikimo turėjo būti aiškiai nurodyta, iki kada R. K. turi pateikti antstoliui prašomą informaciją. Tačiau konkrečiu atveju terminas, per kurį turėjo būti pateikta prašoma informacija, nebuvo nurodytas, todėl antstolė, nenustačiusi skolininkei konkretaus termino informacijai pateikti, negalėjo, CPK 510 ir 512 straipsniuose nustatytam 20 dienų terminui antstolio procesiniams veiksmas apskųsti nepasibaigus, 2020 m. balandžio 24 d. surašyti Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto ir 2020 m. balandžio 27 d. pareiškimu kreiptis į teismą dėl sprendimo nevykdymo ir baudos skyrimo.

15.2.                      Tėvas nuolatos ir užsispyrusiai demonstruoja savo specifinį požiūrį tiek į teisės normas, tiek ir į objektyvios tikrovės faktus, vengia bet kokio konstruktyvaus dialogo, išreiškia priešpriešą R. K. ir neieško jokio kompromiso. Šie ir kiti neigiami R. K. asmenybės bruožai konstatuoti 2018 gegužės 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime, kuris priimtas išnagrinėjus civilinę bylą Nr. N2-4897897/2018 ir kuriuo R. K. laikinai, iki išnyks apribojimo pagrindu buvusios aplinkybės, apribota tėvo valdžia kito bendro su R. K. vaiko A. K. atžvilgiu. Tėvų atstūmimas yra R. K. įtikėta jo santykio su sūnumi versija, nors 2018 m. gegužės 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime aiškiai pasisakyta apie tai, kad dėl santykio su sūnumi kaltas pats R. K. Pastaruoju metu tėvas savo įtikėtą ir niekur oficialiai nepatvirtintą tėvų atstūmimą siekia pritaikyti ir U. K. atvejui.

15.3.                      Skirtingai nei teigia tėvas, jo antstolei pateikta informacija bei antstolės pokalbis su R. K. nėra ir negali būti tie faktai, kurie patvirtina antstolės veiksmų teisėtumą ir šioje byloje žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų klaidingumą. Antstolė skambino R. K. po to, kai 2020 m. balandžio 6 d. surašė patvarkymą dėl informacijos pateikimo, o tai reiškia, kad antstolė akivaizdžiai stokojo objektyvių duomenų, kurie leistų jai spręsti dėl to, ar R. K. be jokio teisinio ir faktinio pagrindo nesilaiko tų teismo sprendimų, kuriais, inter alia, nustatyta dukters ir R. K. bendravimo tvarka. R. K. niekada neišreiškė tokios pozicijos, kad R. K. negali su dukterimi bendrauti, tiesiog dėl pandemijos metu paskelbto karantino buvo siūlyta bendravimą padaryti bekontaktį, o prarastas valandas kompensuoti vėliau.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl bendravimo su vaiku tvarkos vykdymo per karantiną

 

16.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, o 6 dalyje įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

17.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse yra įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai; šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės įsipareigojimas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. vasario 27 d., 2015 m. rugsėjo 22  d. nutarimai).

18.       Vienas iš šeimos sampratos aspektų, patvirtinančių šeimos, kaip saugomos ir puoselėjamos konstitucinės vertybės, reikšmę, įtvirtintas ir Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas).

19.       Vis dėlto teisė į šeimos gyvenimo apsaugą, kuri garantuojama pagal Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalį, nėra absoliuti. Kaip ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia, 2004 m. sausio 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai), pagal kurį asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti (2011 m. liepos 7 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai); bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai).

20.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl tėvo, negyvenančio kartu su vaiku, bendravimo teisės su vaiku, nustatytos teismo sprendimu, įgyvendinimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus karantiną.

21.       Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvą (motiną) ir jų vaikus, negyvenančius kartu, dažniausiai sieja šeiminiai santykiai, patenkantys į šeimos sampratos apibrėžimą, todėl jiems taikoma pirmiau nurodyta Konstitucijos garantuojama šeimos gyvenimo apsauga. Tai atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi; iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja valstybės pareigą ne tik nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo, inter alia, būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.) (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas).

22.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.170 straipsnyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (1 dalis). Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (2 dalis). Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (3 dalis). Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka (4 dalis).

23.       Pirmiau nurodytas tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, bendravimo su juo teisės įtvirtinimas ir jos įgyvendinimo užtikrinimas atitinka šeimos santykių teisinio reguliavimo principus – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo (CK 3.3 straipsnio 1 dalis).

24.       Kadangi asmenys savo nuožiūra įgyvendina šeimos teises ir nevaržomi jomis naudojasi (CK 3.5  straipsnio 1 dalis), tai ir tėvai pirmiausia skatinami patys susitarti, kokiu būdu ir kaip jie užtikrins šeimos teisių, taip pat ir tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, bendravimo su juo teisės ir pareigos įgyvendinimą. Įstatyme įtvirtinta, kad, įgyvendindami šeimos teises ir vykdydami šeimos pareigas, asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus ir veikti sąžiningai (CK 3.5 straipsnio 2 dalis). Įstatymu draudžiama įgyvendinti šeimos teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims (CK 3.5 straipsnio 3 dalis).

25.       Nagrinėjamoje byloje išieškotojas ir skolininkė yra dviejų vaikų (šiuo metu 14 ir 12 metų amžiaus) tėvai. Tėvų tarpusavio ginčai dėl bendravimo su vaikais tvarkos vyksta jau beveik dešimtmetį. Jaunesnio sūnaus atžvilgiu išieškotojui         Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimu yra laikinai apribota tėvų valdžia teismui nustačius, kad savo elgesiu tėvas daro žalą vaikui, tačiau jo bendravimo teisė su sūnumi nebuvo apribota, tik nustatyta jos įgyvendinimo tvarka, t. y. kad tėvas su sūnumi gali bendrauti per psichologą. Bendravimas su vyresniąja dukterimi vyko sklandžiau, mergaitė su tėvu susitikdavo, kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014. Tačiau, 2020 m. kovo 16 d. Lietuvos teritorijoje įvedus karantiną, skolininkė, motina, mergaitei su tėvu leido susitikti paskutinį kartą 2020 m. kovo 18 d., o vėliau dėl asmenų judėjimo šalyje apribojimų, atsižvelgdama į tai, kad išieškotojas yra ligoninėje praktikuojantis gydytojas, o ji pati gyvena kartu su nepilnamečiais vaikais ir savo vyresnio amžiaus tėvais, pageidavo, kad duktė laikinai nesusitiktų su tėvu ir tiesiogiai su juo nebendrautų. Karantino sąlygoms švelnėjant, mergaitei niekas nedraudė toliau bendrauti su tėvu, ji su juo susitiko 2020 m. balandžio 29 d., gegužės 6 d., gegužės 8–10 dienomis ir toliau, kaip ir buvo nustatyta.

26.       Karantinas – specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, nustatomas atskiriems objektams (toliau – riboto karantino objektai) ar apkrėstose teritorijose (toliau – teritorijų karantinas), kai registruojami nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimai arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, taip pat pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkiai ar epidemijos (Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 2 straipsnio 21 dalis). Karantino tikslas – nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą (Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1 dalis).

27.       Vyriausybė, atsižvelgdama į nepalankią epideminę COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situaciją, 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 nuo 2020 m. kovo 16 d. 00 val. paskelbė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną. Įvedus karantino režimą, buvo imtasi tam tikrų judėjimo per sieną ir šalies viduje, viešojo ir privataus sektoriaus veiklos ribojimo, švietimo, sveikatos priežiūros, socialines paslaugas teikiančių įstaigų darbo organizavimo priemonių. Šių priemonių tikslas buvo užkirsti kelią koronavirusinės infekcijos paplitimui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame Vyriausybės nutarime, kaip ir vėliau buvusiuose jo pakeitimuose, iki 2020 m. kovo 25 d. nutarimo Nr. 264 nebuvo nustatyti jokie kiti privalomi įpareigojimai asmenims. O Vyriausybės 2020 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 264 buvo papildytas 2020 m. kovo 14 d. nutarimas dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo 3.1.10 punktu, įpareigojančiu asmenis parkuose ir kitose atvirose viešosiose vietose lankytis ir būti ne didesnėmis nei 2 asmenų grupėmis, išskyrus artimuosius giminaičius, įtėvius, įvaikius ir globėjus, rūpintojus, laikytis saugaus kontakto (didesnis nei 2 metrų atstumas ir trumpesnis nei 15 minučių kontaktas), vengti tiesioginio fizinio kontakto, laikytis asmens higienos reikalavimų ir prekybos ir paslaugų vietose, kuriose veikla nedraudžiama pagal šio nutarimo 3.2.7 papunkčio nuostatas, lankytis po vieną šeimos narį.

28.       Taigi nustačius karantino režimą, gali būti nustatoma speciali gyvenimo tvarka ir taikomos saugaus gyvenimo priemonės. Tačiau, kaip nurodyta šios nutarties 19 punkte, bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai, todėl ir specialios gyvenimo tvarkos nustatymas neturėtų būti tapatinimas su teisės į šeimos apsaugą paneigimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad karantino paskelbimas Lietuvoje neribojo tėvų ir vaikų šeiminių santykių, išskyrus, jei tai buvo reikalinga dėl kitų būtinų saugaus gyvenimo priemonių, pavyzdžiui, izoliacijos grįžus iš užsienio valstybių, susirgus koronavirusine infekcija, turėjus kontaktą su sergančiuoju ir pan., taikymo, t. y. siekiant pagrindinio šio režimo paskelbimo tikslo – sustabdyti ir riboti infekcijos plitimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus antrąjį karantiną buvo įvesta daugiau apribojimų asmenims, pavyzdžiui Vyriausybės 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1364 buvo nustatytas daugiau nei dviejų šeimų ir (ar) namų ūkių artimų kontaktų draudimas, o Vyriausybės 2020 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1418 nuo 2020 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikoje buvo įvestas asmenų judėjimo tarp savivaldybių ribojimas, tėvo (motinos) teisė ir pareiga bendrauti su nepilnamečiu vaiku, kaip ir nepilnamečio vaiko teisė palaikyti ryšius su atskirai gyvenančiu tėvu (motina), neturėtų būti ribojama per se (savaime), o tik laikantis šios nutarties 19 punkte nurodytų sąlygų.

29.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kai šeiminiai santykiai turi būti palaikomi tarp skirtinguose namų ūkiuose gyvenančių asmenų, pavyzdžiui, tėvo (motinos) ir vaiko, negyvenančių kartu, bendravimo sąlygų nustatymas tampa visos šeimos, apimančios ne tik tėvą (motiną) ir vaiką, bet ir jų kitus šeimos narius, interesu. Tai reiškia, kad tėvo (motinos) teisė ir pareiga bendrauti su vaiku negali pažeisti kitų asmenų teisių, pavyzdžiui, neturėtų būti leidžiamas bendravimas su vaiku, kurio namų ūkyje yra koronavirusinės infekcijos atvejų arba jei tėvo (motinos), siekiančio įgyvendinti pareigą bendrauti su vaiku, namų ūkyje yra nustatyta infekcija ar izoliuojasi kiti šeimos nariai. Net jei bendravimas su atskirai gyvenančiu tėvu (motina) galėtų nekelti grėsmės nei vaiko, nei tėvo (motinos) sveikatai, pirmiau nurodytos aplinkybės gali būti didinančios riziką tėvo (motinos) ir vaiko namų ūkiuose gyvenantiems asmenims užsikrėsti infekcija. Būtent dėl to tėvas (motina), negyvenantis kartu su vaiku ir siekiantis įgyvendinti savo teisę ir pareigą bendrauti su vaiku karantino režimo sąlygomis, kaip ir tėvas (motina), gyvenantis su vaiku, turi dalytis informacija tarpusavyje ne tik apie savo ir vaiko sveikatą, bet ir apie kitus jų šeimos narius. Priešingu atveju gali kilti informacijos trūkumo problema, dėl kurios bent viena iš šalių gali būti nelinkusi sudaryti sąlygas palaikyti šeiminius ryšius su vaiku tiesiogiai bendraujant.

30.       Nagrinėjamu atveju skolininkė, motina, pagrindines priežastis, dėl kurių karantino metu turėjo būti apribotas išieškotojo, tėvo, bendravimas su dukterimi, nurodė šias: 1) tėvas yra ligoninėje praktikuojantis gydytojas, todėl jis turi didesnę tikimybę užsikrėsti infekcija, 2) kartu su vaiku gyvena vyresnio amžiaus seneliai, kurie yra didesnės rizikos susirgti COVID-19 grupėje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie argumentai nepatvirtina esant pakankamą pagrindą riboti tėvo tiesioginį bendravimą su vaiku:

30.1.                      Byloje nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu, kai buvo ribojama tėvo galimybė bendrauti su vaiku tiesiogiai, tėvas būtų sirgęs, jam būtų reikėję izoliuotis ar jam būtų buvę taikytos kitos saugaus gyvenimo priemonės, dėl ko tiesioginis bendravimas su vaiku būtų buvęs nesuderinamas su geriausiais vaiko interesais. Išieškotojo darbo aplinka nėra jo namų ūkis ir kiekvieno darbdavio pareiga yra užtikrinti kiek galima saugesnes darbo sąlygas. Gydytojai ar kitas medicinos personalas nebuvo išskirti kaip grupė asmenų, kuriems būtų reikėję nustatyti papildomas karantino režimo priemones vien dėl to, kad jie dirba gydymo įstaigoje, kurioje yra gydomi ir COVID-19 sergantys pacientai.

30.2.                      Asmenys, kurie yra didesnės rizikos susirgti COVID-19 grupėje, yra svarbus veiksnys, į kurį turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant dėl bendravimo su vaiku tvarkos, kaip nustatyta, vykdymo, tačiau vien tai, kad vaikas susitiks ir bendraus su tėvu (motina), negyvenančiu su juo kartu, tiesiogiai, neturėtų būti savaime riziką didinanti aplinkybė, jei nėra nustatyta sąlygų taikyti kitas saugaus gyvenimo priemones.

31.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju skolininkė be pakankamo pagrindo nevykdė teismo sprendimu nustatytos tėvo bendravimo su vaiku tvarkos.

 

Dėl teisės ir pareigos bendrauti su vaiku tikslo ir turinio

 

32.       Vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Vaiko šeima visų pirma yra jo tėvai, nepriklausomai nuo jų tarpusavio santykio kvalifikavimo (sutuoktiniai, buvę sutuoktiniai, partneriai, atskirai gyvenantys asmenys ir pan.).

33.       Kasacinis teismas, formuodamas praktiką dėl tėvo (motinos) teisės ir pareigos bendrauti su vaiku, laikosi nuoseklios pozicijos, kad:

1)       visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas);

2)       jeigu tėvai nesusitaria dėl klausimų, susijusių su vaiko auklėjimu, ginčą tarp tėvų sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir teisėtais interesais susijęs elementas, t. y. šeimos teisinių santykių elementas, vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai skirtinas ypatingas dėmesys, o teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007);

3)       atskirai gyvenančio tėvo (motinos) teisė bendrauti su vaiku yra asmens teisės į pagarbą šeimos gyvenimui (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis) dalis. Todėl valstybės institucijos, be kita ko, teismas, privalo ne tik pačios savo veiksmais (sprendimais) neriboti tokio bendravimo, nesant tam pakankamo pagrindo, bet ir užtikrinti, kad bendravimo teisė būtų ginama nuo galimų pažeidimų iš kitų asmenų pusės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2016, 87 punktas);

4)       tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kurie labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus. Vaiko noras bendrauti (nebendrauti) su vienu iš tėvų paprastai formuojasi priklausomai nuo tėvų tarpusavio santykių, kiekvieno iš jų elgesio, vaiko patirties, išgyvenimų ir pan., todėl teismas, vertindamas vaiko norus, turi siekti atskleisti vieną ar kitą norą lemiančius veiksnius, kurie gali turėti esminę reikšmę ir nustatant bendravimo su vaiku tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 23 punktas);

5)       tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014);

6)       teismo sprendimo (nutarties) dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo tikslas – užtikrinti realų nepilnamečio vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktą, taip užtikrinant vaiko teisę į šeimos ryšius. Atsižvelgiant į tai, ypatingą svarbą vykdant tokį sprendimą (nutartį) įgyja jame paprastai tiesiogiai neįvardyta, tačiau ne mažiau svarbi vykdymo proceso dalyvių kooperavimosi pareiga. Tinkamas teismo sprendimo (nutarties) dėl bendravimo su vaiku tvarkos vykdymas apima ne tik susilaikymą nuo aktyvių veiksmų, darančių sprendimo vykdymą negalimą, bet ir pareigą imtis reikiamų priemonių, kad būtų realiai pasiekiamas sprendimu siektas rezultatas – vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktas, jų tarpusavio ryšio atkūrimas ir palaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-969/2020, 19 punktas);

7)       vaiko kompetencija priimti sprendimą, šiuo atveju – atsisakyti bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), ir už jį atsakyti paprastai didėja su amžiumi ir vaiko branda, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skyrybų atveju abu tėvai – tiek tas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tiek skyrium gyvenantis, turi dėti visas pastangas, kad vaikas jaustų bendrą ir vienodą abiejų tėvų globą ir rūpestį. To siekdami vaiko tėvai turėtų kiek galima greičiau spręsti savo asmenines emocines problemas, likusias po skyrybų, kurios dažniausiai ir būna pagrindinė nesusitarimo dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tarp tėvų priežastis. Būtent nesibaigiantys tėvų konfliktai dažniausiai lemia ir vaiko norą atsitraukti, dingti iš konflikto zonos, t. y. nebendrauti. Tačiau toks atsitraukimas neužtikrina vaiko interesų, todėl jei nėra kitų objektyvių aplinkybių, dėl ko galėtų būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), o tik vaiko prieštaravimas, teismas gali neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir nustatyti, jo manymu, geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkančią bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

34.       Plėtodama kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija išskiria šiuos tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, bendravimo su juo pagrindinius principus: 1) bendravimo tvarka turi užtikrinti geriausius vaiko interesus, 2) bendravimo tvarka turi užtikrinti saugaus, tiesioginio ir pastovaus ryšio su atskirai gyvenančiu tėvu (motina) nuolatinį palaikymą; 3) tais atvejais, kai tėvas (motina) nebendrauja ar trukdo bendrauti kitam tėvui (motinai) su vaiku, teismas gali abiem tėvams ar vienam iš jų taikyti sankcijas dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymo ar netinkamo vykdymo, jei tai geriausiai atitinka vaiko interesus; 4) tais atvejais, kai dėl vienų ar kitų priežasčių tiesioginis tėvo (motinos) ir vaiko bendravimas neatitinka geriausių vaiko interesų, turi būti užtikrintas netiesioginis, per tarpininką ar kitokios formos tėvo (motinos) ir vaiko šeiminių ryšių palaikymas; 5) teismas, nustatydamas tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, turi vertinti vaiko interesus ilgesnėje laiko perspektyvoje, todėl net ir tuo atveju, jei dėl vienų ar kitų priežasčių vaiko bendravimas su tėvu (motina) šiuo metu gali būti komplikuotas, teismas turi vertinti, ar bendravimo ribojimas nepakenks vaiko interesams ateityje; 6) teismas turi įvertinti, ar jo nustatoma tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka galės būti realiai įgyvendinta, todėl tais atvejais, kai vaikas išreiškia kategorišką priešiškumą bendrauti su tėvu (motina), turi būti stengiamasi nustatyti tokio priešiškumo priežastis, tėvo (motinos) ir vaiko tarpusavio santykius iki sprendimo priėmimo ir jų pokytį sprendimo vykdymo metu ir nustatyti priemones tokioms priežastims pašalinti ar sumažinti (galimai nustatant tėvo (motinos) bendravimą su vaiku per tarpininką); 7) vaikai patiria emocinę žalą ne tik dėl nuolat besitęsiančių tėvų konfliktų, bet ir dėl jiems, jų nuomonės svarbai primetamos tėvų atsakomybės už bendravimo tvarkos (ne)vykdymą, todėl teismas turi siekti išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp vaiko nuomonės ir norų svarbos vertinimo bei vaiko prigimtinio intereso užmegzti glaudesnį ryšį su kartu negyvenančiu tėvu (motina), jį saugoti ir plėtoti.      

35.       Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvų priešprieša vykdant atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką dažnai yra tėvų tarpusavio nesutarimo padarinys, galintis sukelti itin sunkias pasekmes vaikui, pavyzdžiui, kartu su vaiku gyvenantis tėvas (motina), rodydamas vaikui begalinę šilumą, iš tikrųjų siekia, kad vaikas taptų visiškai lojalus jam, o atskirai gyvenantis tėvas (motina), siekdamas būti neatstumtas, vengia drausminti vaiką, taigi vaikas gali likti be būtino suaugusiųjų vedimo, o tai gali lemti vaiko nepagarbų, manipuliatyvų elgesį ateityje. Jei dėl nuolat kylančių priešpriešų atskirai gyvenantis tėvas (motina) galiausia nustoja bendrauti su vaiku arba, kaip ir nagrinėjamoje byloje, beatodairiškai nuolat reikalauja maksimalaus vaiko dėmesio jam (jai), ne visada atsižvelgdamas į vaiko norus, baimes ir pan. ar bent jau stengdamasis juos išgirsti ir suprasti, vaikas ilgesnėje laiko perspektyvoje gali jaustis paliktas, atstumtas, nesvarbus, turėti mažą savivertę, todėl tėvai, siekdami tinkamai įgyvendinti tėvų valdžią ir užtikrinti vaiko teises, turi stengtis ieškoti sutarimo ir geriausio būdo vaikui bendrauti su atskirai gyvenančiu tėvu (motina).

36.       Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka turi būti vykdoma, tačiau ji turi būti vykdoma ne tik formaliai, bet ir pagal ja siekiamus tikslus išlaikyti sveikus, saugius atskirai gyvenančio tėvo (motinos) ir vaiko šeiminius ryšius. Todėl, esant poreikiui, tėvai bendru sutarimu gali keisti teismo sprendimu nustatytą atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, o esant nesutarimui arba kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bendravimo tvarkos pakeitimo, arba, kaip yra šiuo atveju, kreiptis dėl sankcijų už teismo sprendimo nevykdymą taikymo. Tiek vieną, tiek kitą prašymą nagrinėjantis teismas turi galimybę įvertinti, ar tėvo (motinos) nuogąstavimai dėl teismo sprendimu nustatytos atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos vykdymo buvo pagrįsti ir yra pakankamas pagrindas taikyti pirmiau nurodytas priemones.

37.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalių tarpusavio santykiai yra itin konfliktiški, o tai neigiamai veikia ir vaikų nuomonę apie bendravimą su atskirai gyvenančiu tėvu. Ginčo laikotarpiu išieškotojui nebuvo leista susitikti su vaiku ir bendrauti, kaip nustatyta teismo sprendime, nes skolininkė, esant tokiai neapibrėžtai situacijai, dėl kurios pirmą kartą buvo paskelbtas karantinas visoje Lietuvoje, turėjo abejonių, ar dukters tiesioginis bendravimas su tėvu yra saugus ir nesukels rizikos ne tik jai pačiai, bet ir jos namų ūkyje esantiems kitiems asmenims – broliui, seneliams. Kaip pažymėta šios nutarties 36 punkte, bendravimo tvarka turi būti vykdoma, tačiau atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, todėl, vienam iš tėvų vienašališkai pakeitus teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos vykdymo eigą, teismai turėjo vertinti, ar šiuo atveju skolininkė turėjo pakankamą pagrindą laikinai pakeisti tokią bendravimo tvarką. Nagrinėjamu atveju teismai vertino tik abstrakčias aplinkybes, neatsižvelgdami į teisinį reguliavimą, leidžiantį riboti asmens teises, šiuo atveju vaiko ir kartu negyvenančio tėvo teisę bendrauti, karantino metu. Teisėjų kolegija šios nutarties 30 punkte nurodė, kad šiuo atveju nenustatytas pakankamas pagrindas motinai riboti dukters bendravimą su tėvu, tačiau byloje nustatyta, kad skolininkė, siekdama tinkamai įgyvendinti tėvų valdžią, siūlė kitas galimas bendravimo su vaiku formas, tačiau išieškotojas, tėvas, griežtai atsisakė jas svarstyti. Taigi šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors skolininkė laikinai ir nevykdė vaiko bendravimo su išieškotoju tvarkos, kaip nustatyta, tačiau išieškotojas taip pat nepakankamai kooperavosi, siekdamas palaikyti saugų santykį su vaiku, su kuriuo buvo nustatyta atitinkama bendravimo tvarka. Skolininkė ir išieškotojas galėjo susitarti dėl galimo laikino bendravimo su vaiku apribojimo sąlygų, pavyzdžiui, kad vaikas su tėvu išeina pasivaikščioti į lauką, susitinka virtualiai, kalbasi telefonu, vyksta pas tėvą su nakvyne, jei nėra šios nutarties 29 punkte nurodytų aplinkybių, ir pan., tačiau tiek vienai, tiek kitai pusei esant itin priešiškoms, jų bendradarbiavimas tampa sunkiai įmanomas. Atitinkamai konstatuotina, kad abu tėvai netinkamai užtikrina vaiko teises. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas sankcijos skolininkei už teismo sprendimu nustatytos atskirai gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymą klausimas, dėl jo bus pasisakoma toliau šioje nutartyje.     

 

Dėl sankcijos už teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymą skyrimo

  

38.       Teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji teisminio proceso stadija, kurios metu sprendimas realizuojamas, o išieškotojas ir skolininkas realiai patiria teisinius ir turtinius teismo sprendimo padarinius. Vykdymo procesą, jo eigą, galimus atlikti vykdymo proceso dalyvių veiksmus reglamentuoja CPK, Sprendimų vykdymo instrukcija ir kiti norminiai teisės aktai (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 583 straipsnio 1 dalis). Vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais.

39.       Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia, be kitų, vykdomųjų dokumentų vykdymo funkciją (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais; vykdydami vykdomuosius dokumentus, teisėtomis priemonėmis užtikrinti išieškotojo interesų gynybą, nepažeisdami kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų; vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais (žr. Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalis).

40.       Antstoliui, be kita ko, taikytinas profesinio rūpestingumo standartas, kuris suponuoja, kad rūpestingas antstolis turi būti aktyvus vykdymo procese, reaguoti į vykdymo kliuvinius ir dėti visas reikiamas protingas pastangas tam, kad jie būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-248/2015). Todėl kai atliekant vykdymo veiksmus paaiškėja geresnis būdas užtikrinti vykdymo proceso dalyvių interesus, tiek jie, tiek jų teisių ir teisėtų interesų apsaugą užtikrinantis antstolis turi veikti vadovaudamiesi vykdymo teisės normų sisteminiu aiškinimu ir teisės principais, taip, kad vykdymo proceso dalyvių interesai būtų užtikrinti esamoje situacijoje maksimaliai geriausiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-403/2020, 20, 21 punktai).

41.       Vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu (CPK 613 straipsnis). Siekiant užtikrinti antstolio atliekamų veiksmų teisėtumą, suinteresuotam asmeniui, manančiam, kad antstolio veiksmai ar atsisakymas juos atlikti pažeidžia teises ar įstatymų saugomus interesus, suteikta teisė apskųsti antstolio procesinius veiksmus arba atsisakymą atlikti procesinius veiksmus (CPK 510 straipsnis).

42.       Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 25 punktą, vykdant nepiniginio pobūdžio teismo sprendimus, kuriuose nurodyti veiksmai susiję su nepilnamečiu asmeniu (vaiku), kai skolininkas per teismo sprendime arba antstolio raginime nustatytą terminą sprendimo neįvykdo, antstolis kreipiasi į vaiko gyvenamosios vietos valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją dėl turimos informacijos pateikimo. Prireikus antstolis su valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovu aptaria sprendimo vykdymo priemonių pobūdį ir jų vykdymo tvarką. Išnagrinėjęs turimą medžiagą antstolis priima patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos. Šis patvarkymas ne vėliau kaip kitą darbo dieną siunčiamas proceso šalims ir valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai. Jeigu skolininkas nevykdo antstolio patvarkymo dėl sprendimo vykdymo tvarkos, antstolis surašo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir kreipiasi į teismą CPK 771 straipsnyje nustatyta tvarka.

43.       CPK 771 straipsnyje reglamentuojamos sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, neįvykdymo pasekmės. Pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai.

44.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas, CPK 771 straipsnio 6 dalies nustatyta tvarka priimdamas nutartį taikyti skolininkui sprendimo neįvykdymo pasekmes, išnagrinėja aplinkybes, ar sprendimas (ne)įvykdytas, taip pat patikrina, ar nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atleisti skolininką nuo paskirtos baudos ar kitokių neįvykdymo pasekmių taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315-684/2019, 33 punktas).

45.       Be kita ko, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 771 straipsnio nustatyta tvarka bauda skolininkui už sprendimų, įpareigojančių atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ir privalomųjų nurodymų neįvykdymą teismo skiriama kaltės pagrindu. Tenkinti antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo skolininkui tokiu atveju teismas turėtų tik nustatęs, kad sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ar privalomasis nurodymas neįvykdytas dėl skolininko kaltės, t. y. nėra objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo skolininko, lemiančių tokį neįvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021, 25 punktas).

46.       Pasisakydamas dėl CPK 771 straipsnio taikymo bylose dėl teismo sprendimu nustatytos atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą antstolis surašo ir teismui perduoda tik nustatęs esant pakankamai objektyvių duomenų apie teismo sprendimo (nutarties) dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos neįvykdymą. Tai reiškia, kad antstolis, perduodamas teismui spręsti klausimą dėl tokio teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymo, akte turi nurodyti, kokiais konkrečiais tėvo (motinos) veiksmais (neveikimu) pasireiškė teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymas ir kokios aplinkybės (įrodymai), antstolio vertinimu, patvirtina šiuos veiksmus (neveikimą). Teismas, spręsdamas sprendimo (nutarties) neįvykdymo klausimą pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį, be kita ko, patikrina, ar byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių akte nurodytus konkrečius tėvo (motinos) veiksmus (neveikimą), kuriais pasireiškė teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymas. Tokios bylos nagrinėjimo dalykas yra antstolio surašytame akte nurodyti tėvo (motinos) veiksmai (neveikimas), t. y. jų egzistavimas ir įtaka sprendime (nutartyje) nustatytai skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkai. Kiti, akte nenurodyti tėvo (motinos) veiksmai (neveikimas) nesudaro pagrindo taikyti sankciją pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-969/2020, 23 punktas).

47.       Nagrinėjamu atveju ginčas, be kita ko, kilo ir dėl antstolio veiksmų teisėtumo, t. y. antstolė, gavusi tris išieškotojo kreipimusis (2020 m. kovo 26 d., 2020 m. balandžio 1 d., 2020 m. balandžio 3 d.) dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymo, 2020 m. balandžio 6 d. priėmė patvarkymą, kuriuo prašė skolininkę nurodyti priežastis, dėl kurių ji atsisako leisti dukteriai bendrauti su atskirai gyvenančiu tėvu. Taip pat antstolė kreipėsi į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, kad ši pateiktų nuomonę apie susidariusią situaciją. 2020 m. balandžio 9 d., 2020 m. balandžio 14 d., 2020 m. balandžio 18 m., 2020 m. balandžio 20 d. bei 2020 m. balandžio 23 d. išieškotojas ir toliau teikė antstolei pranešimus apie nevykdomą teismo sprendimu nustatytą bendravimo su vaiku tvarką. Pažymėtina, kad kai antstolė telefonu susisiekė su skolininke, ši paaiškino, kad negali leisti susitikti dukteriai su tėvu dėl šalyje nustatyto karantino, tačiau valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija nurodė, kad karantinas apskritai neturėtų būti priežastis riboti bendravimą su vaiku. 2020 m. balandžio 24 d. antstolė surašė sprendimų neįvykdymo aktą ir 2020 m. balandžio 27 d. kreipėsi į teismą dėl baudos CPK 771 straipsnio 6 dalies pagrindu skolininkei skyrimo. Bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad antstolė, patvarkyme nenustačiusi konkretaus termino informacijai pateikti, negalėjo surašyti sprendimų neįvykdymo akto nesulaukusi skolininkės atsakymo per CPK 510 ir 512 straipsniuose įtvirtintą 20 dienų terminą, skirtą antstolio veiksmams apskųsti. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad ši teismų išvada yra nepagrįsta.

48.       Kaip nurodyta pirmiau, antstolis yra teismo sprendimo (nutarties) vykdymą kontroliuojantis valstybės įgaliotas asmuo. Jis turi siekti kiek galima greičiau tinkamai įvykdyti teismo sprendimą ir taip užtikrinti išieškotojo interesus. Taigi pirmiausiai antstolis yra saistomas teismo sprendimu (nutartimi) nustatytų įpareigojimų skolininkui vykdymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skolininku gali būti ne tik tėvas (motina), su kuriuo gyvena vaikas ir kuris turi sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su atskirai gyvenančiu tėvu (motina), bet ir tėvas (motina), gyvenantis atskirai ir nebendraujantis su vaiku. Tuo atveju, kai teismo sprendimas dėl atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nėra vykdomas, antstolis turi dėti pastangas pašalinti tokio nevykdymo priežastis. Tam jis kreipiasi į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, taip pat gali įtraukti psichologą dalyvauti teismo sprendimo vykdymo procese. Vis dėlto bet koks antstolio veiksmas nėra savitikslis, jis turi būti atliekamas siekiant pagrindinio tikslo – teismo sprendimo (nutarties) tinkamo vykdymo. Šeimos ginčuose, kaip pažymėta pirmiau, itin svarbus yra tėvo ir motinos bendradarbiavimas ne tik tarpusavyje, bet ir su atitinkamomis institucijomis, taip pat ir su teismo sprendimą vykdančiu antstoliu. Taigi tuo atveju, kai antstolis turi pakankamai duomenų pagrįstai spręsti, kad teismo sprendimu nustatyta atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka yra nevykdoma ir nėra duomenų, kad tėvas (motina) ar vaikas negalėtų bendrauti dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, ligos, išvykimo ar saugaus gyvenimo priemonių karantino metu taikymo (kaip nurodyta šios nutarties 28–29 punktuose), antstolis nėra įpareigotas parengti raginimą vykdyti sprendimą, nes tai tik dar labiau vilkintų jo vykdymo galimybę. Patvarkymas dėl informacijos pateikimo yra veiksmas, skirtas duomenims surinkti, bet jei antstolis turi pakankamai duomenų dėl teismo sprendimo nevykdymo, jis nėra įpareigotas laukti dvidešimt dienų (antstolio veiksmo apskundimo terminą), kad galėtų parengti sprendimo neįvykdymo aktą. Tam tikrais atvejais kreipimasis dėl sankcijos už teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymą taikymo gali būti viena geriausių priemonių, kad būtų pašalintos kliūtys vykdyti teismo sprendimą. Taip pat tai gali būti priemonė, leidžianti pateisinti buvusį teismo sprendimo nevykdymą (žr. šios nutarties 36 punktą).

49.       Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimo neįvykdymo akto surašymas nepanaikina asmens teisės skųsti antstolio veiksmus, tačiau, esant antstolio patvarkymui dėl informacijos pateikimo, tokio antstolio veiksmo apskundimas būtų betikslis. Taigi antstoliui kreipusis į teismą CPK 771 straipsnio 6 dalies pagrindu, teismas turi pareigą išklausyti abi šalis, įvertinti pateiktus duomenis ir nustatyti priežastis, dėl kurių buvo nevykdomas teismo sprendimas, ir nustatyti skolininko kaltę (žr. šios nutarties 44–46 punktus). Tik tokiu atveju galimas sankcijos – baudos už teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymą – skyrimas.

50.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skolininkė neturėjo pagrindo neleisti tėvui susitikti su dukterimi (žr. šios nutarties 30–31 punktus), todėl negalėjo vienašališkai keisti ir teismo sprendimu nustatytos vaiko bendravimo su atskirai gyvenančiu tėvu tvarkos vykdymo, tačiau išieškotojas, neatsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją, kai pirmo karantino metu nebuvo žinoma, kokios priemonės yra tinkamos, siekiant apsisaugoti nuo viruso plitimo, be pakankamo pagrindo atsisakė net svarstyti galimą laikiną bendravimo su vaiku formos pakeitimą ar galimybę pasikeisti dienomis.

51.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad abiejų ar vieno iš tėvų nebendradarbiavimo (nesikooperavimo) ar nepakankamo bendradarbiavimo vykdant teismo sprendimu (nutartimi) patvirtintą bendravimo tvarką aplinkybė gali būti teisiškai reikšminga sprendžiant dėl poveikio priemonių taikymo tėvų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-969/2020, 36 punktas).

52.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įstatymų leidėjas suteikė diskreciją teismui, nustačiusiam, jog skolininkas neįvykdė teismo sprendimo, kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti skiriamos baudos dydį, kuris ribojamas tik maksimalia suma. Tai reiškia, kad teismas, parinkdamas baudos dydį, nesaistomas jokių konkrečių įstatyme įtvirtintų nuostatų ar kriterijų. Tokiu atveju teismas privalo vadovautis bendraisiais CPK taikymo principais – aiškindamas ir taikydamas įstatymus ir kitus teisės aktus privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat turi atsižvelgti į ginčo šalių teisinių santykių prigimtį, kilusius padarinius dėl teismo sprendimo neįvykdymo, jų poveikį išieškotojo ir visuomenės interesams, kokioms vertybėms ir kokiu mastu nutarties nevykdymas darė įtaką ir kaip tai paveikė skolininko ir išieškotojo turtinius interesus, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017, ... punktas). Baudos skyrimo tikslas – paskatinti skolininką vykdyti antstolio reikalavimą, o ne jį nubausti, todėl teismas, svarstydamas baudos dydį už tęstinį pažeidimą (nevykdymą), gali modeliuoti, kaip veiksmingai nustatomas baudos dydis padėtų paskatinti operatyviau vykdyti antstolio reikalavimą. Tačiau už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensavimo funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2009; 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2012).

53.       Nagrinėjamu atveju antstolė prašė skolininkei skirti iki 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimą dieną išieškotojo naudai, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir į abiejų šalių bendradarbiavimo trūkumą, konstatuoja, kad šiuo atveju skolininkei už teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymą yra pagrindas skirti vienkartinę 100 Eur baudą išieškotojo naudai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio dydžio bauda yra adekvati padarytam pažeidimui ir leisianti pasiekti sankcijos skyrimo tikslus. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vaiko teisės bendrauti su abiem tėvais užtikrinimas priklauso nuo abiejų tėvų geranoriškumo ir pastangų ieškoti sprendimo, kuris geriausiai atitiktų ilgalaikius vaiko interesus.  

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1  dalimi, 771 straipsnio 6 dalimi,

 

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – antstolės I. B. prašymą tenkinti iš dalies.

Skirti skolininkei R. K. (a. k. duomenys neskelbtini) vienkartinę 100 (vieno šimto) Eur baudą už teismo sprendimo nevykdymą išieškotojo R. K. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjos        Alė Bukavinienė

 

 

        Danguolė Bublienė

 

 

        Dalia Vasarienė

 


Paminėta tekste:
  • CPK
  • CK
  • CK3 3.3 str. Šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai
  • CK3 3.5 str. Šeimos teisių įgyvendinimas ir gynimas
  • CK3 3.165 str. Tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinys
  • 3K-3-16-706/2016
  • 3K-3-454-969/2016
  • 3K-3-454/2014
  • 3K-3-35-969/2020
  • CPK 634 str. Antstolio atliekami procesiniai veiksmai
  • 3K-3-479-248/2015
  • 3K-3-85-403/2020
  • CPK 510 str. Skundo dėl antstolių veiksmų padavimas
  • CPK 771 str. Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymas
  • 3K-3-315-684/2019
  • CPK 3 str. Bylų nagrinėjimas pagal galiojančią teisę
  • 3K-7-199-248/2017
  • 3K-3-454/2009
  • 3K-3-513/2012