Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-05-09][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-177-687-2019].docx
Bylos nr.: e3K-3-177-687/2019
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
VĮ Vytauto Didžiojo universitetas 111950396 atsakovas
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 188704927 atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybė 188710061 atsakovas
UAB „P18“ 302741684 atsakovas
Valstybės įmonė Turto bankas 112021042 atsakovas
Vilniaus apygardos prokuratūra 191884691 Ieškovas
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 288600210 trečiasis asmuo
Valstybės įmonė Registrų centras 124110246 trečiasis asmuo
Visuomeninė organizacija Žvėryno bendruomenė 125792091 trečiasis asmuo
Kategorijos:
2.1. Bendrosios nuostatos
2.1.3.1. Daiktai ir jų rūšys
2.6.10.5.2.1. Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6.10.5.2. Deliktinė atsakomybė
7.3. Bylos dėl juridinių asmenų organų sprendimų teisėtumo
2.1.3. Civilinių teisių objektai, jų rūšys
2.4. Daiktinė teisė
2.4.5. Daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimas
2.6.10.5. Civilinės atsakomybės rūšys
2.6. Prievolių teisė
7. BYLOS DĖL JURIDINIŲ ASMENŲ
2.6.8. Sutarčių teisė
2.6.8.8. Sutarčių aiškinimas
2.6.16.8. Žemės nuoma
2.6.10. Civilinė atsakomybė
2.6.16. Nuoma

?

Civilinė byla Nr. e3K-3-177-687/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33232-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.1; 2.4.5; 2.6.10.5.2.1; 2.6.8.8; 2.6.16.8 

 (S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. gegužės 9 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, visuomeninės organizacijos Žvėryno bendruomenės ir M. K. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, viešajai įstaigai Vytauto Didžiojo universitetui, uždarajai akcinei bendrovei „P18“, L. K. (L. K.) ir valstybės įmonei Turto bankui dėl administracinių aktų, sandorių, statybos leidimo pripažinimo negaliojančiais, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, visuomeninė organizacija Žvėryno bendruomenė, valstybės įmonė Registrų centras, M. K.).        

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

  

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl: 1) statytojo teisės valstybinės žemės sklype įgyvendinimo sąlygų; 2) valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka sąlygų; 3) nekilnojamojo daikto pripažinimo civilinių teisių objektu kriterijų, nekilnojamojo daikto teisinės registracijos, kadastrinių matavimų reikšmės, daiktų kvalifikavimo kaip antraeilių daiktų kriterijų; 4) panaudos pagrindais turimų valdymo ir naudojimo teisių į valstybinės žemės sklypą įgyvendinimo; 5) statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo; 6) civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų.

2.       Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas:

2.1.                      panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-3118 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), suformavimo ir įregistravimo valstybės įmonėje Registrų centre“ (toliau – ir ginčo įsakymas);

2.2.                      pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2011 m. rugsėjo 28 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 17n, sudarytą tarp Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Valstybės turto fondo (jos teisių perėmėja – valstybės įmonė Turto bankas), ir L. K. dėl 0,0621 ha ploto žemės sklypo dalies nuomos (toliau – ir ginčo valstybinės žemės nuomos sutartis);

2.3.                      pripažinti negaliojančiu ab initio 2012 m. liepos 17 d. susitarimą dėl 2011 m. rugsėjo 28 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 17n pakeitimo;

2.4.                      panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-304 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ (toliau – ir ginčo sprendimas);

2.5.                      pripažinti negaliojančiu ab initio 2013 m. lapkričio 20 d. susitarimą dėl 2012 m. liepos 17 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 17n pakeitimo;

2.6.                      pripažinti negaliojančiu ab initio susitarimą, kuriuo VšĮ Lietuvos edukologijos universitetas (jos teisių perėmėja – VšĮ Vytauto Didžiojo universitetas; toliau – universitetas) leido UAB „P18“ naudotis 307,44 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalimi automobilių stovėjimo aikštelei įrengti (toliau – ir ginčo susitarimas);

2.7.                      panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės 2014 m. lapkričio 18 d. išduotą statybą leidžiantį dokumentą Nr. LNS-01-141118-01366 (toliau – ir statybą leidžiantis dokumentas);

2.8.                      įpareigoti UAB „P18“ per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos jos ir Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę;

2.9.                      priteisti Lietuvos valstybei iš UAB „P18 17 900 Eur žalos atlyginimą.

3.       Ieškinio, pareikšto viešajam interesui apginti, reikalavimams pagrįsti, be kita ko, nurodyta, jog žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), viešo registro duomenimis iki 2015 m. birželio 17 d. buvo šie statiniai: bendrabutis, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir kūrybinės dirbtuvės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – Taisyklės) 33 punktu, nustatant žemės sklypo dalis, reikalingas savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti, be kita ko, turėjo būti nustatyta gyvenamajam namui eksploatuoti reikalinga žemės sklypo dalis, tačiau tas nebuvo padaryta ginčo įsakymu, todėl tiek šis įsakymas, tiek ginčo sprendimas yra neteisėti ir naikintini. Pripažinus neteisėtu ginčo įsakymą, pripažintini negaliojančiais nuo sudarymo momento šio įsakymo pagrindu sudaryti ginčo valstybinės žemės nuomos sutartis ir 2012 m. liepos 17 d. susitarimas dėl šios sutarties pakeitimo. Reikalavimai panaikinti statybą leidžiantį dokumentą ir įpareigoti UAB „P18 nugriauti statinį bei sutvarkyti statybvietę siejami su reikalavimu pripažinti negaliojančiu ab initio ginčo susitarimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 8 straipsnio 7 dalimi, asmenys, kuriems valstybinės žemės sklypai perduoti neatlygintinai naudotis, negali jų perduoti kitiems asmenims. Vadinasi, universitetas, panaudos pagrindais naudojantis valstybinę žemę, neturėjo teisės be žemės savininko (patikėtinio) sutikimo perduoti UAB „P18 naudoti valstybinės žemės sklypo dalį, todėl ginčo susitarimas pripažintinas negaliojančiu ir laikytina, kad pastaroji atsakovė neturi teisės valdyti žemės sklypo dalies, kuri reikalinga statybą leidžiančiame dokumente nurodytų parametrų statiniui statyti. Kartu naikintinas statybą leidžiantis dokumentas, UAB „P18 įpareigotina savo ir Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Paskutiniam ieškinio reikalavimui pagrįsti nurodyta, kad UAB „P18“ neteisėtais veiksmais sunaikino valstybei nuosavybės teise priklausiusį gyvenamą namą. Šio pastato rinkos vertė 2015 m. sausio 1 d. sudarė 17 900 Eur, UAB „P18“ įpareigotina atlyginti valstybei žalą, atitinkančią pastato rinkos vertę.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu atmetė ieškinį.

5.       Teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė tokias bylos faktines aplinkybes:  

5.1.                      VĮ Valstybės turto fondas ir L. K. 2000 m. spalio 11 d. sudarė privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią L. K. įsigijo 42,02 kv. m ploto garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Šios sutarties šalys 2000 m. lapkričio 21 d. pasirašė privatizavimo objekto perdavimo ir priėmimo aktą, pagal kurį L. K. nuosavybėn buvo perduotas pirmiau nurodytas garažas. Šis garažas 2007 metais buvo rekonstruotas į kūrybines dirbtuves. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2007 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu nustatė, kad kūrybinės dirbtuvės yra tinkamos naudoti. Šios dirbtuvės 2012 m. kovo 19 d. akcijų pasirašymo sutartimi buvo perleistos UAB „P18“ nuosavybėn.

5.2.                      Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 1174V patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nedidelių veiklos mastų detalųjį planą:  žemės sklypo plotas – 1924 kv. m, naudojimo būdas  mažaaukštė gyvenamoji statyba su komercinės paskirties patalpomis; pastatų aukštis – du aukštai su mansarda; sklypo užstatymo tankis – 35 procentai; užstatymo intensyvumo koeficientas – 1,05.

5.3.                      Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 30-2044 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų ir sklype esantiems pastatams eksploatuoti reikalingų dalių nustatymo“, vadovaudamasis Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 1174V, nustatė kitos paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), duomenis: plotą (2095 kv. m), ribas, naudojimo būdą, pobūdį ir kt.

5.4.                      Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-3118 buvo suformuotas 2095 kv. m ploto valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nustatant, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis kitos paskirties žemė: visuomeninės paskirties teritorijos ir pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos; mokslo ir mokymo, kultūros ir sporto, sveikatos apsaugos pastatų bei statinių statybos, pramonės ir sandėliavimo įmonių statybos. Šio įsakymo 2 punktu nustatytos žemės sklypo dalys, reikalingos jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti: bendrabučiui – 1474 kv. m, kūrybinėms dirbtuvėms – 621 kv. m.

5.5.                      Lietuvos valstybė 2011 m. rugsėjo 28 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi 46 metams išnuomojo L. K. 0,0621 ha ploto žemės sklypo dalį, priskirtą kūrybinėms dirbtuvėms. Pagal 2012 m. liepos 17 d. susitarimą dėl ginčo valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimo ir išdėstymo nauja redakcija žemės sklypo nuomininke tapo UAB „P18“.

5.6.                      Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-304 buvo patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenys, nustatyti pagal UAB „Orkanas“ matininko S. Z. 2012 m. lapkričio 24 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą.

5.7.                      Lietuvos valstybė ir UAB „P18“ 2013 m. lapkričio 20 d. sudarė susitarimą dėl ginčo valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimo, kuriuo pakeista išnuomotos žemės sklypo dalies pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis: gyvenamosios teritorijos, komercinės paskirties objektų teritorijos, pobūdis: daugiaaukščių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos, prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos.

5.8.                      Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. lapkričio 18 d. išdavė UAB „P18“ statybą leidžiantį dokumentą. Šiuo dokumentu leista: statyti naują statinį  gyvenamąjį (trijų ir daugiau butų daugiabučiai pastatai) (gyvenamosios paskirties pastatai), kategorija  neypatingas; griauti statinį, kurio paskirtis  gamybos, pramonės (negyvenamosios paskirties pastatai), kategorija  neypatingas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini).

5.9.                      Nekilnojamojo turto registre įregistruotas daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir UAB „P18“ nuosavybės teisė į šį namą pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2015 m. birželio 30 d. pažymą apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. pažymą apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių.

6.       Teismas, remdamasis Taisyklių 8 ir 33 punktų nuostatomis, konstatavo, kad tais atvejais, kai žemės sklype yra keli savarankiški statiniai, žemės sklypo dalys nustatomos vadovaujantis matininko parengtu planu, kuriame išskiriamos žemės sklypo dalys, reikalingos kiekvienam žemės sklype esančiam ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotam savarankiškam statiniui eksploatuoti. Teismas nurodė, jog UAB „Orkanas“ 2011 m. liepos 26 d. parengtame žemės sklypo vidinės tvarkos naudojimosi projekte grafiškai pažymėti du statiniai ir šiems statiniams atskirai tenkančios sklypo dalys. Teismas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro 2011 m. balandžio 4 d. išrašo duomenimis, nustatė, kad ginčo įsakymo priėmimo momentu žemės sklypo adresu buvo registruoti 2 savarankiški nekilnojamojo turto objektai, t. y. bendrabutis ir kūrybinės dirbtuvės. Teismas pažymėjo, kad gyvenamasis namas, kaip savarankiškai egzistuojantis statinys, ir nuosavybės teisės į jį niekada nebuvo registruoti viešame registre. Teismo vertinimu, tik identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas nekilnojamasis turtas gali būti civilinių teisių objektas, o gyvenamasis namas neturėjo šių požymių. Teismas nustatė, kad gyvenamasis namas, 2007 m. rugpjūčio 8 d. kadastrinių matavimų duomenimis, suformuotas kaip kūrybinių dirbtuvių priestatas, ir, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad, nustatant žemės sklypo dalis, reikalingas savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti, neturėjo būti nustatyta gyvenamajam namui eksploatuoti reikalinga žemės sklypo dalis. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo įsakymas yra neteisėtas. Teismas pažymėjo, kad ginčo sprendimu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo dalių, skirtų savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti, nustatymo, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir šio administracinio akto neteisėtumą.

7.       Teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimų dėl ginčo valstybinės žemės nuomos sutarties ir susitarimų, kuriais buvo keičiama ši sutartis, pripažinimo negaliojančiais pagrįstumo klausimą, nurodė, jog žemės sklype buvo tik du savarankiškai funkcionuojantys ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamojo turto objektai, šiems objektams eksploatuoti ir buvo priskirta valstybinė žemė. Teismas, remdamasis šiomis faktinėmis aplinkybėmis, pripažino nepagrįstais ir atmetė įvardytus ieškinio reikalavimus.  

8.       Teismas nustatė, jog universitetas ir UAB „P18“ sudarė (ginčo) susitarimą, kuriuo universitetas sutiko, kad UAB „P18“ naudotųsi 307,44 kv. m žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „E“, kaip automobilių stovėjimo aikštele; taip pat kad UAB „P18“ naudotųsi žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „C“, kad galėtų patekti į jai priskirtą sklypo dalį; UAB „P18“ sutiko, kad universitetas naudotųsi žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „D“, kad galėtų patekti į jam priskirtą sklypo dalį.  

9.       Teismas konstatavo, kad, kitaip negu įrodinėja prokuroras, nėra pagrindo vertinti ginčo susitarimą kaip susitarimą, kuriuo panaudos pagrindais naudojama valstybinė žemė perleidžiama naudoti UAB „P18“ automobilių stovėjimo aikštelei įrengti. Teismo vertinimu, teisių perleidimas Žemės įstatymo 8 straipsnio 7 dalies prasme suprantamas kaip teisių suteikimas (teisių perėmėjo požiūriu) ir atitinkamų teisių praradimas (teisių perdavėjo požiūriu). Teismas sprendė, kad ginčo susitarimu yra tik išreikštas neprieštaravimas, kad ir kiti asmenys naudosis sklypo dalimi iš esmės įvažiavimo į  valdomą žemės sklypo dalį tikslais. Analizuojamas susitarimas savo turiniu negali būti vertinamas kaip susitarimas dėl valdymo ir naudojimo teisių į žemės sklypo dalį perleidimo, todėl, teismo vertinimu, reikalavimas dėl ginčo susitarimo pripažinimo negaliojančiu yra nepagrįstas.  

10.       Teismas nustatė, kad UAB „P18“, teikdama prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, be kita ko, pateikė ginčo susitarimą. Be to, buvo pateikti universiteto 2014 m. rugpjūčio 25 d. raštas, kuriame išdėstytas sutikimas, kad UAB „P18“ gautų statybą leidžiančius dokumentus ir vykdytų statybos darbus žemės sklype, ir VĮ Turto banko, patikėjimo teise valdančios valstybinės žemės sklypą, sutikimas vykdyti statybos darbus.

11.       Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, išduodama statybą leidžiantį dokumentą, neturėjo pagrindo pripažinti ginčo susitarimą dokumentu, suteikiančiu teisę valstybinės žemės sklype įrengti automobilių stovėjimo vietas, nes nebuvo gautas valstybinės žemės patikėtinio, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos, sutikimas. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad UAB „P18“ inicijavo statybą leidžiančio dokumento pagrindu statomo daugiabučio namo techninio projekto pakeitimą, kurio tikslas  suprojektuoti automobilių stovėjimo vietas lygiagrečiai su (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąja dalimi ties žemės sklypu. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentas 2015 m. spalio 15 d. raštu išreiškė savo sutikimą dėl automobilių stovėjimo vietų projektavimo ir įrengimo pirmiau nurodytoje vietoje. Projektuotoja UAB „Skliauto pėda“, vykdama UAB „P18“ užsakymą, parengė daugiabučio namo statybos projekto korektūrą, pagal kurią minėtoje vietoje buvo suprojektuotos automobilių stovėjimo vietos.

12.       Teismas pažymėjo, kad įstatymai ir kiti teisės aktai nedraudžia valstybinės žemės nuomininkui teisės aktų nustatyta tvarka, gavus visus leidimus, statyti naują pastatą nuomojamoje valstybinėje žemėje. Teismo vertinimu, valstybinėje žemėje statomas pastatas  gyvenamasis namas visiškai atitinka nuomojamos žemės sklypo dalies naudojimo paskirtį.

13.       Teismas nurodė, kad UAB „P18“ bylos nagrinėjimo metu pašalino ieškinyje nurodytus statomo statinio – daugiabučio gyvenamojo namo statybos proceso pagal statybą leidžiantį dokumentą trūkumus, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo.

14.       Teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą, pažymėjo, kad UAB „P18“, remdamasi kūrybinių dirbtuvių kadastrinių matavimų bylos ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis, turėjo pakankamą pagrindą manyti ir laikyti gyvenamąjį namą kūrybinių dirbtuvių priestatu ir, vadovaudamasi statybą leidžiančiu dokumentu, nugriauti kūrybines dirbtuves kartu su jų priestatu – gyvenamuoju namu. Teismo vertinimu, UAB „P18“ negali būti laikoma neapdairiu, nerūpestingu ir neatidžiu asmeniu, vadinasi, nėra jos kaltės dėl gyvenamojo namo nugriovimo, todėl jai negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

15.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo, trečiųjų asmenų visuomeninės organizacijos Žvėryno bendruomenės ir M. K. apeliacinius skundus, 2018 m. lapkričio 5 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą.  

16.       Kolegija pirmiausia pažymėjo, kad šios bylos procese nepareikštas reikalavimas dėl garažo pastato paskirties pakeitimo į kūrybines dirbtuves pripažinimo neteisėtu, be to, nėra ginčijami žemės sklypo detalusis planas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 17 d. įsakymas Nr. 30-2044, kuriuo pirmiau negu ginčo įsakymu nustatyti žemės sklypo duomenys.

17.       Kolegija, sutikdama su apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais, konstatavo, kad yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad gyvenamasis namas fiziškai egzistavo. Kita vertus, kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad gyvenamasis namas nebuvo registruotas viešame registre kaip teisėtai sukurtas nekilnojamasis daiktas, todėl jis negali būti laikomas savarankišku civilinės apyvartos objektu. Kolegija pažymėjo, kad nėra ginčo, jog žemės sklype buvęs gyvenamasis namas yra nugriautas, jis išregistruotas kaip žuvęs statinys, tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad minimas pastatas anksčiau buvo įregistruotas kaip teisėtai sukurtas ir savarankiškai funkcionuojantis statinys.

18.       Kolegija nurodė, jog prokuroras nepareiškė reikalavimo dėl gyvenamojo namo atstatymo, todėl, nesant pastato fizine ir teisine prasmėmis, nėra pagrindo daryti išvadą, kad universitetui ir UAB „P18“ priskirtos naudotis žemės sklypo dalys turėtų ar galėtų būti kitokio ploto, negu buvo nustatyta ginčo administraciniais aktais.

19.       Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo susitarimas nėra susitarimas dėl teisės naudotis valstybine žeme perleidimo (šios nutarties 9 punktas). Be to, kolegija pritarė ir tai pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria pripažinta, kad UAB „P18“ ginčo susitarimo pagrindu negalėjo įgyvendinti statytojo teisės. Kolegija pažymėjo, kad tokia situacija lemtų statybą leidžiančio dokumento atitinkamos dalies neteisėtumą, kita vertus, automobilių stovėjimo vietos nebuvo įrengtos ginčo žemės sklypo dalyje. UAB „P18“, kaip statytoja, pasinaudojo galimybe pertvarkyti pastato dalies projekto dokumentus taip, kad būtų galima patvirtinti statybos teisėtumą. Esant tokioms aplinkybėms, nustatytas procedūrinis pažeidimas (dėl automobilių stovėjimo vietų įrengimo) vertintinas kaip mažareikšmis. Kolegija nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2016 m. gegužės 3 d. išdavė rašytinį pritarimą statinio projektui „Automobilių stovėjimo vietos prie sklypo (duomenys neskelbtini)“. Šio projekto aiškinamajame rašte nurodyta, jog aštuonios naujai suprojektuotos automobilių stovėjimo vietos bus nuomojamos iš Vilniaus miesto savivaldybės ir jomis naudosis statomo daugiabučio gyvenamojo namo gyventojai. Pateikta išvada, kad projekto sprendiniai nemenkina kultūros paveldo vietos savybių ir nepažeidžia trečiųjų asmenų interesų. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad, statytojai pakeitus statybos dalies sprendinius ir gavus naują statybos dokumentą, buvo pašalinti ankstesni neatitikimai. Kolegija nurodė, kad statybos projekto sprendinių pakeitimas atitinka žemės sklypo detaliojo plano reikalavimus ir statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ ir jį pakeitusio aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-533 patvirtinto STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ (toliau – STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“) reikalavimus. Šiuose teisės aktuose nustatyti analogiški reikalavimai automobilių stovėjimo vietų skaičiui, jie suteikia galimybę užtikrinti automobilių stovėjimo vietų rodiklius įrengiant tokias vietas ne žemės sklype, kuriame vykdoma statinio statyba, o kitame žemės sklype, esančiame už jo ribų.  

20.       Kolegija nesutiko su trečiojo asmens M. K. pozicija, kad daugiabutis gyvenamasis namas be jo sutikimo turėjo būti statomas trijų metrų atstumu nuo jam ir kitiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio gretimo žemės sklypo. Kolegija dar kartą pažymėjo, kad šios bylos procese nėra ginčijamas žemės sklypo detalusis planas, kurio neatsiejama dalis yra žemės sklypo planas su nustatyta statybos zona, apibrėžta ties sklypo riba, o bylos oficialus rašytinis įrodymas – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos vyriausiojo specialisto V. N. 2016 m. gruodžio 19 d. išvada – patvirtina, kad faktinis atstumas atitinka statinio projekte nurodytą atstumą. Kolegija nurodė, kad aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (toliau – STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“) 193 punkte įtvirtinta, jog reikalavimai statinių statybai iki 3 m atstumu nuo sklypo ribos nustatyti aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtiname STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“), tačiau pažymėjo, kad statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 1931 punktas nustato, kad 193 punkto reikalavimai netaikomi žemės sklypuose, kuriuose istoriškai susiklostęs perimetrinis užstatymas ir (ar) statybos zona nustatyta teritorijų planavimo dokumentuose, patvirtintuose iki 2014 m. lapkričio 18 d., jei po šių dokumentų patvirtinimo žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektais žemės sklypai nebuvo padalyti, atidalyti, sujungti ar perdalyti. Todėl, kolegijos vertinimu, trečiojo asmens argumentai dėl būtinybės išlaikyti 3 metrų atstumą yra nepagrįsti.

21.       Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės taikymo UAB „P18“ sąlygų.   

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

 

22.       Trečiasis asmuo visuomeninė organizacija Žvėryno bendruomenė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 5 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio reikalavimus. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

22.1.                      Teismų išvada, kad Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas nekilnojamasis daiktas negali būti savarankiškas civilinės apyvartos objektas, prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje išaiškinta, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o, atliekant teisinę registraciją, yra tik įregistruojami ir išviešinami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-480-701/2018). Sistemiškai aiškinant CK 6.551 straipsnio 2 dalies, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto, Taisyklių 8, 32 ir 33 punktų nuostatas ir remiantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, darytina išvada, kad esminė vertintina aplinkybė dėl statiniui reikalingos eksploatuoti dalies nustatymo – savarankiškai funkcionuojančių statinių faktinis buvimas valstybinės žemės sklype. Todėl ginčo įsakymu, valstybinės žemės nuomos sutartimi (su pakeitimais) ir sprendimu turėjo būti išskirta valstybinės žemės sklypo dalis savarankiškai faktiškai egzistuojančiam statiniui – gyvenamajam namui. Pažymėtina, kad Nacionalinės žemės tarnyba ginčo įsakymo priėmimo momentu žinojo, jog valstybiniame žemės sklype, be kitų statinių, stovi gyvenamasis namas. Šią aplinkybę pagrindžia Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo civilinės bylos, pradėtos pagal pareiškėjos J. L. A. pareiškimą dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, duomenys. Šios bylos procese dalyvavo ir Vilniaus apskrities viršininko administracija – Nacionalinės žemės tarnybos teisių ir pareigų pirmtakė, todėl ši valstybės institucija žinojo arba objektyviai turėjo žinoti apie faktinį gyvenamojo namo egzistavimą. Vis dėlto teismai neįvertino šių įrodymų, taip pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

22.2.                      Teismai neįvertino įrodymų visumos, pagal kurią galima spręsti, kad gyvenamojo namo duomenys egzistavo ir buvo registruoti Nekilnojamojo turto registre: 2005 m. vasario 18 d. išraše fiksuoti duomenys apie gyvenamąjį namą, nors statusas – neįregistruotas; vėliau (2015 m. rugsėjo 22 d. išrašo duomenys) atsirado įrašas apie gyvenamojo namo išregistravimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013). Logikos dėsniai suponuoja, kad be registracijos yra objektyviai negalimas ir daikto išregistravimas. Todėl turėjo būti laikoma, kad gyvenamojo namo duomenys buvo iš tikrųjų registruoti Nekilnojamojo turto registre. Be to, teismai netinkamai vertino neįregistruotų kadastrinių matavimų duomenų reikšmę. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Šiuo atveju 2007 m. rugpjūčio 8 d. kadastriniai matavimai nebuvo įrašyti į kadastrą, todėl šių matavimų duomenimis negalėjo būti vadovaujamasi vertinant, ar gyvenamasis namas buvo suformuotas kaip kūrybinių dirbtuvių priestatas.

22.3.                      Esminė valstybinės žemės sklypo išsinuomojimo lengvatine tvarka sąlyga yra statinių ar įrenginių, priklausančių nuosavybės teise ar naudojamų nuomos pagrindais, buvimas tokiame žemės sklype (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017). Bylą nagrinėję teismai nevertino, ar L. K., o vėliau – UAB „P18“, CK 4.47 straipsnio nustatytais pagrindais įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą. Atsižvelgiant į teismų procesinių sprendimų motyvus, darytina išvada, kad kadastriniai matavimai buvo tas pagrindas, kuriuo L. K. pripažinta nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą. Pažymėtina, kad kadastriniai matavimai CK 4.47 straipsnio prasme nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, todėl teismai be pagrindo pripažino šio atsakovo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą. Teismai nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad gyvenamasis namas, iki jis buvo sunaikintas, UAB „P18“ vykdant statybos darbus, priklausė nuosavybės teise valstybei. Šis faktas reiškia, kad L. K. negalėjo būti suteikta teisė išsinuomoti valstybinės žemės sklypo dalį, kuri turėjo būti skirta gyvenamajam namui eksploatuoti.

22.4.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą – prokuroras turėjo įrodyti ir įrodinėjo faktines aplinkybes, buvusias ginčo administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo metu, o pats teismas vertino faktinę situaciją, egzistavusią bylos nagrinėjimo metu (šios nutarties 18 punktas). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Todėl ginčijamų administracinių aktų ir sandorių teisėtumas turi būti vertinamas ne pagal esamą situaciją, o pagal ginčijamų aktų ir sandorio priėmimo metu buvusią faktinę situaciją ir galiojusius teisės aktus. Be to, pažymėtina, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, todėl ir šiuo aspektu UAB „P18“, neteisėtai nugriovusiai gyvenamąjį namą, negali būti suteikiama teisė į valstybinės žemės sklypo dalį.

22.5.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė Žemės įstatymo 8 straipsnio 7 dalies nuostatas, be pagrindo netaikė Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 ir 10 dalių, CK 4.124 straipsnio 1 dalies ir 4.125 straipsnio nuostatų. Žemės įstatymo 8 straipsnio 7 dalies nuostatos nekelia reikalavimo, perleidžiant naudojimosi teises į žemės sklypą ar jo dalį, būtinai atsisakyti naudojimosi šiuo žemės sklypu ar jo dalimi teisės. Ši teisės norma taip turi būti sistemiškai aiškinama kartu su CK 4.37 straipsnio 1–2 dalimis, 4.39 straipsnio 1 dalimi, 4.111 straipsnio 1 dalimi ir 4.112 straipsnio 1 dalimi, nes, suteikiant teisę naudotis svetimu daiktu ar jo dalimi (servitutas), nėra keliamas reikalavimas atsisakyti savo naudojimosi turtu teisių, o servituto teisės suteikimas, vadovaujantis tiek nurodytu teisiniu reguliavimu, tiek kasacinio teismo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2013), yra laikytinas nuosavybės teisės dalies (teisės naudotis daiktu) perleidimu. Pažymėtina, kad teismai netinkamai kvalifikavo ginčo susitarimą  universitetas šiuo susitarimu suteikė UAB „P18“ daiktinę servituto teisę, t. y. teisę naudotis svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu) transporto priemonių patekimo į kitą žemės sklypo dalį ir stovėjimo tikslais. Vadinasi, aptariamas susitarimas, kitaip negu konstatavo bylą nagrinėję teismai, prieštarauja Žemės įstatymo 8 straipsnio 7 dalies nuostatoms. Be to, Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, sudarant valstybinės žemės panaudos sutartis, valstybinė žemė gali būti perduodama laikinai neatlygintinai naudotis viešosioms įstaigoms, veikiančioms pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymą, kai bent vienas dalininkas yra valstybės ar savivaldybės institucija. Žemės įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad valstybinė žemė šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems subjektams perduodama neatlygintinai naudotis tik valstybės ir savivaldybių funkcijoms atlikti. Jeigu perduotas naudotis žemės sklypas naudojamas ne pagal panaudos sutartyje nurodytas sąlygas arba panaudos gavėjas nebeatlieka funkcijų, kurioms buvo perduotas valstybinės žemės sklypas, laikoma, kad perduotas neatlygintinai naudotis žemės sklypas naudojamas ne pagal paskirtį, ir panaudos davėjas turi nutraukti panaudos sutartį prieš terminą. Neabejotina, kad naudojimosi valstybine žeme teisės suteikimas statybų vystytojui jo verslo interesams įgyvendinti (leidžiant įrengti privalomas automobilių parkavimo vietas, skirtas naujam daugiabučiui) negali būti pateisinamas valstybės ar savivaldybės funkcijų atlikimu (įgyvendinimu). Žemės sklypo dalis buvo perduota universiteto viešosioms funkcijoms atlikti, todėl ši įstaiga neturi teisės sudaryti susitarimą, leidžiantį UAB „P18“ naudotis valstybinės žemės sklypo dalimi privatiems tikslams įgyvendinti.  

22.6.                      Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-301-469/2016). Teismas pažodžiui aiškino ginčo susitarimą, paneigė tikrąjį šio susitarimo turinį (tikslą), be to, neįvertino reikšmingų aplinkybių visumos. Aptariamo susitarimo sudarymo tikslas yra aiškus – UAB „P18“, remdamasi šiuo susitarimu, ketino įrengti privalomą automobilių stovėjimo vietų skaičių. Šiomis vietomis būtų besinaudojusi UAB „P18“ – jos skirtos naujai statomo daugiabučio gyventojams. Susitarimas ir buvo pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai kartu su daugiabučio projektu, siekiant užtikrinti išimtinę UAB „P18“ teisę (o ne bendrą teisę su universitetu) naudotis automobilių stovėjimo vietomis.

22.7.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 112.1.1 punkto nuostatas, be pagrindo netaikė 112.1.2 punkto nuostatų. STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 112.1.1 punkte nustatyta, kad automobilių stovėjimo vietos gali būti įrengiamos kitame (t. y. ne tame, kuriame vykdoma statyba) žemės sklype, kai yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas projektui, kuriame suprojektuotos šiems pastatams privalomos automobilių stovėjimo vietos arba šios vietos suprojektuotos tuo pačiu projektu kaip šie pastatai. Pagal STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 112.1.2 punktą, iki 30 procentų automobilių stovėjimo vietų gali būti įrengta gatvių raudonųjų linijų ribose savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad statinio projekto „Automobilių stovėjimo vietos prie sklypo (duomenys neskelbtini)“, kuriam 2016 m. gegužės 3 d. buvo išduotas rašytinis pritarimas, dokumentai aiškiai patvirtina, jog automobilių stovėjimo vietos bus įrengiamos (duomenys neskelbtini) g. raudonųjų linijų ribose. Vadinasi, šios bylos atveju turėjo būti taikomas STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 112.1.2 punktas, o ne 112.1.1 punktas. Atitinkamai teismai nepagrįstai konstatavo, kad rašytinis pritarimas atitinka STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ reikalavimus ir gali būti kvalifikuotas kaip UAB „P18“ statomo daugiabučio namo projekto dokumentų sprendinių korektūra. Kaip minėta, automobilių stovėjimo vietos pagal STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 112.1.2 punktą įrengiamos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Tokia tvarka Vilniaus mieste yra nustatyta Vilniaus miesto valdybos 1998 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. 285V „Dėl automobilių stovėjimo aikštelių arba vietų įrengimo Vilniaus mieste tvarkos tvirtinimo“. Teismai netaikė šio teisės akto nuostatų. Be to, teismai neįvertino to aspekto, kad rašytiniu pritarimu buvo suteikta teisė kitam statytojui, t. y. Vilniaus miesto savivaldybei, o ne UAB „P18“, statyti naują statinį, t. y. įrengti automobilių stovėjimo vietas. Rašytinis pritarimas yra atskiras statybą leidžiantis dokumentas, kuris nėra susijęs su prokuroro ginčijamu statybą leidžiančiu dokumentu, išduotu UAB „P18“. Rašytinis pritarimas nėra ir negali būti laikomas UAB „P18“ statomo daugiabučio namo projekto dokumentų sprendinių korektūra. Negana to, rašytinis pritarimas prieštarauja STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 112.1.2 punkto nuostatoms, nes šiuo dokumentu leista įrengti visas privalomas įrengti automobilių stovėjimo vietas gatvės raudonųjų linijų ribose.

22.8.                      Teismai neįvertino to fakto, kad pagal žemės sklypo detalųjį planą automobilių stovėjimo vietos yra suplanuotas sklypo vakarinėje dalyje. Šį faktą patvirtina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialisto 2016 m. birželio 21 d. paaiškinimas. Pažymėtina, kad detaliojo plano sprendiniai turi būti taikomi visiems be išimties sklype esantiems statiniams, įskaitant ir UAB „P18“ statomą daugiabutį.

22.9.                      Teismai nustatė faktinę aplinkybę, kad UAB „P18“ nugriovė gyvenamąjį namą, tačiau neįžvelgė visų sąlygų šios atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti. Pažymėtina, kad UAB „P18“ neteisėti veiksmai pasireiškė gyvenamojo namo sunaikinimu (nugriovimu). Teismai šiuo aspektu vėlgi be pagrindo suteikė esminę reikšmę gyvenamojo namo registracijai viešame registre. Be to, teismai netinkamai vertino įrodymus dėl UAB „P18“ žinojimo ir suvokimo apie gyvenamojo namo statusą. Kasaciniame skunde pateikti argumentai patvirtina, kad L. K. garažo (vėliau – kūrybinės dirbtuvės) valdymo laikotarpiu žinojo ir suvokė, kad jis neturi teisių į gyvenamąjį namą. Šis atsakovas įsteigė UAB „P18“, buvo jos akcininkas ir direktorius. Ši bendrovė 2012 m. kovo 19 d. akcijų pasirašymo sutartimi įgijo nuosavybės teisę į kūrybines dirbtuves, ji objektyviai žinojo, kad gyvenamasis namas yra savarankiškas objektas ir kad ji neįgyja teisių į šį objektą.

23.       Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio reikalavimus. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

23.1.                       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas faktinius duomenis dėl gyvenamojo namo faktinio buvimo žemės sklype, jo pastatymo teisėtumo, nuosavybės teisės priklausymo ir jo figūravimo Nekilnojamojo turto registre, pažeidė CK 4.47 straipsnio, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, be to, nukrypo nuo atitinkamos kasacinio teismo praktikos. Teisė ne aukciono tvarka nuomotis valstybinę žemę CK 6.551 straipsnio 2 dalies ir Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto prasme siejama su jos užstatymu. Pagal kasacinio teismo praktiką klausimas, ar žemė yra užstatyta, sprendžiamas pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2011; 2012 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/12). Pažymėtina, kad gyvenamasis namas atitiko abu kriterijus: pirma, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šis pastatas fiziškai egzistavo; antra, šio pastato statybos teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pirmiau įvardyta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį (ne)įregistravimas viešame registre neturi reikšmės išvadai, ar nekilnojamasis daiktas yra teisėtai sukurtas. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pastatų teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas ir atlieka tik nuosavybės teisių išviešinimo funkciją (žr.,statymor. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo e, jo pastatymo teisėtumo, nuosav pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Asmens nuosavybės teisei į nekilnojamojo turto objektą atsirasti turi būti konkretus teisės aktuose nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2012). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar, priimant ginčo įsakymą ir sprendimą, gyvenamasis namas buvo savarankiškai funkcionuojantis statinys, turėjo įvertinti, pirma, kokiam subjektui nuosavybės teise priklausė gyvenamasis namas; antra, ar iki ginčo įsakymo priėmimo įvyko juridinių faktų, sudarančių nuosavybės teisės įgijimo pagrindą. Pažymėtina, kad kadastriniai matavimai nėra nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagrindas, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė įrašą apie kadastrinių matavimų duomenis, pagal kuriuos gyvenamasis namas tariamai buvo suformuotas kaip kūrybinių dirbtuvių dalis, pagrindu daryti išvadą, kad gyvenamasis namas yra kūrybinių dirbtuvių priestatas. 

23.2.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ginčo susitarimą, kartu netinkamai aiškino ir taikė Žemės įstatymo 8 straipsnio 7 dalies nuostatas. Akivaizdu, kad, sudarant ginčo susitarimą, vienintelis ir tikrasis UAB „P18“, kaip statytojos, tikslas buvo įgyti galimybę naudotis papildoma valstybinės žemės sklypo dalimi, siekiant pastatyti kuo didesnį daugiabutį gyvenamąjį namą, automobilių stovėjimo vietas iškeliant kitur. Pažymėtina, kad, vertinant, ar buvo padarytas Žemės įstatymo 8 straipsnio 7 dalies pažeidimas, nebūtina nustatyti, jog panaudos pagrindais valdomas žemės sklypas būtų perduotas valdyti kitiems asmenims, pakanka nustatyti, jog žemės sklypas (ar jo dalis) buvo perduotas naudoti kitiems asmenims. Tas aspektas, kad universitetas ginčo susitarimu tiesiogiai neišreiškė atsisakymo naudotis valstybinės žemės sklypo dalimi, niekaip nepaneigė UAB „P18“ naudojimo teisės įgijimo ir kartu sudarė prielaidą išduoti jai statybą leidžiantį dokumentą.

23.3.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 107 ir 112 punktų reikalavimus, be to, nepagrįstai konstatavo, kad, suprojektavus automobilių stovėjimo vietas už žemės sklypo ribos, buvo pašalinti statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentu buvę projekto trūkumai. STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 112 punkto nuostatos patvirtina, kad galimybė įrengti automobilių saugojimo ir stovėjimo vietas už statinio ar statinių grupės žemės sklypo ribų yra išimtis iš bendros taisyklės, kad visos automobilių saugojimo ir stovėjimo vietos turi būti įrengtos tame pačiame žemės sklype, kuriame vykdomi statinio statybos darbai (STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 107 punktas). Ši išimtis siejama su konkrečiomis statybos rūšimis: statinių rekonstravimu, kapitaliniu remontu ir statinių ar jų dalių paskirties keitimu. Šios bylos atveju leistos vykdyti statybos rūšis buvo nauja statyba, vadinasi, įvardyta išimtis netaikytina.

23.4.                      Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad UAB „P18“ negali būti laikoma neapdairiu, nerūpestingu ir neatidžiu asmeniu sprendžiant klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo nugriovus gyvenamąjį namą, yra nepagrįsta. Teismas visiškai ignoravo tą aplinkybę, kad UAB „P18“ įsteigė L. K., o jis žinojo, kad gyvenamasis namas jam nepriklauso. Be to, pažymėtina, kad valstybės institucijų neveikimas vengiant įtraukti į apskaitą ir įregistruoti valstybės nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą nesudarė UAB „P18“ kliūčių turėti išsamesnę informaciją apie gyvenamąjį namą už tą, kuri atsispindėjo viešame registre, o kartu neatleido nuo pareigos imtis papildomų veiksmų, siekiant užtikrinti, kad gyvenamojo namo nugriovimu nebūtų padaryta žala.

24.       Trečiasis asmuo M. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 5 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio reikalavimus. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

24.1.                      Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuoto precedento, kad, sprendžiant ginčijamo statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo klausimą, taikytinos jo išdavimo momentu galiojusios teisės normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2010). Apeliacinės instancijos teismas taikė STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 1931 punkte įtvirtintą išimtį (šios nutarties 20 punktas), nors šis punktas įsigaliojo 2016 m. liepos 2 d. (aplinkos ministro 2016 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. D1-460), o turėjo taikyti tas nuostatas, kurios galiojo išduodant statybą leidžiantį dokumentą, t. y. 2014 m. lapkričio 18 d. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą. Šis pažeidimas nulėmė netinkamą teisės normų taikymą sprendžiant klausimą dėl besiribojančio žemės sklypo savininko rašytinio sutikimo privalomumo. Pažymėtina, kad nėra ginčo, jog daugiabutis gyvenamasis namas suprojektuotas mažesniu negu 3 m (1,32–1,58 m) atstumu iki besiribojančio žemės sklypo, todėl, išduodant statybą leidžiantį dokumentą, buvo privalomas gretimo žemės sklypo savininkų, įskaitant ir trečiąjį asmenį, rašytinis sutikimas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 193 punkto ir STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 34 punkto, 11 priedo 4 punkto pagrindais, tačiau jis nebuvo gautas, vadinasi, statybą leidžiantis dokumentas negalėjo būti išduotas.

24.2.                      Teismai, spręsdami klausimą, ar nėra pažeidimų dėl minimalių atstumų iki gretimo žemės sklypo ribos, be pagrindo suabsoliutino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos vyriausiojo specialisto V. N. 2016 m. gruodžio 19 d. išvadą. Ši išvada pateikta tik dėl STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ pažeidimo projektavimo darbų sutarties pasirašymo momentu galimybės, tačiau išvadoje neatsispindi STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ įtvirtinto teisinio reglamentavimo ir galimo pažeidimo vertinimas. Todėl aptariama išvada negali būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu faktą, kad nėra reikalavimo laikytis minimalių atstumų iki besiribojančio žemės sklypo pažeidimo. Be to, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 m. gruodžio 28 d. raštas paneigia pirmiau nurodytą išvadą. Šiame rašte įvertinti galimi pažeidimai būtent STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ pagrindu ir konstatuota, kad atstumas nuo pradėto statyti daugiabučio namo ir gretimo žemės sklypo yra mažesnis ir neatitinka STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ reikalavimų.

24.3.                      Teismų išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 3 d. išduotas rašytinis pritarimas gali būti laikomas statomo daugiabučio namo techninio projekto sprendinių dėl automobilių stovėjimo vietų įrengimo korektūra, yra nepagrįsta. Toks aiškinimas prieštarauja STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 112.1.2 punkto, aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1-738 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ 42 punkto nuostatoms. Šių nuostatų analizė sudaro pagrindą teigti, kad kitam statytojui išduotas statybą leidžiantis dokumentas negali būti laikomas kito statybą leidžiančio dokumento techninio projekto sprendinių korekcija, išskyrus teisės aktuose įtvirtintus atvejus, pvz., STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 112.1.1 punktą, kuris šiuo atveju netaikytinas. Statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ 42 punkte nustatyta, kad projektas keičiamas papildomos sutarties su projektuotuoju ir statytojo patvirtintos papildomos techninės užduoties pagrindu. Projekto keitimus ir (ar) papildymus atlieka projektą parengęs projektuotojas, parengdamas naujos laidos projekto sprendinių dokumentą. Ginčo atveju tas nebuvo padaryta. Be to, teismai neįvertino 2016 m. kovo 15 d. prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų, nurodančių, kad bus suprojektuotos ir įrengtos bendro naudojimo automobilių stovėjimo vietos. Vadinasi, rašytiniu pritarimu projektuojamos automobilių stovėjimo vietos net nebus išimtinai naudojamos daugiabučio namo gyventojų, be to, jos bus perduotos savivaldybei. Todėl rašytinis pritarimas ir šiuo aspektu negali būti vertinamas kaip statybą leidžiančio dokumento techninio projekto korekcija.

24.4.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 112.1.1 punkto nuostatas, be pagrindo netaikė 112.1.2 punkto nuostatų. Argumentai, kuriais yra grindžiama ši trečiojo asmens M. K. kasacinio skundo dalis, iš esmės yra tapatūs trečiojo asmens visuomeninės organizacijos Žvėryno bendruomenės kasacinio skundo argumentams, išdėstytiems šios nutarties 22.7 punkte, todėl nekartojami.

24.5.                      Teismai neįvertino to aspekto, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 3 d. išduotas rašytinis pritarimas prieštarauja teritorijų planavimo dokumentui. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialisto 2016 m. birželio 21 d. paaiškinimas patvirtina, kad pagal žemės sklypo detalųjį planą automobilių stovėjimo vietos yra suplanuotos sklypo vakarinėje dalyje. Siekiant pakeisti automobilių stovėjimo vietų išdėstymą, faktiškai reikėjo atlikti detaliojo plano koregavimą, o tokiai korekcijai turėjo pritarti Teritorijų planavimo komisija. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad detaliuosiuose planuose nustatytas automobilių stovėjimo vietų išdėstymas gali būti koreguojamas, jeigu tai nepažeidžia įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, aukštesnio lygmens kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendinių, savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimų statinio projekto rengimo metu. Prieš tai šiam kompleksinio teritorijų planavimo dokumento koregavimui turi raštu pritarti visi žemės sklypo valdytojai ir naudotojai bei Teritorijų planavimo komisija, jai pateikiant statinio projekto sklypo sutvarkymo dalį (sklypo planą). Vadinasi, rašytiniu pritarimu keičiant automobilių stovėjimo vietų sprendinius, nustatytus detaliajame plane, buvo būtinas Teritorijų planavimo komisijos, visų žemės sklypo valdytojų ir naudotojų pritarimas, tačiau toks pritarimas šiuo atveju nebuvo gautas.

25.       Ieškovas prisidėjo prie trečiųjų asmenų visuomeninės organizacijos Žvėryno bendruomenės ir M. K. kasacinių skundų.

26.       Trečiasis asmuo M. K. prisidėjo prie ieškovo ir trečiojo asmens visuomeninės organizacijos Žvėryno bendruomenės kasacinių skundų.

27.       Trečiasis asmuo visuomeninė organizacija Žvėryno bendruomenė prisidėjo prie trečiojo asmens M. K. kasacinio skundo.  

28.       Atsakovė VĮ Turto bankas prisidėjo prie visų kasacinių skundų.

29.       Atsakovė UAB „P18“ atsiliepimu į kasacinius skundus prašo atmesti kasacinius skundus ir palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 5 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinius skundus yra grindžiamas tokiais argumentais:

29.1.                      Bylą nagrinėję teismai, tinkamai įvertinę bylos įrodymus, nustatė šias faktines aplinkybes, reikšmingas teisės taikymui bylą nagrinėjant kasacine tvarka: gyvenamasis namas niekada nebuvo registruotas viešame registre kaip savarankiškai egzistuojantis statinys; gyvenamasis namas faktiškai buvo kūrybinių dirbtuvių priestatas; niekada nebuvo registruotos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą. Ieškovo ir trečiųjų asmenų, pateikusių kasacinius skundus, nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis nesudaro pagrindo kasaciniame teisme iš naujo nustatyti faktines aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime konstatuoti šie reikšmingi aspektai: šios bylos procese nepareikštas reikalavimas dėl garažo pastato paskirties pakeitimo į kūrybines dirbtuves pripažinimo neteisėtu; nėra ginčijami žemės sklypo detalusis planas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 17 d. įsakymas Nr. 30-2044, kuriuo pirmiau negu ginčo įsakymu nustatyti žemės sklypo duomenys; nuomojamo žemės sklypo dydis ir dalys buvo nustatytos pagal tikslinę paskirtį atitinkantį faktinį statinių – bendrabučio ir kūrybinių dirbtuvių – naudojimą, o sklypo ribos – pagal kompetentingų valdžios institucijų aktais patvirtintus sklypo planus, kurie nėra ginčijami ir galioja. Be to, svarbūs ir tie apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad šios bylos procese nėra reiškiamas reikalavimas atstatyti sunaikintą gyvenamąjį namą, todėl, nesant pastato fizine ir teisine prasmėmis, nėra pagrindo daryti išvadą, kad universitetui ir UAB „P18“ priskirtos naudotis žemės sklypo dalys turėtų ar galėtų būti kitokio ploto, negu buvo nustatyta ginčo administraciniais aktais. Šie argumentai patys savaime yra pakankami konstatuoti, kad prokuroro reikalavimai panaikinti ginčo įsakymą ir sprendimą, pripažinti negaliojančiais ginčo valstybinės žemės nuomos sutartį ir ją pakeitusius susitarimus yra nepagrįsti.

29.2.                      Ieškovo ir trečiojo asmens visuomeninės organizacijos Žvėryno bendruomenės kasaciniuose skunduose  nepagrįstai nurodyta, jog, nustatant žemės sklypo dalis, reikalingas savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti, turėjo būti nustatyta ir gyvenamajam namui eksploatuoti reikalinga dalis. Remiantis Taisyklių 33 punktu, darytina išvada, kad valstybinės žemės sklypas, kuriame yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai ir įrenginiai, išnuomojamas tik Nekilnojamojo turto registre įregistruotų savarankiškai funkcionuojančių statinių ir įrenginių savininkams. Atitinkamai tik registre įregistruotiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams turi būti nustatomos išnuomotinos valstybinės žemės sklypo dalys, reikalingos tokiems statiniams eksploatuoti. Gyvenamasis namas niekada nebuvo registruotas registre, todėl, vadovaujantis Taisyklių 33 punktu, neturėjo būti nustatyta žemės sklypo dalis, reikalinga šiam namui eksploatuoti. Kasacinių skundų argumentams pagrįsti yra nurodyta atitinkama kasacinio teismo praktika (žr. šios nutarties 22.1 ir 23.1 punktus), tačiau nėra pagrindo vadovautis skunduose cituojama praktika, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

29.3.                      Priešingai negu teigiama kasaciniuose skunduose, šios bylos ginčo atveju egzistuoja visos sąlygos taikyti STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 112.1.1 punkto nuostatas: privalomos automobilių stovėjimo vietos įrengiamos valstybinėje žemėje ir yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas projektui, kuriame suprojektuotos šiems pastatams privalomos automobilių stovėjimo vietos arba šios vietos suprojektuotos tuo pačiu projektu kaip ir visuomeninės paskirties pastatas (pastatai) ar gyvenamosios paskirties daugiabutis pastatas. Šiuos argumentus patvirtina specialisto 2016 m. birželio 21 d. paaiškinimas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2016 m. birželio 29 d. raštas. Šis raštas patvirtina, kad, pirma, UAB „P18“ teisėtai užtikrins minimalų automobilių stovėjimo vietų skaičių, todėl teiginiai dėl viešojo intereso pažeidimo atmestini; antra, žemės sklypo detaliojo plano keitimas nebuvo privalomas, nes, projektuojant automobilių stovėjimo vietas ne žemės sklype, o valstybinėje žemėje, detaliojo plano sprendiniai nėra keičiami. Kasaciniuose skunduose nurodyta, kad šiuo atveju turėtų būti taikomos STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 112.1.2 punkto nuostatos, tačiau šie argumentai yra nepagrįsti. Taikant STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 112.1.1 punkto nuostatas, 112.1.2 punkto reikalavimai negalioja. Pastarojo punkto nuostatos taikytinos tik tais atvejais, kai nėra įrengiamos naujos automobilių stovėjimo vietos, o naudojamos esamos automobilių stovėjimo vietos. Šios bylos ginčo atveju siekiama įrengti naujas automobilių stovėjimo vietas, todėl visas jas galima įrengti už sklypo ribų.

29.4.                      Ieškiniu reikalaujama panaikinti statybą leidžiantį dokumentą, įpareigoti UAB „P18“ nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, tačiau būtina pažymėti, kad viešasis interesas šios bylos ginčo atveju nėra pažeidžiamas, nes statyba pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus yra galima ginčo teritorijoje – statybą šioje teritorijoje, užstatymo rodiklius ir kt. nustatė dar 2002 metais patvirtintas žemės sklypo detalusis planas, o šis planas nėra ginčijamas. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl statinio nugriovimo galėtų būti tenkinamas, tik nustačius tokius pažeidimus, kurių neįmanoma pašalinti, t. y. tik prokurorui įrodžius, kad kraštutinės priemonės – statinio nugriovimo – taikymas yra neišvengiamas ir kartu pateisinamas. Procedūriniai pažeidimai, net jeigu tokie ir būtų nustatyti, patys savaime nesudaro pagrindo tenkinti aptariamo reikalavimo. Lietuvos Respublikos statybos įstatyme yra įtvirtinti alternatyvūs savavališkos statybos padariniai, kurie privalo būti apsvarstyti ir įvertinti, atsižvelgiant į visas reikšmingas ginčo aplinkybes.

29.5.                      Priešingai negu nurodyta ieškovo ir trečiojo asmens visuomeninės organizacijos Žvėryno bendruomenės kasaciniuose skunduose, UAB „P18“, o ne valstybė buvo gyvenamojo namo savininkė, iki jis buvo nugriautas. Šią aplinkybę patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys, nurodantys, jog gyvenamasis namas buvo kūrybinių dirbtuvių priestatas, t. y. sudėtinė jų dalis. Be to, sprendžiant klausimą, ar UAB „P18“, nugriaudama gyvenamąjį namą, atliko neteisėtus veiksmus, būtina atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad statybą leidžiančiu dokumentu buvo suteikta teisė griauti kūrybines dirbtuves ir kartu gyvenamąjį namą, todėl UAB „P18“ elgėsi sąžiningai ir turėjo teisėtus lūkesčius, įgytus statybos leidimo ir techninio projekto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-15-1797/2005). Kitaip tariant, UAB „P18“, nugriaudama gyvenamąjį namą, įgyvendino jai teisės aktų nustatyta tvarka suteiktą atitinkamą teisę.

29.6.                      Trečiojo asmens M. K. kasacinio skundo argumentai dėl reikalavimų, nustatančių minimalius atstumus iki gretimo žemės sklypo ribos, pažeidimo yra nepagrįsti. Šiuos argumentus paneigia žemės sklypo detalusis planas. Būtent šiuo planu yra patvirtinta leidžiama užstatyti teritorija, kurioje UAB „P18“ stato naują pastatą. Trečiojo asmens M. K. akcentuojami 3 metrai būtent ir patenka į detaliuoju planu patvirtintą užstatymo zoną. Aptariamus kasacinio skundo argumentus papildomai paneigia Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos vyriausiojo specialisto V. N. 2016 m. gruodžio 19 d. išvada, kurioje nurodyta, jog, pirma, faktinis statinių atstumas atitinka statinio projekte nurodytą atstumą; antra, statinio projekte nurodytas atstumas atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, atkreiptinas dėmesys į tą aspektą, kad prokuroro ieškinys nebuvo grindžiamas argumentais dėl būtinybės išlaikyti 3 metrų atstumą. Prokuroras nenurodė tokio ieškinio faktinio pagrindo, vadinasi, aplinkybės, sudarančios šį pagrindą, nepatenka į bylos nagrinėjimo dalyką, todėl aptariami kasacinio skundo argumentai apskritai neturėtų būti vertinami.        

30.       Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimais į kasacinius skundus prašo atmesti kasacinius skundus. Atsiliepimai yra grindžiami tokiais argumentais:

30.1.                      Administracija išdavė statybą leidžiantį dokumentą, vadovaudamasi jo išdavimo momentu galiojusiais ginčo įsakymu ir sprendimu, valstybinės žemės nuomos sutartimi (su vėlesniais pakeitimais). Teisinė registracija yra kriterijus, pagal kurį galima spręsti, ar administracija, išduodama statybą leidžiantį dokumentą, galėjo žinoti apie žemės sklype esantį ir valstybei priklausantį gyvenamąjį namą. Sprendžiant klausimą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, buvo vadovautasi statytojos pateiktu Nekilnojamojo turto registro išrašu, o šiame išraše buvo užfiksuota, kad žemės sklype yra tik du statiniai, t. y. bendrabutis ir dirbtuvės. Gyvenamasis namas nebuvo registruotas kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas. Administracijai, neturinčiai priešingų duomenų, nekilo ir negalėjo kilti abejonių dėl minėtų duomenų tikrumo ir pagrįstumo. Todėl jeigu ir būtų pripažintas pirmiau nurodytų aktų ir sandorio neteisėtumas ir kartu panaikintas statybą leidžiantis dokumentas, nebūtų pagrindo konstatuoti neteisėtus administracijos veiksmus ir jos atsakomybę dėl statybos padarinių šalinimo.

30.2.                      Administracijos darbuotojai, įvertinę statytojos pateiktų dokumentų turinį, neturėjo pagrindo abejoti, kad statytoja yra teisėta žemės sklypo dalies, kurioje suprojektuota automobilių stovėjimo aikštelė, valdytoja. Ginčo susitarimas buvo pasirašytas universiteto ūkio direktoriaus ir patvirtintas universiteto antspaudu, todėl šios institucijos valia leisti kartu naudotis jos panaudos pagrindais valdoma žemės sklypo dalimi buvo aiški ir vienareikšmiška. Pažymėtina, kad pagal statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentu galiojusius Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punktą, STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33.3 punktą, jeigu statinius planuojama statyti statytojo (užsakovo) nevaldomame nuosavybės teise ar kita valdymo ir naudojimo teise žemės sklype (teritorijoje), turi būti pateikiama sutartis (sutikimas) su šio žemės sklypo (teritorijos) savininku, valdytoju ar naudotoju, t. y. teisės aktuose nenustatyta, kad tokio pobūdžio sutikimą gali pateikti tik žemės sklypo savininkas. Todėl ginčo susitarimas statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentu laikytinas tinkamu ir galiojančiu susitarimu dėl žemės sklypo dalies panaudojimo. Be to, ginčo susitarimo pripažinimas negaliojančiu nepakeis fakto, kad statytoja, siekdama pašalinti galimus pažeidimus dėl privalomų stovėjimo vietų sprendinių įgyvendinimo, gavo naują statybą leidžiantį dokumentą – 2016 m. gegužės 3 d. rašytinį pritarimą, kurio pagrindu (duomenys neskelbtini) g. raudonųjų linijų ribose leista įrengti statomam gyvenamajam namui reikalingas automobilių stovėjimo vietas. Šis statybą leidžiantis dokumentas nėra nuginčytas, todėl laikytina, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog statybą leidžiančio dokumento trūkumas dėl stovėjimo vietų įrengimo buvo tinkamai išspręstas, pasinaudojus teisės aktų suteikta teise perkelti stovėjimo vietas už žemės sklypo ribų.

30.3.                      Kasaciniuose skunduose kvestionuojamas 2016 m. gegužės 3 d. rašytinio pritarimo teisėtumas, tačiau šios bylos procese nebuvo pareikštas reikalavimas dėl šio statybą leidžiančio dokumento panaikinimo. Todėl kasacinių skundų argumentai dėl rašytinio pritarimo neteisėtumo nenagrinėtini kasaciniame teisme. Be to, kasaciniuose skunduose nepagrįstai nurodyta, kad teismai netinkamai taikė STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ nuostatas. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esanti (duomenys neskelbtini) g. pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Remiantis šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, darytina išvada, kad ir aptariamos gatvės užimama žemė raudonųjų linijų ribose nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Todėl bylą nagrinėję teismai, spręsdami klausimą dėl statybą leidžiančio dokumento trūkumų dėl automobilių stovėjimo vietų įrengimo, pagrįstai rėmėsi STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 112.1.1 punktu, leidžiančiu privalomas automobilių stovėjimo vietas įrengti už žemės sklypo ribų kitame žemės sklype. Šios bylos ginčo atveju STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 112.1.2 punktas nėra aktualus, nes automobilių stovėjimo vietos yra įrengiamos ne savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, bet pagal galiojantį statybą leidžiantį dokumentą. Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad stovėjimo vietos bus rezervuotos tik tam tikrą laiką, nepaneigia fakto, kad stovėjimo sprendiniai šiuo metu atitinka teisės aktų reikalavimus.

30.4.                      Ieškovas savo kasaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 112 punkto nuostatos negali būti taikomos naujos statybos atveju. Šios nuostatos aiškintinos taip, kad, be naujos statybos rūšies, reikalavimai yra taikytini ir kitoms statybos rūšims, t. y. rekonstrukcijai, kapitaliniam remontui ir kt.

30.5.                      Trečiojo asmens visuomeninės organizacijos Žvėryno bendruomenės kasaciniame skunde akcentuojama, kad 2016 m. gegužės 3 d. rašytinis pritarimas nėra susijęs su ginčijamu statybą leidžiančiu dokumentu, nes statytoja pagal šį rašytinį pritarimą yra ne UAB „P18“, o Vilniaus miesto savivaldybė, tačiau pažymėtina, kad pagal teisinį reglamentavimą tik savivaldybė ir gali būti statytoja gatvės raudonųjų linijų ribose – savivaldybės įstatymo pagrindu valdo gatvių užimamą žemę, todėl kiti asmenys, norintys įrengti stovėjimo vietas, neatitiktų Statybos įstatymo 3 straipsnio keliamų reikalavimų. Savivaldybė ir UAB „P18“ 2016 m. balandžio 25 d. pasirašė sutartį, pagal kurią savivaldybė pavedė UAB „P18“ vykdyti statytojo teises ir pareigas, nustatytas Statybos įstatyme, o UAB „P18“ įsipareigojo savo lėšomis atlikti parkavimo įrengimo darbus ir perduoti savivaldybei rezultatą. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo visuomeninė organizacija Žvėryno bendruomenė savo kasaciniame skunde taip ir nenurodo nė vieno aktualaus teisės akto, kuris draustų statytojui tokiu būdu įgyvendinti privalomą stovėjimo vietų sprendinį naujos statybos atveju. Rašytinis pritarimas, kaip savarankiškas statybą leidžiantis dokumentas, nėra ginčijamo statybą leidžiančio dokumento techninio projekto korektūra, tačiau šis aspektas nepaneigia teismų išvadų dėl stovėjimo vietų įrengimo trūkumų ištaisymo.

30.6.                      Trečiojo asmens visuomeninės organizacijos Žvėryno bendruomenės kasacinio skundo argumentas, kad 2016 m. gegužės 3 d. rašytinis pritarimas prieštarauja žemės sklypo detaliajam planui, yra nepagrįstas. Detaliojo plano sprendiniai nėra keičiami, įrengiant automobilių stovėjimo vietas už žemės sklypo ribų.

30.7.                      Trečiojo asmens M. K. kasacinio skundo argumentai dėl reikalavimų, nustatančių minimalius atstumus iki gretimo žemės sklypo ribos, pažeidimo yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, šiam trečiajam asmeniui iškėlus klausimą dėl atstumų iki gretimo žemės sklypo išlaikymo, kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, prašydamas pateikti išvadą, ar, projektuojant ir statant daugiabutį, buvo laikytasi teisės aktuose nustatytų atstumų. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pateikė 2016 m. gruodžio 19 d. išvadą, kurioje nurodyta, jog, pirma, gyvenamojo namo projektavimo metu galiojęs STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ nenustatė tikslaus minimalaus atstumo nuo sklypo ribos; antra, nebuvo pažeistos šio statybos techninio reglamento nuostatos. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo M. K. pirmosios instancijos teisme nesirėmė argumentais, susijusiais su STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatų pažeidimu, todėl šiais argumentais negali būti grindžiamas jo kasacinis skundas (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-1047 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 7.4.1 punkte įtvirtinta, kad projektuojamam statiniui yra taikomi tokie normatyvai, kurie įsigaliojo iki projektavimo sutarties pasirašymo dienos. Statinio projektavimo metu galiojusi STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ redakcija nenustatė reikalavimų dėl minimalių atstumų išlaikymo. Trečiojo asmens M. K. akcentuojama STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 193 punkto nuostata dėl atstumo iki gretimo žemės sklypo ribos įsigaliojo tik 2014 m. lapkričio 18 d., t. y. ji negaliojo, projektuojant statinį. Be to, pažymėtina, kad trečiasis asmuo M. K. tik 2014 m. spalio 21 d. įsigijo gretimo žemės sklypo dalį. Ginčijamas statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas 2014 m. lapkričio 18 d., tačiau jam išduoti privalomas statybos projektas buvo parengtas dar 2013 metais. Gretimas žemės sklypas projekto rengimo ir derinimo metu priklausė Lietuvos valstybei, šis sklypas patikėjimo teise buvo valdomas Nacionalinės žemės tarnybos. Tiek žemės sklypo savininkė, tiek patikėtinė nereiškė pretenzijų dėl galimo STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 11 priedo 4 punkto pažeidimų. Detaliojo plano pagrindinis brėžinys patvirtina, kad ginčo statinio statybos zona yra ant sklypų ribos. Tvirtinant detalųjį planą, jo sprendiniai, įskaitant statybos zonos vietą, buvo suderinti su valstybinės žemės patikėtiniu ir kt. atsakingomis institucijomis dar gerokai iki trečiojo asmens M. K. minimų ir tariamai pažeistų STR reikalavimų įsigaliojimo. CK 4.48 straipsnis nustato, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas. Vadinasi, valstybei, kaip buvusiai trečiojo asmens M. K. valdomos sklypo dalies savininkei, suderinus žemės sklypo detalųjį planą, šis suderinimas yra privalomas ir pačiam trečiajam asmeniui.

31.       Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į kasacinius skundus prašo atmesti kasacinius skundus. Atsiliepimas yra grindžiamas tokiais argumentais:

31.1.                      Žemės sklypas buvo formuojamas pagal UAB „Orkanas“ 2011 m. liepos 26 d. parengtą žemės sklypo vidinės tvarkos naudojimosi projektą. Šiame projekte (plane) nebuvo pažymėtas gyvenamasis namas, be to, jis nebuvo nurodytas ir kadastro duomenų lentelėje, todėl nepagrįstas trečiojo asmens visuomeninės organizacijos Žvėryno bendruomenės kasacinio skundo argumentas, kad Nacionalinei žemės tarnybai turėjo būti žinoma apie gyvenamojo namo buvimą žemės sklype. Ši institucija neturi pagrindo abejoti matininko, parengusio žemės sklypo planą, pateiktais duomenimis. Matininkas privalo užtikrinti plane pateiktų duomenų teisingumą ir atsako už atlikto darbo kokybę. Pažymėtina, kad ir Nekilnojamojo turto registre 2011 m. balandžio 4 d. žemės sklypo adresu buvo registruoti tik du savarankiški nekilnojamojo turto objektai, t. y. bendrabutis ir kūrybinės dirbtuvės. Būtent šie objektai ir buvo pažymėti 2011 m. liepos 26 d. parengtame žemės sklypo plane.

31.2.                      Įstatymų leidėjas aiškiai įtvirtino, kad žemės sklypo dalys gali būti išskirtos tik tokiems statiniams, kurie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip pagrindiniai daiktai. Pažymėtina, kad gyvenamasis namas nebuvo registruotas kaip savarankiškai egzistuojantis statinys. Teismų praktikoje pažymėta, kad vien statinio faktinis buvimas nėra pakankama prielaida, rengiant teritorijų planavimo dokumentus ar kitus įstatyme nurodytus dokumentus, pradėti formuoti atitinkamą žemės sklypą, reikalingą statiniams eksploatuoti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-873-624/2015 pažymėjo, kad tokius dokumentus galima rengti tik tuo atveju, jeigu žemės sklypas yra užstatytas asmeniui priklausančiais statiniais, kurie yra įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, kartu – ir į Nekilnojamojo turto registrą. Vadinasi, formuojant valstybinės žemės sklypą statiniams eksploatuoti, statiniai privalo būti registruoti kadastre ir registre, nes valstybinės žemės sklypai formuojami tokio dydžio, paskirties ir būdo, koks yra reikalingas pagal kadastre ir registre įrašytą statinio paskirtį.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

        

Dėl statytojo teisės valstybinės žemės sklype įgyvendinimo sąlygų, valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka sąlygų, nekilnojamojo daikto pripažinimo civilinių teisių objektu kriterijų, nekilnojamojo daikto teisinės registracijos, kadastrinių matavimų reikšmės, daiktų kvalifikavimo kaip antraeilių daiktų kriterijų, panaudos pagrindais turimų valdymo ir naudojimo teisių į valstybinės žemės sklypą įgyvendinimo

 

32.       Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi ginčo statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentu) 3 straipsnis reglamentuoja teisę būti statytoju ir šios teisės įgyvendinimo sąlygas. Šio straipsnio antrojoje dalyje, be kita ko, nustatyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai: 1) statytojas nuosavybės teise valdo arba kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais valdo ir naudoja žemės sklypą, kuriame statomas statinys; 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Pažymėtina, kad statytojo teisei įgyvendinti yra būtinos abi šios sąlygos – bent vienos sąlygos nebuvimas užkerta kelią įgyvendinti statytojo teisę, t. y. statyti statinį (šiuo metu galiojančios Statybos įstatymo redakcijos 3 straipsnio 5 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta, kad statyba yra draudžiama, jeigu statytojas neatitinka bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti), ir kartu suponuoja statybos neteisėtumą, jeigu jau pradėti vykdyti statinio statybos darbai.

33.       Pirmiau išdėstytos nuostatos patvirtina, kad žemės sklypo, kuriame planuojama vykdyti statinio statybą, teisėtas valdymas ir naudojimas yra sąlyga, be kurios nėra galimas statytojo teisės įgyvendinimas. Be to, ši sąlyga yra pirminė statytojo teisei įgyvendinti – pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies 2 punktą statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros neatliekamos ir statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, jeigu asmuo, prašantis išduoti statybą leidžiantį dokumentą, neturi teisės būti statytoju pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų reikalavimus. Pažymėtina, kad aptariamos statytojo teisės įgyvendinimo sąlygos įvykdymui užtikrinti nėra keliamas reikalavimas, jog statytojas išimtinai tik nuosavybės teise valdytų žemės sklypą, kuriame planuojama statinio statyba, – pakanka, kad jis turėtų valdymo ir naudojimo teises, į kurių turinį įeina ir teisė statyti statinius, į planuojamą užstatyti žemės sklypą. Akcentuotinas ir tas aspektas, kad statytojo teisė gali būti įgyvendinama ne tik teisėtai valdomame ir naudojamame privačios žemės sklype, bet ir išsinuomotame valstybinės žemės sklype. Tiek, kiek susiję su statytojo teisės įgyvendinimu nuomos pagrindais valdomame ir naudojamame valstybinės žemės sklype, pažymėtina, kad šios teisės užtikrinimas sietinas su papildomu reikalavimu – teisė statyti statinius turi būti nustatyta valstybinės žemės sklypo nuomos sutartyje (Taisyklių 30.7 punktas). Šio reikalavimo nesilaikymas sudaro prielaidas nugriauti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartyje nenurodytus statyti statinį ar statinius (žr. ten pat).

34.       Teisėjų kolegija, apibendrindama šios nutarties 32–33 punktuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad statytojo teisei valstybinės žemės sklype įgyvendinti yra būtinas tokių juridinių faktų visetas: 1) valstybinės žemės sklypo nuomos pagrindais valdymas ir naudojimas; 2) teisės statyti statinius nustatymas valstybinės žemės sklypo nuomos sutartyje; 3) statybą leidžiančio dokumento turėjimas.

35.       Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, be kitų, nustatytos tokios faktinės aplinkybės: 

35.1.                      L. K. 2000 m. spalio 11 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi ir 2000 m. lapkričio 21 d. privatizavimo objekto perdavimo ir priėmimo aktu įsigijo 42,02 kv. m ploto garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis garažas 2007 metais buvo rekonstruotas į kūrybines dirbtuves. Ginčo įsakymu, priimtu 2011 m. rugpjūčio 2 d., buvo suformuotas valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nustatyti šio sklypo kadastro duomenys, įskaitant pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį, be to, nustatytos žemės sklypo dalys, reikalingos sklype esantiems savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti: bendrabučiui – 1474 kv. m ploto žemės sklypo dalis, kūrybinėms dirbtuvėms – 621 kv. m ploto žemės sklypo dalis. L. K. ginčo valstybinės žemės nuomos sutartimi, sudaryta 2011 m. rugsėjo 28 d., išsinuomojo pirmiau nurodyto valstybinės žemės sklypo dalį, priskirtą kūrybinėms dirbtuvėms. Šioje valstybinės žemės nuomos sutartyje, be kita ko, nustatyta, kad išnuomojamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų, visuomeninės paskirties teritorijos, pobūdis – pramonės ir sandėliavimo įmonių, mokslo ir mokymo, kultūros ir sporto, sveikatos apsaugos pastatų bei statinių statybos. 

35.2.                      Kūrybinės dirbtuvės 2012 m. kovo 19 d. akcijų pasirašymo sutartimi buvo perleistos UAB „P18“ nuosavybėn. UAB „P18“ 2012 m. liepos 17 d. susitarimu perėmė valstybinės žemės nuomininko teises ir pareigas pagal ginčo valstybinės žemės nuomos sutartį. Ginčo sprendimu, priimtu 2013 m. vasario 8 d., buvo patvirtinti valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys. Lietuvos valstybė, atstovaujama savo institucijos, ir UAB „P18“ 2013 m. lapkričio 20 d. susitarimu pakeitė ginčo valstybinės žemės nuomos sutartį, nustatydamos, kad išnuomojamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, komercinės paskirties objektų teritorijos, pobūdis – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos, prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. lapkričio 18 d. išdavė ginčo statybą leidžiantį dokumentą, leisdama UAB „P18“ statyti naują statinį – daugiabutį gyvenamąjį namą ir griauti statinį – kūrybines dirbtuves. UAB „P18“, vadovaudamasi ginčo statybą leidžiančiu dokumentu, pradėjo statyti ir įregistravo daugiabutį gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini).

36.       Pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės a priori (iš anksto, nepatikrinus kitų faktų) sudaro pagrindą spręsti, kad yra užtikrinti visi privalomieji reikalavimai UAB „P18“, kaip statytojos, teisei į daugiabučio gyvenamojo namo statybą įgyvendinti: 1) ji nuomos pagrindais valdo ir naudoja valstybinės žemės sklypo dalį, kurioje suplanuota ir vykdoma daugiabučio gyvenamojo namo statyba; 2) daugiabučio gyvenamojo namo statybos galimybė yra expressis verbis aptarta valstybinės žemės nuomos sutartyje (2013 m. lapkričio 20 d. susitarimo redakcija); 3) gautas statybą leidžiantis dokumentas statyti daugiabu gyvenamąjį namą. Kita vertus, prokuroras ieškiniu, pareikštu viešajam interesui apginti, be kita ko, ginčija tiek valstybinės žemės nuomos sutartį, tiek statybą leidžiantį dokumentą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmetė visus prokuroro reikalavimus. Teismai (bendriausia prasme) pripažino, kad UAB „P18“ turi teisę ne aukciono tvarka nuomotis valstybinės žemės sklypo dalį, kurioje vykdoma daugiabučio gyvenamojo namo statyba, ir kad statybą leidžiantis dokumentas tiek, kiek šiuo dokumentu leista UAB „P18“ įrengti automobilių stovėjimo vietas universiteto valdomoje ir naudojamoje valstybinės žemės sklypo dalyje, yra neteisėtas, tačiau statytoja pašalino šį statybą leidžiančio dokumento trūkumą, suprojektuodama automobilių stovėjimo vietų įrengimą gatvės raudonųjų linijų ribose, todėl daugiabučio gyvenamojo namo statyba yra teisėta. Prokuroro ir trečiųjų asmenų kasaciniuose skunduose keliami klausimai dėl šių teismų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija pasisako dėl šių klausimų, nes jie turi esminę reikšmę sprendžiant dėl daugiabučio gyvenamojo namo statybos teisėtumo, o šis klausimas apskritai sudaro nagrinėjamos civilinės bylos dalyko esmę.

37.        Kaip nustatyta, L. K. ne aukciono tvarka išsinuomojo valstybinės žemės sklypo dalį, kurioje vykdoma daugiabučio gyvenamojo namo statyba. Pažymėtina, kad toks (be aukciono) valstybinės žemės išnuomojimo būdas yra išimtinis, – bendroji taisyklė yra ta, kad valstybinė žemė išnuomojama aukciono būdu asmeniui, kuris pasiūlo didžiausią nuomos mokestį (Žemės įstatymo 9 straipsnio 5 dalis, CK 6.551 straipsnio 1 dalis). Todėl valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka institutas negali būti plečiamai aiškinamas, valstybinė žemė tokia tvarka gali būti išnuomojama tik įstatymo tiesiogiai reglamentuotais pagrindais ir sąlygomis ir tik tiek (turint omenyje išnuomotinos valstybinės žemės plotą), kiek reikia įstatyme apibrėžtiems tikslams, suponuojantiems pačios šios išimtinės tvarkos taikymą, pasiekti.

38.       Valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu, be kita ko, ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Žemės sklypai, užstatyti fizinių ar juridinių asmenų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išnuomojami tik šių statinių ar įrenginių nuomos terminui. Žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos nuostatos, reglamentuojančios valstybinės žemės išnuomojimą ne aukciono būdu, yra įtvirtintos Taisyklių 28 punkte, o pats (šiame nutarties punkte aptariamas) valstybinės žemės išnuomojimo ne aukciono būdu pagrindas yra reglamentuotas (tik siauriau) ir CK 6.551 straipsnio 2 dalyje.

39.       Kasacinis teismas, aiškindamas pirmiau nurodytas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės išnuomojimą be aukciono, yra konstatavęs, kad pirminė valstybinės žemės išnuomojimo ne aukciono būdu (lengvatine tvarka) sąlyga – statinio ar įrenginio buvimo valstybinėje žemėje faktas. Teisė į valstybinės žemės nuomą be aukciono gali būti pripažįstama tik tokiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie teisėtai (nuomos ar nuosavybės teise) valdo valstybinėje žemėje esančius statinius. Be to, ne bet kokio statinio ar įrenginio buvimas valstybinėje žemėje sudaro pagrindą išnuomoti valstybinę žemę ne aukciono būdu. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte ir Taisyklių 28 punkte yra išskirti statiniai, kurių buvimas valstybinėje žemėje nesuteikia jų savininkui ar nuomininkui teisės išsinuomoti valstybinę žemę ne aukciono būdu. Sprendžiant pagal išskirtųjų (kaip neatitinkančių pirmiau nurodytų materialiosios teisės normų taikymo sąlygų) statinių pobūdį, darytina išvada, kad tik tokių statinių, kurie turi aiškią funkcinę priklausomybę, apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, buvimas valstybinėje žemėje atitinka aptariamą valstybinės žemės išnuomojimo ne aukciono būdu sąlygą. Vis dėlto statinio, jeigu jis ir atitinka pirmiau nurodytus reikalavimus, buvimo valstybinėje žemėje faktas per se (pats savaime) nėra pakankamas teisei į užstatytos valstybinės žemės nuomą lengvatine tvarka įgyti. Šios teisės įgijimas sietinas su būtinumu užtikrinti statinio savininko (nuomininko) galimybę įgyvendinti savo turimas teises į statinį, t. y. teisė nuomos pagrindu valdyti ir naudotis valstybine žeme turi būti reikalinga statinio savininko (nuomininko) teisėms į statinį įgyvendinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-313/2018, 24 punktas).    

40.       Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžia, kad valstybinė žemė gali būti išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji yra užstatyta fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausančiu (jo nuomojamu) statiniu, kuris turi aiškią funkcinę priklausomybę, apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, ir yra būtina šio asmens, kaip savininko (nuomininko), turimoms teisėms į statinį įgyvendinti.

41.       Kaip minėta, valstybinės žemės sklypo dalis buvo išnuomota kūrybinėms dirbtuvėms, kurios, sudarant ginčo valstybinės žemės nuomos sutartį, nuosavybės teise priklausė L. K., eksploatuoti. Kūrybinės dirbtuvės – garažo, įsigyto 2000 m. spalio 11 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi ir 2000 m. lapkričio 21 d. privatizavimo objekto perdavimo ir priėmimo aktu, rekonstravimo rezultatas. Prokuroras bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose įrodinėjo, kad kūrybinėms dirbtuvėms eksploatuoti išnuomotame valstybinės žemės plote, be pačių kūrybinių dirbtuvių, buvo gyvenamasis namas, nuosavybės teise priklausęs valstybei, todėl L. K. negalėjo būti išnuomotas toks valstybinės žemės plotas, koks buvo išnuomotas pagal ginčo valstybinės žemės nuomos sutartį. Bylą nagrinėję teismai nesutiko su tokiu vertinimu. Pagrindiniai argumentai, kuriais teismai grindė nesutikimą su prokuroro vertinimu, yra šie: 1) gyvenamasis namas, kaip savarankiškai egzistuojantis statinys, ir daiktinės teisės į šį namą nebuvo registruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl gyvenamasis namas negali būti laikomas civilinių teisių objektu; 2) gyvenamasis namas, 2007 m. rugpjūčio 8 d. kadastrinių matavimų duomenimis, suformuotas kaip kūrybinių dirbtuvių priestatas.  

42.       Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinių skundų argumentus, kad bylą nagrinėję teismai suabsoliutino ir kartu netinkamai aiškino nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į tokį daiktą įregistravimo viešame registre teisinę reikšmę. Pažymėtina, kad nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į tokius daiktus, kitų juridinių faktų teisinė registracija turi konkrečią ir aiškiai apibrėžtą paskirtį – išviešinti ir kartu užtikrinti visuotinį prieinamumą prie teisinių duomenų apie nekilnojamuosius daiktus (CK 4.261 straipsnis). Teisinė registracija nėra tas juridinis faktas, kuris pats savaime lemtų nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į tokį daiktą teisinį likimą. CK 1.98 straipsnio, reglamentuojančio daiktus, kaip civilinių teisių objektus, antrojoje dalyje nustatyta, kad nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji). Šios nuostatos, bendriausia prasme reglamentuojančios nekilnojamuosius daiktus, kaip civilinių teisių objektus, patvirtina, kad teisinė registracija nėra būtinoji nekilnojamojo daikto pripažinimo civilinių teisių objektu sąlyga. Tokia pati išvada darytina ir aiškinant CK 4.2 straipsnio 1–2 dalių nuostatas, apibrėžiančias nekilnojamųjų daiktų požymius. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad teisinė registracija nėra būtinoji nekilnojamojo daikto pripažinimo civilinių teisių objektu sąlyga, jeigu įstatymai konkrečiais atvejais nenustato kitaip.

43.       Apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime, be kita ko, nurodyta, kad 1972 m. gruodžio 6 d. ir 1982 m. liepos 12 d. buvo fiksuotos pastato – gyvenamojo namo – inventorinės žinios, inter alia (be kita ko), kad gyvenamojo namo valdytojas – Miesto vykdomasis komitetas, vėliau – Dzeržinskio rajono butų valdyba, pastato valdymo pagrindas – nacionalizacija. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos faktinius duomenis, priėjo prie išvados, kad gyvenamasis namas faktiškai egzistavo.    

44.       Kaip minėta, bylą nagrinėję teismai, įvertinę Nekilnojamojo turto registro duomenis, nustatė, kad gyvenamasis namas 2007 m. rugpjūčio 8 d. kadastrinių matavimų duomenimis buvo suformuotas kaip kūrybinių dirbtuvių priestatas. Pažymėtina, kad nuosavybės teisė į daiktą gali būti įgyjama tik įstatymų nustatytais pagrindais. CK 4.47 straipsnyje yra įtvirtintas pavyzdinis (nebaigtinis) nuosavybės teisės įgijimo pagrindų sąrašas, šio straipsnio pirmajame–vienuoliktajame punktuose yra įvardyti konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, o dvyliktajame punkte yra blanketinė nuostata, nurodanti, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto kadastriniai matavimai – veiksmai, kuriais nustatoma nekilnojamojo daikto tapatybė, žemės sklypo ribų posūkio taškų ir statinių fizinių ribų koordinatės, geometriniai matmenys ir techniniai nekilnojamųjų daiktų parametrai, apskaičiuojamas žemės sklypo ir jame esančių žemės naudmenų plotas ir kiti šį daiktą apibūdinantys kadastro duomenys. Pagal to paties straipsnio ketvirtąją dalį nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas. Šios nuostatos patvirtina, kad nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų paskirtis – identifikuoti konkretaus nekilnojamojo daikto parametrus. Pažymėtina, kad nekilnojamojo daikto kadastriniai matavimai, kaip ir pirmiau jau aptarta nekilnojamojo daikto teisinė registracija, patys savaime nelemia tokio daikto teisinio likimo, inter alia, kadastrinių matavimų atlikimas nesukuria nuosavybės teisės į tokių matavimų objektu esantį daiktą. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, jog gyvenamasis namas, atlikus kadastrinius matavimus, teisine prasme tapo kūrybinių dirbtuvių priestatu, t. y. šio pastato sudėtine dalimi, yra teisiškai ydinga ir kartu nepagrįsta.

45.       Daiktams, be kitų klasifikacijų, būdingas skirstymas į pagrindinius daiktus ir į antraeilius daiktus. Pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais (CK 4.12 straipsnis). Antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.13 straipsnio 1 dalis). Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius (CK 4.13 straipsnio 2 dalis). Esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu (CK 4.15 straipsnis). Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Dviejų ar daugiau daiktų sujungimas nedaro nė vieno iš tokių daiktų kito priklausiniu, jeigu nėra požymių, nurodytų CK 4.19 straipsnio 1 dalyje (CK 4.19 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad visiems antraeiliams daiktams būdingas vienas ypatumas, susijęs su tokių daiktų teisiniu likimu, – antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Iš esmės analogiški priklausinio požymiai buvo įtvirtinti ir kartu analogiškai pagrindinio daikto ir priklausinio santykis buvo reglamentuotas 1964 m. CK 153 straipsnyje.

46.       Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdus tas aspektas, kad gyvenamasis namas pagal savo, kaip nekilnojamojo daikto, pobūdį ir paskirtį nėra taip neatskiriamai susijęs su garažu (ar kūrybinėmis dirbtuvėmis), kad pastarasis daiktas be gyvenamojo namo negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu daiktu, t. y. kad gyvenamasis namas CK 4.15 straipsnio prasme negali būti laikomas esmine garažo (ar kūrybinių dirbtuvių), kaip pagrindinio daikto, dalimi ir kartu antraeiliu daiktu. Be to, akivaizdus ir tas aspektas, kad gyvenamasis namas neatitinka ir tų požymių, kurie būdingi priklausiniams, kaip antraeiliams daiktais, t. y. kad tarp garažo (ar kūrybinių dirbtuvių), kaip pagrindinio daikto, ir gyvenamojo namo, kaip tariamo antraeilio daikto – priklausinio, nėra funkcinio ryšio – gyvenamasis namas (pagal savo pobūdį ir paskirtį) nėra skirtas tarnauti garažui (ar kūrybinėms dirbtuvėms). Todėl, jeigu tarp garažo (ar kūrybinių dirbtuvių) ir gyvenamojo namo egzistavo techninis fizinis ryšys, t. y. šie objektai buvo sujungti, nereiškia, kad gyvenamasis namas buvo garažo (ar kūrybinių dirbtuvių) priklausinys. 

47.       Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad gyvenamasis namas nebuvo antraeilis daiktas (garažo atžvilgiu), todėl neperėjo L. K. nuosavybėn, jam įsigyjant garažą.

48.       Pažymėtina, kad šios nutarties 43 punkte nurodyti faktiniai duomenys, be to, kad, ką nustatė apeliacinės instancijos teismas, gyvenamasis namas faktiškai egzistavo, taip pat patvirtina, kad gyvenamasis namas buvo valstybės nuosavybės objektas.

49.       Kaip minėta, bylą nagrinėję teismai, be kita ko, nustatė, kad gyvenamasis namas ir daiktinės teisės į šį namą ginčo įsakymo priėmimo ir valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo metu nebuvo registruoti Nekilnojamojo turto registre ir taip išviešinti, tačiau šių juridinių faktų registracijos nebuvimas savaime nereiškia, kad subjektas, priėmęs ginčo įsakymą, ir ginčo valstybinės žemės nuomos sutarties šalys nežinojo ar neturėjo žinoti, kad valstybinės žemės sklype, be kitų pastatų, stovi ir gyvenamasis namas, kaip savarankiškas nuosavybės teisės objektas. Priešingai, ginčo įsakymas priimtas ir sutartis (nuomotojo požiūriu) sudaryta pačios valstybės, atstovaujamos subjektų, įsteigtų konkrečioms valstybės funkcijoms įgyvendinti ir užtikrinti, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos ir valstybės įmonės Valstybės turto fondo (dabar – valstybės įmonė Turto bankas). Todėl valstybė, kaip nuomotoja, turėjo žinoti, kad ginčo valstybinės žemės sklypo dalis yra užstatyta ne tik kūrybinėmis dirbtuvėmis, kurios nuosavybės teise priklausė L. K., pretendavusiam į valstybinės žemės nuomą ne aukciono tvarka. Tas pats (žinojimo apie valstybinės žemės užstatymą prasme) pasakytina ir apie L. K. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo visuomeninė organizacija Žvėryno bendruomenė pateikė pirmosios instancijos teisme faktinius duomenis, kurie patvirtina, kad Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme buvo pradėta civilinė byla pagal pareiškėjos R. A. mokymo priemonių ir įrengimų personalinės įmonės „Objektyvas“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba), L. K. ir VĮ Registrų centrui dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (bylos numeris 2-3914-465/2009). Ši byla nebuvo išnagrinėta iš esmės – pareiškėja atsiėmė pareiškimą ir jis buvo paliktas nenagrinėtas, tačiau aptariama byla yra reikšminga ne savo baigtimi, o tuo aspektu, kad L. K. pateikė atsiliepimą į minėtą pareiškimą, kuriame, išreikšdamas sutikimą su pareiškėjos reikalavimu, nurodė, jog gyvenamasis namas nėra ir negali būti sudedamoji kūrybinių dirbtuvių dalis, nes šios dirbtuvės priklauso tik jam. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie faktiniai duomenys sudaro pagrindą spręsti, kad L. K. žinojo, jog ginčo valstybinė žemė yra užstatyta ne tik jam priklausančiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus argumentus, konstatuoja, kad tiek valstybė, kaip ginčo įsakymo priėmėja ir valstybinės žemės nuomotoja, veikusi per atitinkamas savo institucijas, tiek L. K., kaip valstybinės žemės nuomininkas, nors teisiniai duomenys apie gyvenamąjį namą ir nebuvo įregistruoti viešame registre ir taip išviešinti, žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybinės žemės sklype, be kitų pastatų, stovi ir gyvenamasis namas, kuris, kaip minėta, nuosavybės teise priklausė valstybei.

50.       Kaip jau buvo nurodyta, nuosavybės teise priklausančio ar nuomos pagrindais valdomo ir naudojamo statinio buvimo valstybinėje žemėje faktas yra pirminė teisės į valstybinės žemės nuomą ne aukciono tvarka įgijimo sąlyga. Įgyvendinant šią subjektinę teisę, privalu užtikrinti, kad asmeniui, pretenduojančiam be aukciono išsinuomoti valstybinę žemę, būtų išnuomotas tik toks (ploto prasme) žemės sklypas, koks yra būtinas pretendento teisėms į statinį įgyvendinti. Pirmiau išdėstyti argumentai patvirtina, kad valstybinės žemės teritorija, kuri ginčo įsakymu buvo priskirta kūrybinėms dirbtuvėms eksploatuoti ir vėliau išnuomota pagal ginčo valstybinės žemės nuomos sutartį, buvo užstatyta ne tik šiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis, bet ir valstybei priklausančiu gyvenamuoju namu, vadinasi, L. K. neturėjo teisės į visos ginčo valstybinės žemės sklypo dalies, kurioje vėliau, įgyvendinant statytojo teisę, pradėta vykdyti ir vykdoma daugiabučio gyvenamojo namo statyba, nuomą ne aukciono tvarka. Teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad ginčo įsakymas ir ginčo valstybinės žemės nuomos sutartis (su vėlesniais pakeitimais) tiek, kiek kūrybinėms dirbtuvėms eksploatuoti buvo priskirta ir vėliau išnuomota valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, kurioje buvo gyvenamasis namas ir jam naudoti pagal paskirtį būtina žemė, buvo priimtas ir atitinkamai sudaryta, pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų normas, reglamentuojančias valstybinės žemės išnuomojimą ne aukciono būdu, t. y. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą ir CK 6.551 straipsnio 2 dalį. 

51.       Minėta, kad žemės sklypo, kuriame planuojama statinio statyba, teisėtas valdymas ir naudojimas yra būtinoji statytojo teisės įgyvendinimo, inter alia, statybą leidžiančio dokumento išdavimo, sąlyga. UAB „P18“ neturėjo teisės nuomos pagrindais valdyti ir naudoti visą valstybinės žemės sklypo dalį, kurioje planavo vykdyti ir vykdė daugiabučio gyvenamojo namo statybą, vadinasi, tokiai statybai vykdyti Statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies 2 punkto prasme negalėjo būti išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Teisėjų kolegija, remdamasi šiais argumentais, konstatuoja, kad ginčo statybą leidžiantis dokumentas, kuriuo UAB „P18“ leista ginčo valstybinės žemės sklypo teritorijoje statyti daugiabutį gyvenamąjį namą, buvo neteisėtai išduotas.

52.       Ginčo statybą leidžiančio dokumento teisėtumas kvestionuojamas ir tuo aspektu, kad privalomas automobilių stovėjimo vietas šiuo statybą leidžiančiu dokumentu leista įrengti to paties valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalyje, kurią panaudos pagrindais valdo ir naudoja universitetas. 

53.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, be kita ko, nustatyta, kad universitetas ir UAB „P18“ pasirašė (ginčo) susitarimą, kuriuo universitetas išreiškė sutikimą, kad UAB „P18“ naudotųsi 307,44 kv. m žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „E“, kaip automobilių stovėjimo aikštele. Šis susitarimas buvo pridėtas prie prašymo dėl ginčo statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir, atliekant statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūras, kvalifikuotas kaip sandoris, kuriuo statytojai suteiktos valdymo ir naudojimo teisės į pirmiau nurodytą valstybinės žemės sklypo dalį, kurioje ji suplanavo įrengti privalomas automobilių stovėjimo vietas. Teismų vertinimu, ginčo susitarimu nebuvo perduotos valdymo ir naudojimo teisės į valstybinės žemės sklypo dalį, kurią panaudos pagrindais valdo ir naudoja universitetas, todėl šis susitarimas, pirma, kitaip negu nurodo prokuroras, neprieštarauja Žemės įstatymo 8 straipsnio 7 daliai, antra, be pagrindo kvalifikuotas kaip sandoris, suteikiantis UAB „P18“ galimybę įgyvendinti statytojos teisę aptariamoje valstybinės žemės sklypo dalyje.

54.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors ginčo susitarime nėra expressis verbis nurodyta, kad UAB „P18“ perduodamos valdymo ir naudojimo teisės į valstybinės žemės sklypo dalį, kurią panaudos pagrindais valdo ir naudoja universitetas, aiškinant sutartį, negalima apsiriboti pažodiniu sutarties teksto aiškinimu  pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), be to, turi būti atsižvelgiama, inter alia, į šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 1 dalis).

55.       Sprendžiant klausimą, ar ginčo susitarimas gali būti kvalifikuojamas kaip susitarimas dėl valdymo ir naudojimo teisių į valstybinės žemės sklypo dalį perdavimo, svarbu išsiaiškinti, koks apskritai yra aptariamų daiktinių teisių turinys. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2 straipsnyje, be kitų sąvokų, yra apibrėžtos turto valdymo ir naudojimo sąvokos. Turto valdymas – teisė įstatymų nustatyta tvarka daryti turtui fizinį ir ūkinį poveikį (2 straipsnio 11 dalis), o turto naudojimas – naudingųjų turto savybių taikymas naudotojo poreikiams tenkinti (2 straipsnio 8 dalis). Vadinasi, asmuo, panaudos (ar kitais) pagrindais valdantis ir naudojantis tam tikrą turtą, bendriausia prasme turi teisę daryti tokiam turtui fizinį ir ūkinį poveikį ir taikyti naudingąsias jo savybes savo poreikiams patenkinti.

56.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su statinio (daugiabučio gyvenamojo namo) projekto aiškinamuoju raštu, šio projekto sprendiniais dėl automobilių stovėjimo vietų įrengimo, sprendžia, kad privalomos automobilių stovėjimo vietos, skirtos statomo daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų poreikiams patenkinti, buvo suprojektuotos įrengti būtent toje valstybinės žemės sklypo dalyje, kuri buvo ginčo susitarimo objektas. Vadinasi, tikrieji UAB „P18“ ketinimai sudarant ginčo susitarimą – įgyti valdymo ir naudojimo teises į pirmiau nurodytą valstybinės žemės sklypo dalį, kad ji galėtų įgyvendinti savo, kaip statytojos, teisę, t. y. įrengti privalomas daugiabučio gyvenamojo namo automobilių stovėjimo vietas. Tokius šios ginčo susitarimo šalies ketinimus papildomai pagrindžia pirmiau jau nurodytas faktas, kad ginčo susitarimas buvo pridėtas prie prašymo dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, siekiant užsitikrinti galimybę įgyvendinti statytojo teisę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra faktinių duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad universitetas turėjo kitokius, negu yra pirmiau įvardyta, ketinimus, sudarydamas ginčo susitarimą. Priešingai, universiteto elgesys po susitarimo sudarymo, t. y. sutikimas, įformintas 2014 m. rugpjūčio 25 d. rašte, kad UAB „P18“ gautų statybą leidžiantį dokumentą ir vykdytų atitinkamus statybos darbus valstybinės žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad universiteto ketinimai, susiję su ginčo susitarimo sudarymu, atitiko UAB „P18“ ketinimus.

57.       Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad valstybinės žemės sklypo dalis, kurią panaudos pagrindais valdė ir naudojo universitetas, ginčo susitarimu buvo perduota UAB „P18“, kad ši bendrovė galėtų įrengti privalomas automobilių stovėjimo vietas, skirtas būsimo daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų poreikiams tenkinti. Toks susitarimas savo turiniu atitinka susitarimą dėl valdymo ir naudojimo teisių į žemę perdavimo. Teisėjų kolegija apibendrindama nurodo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir kartu netinkamai aiškino ginčo susitarimą.

58.       Žemės įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad asmenys, kuriems valstybinės žemės sklypai perduoti neatlygintinai naudotis, negali jų perduoti naudotis kitiems asmenims. Pažymėtina, kad ginčo susitarimas prieštarauja šiam imperatyvui, todėl yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).  

59.       Be to, ką pagrįstai savo kasaciniame skunde nurodo ir trečiasis asmuo Žvėryno bendruomenė, ginčo susitarimas prieštarauja tikslams, kuriems užtikrinti yra įtvirtinta valstybinės žemės perdavimo panaudos pagrindais galimybė.

60.       Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, sudarant valstybinės žemės panaudos sutartis, valstybinė žemė gali būti perduodama laikinai neatlygintinai naudotis valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, valstybinių rezervatų direkcijoms, valstybinių parkų direkcijoms, kitoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų išlaikomoms įstaigoms, tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, viešosioms įstaigoms, veikiančioms pagal Viešųjų įstaigų įstatymą, kai bent vienas iš jų dalininkų yra valstybės ar savivaldybės institucija, viešosioms įstaigoms, turinčioms Švietimo ir mokslo ministerijos leidimus (licencijas) mokyti. Kitiems Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnyje nurodytiems asmenims, kuriems valstybės turtas (statiniai ar įrenginiai) perduotas panaudos pagrindais neatlygintinai naudotis, gali būti perduodami laikinai neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypai, reikalingi šiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. Žemės įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad valstybinė žemė šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, išskyrus tradicines religines bendruomenes ir bendrijas, perduodama neatlygintinai naudotis tik valstybės ir savivaldybių funkcijoms atlikti. Jeigu perduotas naudotis žemės sklypas naudojamas ne pagal panaudos sutartyje nurodytas sąlygas arba panaudos gavėjas nebeatlieka funkcijų, kurioms buvo perduotas valstybinės žemės sklypas, laikoma, kad perduotas neatlygintinai naudotis žemės sklypas naudojamas ne pagal paskirtį, ir panaudos davėjas turi nutraukti panaudos sutartį prieš terminą.

61.       Pirmiau išdėstytos nuostatos patvirtina, kad valstybinė žemė gali būti perduodama panaudos pagrindais valdyti ir naudotis tik tokiems subjektams, kurie įgyvendina atitinkamas valstybės ar savivaldybių funkcijas (išskyrus religines bendruomenes ir bendrijas), ir tik tiek, kiek jos reikia tokioms funkcijoms įgyvendinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdus yra tas aspektas, kad ginčo susitarimo sudarymas, t. y. panaudos pagrindais valdomos ir naudojamos valstybinės žemės sklypo dalies perdavimas privačiam juridiniam asmeniui, kad šis galėtų įgyvendinti statytojo teisę ir įrengti automobilių stovėjimo vietas, skirtas planuojamo statyti daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų poreikiams tenkinti, prieštarauja tiems tikslams, kuriems užtikrinti valstybinė žemė buvo perduota universitetui. Vadinasi, ginčo susitarimas sudarytas, pažeidžiant ir Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 ir 6 dalių nuostatas.

62.       Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, konstatuoja, kad ginčo statybą leidžiantis dokumentas negalėjo būti išduotas dar ir dėl tos priežasties, kad UAB „P18“ neturėjo teisės valdyti ir naudoti tos valstybinės žemės sklypo dalies, kurioje buvo suprojektuotos įrengti privalomos automobilių stovėjimo vietos.

63.       Kasaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl privalomų daugiabučio gyvenamojo namo automobilių stovėjimo vietų įrengimo už statinio statybos žemės sklypo ribų teisėtumo. Pažymėtina, kad privalomų daugiabučio gyvenamojo namo automobilių stovėjimo vietų įrengimas yra sudėtinė ir neatskiriama statytojo teisės įgyvendinimo statant tokį statinį sąlyga, todėl, pripažinus, kad UAB „P18“ neturi teisės vykdyti daugiabučio gyvenamojo namo statybos valstybinėje žemėje, konstatuotina, kad ji kartu negali įgyvendinti savo, kaip statytojos, teisės į privalomų automobilių stovėjimo vietų įrengimą.

64.       Trečiasis asmuo M. K. savo kasaciniame skunde kelia klausimą dėl daugiabučio gyvenamojo namo statybos teisėtumo minimalaus atstumo iki gretimo žemės sklypo ribos laikymosi aspektu. Pažymėtina, kad daugiabučio gyvenamojo namo statybos neteisėtumas jau konstatuotas šia nutartimi, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl minėto kasacinio skundo argumento, nes jis neturi teisinės reikšmės bylos išsprendimo kasacine tvarka rezultatui.

65.       Apibendrinant visus pirmiau šios nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai:

65.1.                      Netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamojo daikto pripažinimo civilinių teisių objektu kriterijus, be to, netinkamai aiškino nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į tokį daiktą įregistravimo viešame registre ir kadastrinių matavimų teisinę reikšmę. Šie materialiosios teisės normų pažeidimai suponavo klaidingas išvadas, kad, pirma, gyvenamasis namas nebuvo savarankiškas civilinės apyvartos objektas, o buvo kūrybinių dirbtuvių priestatas, antra, ginčo valstybinės žemės sklypo dalis, kurioje vykdoma daugiabučio gyvenamojo namo statyba, buvo užstatyta tik L. K. priklausančiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis. Šios teismų išvados nulėmė netinkamą teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomą ne aukciono tvarka, aiškinimą ir taikymą. Kaip konstatuota, UAB „P18“ neturi teisės lengvatine tvarka nuomotis visą valstybinę žemę, kurioje vykdoma daugiabučio gyvenamojo namo statyba, nes šioje žemėje, be kūrybinių dirbtuvių, buvo ir gyvenamasis namas, kuris nuosavybės teise priklausė valstybei, o tokios teisės neturėjimas reiškia, kad jai negalėjo būti išduotas statybą leidžiantis dokumentas, suteikiantis teisę statyti daugiabutį gyvenamąjį namą.

65.2.                      Netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, o šis pažeidimas nulėmė netinkamą ginčo susitarimo, kuriuo, kaip konstatuota, universitetas perdavė UAB „P18“ panaudos pagrindais turimas valdymo ir naudojimo teises į valstybinės žemės sklypo dalį, kvalifikavimą. Netinkamas šio susitarimo kvalifikavimas suponavo netinkamą Žemės įstatymo 8 straipsnio 1, 6 ir 7 dalių aiškinimą ir taikymą.

66.       Pirmiau įvardyti pažeidimai nulėmė neteisingą prokuroro ieškinio reikalavimų, įvardytų šios nutarties 2.12.3, 2.52.7 punktuose, išsprendimą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, susijusias su minėtų reikalavimų išsprendimu. Kaip konstatuota, ginčo įsakymas ir ginčo valstybinės žemės nuomos sutartis (su vėlesniais pakeitimais) yra neteisėti tiek, kiek kūrybinėms dirbtuvėms eksploatuoti buvo priskirta ir vėliau išnuomota valstybinės žemės sklypo dalis, kurioje buvo gyvenamasis namas ir jam naudoti pagal paskirtį būtina žemė, todėl atitinkama įsakymo dalis turi būti panaikinta, o nuomos sutarties dalis – pripažinta niekine ir negaliojančia. Kita vertus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesiaiškino, kokį valstybinės žemės plotą užėmė valstybei priklausęs gyvenamasis namas ir jam naudoti pagal paskirtį reikalinga žemė, o, neišsiaiškinus šios faktinės aplinkybės, nėra galimybės identifikuoti, kokia ginčo įsakymo dalis turi būti panaikinta ir kartu kokia ginčo valstybinės žemės nuomos sutarties dalis turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia. Teisėjų kolegija apibendrindama nurodo, jog ieškinio reikalavimams dėl ginčo įsakymo panaikinimo ir ginčo valstybinės žemės nuomos sutarties (su visais vėlesniais pakeitimais) pripažinimo negaliojančia teisingai išspręsti yra reikalingas papildomas faktinių aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas, o, kaip žinoma, kasacine tvarka nėra tiriami faktai (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl bylos dalis pagal minėtus ieškinio reikalavimus perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis). Tiek, kiek susiję su ieškinio reikalavimų, nurodytų šios nutarties 2.62.7 punktuose, išsprendimu, priimamas naujas sprendimas tenkinti šiuos reikalavimus, t. y. pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ginčo susitarimą ir panaikinti ginčo statybą leidžiantį dokumentą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).  

67.       Prokuroras pareikštu ieškiniu ginčija ir dar vieną administracinį aktą – Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 8 d. sprendimą, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys, nustatyti pagal UAB „Orkanas“ 2012 m. spalio 24 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Pažymėtina, kad ieškinio reikalavimas dėl šio administracinio akto panaikinimo grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriais grindžiamas reikalavimas dėl ginčo įsakymo panaikinimo, nors, ką pagrįstai akcentavo bylą nagrinėję teismai, aptariamu administraciniu aktu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl valstybinės žemės sklypo dalių, skirtų jame esantiems statiniams eksploatuoti, nustatymo. Žemės sklypo kadastro duomenų bylos faktiniai duomenys, pagal kuriuos buvo patvirtinti valstybinės žemės sklypo kadastro duomenys, patvirtina, kad kadastriniai matavimai buvo atlikti ir kadastro duomenų pakeitimas buvo inicijuotas, siekiant patikslinti (pakeisti) žemės sklypo naudojimo pobūdį. Prokuroras nepateikė atitinkamų argumentų ir kartu šios bylos procese nėra keliamas klausimas dėl valstybinės žemės sklypo naudojimo pobūdžio pakeitimo teisėtumo, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė prokuroro reikalavimą panaikinti ginčo sprendimą. Teismų procesinių sprendimų dalys dėl šio reikalavimo išsprendimo paliekamos nepakeistos (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo

 

68.       Prokuroras ieškiniu, be kita ko, reikalauja įpareigoti UAB „P18“ jos ir Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis nugriauti daugiabutį gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę.

69.       Statybos įstatymo 33 straipsnis reglamentuoja statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą. Pagal šio straipsnio antrąją dalį, jeigu teismas savo sprendimu panaikina statybą leidžiančio dokumento galiojimą, jis savo sprendimu: 1) įpareigoja statytoją (užsakovą), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininką, valdytoją, naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją ar naudotoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šios dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ar atstatyti (atkurti) kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), kurį (kurią) nugriovus (išardžius) buvo pažeistas viešasis interesas; 3) leidžia šios dalies 1 punkte nurodytam asmeniui per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytus statinio projektinius dokumentus gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį, jeigu toks statinio perstatymas ar pertvarkymas yra galimas pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; šių veiksmų per nustatytą terminą neatlikus, – vykdyti šios dalies 1 ar 2 punkte nurodytus reikalavimus; 4) įpareigoja kompetentingas institucijas per nustatytą terminą pagal statytojo (užsakovo) ar kito šios dalies 1 punkte nurodyto asmens tinkamai pertvarkytus statinio projektinius dokumentus (jeigu tai būtina), jeigu statinio statyba nepažeidžia galiojančių detaliųjų planų ar žemės valdos projektų (jeigu jie privalomi), taip pat bendrųjų planų ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą tuo atveju, kai statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas neteisėtai dėl kompetentingų institucijų neteisėtai atliktų procedūrų.

70.       Statinio nugriovimas, kaip statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonė, yra įtvirtintas pirmajame iš keturių punktų, kuriuose yra reglamentuotos padarinių šalinimo priemonės, tačiau toks išdėstymas nereiškia, jog statinio nugriovimas yra pirminė neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonė. Priešingai, tiek pats įstatymo leidėjas pripažįsta (Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3–4 punktai, 3 dalis), tiek kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad statinio nugriovimas yra ultima ratio (paskutinė priemonė), kuri taikoma tik tais atvejais, jeigu nėra pagrindo kitais būdais pašalinti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 57 punktas).

71.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonių taikymas įstatymo nustatytomis sąlygomis laikomas teisėtu nuosavybės teisės ribojimo pagrindu. Vis dėlto įpareigojimas nugriauti statinį – sunaikinti nuosavybės teisės objektą – yra pati griežčiausia ir didžiausias neigiamas pasekmes savininkui sukelianti nuosavybės teisės varžymo priemonė, todėl tokios savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės taikymas yra galimas tik esant iš esmės neabejotinam įsitikinimui, kad egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos taikyti šią priemonę (pvz., minėta nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 58–59 punktai; 2018 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-916/2018, 31 punktas). 

72.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesiaiškino faktinių aplinkybių, reikšmingų klausimui dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo išspręsti, todėl prokuroro ieškinio reikalavimas įpareigoti nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę dėl jau minėtų bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ypatumų negali būti išspręstas kasaciniame teisme. Teisėjų kolegija panaikina teismų procesinių sprendimų dalis, susijusias su minėto ieškinio reikalavimo išsprendimu, ir perduoda šį reikalavimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

73.       Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis ieškinio reikalavimą dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo, pirmiausia privalo išsiaiškinti, ar neteisėta statyba gali būti įteisinta ir jos padariniai gali būti pašalinti kitomis, t. y. mažiau statytojos teises varžančiomis, priemonėmis.  

74.       Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte expressis verbis įtvirtinta, kad statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai taikant kraštutinę priemonę šalinami kaltų asmenų lėšomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nustatęs pagrindą taikyti Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose įtvirtintas statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemones, turėtų išsiaiškinti ir atitinkamai argumentuoti, kas yra atsakingas (atsakingi) už statybą leidžiančio dokumento išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir todėl privalo dengti išlaidas už statybos padarinių šalinimą (pvz., minėta nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 86 punktas). Tuo atveju, jeigu būtų nustatyti kelių asmenų (statytojos, valstybės institucijų ir pan.) neteisėti veiksmai, teismas turėtų analizuoti asmenų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018, 34 punktas; 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-299-403/2018, 45 punktas).

75.       Sprendžiant klausimą dėl kaltų asmenų Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo prasme nustatymo, būtina vadovautis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kurioje laikomasi principo, kad valstybė už savo institucijų ir pareigūnų veiksmus negali perkelti atsakomybės privatiems asmenims. Šie asmenys neprivalo užtikrinti, kad valdžios institucijos tvirtai laikytųsi visuomenei neprieinamų vidinių taisyklių ir procedūrų, pirmiausia skirtų atsakingumui ir veiksmingumui valdžios institucijos viduje užtikrinti. Valstybei, kurios valdžios institucijos nesilaikė savo vidinių taisyklių ir procedūrų, neturėtų būti leista gauti naudos dėl netinkamo savo institucijų elgesio ir išvengti pareigų vykdymo. Kitaip tariant, bet kokios valdžios institucijų klaidos padarymo riziką turi prisiimti valstybė ir klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita, ypač kai nėra kito konfliktuojančio privataus intereso (žr., pvz., 2009 m. birželio 11 d. sprendimą Trgo prieš Kroatiją; 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją). 

76.       EŽTT analizavo šiuos valstybės ir asmens sąžiningumo, teisėtų lūkesčių vertinimo kriterijus nurodytų subjektų tarpusavio sandorių sudarymo kontekste: sandorio sudarymo aplinkybes (ar sandorio sudarymą organizavo kompetentinga valstybės institucija; ar asmuo galėjo paveikti sandorio sudarymo sąlygas, kainą, ar tai priklausė išimtinei valstybės kompetencijai; ar sandoris sudarytas pagal standartines sąlygas; ar valdžios institucijos turėjo pareigą patikrinti pareiškėjo tinkamumą žemei paskirti ir žemės pardavimo atitiktį galiojančiai procedūrai ir įstatymams); ar asmuo pasinaudojo savo privilegijuota padėtimi, ar elgėsi kitaip, neteisėtai (ar galėjo žinoti, kad sandorio sudarymo metu buvo kokių nors problemų dėl sandorio objekto ir pan.) (žr. 2009 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Padalevičius prieš Lietuvą; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą; 2014 m. spalio 21 d. sprendimą byloje D. K. prieš Lietuvą). EŽTT yra nurodęs, kad sąžiningai besielgiantis asmuo iš principo turi teisę pasikliauti valstybės ar viešų pareigūnų, kurie, panašu, turi reikiamus įgaliojimus, tvirtinimais ir tuo, kad buvo laikytasi vidinių taisyklių ir procedūrų, nebent iš viešai prieinamų dokumentų (įstatymų ar įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų) aiškiai išplaukia arba asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad atitinkamas pareigūnas stokojo įgaliojimų „teisiškai susaistyti valstybę“ (žr. minėtą sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją).

77.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai, tokiu atveju privataus asmens kaltės įrodymu galėtų būti, pvz., aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios atstovais ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015; 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-403/2019, 43 punktas).

78.       Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis ieškinio reikalavimą dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo, taip pat turi išsiaiškinti, kas Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo prasme yra atsakingas (atsakingi) už statybą leidžiančio dokumento išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir todėl privalo dengti išlaidas už statybos padarinių šalinimą. Šiuo aspektu, inter alia, įvertintini nutarties 49 punkte išdėstyti argumentai.

79.       Pirmiau pateikti nurodymai yra privalomi pirmosios instancijos teismui (CPK 362 straipsnio 2 dalis).  

 

Dėl civilinės atsakomybės taikymo už gyvenamojo namo nugriovimą

     

80.       Prokuroras, be jau aptartų ieškinio reikalavimų, pareiškė reikalavimą dėl valstybei padarytos žalos, patirtos nugriovus jai priklausiusį gyvenamąjį namą, atlyginimo. Bylą nagrinėję teismai, kaip minėta, atmetė ir šį ieškinio reikalavimą. Teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad nėra įrodytos būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

81.       Neteisėti veiksmai, kaip būtinoji ir kartu pirminė civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, yra bendriausia prasme apibrėžti CK 6.246 straipsnio 1 dalyje. Ši materialiosios teisės norma nurodo, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas (deliktas) yra atskirai reglamentuotas CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią materialiosios teisės normą kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

82.       Civilinei atsakomybei atsirasti, be kitų sąlygų, yra būtina žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Kaltės samprata bendriausia prasme yra atskleista CK 6.248 straipsnio 3 dalyje. Pagal šią teisės normą laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. CK 6.248 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu, tačiau tiek šio straipsnio nuostatos, tiek kitos CK nuostatos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, nedetalizuoja, kokie elementai civilinės atsakomybės prasme sudaro atskirų kaltės formų, t. y. tyčios ir neatsargumo, sudėtį. Kita vertus, įprastais civilinės atsakomybės taikymo atvejais nereikalaujama konkrečios kaltės formos (ar laipsnio) – pakanka nustatyti, kad žalą padaręs asmuo nebuvo toks rūpestingas ir apdairus, koks turėjo būti. Pažymėtina, kad aptariama civilinės atsakomybės sąlyga išsiskiria iš kitų sąlygų vienu (procesiniu) ypatumu – žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, nebent įstatymas nustato kitaip (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), vadinasi, asmeniui, reikalaujančiam žalos atlyginimo, nereikia įrodinėti žalą padariusio asmens kaltės (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Kita vertus, prezumpcijos, kitaip negu prejudiciniai faktai, gali būti paneigtos, todėl žalą padaręs asmuo turi teisę įrodinėti, kad jis nėra kaltas, kaip kaltė suprantama pagal pirmiau įvardytas materialiosios teisės normas.

83.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo statybą leidžiančiu dokumentu buvo leista statytojai nugriauti kūrybines dirbtuves, ir konstatavo, kad UAB „P18“, remdamasi kūrybinių dirbtuvių kadastrinių matavimų bylos ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis, turėjo pagrindą manyti, jog gyvenamasis namas yra kūrybinių dirbtuvių priestatas, ir kartu spręsti, kad ji, vadovaudamasi ginčo statybą leidžiančiu dokumentu, turi teisę nugriauti ir gyvenamąjį namą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi šiais argumentais, priėjo prie išvados, kad nėra UAB „P18“ neteisėtų veiksmų ir kaltės nugriovus gyvenamąjį namą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši teismų išvada yra neteisėta ir nepagrįsta.

84.       Šios nutarties 49 punkte išdėstyti argumentai patvirtina, kad L. K. žinojo, jog gyvenamasis namas nėra jo nuosavybės teisės objektas. Kaip nustatyta, UAB „P18“ tapo kūrybinių dirbtuvių savininke pagal 2012 m. kovo 19 d. akcijų pasirašymo sutartį. Juridinių asmenų registro duomenys rodo, kad L. K. įsteigė UAB „P18“, laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) buvo jos vienintelis akcininkas, o laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) – ir jos vadovas. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis), inter alia, per vienasmenį bendrovės valdymo organą, t. y. vadovą, kuris ex officio (pagal pareigas) organizuoja kasdienę bendrovės veiklą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 1 ir 8 dalys). Juridiniams asmenims yra būdingas savarankiškas teisinis subjektiškumas (CK 2.50 straipsnio 2 dalis), tačiau tokio subjektiškumo turėjimas nereiškia, jog UAB „P18“ (per savo vadovą) negalėjo ir neturėjo žinoti, kad gyvenamasis namas yra savarankiškas nuosavybės teisės objektas ir kad ginčo statybą leidžiantis dokumentas nesuteikia teisės griauti šį pastatą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad UAB „P18“ negalėjo nežinoti šių neteisėtiems veiksmams (deliktui) ir kaltei, kaip civilinės atsakomybės sąlygoms, konstatuoti teisiškai reikšmingų faktų. 

85.       Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad, priešingai negu sprendė bylą nagrinėję teismai, egzistuoja UAB „P18“ neteisėti veiksmai (deliktas) ir kaltė, kaip būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo dėl gyvenamojo namo nugriovimo sąlygos.

86.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netyrė ir nevertino faktinių aplinkybių, kurios reikšmingos sprendžiant klausimą dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio ir žalos (CK 6.247 ir 6.249 straipsniai) – egzistavimo, todėl teisėjų kolegija panaikina teismų procesinių sprendimų dalį, susijusią su prokuroro ieškinio reikalavimu dėl žalos atlyginimo, ir perduoda šį reikalavimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

87.       Kiti kasacinių skundų argumentai neturi reikšmės vienodai teismų praktikai formuoti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

88.       Bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme, įskaitant ir 22,36 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bus paskirstytos pirmosios instancijos teisme, šiam iš naujo išnagrinėjus perduodamą bylos dalį ir taip paaiškėjus galutiniam visos bylos išsprendimo rezultatui.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktais, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 5 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinio reikalavimai dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir statybą leidžiančio dokumento panaikinimo, panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti šiuos ieškinio reikalavimus:

Pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ab initio viešosios įstaigos Lietuvos edukologijos universiteto (dabar – viešoji įstaiga Vytauto Didžiojo universitetas) ir uždarosios akcinės bendrovės „P18“ susitarimą, kuriuo viešoji įstaiga Lietuvos edukologijos universitetas perdavė uždarajai akcinei bendrovei „P18“ 307,44 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį automobilių stovėjimo aikštelei įrengti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. lapkričio 18 d. išduotą statybą leidžiantį dokumentą Nr. LNS-01-141118-01366.  

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 5 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinio reikalavimai dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-3118 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), suformavimo ir įregistravimo valstybės įmonėje Registrų centre“ panaikinimo, 2011 m. rugsėjo 28 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 17n, 2012 m. liepos 17 d. susitarimo dėl 2011 m. rugsėjo 28 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 17n pakeitimo ir išdėstymo nauja redakcija, 2013 m. lapkričio 20 d. susitarimo dėl 2012 m. liepos 17 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 17n pakeitimo pripažinimo negaliojančiais, įpareigojimo nugriauti statinį bei sutvarkyti statybvietę ir žalos atlyginimo, panaikinti ir perduoti bylos dalį pagal šiuos ieškinio reikalavimus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.


 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 5 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinio reikalavimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-304 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ panaikinimo, palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Birutė Janavičiūtė                        

 

 

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Janina Januškienė

 

        

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Algirdas Taminskas


Paminėta tekste:
  • 3K-3-341-611/2018
  • e3K-3-480-701/2018
  • CK6 6.551 str. Valstybinės žemės išnuomojimas
  • CPK
  • 3K-3-281-695/2017
  • CK4 4.47 str. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai
  • CK4 4.124 str. Servituto nustatymo pagrindai ir momentas
  • CK4 4.37 str. Nuosavybės teisės sąvoka
  • 3K-3-374/2013
  • CK
  • 3K-3-301-469/2016
  • 3K-3-60/2011
  • 3K-3-51/2012
  • 3K-3-566/2010
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK 347 str. Kasacinio skundo turinys
  • A-873-624/2015
  • CK4 4.261 str. Teisė naudotis viešo registro duomenimis
  • CK1 1.98 str. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai
  • CK4 4.2 str. Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai
  • CK4 4.13 str. Antraeiliai daiktai
  • CK4 4.15 str. Esminės pagrindinio daikto dalys
  • CK4 4.19 str. Priklausiniai
  • CK4 4.14 str. Antraeilio daikto likimas
  • CK6 6.193 str. Sutarčių aiškinimo taisyklės
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės
  • e3K-3-201-695/2018
  • CPK 362 str. Kasacinio teismo nutarties įsiteisėjimas ir privalomumas
  • CK6 6.246 str. Neteisėti veiksmai
  • CK6 6.263 str. Pareiga atlyginti padarytą žalą
  • CK6 6.248 str. Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga
  • CPK 182 str. Atleidimas nuo įrodinėjimo
  • CK2 2.81 str. Juridinio asmens organai
  • CK2 2.50 str. Juridinių asmenų atsakomybė pagal savo prievoles