Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-08-22][nuasmeninta nutartis byloje][A-2123-629-2018].docx
Bylos nr.: A-2123-629/2018
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, 300013972 atsakovas
Kategorijos:
20.2. Civilinės atsakomybės sąlygos
20.2. Civilinės atsakomybės sąlygos
20.2.3.2. Neturtinė žala
20.2.3.2. Neturtinė žala
20.2.3. Žala
20.2.3. Žala
17. Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
20. Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
20. Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų

Administracinė byla Nr. A-2123-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00007-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo
2017 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

  1. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gruodžio 29 d. teismui pateikė skundą, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
  2. Pareiškėjas tvirtino, kad jis nuo 2004 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. birželio 20 d. buvo laikytas Kauno TI, netinkamomis sąlygomis. Kamerose trūko ploto, ventiliacijos, jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, iš tualeto sklido blogas kvapas, apšvietimas buvo prastas, ant sienų ir lubų buvo pelėsis. Pasivaikščioti suteikta tik viena valanda per parą, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo ankšti, pareiškėjas nė karto negalėjo pasinaudoti kiemeliu su įrengta sportavimo įranga. Patalynė ir čiužiniai buvo labai blogos būklės. Rūbus teko skalbtis pačiam, šaltu vandeniu, skalbimo priemonės nebuvo išduodamos nemokamai. Naudotis dušu buvo galima tik kartą per savaitę ir tik 10 minučių, dušai tinkamai nefunkcionavo, jų nepakako. Duše, persirengimo kambariuose nebuvo pertvarų, neužtikrintas privatumas. Pareiškėjui nuolat trūko maisto, artimiesiems buvo draudžiama maistą perduoti. Jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai. Jam nebuvo išduodami nemokami rūbai, avalynė pagal sezoną. Išduodamo tualetinio popieriaus nepakako, higienos reikmenys (dantų šepetėlis, dantų pasta ir kt.) nebuvo išduodami nemokamai, artimiesiems buvo draudžiama perduoti šiuos daiktus. Naudojimasis telefonu, paštu nebuvo nemokamas, tai pareiškėjui kliudė tinkamai ginti savo teises, kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, nutrūko ryšys su išoriniu pasauliu. Buvo draudžiama turėti antklodę (pledą). Pareiškėjas teigė dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs neigiamus išgyvenimus. Jis nurodė patirtą neturtinę žalą kildinantis ne iš nacionalinių teisės aktų, bet iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimo, todėl jo reikalavimui neturėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Jis taip pat pažymi, kad jo teisė gauti informaciją buvo suvaržyta, jam draudžiama naudotis internetu, aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, jo prašymai gauti informaciją apie savo teises ir laisves buvo ignoruojami. Laisvės atėmimo vietų administracija pareiškėjui paaiškindavo, kad jo teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, tačiau šiuose teisės aktuose Konvencijos veikimas ir jos taikymo praktika nėra nurodomi. Tokios informacijos nebuvo nei kamerose / būryje, nei stenduose ar bibliotekoje. Pareiškėjas teigė jutęs savo teisių pažeidimus, bet nežinojęs apie teisių gynybos būdus. Todėl pareiškėjas prašė jo reikalavimui netaikyti ieškinio senaties termino arba šį terminą atnaujinti bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo ir ieškinio senaties termino atnaujinimo, kad pareiškėjas galėtų reikalauti atlyginti neturtinę žalą remdamasis Konvencija.
  3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą.
  4. Atsakovo nuomone, kadangi pareiškėjas skunde tvirtino dėl nurodytų pažeidimų Kauno TI jautęs neigiamus išgyvenimus, jis turėjo suprasti, jog jo teisės galbūt yra pažeidžiamos, ir galėjo laiku kreiptis į teismą. Pareiškėjo nurodytos priežastys nelaikytinos pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Be to, atsakovas paaiškino, kad visi dokumentai, kurie patvirtintų pareiškėjo įkalinimo sąlygas 2004 – 2005 metais, pasibaigus saugojimo terminams, buvo sunaikinti.

 

II.

 

  1. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo S. S. skundą atmetė
  2. Teismas pažymėjo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė, nuo pat patalpinimo į Kauno TI momento. Be to, iki skunde minimo termino pareiškėjas jau buvo nemažai laiko praleidęs įkalinimo įstaigose, todėl jam turėjo būti žinomos gyvenimo įkalinimo vietose sąlygos bei joms teisės aktų keliami reikalavimai. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės ir dėl to jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į Kauno TI administraciją ar teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Pirminį skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2016 m. gruodžio 29 d. Todėl, atsakovui prašant, buvo pagrindas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. birželio 20 d., taikyti 3 metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą.
  3. Teismas, spręsdamas dėl pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas 2005 metais iš Kauno TI buvo perkeltas į pataisos namus, todėl, pareiškėjui būnant pataisos namuose, Kauno TI administracija jam negalėjo daryti moralinio spaudimo. Pareiškėjas skundą teismui pateikė praėjus 11 metų po to, kai jis buvo paleistas iš Kauno TI. Nuteistųjų (suimtųjų) teises skunde nurodytu laikotarpiu Lietuvos Respublikoje gynė bei šiuo metu gina eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Šiai teisei įgyvendinti nebuvo reikalingi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vertimai į lietuvių kalbą arba specialios teisinės žinios. Remdamasis tuo, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo skundas, pritaikius 3 metų ieškinio senaties terminą, yra atmestinas.
  4. Teismas akcentavo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų, ir laiko, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis savaime nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.). Kadangi sutrumpintą ieškinio senaties terminą pripažįsta tiek nacionaliniai teismai, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, teismas nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio nuostatoms. Teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjo nurodyto įstatymo atitikimo Konstitucijos nuostatoms, juolab kad pareiškėjas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė jokių pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo valios atitiktimi Konstitucijai. Todėl teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

 

III.

 

  1. Pareiškėjas S. S. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jam iš atsakovo priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
  2. Pareiškėjo nuomone, teismas objektyviuoju aspektu buvo šališkas, neatliko savo vaidmens ir nepagrįstai jo reikalavimui taikė ieškinio senatį, neatnaujino praleisto termino. Teismas iš atsakovo neišreikalavo pareiškėjo prašytų įrodymų, neįvertino pateiktų įrodymų, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, neteisingai taikė teisės normas ir nepagrįstai pareiškėjui nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo. Toliau pareiškėjas pakartoja skundo argumentus.
  3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
  4. Atsakovo vertinimu, teismas pareiškėjo reikalavimui pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat bausmės atlikimo pradžios, domėtis teisės aktais, kreiptis į kompetentingas institucijas. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė svarbių priežasčių ir jas patvirtinančių įrodymo, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

  1. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. birželio 20 d. neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.
  2. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje
    Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo
    146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
  3. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar pareiškėjas skundą teismui padavė laikydamasis teisės aktuose įtvirtintų terminų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė praleidęs 3 metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir nebuvo pagrindo nei šį praleistą terminą atnaujinti, nei kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti CK 1.125 straipsnio 8 dalies atitiktį Konstitucijos nuostatoms. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės iš esmės nebuvo ginčytos, apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, skundo turinio pakartojimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą,
    t. y. dėl to, ar jo reikalavimui turėjo būti taikomas ieškinio senaties terminas ir, jei taip, ar šis praleistas terminas pagrįstai nebuvo atnaujintas, bei dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo ir atlikto įrodymų vertinimo.
  4. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog, vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.
  5. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo
    Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.
  6. Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes toks terminas nėra numatytas Konvencijoje, yra nepagrįsti. Kartu pastebėtina, jog šis apribojimas (ieškinio senaties terminas) yra taikomas ne pačiai Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintai teisei, o galimybei šią teisę ginti tam tikru būdu – reikalauti atlyginti neturtinę žalą.
  7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.
  8. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad ginčo šaliai
    CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje
    Nr. 3K-3-460-915/2015).
  9. Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (pablogėjo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, jautėsi menkinamas, žeminamas ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia, o ir pats pareiškėjas patvirtino suvokęs, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Taigi pareiškėjas, nuo 2004 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. birželio 20 d. laikytas Kauno TI kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. gruodžio 29 d. (žyma ant voko, b. l. 10), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jis reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio 25 d. iki 2005 m. birželio 20 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).
  10. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tvirtino, kad jis nežinojo, kokiais būdais galėjo ginti savo galbūt pažeistas teises, jis neturėjo prieigos prie aktualių Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vertimo į lietuvių kalbą, informacijos apie Konvencijos taikymą, negalėjo kreiptis į advokatą dėl nemokamos teisinės pagalbos.
  11. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisės aktai, reglamentuojantys kalinimo sąlygas, yra lietuvių kalba ir skelbiami viešai. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui per nuo atvykimo į Kauno TI iki skundo išsiuntimo teismui praėjusius daugiau nei 12 metų bet kuriuo laikotarpiu būtų buvusios sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją arba kreiptis teisinės pagalbos, pavyzdžiui, raštiškų atsisakymų suteikti informaciją, draudimų iš bibliotekos gauti teisinę literatūrą, pareiškėjo skundų dėl nesuteikiamos informacijos. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl to, jog telefoniniai pokalbiai, pašto paslaugos nebuvo apmokamos, jis negalėjo teikti skundų teismui, gauti nemokamas advokato paslaugas bei palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu, pareiškėjas nieko nepaaiškino apie savo finansinę padėtį tuo metu, nenurodė kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl socialinės paramos ar kitokios kompensacijos telefoniniams pokalbiams, pašto paslaugoms apmokėti. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs aktyvus ir domėjęsis jam aktualiais teisės aktais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis ir nepriklausiusiomis nuo jo valios, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ir atmetė jo skundą.
  12. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad teismas objektyviuoju aspektu buvo šališkas, teisėjų kolegija akcentuoja, jog teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96), p. 43, 45). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti
    (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83), p. 48; 1996 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo
    Nr. 22399/93), p. 38; 2000 m. birželio 22 d. sprendimas byloje Co?me ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96 ir kt.), p. 121). Taigi objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas. Sprendžiant klausimą, ar nagrinėjančio bylą teisėjo ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan.
  13. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, galinčių kelti abejones dėl bylą nagrinėjusių pirmosios instancijos teismo teisėjų nešališkumo objektyviuoju aspektu, o taip pat ir subjektyviuoju aspektu. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Kadangi minėtas pareiškėjo teiginys yra abstraktus ir nepagrįstas jokiais argumentais, jis atmetamas.
  14. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo visų bylai reikalingų įrodymų, visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo pateiktų įrodymų ir nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, teisėjų kolegija pastebi, kad šie teiginiai taip pat yra deklaratyvūs ir nekonkretizuoti. Pareiškėjas nepaaiškina, kokie duomenys (dokumentai), būtini sprendžiant dėl ginčui esminę reikšmę turinčios aplinkybės – ar pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą ir, jei taip, ar buvo pagrindas šį praleistą terminą atnaujinti, – nebuvo išreikalauti, kokie įrodymai buvo įvertinti paviršutiniškai ir neobjektyviai. Pareiškėjas taip pat neįvardija nuo kokios Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos ir kaip nukrypo pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus, nenustatė jokių esminių šio teismo pozicijos neatitikimų Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šie apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti.
  15. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

 

 

              Arūnas Sutkevičius

 

 

              Milda Vainienė


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
  • CK1 1.126 str. Ieškinio senaties taikymas
  • CK1 1.127 str. Ieškinio senaties termino pradžia
  • 3K-3-409/2005
  • 3K-3-449/2009
  • 3K-3-460-915/2015
  • CK1 1.131 str. Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės
  • TA-9-143/2015