Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-06-14][nuasmeninta nutartis byloje][3K-3-269-695-2017].docx
Bylos nr.: 3K-3-269-695/2017
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.8.2. dėl laidavimo
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6.2. Prievolių įvykdymo užtikrinimas
2.6.2.2. Laidavimas
2.6. Prievolių teisė
2.8. Bylos dėl prievolių užtikrinimo būdų
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2.2.1. Bylos, susijusios su kito asmens reikalų tvarkymu

Civilinė byla Nr. 3K-3-269-695/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25219-2015-6                                                    

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.10.2.4

             (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. birželio 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. V. ieškinį atsakovams R. M. ir R. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

  1. Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laiduotojo atsakomybę, laidavimo pabaigą pagal vekselį ir prievoles, vykdomas iš bendro sutuoktinių turto, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė iš atsakovų solidariai priteisti 16 641,41 Eur skolos, 2292,48 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 1695,87 Eur mokėjimo palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. 2012 m. gegužės 24 d. ir 2012 m. liepos 19 d. atsakovas R. M. įsipareigojo pagal paprastuosius vekselius be sąlygų ieškovei 2013 m. kovo 31 d. sumokėti juose nurodytas pinigų sumas. Pagal abu vekselius už atsakovo prievolės įvykdymą laidavo atsakovė R. M.. Atsakovas laiku ieškovei minėtų pinigų nesumokėjo. Ieškovė ne kartą informavo atsakovus apie jų neįvykdytus įsipareigojimus. Atsakovai į raginimus atsiskaityti nereagavo ir 2015 m. liepos 22 d. jiems buvo pareikštas ieškinys.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino – ieškovei iš atsakovų solidariai priteisė 16 641,41 Eur skolos, 2292,48 Eur metinių kompensuojamų palūkanų, 1695,87 Eur mokėjimo palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 20 629,78 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. rugpjūčio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taip patatsakovų valstybės naudai lygiomis dalimis priteisė 425,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovas nesumokėjo pagal du paprastuosius neprotestuotinus vekselius, o pagal abu vekselius už atsakovo prievolės įvykdymą laidavo atsakovė.
  3. Teismas konstatavo, kad byloje pateikti vekseliai atitinka visus privalomus Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 77 straipsnyje nurodytus rekvizitus. Pats atsakovas teigė, kad pagal sudarytus vekselius negavo pinigų, o pasirašydamas vekselius ieškovei siekė padėti sutuoktinės verslui. Atsakovei priklausanti UAB „MDP“ ir ieškovė sudarė sutartis dėl patalpų nuomos, todėl vekseliai buvo išrašomi norint užsitikrinti didesnio nuomos mokesčio, nei jis yra nurodytas nuomos sutartyse, sumokėjimą.
  4. Teismas nustatė, kad egzistuoja visos sąlygos, leidžiančios konstatuoti, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnis). Atsakovų nurodomos aplinkybės dėl patalpų nuomos ir nuomos kainos keitimo neatleidžia atsakovo nuo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, kadangi vekselis išrašytas ne įmonės, o atsakovo vardu. Atsakovas nepaneigė aplinkybės, kad negavo pinigų iš ieškovės, ir nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal vekselius, taigi jis nenuginčijo vekselio sudarymo ir prievolės pagal juos atsiradimo.
  5. Teismas argumentavo, kad pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovė prarado teisę pareikšti reikalavimą laiduotojai atsakovei R. M.. Šiuo atveju taikytina bendroji laidavimo pasibaigimo taisyklė – laidavimas galioja tol, kol neįvykdyta juo užtikrinta prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).
  6. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 6 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės ieškovei priteista 16 641,41 Eur skolos, 2292,48 Eur metinių kompensuojamų palūkanų, 1695,87 Eur mokėjimo palūkanų, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 20 629,78 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. rugpjūčio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį atsakovei R. M. atmetė. Teismas pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, t. y. panaikino sprendimo dalį, kuria iš atsakovės ieškovei priteistas 1300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o valstybei – 212,65 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Teismas sumažino iš atsakovo ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iki 350 Eur; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teismas iš ieškovės atsakovei priteisė 50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; iš ieškovės valstybės naudai priteisė 182,09 Eur žyminio mokesčio; iš atsakovo ieškovei priteisė 200 Eur išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.     
  7. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime įvertino atsakovų įrodinėtas aplinkybes, t. y. nurodė, kad atsakovų nurodomos aplinkybės dėl patalpų nuomos ir nuomos kainos keitimo neatleidžia atsakovo nuo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, kadangi vekselis išrašytas ne įmonės, o atsakovo vardu.
  8. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė neneigė aplinkybės, jog UAB „MDP“ vėlavo mokėti nuomos mokestį ir buvo jai įsiskolinusi, tačiau ši aplinkybė bei atsakovų nurodomi teiginiai apie nuomos sutarties kainų kitimą savaime neįrodo kito, nei ieškinyje nurodytas, vekselio išrašymo pagrindo, taip pat neįrodo, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį ar kad atsakovas neturi pagrindo atsakyti pagal išrašytą vekselį. Nuomos sutartyje nėra jokių įrašų apie vekselį kaip prievolių užtikrinimo priemonę.
  9. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė yra laiduotoja pagal vekselį. Duomenų, kad atsakovė yra pasirašiusi kitus susitarimus, t. y. kad ji atsakinga už kitas atsakovo prievoles, nėra. Ginčo dėl to, kad ieškovė nurodytu laiku nebuvo pateikusi vekselio apmokėti ir į notarą dėl vykdomojo įrašo nesikreipė, taip pat nėra.
  10. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ĮPVĮ 40 straipsniu, 55 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 79 straipsnio 1 dalies 34 punktais, 80 straipsnio 1 dalimi ir kasacinio teismo išaiškinimais, kuriuose nurodoma, kad, nepateikęs paprastojo neprotestuotino vekselio laiku apmokėti, vekselio turėtojas praranda teisę reikšti reikalavimą laiduotojams, laidavusiems vekselio sumos apmokėjimą, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė laidavo tik už prievolę pagal vekselį, kad ieškovė neginčijo to fakto, jog nėra laiku pateikusi vekselį apmokėti ir kreipusis į notarą dėl vykdomojo įrašo, kad laiduotojai nepranešė apie vekselio neapmokėjimą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog, atsakovui neįvykdžius įsipareigojimų pagal vekselius, laiduotojai kyla atsakomybė vykdyti įsipareigojimus.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 6 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės R. M. ieškovei B. V. priteista 16 641,41 Eur skolos, 2292,48 Eur metinių kompensuojamų palūkanų, 1695,87 Eur mokėjimo palūkanų, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 20 629,78 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. rugpjūčio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir ieškovės B. V. ieškinį atsakovei R. M. atmesti; pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, t. y. panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovės ieškovei priteistas 1300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o valstybei – 212,65 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas bei sumažintas iš atsakovo ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iki 350 Eur; dėl nurodytos dalies priimti naują sprendimą; kitą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Vilniaus apygardos teismas netinkamai taikė ĮPVĮ 34, CK 6.81 ir 6.87 straipsnius. ĮPVĮ nustato platesnę laidavimo apimtį, nes pažymi, kad laiduotojo prievolė kreditoriui galioja net ir tuo atveju, kai pagrindinė prievolė dėl kurios nors priežasties negalioja. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad laidavimo institutas ir laiduotojo atsakomybė pagal ĮPVĮ ir CK nuostatas nėra visiškai atskirti, skirtingai reglamentuojami aspektai. ĮPVĮ reglamentuojamai laiduotojo atsakomybei taikomos ir CK normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449-378/2015).
    2. Šiuo atveju šalių civilinius teisinius santykius reikėjo kvalifikuoti kaip paskolos teisinius santykius. Vekselį pripažinus paprastu skolos rašteliu, laidavimo santykiams taikomos ne ĮPVĮ, o CK nuostatos. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad tais atvejais, kai įstatymo reikalavimus atitinkantis vekselis įstatyme nustatytais terminais nepateiktas apmokėti ir dėl jo nėra išduoto notaro vykdomojo įrašo, nereiškia, jog atsiradusi prievolė pagal tokį vekselį savaime pasibaigė ar jis netenka teisinės galios, nes tokių teisinių pasekmių nenustatyta ĮPVĮ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016).
    3. Apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl atsakovų kaip sutuoktinių solidariosios atsakomybės, netinkamai taikė CK 3.109 straipsnį ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika. Bendromis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 13 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis (specialioji norma) taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Nagrinėjant bylą atsakovai aiškiai nurodė, jog vekselis buvo išrašytas ir pinigai iš ieškovės paimti tam, kad atsakovas galėtų juos investuoti į sutuoktinės verslą ir taip tenkinti šeimos poreikius, išlaikyti šeimos namų ūkį, taigi atsiradusi prievolė atitinka CK 3.109 straipsnio 2 dalies turinį ir turi būti pripažįstama solidariąja sutuoktinių prievole. Atsakovė pasirašė vekselyje kaip laiduotoja, todėl žinojo apie atsakovo sudaromą sandorį ir jam aiškiai išreiškė pritarimą.
    4. Nenustačius prievolės pobūdžio, negali būti sprendžiamas sutuoktinių atsakomybės už prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditoriaus prievolės atsiradimo pagrindas yra esminis, nustatant prievolės subjektus, jos dydį. Tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę vienas sutuoktinis ar abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2005; 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2006; 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2013).
  2. Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovai prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 6 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atsakovei atžvilgiu atmestas, palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė neginčija aplinkybės, kad ji laiku nepateikė vekselio apmokėti ir nesikreipė į notarą dėl vykdomojo įrašo, taip pat to, kad laiduotojai nepranešė apie vekselio neapmokėjimą. Ieškovė kasaciniame skunde nenurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas šias aplinkybes, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, taigi ji sutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
    2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011 yra išaiškinęs, kad vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas kitame įstatyme.
    3. ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę jo mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas (ĮPVĮ 79 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Vekselio turėtojas, ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais nepateikęs apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio, praranda teisę pareikšti reikalavimą laiduotojui, tačiau jam išlieka reikalavimo teisė vekselio davėjui (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 79 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai, 80 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad ieškovė prarado savo teisę pareikšti reikalavimą laiduotojai sumokėti ginčo vekselyje nurodytą sumą.
    4. Tol, kol vekseliai nėra pripažinti negaliojančiais dėl neatitikties įstatymo reikalavimams, jiems yra taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, ir ĮPVĮ 40, 55 straipsniai. Tai, kad dėl vekselio nėra išduotas notaro vykdomasis įrašas, nereiškia, jog vekselis neteko teisinės galios, tačiau ĮPVĮ nurodytų reikalavimų dėl vekselio pateikimo apmokėti, pranešimo apie neapmokėjimą ir kreipimosi į notarą nesilaikymas sukelia tam tikrų neigiamų teisinių pasekmių vekselio turėtojui visų pirma jis praranda teisę pareikšti reikalavimą vekselio laiduotojui.
    5. Ieškovė atsakovės solidarią atsakomybę kildino būtent iš vekselio davėjo ir laiduotojo teisinių santykių. Ieškovė ieškiniu neprašė pripažinti atsakovo prievolės pagal vekselius bendra solidariąja atsakovų kaip sutuoktinių prievole, žemesnės instancijos teisme neįrodinėjo su tuo susijusių aplinkybių. Taigi tokie ieškovės argumentai laikytini naujomis aplinkybėmis, nenagrinėtomis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Ieškovė byloje apskritai neįrodinėjo, kam atsakovas naudojo neva pasiskolintas lėšas, šių aplinkybių teismas taip pat nenustatė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl vekselio laiduotojo atsakomybės ir jo laidavimo prievolės pabaigos

 

  1. Vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam (ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 1999 m. kovo 16 d. įstatymo redakcija). Visos vekselio sumos arba jos dalies apmokėjimas gali būti užtikrinamas laidavimu (ĮPVĮ 32 straipsnio 1 dalis). Laiduotojas yra įpareigotas lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo. Laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tuomet, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus (ĮPVĮ 34 straipsnio 1–2 dalys).
  2. Laidavimas, įtvirtintas CK, skiriasi nuo vekselio laiduotojo prievolės pagal ĮPVĮ. Remiantis CK įtvirtintu reglamentavimu, laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas pagal CK yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimo pagal CK nuostatas galiojimas (CK 6.76 straipsnio 12 dalys). Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs dėl laidavimo pagal CK ir vekselio laiduotojo atsakomybės skirtumo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas ĮPVĮ. Tokią išvadą leidžia daryti tiek skirtinga užtikrinamų prievolių prigimtis, tiek ir užtikrinimo būdą apibrėžianti samprata, pateikta įstatyme. Laidavimas pagal CK, inter alia (be kita ko), yra nustatomas sutartimi ar įstatymu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis), o vekselio laidavimo atveju pakanka tik vienašalės laiduotojo valios išraiškos vekselyje. Pagal ĮPVĮ 33 straipsnį laidavimas įrašomas vekselyje arba jo pratąsoje išreiškiant žodžiu „laiduota“ arba kitu atitinkamu įrašu ir laiduotojo parašu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011).
  4. Kasacinis teismas, aiškindamas vekselio pateikimo apmokėti ir pranešimo apie jo neapmokėjimą procedūrų tikslus, yra pažymėjęs, kad ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros laikymasis, nors ir privalomas visais vekselių neapmokėjimo atvejais (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis), ypač reikšmingas tada, kai išrašyto vekselio pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose dalyvauja ne tik vekselio davėjas ir vekselio turėtojas, bet ir akceptantai, indosantai, laiduotojai (kaip yra nagrinėjamu atveju), kurių ir vekselio davėjo atsakomybė vekselio turėtojui yra solidari (ĮPVĮ 49 straipsnio 1 dalis), todėl apmokėti vekselį vekselio turėtojas gali pareikalauti bet kurio . Vekselio turėtojas, pateikęs vekselį apmokėti mokėtojui ir šiam jo neapmokėjus, privalo apie neapmokėtą vekselį pranešti laiduotojams, tačiau tokiu atveju neturi pareigos atskirai pateikti vekselį apmokėti laiduotojui, nes laiduotojo solidarioji pareiga kyla vekselio mokėtojui neįvykdžius prievolės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449-378/2015).
  5. ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina, kad vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, indosantams ir kitiems įsipareigojusiems asmenims, išskyrus akceptavusįjį, kai pasibaigia nustatyti terminai pateikti apmokėti, kai įrašyta sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“. Aiškindamas ir taikydamas šią įstatymo normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad vekselio turėtojo teisė „pareikšti reikalavimus“ reiškia kreipimąsi į notarą dėl reikalavimo apmokėti vekselį patenkinimo ne ginčo tvarka, notarui išduodant vykdomąjį įrašą (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 72 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnis). Taigi įstatyme nustatytų terminų pateikti vekselį apmokėti laikymasis yra būtina sąlyga vekselio turėtojui įgyti teisę reikalauti vekselį apmokėti ne ginčo tvarka. Kai pasibaigia įstatyme nustatyti terminai pateikti apmokėti neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo ne ginčo tvarka bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių. Jeigu notarui pateikiamame prašyme išieškoti pinigus iš skolininko nenurodytos aplinkybės dėl ĮPVĮ 40 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų įvykdymo (Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 4.7 punktas), notaras tokio prašymo nepriima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2013).
  6. Ieškovė kasaciniame skunde nurodė, kad vekselį pripažinus paprastu skolos rašteliu laidavimo santykiams taikomos ne ĮPVĮ, o CK nuostatos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovai nepaneigė tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių egzistavimo, tačiau šis teismas, iš dalies pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą (atmesdamas ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės), vadovavosi ne CK, o ĮPVĮ įtvirtintomis normomis ir sprendė, kad pagal ĮPVĮ 40 straipsnį, 55 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 79 straipsnio 1 dalies 3–4 punktus, 80 straipsnio 1 dalį ieškovė neturi teisės į skolos išieškojimą iš atsakovės kaip vekselio laiduotojos.
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas reglamentuoja reikalavimo teisę įvykdyti prievoles pagal vekselį šio įstatymo tvarka. Minėta įstatymo norma nereglamentuoja prievolių galiojimo ar pabaigos, taip pat ir vekselio laidavimo galiojimo ar pabaigos. Ji reglamentuoja procedūros pažeidimo teisines pasekmes, t. y. dėl procedūros pažeidimo prarandama teisė dėl skolos išieškojimo ne teismo tvarka. Teisės išieškoti skolą ne ginčo tvarka pagal vekselį iš davėjo, laiduotojo ar kitų įsipareigojusių asmenų praradimas pagal šios normos sąlygas nereiškia prievolės pabaigos vekselio laiduotojui. Kaip minėta, vekseliams taikomas specialusis reglamentavimas, kuris apima ir laidavimą pagal vekselį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors vekselio laidavimo ypatumai yra reglamentuoti ĮPVĮ, tačiau tai savaime nereiškia, jog tokiu reglamentavimu yra paneigta pati laidavimo, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, esmė.
  8. Vekselio laidavimą nuo CK reglamentuoto laidavimo skiria ir skirtingą šių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų esmę apibūdinantis požymis. Papildomas vekselio laidavimo pobūdis yra santykinis. Pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Iš esmės identišką taisyklę įtvirtina ir specialusis teisės aktas, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintų Vekselių naudojimo taisyklių 27.1 punktas, kuris nustato, kad laiduotojo įsipareigojimas galioja, kol galioja įsipareigojimas asmens, už kurį buvo laiduota.
  9. Kaip matyti iš aptartų teisės normų ir kasacinio teismo praktikos, ĮPVĮ įtvirtina platesnę laidavimo apimtį, kadangi laiduotojo prievolė kreditoriui galioja ir tuo atveju, kai pagrindinė prievolė dėl kurios nors priežasties negalioja. Atitinkamai pagal CK laiduotojui suteikiama didesnė gynyba – jis turi teisę gintis nuo prievolės vykdymo pateikdamas įrodymus, kad laidavimas baigėsi, kai baigėsi juo užtikrinta prievolė, ar kitais CK nustatytais pagrindais. Dėl termino pareikšti reikalavimą skolininkui pagal vekselį praleidimo laidavimo prievolė nepasibaigia, nes ĮPVĮ ir specialusis reglamentavimas to nenustato. Kaip minėta, pagal bendrąsias nuostatas jis galioja tol, kol galioja prievolė. Šiomis nuostatomis vadovaujamasi, kai dėl vekselių įsipareigojimo ir laiduotojo įsiskolinimo priteisimo sprendžiama teisme. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog ieškovė prarado teisę pareikšti ieškinio reikalavimą vekselio laiduotojai atsakovei R. M.. Šiuo atveju taikytina bendroji laidavimo pasibaigimo taisyklė – laidavimas galioja tol, kol neįvykdyta juo užtikrinta prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Apibendrindama tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis procesinis pažeidimas sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai).

 

Dėl prievolių, vykdomų iš bendro sutuoktinių turto

 

  1. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. CPK 347 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.
  2. Ieškovė kasaciniame skunde nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl atsakovų kaip sutuoktinių solidariosios atsakomybės, netinkamai taikė CK 3.109 straipsnį ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika. Teisėjų kolegija atkreipia ieškovės dėmesį, kad jos argumentai dėl sutuoktinių atsakomybės kasaciniame procese yra nauji, kadangi nagrinėjant bylą ieškovė nurodė argumentus tik dėl sutuoktinio kaip laiduotojo atsakomybės. Šie argumentai ir teisinis pagrindas skiriasi ne tik teisės taikymo prasme, bet ir faktinėmis aplinkybėmis. Nors byloje nuo pat pradžių buvo nurodyta, kad atsakovė R. M. yra atsakovo R. M. sutuoktinė, tačiau ieškovė nepateikė nei faktinaplinkybių, nei motyvų, kad būtent tuo pagrindu iš atsakovo galimaieškoti skolą, kad ši susijusi su sutuoktinės verslu bei šeimos interesais. Byloje nėra duomenų apie sutuoktinio verslo įkūrimą, akcijų turėjimą ar pan. Vien ieškovės nurodymas, kad atsakovė yra atsakovo sutuoktinė ir įmonės direktorė, nieko nesako dėl atsakovo dalyvavimo versle. Pažymėtina, kad direktoriaus pareigos yra samdomo darbuotojo apibūdinimas, nes direktorius nebūtinai turi įmonės akcijų. CK 3.109 straipsnio taikymas nėra vien teisinio kvalifikavimo klausimas, kurį teismas privalėtų spręsti ex officio (pagal pareigas). Kadangi, kaip minėta, ieškovės argumentai dėl atsakovų kaip sutuoktinių atsakomybės yra nauji, jie nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl šių ieškovės argumentų teisinio pagrindo plačiau pasisakyti neturi.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  2. Apeliaciniame procese ieškovė patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidų (už suteiktą advokato teisinę pagalbą). Apeliacinės instancijos teismas dalį bylinėjimosi išlaidų (200 Eur) ieškovei iš atsakovo priteisė. Kasaciniame teisme ieškovė patyrė 131 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio), duomenų apie kitas ieškovės patirtas išlaidas kasaciniame procese nėra. Remiantis tuo, kad ieškovės kasacinis skundas tenkintinas, ieškovei iš atsakovės iš viso priteistinas 265,50 Eur, o iš atsakovo 65,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
  3. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 14 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 3,21 Eur tokių išlaidų. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas 333 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Kadangi kasacinis skundas tenkintinas, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti.

Palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovės R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei B. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 265,50 Eur (dviejų šimtų šešiasdešimt penkių Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš atsakovo R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei B. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 65,50 Eur (šešiasdešimt penkių Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš atsakovės R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 168,11 Eur (vieno šimto šešiasdešimt aštuonių Eur 11 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei. Ši priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti iš atsakovo R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 168,10 Eur (vieno šimto šešiasdešimt aštuonių Eur 10 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei. Ši priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                           Gražina Davidonienė

 

 

                                                                                                       Algis Norkūnas

 

 

                                                                                                       Antanas Simniškis